Straipsnis Globalizacijos atspindžiai miesto kūne: keletas įžvalgų

  • Bibliografinis aprašas: Kęstutis Zaleckis, „Globalizacijos atspindžiai miesto kūne: keletas įžvalgų“, @eitis (lt), 2016, t. 381, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Kęstutis Zaleckis, „Globalizacijos atspindžiai miesto kūne: keletas įžvalgų“, Logos, 2011, nr. 66, p. 142–152, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Kauno technologijos universitetas.

Santrauka. Kultūros globalizacija – fenomenas, veikiantis visas mūsų gyvenimo sritis, taip pat ir kasdienę gyvenamąją aplinką. Paradoksalu tai, kad nors su globalizacija susiduriame visi, tačiau stengiantis perprasti, kaip ji veikia miesto kūną, pirmas ir dažnai vienintelis į galvą šaunantis atsakymas – supanašėjimas ir hipervartojimas. Norint iš esmės pažinti mus supantį miestovaizdį ir jo formavimosi dėsningumus tokio detalumo atsakymo tikrai nepakanka. Kita vertus, žvelgiant į miestovaizdį kaip į savotišką išorinės kolektyvinės kultūrinės sąmonės formą ar vieną iš formų, tikėtina, kad globalizacijos poveikis jai yra žymiai gilesnis, sudėtingesnis ir esmingesnis. Straipsnyje, remiantis tokių žinomų mąstytojų kaip Zygmuntas Baumanas, Michelis Foucault, Richardas Sennetas, Benjaminas Walteris ir kt. kultūrinėmis įžvalgomis, mieste vykstančių procesų stebėjimu ir naudojant loginės analogijos metodą, mėginama išryškinti kai kuriuos globalizacijos atspindžius trijuose metropolinio miestovaizdžio lygmenyse: mentaliniame, medžiaginiame ir socialiniame miestovaizdyje.

Pagrindiniai žodžiai: kultūros globalizacija, miestovaizdis.

 

Įvadas

Miestas kaip kompleksiško organizmo raida vyksta pagal tam tikrus dėsnius, kurių nei miesto naudotojai, nei miesto statytojai negali ignoruoti. Jų ir objektyvių miesto raidos tendencijų išsamus pažinimas yra pirmasis svarbus uždavinys miesto formavimo profesionalams. Kadangi žmogaus valia yra iš esmės laisva, tad architektui ar urbanistui kiekvieno konkretaus sprendimo atveju egzistuoja pasirinkimo galimybė – veikti kartu su aplinka arba prieš ją, panaudoti pozityvias aplinkos kaitos tendencijas bendruomenės labui ar mėginti švelninti negatyvių reiškinių įtaką jau žmogaus sukurtai aplinkai architektūrinėmis priemonėmis.

Siekiant tiek vienų, tiek kitų tikslų formuojasi antrasis uždavinys: ne tik perprasti miesto-organizmo funkcionavimo dėsningumus, bet ir atpažinti jų erdvinę išraišką – tai ypač svarbu kalbant apie pakankamai globalių dėsningumų ar tendencijų atspindžius pakankamai lokalioje erdvėje, atspindžius, kurie iš esmės keičia kokybines aplinkos charakteristikas, bet jų ryšys su globaliais dalykais nėra akivaizdus ar tiesioginis. Žvelgiant plačiau, paminėti klausimai svarbūs ir bet kuriam mąstančiam piliečiui, siekiančiam realizuoti žmogui įgimtą pasaulio pažinimo poreikį, kurio realizacija prasideda nuo savo artimiausios aplinkos perpratimo.

Miestas yra atvira kompleksiška sistema, egzistuojanti socialinių, ekonominių, religinių, ideologinių ir kitų kultūrinių sąveikų lauke. Žvilgsnis į kai kuriuos objektyvius kultūros procesus ir į jiems sinchroniškus lokalios miesto erdvės fenomenus gali pagelbėti geriau perprasti ir miesto kūną kaip kultūros artefaktų hierarchišką visumą formuojančių jėgų veikimo mechanizmus. Kultūros globalizacija yra vienas iš tokių reiškinių, kurį dar labiau aktualizuoja po Sovietų bloko griūties prasidėjusi trečioji globalizacijos banga.

 

Iš pirmo žvilgsnio globalizaciją galima apibūdinti labai paprastai – tai supanašėjimas: kultūros, gyvenimo būdo, vertybių ir, be abejo, miesto ir jo kūno. Tai akivaizdus ir logiškas teiginys, tačiau šiame tekste mėginsime įžvelgti, kaip globalizacija transformuoja patį miestovaizdį, kaip keičia santykius tarp jo elementų ir kaip transformuoja žmogaus ir miesto erdvės santykius.

Darbo schema: a) pasirinksime keletą globalizacijos aspektų ar apraiškų, kurios atspindi esminius kultūros ir visuomenės pokyčius ir mėginsime juos aprašyti ar „išversti“ į architektūrinę-urbanistinę kalbą; b) ieškosime minėtiems aspektams sinchroniškų esminių miestovaizdžio pokyčių, kuriuos būtų galima interpretuoti kaip minėtų globalizacijos aspektų apraiškas.

Gretinant abu žingsnius ieškosime atsakymo į šiuo atveju taikomai loginei analogijai svarbų klausimą: ar matomi sutapimai tarp esminių globalizacijos aspektų ir esminių pokyčių miesto kūne? Taigi straipsnio tikslai yra du: patvirtinti neformaliai iškeltą hipotezę, kad kultūros globalizacija iš esmės keičia miestovaizdžio kaip sistemos struktūrą ir įvardyti bent kelis minėtus miesto kūno pokyčius.

Įvado pabaigoje būtina atkreipti dėmesį, kad straipsnyje į kultūros globalizaciją žvelgiama nei kaip į teigiamą, nei kaip į neigiamą reiškinį – ji nagrinėjama kaip objektyvus procesas, kurio urbanistines dimensijas visų pirma yra labai svarbu matyti ir suprasti. Tas pats pasakytina ir apie aptariamus urbanistinius ar architektūrinius reiškinius: nevertinant, siekiama perprasti jų esmę ir ryšį su globaliu kultūriniu kontekstu ir jo pokyčiais.

 

Esminės nuostatos

Remiantis Michaelio Cole kultūrinėsistorinės psichologijos teiginiais ir sufomuluotu kultūros artefakto apibrėžimu Žr. Michael Cole, Cultural-Historical Psychology, 1996. miestas, o konkrečiai miestovaizdis, gali būti apibrėžiamas kaip vienu metu idealių ir materialių kultūros artefaktų visuma. Žengiant dar toliau, tekste į miestovaizdį bus žvelgiama kaip į savotišką išorinės kultūrinės sąmonės formą, kurioje susipinantys ir atsispindintys evoliuciniai kultūros pokyčiai pastebimi tiek idealiame, tiek medžiaginiame miesto kūne. Tokiu atveju miestovaizdis tampa fenomenu, neišvengiamai sulydančiu savyje visas globalizacijos apraiškas.

Globalizacija tekste suprantama kaip kultūros supanašėjimas, prasidėjęs kartu su Renesansu ir pirmaisiais absoliutizmo daigais Europoje, įgavęs naują postūmį kartu su industrializacija ir įžengęs į trečiąją raidos stadiją kartu su Sovietų bloko žlugimu, pasak Zygmunto Baumano Žr. Zygmunt Bauman, Globalization: the Human Consequences, 1998. . Straipsnyje aptariama trečioji globalizacijos banga, tačiau, panašiai kaip Maxas Weberis Žr. Simon Parker, Urban Theory and Urban Experience, 2004. , žvelgdamas į senovės miestų funkcionavimo ekonominius mechanizmus perprato šių dienų miesto funkcionavimo ekonomikos dėsningumus, taip ir mes, esant reikalui pažvelgsime į pirmąją ir antrąją globalizacijos bangas.

 

Straipsnyje naudojamas trinaris miestovaizdžio modelis. Remiantis juo, miesto kūną sudaro medžiaginis, mentalinis ir socialinis miestovaizdis. Pirmasis gali būti apibrėžiamas kaip tiesiogiai penkiais pojūčiais suvokiama urbanizuota aplinka. Antrasis – mentalinis miestovaizdis, tai urbanizuotos aplinkos įvaizdžiai, provaizdžiai, archetipiniai modeliai ir panašūs atspindžiai, egzistuojantys kultūroje ir žmonių galvose. Sąmonės lygmenyje jie formuojami medijų, asmeninės atminties, užmaskuotų ar neužmaskuotų mitų ir pan. Pasąmonės lygmenyje juos formuoja kolektyvinės pasąmonės archetipai. Pavyzdys mentalinio miestovaizdžio modelio, susitelkusio ties atminties formuojamu miestovaizdžiu, gali būti Kevino Lyncho aprašytas miesto įvaizdžio modelis Žr. Kevin Lynch, The Image of the City, 1960. . Trečiasis – socialinis miestovaizdis, bus suprantamas kaip apibendrintas mieste vykstančių socialinių sąveikų laukas – savotiška sociotopų visuma. Globalizacijos atspindžių bus ieškoma visuose trijuose, vienas nuo kito neatskiriamuose, miesto kūno lygmenyse, o naudojamas tripakopis modelis leis lengviau įžvelgti ieškomus procesus, kurie, priklausomai nuo jų prigimties ar kitų veiksnių, gali būti lengviau ir greičiau pastebimi viename iš trijų lygmenų ir sunkiau kituose lygmenyse.

Kai kurie globalizacijos procesai ir jų atspindžiai miestovaizdyje

Žemvaldys, gyvenantis sostinėje. Pasak Zygmunto Baumano, šis procesas prasidėjo Europoje įsigalint absoliutizmui – kaip vietinių žemvaldžių ir aristokratų noras perkelti savo pirmąjį būstą į sostinę ir naudoti savo žemes provincijoje kaip ekonominę bazę gražiam gyvenimui greta karaliaus rūmų Žr. Zygmunt Bauman, Globalization: the Human Consequences, 1998. . Žvelgiant iš urbanistikos pozicijų į paminėto globalaus proceso esmę, jis iš esmės dvejopai atsispindi miesto gyvenime. Pirmasis atspindys: megapolio kaip kultūros ir miesto istorijos fenomeno formavimasis – atsiradimas centro, kuris, pasak Lewiso Mumfordo Žr. Lewis Mumford, The City in History, 1961. , tėra suinteresuotas savo paties augimu ir raida kitų teritorijų sąskaita.

 

Megapolis ir jo gyvenimo būdas tampa savotišku visuotiniu nekritiško kopijavimo pavyzdžiu. Pvz., nedidelių helenizmo laikotarpio miestų siekis turėti kaip ir Aleksandrijoje diferencijuotą gatvių tinklą, nors, tęsdami klasikinės Graikijos tradiciją, jie kuo puikiausiai galėjo išsiversti ir su hipodamo planu. Antrasis atspindys: socialinių ir erdvinių ryšių su vietos kontekstu suardymas – tiek sunaikinant kultūros židinį provincijoje, tiek sostinėje nekuriant pakankamai gilių ir kompleksiškų ryšių su vietos aplinka.

„Sostinės“ traukos fenomenas su nauja jėga reiškiasi ir XXI a. pradžioje. Tarptautinės kompanijos ar net tarptautinių ekonominių ryšių tinklai ir jų darbuotojai efektyviai pakeičia absoliutizmo laikų žemvaldžius, skatindami atsirasti besienį tinklą darbo, gyvenimo ir gamybos vietų. Svarbu ir tai, kad pasak Zygmunto Baumano Žr. Zygmunt Bauman, Globalization: the Human Consequences, 1998. , visos trys paminėtos vietos dažnai sąmoningai kuriamos kaip laikini objektai, kurie pasikeitus ekonominei situacijai bus perkelti į palankesnę veiklai vietą. Logiška teigti, kad alokalių, nesusietų su kaimyniniu erdviniu ir kultūriniu kontekstu kultūrinių, ekonominių ir socialinių tinklų formavimasis gali reikštis bet kuriame miesto ar miestų sistemos hierarchiniame lygmenyje ir skatinti lokalių erdvinių ryšių fragmentaciją. Tokiu būdu pažeidžiamas trečiasis architektūrinės paradigmos dėsnis Žr. Nikos A. Salingaros, A Theory of Architecture, 2006. , teigiantis, kad funkcinis ir kompozicinis objekto centras turi sutapti, pvz.: mieste yra gatvė, kuri prieš kurį laiką buvo aktyvaus vietos gyventojų ir miesto svečių gatvės gyvenimo Gatvės gyvenimas, pasak L. Mumfordo, yra vienas iš trijų esminių miesto kultūros požymių greta požeminio miesto ir naktinio gyvenimo. erdve, o suardžius vietos bendruomenę liko tik kelias, kuris naudojamas transportui, bet ne kultūriniam gyvenimui. Šioje vietoje labai tinkama mano kolegai prancūzui pirmą kartą atvykus į Baltijos šalis iš lūpų išsprūdusi impulsyvi frazė: „kiek jūsų miestuose daug kelių ir kiek mažai gatvių!“.

 

Kalbant apie aptarto globalizacijos proceso pastebimas apraiškas realiuose miestovaizdžiuose paminėtinos bent dvi, kurios žymiai prisideda visų pirma prie medžiaginio miestovaizdžio fragmentacijos ir bendrai naudojamų viešųjų erdvių sistemos kompozicinio-funkcinio vieningumo praradimo: tai uždarų bendruomenių (gated communities) ir uždarų urbanistinių kompleksų kūrimas. Pirmuoju atveju kuriama vienokiomis ar kitokiomis sienomis apjuosta bendruomenė, kuri naudoja vietos resursus, bet jos gyventojai nesusieti su vietos bendruomene, tačiau siekia pasiimti iš artimos aplinkos viską kas geriausia (gražūs vaizdai, gamta, geros mikroklimatinės sąlygos ir kt.) ir tuo pačiu metu nutraukti likusius erdvinius-funkcinius ryšius su kaimyninėmis teritorijomis.

Kitas, ne toks akivaizdus, pavyzdys: prekybos ir laisvalaikio pramogų centras. Viena vertus, tokio darinio atėjimas į miesto centrą iš esmės yra sveikintinas ir gali veikti kaip aplinkinės teritorijos atgaivinimo katalizatorius, kita vertus, jei toks kompleksas formuojamas kaip uždara struktūra, kaip miestas-mieste, kuriam nereikia konkurentų, jis gali tapti savotiška urbanistine „juodąja skyle“, kuri ne „apšviečia“ tamsius kaimynystės užkaborius ir taip suteikia jiems gyvybės, bet „ryja“ pakankamai arti esančius miesto „gyvybės trupinius“.

 

Ko gero simboliška, kad tokiems dariniams dažnai naudojami keliantys plačias kultūrines asociacijas pavadinimai atspindi hipervartotojiškos kultūros vertybes. „Akropolyje“, „Megoje“ ar dažname užsienio centre vartojimas pateikiamas kaip savitikslis procesas, spektaklis, kuriame siūloma akimirksniu patenkinti bet kuriuos pirkėjo norus nepaisant metų ir paros laiko bei oro sąlygų: pradedant maisto pirkimu ir baigiant erotiniu masažu.

Kai kuriuose užsienyje esančiuose panašiuose objektuose atsiranda gyvenami būstai ir koplyčios, taip dar pilniau imituojant tikrą miestą. Įdomu tai, kad šalia panašių centrų, kaip jau ir minėta, dažnai neveikia vadinamasis „centrinės vietos“ efektas – greta neatsiranda nei vienos naujos parduotuvėlės, kavinukės ar kitų gatvės gyvenimui reikalingų objektų. Toks pseudo miestas mieste gali būti suprantamas ir kaip jau minėto megapolizacijos proceso atitikmuo miesto viduje.

Kitas vykstančią miesto ir medžiaginio miestovaizdžio fragmentaciją liudijantis pavyzdys yra remiantis indukciniu metodu geografų XX a. antroje pusėje atrasti nauji miestų plėtros modeliai. Pirmasis iš jų – tai Periferinis miestas (Peripheral city) Žr. American Planning Association, Planning and Urban Design Standards, 2006. . Dažnai apie istorinį branduolį susiformuoja autonomiškas urbanistinis žiedas, sujungtas aplinkkelių ir funkcionuojantis nepriklausomai nuo centro: jame yra gyvenamos, darbo, apsipirkimo vietos. Svarbu tai, kad periferinis miestas tėra integruotas tik funkciškai, tačiau kompozicinės, vizualiai suvokiamos vienovės jame nėra.

 

Antrasis modelis – Ribos miestas (Edge city) Žr. ten pat. . Tai darinys, kuriame neatpažįstama archetipinė miesto struktūra: joje nėra centro ir periferijos, nėra pėstiesiems draugiškų erdvių ir panašiai. Jis kaip amorfiška masė su hipertrofuotomis ir pritaikytomis automobiliui erdvėmis gali tęstis kilometrų kilometrus ir iš esmės tėra suvokiamas tik kaip nehierarchiškas, nestruktūrizuotas objektų kratinys.

Mentaliniame miestovaizdyje taip pat pastebima miesto kūno fragmentacija: jame atsiranda baltos dėmės – teritorijos, kurios nepatenka į bendrai suvokiamą, atsimenamą ir įsivaizduojamą urbanistinės struktūros vaizdą. Tai liudija atlikti Kauno miesto bendrojo vaizdo tyrimai Žr. Kęstutis Zaleckis, Archetype of a City in Lithuanian Mentality and Its Usage for Urban Planning, 2002. : nustatyta, kad neproporcingai didelės Kauno miesto teritorijos nepatenka į mentalinį miesto vaizdą – jų ten tiesiog nėra.

Uždarų bendruomenių formavimas neatsiejamas nuo „sienų statybos“. Įdomu tai, kad naujosios sienos yra nebūtinai medžiaginės ir vizualiai suvokiamos kaip sienos: tai gali būti saugumo tarnybos kamerų stebima erdvė ar bet kurios priemonės, leidžiančios ne to socialinio sluoksnio atstovui pasijusti nepageidaujamu vienoje ar kitoje vietoje – tarsi siaurai žmonių grupei privatizuojant iš esmės bendrai naudojamą miesto erdvę. Pvz., demonstratyviai eksponuojama stebėjimo kamera prie įvažiavimo į uždarą kvartalą atvykstantį stebėtoją priverčia atsidurti asimetriškoje Čia ir toliau tekste simetrija ir asimetrija suprantama ne kaip erdvinė tūrio savybė, bet kaip savitas socialinio, vizualinio ar kitokio ryšio tipas. Remiantis Bill Hillier, Julienne Hanson, The Social Logic of Space, 2003. situacijoje – jis matomas, tačiau nemato tų, kurie jį stebi. Tokiu būdu naujosios sienos veikia kaip savotiškas socialinis filtras, skaidantis socialinį miesto kūną: praleidžia vienus ir nepraleidžia kitų visuomenės narių.

 

Panoptikonas

Anot Michelio Foucault, tai postmodernios visuomenės modelis. Pirmą kartą šis modelis buvo sukurtas ir panaudotas Jeremy Benthamo, projektuojant kalėjimą XVIII amžiuje. Modelis leidžia sukurti asimetriškas aplinkos ir joje esančių žmonių stebėjimo salygas jo formuojamoje erdvėje, pvz., kalėjimo sargas gali bet kada stebėti kalinius jiems nežinant, ar jie yra stebimi. Priešinga kryptimi stebėjimas yra neįmanomas.

Taigi panoptikonas – tai priemonė parodyti ir realizuoti valdžią architektūrinėje ir urbanistinėje aplinkoje ir savotiška „švelnios bausmės“ (disciplinary punishment) forma, skirtingai nuo autoritariniuose režimuose naudojamų bausmės formų pasitelkiama šių dienų demokratinėse santvarkose, pasak Foucault Žr. Michel Foucault, Discipline and Punish: The Birth of the Prison, 1991. . Kalbant architektūrine kalba, panoptikonas turėtų reikštis kaip principo „vaizdas yra galia“ išraiška. Tai gali būti bet kurios asimetrijos apraiškos, bet kuriame miestovaizdžio hierarchiniame lygmenyje.

Ar pastebima didėjanti asimetrijos raiška šių dienų mieste? Jau buvo minėtas asimetriškas uždarų bendruomenių santykis su aplinka: iš jų matomi tiek aplinkiniai gyventojai, tiek gražūs aplinkos vaizdai, tačiau jos pačios slepiamos nuo aplinkinių akių. „Stiklo bokštai“ – tai kitas globalaus megapolio miestovaizdžio, kuris dažnai plinta tiesiog kaip savotiška urbanistinė mada, požymis. Biurai ar gyvenami būstai tokiame bokšte yra matomi iš toli, tačiau nėra „perskaitomi“: dažnai neįmanoma vien pažvelgus identifikuoti pastato paskirties ir to netgi sąmoningai siekiama projektuojant objektą.

 

Kita vertus, dažnai viena kryptimi vaizdą praleidžiantis stiklas, nepaisant kuriamo lengvumo įspūdžio, iš esmės kartoja viduramžių tvirtovės vizualinį santykį su aplinka, jau nekalbant apie tai, kad aukščiau kitų iškeltas aplinkos stebėjimo taškas yra klasikinis asimetriško santykio formavimo pavyzdys.

Panoptikoniška stiklo bokštų prigimtis atsiskleidžia dar ir tuo, kad jie labai dažnai nesiejami su jokiomis viešomis erdvėmis – tokiu būdu bokštų vertikalės neatlieka archetipinės miesto gyventojų orientavimo urbanistinėje struktūroje funkcijos. Dažnai tokie stiklo bokštų kvartalai sudaro biznio rajonus, kurių gatvėse vyrauja tam tikras aprangos kodas, o teritorija vakarais, pasibaigus darbo valandoms, būna visiškai tuščia net ir šeštadienio vakarą, net ir tokiame nuolatos gyvame mieste kaip Londonas. Dieną atsitiktinis praeivis, iškrisdamas iš gatvės konteksto ir neišvengiamai patraukdamas aplinkinių dėmesį, gali pasijusti nejaukiai; naktimis – nejauku ištuštėjusiose, beveik be gyvybės ženklų gatvėse.

Turint galvoje aptartus stiklo bokštų fenomeno aspektus, reikia sutikti, kad iš esmės jie, kaip ir uždaros bendruomenės, fragmentuoja mentalinį miestovaizdį. Dar vienas pastebėjimas: stiklo bokštai, neženklindami viešų erdvių kaip viduramžių katedros ar rotušės ir būdami neatpažįstami kaip funkciniai objektai, dažną praeivį traukia prieiti tik tam, kad patenkintų smalsumą – tik „vartoti vaizdą“. Tai savotiškas globalizacijai būdingos hipervartotojiškos visuomenės nuostatos atspindys. Kontrargumentas šiam teiginiui gali būti nuoroda į Walterio Benjamino sekuliarios piligrimystės koncepciją, tačiau Arkadų projekte Žr. Benjamin Walter, The Arcades Project, 1999. aprašyti sekuliarios piligrimystės objektai yra simetriškos aktyvaus gatvės gyvenimo erdvės ir vietos Erdvės ir vietos samprata remiantis Bill Hillier, Julienne Hanson, The Social Logic of Space, 2003. .

 

Aptariamu atveju, biurų parkuose dažnai dominuoja tik tranzitinės erdvės ir asimetrija. Šioje vietoje paminėtinas įdomus sutapimas tarp naktinio miesto ir sekuliarios piligrimystės traukos centrų: jie dažniausiai pasižymi aktyviu naktiniu gyvenimu, o naktį patalpose užsidegus šviesoms, tarp jų ir gatvės, erdvėse atsiranda daugiau simetriškų ryšių: praeivis gali be vargo pamatyti, kas vyksta viduje.

Jau minėti prekybos ir laisvalaikio centrai, kuriami kaip uždaros struktūros, veikia kaip „juodosios“ medžiaginio, mentalinio ir socialinio miestovaizdžio skylės, akimirksniu „perkeliančios“ keliautoją į naują miestą. Šiuo atveju uždarumas ir nepermatomumas iš išorės taip pat veikia kaip smalsumo skatintojai – smalsumo, kuris yra žmogui įgimto pažinimo siekio neatskiriama dalis. Tokie uždari objektai vizualiai suvokiami kaip galios vartoti citadelės, kuriose vyksta nuolatinė vartojimo šventė. Kita vertus, jei neturi pakankamai pinigų – centro siena tampa siena, skiriančia tave nuo išsvajotos šventės.

Geografijos pabaiga

Geografijos pabaiga Žr. Zygmunt Bauman, Globalization: the Human Consequences, 1998. – turima galvoje dėl skirtingų gyvenimo greičių prarandamas teritorijos vientisumas ar tiksliau vientisumo suvokimas Galų gale, kiek ir kaip bekalbėtume apie mus supantį pasaulį ir jo savybes, iš esmės kalbame tik apie tai, kaip jį suvokiame. , kalbant apie bendrai vienoje ar kitoje kultūroje suvokiamą pasaulį. Skirtingi gyvenimo greičiai gali būti suprantami kaip judėjimo greičiai, vartojimo greičiai, socialinio gyvenimo intensyvumas ir panašiai. Kaip tai keičia miestovaizdį?

 

Visų pirma, dingsta miesto kaip visumos suvokimas, bendras visiems jo gyventojams, o tuo pačiu – miestiečių bendrumo jausmas. Fiziškai judant skirtingais greičiais mentaliniame miestovaizdyje formuojasi autonomiškos subsistemos, kiekviena su savo keliais, orientyrais, ribomis ir panašiai. Negana to, to paties tipo objektas matomas miesto plane, susiformavus skirtingų greičių miesto vaizdams, juose gali virsti iš esmės skirtingu elementu, pvz.: automobilių kelias gali tapti nepereinama riba pėsčiajam. Įdomu tai, kad skersine kryptimi skirianti gatvės-kelio funkcija stipriau reikštis už integruojančią ėmė klasicizmo laikotarpio miestuose – pirmosios globalizacijos bangos metu.

Vienas iš aptartų esminės suvokiamo miesto fragmentacijos padarinių yra negalėjimas efektyviai urbanistikoje panaudoti Nikos Salingaros atrastų fundamentalių architektūrinės kompozicijos dėsnių Žr. Nikos A. Salingaros, A Theory of Architecture, 2006. , kas savo ruožtu skatina formuotis neperskaitomus ar mažiau įskaitomus medžiaginio miestovaizdžio „paternus“, taigi geografijos pabaiga iš esmės yra ir bendrai perskaitomo, vizualiai suvokiamo miestovaizdžio pabaiga. Šį teiginį pagrindžia ir anksčiau aptarti geografiniai miesto formavimosi modeliai.

 

Socialaus žmogaus mirtis

Socialaus žmogaus mirtis – tai fenomenas, aprašytas Richardo Senneto Žr. Richard Sennet, The Fall of Public Man, 1977. . Miestui kaip socialinei sistemai tai reiškia bent jau du dalykus: 1) silpsta miesto ir konkrečiai miestovaizdžio kaip socialinės ir kultūrinės integracijos katalizatoriaus vaidmuo; 2) iš kultūriniu ir socialiniu požiūriu saugios vietos miestas tampa nesaugia vieta. Ar tai matoma šių dienų miestovaizdyje?

Moderniame mieste, atsiradus laisvo pastatų parke išdėstymo idėjai ir atsisakius tradicinių urbanizacijos formų bei įsivyravus monofunkciniam zonavimui iš esmės žymiai išaugo miestovaizdžio struktūros gylis. Tai vyko net istoriškai susiklosčiusiose miestų dalyse, pvz., Kauno Naujamiestyje. Jame iš pirmo žvilgsnio radikaliai niekas nepasikeitė: pastatai stovi kur stovėję, išlaikomas perimetrinio užstatymo principas šalia gatvių.

Tačiau „nežymi smulkmena“ – kvartalų vidaus erdvių suliejimas į vientisą visumą ir iš esmės atvėrimas tranzitiniams srautams, erdvinės socialinės sintaksės požiūriu radikaliai pakeitė urbanistinės struktūros įtaką žmonių elgesiui. Kaip urbanistinis-socialinis organizmas teritorija tapo žymiai gilesne, o kartu ir mažiau skatinančia integraciją. Teritorijoje atsirado jai anksčiau nebūdingos savybės serijinio suvokimo (serial vision Gordon Cullen, The Concise Townscape, 2009. ) požiūriu: iki šiol seklioje sistemoje vyravęs pažįstamos čia ir pažįstamos ten erdvės modelis buvo papildytas atsivėrusiuose tranzitui kiemų labirintuose pažįstamos čia ir nepažįstamos ten erdvės modeliu.

 

Tai verčia judėjimo po miestą erdves, viena vertus – kažkur pasąmonėje jaučiamo pavojaus ar individualaus nuotykio erdvėmis, kita vertus – gerokai menkina jų kaip vietų, kuriose bendraujama, stebima, ilsimasi vaidmenį. Naudojant Yu-Fu Tuan Žr. Yi-Fu Tuan, Space and Place, 2005. terminologiją galima sakyti, kad miestovaizdis iš bendrai naudojamų erdvių ir vietų sistemos virsta tik bendrai naudojamų erdvių sistema; kintančios viešųjų erdvių charakteristikos skatina jose judančius žmones tapti judančių individų mase, o ne kalbančia vienas su kitu bendruomene.

Kalbant paprasčiau: iš miesto viešųjų erdvių žmogus išstumiamas automobilio, techninės įrangos ir panašiai – miesto erdvė naudojama grynai infrastruktūrinėms reikmėms. Istorijos paradoksas: panaši situacija buvo ir ikikolumbinės Amerikos kai kurių civilizacijų miestuose, pvz., ispanų kronikininkų duomenimis, actekų sostinės Tenočtitlano kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas daugiausia vyko uždaruose, namų apsuptuose patio, o ne plačiose ir gerai infrastruktūros požiūriu sutvarkytose gatvėse.

Architektūrinei visuomenei suvokiant minėtas globalizacijos tendencijas kaip atsvara miestiškumo nykimui gimė naujojo urbanizmo idėjos, siekiančios kurti socialiai labiau integruotą urbanistinį darinį, su gatvėmis, skirtomis ne tik transportui, bet ir gatvės kultūrai bei kitoms bendruomenės veikloms.

 

Dar vienas šių dienų pastebėjimas: medžiaginiam miestovaizdžiui prarandant savo kaip socialinio integratoriaus funkciją, miestovaizdis kaip tekstas iš esmės keičia savo formą – linijinio teksto bruožus keičia hiperteksto bruožai. Mažas to pavyzdys: miestovaizdyje be architektūrinės kalbos vis svarbesnėmis tampa medijų naudojamos kalbos rūšys, atsiranda medijų fasadai, reklamos ir kiti panašūs reiškiniai.

Vartotojiškos ir hipervartotojiškos visuomenės formavimas

Vartotojiškos ir hipervartotojiškos visuomenės formavimas pripažįstamas bendra globalizacijos tendencija. Visuomenės narių poreikiai patenkinami greitai ir lengvai, tačiau ir pasitenkinimas prarandamas taip pat greit, tokiu būdu formuojant poreikį vis naujiems ir naujiems vartojimo produktams Žr. Zygmunt Bauman, Globalization: the Human Consequences, 1998. : daiktams, aplinkai, įspūdžiams, emocijoms. Čia sąmoningai nerašau „jausmams“. Ar atsispindi ir kaip atsispindi paviršutiniško visuomenės poreikių tenkinimo nuostatos miesto kūne?

Jau nekartą tekste minėtas uždarų prekybos ir pramogų centrų fenomenas. Statant juos dažnai imituojama erdvinės miesto struktūros forma, tačiau tik imituojama: aikštės tėra srautų susikirtimo vietos, gatvės fasadai – parduotuvių vitrinos, bendravimo vietos su suoliukais – tik vieta pailsinti nuo vaikščiojimo po parduotuves pavargusias kojas, parkai – tik plastikinių palmių „giraitės“ ir panašiai. Iš esmės tokiu būdu siekiama patenkinti žmogaus kaip socialios būtybės įgimtą poreikį bendrauti ir tai daryti tam pritaikytoje aplinkoje, kurios formos kristalizavosi ir šlifavosi per ilgus istorijos šimtmečius – mieste, tačiau tai daroma tik vietoj tikro bendravimo parduodant jo iliuziją, o vietoj tikro miesto – jo maketą.

 

Apie vartotojišką stiklo bokštų prigimtį taip pat jau kalbėta šiame straipsnyje, galima tik priminti, kad pseudo ar netikrų miestovaizdžio dominančių atsiradimas yra vienas iš vartotojiško santykio su aplinka atspindžių. Tokios dominantės tik formaliai ar minimaliai tenkina poreikį suvokiamoje aplinkoje identifikuoti centrą ir periferiją, kaip archetipinius erdvinės aplinkos elementus.

Kita vertus, stiklo bokštai tiesiog sako: „žiūrėkite į mane, aš kitoks, tačiau atėję prie manęs jūs nerasite tikro, visapusišku kultūriniu gyvenimu pulsuojančio miesto centro“. Tokia žinia neneša konstruktyvaus socialinio turinio. Kita vertus, siekiant „parduoti“ miestovaizdį ir norint tai padaryti kuo greičiau, lengviau yra „parduoti“ atskirus objektus, iš kurių kiekvienas siekia išsiskirti, būti kitoks, patraukti dėmesį ir panašiai. To rezultatas – taip pat savotiškas architektūrinės miestovaizdžio vienovės nykimas ir atsiradimas jau minėtų mažai ką žyminčių dominančių.

Pabaigai paminėtinas Timothy Leary aprašytas žmogaus ir jo aplinkos evoliucijos modelis: pasak jo, mūsų gyvenamoji aplinka iš būsto evoliucionavo į miestą, o ateityje ji virs autonomiškų hedonistinių lizdų tinklu Timothy Leary cituojamas pagal Robert Anton Wilson, Quantum Psychology: How Brain Software Programs You and Your World, 1990. ar suma – suma, kuri yra visados mažiau negu iš tų pačių elementų susidedanti sistema.

 

Erdvės unifikacija kaip „kartografinių karų“ rezultatas

Erdvės unifikacija kaip „Kartografinių karų“ rezultatas, atsiradęs Renesanso laikotarpiu, kartu su centralizuotų valstybių raida Žr. Zygmunt Bauman, Globalization: the Human Consequences, 1998. . Anot Zygmunto Baumano, nuo Renesanso laikų miesto kūnas suvokiamas kaip idealių žemėlapių ar planų atspindys, priešingai viduramžiais vyravusiam požiūriui, o miesto planuotojai siekia kiekvieną konkretų miestą aprašyti naudojant unifikuotus terminus ir modelius. Kaip tai atsispindi miestovaizdyje?

Kiekvienas miestas yra gyvas, kompleksiškas, unikalus organizmas ir iš principo negali būti pilnai aprašytas ar sumodeliuotas naudojant unifikuotus terminus. Tokie mėginimai iš esmės turi vesti visų pirma prie dar didesnės mentalinio miestovaizdžio fragmentizacijos – netipiniai miestovaizdžio elementai bus dar sunkiau suvokiami ir integruojami į bendrą vaizdą. Kita vertus, galima teigti, kad medijų amžiuje įvairūs miesto žemėlapiai tampa neatskiriamais, tačiau autonomiškais mentalinio miestovaizdžio sluoksniais, pvz., Londono metro žemėlapis. Galų gale, dažno pakankamai didelio urbanistinio darinio miestovaizdis tampa tiesiog neskaitomas be žemėlapio, pvz., ilgalaikis Berlyno ar kito didmiesčio gyventojas, norėdamas nuvažiuoti į vieną ar kitą ne kasdien lankomą vietą individualiu automobiliu, naudoja globalios navigacijos sistemą.

 

Miestų ir jų dalių tarpusavyje bei pavienių pastatų supanašėjimo tendencija – tai vienas iš projektavimo, gamybos, statybos ir kitų procesų unifikacijos rezultatų. Žvelgiant iš neurofiziologijos ir vedeoekologijos Žr. Василий Антонович Филин, Видеоэкология, 2001. pozicijų, monotoniškos ar vienodos aplinkos suvokimas yra lygiavertis chaoso suvokimui: pirmu atveju, stimulų, kurie pasiekia centrinę nervų sistemą, yra per mažai, antru – per daug, tačiau rezultatas abiem atvejais toks pats – smegenyse prasideda slopinimo procesas. Kalbant mitinių metaforų kalba, galima teigti, kad miestas, kurio kūrimas atkartojo pasaulio sukūrimo aktą Žr. Mircea Eliade, The Sacred & the Profane, 1959. ir atnešė į pirmapradį chaosą tvarką, globalizacijos veikiamas vėl tampa suvokiamo chaoso židiniu.

Vietoj išvadų

Reikia pripažinti, kad kultūros globalizacija ne tik daro miestus ir miestovaizdžius panašesnius vienas į kitą, bet ir iš esmės keičia miestovaizdžio struktūrą visose trijose jo formose. Veikiama globalizacijos miesto teritorija tampa vis labiau fragmentuota. Dažnai miestovaizdis dezintegruojamas į atskirus objektus ir nefunkcionuoja kaip vientisas kompleksas. Tikėtina, kad tęsiantis tokioms tendencijoms kiekvienas miesto gyventojas gyvens savo „asmeniniame mieste“. Iš esmės keičiasi miestovaizdžio kaip kultūrinio teksto forma: iš linijinės į hipertekstinę. Miestovaizdis iš bendrai naudojamų erdvių ir vietų sistemos tampa tik erdvių sistema.

 

Literatūra

  • American Planning Association, Planning and Urban Design Standards, Hoboken, New Jersey: John Willey and Sons, Inc., 2006.
  • Bauman, Zygmunt, Globalization: the Human Consequences, Oxford: Blackwell Publishing Ltd, 1998.
  • Cole, Michael, Cultural-Historical Psychology, Massachusetts: Harvard University Press, 1996.
  • Cullen, Gordon, The Concise Townscape, The Architectural Press, 2009.
  • Eliade, Mircea, The Sacred & the Profane, San Diego, New York, London: A Harvest/HBJ Book, 1959.
  • Foucault, Michel, Discipline and Punish: The Birth of the Prison, Penguin Books Ltd, 1991.
  • Hillier, Bill; Julienne Hanson, The Social Logic of Space, Cambridge University Press, 2003.
  • Lynch, Kevin, The Image of the City, Cambridge MA: MIT Press, 1960.
  • Mumford, Lewis, The City in History, San Diego, New York, London: A Harvest Book Harcourt, Inc., 1961.
  • Parker, Simon, Urban Theory and Urban Experience, London and New York: Routledge Taylor & Francis Group, 2004.
  • Salingaros, Nikos A., A Theory of Architecture, Solingen: Umbau-Verlag, 2006.
  • Sennet, Richard, The Fall of Public Man, Knopf, 1977.
  • Tuan, Yi-Fu, Space and Place, Minneapolis, London: University of Minesota Press, 2005.
  • Walter, Benjamin, The Arcades Project, Cambridge, Massachusetts, and London: The Belknap Press of Harvard University Press, 1999.
  • Wilson, Robert Anton. Quantum Psychology: How Brain Software Programs You and Your World, New Falcon Publication, 1990.
  • Zaleckis, Kęstutis, Archetype of a City in Lithuanian Mentality and Its Usage for Urban Planning, doctoral dissertation, Kaunas, Lithuania: Institute of Architecture and Construction (in Lithuanian), 2002.
  • Филин, Василий Антонович, Видеоэкология, Москва: Тасс-Реклама, 2001.