Dialogas Čiabūties regionai Martino Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“

Norėčiau patikslinti, kad potencialumo sąvokos M. Heideggeris Būtyje ir laike niekur nevartoja. Vis dėlto tai nereiškia, kad ši aristoteliška potencijos kaip tikrovės atmainos samprata jam nedarė įtakos. Vietoj žodžio „potencija“ M. Heideggeris vartoja žodį „apmatas“ (Entwurf), kuris į anglų kalbą verčiamas žodžiu „project“. Labai dažnai žodis „apmatas“ vartojamas drauge su žodžiu „autentiškas“, pvz.: „egzistencialus autentiškos būties myriop apmatas“ Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 214, 260. . Vis dėlto apmatas, apmesdamas „čiabūties buvimą ant savo, dėl ko’“ Ten pat, p. 121, 145. , ne visiškai sutampa su potencija, kuri (1) sietina su pasyviu tūnojimu, (2) nėra pasauliška, (3) sietina ne tiek su siekiais, kiek su galimybėmis. Be to, apmatas neatsiejamas ne tik nuo pasauliškumo, bet ir nuo supratimo, kuris apeliuoja į buvimo „čia“ atvertumą „Supratimo apmatiškumas konstituoja buvimąpasaulyje jo „čia“ atvertumo kaip to gebos būti „čia“ atžvilgiu.“ Ten pat, p. 121, 145. . Apmatas kaip galimybė mesdamas ir leidžia būti „[A]pmatas mesdamas sau prikiša galimybę kaip galimybę ir kaip tokiai leidžia būti.“ Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 121, 145. . Apmato egzistencialas leidžia čiabūčiai visada būti „daugiau“ nei ji yra „Dėl būtiškumo, kuris konstituojamas apmato egzistencialu, čiabūtis yra nuolat „daugiau“ nei ji yra tikrybiškai.“ Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 121, 145. . Apmatiškumas apeliuoja į čiabūties tapsmą, drauge – į buvimo-pasaulyje atvertumą. Šiame kontekste M. Heideggeris kalba apie autentišką ir neautentišką čiabūties „dėl ko“: šis „apmatas perleistas tūlo dispozicijai“ Ten pat, p. 159, 193. . Drauge tai reiškia, kad čiabūčiai, darančiai tai, kas daroma, lieka užverta ne tik jos savastis, bet ir pasaulis. Autentiška čiabūtis, priešingai, yra kai kas daugiau nei ji, pasinėrusi tūlo liūne, kitaip tariant, ji yra daugiau nei ji yra, ji – nuolat tampanti, apmetanti save ir taip atverianti sau pasaulį. Neatsitiktinai M. Heideggeris vartoja žodį eigentlich, kurį išverčiau „autentišku“ atsižvelgdamas tiek į angliškąjį vertimą, tiek į nusistovėjusią vartoseną Lietuvoje. Tikra, eigentlich, yra ne buvimo faktas, bet tas buvimas „daugiau“, kuriuo mes tampame. Čia iškeliamos (ar apostazuojamos, kaip sakėte) ne kažkokios autentiškos (suprask: teisios) čiabūtys. Tokiu atveju M. Heideggeris iškeltų tai, kas yra netgi priešaristoteliška prasme Kaip minėta, Aristotelio naujumas tas, kad potenciją jis laikė tikrovės atmaina. . Jei taip būtų, man tas irgi nepatiktų. Vis dėlto M. Heideggeris iškelia visiškai priešingą dalyką – tai, kas daugiau nei yra, tai, kurlink mes judame, ir tai, kuo mes atsiplėšiame nuo tūlo liūno atsigręždami į savo tikrą tapatumą. Klausimas: ką kritikuoja T. W. Adorno (kurį aš labai mėgstu, ypač jo kultūrinės industrijos kritiką Žr. Tomas Kačerauskas, Povilas Tamošauskas, “Sport as Factor of Creativity,” p. 64–71; „Kultūrinės industrijos kritika ir kūrybinių industrijų problemos“, p. 80–90; „Kūrybos visuomenė: tyrimo metodai ir problemos“ p. 6–15; „Kūrybinė klasė: ekonominiai, sociologiniai, filosofiniai aspektai“, p. 155–163; „Kūrybos visuomenės terminai ir sampratos“, p. 6–18; „Kūrybos ir kultūros industrijos: filosofiniai, sociologiniai ir komunikaciniai aspektai“, Filosofija. Sociologija 24 (3), 2013, p. 112–120. ) – autentiškumo faktą ar mūsų tapsmo tikrumą? M. Heideggerio autentiškumo iškėlimas man nepatiko tol, kol nepradėjau versti Būties ir laiko.

 

Heideggeris siekia suprasti savasties esmę tyrinėdamas tai, kaip čiabūtis aptinka save vidutiniškoje kasdienybėje. Bet nuostabą gali kelti tai, kad ši atidi analizė jį atveda prie radikalios išvados, kad dažniausiai čiabūtis save aptinka išsibarsčiusią ar įklimpusią „tūlo“ (das Man) egzistencialo stichijoje. Kai kurie veikalo komentatoriai, pvz., Sloterdijkas Klausiančiojo požiūriu Heideggerio autentiškumo kritika P. Sloterdijko veikale Ciniškojo proto kritika siejama su istorine Weimaro respublikos padėtimi. Teoretikas rašo, kad „skirtumas tap tikro ir netikro dedasi mįslingesniu, negu yra iš tiesų.“ Peter Sloterdijk, Ciniškojo proto kritika, p. 253. Aiškinama, kad „tikrumo konstrukcija galiausiai įsilieja į „būtį, kad mirtum“ teoremą“. Ten pat, p. 254. Savo ruožtu „jokia mintis nėra taip intymiai susijusi su laikotarpiu, kaip „būti, kad mirtum“. Ten pat, p. 244. , skeptiški dėl Heideggerio autentiškumo retorikos. Kaip jūs vertinate tokį autentiškumo ieškojimą? Ar „rūpesčio“ (Sorge), „būties-myriop“ (Sein-zum-Tode) egzistencialus čia reikėtų vertinti kaip tam tikrą atsvarą „tūlo“ diktatui kasdienybėje?

 

Išties M. Heideggerio teigimu, buvinio „prieigos ir išsklaidos būdas […] turi parodyti buvinį tuo, kuo šis pirmiausiai ir dažniausiai yra, – savo vidutine kasdienybe Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 14, 16. . Kadangi vidutinumas čiabūtį apibūdina kaip indiferentišką „Šią kasdienę čiabūties indiferenciją vadiname vidutinumu.“ Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 36, 43. , šis tyrimo prioritetas stebina. Maža to, vidutinė kasdienybė traktuojama ne kaip čiabūties „aspektas“, o kaip apriorinė egzistencialumo struktūra „Tačiau čiabūties vidutinės kasdienybės negalima imti vien kaip „aspekto“. Joje taip pat net neautentiškumo moduse a priori glūdi egzistencialumo struktūra.“ Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 37, 44. , net jei tai suponuoja bėgsmą nuo jos ir savęs užmarštį. Vis dėlto būtent šis ontiškas vidutinumas atveda prie „autentiško buvimo ontologinių apibrėžčių“ Ten pat, p. 37, 44. . Klausimas, kaip tai įmanoma. Pirma, vidutinumas (lydimas atstumiškumo, sulyginimo, viešumo, buvimo nuokrovos ir pataikavimo) atveda prie pasauliškumo idėjos „Tyrinėjimas veda nuo šio vidutinio buvimopasaulyje egzistencialaus pobūdžio prie pasauliškumo apskritai idėjos.“ Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 55, 66. . Antra, šis tūlo vidutinumas, nubloškęs čiabūtį į paties-tūlo dugną, verčia ją susidurti su „saviškiausia pačia geba būti“ Ten pat, p. 149, 181. . Trečia, baimė, kuri apima šiame egzistencijos dugne, „grąžina čiabūtį iš jos nupuolančio pasinėrimo „pasaulyje“, taip „[k]asdienis artimumas sugriūna“, o čiabūtis tampa „atskirta, tačiau kaip buvimas-pasaulyje“ Ten pat, p. 156, 189. . Nors „vidutinė rūpinimosi kasdienybė […] akla galimybėms“ Ten pat, p. 160, 195. , baimės ar klaiko aklumas kaip tik ir pastūmėja saviškiausio (t. y. autentiško) apmato link. Tai, kad nėra ir negali būti vidutinės kasdienės savos mirties (nebent kitų mirčių statistika), ir grąžina iš tūlo aplinkybių. Klausimas, ar šis egzistencialaus tyrimo kelias nuoseklus. M. Heideggeris ir nesiekia nieko mums išaiškinti. Toks išaiškinimas sietųsi su vidutiniu kasdieniu suprantamumu. Jo hermeneutika apeliuoja į kiekvienos (ir skaitytojo) čiabūties saviškiausią apmatą jos mirties akivaizdoje.

 

Egzistencialų ir kategorijų skirtis. Kuo, pvz., jūsų požiūriu skiriasi Befindlichkeit ir Stimmung, Vorhandenheit ir Zuhandenheit? Ar čia šiuo metu viskas suprantama?

 

Befindlichkeit versčiau žodžiu „pajaustis“, Stimmung – „nuotaika“, Vorhandenheit – „esamumas“, Zuhandenheit – „parankumas“. Pajaustis lyginama su supratimu ir apibūdinama kaip autonomiškas (neredukuojamas į supratimą) pastarojo atžvilgiu pasaulėvokos būdas. Apibrėždamas pajaustį, M. Heideggeris apeliuoja į nuotaiką: „[t]ai, ką ontologiškai parodome pavadinimu ‚pajaustis’, ontiškai yra žinomiausia ir kasdieniškiausia: nuotaika, nuotaikybė“ Ten pat, p. 134. . Vis dėlto šias sąvokas skiria kokybinis slenkstis: pajaustis priklauso ontologinei plotmei, nuotaika – ontinei. Drauge tai išreiškia kategorijos ir egzistencialo skirtį. Pajaustis – tai, kuo „čiabūtis visada jau įvesta priešais save […] kaip nuteiktas savinuojautumas“ Ten pat, p. 135. . Vis dėlto šis įvedimas priešais save neatsiejamas nuo pasauliškumo (įbūtiškumo), nors jam būdingas ir tam tikras pasauliškų saitų atsižadėjimas. Kalbėdamas apie pajaustį, M. Heideggeris atsiriboja nuo psichologijos: „pajaustis labai nutolusi nuo kažko panašaus į sielos būsenos aptikimą“ Ten pat, p. 136. . Kadangi kalbama apie čiabūties pajaustį išimtinai pasaulio regione, į kurį ji įmesta, atsiribojama ir nuo teologijos. Vis dėlto atsižadėjimo motyvo semantinis krūvis verčia kalbėti tiek apie pasauliškumo ribas, tiek apie teologijos regionus šiapusybėje. Dėl šio talpumo „pajaustis“ – labiausiai mane prikankinusi sąvoka: dėl jos taisiau jau sumaketuotą vertimą. Mano abejonės dėl šios ir kitų sąvokų atsispindi straipsniuose Būties ir laiko vertimo klausimais Žr. Tomas Kačerauskas, „Ar vertimas – kūrybos industrijų veikla? M. Heideggerio vertimo atvejis“, p. 98–107; „Filosofijos tekstai lituanistiniu aspektu“, p. 51–59. . Be to, vertinių įvairovę ir vertimo strategijų kaitą liudija ir vertimo publikacijos iš skirtingų etapų Žr. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas § 44“, 2011, p. 108–118; „Būtis ir laikas § 44“, 2012, p. 91–100; „Būtis ir laikas § 42–43“, p. 180–188. .

 

Sąvoką „esamumas“ M. Heideggeris pradeda vartoti 9 paragrafe, pernelyg plačią ir neapibrėžtą lotyniškąją existentia perskyręs į „interpretacinę išraišką esamumas Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 42. ir egzistenciją, kurią jis priskiria vien čiabūčiai. Vis dėlto čia nepavyksta išvengti tam tikro esamumo ir egzistencijos susiplakimo: čiabūčiai taip pat būdingas tam tikras esamumas Žr. ten pat, p. 55. . Kitas – Jūsų pastebėtas susiplakimas su parankumu. Maža to, galima teigti, kad esamumas ir suprastinas iš parankumo perspektyvos. Parankumą M. Heideggeris apibrėžia kaip „įrankio būtiškumą, kuriuo jis prasiveria pats sau Žr. ten pat, p. 69. . Šis iš pirmo žvilgsnio tautologiškas apibrėžimas apeliuoja į fenomenologijos („prasiveria“) ir daiktiškumo („įrankis“) diskursų sąsajas. Beje, fenomeną Būties ir laiko kontekste galima interpretuoti kaip daiktą, kuris prasiveria būdamas po ranka. Kitaip tariant, daiktas prasiveria kaip fenomenalus kreipinys. Šis daikto fenomenalumas pasirodo kaip kasdieniškiausias jo aspektas, t. y. kaip jo įrankiškumas. Dar kitaip sakant, daiktas dalyvaudamas (dar viena teologinė, tiksliau, platoninė sąsaja – methexis) čiabūties buvime prasiveria pats ir praveria šio buvimo egzistencines briaunas. Grįžkime prie parankumo ir esamumo susiplakimų. M. Heideggeris pateikia miško kaip medienos, kalno kaip akmens skaldyklos, upės kaip jėgainės ir kt. pavyzdžius atkreipdamas dėmesį į tai, kad kažko esama vien jam būnant parankiu Žr. ten pat, p. 71. . Kita vertus, fenomenalumas apeliuoja į tam tikrą „atsižadėjimą“ galimos naudos atžvilgiu: „botanikos augalai nėra gėlės prie Reino“ Ten pat. , t. y. fenomenas visada iškyla kaip netikėtas daikto įrankiškumas, kuris gali atverti netikėtas mūsų būtiškumo briaunas. Todėl M. Heideggeris įdiegia ir sąvoką „neįprastis“: ši „pateikia parankų įrankį tam tikru neparankumu“ Ten pat, p. 73. . Neįprastis – tai kas neparanku, bet drauge fenomenalu. Kita vertus, labiausiai paranku ir esama tai, kas iškyla neįprastai atverdamas pasauliškos čiabūties ir ją supančių daiktų nematytas briaunas. Esamumą liudija būtent gėlės prie Reino.

 

Dar vienas provokacinis klausimas – ačiū ir už juos. Jei sakyčiau, kad viskam pritariu, būčiau laikomas nekūrybingu epigonu, neigiančiu Būties ir laiko hermeneutinę raidą, drauge menkinančiu šį veikalą. Jei sakyčiau, kad veikalas geras, bet jį keliose vietose dar reikėtų „pagerinti“ Panašiai elgėsi K. L. Reinholdas I. Kanto Grynojo proto atžvilgiu. Žr. Rolf-Peter Horstmann, “The Reception of the Critique of Pure Reason in German Idealism,” 2010. , ne tik kėsinčiausi į svetimą autorystę (autentiškumą), bet ir neigčiau beveik po devyniasdešimties metų susiklosčiusią kitokią kultūrinę aplinką. Netgi mokiniams tai neatleistina. Čia galėtume kalbėti nebent apie geresnį autoriaus supratimą. Tačiau geresnio supratimo siekis jokiu būdu nereiškia intencijos kūrinį suprasti geriau, nei jį suprato pats autorius, kaip manė F. Schleiermacheris. Vis dėlto tam tikra prasme F. Schleiermacheris yra teisus: mes turime geriau suprasti veikalą nei autorius, bet ne todėl, kad matome daugiau už jį, o todėl, kad matome kitaip. Kitaip tariant, bandydami suprasti veikalą, ieškome savo autentiško tiek buvimo, tiek supratimo kelio, kuriuo eidami toliau aiškinamės veikalą. Čia slypi ir mokinystės esmė: kiekvienas mokinys siekia pranokti savo mokytoją eidamas savo keliu, į kurį pastūmėja mokytojas. Savęs nelaikau ir negaliu laikyti M. Heideggerio mokiniu. Kaip numanote, save laikau kito mokytojo mokiniu. Tačiau jau minėjau, kad M. Heideggeris (tiksliau, jo veikalo vertimas) mane pastūmėjo eiti savo keliu tiek M. Heideggerio (tai jokiu būdu nėra M. Heideggerio tekstų analizės kelias), tiek savo mokytojo (kurio sekimas taip pat nedaro garbės mokiniui) atžvilgiu. Tai, ką mudu dabar darome, yra veikiau atsitiktinumas, susijęs su mano labdaringa veikla. Tarkim, šiuo metu leidykloje – pareklamuosiu – mano knyga Kūrybos visuomenė, kurios temų ir problemų akiratyje esu linkęs vertinti Būtį ir laiką. Po kelerių metų, paveiktas kitokių idėjų srauto, į veikalą žvelgsiu vėl kitaip. Tai jokiu būdu nereiškia, kad noriu „pagerinti“ veikalą, kurio geriausias supratimas ir yra leistis būti jo pastūmėtam savo (autentiškai) veiklai. Mūsų kelias yra autentiškas ne todėl, kad jis geresnis už kitų (tai būtų vulgari M. Heideggerio autentiškumo samprata), bet todėl, kad jis yra mūsų, net jei jis susiklosto atsitiktinai. Veikalas turi pastūmėti veikti – tai autentiško supratimo raktas. Apskritai mano kaip vertėjo užduotis buvo ne vertinti ar „gerinti“ veikalą, o jį kuo tiksliau perduoti Lietuvos skaitytojams, nors tai ir neatsiejama nuo interpretacijos, nulemtos tam tikros aplinkos, tam tikrų aplinkybių ir tam tikros mokinystės. Taigi tai, kas M. Heideggerio, atiduokime M. Heideggeriui, o kas mokytojo – mokytojui.

 

George’as Steineris (kurio knyga apie M. Heideggerį versta ir į lietuvių kalbą), aptarinėdamas M. Heideggerio „nupuolimo“ (Verfall) egzistencialą, pažymi, kad pateikiama analizė aiškiai turi teologinių tonacijų Žr. George Steiner, Heideggeris, p. 125. . Antra vertus, žinome, kad mąstytojo filosofavimo ištakos kyla iš fenomenologinės ir hermeneutinės tradicijos. Tai reiškia, kad plotmė moraliniam vertinimui čia neatsiveria. Kritikas tvirtina, kad nupuolimas yra esminė čiabūties egzistavimo apibrėžtis, todėl iš čia kyla ir tam tikra žiūra į susvetimėjimo pozityvumą, o tai filosofą aiškiai atriboja nuo kitų dviejų didžiųjų žmogaus nuopuolio modelių Vakarų kultūroje – marksistinio ir terapeutinio Žr. ten pat, p. 127. . Atrodytų, kad marksizmas ir psichologizmas fundamentaliosios ontologijos fone tarsi pakimba ore. Ar klasikinė teorija, po kurios pamatais kasasi M. Heideggeris, tarsi vėl sugrįžta pro užpakalines duris?

 

M. Heideggeris atsiriboja ne tiek nuo moralės, etikos ar teologijos, kiek nuo minėtos mokslinės dietos (atsisakant egzistencialaus raciono), kuri galiausiai atsigręžia prieš patį mokslą, turintį atskleisti tikrovę. Kas yra pasaulio tikrovė be čiabūties, kuri teikia pačią pasauliškumo sampratą? Šiuo požiūriu kritikuotini tiek platonizmas, tiek froidizmas, tiek marksizmas. Moralės, etikos ar teologijos fenomenai atsiveria ne esant mokslinių schemų aukštybėse, bet rūpestingai būnant pasaulyje. M. Heideggeris vartoja dvi panašias sąvokas: „nuopuolis“ (Verfallen) ir „nupuolimas“ (Verfall). Pastarąją jis temini vienintelį kartą – kalbėdamas apie istorinę raidą, kuriai būdingi pakilimai ir nupuolimai Žr. Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 378. . Taigi sąvoka „nupuolimas“ (Verfall) neturi egzistencialaus (ir teologinio) krūvio. Sąvoka „nuopuolis“ (Verfallen), kurią, matyt, turėjo omenyje G. Steineris, apeliuodamas į M. Heideggerio teologinę neautentiškumo diagnozę, apibūdinami kasdieniai čiabūties buvimo būdai – šnekalai, smalsulys ir dviprasmybė. Vis dėlto visi jie (drauge nuopuolis) vadinami egzistencialais, kurie atveria buvimą pasaulyje. Pasak M. Heideggerio, čiabūtis yra „nupuolusi prie ‚pasaulio’“ Ten pat, p. 175. . Kitaip tariant, nuopuolis bei su juo siejamas neautentiškumas („užgožtas „pasaulio“ ir Kitų čiabūties su kitais tūle“) Ten pat, p. 176. buvimas ir yra tai, kas atveria, tiksliau, gali atverti autentišką būtį. Kitaip tariant, būtent dėl nuopuolio mes galime atsiverti savo autentiškai būčiai myriop. Abejoju, ar tai teologinė sąvokos „nuopuolis“ sąsaja, veikiau šios sąvokos „antiteologinimas“. Pats M. Heideggeris pasergi skaitytojus nuo klaidingo supratimo, kai nuopuoliui „suteikta bloga ir apgailėtina ontinė savybė, kuri galbūt galėtų būti pašalinta žmonijos kultūros pažengusiose stadijose“ Ten pat. . Tai akmenukas ir į kultūrologijos, imituojančios teologiją, daržą.

 

Literatūra

  • Adorno, Theodor W., Jargon der Eigentlichkeit: zur deutschen Ideologie, Berlin: Suhrkamp Verlag, 1964.
  • Blumenberg, Hans, Paradigmen zu einer Metaphorologie, Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1998.
  • Carnap, Rudolf, „Metafizikos įveikimas kalbos loginės analizės būdu“ / Filosofijos įvadas, iš vokiečių kalbos vertė Evaldas Nekrašas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, p. 269–289.
  • Heidegger, Martin (Martynas Heidegeris), „Kas yra metafizika“, iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris / Martynas Heidegeris, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1992, p. 98–135.
  • Heidegger, Martin (Martynas Heidegeris), „Nyčės žodis „Dievas mirė“ / Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1992, p. 168–216.
  • Heidegger, Martin, „Būtis ir laikas § 42–43“, Santalka: filosofija, komunikacija 20 (2), 2012, p. 180–188.
  • Heidegger, Martin, „Būtis ir laikas § 44“, Santalka: filosofija, komunikacija 19 (2), 2011, p. 108–118.
  • Heidegger, Martin, „Būtis ir laikas § 44“, Santalka: filosofija, komunikacija 20 (1), 2012, p. 91–100.
  • Heidegger, Martin, Aristoteles, Metaphysik J 1–3, Von Wesen und Wirklichkeit der Kraft / Gesamtausgabe, Bd. 33, Heinrich Hüni (ed.), Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 2006.
  • Heidegger, Martin, Būtis ir laikas, iš vokiečių kalbos vertė Tomas Kačerauskas, Vilnius: Technika, 2014.
  • Heidegger, Martin, Grundbegriffe der aristotelischen Philosophie / Gesamtausgabe, Bd. 18, Mark Michalski (ed.), Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 2002.
  • Heidegger, Martin, Holzwege, Gesamtausgabe, Volume 5, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1950.
  • Heidegger, Martin (Martynas Heidegeris), „Meno kūrinio prigimtis“, vertė Juozas Girdzijauskas / Bronislovas Kuzmickas (sud.), Grožio kontūrai, Vilnius: Mintis, 1980, p. 208–255.
  • Heidegger, Martin, Phänomenologische Interpretation ausgewählter Abhandlungen des Aristoteles zu Ontologie und Logik / Gesamtausgabe, Bd. 62, Günter Neumann (ed.), Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 2005.
  • Heidegger, Martin, Phänomenologische Interpretation zu Aristoteles, Einführung in die phänomenologische Forschung / Gesamtausgabe, Bd. 61, Walter Bröcker, Käte Bröcker-Oltmanns (eds.), Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1994.
  • Heidegger, Martin, Unterwegs zur Sprache, Gesamtausgabe, Volume 12, Pfullingen: Günther Neske, 1959.
  • Heidegger, Martin; Hans-Georg Gadamer, Meno kūrinio ištaka, iš vokiečių kalbos vertė Tomas Sodeika, Jurga Jonutytė, Vilnius: Aidai, 2003.
  • Horstmann, Rolf-Peter, “The Reception of the Critique of Pure Reason in German Idealism” / Paul Guyer (ed.), Cambridge Companion to Kant’s Critique of Pure Reason, Cambridge: Cambridge University Press, 2010.
  • Jučiūtė, Edita, „Apie sunkiojo metalo paskaitas, M. Heideggerio vertimą ir kitus puikybės demonus“, Sapere aude VII, 2014, p. 54–57.
  • Kačerauskas, Tomas, “University as the Environment of Academic Creation,” Synthesis Philosophica 28 (1-2), 2013, p. 119–129.
  • Kačerauskas, Tomas, „Akademinės teritorijos ir jų ribos“, Filosofija. Sociologija 24 (1), 2013, p. 2–10.
  • Kačerauskas, Tomas, „Ar vertimas – kūrybos industrijų veikla? M. Heideggerio vertimo atvejis“, Santalka: filosofija, komunikacija 19 (2), 2011, p. 98–107.
  • Kačerauskas, Tomas, „Filosofijos tekstai lituanistiniu aspektu“, Filosofija. Sociologija 23 (1), 2012, p. 51–59.
  • Kačerauskas, Tomas, „Intelektualaus gyvenimo filosofija ir sociologija: Lietuvos kontekstas“, Filosofija. Sociologija 23 (3), 2012, p. 187–195.
  • Kačerauskas, Tomas, „Kultūrinės industrijos kritika ir kūrybinių industrijų problemos“, Logos 81, 2014, p. 80–90.
  • Kačerauskas, Tomas, „Kūrybinė klasė: ekonominiai, sociologiniai, filosofiniai aspektai“, Filosofija. Sociologija 25 (3), 2014, p. 155–163.
  • Kačerauskas, Tomas, „Kūrybos ir kultūros industrijos: filosofiniai, sociologiniai ir komunikaciniai aspektai“, Filosofija. Sociologija 24 (3), 2013, p. 112–120.
  • Kačerauskas, Tomas, „Kūrybos visuomenė: tyrimo metodai ir problemos“, Logos 80, 2014, p. 6–15.
  • Kačerauskas, Tomas, „Kūrybos visuomenės terminai ir sampratos“, Logos 78, 2014, p. 6–18.
  • Kačerauskas, Tomas, Povilas Tamošauskas, “Sport as Factor of Creativity,” Filosofija. Sociologija 26 (1), 2015, p. 64–71.
  • Kuzmickas, Bronislovas (sud.), Grožio kontūrai, Vilnius: Mintis, 1980.
  • Lévinas, Emmanuel, Etika ir begalybė: kalbiai su Philippe'u Nemo, iš prancūzų kalbos vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1994.
  • Sloterdijk, Peter, Ciniškojo proto kritika, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Vilnius: Alma littera, 1999.
  • Steiner, George, Heideggeris, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Aidai, 1995.
  • Šliogeris, Arvydas, Bulvės metafizika, Vilnius: Apostrofa, 2010.
  • Wittgenstein, Ludwig (Liudvigas Vittgenšteinas), „Filosofiniai tyrinėjimai“ / Rinktiniai raštai, iš vokiečių kalbos vertė Rolandas Pavilionis, Vilnius: Mintis, 1995, p. 113–394.
  • Wittgenstein, Ludwig, „Philosophische Untersuchungen“ / Ludwig Wittgenstein, Werkausgabe, Bd. 1, Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1990.
 

Regions of Dasein in Martin Heidegger’s Being and Time: Tautvydas Vėželis’ Conversation with Tomas Kačerauskas, the Translator of Being and Time into Lithuanian

  • Bibliographic Description: Tautvydas Vėželis, „Čiabūties regionai Martino Heideggerio veikale Būtis ir laikas: Tautvydo Vėželio pokalbis su knygos Būtis ir laikas vertėju į lietuvių kalbą Tomu Kačerausku“, @eitis (lt), 2016, t. 395, ISSN 2424-421X.
  • Previous Editions: Tautvydas Vėželis, „Čiabūties regionai Martino Heideggerio veikale Būtis ir laikas: Tautvydo Vėželio pokalbis su knygos Būtis ir laikas vertėju į lietuvių kalbą Tomu Kačerausku“, Logos, 2015, nr. 82, p. 90–102, nr. 83, p. 78–85, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Kazimiero Simonavičiaus universitetas.
Summary: The discussion focuses primarily on the most important challenges in translating Heidegger’s work “Being and Time.” The second half of the discussion provides an outline of the question of being and of Kačerauskas’ analysis of Heidegger’s conception of the fundamental project of ontology.

Keywords: Martin Heidegger, philosophy, Being and Time, problem of translation, meaning of being.