Straipsnis Vytauto Didžiojo muziejaus geismas

  1. Apibendrinimai

    Subjektyvumo teorinių prieigų naudojimas tyrimui leido permąstyti Vytauto Didžiojo muziejų kaip reprezentacijos aparatą. Tyrimo metu objekto esmingumą įkūnijanti muziejaus architektūra atsiskleidė kaip fragmentiško, savęs ieškančio subjekto vaizdų erdvinė struktūra, išskaidanti jų suvokimo perspektyvas.
    Muziejaus monumentalumo auros, siejamos su jo tūrio aiškumu, kompozicijos racionalumu ir vaizdo tapatumu dekonstravimas suteikė galimybę naujai įvertinti įvairialypes objekto prieštaras – stilistines, programines, funkcines. Jos atsiskleidė kaip reprezentacijos formantai, viena vertus, slepiantys vidinį konfliktą, kylantį iš netarpiško objekto suvokimo negalimumo, o kita vertus, vidines prieštaras projektuojantys į Kito vaizdą.
    Svarbiu tyrimo atradimu laikytina tai, kad muziejaus pastatas įkūnija vientisą kompozicinę struktūrą. Tai reiškia, kad nors dar 1930 m. buvo galutinai apsispręsta statyti muziejų, skirtą dviejų atskirų institucijų kolekcijoms, jį projektavę architektai sukūrė dviejų skirtingų fasadų, tačiau tik vienos erdvinės programos objektą. Ši programa negalėjo būti iki galo įprasminta padalinus sales abiem muziejams. Vis dėlto ne dviejų institucijų įkurdinimo po vienu stogu aplinkybė labiausiai lėmė muziejaus erdvinį fragmentiškumą, o tai, kad visumos dalinimas buvo pasirinktas kaip pagrindinis pastato tūrį ir erdvę formuojantis principas. Šis principas iš pradžių neoklasicizmo, o vėliau ir modernizmo architektūroje buvo taikomas siekiant įgyvendinti dvi skirtingas, tačiau dialektiškai susijusias humanistines programas. Viena iš jų puoselėjo individų autonomiškumą, jų išlaisvinimą iš tradicinių ryšių ir struktūrų, o kita – individų socializavimą kuriant inkliuzyvias visuomenines institucijas ir disciplinuojant kūnus. Šių programų įgyvendinimas pakeitė reprezentacijos prasmę architektūroje, iš tapatybės įtvirtinimo formos paversdamas ją visa apimančia skirtumų žaismės ir jų medijavimo erdve. Subjektyvumo plotmėje toks referentiškumo pobūdis reiškė santykio su pirmine nesuvokiama materija, tuštuma modeliavimo būdą, neleidžiantį nei iki galo sutapatinti erdvės ir jos vaizdo, nei ištirpti Kito perspektyvoje. Vytauto Didžiojo muziejaus tyrimo metu atskleisti šio principo įgyvendinimo požymiai leidžia manyti, kad šio muziejaus modernumo užuomazgos slypi ne tiek jo formos referentiškume, kiek jo reprezentacijų lauko struktūroje. Dėl tokios struktūros sunkus tampa tapatinimasis su nacionalinės šventovės idėja, nes išryškina save kaip nuolatinį vyksmą.
     
  2. Literatūra

    • 1922 gegužės 6 d. Steigiamosios komisijos išdirbti konkretų sumanymą dėl Karo muziejaus rūmų vietos, stiliaus vidinės konstrukcijos posėdžio protokolas, LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 51.
    • Colomina, Beatriz, Privacy and Publicity: Modern Architecture as Mass Media, Cambridge, Massachussets: MIT Press, 1996.
    • Eisenman, Peter, “The End of the Classical: The End of the Beginning, the End of the End,” Perspecta, vol. 21, 1984, p. 154–173.
    • Filipavičienė, Giedrė, „Kauno Vytauto Didžiojo muziejus paskelbtas valstybės saugomu“ / Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, 2009 [žiūrėta 2014 m. birželio 26 d.].
    • Foucault, Michel, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, Vilnius: Baltos lankos, 1998.
    • Frampton, Kenneth, “Reflections on the Autonomy of Architecture: A Critique of Contemporary Production” / Diane Girardo (ed.), Out of Site: A Social Criticism of Architecture, Washington, DC: Bay Press, 1991, p. 17–26.
    • Hays, K. Michael, Architecture’s Desire: Reading the Late Avant-garde, Cambridge, Massachusetts: The MIT Press, 2010.
    • Holm, Lorens, Brunelleschi, Lacan, Le Corbusier: Architecture, Space and the Construction of Subjectivity, London: Routledge, 2010.
    • Young, Dudley, Origins of the Sacred: The Ecstasies of Love and War, London: Little, Brown and Company, 1991.
    • Jankevičiūtė, Giedrė, Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918–1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003.
    • Kairiūkštytė-Jacynienė, Halina, „Dėl Vytauto Didžiojo vardo muziejaus projekto“, Židinys, 1931, nr. 8–9, p. 167–170.
    • Kalaga, Wojciech, “Face/Façade: The Visual and The Ethical,” Urbanistika ir architektūra, 2010, t. 34, nr. 3, p. 120–127.
    • Kaufmann, Emil, “Claude-Nicolas Ledoux, Inaugurator of a New Architectural System,” The Journal of the American Society of Architectural Historians, 1943, vol. 3, no. 3, pp. 12–20.
    • Kaufmann, Emil, “Three Revolutionary Architects, Boullée, Ledoux, and Lequeu,”Transactions of the American Philosophical Society, vol. 42, no. 3, 1952.
    • Lacan, Jacques, Ethics of Psychoanalysis 1959–1960. The Seminar of Jacques Lacan. Book VII, Dennis Porter (transl.), Jacques Alain Miller (ed.), Hove: Routledge, 2007.
    • Loos, Adolf, Spoken into the Void: Collected Essays, 1897–1900, translated by Jane O. Newman, John H. Smith, Cambridge, Massachussets: The MIT Press, 1987.
    • Madrazo, Leandro, The Concept of Type in Architecture: An Inquiry into the Nature of Architectural Form, daktaro disertacija, Ciūricho technikos universitetas, 1995.
    • Petrušonis, Vytautas, „Apie kai kuriuos V. Dubeneckio kūrybinio mąstymo ypatumus“ / Mokslinės konferencijos, skirtos architekto Vladimiro Dubeneckio gyvenimui ir kūrybai, pranešimai, Kaunas: Lietuvos statybos ir architektūros tyrimo institutas, 1988, p. 13–21.
    • Quincy, Quatremère de, Dictionnaire historique d’architecture, 1825.
    • Reese, Dan, The Programmes of Architecture, Copenhagen: The Royal academy of Arts, School of Architecture, 2007.
    • Sigmund, Freud, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, Vilnius: Vaga, 2009.
    • Varnelis, Kazys jaun., „Nacionalinis meno muziejus istoriniame globalizacijos kontekste“, Krantai, 2000, nr. 2, p. 32–41.
    • Vidler, Anthony, Histories of the Immediate Present: Inventing Architectural Modernism, Cambridge, Massachussets: The MIT Press, 2008.
    • Vytauto Didžiojo Komiteto posėdžių protokolus, LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 142.
    • Vytauto Didžiojo muziejaus projektas, LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 102.
    • Wittkower, Rudolf, Architectural Principles in the Age of Humanism, New York: Academy Editions, St. Martin Press, 1973.
    • Žukauskaitė, Audronė, Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos, Vilnius: Versus aureus, 2004.
     
  3. Desire of Vytautas the Great Museum

    • Bibliographic Description: Audrius Novickas, „Vytauto Didžiojo muziejaus geismas“, @eitis (lt), 2015, t. 220, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Audrius Novickas, „Vytauto Didžiojo muziejaus geismas“, Logos, 2014, nr. 81, p. 115–127, ISSN 0868-7692.
    • Institutional Affiliation: Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
    Summary: By applying concepts of psychoanalysis to the research of architecture, this article delves into the uncanny of the Vytautas the Great museum in Kaunas. Both architecture of the museum as well as its mediated images and narratives are constructs of representation and should be understood in those terms. The analysis is contextualized by linking the architectural programs of the museum to some of social and artistic programs of Western culture which had great importance to the development of modernity during last three hundred years. Through deconstruction of the aura of monumentality, the contradictions of the museum are revealed in its discursive space of subject and object relations. This fragmented space of image construction and interplay is further discussed as signifying its own continual movement. This leads to conclusion that modernity of Vytautas the Great museum should be detected in its structure of references, and less so in its style as referencing the form of the object.

    Keywords: Museum of Vytautas the Great, modern architecture, representation, subject and object, image.