Straipsnis Vėlyvosios modernybės švietimo sistema: visuomenės homogenizacija ar socialinė diferenciacija?

Santrauka. Straipsnyje aptariama ypač aktuali šiandieninės visuomenės, gyvenančios kapitalizmo sąlygomis, problema – mokinių socialinė stratifikacija. Mokyklos paskirtis yra ugdyti ir lavinti žmogų vadovaujantis lygiateisiškumo ir tolerancijos principais ir bendražmogiškomis vertybėmis. Tačiau autoriui atlikus tyrimą akivaizdu, kad mokykla ne skatina homogenizaciją, o priešingai, mokinius daugelyje sričių diferencijuoja. Mokiniai, priklausantys žemesniems socialiniams sluoksniams, neturi galimybių lygiavertiškai dalyvauti ugdymo procese.

Pagrindiniai žodžiai: socialinė stratifikacija, ugdymo procesas, rizikos grupės.

Įvadas

Modernybė, jos raida paliečia visas gyvenimo sritis. Moderniajame pasaulyje, kaip teigia Giddensas Žr. Anthony Giddens, Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje, 2000. , ryšiai darosi sudėtingesni ir problemiškesni. Modernios institucijos skiriasi nuo visų ankstesnių socialinės tvarkos formų savo dinamiškumu, teigia sociologas, tuo mastu, kokiu jos pakerta tradicinius įpročius ir papročius. Modernybė tiesiogiai paveikė ir švietimo sistemą, kuri paprastai atspindi visuomenės lūkesčius ir poreikius. Tačiau modernusis pasaulis ne tik teikia daug pranašumų, bet ir atneša naujų iššūkių. Tokius iššūkius privalo atlaikyti ir švietimo įstaigos. Švietimo sistemos ugdymo įstaigų pagrindinis tikslas – ugdyti, lavinti ir auklėti vaiką. Visas bendrasis ugdymas yra orientuotas į vaikus, jaunuolius, jų poreikius ir gebėjimus. Ugdymo įstaigos padeda asmeniui maksimaliai atskleisti individualias kūrybos galias ir gebėjimus, patenkindamos jo prigimties reikmes: saviraiškos, meilės ir pagarbos, prasmės, kūrybos, tvarkos ir darnos poreikius.

Mokykla ar darželis turi padėti asmeniui, taip pat ir negalią turintiems vaikams, atskleisti ir suprasti bendrąsias žmogaus vertes bei jomis grįsti savo gyvenimą.

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos Žr. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, p. 5. , kuri yra valstybinis dokumentas, reglamentuojantis ugdymo turinį bendrojo lavinimo mokykloje, taip pat teigiama, kad ugdymo įstaigose moksleiviams būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos įgyti ir plėtoti asmeninę pažinimo ir kultūrinę kompetenciją, kurią sudaro vertybinių nuostatų, gebėjimų ir supratimų visuma. Taip pat pabrėžiama, kad būtina užtikrinti, jog švietimo įstaigose moksleiviai patirtų sėkmę mokydamiesi ir išvengtų socialinės atskirties.

Mokykla turėtų teigti prigimtinę žmogaus lygybę, ugdyti žmonių lygiateisiškumo supratimą, pagarbą teisėtumui. Savo paskirtimi turėtų užtikrinti lyčių lygybę, ugdyti grupių ir grupuočių solidarumą.

Tačiau kyla klausimas, ar išvardyti mokyklai keliami tikslai šiuo metu yra įgyvendinami ir užtikrinami? Šio straipsnio autorių švietimas domina sociologiniu aspektu, nes švietimo sistema yra socialinis institutas, kurio centre – žmogus, asmenybė, per švietimo sistemą sąveikaujantis su aplinka. Švietimas – didelė socialinė institucija, daranti tiesioginę įtaką individui ir vaidinanti svarbų vaidmenį formuojant asmenybę ir suteikiant jam išsilavinimą, o kartu ir socialinį statusą. Daugelis autorių Žr. J. Vander Zandeno, 1990; P. Blau, 1997; P. Bordieu, 1993. išsilavinimą laiko pagrindiniu stratifikacijos kriterijumi. Kokią socialinę padėtį ateityje įgis vaikas, priklauso ir nuo jo tėvų statuso. Socialinės klasės pozicija yra natūraliai perduodama iš kartos į kartą. Vaikas paprastai perima tos socialinės klasės socialinį patyrimą, galią, prestižą ir gyvenimo būdą.

Straipsnio tikslas – atskleisti, ar Lietuvos švietimo sistema atlieka visuomenės homogenizacijos ar socialinės diferenciacijos vaidmenį. Uždaviniai: 1) išanalizuoti Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos moksleivių socialinę-ekonominę padėtį; 2) išsiaiškinti 5–12 klasių mokinių požiūrį į bendraamžių socialinę padėtį; 3) nustatyti, ar socialinis sluoksnis turi įtakos ugdymosi galimybėms. Tyrimo objektas: veiksniai, darantys įtaką mokinių socialinei diferenciacijai ir mokinių ugdymui. Mokslinė problema: kokie socialiniai, ekonominiai, psichologiniai veiksniai lemia mokinių ar jų grupių socialinę diferenciaciją ir socialinį konfliktą; kiek mokykla skatina mokinių homogenizaciją ir kokią įtaką tai turi mokymosi rezultatams. Metodai: mokslinės literatūros analizė, palyginimas, dokumentų analizė, sociologinis tyrimas (kiekybinis).

Duomenų apdorojimas: atliekant tyrimą buvo apklausta 3 000 respondentų (5–12 kl. moksleivių), iš jų 534 mokiniai iš socialiai remtinų šeimų. Generalinė visuma 406 255. Duomenys rinkti Klaipėdos, Tauragės, Šiaulių ir Kauno apskrities bendrojo lavinimo mokyklose. Duomenys gauti taikant tikslinės ir atsitiktinės atrankos metodus. Tyrimo metu surinkti duomenys apdoroti SPSS 10.0 for Windows kompiuterine programa. Tyrime siekiama ne didesnės kaip 5 proc. leistinos statistinių sprendimų paklaidos. Tyrimo instrumentą sudaro atviri, uždari ir pusiau uždari klausimai.

1. Bendrojo lavinimo mokyklos mokinių socialinė-ekonominė padėtis

Individas visuomenėje veikia ne izoliuotai, o sąveikaudamas su kitais žmonėmis, susibūrusiais į įvairias socialines bendrijas, veikiant daugybei faktorių, kurie daro įtaką asmenybės elgesiui ir jos formavimui. Šios tarpusavio sąveikos procese žmonės, socialinė aplinka sistemingai veikia individą, lygiai kaip ir jis daro įtaką socialinei aplinkai bei kitiems individams. Taip sąveikaudami individai tampa socialine sistema, visuma su jai būdingomis savybėmis. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos 5–12 klasėse mokosi 406 255 mokiniai Žr. Lietuvos statistikos departamentas, 2007. , taigi mokykla tampa viena iš didžiausių ir sudėtingiausių socialinių sistemų, kurioje susirenka tūkstančiai individų su individualiomis savybėmis, temperamentais, skirtinga gyvenimiška patirtimi, taip pat iš skirtingų socialinių sluoksnių. Akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis mokiniai įgyja ne tik dalykinių žinių, bet, pasak Illicho Žr. Anthony Giddens, Sociologija, 2005. , mokykloje išmokstama daug absoliučiai su formaliu pamokų turiniu nesusijusių dalykų. Tai patvirtina ir Bourdieu Žr. Pierre Bourdieu, Distinction: A Social Critique of the Judgement of Taste, 1986; Homo Academicus, 1988; Language and Symbolic Power, 1988. – mokykla kartu su kitomis socialinėmis institucijomis padeda iš kartos į kartą išsaugoti socialinę ir ekonominę nelygybę. O socialinė ir ekonominė nelygybė mokykloje akivaizdžiai matoma, ją pastebi ir mokiniai, ir mokytojai. Socialiai remtinų šeimų vaikų socialinė-ekonominė padėtis panaši. Ar tokių šeimų vaikai turi vienijančių bruožų, t. y. ar galima juos laikyti savitu socialiniu sluoksniu? Jeigu taip, kokie bruožai būdingi šeimoms, gaunančioms socialines paslaugas? Atsakymas į šiuos klausimus padeda tiksliau apibrėžti ir socialinių paslaugų kryptingumą. Socialinis paslaugų gavėjų portretas aptariamas tam tikrais, tyrimui svarbiais, pjūviais: darbas, vaikų auklėjimas, vertybės, skurdo poveikis ir kt.

Vienas svarbiausių posovietinės Lietuvos procesų yra kokybiškai ir kiekybiškai nauja stratifikacija – socialinis sluoksniavimasis, rašoma Švietimo ir mokslo ministerijos užsakytame Švietimo būklės tyrime Žr. Socialinės paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus: būklė ir perspektyvos, 2005. . Kiekybiniu požiūriu, pavyzdžiui, per paskutinį dešimtmetį gerokai apnyko kai kurie senieji sluoksniai ir susiformavo visiškai nauji. Socialinės diferenciacijos padarinys yra ir labai skurdžiai gyvenančių žmonių skaičiaus augimas. Šis faktas pažymimas ir Lietuvos, ir užsienio šalių analizėse, pavyzdžiui, reguliariuose pranešimuose apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Skurdžiai gyvenančių šeimų vartojimas vis labiau atitrūksta nuo vidutinio gyvenimo lygio, tai daro įtaką ir vaikams. Giddensas Žr. Anthony Giddens, Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje, 2000. mano, kad modernioje visuomenėje individas patiria bejėgiškumo jausmą susidurdamas su įvairiu ir didelio masto socialiniu pasauliu. Nepaisant pastangų didinti socialinį saugumą, Lietuvoje daugėja socialinės atskirties grupių, atsiranda vietovių, kuriose tokios grupės gyvena koncentruotai, pavyzdžiui, Didžiasalyje, Rukloje, Kirtimuose. Pasaulyje tokios grupės vadinamos įvairiai, dažniausia – socialinės atskirties, teigiama Švietimo ir mokslo ministerijos užsakytame Švietimo būklės tyrime Žr. Socialinės paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus: būklė ir perspektyvos, 2005. . Harrio teigimu,

didesnėje pasaulio dalyje priklausomybė klasei išlieka griežta ir neabejotina. Daugumoje dabartinių tautų skirtumai, susiję su klasei būdinga gyvensena, nelabai linkę mažėti ar nykti. Marvin Harris, Kultūrinė antropologija, p. 173.

Spustelėjus išskleisti...

Socialinės atskirties sąlygomis atsiranda ir vadinamoji skurdo kultūra, kurią patvirtinančių duomenų suteikė ir empiriniai tyrimai. Skurdo kultūra – tai gyvenimo būdas, susiformavęs ir paplitęs tarp skurdžiai gyvenančių žmonių Žr. David Jary, Julia Jary, Collins Dictionary of Sociology, 1995. . Antropologas Lewis Žr. Richard D. Lewis, Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais, 2002. , praleidęs keletą metų skurdžiuose Meksiko priemiesčiuose, aprašė skurdą kaip specifinį gyvenimo būdą, susiklosčiusias nuostatas, tradicijas ir elgesio modelius, kurie atsiranda kaip atsakas į išorines aplinkybes – iš fenomenologinės perspektyvos žvelgiant, tai ištisas pasaulis, pavadintas skurdo kultūra. Kultūra, kaip pabrėžia antropologai, yra adaptacinė reakcija. Kultūra yra būdas, kuriuo žmogus prisitaiko prie savo aplinkos – tai normos, tradicijos, papročiai, tabu, ritualai, mitai, mokslas, ideologijos – tai režimas, kuriuo kūnui ir sielai siekiama užtikrinti maksimalų komfortą konkrečioje situacijoje, konkrečioje aplinkoje. Giddensas Žr. Anthony Giddens, Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje, 2000. rašo, kad daugelyje moderniųjų situacijų individai susiduria su daugybe skirtingų dalykų ir pakliūva į įvairias aplinkybes, kuriomis „tinkamo“ elgesio formos gali būti skirtingos.

Tad iš kitokios kultūros, ypač iš vargingai gyvenančių šeimų, atėję vaikai yra socialiai apleisti, nemoka bendrauti, neturi bendražmogiškų vertybių, neišsivysčiusi kalba, bendrieji gebėjimai. Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje mokosi 31 351 vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Tai yra 7,7 proc. visų vaikų, kurie mokosi mūsų mokyklose. Vaikai socialinės rizikos šeimoms priklauso dėl įvairiausių priežasčių, bet daugiausia tai lemia tėvų gyvenimo būdas ir nuolatinis priklausymas žemesniajai socialiniai stratai (1 lentelė).

Išanalizavus socialinių pedagogų ataskaitas ir sudarius mokyklų socialinius pasus galima teigti, jog gausėja vaikų iš „socialiai sunkių“ šeimų, o pedagoginis personalas (mokytojai arba auklėtojai) ugdymo procese praktiškai neatsižvelgia (dėl laiko stokos bei didelio darbo krūvio, nesuvokimo ar nenoro apsikrauti papildomu darbu) į socialinę aplinką, iš kurios yra kilę vaikai. Todėl, siekiant padėti tokiems vaikams, vienas svarbiausių veiksnių esti ne tik konstruktyvus socialinių pedagogų bendradarbiavimas su psichologais, logopedais, kitomis socialinės paramos srityje dirbančiomis organizacijomis, bet taip pat socialinės paramos idėjų svarstymas ir įtvirtinimas pedagogų bendruomenėje.

Socialinės bei ekonominės regionų plėtros duomenys patvirtina netolygią miestų ir rajonų plėtrą bei skirtingą žmonių gyvenimo kokybę. Dar didesnis miesto ir kaimiškųjų rajonų gyvenimo kokybės skirtumas. Dėl išsilavinusių ir socialiai aktyvių gyventojų migracijos į miestus didėja miesto ir kaimo socialinės ir ekonominės plėtros netolygumas. To padariniai skaudžiausiai reiškiasi kaimiškuosiuose rajonuose dėl gaunamų mažų pajamų, teigia Strateginių studijų centras ir Pilietinės visuomenės institutas Žr. Mantas Adomėnas, Arūnas Augustinaitis, Tomas Janeliūnas, Darius Kuolys, Egidijus Motieka (sud.), Lietuvos tauta: būklė ir raidos perspektyvos, 2007. . Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje iš 406 255 mokinių nemokamą maitinimą gauna 24, 3 proc. Apklausos metu paaiškėjo, kad 52 proc. nemokamą maitiną gaunančių mokinių gėdijasi, jog jie yra socialiai remtini ir stengiasi, jeigu įmanoma, tai slėpti nuo savo bendraamžių, kas antras iš apklaustųjų įkalbinėjo savo tėvus neteikti dokumentų nemokamam maitinimui gauti. Taip pat minėti respondentai patiria patyčias iš bendraklasių, jog nemokamai maitinasi. 25 proc. apklaustųjų teigė, kad jiems nemokamas maitinimas nėra būtinas ir jie retai naudojasi tokiomis paslaugomis. 23 proc. (dažniausia vyresnių klasių) apklaustų moksleivių mano, kad nemokamas maitinimas yra reikalingas, jie visada pasinaudoja šia paslauga ir dėl to nepatiria jokio diskomforto.

Šiuolaikinėje mokykloje aštrėjanti socialinė įtampa labiausiai paliečia vaikus iš daugiavaikių šeimų, turinčius tik vieną iš tėvų ar gyvenančius kaime.

Skurstančios šeimos negali investuoti į savo vaiko geresnę gyvenimo kokybę užtikrinančias priemones ir dėl to nepajėgia įveikti „skurdo spąstų“. Mantas Adomėnas, Arūnas Augustinaitis, Tomas Janeliūnas, Darius Kuolys, Egidijus Motieka (sud.), Lietuvos tauta: būklė ir raidos perspektyvos, p. 33.

Spustelėjus išskleisti...

Akivaizdu, jog tokios šeimos disponuoja mažesnėmis piniginėmis sumomis ir negali patenkinti vaikų poreikių tiek, kiek patenkina abu dirbantys ir auginantys vieną ar du vaikus tėvai (2 lentelė).

Nors pastaruoju metu Lietuvoje nedarbas sumažėjo, tačiau mokykloje pasitaiko nemažai vaikų, kurių vienas arba abu tėvai bedarbiai (dažniausiai kaimo vietovėse). Nedarbas (ypač ilgalaikis) yra labai svarbus kintamasis, kuris daro įtaką asmens ir šeimos padėčiai apskritai. Šis reiškinys sukelia daugybę kitų socialinių problemų: socialinę apatiją, nepasitikėjimą socialine aplinka ir savimi, priklausomybę nuo narkotinių medžiagų ir t. t. Žr. Vlada Stankūnienė, Virginija Eidukienė, Boguslavas Gruževskis, Raminta Jančaitytė, Audra Mikalauskaitė, Jolanta Paluckienė, Paramos šeimai politika: samprata ir patyrimas, 2001. .

Nedarbas žeidžia žmonių savigarbą, suardo jų gyvenimo rutiną ir daro juos priklausomus vien tik nuo bedarbio pašalpos. Viskas kartu dažnai labai apsunkina ir vaikų gyvenimo sąlygas. Nuolatiniai bedarbiai sudaro žemutinę klasę, izoliuotą nuo kitos dalies. Jie jaučiasi atskirti nuo visuomenės ir atmeta vertybes. Tyrimų duomenys rodo daugelį nedarbo padarinių: visuomeninę „gėdą“, socialinių kontaktų stoką, stresus šeimose, darbo įgūdžių praradimą, dvasinės ir fizinės būklės blogėjimą, tolesnį nedarbą ir kt., teigia Zagorski Žr. Zdzisław Zagórski, „Społeczeństwo transformacyjne: klasy i warstwy Polski postkomunistycznej”, 1997. . Priešingai, sėkminga savirealizacija darbe (minimalus jo turėjimas) dažniausia skatina pozityvius asmenybinius ir socialinius pokyčius: pasitikėjimą, geresnius santykius šeimoje, sveikatą ir kt. Taip pat ilgalaikiai sociologiniai tyrimai rodo, jog daugiai kaip 40 proc. Lietuvos gyventojų nėra patenkinti savo gyvenimo kokybe. Net 67 proc. mokinių tėvų norėtų, kad jų vaikai ateityje įgytų aukštąjį išsilavinimą Žr. Vilija Grincevičienė, 1988–2002 Lietuvos gyventojų (skirtingų profesijų atstovų) požiūrio į savo gyvenimo kokybę bruožai, 2002. . Grincevičienės atliktą tyrimą (1988–2002) patvirtino ir apklausti respondentai – net 68 proc. apklaustųjų norėtų įgyti geresnį išsilavinimą nei jų tėvai, taip pat 45 proc. mokinių norėtų, kad jų ekonominis pragyvenimo lygis būtų aukštesnis.

Dažniausia tai siejama su didesnėmis pajamomis, gera profesija ir priklausymu aukštesniam socialiniam sluoksniui. Ypač materialinę gerovę akcentuoja mokiniai iš socialiai remtinų šeimų. Net 62 proc. (taikant tikslinį atrankos metodą) socialiai remtinų mokinių pareiškė, kad jiems nuolatos trūksta pinigų būtiniausiems daiktams įsigyti. 25 proc. respondentų pavydi savo bendraamžiams, „kurie visko turi“, 10 proc. mano, kad dėl jų socialinės padėties kalti jų tėvai ir 3 proc. mano, kad bloga jų tėvų ekonominė padėtis yra priežastis, kad iš jų tyčiojasi bendraamžiai, jie yra atstumti ir dėl to patiria gėdą. Analizuojant 3 lentelę akivaizdu, kad šeimose, kur auga trys ir daugiau vaikų, gyvenamasis būstas turi mažiau patogumų. Šioje lentelėje neišskirtos socialiai remtinos šeimos, bet tikėtina, kad būtų nemažas procentas namų ūkių, kurie turi tik minimalius patogumus arba jų visai neturi – tai dažnai pasitaikantis reiškinys kaimo vietovėse.

Apklausiant socialiai remtinus mokinius (kurių šeima gauna įvairias socialines pašalpas, mokiniai naudojasi nemokamu maitinimu, kai kurie ir pusryčiais, ir t. t.) paaiškėjo, kad respondentai mano, kad jų socialinė padėtis turi įtakos bendraujant ne tik su bendraamžiais, bet ir su mokytojais. Net 48 proc. socialiai remtinų mokinių mano, kad mokytojai yra prieš juos nusiteikę ir tam įtakos turi jų ekonominė padėtis. Tuo tarpu kiti respondentai į klausimą, „ar turtinė padėtis turi įtakos bendravimui su mokytojais?“ atsakė taip: neturi – 70 proc., 3 proc., – turi, nepastebėjau – 23 proc. Bourdieu taip pat pažymi, „jog „įstatymų kultūra“ nesutampa su pedagogų interesais – švietimo sistemos demokratizacija yra priešinga pedagoginei racionalizacijai“ Pierre Bourdieu, Jean-Claude Passeron, Reproduction in Education, Society and Culture, p. 53. . Respondentų nuomone, dažniausiai turtinė padėtis pastebima anglų kalbos pamokose, kai reikia įsigyti brangių vadovėlių ir pratybų sąsiuvinių (26 proc.), kūno kultūros pamokose, kai akivaizdžiai matomas sportinės aprangos gamintojas, sportinių batelių kokybė, trumpos sportinės aprangos kokybė (47 proc.). Tai ypač akcentuoja vyresnių klasių mergaitės. Taip pat respondentai teigia, kad brangiai kainuoja reikalingų medžiagų įsigijimas dailės ir technologijų pamokoms (25 proc.), dalyvavimas tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“ (2 proc.). Norint dalyvauti šiame konkurse reikia sumokėti 6 litus. Suma nėra didelė, tačiau kai kurioms šeimoms, remiantis apklausomis, tai yra nemažos išlaidos. Ypač jei konkurse siekia dalyvauti keli besimokantys šeimos vaikai. Net 78 proc. respondentų dėl pinigų trūkumo turi atsisakyti mokyklos organizuojamų pažintinių ekskursijų.

Apklausoje dalyvaujančių mokinių (10–11 kl.) teirautasi, kokiai socialinei klasei priskirtų savo tėvų šeimą. Atsakymai buvo tokie: turtingųjų klasei – 3,2 proc., vidutinei klasei – 87 proc., žemiau vidutinės klasės – 4 proc., skurdžiai gyvenančiųjų – 0,2 proc. Kiti respondentai (5,6 proc.) į šį klausimą neatsakė. Paprašyti pagrįsti savo priskyrimą turtingųjų klasei mokiniai pabrėžė, kad „jiems nieko netrūksta“, „gauna daug dienpinigių“, „turi du mobiliuosius telefonus“, „atostogauja užsienyje“, „tėvai turi didelį namą ir naują mašiną“. Respondentai, savo šeimą priskyrę skurdžiai gyvenantiesiems, akcentavo, kad „abu tėvai bedarbiai“, „vienas iš tėvų neįgalus“, „neturim patogumų“, „gyvenam kaime“, „tėvai geria“, „neturiu kompiuterio“, „tėvai neturi pinigų“, „valgau vieną kartą per dieną“, „atjungė elektrą, nes neturėjo pinigų sumokėti“.

Šiaulių universiteto profesorė A. Juodaitytė atlikto tyrimą.

Atlikdama tyrimą rajono mokykloje ilgai stebėjau trečiokus. Pasirodo, vaikai save identifikuoja pagal aprangą, pagal tai, kiek jie atsineša į mokyklą pinigų, bei pagal kitus daiktus. Jau trečiokai save labai aiškiai priskiria socialiniams sluoksniams ir prisiima to sluoksnio, ypač aukšto ekonominio lygio, privilegijas. Pamačiau, kad vienas vaikas eidamas spjaudo ir spardo sienas. Paklausiau, kodėl jis taip daro, o jis man atsakė: „Mano tėvai mokyklą remontuoja, todėl aš galiu spjaudyti, kiek tik noriu“. Paaiškėjo ir tokių dalykų, kuriais suaugusiesiems sunku patikėti. Pavyzdžiui, žemiausiam socialiniam sluoksniui priklausantys vaikai neša vadinamojo elitinio sluoksnio vaikų kuprines namo, o paskui dar leidžia, kad šie juos apspjautų. Vaikai pasakojo, kad už tokį orumo pažeminimą jie dar gauna iš turtingųjų ir keletą litų“. Audronė Juodaitytė, „Vaikų iš skirtingų socialinių sluoksnių adaptavimasis mokykloje“, 2000.

Spustelėjus išskleisti...

Vaikų susiskirstymas pagal socialinius sluoksnius – aštrėjanti problema. Profesorės teigimu, pedagogai taip pat dar nesugeba spręsti kultūrinių konfliktų, kylančių tarp skirtingų socialinių grupių vaikų. Kita vertus, klausimas, ar mokytojai apskritai suvokia, kad tai yra problema. Kai kurie mokytojai netoleruoja vaikų, kilusių ne iš tokio pat socialinio sluoksnio kaip jie patys. Mokytojams reikia išmokti suprasti, kad vaikai elgiasi skirtingai. Esant rinkos ekonomikos sąlygoms tas žemesnis sluoksnis visada bus. Tik jame žmonės neturi užsibūti per ilgai, nes paskui ko nors iš jų tikėtis labai sunku. Kita vertus, dažnai tai, ką mokytojai vadina vaikų išdaigomis, susiję ne su vaikų elgsenos, o tapatumo su socialiniu sluoksniu problemomis. Ir mokytojai to net nežino. Kad vaikai atėję iš kitokios aplinkos mokykloje jaučiasi blogai, teigia ir Bourdieu Žr. Pierre Bourdieu, Distinction: A Social Critique of the Judgement of Taste, 1986; Homo Academicus, 1988; Language and Symbolic Power, 1988. . Mokykloje vaikams primetamos drausmės taisyklės, o mokytojai naudoja savo autoritetą. Darbininkų klasės vaikai, atėję į mokyklą, patiria kur kas didesnę konfrontaciją negu kilusieji iš labiau privilegijuotų šeimų.

Pirmieji pasijunta atsidūrę svetimoje kultūrinėje aplinkoje. Ir tai yra suprantama, vaikai atėję iš vargingesnių šeimų sunkiai adaptuojasi prie kitokios aplinkos, kitokio bendravimo. Bernsteinas Žr. Anthony Giddens, Sociologija, 2005. teigia, jog iš žemesnių klasių kilę vaikai susikuria savo kalbos ir elgesio manieras, kurios konfliktuoja su dominuojančia kultūra ir tai patvirtina tyrime dalyvavę 5–12 klasių mokiniai. Į klausimą, kaip vertintų savo mokyklos mikroklimatą penkiabale sistema, kai 1 – labai blogai ir 5 – labai gerai, atsakymai pasiskirstė šitaip: 75 proc. respondentų mokyklos mikroklimatą įvertino 5 balais; 12 proc. – 4 balais; 8 proc. – 3 balais; 2 proc. – 2 balais; 1 – balu mokyklos mikroklimatą įvertino 3 proc. respondentų. Tuo tarpu mokiniai iš socialiai remtinų šeimų (tikslinis atrankos metodas) atsakė šitaip: 5 – 23,4 proc.; 4 – 16,1 proc.; 3 – 43,6 proc.; 2 balais – 12 proc.; 1 balu – 4,9 proc. Analizuojant tyrimo skaičius akivaizdu, kad mokiniai iš socialiai remtinų šeimų mokykloje jaučiasi blogai, jaučia diskomfortą. Pasak Illicho Ten pat. , mokykla įdiegia „pasyvųjį vartojimą“ – nekritišką esamos socialinės santvarkos pripažinimą, skiepijama drausmė ir subordinacija. Harris mano, kad kiekviena klasė turi savo subkultūras, sudarytas iš skirtingų darbo modelių. Dažnai klasės turi net atskiras kalbas, trukdančias joms bendrauti vienoms su kitomis.

Beveik visą stratifikuotų visuomenių laikotarpį priklausomybė klasei buvo bent jau tokia išraiškinga kaip skirtumas tarp vyro ir moters. Marvin Harris, Kultūrinė antropologija, p. 173.

Spustelėjus išskleisti...

Mokiniai tarsi yra priversti susitaikyti su socialine nelygybe ir tarsi užleisti geresnes pozicijas. Šių dalykų nėra mokoma sąmoningai, teigia Illichas, jie slypi mokyklos procedūrose ir organizacijose. Jo teigimu, „slaptojoje mokymo programoje“ vaikai išmoksta „žinoti savo vietą ir tyliai joje būti“ Anthony Giddens, Sociologija, 2005. . Ir tai jau aptarėme anksčiau.

Bourdieu Žr. Pierre Bourdieu, Jean-Claude Passeron, Reproduction in Education, Society and Culture, p. 54. nuomone, kiekvienos švietimo sistemos institucionalizaciją lemia įvairūs jos struktūros ir funkcionavimo faktoriai. Jie arba skatina, arba priešingai – stabdo sistemos evoliuciją. Kiek Lietuvos švietimo sistema evoliucionuoja ir ar užtikrina lygias ugdymosi galimybes visiems mokiniams, nepaisant jų socialinės padėties, aptarsime kitame skyriuje. Socialinės atskirties priežastys yra glaudžiai susijusios su socialine padėtimi. Pasak Brazienės ir Gusčinskienės Žr. Rūta Brazienė, Jūratė Guščinskienė, „Socialinės atskirties modeliai Lietuvoje“, 2004. , pirmiausia akcentuojamos nepakankamos galimybės naudotis švietimo bei tobulinimosi galimybėmis, nevisavertė padėtis darbo rinkoje ir mažos pajamos.

2. Ar socialinis statusas turi įtakos ugdymosi galimybėms?

Demokratijos sąlygomis itin dažnai kalbame apie visų žmonių lygias švietimo galimybes. Pasak Parelius Žr. Robert James Parelius, Ann Parker Parelius, The Sociology of Education, 1987. , lygios galimybės reikštų kiekvieno asmens vienodus šansus pasiekti norimą socialinę padėtį nepaisant religinių, etinių, rasinių ar lyties skirtumų.

Poindustrinėje visuomenėje švietimas tampa prieinamas visiems gyventojams. Daugelyje šalių pagrindinis išsilavinimas yra privalomas, nors tai ir kritikuoja Illichas. Jo nuomone, privalomasis mokymas yra nesena naujovė, ir nėra jokios priežasties, dėl kurios jis turėtų būti priimamas kaip kažkas neišvengiama. Mokslininko nuomone,

Kadangi mokyklos neskatina lygybės ir individualių kūrybinių gebėjimų tobulinimo, kodėl jų neatsikračius. Anthony Giddens, Sociologija, p. 476.

Spustelėjus išskleisti...

Žinoma, tai nereiškia, kad jis nori panaikinti švietimo organizacijų formas. Illichas Žr. ten pat. siūlo, kad kiekvienas asmuo, norintis mokytis, galėtų pasinaudoti esamais ištekliais bet kuriuo savo gyvenimo laikotarpiu, o ne vien vaikystėje ar paauglystėje. Žinoma, tai mokslininko nuomonė, tačiau tikriausiai su ja sutiktų ir dalis mokinių, nes daugeliui mokytis yra kančia. Į klausimą, ar noriai einate į mokyklą, atsakymai pasiskirstė taip: 54 proc. – eina noriai ir mato tikslą; 12 proc. – eina, nes reikia; 28 proc. – jei galėtų, nelankytų mokyklos; 6 proc. – nenori eiti į mokyklą ir stengiasi jos nelankyti. Nenoriai lankančiųjų mokyklą bendras mokymosi vidurkis (2008 m. I pusmečio rezultatai) yra 5,2 balai (dešimtbalė sistema). Mokinių pažangumas ir intelektualiniai gebėjimai glaudžiai susiję. Intelektualinius gebėjimus rodo inteligencijos testai (IQ). Šių testų duomenys rodo, kad vaikų iš aukštesnių sluoksnių rezultatai yra geresni nei vaikų iš žemesnių sluoksnių. Tarp vaikų, kurių vienas tėvas buvo specialistas, o kitų darbininkai, inteligencijos koeficiento skirtumas buvo 20 taškų Žr. Robert James Parelius, Ann Parker Parelius, The Sociology of Education, 1987. .

Kokius vaikai išsiugdys gebėjimus, priklauso nuo to, kaip su jais bendraujama, svarbi motinos ir vaiko interakcija. Kalvaitis Žr. Albinas Kalvaitis, „Tėvų socialinio poveikis vaikų mokymosi pradžiai“, 1996. mano, kad inteligencijos testai teikia prioritetą tiems gebėjimams, kurie itin būdingi viduriniajam sluoksniui, t. y. motyvaciniams, kognityviniams, kalbiniams ir socialiniams gabumams, kurie būna mažiau ištobulinti žemesnio sluoksnio vaikų. Šie testai akcentuoja greitą trumpų abstrakčių problemų sprendimą, o tai yra sunku žemesniajam sluoksniui. Tuo tarpu jiems dažnai būdingas praktinis intelektas bei gebėjimas spręsti praktines problemas. Šis gebėjimas inteligencijos testu nėra matuojamas. Taigi vidurinio ir žemesniojo sluoksnio vaikams būdingi skirtingi, tačiau vienodai vertingi gebėjimai. Tiesa, mokykloje labiau akcentuojami viduriniesiems sluoksniams būdingi bruožai, todėl su tuo siejasi ir vidurinio sluoksnio edukacinė sėkmė. Bernsteinas Žr. Anthony Giddens, Sociologija, 2005. teigia, jog darbininkų vaikų kalbą simbolizuoja ribotasis kodas. Jis teigia, kad iš skirtingų sluoksnių kilę vaikai susikuria skirtingus ir savotiškus kalbos kodus ir tai turi įtakos jų patyrimui mokykloje. Būtų galima diskutuoti dėl vaikų, kurių tėvai priklauso darbininkų klasei, kalbinio kodo. Manau, kad šiuolaikinių darbininkų vaikų kalbos kodas nelabai skiriasi nuo aukštesniojo socialinio sluoksnio. Savitesnį kalbinį kodą turi socialiai apleisti vaikai ir vaikai iš socialiai apleistų šeimų. Bernsteino Žr. ten pat. nuomone, tokių vaikų kalba tiesiogiai konfliktuoja su akademine mokyklos kultūra.