Straipsnis Subjekto samprata Schellingo transcendentaliniame idealizme ir racionalaus idealizmo kritikoje: lyg…

    • Bibliografinis aprašas: Paulius Kukis, „Subjekto samprata Schellingo transcendentaliniame idealizme ir racionalaus idealizmo kritikoje: lyginamoji analizė“, @eitis (lt), 2016, t. 625, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Paulius Kukis, „Subjekto samprata Schellingo transcendentaliniame idealizme ir racionalaus idealizmo kritikoje: lyginamoji analizė“, Problemos, 2016, nr. 89, p. 141–152, ISSN 1392-1126.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų instituto Lyginamųjų kultūros tyrimų skyrius.
    Santrauka: Straipsnyje siekiama apibrėžti konkrečius skiriamuosius subjekto sampratos bruožus Schellingo racionaliajame transcendentaliniame idealizme ir vėlesnėje racionalaus idealizmo kritikoje. Pasitelkdami lyginamąją analizę mes žvelgiame į bendresnio pobūdžio Schellingo teorinių pozicijų raidą, kuri neišvengiamai darė įtaką konceptualiãi prieigai prie subjektyvumo problematikos. Parodome, kad racionalaus idealizmo laikotarpiu subjektas apibūdinamas kaip protingas, savaveiksmis transcendentalinių apibrėžimų agentas, o racionalaus idealizmo kritikos periodu subjektu vadinama savita mentalinė realybė, kuri pasižymi epistemologiniu ir ontologiniu inteligibilumo, proto bei pačios sąmonės nepakankamumu. Taigi, racionalaus idealizmo kritikos periodu subjekto sąvoka suprantamà kaip ribojama ir sąlygojama tokių pozityvių objektinės būties sandų, kurie yra ontologiškai priešingi savo paties atžvilgiu pakankamu laikomo inteligibilumo filosofemai.

    Pagrindiniai žodžiai: Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, subjektas, objektas, vokiečių idealizmas, inteligibilumas, transcendentalumas, spekuliatyvumas.
     
  1. Friedrichas Schellingas – vienas labiausiai kompleksiškų mąstytojų visoje Vakarų filosofijos istorijoje. Jo minties raidai būdingi pertrūkiai, lemiantys skirtingų filosofinių įžvalgų plėtojimo metodų, analizės kontekstų ir objektų koegzistavimą bei netolygią kaitą. Tačiau itin neproduktyvu tvirtinti, esą Schellingas kiekvienu savo idėjų evoliucijos periodu disponuoja tokiomis skirtingomis filosofemomis, kad kalbėti apie jų nuoseklumą ir tarpusavio ryšį būtų visiškai beprasmiška.
    Visų pirma į akis krenta tai, kad mūsų aptariamas mąstytojas negali būti vienareikšmiškai priskiriamas vienai filosofinei tradicijai. Ši išskirtinė savybė jau leidžia nubrėžti pakankamai tikslų, nors tolesnei analizei ir per daug aptakų jo filosofijos profilį. Esmine racionalaus idealizmo plėtojimo ir jo kritikos demarkacijos linija derėtų laikyti vieno svarbiausių Schellingo veikalų Filosofiniai žmogaus laisvės tyrinėjimai (Philosophische Untersuchungen über das Wesen der menschlichen Freiheit und die damit zusammenhängenden Gegenstände, 1809) publikavimą. Tam tikrais atžvilgiais šis veikalas dar yra klasikinio vokiečių idealizmo filosofijos vaisius, tačiau jame esama ir tokių sandų, kurie akivaizdžiai nepatenka į minėtos filosofinės tradicijos kontekstą. Pavyzdžiui, nors atliekamo tyrimo objektas sutampa su kertine idealistinės tradicijos problema, laisvės sampratos tyrinėjimais, tačiau tuo pat metu kritikuojami pamatiniai racionaliosios filosofijos principai, žvelgiant iš alternatyvios perspektyvos atsiveria dar nereflektuotos ontologinės racionalaus filosofinio požiūrio taško prielaidos. Tad nevertėtų stebėtis, kad šiame darbe filosofemos pateikiamos ne griežtomis sąvokų sistemomis, kaip būta racionaliajam idealizmui priskirtinuose Schellingo tekstuose, o metaforomis ir analogijomis, dominuoja teosofiniai bei mistiniai vaizdiniai.
     
  2. Tačiau nuo racionalaus idealizmo periodui būdingos transcendentalinės subjekto filosofijos problematikos prie visą vėlesnę jo mąstymo raidą negrįžtamai pakeitusių gamtos filosofijos tyrinėjimų Schellingas pereina daug anksčiau, apie 1797-uosius metus. Mums aktualu pažymėti, kad postuluojamas gamtos savaveiksmiškumas leidžia traktuoti ją kaip subjektą, tačiau vien etimologine šio žodžio reikšme
    Žr. Robert S. P. Beekes, Etymological Dictionary of Greek, p. 663–664, 1535; Alois Walde, Lateinisches etymologisches Wörterbuch, S. 373, 748.
    . Taigi, nors gamtos kaip subjekto analizė ir koreliuoja su konceptualine sąmonės bei savimonės struktūra, bet vien dėl to šie du atskiri filosofinio tyrimo objektai vienareikšmiškai nesutampa. Veikiau esmine problema tampa santykis tarp to, kas yra grynai objektyvu (pavyzdžiui, inertiškas, neorganinis gamtos aspektas), ir to, kas yra subjektyvu, t. y. racionalių transcendentalinių apibrėžimų, proto, dvasios arba, kaip patogumo dėlei šiame straipsnyje įvardysime toliau, inteligibilumo. Ambicingiausias, nuosekliausias ir visapusiškiausiai minėtą problemą atspindintis šio periodo darbas – Transcendentalinio idealizmo sistema (System des transzendentalen Idealismus, 1800). Šis veikalas adekvačiai reprezentuoja racionalistinį Schellingo filosofijos tarpsnį. Tačiau verta pažymėti, kad racionalaus transcendentalinio idealizmo periodą Transcendentalinio idealizmo sistemoje užbaigiantis „estetinis idealizmas“ ir paskesnė spekuliatyviu Benedikto Spinozos racionalizmu grindžiama „tapatybės filosofija“ Schellingo galiausiai netenkina. Taigi, po „tapatybės filosofijos“ periodo išsikristalizuoja racionalaus idealizmo atžvilgiu neabejotinai kritinėmis laikytinos Schellingo filosofinės pažiūros.
     
  3. Kad ir kaip ten būtų, metodinės racionalumo reikšmės filosofiniam pažinimui Schellingas niekuomet neneigė. Visiškai priešingai: artikuliuotą suvokimą iki pat gyvenimo pabaigos jis vertino labiausiai. Šis faktas kuo puikiausiai atsispindi paskutine reikšminga intelektualine Schellingo pastanga laikytinų „Berlyno paskaitų“ formoje ir turinyje. Nepaisant to, galima daryti prielaidą, kad filosofas manė, jog savajame tyrinėjimų kelyje jis priėjo racionaliosios transcendentalinės filosofijos ribas. Mat nuolat besikartojantys nuokrypiai nuo transcendentalinės filosofijos link vis radikalesnio spekuliatyvumo sutampa su implikuojamais ir aiškiai eksplikuojamais bandymais pažvelgti į tai, kas slypi pačioje racionalios filosofinės analizės prigimtyje, bei peržengti pastarosios ribas. Toks uždavinys reikalavo kitokios filosofinio tyrimo terminologijos ir metodikos. Ir nors Schellingą nuolat domino problemos, kurių tyrimu iki tam tikro lygmens buvo užsiimama dar racionalistinio periodo filosofinėse analizėse, tačiau dabar šie klausimai buvo keliami visiškai kitokiame kontekste.
    Vienu svarbiausių Schellingo filosofijos skiriamųjų bruožų laikytinas dar gamtos filosofijos periodu atsiradęs dėmesys būties ir žinojimo istoriškumo problemai. Šis istoriškumas – tai transcendentalinės metafizikos įkvėpta, o vėliau išskirtinai spekuliatyvia tapusi „istorija“, aiškinanti santykį tarp to, kas mažiau sąlygota, ir to, ką įvairiuose tikrovės segmentuose suvokiame baigtiniame laiko kontinuume. (Be to, pro jauno Schellingo akis nepraslysta ir Johanno Gottfriedo Herderio plėtotas genetinis tyrinėjimo metodas.) Iš čia kyla poreikis statišką būties metafiziką keisti bandymais sukurti dinamišką ir „gyvą“ filosofinių įžvalgų sistemą. Kitaip tariant, iškyla poreikis sukurti aktyvią ir evoliucionuojančią pačios tikrovės prigimtį atspindinčią sistemą, kurioje būtų tiriamos su dinamiškos tikrovės sandaros klausimu susijusios ontologinės problemos. Tad transcendentalinio subjekto epistemologiją keičia pačios būties kilmės ontologiniai tyrinėjimai. Juose galima atrasti kai kurias transcendentalinei filosofijai būdingos konceptualinės analizės schemas, tačiau su sąmone tapatinamo subjekto mentalinė tikrovė suvokiama visiškai kitokiame filosofinio tyrimo kontekste. Šias ir visas kitas po racionalaus idealistinio periodo vis labiau ryškėjusias tendencijas adekvačiai atspindi dalis Filosofinių žmogaus laisvės tyrinėjimų ir Schellingui gyvam esant niekur nepublikuoti trys Pasaulio amžių rankraščiai (Die Weltalter, 1811, 1813, 1815). Pastarieji žymi savotišką idėjinį pertrūkį, kulminaciją pasiekusį „Berlyno paskaitose“, kuriose buvo išdėstytos pozityviosios, apreiškimo ir mitologijos filosofijos koncepcijos.
     
  4. Svarbu pabrėžti, kad kiekviena klasikinio vokiečių idealizmo filosofijos sistema – tai sąmonėjimo, moderniosios laisvės pajautos arba subjekto sampratos artikuliavimo pastanga. Tiesa, nėra vienos, visiems vokiečių idealizmo filosofijos atstovams bendros subjekto sampratos, išskyrus kelis pačius abstrakčiausius jos bruožus, kaip antai laisvės problemos nagrinėjimas pasitelkiant (ne visuomet su sąmone tapatinamo) subjekto kaip transcendentalinio agento sampratą. Kadangi Schellingo idėjų raida apima visą šios filosofinės tradicijos istoriją ir išeina už jos ribų, subjekto supratimas jo filosofijoje smarkiai kinta. Tačiau esama ir išskirtinių bei pastovių Schellingo filosofijai būdingų subjekto sampratos ypatybių. Antai visoje idealistinės filosofijos tradicijoje objektyvioji subjekto ir objekto koreliacijos pusė buvo apibrėžiama vien negatyviais terminais (demarkacinė Kanto sąvoka Ding an sich; Fichte’ės Nicht-Ich ir Anstoß; Hegelio pasitelkta filosofinės įžvalgos koncepcija, atsispindėjusi jo programiniame teiginyje nicht als Substanz, sondern ebensosehr als Subjekt). Plėtodamas Immanuelio Kanto gamtos mokslų metafizikos įkvėptus gamtos filosofijos tyrinėjimus, Schellingas tokios tendencijos išvengia. Šios aplinkybės leidžia jam formuluoti unikalią inteligibilumo struktūros arba subjektyvumo prigimties doktriną. Pastarosios esme tampa subjekto santykis su tuo, kas iš principo lieka paslėpta nuo racionalios transcendentalinės analizės. Tai, kas nėra inteligibilu, Schellingo filosofijoje pateikiama kaip neatskiriama sąmonės, savimonės ir paties racionalumo prigimties dalis. Iki pat Filosofinių žmogaus laisvės tyrinėjimų vienokia ar kitokia forma negęsta Schellingo įsitikinimas, kad subjektyvusis ir objektyvusis (inteligibilus ir gamtinis) tikrovės aspektai gali būti sutaikomi transcendentalinės analizės ar spekuliatyvių tezių lydimo intuityvaus pažinimo pagrindu. Kulminaciją šis tikėjimas pasiekia Transcendentalinio idealizmo sistemos pabaigoje suformuluotame „estetiniame idealizme“ ir kiek kitokiame kontekste tęsiamose „tapatybės filosofijos“ spekuliacijose. Tačiau nuo tapatybės filosofijai būdingo požiūrio nusisukama jau Filosofijoje ir religijoje (Philosophie und Religion, 1804), o pagrindiniai Filosofinių žmogaus laisvės tyrinėjimų teiginiai galutinai parodo, kad nei „estetinis idealizmas“, nei vienareikšmiškas absoliučios tapatybės postulavimas Schellingo galų gale netenkina. Netenkinti Schellingo pradeda ir racionalaus (tačiau ne vien transcendentalinio) idealizmo suteikiamas filosofinio tyrimo kontekstas. Jį keičia kartais vien implikuojamas, o kartais aiškiai eksplikuojamas požiūris, kad subjektas ir objektas, žinojimas ir būtis, baigtinybė ir absoliutas – kad šie radikaliai skirtingi metafiziniai tikrovės sandai negali būti mąstomi nei kaip galutinai sutaikyti, nei kaip besąlygiškai vienas nuo kito atskirti. Būtent dėl to intelektualinę intuiciją lydinčias transcendentalines sąvokų sistemas keičia Schellingo potencijų doktrinos (Potenzenlehre) plėtotė, už racionalaus idealizmo ribų atsidurianti egzistencijos (Existenz), jos pagrindo (Grund) ir bepagrindybės (Ungrund) analizė bei bandymai pažvelgti į patį fundamentaliausią būties registrą (Überseiende).
     
  5. Kardinalūs pokyčiai Schellingo filosofinių idėjų evoliucijoje atsispindi ir jo plėtotoje subjekto sampratoje. Racionalaus idealizmo periodu subjekto samprata artikuliuojama labiau eksplicitiškai, o racionalaus idealizmo kritikos periodu – kiek labiau implicitiškai, tačiau tiek pirmuoju, tiek ir antruoju periodu į Schellingo filosofinių interesų lauką akivaizdžiai pakliūva inteligibilios transcendentalinės, o vėliau – ir žmogaus mentalinės tikrovės tyrinėjimai.
    Mūsų analizės tikslas yra lyginamuoju aspektu ištirti pagrindinius skiriamuosius subjekto sampratos bruožus abiejuose Schellingo filosofinės minties raidos etapuose – tiek racionaliajame idealistiniame, tiek ir vėlesniame, už racionalaus idealizmo ribų išeinančiame. Nagrinėdami pirmąjį etapą, dėl pirmiau išdėstytų priežasčių daugiausia remsimės veikalu Transcendentalinio idealizmo sistema. Jame konceptualinės racionaliosios idealistinės filosofijos procedūros eksploatuojamos našiausiai ir visapusiškiausiai. Nagrinėdami antrąjį etapą, remsimės Filosofiniais žmogaus laisvės tyrinėjimais ir trečiuoju Pasaulio amžių rankraščiu. Pastaruosiuose veikaluose adekvačiai atsiskleidžia visos racionalaus idealizmo kritikai priskirtinos Schellingo filosofijos tendencijos.
     
  6. Subjekto samprata transcendentalinio idealizmo filosofijos periodu

    Visoje Schellingo filosofinės minties evoliucijoje subjektas lokalizuojamas santykyje su inteligibilumo principui prieštaraujančiomis, tačiau pozityvius objektinės tikrovės aspektus apibrėžiančiomis kategorijomis ir koncepcijomis. Klaidinga manyti, kad stipriai Fichte’ės įtakai pasidavęs jaunasis Schellingas aklai perėmė Pažinimo moksle (Wissenschaftslehre, 1794) išskleistą absoliutaus subjekto doktriną ir prijungė prie jos kelias nežymias įžvalgas. Netgi pirmuosiuose filosofiniuose Schellingo tyrimuose (Vom Ich als Prinzip der Philosophie oder über das Unbedingte im menschlichen Wissen, 1795; Philosophische Briefe über Dogmatismus und Kriticismus, 1795) mes galime pastebėti išskirtinę pastangą akcentuoti struktūriškai būtiną subjektyvumo principo ribotumą
    Žr. Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, “Philosophical Letters on Dogmatism and Criticism,” p. 84, 126, 184.
    . Ankstyvuosiuose darbuose pabrėžiama, kad inteligibilumo ribos yra konstitutyvi subjekto sampratos apibrėžimo dalis. Absoliutaus subjekto doktrina nėra vienareikšmiškai kritikuojama, kartais ja vis dar beatodairiškai remiamasi, tačiau lygiagrečiai teigiama:
    Schellingas mato, kad begalinė inteligibilumo apimtis subjekte yra prieštaringa filosofema ir tvirtina, jog begaliniam „Aš“ yra svetimà tiek sąmonė, tiek ir asmenybė
    Žr. ten pat, p. 99.
    . Mat tame, kas yra absoliutu arba besąlygiška, griežtos ribos tarp inteligibilumo ir bet kokios jo priešybės iš karto eliminuojamos. Kalbėdamas apie tolesnę Schellingo minties raidą Andrew Bowie’is pabrėžia: „[f]undamentali Schellingo gamtos filosofijos idėja yra ta, kad sistemingas proto (Geist) pobūdis negali būti absoliučiai atskirtas nuo tokio paties gamtos pobūdžio“
    Andrew Bowie, Schelling and Modern European Philosophy: An Introduction, p. 38.
    . Be to, suabejojus besąlygiška transcendentalinio subjekto esatimi, atsiveria daug platesnė ir konkrečiau nei, tarkime, Fichte’ės Mokslo doktrinoje, eksplikuota genetinė transcendentalinio subjekto sandaros tyrimo perspektyva.
     
  7. Nors Transcendentalinio idealizmo sistema yra į subjektą orientuotos transcendentalinės filosofijos pavyzdys, tačiau šiame veikale nėra ignoruojami objektinio tikrovės aspekto, gamtos filosofijos studijų rezultatai. Pačioje Transcendentalinio idealizmo sistemos pradžioje Schellingas pareiškia, kad adekvačiam inteligibilumo ir gamtos santykiui nustatyti reikalingas ir transcendentalinis, ir natūralistinis požiūris, nes tai, kas mūsų pažinime yra objektyvu, gali būti laikoma gamta, o tai, kas subjektyvu – savuoju „Aš“ (Ich) arba inteligibilumu (Intelligenz)
    Žr. Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, System of Transcendental Idealism, p. 5.
    . Taigi, nederėtų nustebti, kad minėtame veikale gausu gamtos filosofijos teorinio palikimo.
    Schellingas pabrėžia, kad gryno idealumo, t. y. inteligibilumo, ir objektinio realumo susikirtimo tašku tampanti „[i]ntelektualinė intuicija (intellektuelle Anschauung) yra viso transcendentalinio mąstymo organas“
    Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, „System des transzendentalen Idealismus“, S. 36.634.
    . Pati Transcendentalinio idealizmo sistema yra konceptualizuota subjekto savaveiksmiškumą numatančių sintetinių intelektualinių intuicijų raida. Subjektyvumo struktūrą Schellingas nusako teigdamas, kad
    Priešingai nei Fichte’ė, Schellingas lygiagrečiai pabrėžia ne vien absoliutų subjekto postulavimą, bet ir dinaminę jo struktūrą, kurioje akcentuojama objektinį tikrovės aspektą į subjekto sandarą įtraukianti produkavimo veika. Ši veikla per se nėra pasiekiama sąmonei, ji yra nesąmoninga (bewußtlose), ji abstrakčiu konceptualiniu pavidalu numato tikrovę to, ką šiuolaikinės humanistikos baruose esame įpratę vadinti pasąmone (Unbewußtsein).
     
  8. Tad kai Schellingas kalba apie savo paties objektu esantį subjektą, mes neturėtume manyti, kad omenyje jis turi į save nukreiptą ir vien dėl to savo pačios atžvilgiu visiškai skaidrią sąmonę. Nors subjektas yra grynas aktas arba grynas veikimas (reiner Akt, reines Tun), tačiau jis nėra absoliučiai imanentinis ar vienareikšmiškai identiškas. Reikia nepamiršti, kad subjektas yra „produkuojanti produkcija“ – vadinasi, jis yra ir produkuojantysis subjektas, ir produkuojamas objektas. Sintetinė veikla priverčia jį į savo sandarą įtraukti kažką kito, nei yra jis pats. Vadinasi, subjektas nėra absoliučiai tiesioginis produkavimo aktas. Šį iš pirmo žvilgsnio paradoksaliu laikytiną teiginį Schellingas paaiškina nurodydamas, kad
    Mūsų nagrinėjamas filosofas kalba apie savimonės struktūrą, paremtą begaliniu prieštaravimu pačioje subjektyvybės sandaroje. (Beje, analogiška „antagonistinė“ konceptualinė struktūra aptinkama ir gamtos kaip subjekto traktavime Schellingo spekuliatyviojoje fizikoje
    Žr. Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, First Outline of a System of the Philosophy of Nature, p. 39–40.
    .) Dar kartą akivaizdžiai matome, kad akcentuojamas ne absoliutus subjekto pobūdis, o dinaminė jo konstitucija. Transcendentalinės įžvalgos požiūriu šis subjektas apibrėžiamas kaip „amžinas tapsmas“ (ewige Werden). Spekuliatyviuoju požiūriu jis gali būti apibrėžiamas kaip už laiko ribų esanti absoliuti subjektyvybė, tačiau postuluojant tokią tezę anksčiau ar vėliau tenka leistis į įvairius teorinius kompromisus. Be to, reikia turėti omenyje, kad pačią būtį Schellingas įsivaizduoja kaip suspenduotą subjekto laisvę (aufgehobene Freiheit). Vadinasi, tiek subjekto, tiek pačios būties struktūra yra paremta tuo, ką Schellingas pavadino „pirmapradžiu dvilypumu tapatybėje“. Būtent pastarasis principas lemia, kad spekuliatyvią ontologinę potekstę turintis absoliučios, galutinės sintezės teorinis motyvas, arba vaizdinys, gali būti suvokiamas vien proceso, dinamikos ir istorijos terminais.
     
  9. Jei absoliuti tapatybė ir postuluojama, ji negali savyje glūdinčio dvilypumo tiesiog eliminuoti, mat pertrūkis šioje tapatybėje sukuria sąmonės, istorijos, laiko, juslinio patyrimo ir paties pažinumo galimybę
    Žr. Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, System of Transcendental Idealism, p. 72.
    . Be to, minėtas dvilypumas laiduoja begalinį produkavimo veiklos tęstinumą. Pastarasis aspektas yra išskirtinai svarbus, nes produkavimas, arba dinamizmas, turi būti laikomas esmine skiriamąja Schellingo Transcendentalinio idealizmo sistemai būdingos subjekto sampratos ypatybe.
    Taigi, subjektas yra dinaminiu būviu ir tapatybės stokojančia sandara pasižymintis, inteligibiliame tikrovės segmente lokalizuojamas transcendentalinis agentas. Deja, klasikinei vokiečių idealizmo filosofijai būdinga, kad joje formuojamos subjekto sampratos stokoja konkretesnių paaiškinimų apie tai, kaip jos sąveikauja su empirine savojo „Aš“ sąmone arba mentaline tikrove, kurią šiais laikais esame įpratę vadinti „psichologine“. Tokias sąvokas kaip „Aš“, realusis „Aš“, sąmonė, savimonė ar transcendentalinę reikšmę turintis subjektas Schellingas dažniausiai vartoja kone sinonimiškai ir retai imasi aiškinti, kaip konkrečiau derėtų suvokti jų ryšį.
    Kalbėdama apie Transcendentalinio idealizmo sistemos visumą Dale E. Snow reziumuoja, „[…] kad protas nesugeba iki galo suvokti nei gamtos, nei savojo Aš būties pagrindo […]“
    Dale E. Snow, Schelling and the End of Idealism, p. 140.
    . Tačiau lieka neaišku, ar galima tikėtis, kad į epistemologinius klausimus orientuota transcendentalinė filosofija, kaip ją apibūdina pats Schellingas, pateiks atsakymus į ontologinę reikšmę turinčius klausimus. Ir visgi Transcendentalinio idealizmo sistemoje nevengiama problemų, kurios neabejotinai turi ontologinę potekstę. Kitaip tariant, esama nuolatinės įtampos tarp racionalaus transcendentalinio idealizmo ir kraštutinai spekuliatyvių intuicijų. Pastaroji aplinkybė aiškiausiai atsiskleidžia tuomet, kai iš transcendentalinės filosofijos perspektyvos bandoma išvesti istorijos fenomeno galimybės sąlygas, arba tuomet, kai teleologijai skirtõs aptariamo veikalo dalies pabaigoje užsimojama aprašyti intuiciją, kurioje tai, kas sąmoninga, susivienytų ir sutaptų su tuo, kas nėra sąmoninga.
     
  10. Sąmoningą ir nesąmoningą veiklą sutapatinanti intuicija aptariama paskutinėje Transcendentalinio idealizmo sistemos dalyje. Čia išplėtojama „estetinio idealizmo“ koncepcija. Jos centre atsiduria meninė intuicija (Kunstanschauung). Pasak Schellingo, pastarojoje egzistuoja „[s]ąmoningo ir nesąmoningo tapatybė manajame Aš bei šios tapatybės sąmonė
    Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, System of Transcendental Idealism, p. 219.
    . Tad meninė intuicija turi būti suvokiama kaip racionalios, sąvokinės analizės nereikalaujanti intelektualinės intuicijos objektyvacija meno kūrinyje. Jame susilieja sąmoninga (laivės) ir nesąmoninga (gamtos) produkcija, tačiau tuo pat metu meno kūrinys lieka prieinamas sąmonei (subjektui). Ir vis dėlto į akis krenta tai, kad meninės intuicijos koncepcija menkai siejasi su racionaliosios transcendentalinės filosofijos dvasia parašyta Transcendentalinio idealizmo sistemos visuma. Schellingo pasitelktas „estetinis idealizmas“ atliepia ne racionaliosios transcendentalinės sistemos reikalavimus, o romantikams būdingą panestetizmą, kurio pagrindu pastarieji buvo linkę perinterpretuoti šią filosofijos kryptį.
    Ilgainiui tokiu „filosofiniu rankos mostu“ pasiekta absoliučios tapatybės objektyvacija ima netenkinti ir paties Schellingo. Iki pat 1804 metų („tapatybės sistemos“ periodu) Schellingas disponuoja spekuliatyvia absoliuto arba absoliučios tapatybės samprata, tačiau Religijoje ir filosofijoje iš naujo atrandamà ir daug fundamentalesniu lygmeniu formuluojama absoliuto santykio su baigtinumu problema. Pastaroji persmelkia visą vėlesnę Schellingo filosofinių idėjų raidą. Vadinasi, Schellingo ilgainiui netenkina nei „estetinis idealizmas“, nei tuo metu renesansą išgyvenusio „spinozizmo“ dvasia parašyti samprotavimai apie absoliučią tapatybę. Tenka grįžti prie problemų, kurias iškėlė racionaliosios transcendentalinės filosofijos kontekste išryškėjęs „dvilypumas tapatybėje“.
     
  11. Subjekto samprata racionalaus idealizmo kritikos periodu

    Racionalaus transcendentalinio idealizmo galimybėmis nusivylęs Schellingas pradeda naują filosofinių tyrinėjimų etapą, kuris pasižymi daug sunkiau apibrėžiama analizės metodika ir vartojama filosofine leksika. Tačiau minėti sunkumai brendo daug anksčiau. Pavyzdžiui, 1801 metų Mano filosofijos sistemos išdėstymas (Darstellung meines Systems der Philosophie, 1801) – tai bandymas pažvelgti į transcendentalinės sistemos pabaigoje „estetinio idealizmo“ pagrindu postuluotos absoliučios tapatybės prigimtį ir struktūrą grynai spekuliatyviu požiūriu. Pasitelkęs spekuliatyvią tapatybės logiką, Schellingas manė išvengsiąs transcendentalinėje sistemoje šmėžavusios „tapatybės dvilypumo“ problemos ir sugebėsiąs įrodyti gamtinės ir idealistinės konceptualinės sistemos vienybę. Mano filosofijos sistemos išdėstyme jis rašė: „[a]bsoliuti tapatybė paprasčiausiai yra ir ji yra tikra, kaip teiginys A = A. Mat kartu su šiuo teiginiu ji tiesiogiai postuluojama“
    Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, “Presentation of My System of Philosophy,” p. 351.
    . Tai, kad minėta problema Schellingui nebuvo nauja, rodo ir patys ankstyviausi idealistinio periodo darbai, tačiau Filosofijoje ir religijoje apie ją prabylama visiškai kitokiu tonu ir visiškai kitokia filosofine leksika. Ten plėtojama „nuopuolio“ (Abfall) arba „šuolio“ (Sprung) doktrina. Joje kalbama apie racionaliai nepaaiškinamą baigtinumo nuopuolį iš absoliučiosios būklės
    Žr. Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, Philosophy and Religion, p. 26–30.
    . Tai rodo, kad spekuliatyvioji tapatybės sistema nesugeba išspręsti įsisenėjusių transcendentalinės filosofijos problemų. Lyginant su spekuliatyvia tapatybės logika, Schellingo atliekamõs analizės požiūrio taškas Filosofijoje ir religijoje netikėtai apsukamas. Veikale tvirtinama, kad iš nuopuolį patyrusios baigtinės perspektyvos absoliutas pasirodo kaip savęs apreiškimo (Offenbarung) istorija. Teisybės dėlei reikėtų prisiminti, kad kiek kitokiame kontekste ši apreiškimo samprata buvo pasitelkta jau Transcendentalinio idealizmo sistemoje
    Žr. Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, System of Transcendental Idealism, p. 211.
    . Identiškos konceptualinės procedūros implicitine savo forma regimos dar gamtos filosofijos tyrinėjimuose
    Žr. Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, First Outline of a System of the Philosophy of Nature„ p. 18–19, 52–53.
    . Taip pat minėtą sampratą aptinkame ir pozityviosios filosofijos pamatinių principų pagrindime
    Žr. Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, The Grounding of Positive Philosophy: The Berlin Lectures, p. 180–183.
    . Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kas lėmė tokį šios koncepcijos dominavimą visoje Schellingo filosofijoje, tačiau galbūt nesuklystume dar kartą paminėję Herderio genetinį tyrinėjimo metodą ir ankstyvą Jakobo Böhme’ės idėjų paplitimą tarp Jenos romantikų. Be abejo, nereikėtų nuvertinti ir tų formalių aplinkybių, kurios atsiranda iš struktūrinio transcendentalinės sistemos poreikio mąstyti būtent dinamikos, proceso ar istorijos terminais.
     
  12. Filosofiniuose žmogaus laisvės tyrinėjimuose Schellingo požiūris į tapatybę, lyginant su Mano filosofijos sistemos išdėstymu, pasikeičia dar kartą. Šiame veikale tvirtinama, kad
    Loginiai Schellingo išvedžiojimai mums nėra tokie svarbūs kaip įžvalga, kad Transcendentalinio idealizmo sistemoje akcentuotas „pirmapradis dvilypumas tapatybėje“ Žmogaus laisvės filosofiniuose tyrinėjimuose įgauna pozityvų, nors ir grynai spekuliatyvų teorinį pavidalą. Šiame veikale pripažįstama, kad nesama jokių transcendentalinių, loginių ar ontologinių sąlygų, kurioms esant būtų įmanoma išvengti dvilypumo tarp subjekto ir predikato, tarp antecedens ir consequens, tarp implicitum ir explicitum. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Schellingo dėmesys nukrypsta į gamtos filosofijos kontekste eksploatuotą egzistencijos ir jos pagrindo skirtį.
     
  13. Tačiau tai nereiškia, kad filosofinio tyrimo metodiką grindžia suabsoliutintas dualizmo principas. Tokiu atveju pati opozicijų išskyrimo ir apibrėžimo galimybės sąlyga liktų už fundamentalia tapti siekiančios spekuliatyvios filosofinės analizės ribų. Schellingas pažymi, kad „[…] apskritai pirm bet kokios dvejybės turi būti kokia nors esybė; kaip ją kitaip pavadinti, jei ne pirminiu pagrindu arba, tiksliau, bepagrindybe (Ungrund)?“; tuomet tampa aišku, kad „[…] ta esybė yra pirmesnė už visas priešpriešas […]“
    Ten pat, p. 109.
    . Bandymas nusakyti priešpriešų skirtį įgalinančią sąlygą priverčia persvarstyti ir tapatybės principu grindžiamą absoliuto sampratą. Dabar absoliutas jau nebereiškia pozityvaus ir suvienijančio tapatybės principo. Veikiau absoliučiu laikytinas negatyvus priešybių skyrimo pagrindas, arba bepagrindybė. Tačiau bepagrindybė nėra abstraktus skirtumas tarp priešybių. Ji yra „abejinga“ priešybėms, joje priešybės neglūdi potencialiai. Tad nesiskyrimas bepagrindybėje nenusako priešybių pozityviai, o juolab kaip nesiskiriančių viena kitos atžvilgiu. Kitaip tariant, nėra taip, kad bepagrindybėje priešybių jau nebebūtų, veikiau jų paprasčiausiai niekuomet dar nėra. Vadinasi, bepagrindybėje nesiskyrimas nusakomas tik pačios bepagrindybės atžvilgiu, ji „[…] neturi kito predikato, kaip bepredikatiškumą, bet dėl to nėra niekas arba nedaiktas“
    Ten pat, p. 110.
    . Kažko esančio atsiradimas iš bepagrindybės Schellingui žymėjo pačios būties gelmės ir kilmės problemą. Toliau pastaroji nagrinėjama Pasaulio amžių rankraščiuose, tačiau jau Žmogaus laisvės filosofiniuose tyrinėjimuose galima aptikti nuorodų į tai, kas Pasaulio amžiuose įvardijama kaip Überseiende.
     
  14. Taigi, atsižvelgdami į tai, kaip giliai Schellingas bando skverbtis į būties sandaros problematiką, privalome paklausti: kokią įtaką šie pokyčiai padarė mūsų analizei aktualiãi subjekto sampratai? Visų pirma pastebime, kad spekuliatyvioje filosofinio tyrimo perspektyvoje išblanksta transcendentalinis subjekto pobūdis. Vartojamose leksinėse išraiškose išryškėja tendencija „subjektu“ įvardyti paprasčiausią gramatinį sprendinio subjektą arba metafiziniuose svarstymuose eksploatuoti vien etimologinę „subjekto“ reikšmę. Nors ir retai, tačiau Žmogaus laisvės filosofiniuose tyrinėjimuose vis dar vartojama „Aš“ sąvoka, o Pasaulio amžiuose šia prasme kalbama vien apie sąmonę, nors ir pastaroji ne visuomet reiškia būtent žmogiškosios sąmonės atitikmenį. Tačiau leksikos pokyčiai nereiškia, kad Schellingą racionalaus idealizmo kritikos periodu nustojo dominti su žmogiškąja inteligibilia tikrove susiję klausimai. Visiškai priešingai – šiais klausimais pasisakoma tiek Žmogaus laisvės filosofiniuose tyrinėjimuose, tiek Pasaulio amžiuose. Antropomorfinę inteligibilumo sferą išreiškiančios filosofemos šiame etape pradeda žymėti tam tikrą mentalinę realybę, kurios koncepcija gali būti laikoma modernios psichologinės savivokos ir konceptualaus pasąmonės apibrėžimo pirmtake
    Žr. Matt Ffytche, The Foundation of the Unconscious: Schelling, Freud and the Birth of the Modern Psyche, p. 105.
    .
     
  15. Tačiau visų pirma būtina pabrėžti, kad racionalaus idealizmo kritikos periodu pirmapradžiu tikrovės klodu pradedamà laikyti būtent objektyvioji subjekto ir objekto koreliacijos pusė. Antai Filosofiniuose žmogaus laisvės tyrinėjimuose pabrėžiama, kad
    Būtent iš tokių ontologinių samprotavimų kyla Schellingo požiūris, kad subjektas – kuris, kaip minėjome, šiame tyrinėjimų etape vis dažniau įvardijamas kaip žmogus, kaip asmuo, ne vien kaip protas – taigi, kad subjektas yra pagrindo ir jam besipriešinančios galios santalka
    Žr. ten pat, p. 55.
    , kad protas, sąmonė arba savimonė, lyginant juos su „tikrąja būtimi“ (das eigentliche Sein), yra ne pirmapradis tikrovės sandas, o racionaliai nepagrindžiamo steigiamojo pobūdžio sprendimo, „subjektyvaus veiksmo“ (subjektive Handlung) arba sąmonei neprieinamos, dažnai voliuntaristinį požiūrį numatančiais terminais aprašomos veikos pasekmė
    Žr. ten pat, p. 82–86.
    .
     
  16. Suprantama, kad tokia racionalios idealistinės metafizikos kritika galutinai palaužia Kanto, Fichte’ės ir Hegelio filosofinėse sistemose dominavusią savaveiksmio transcendentalinio arba spekuliatyvaus subjekto sampratą. Tiesa, ši samprata niekuomet nebuvo stabili ir itin nuosekliai artikuliuota, tad galėtume tarti, kad Schellingas tiesiog išryškino visą klasikinį vokiečių idealizmą kankinusį pamatinį konceptualinį prieštaravimą. Tai sukelia perversmą ne vien su sąmone, savimone ar savuoju „Aš“ tapatinamos subjekto sampratos, bet ir pačios žmogaus mąstymo prigimties tyrinėjimų raidoje. Norint konceptualizuoti būtent tokį subjekto vaizdinį, numanomą jo mentalinę sferą ir santykį su pamatiniais objektinės tikrovės sandais, prireikia kitokios filosofinės kalbos bei filosofinio tyrimo konteksto, nei jį galėjo pasiūlyti racionalusis idealizmas.
    Teosofine kalba parašyti Pasaulio amžiai – geras minėto pokyčio pavyzdys. Vartodami Filosofijoje ir religijoje įtvirtintą leksiką kartu su Snow galėtume tarti, kad Pasaulio amžių rankraščiai yra bandymas tirti „ […] nuopuolį arba laike esančio pasaulio sukūrimą“
    Dale E. Snow, Schelling and the End of Idealism, p. 191.
    . Čia apsistojama prie Filosofiniuose žmogaus laisvės tyrinėjimuose neaiškiais kontūrais ryškėjusios analizės, kurioje lygia greta plėtojant potencijų doktriną bandoma temizuoti tai, „[…] kas neturi būties, tačiau būtent dėl to dar nėra „niekas“ […]“
    Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, The Ages of the World, p. 14.
    . Būtent šis, kaip Überseiende nusakomas ontologinis registras turėtų tapti galutiniu referentu, kai kalbama apie tai, kas ir kokiu būdu gali būti laikoma esančiu.
     
  17. Tačiau apie subjektą – kertinę klasikinio vokiečių idealizmo sąvoką – Pasaulio amžiuose užsimenama vis rečiau, nors, kaip pažymi Edwardas Allenas Beachas, naũjosios Schellingo filosofemos implicitiškai vis dar tebesiremia transcendentalinei filosofijai būdingo subjektyvybės principo forma
    Žr. Edward Allen Beach, The Potencies of God(s): Schelling’s Philosophy of Mythology, p. 117.
    . Implicitiškai tai atsiskleidžia plėtojant potencijų doktriną, tačiau esama ir eksplicitinių teiginių, rodančių, kad tam tikrais atžvilgiais filosofas vis dar mąsto racionalaus idealizmo periodu nagrinėtų filosofemų pagrindu. Antai Pasaulio amžiuose Schellingas pažymi: „[s]ąmonė yra neįmanoma be to, kas tuo pat metu yra (jos atžvilgiu – P. K.) užsklęsta ir (iš jos – P. K.) pašalinta“
    Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, The Ages of the World, p. 44.
    . O pašalinama iš sąmonės yra ne kas kita, kaip amžinõs inteligibilaus prado praeities pavidalu įvardijama gamta. Vadinasi, būtinà subjekto steigimo(si) sąlyga yra pirmapradis ir neįveikiamas santykis su ontologine savo paties priešybe. Tačiau šis sąmonei neprieinamas jos būties pagrindas nebepriklauso nuo idealios transcendentalinio subjekto konstitucijos. Veikiau sąmonė paklūsta dinaminei būties raiškos struktūrai, priverčiančiai traktuoti gamtą kaip inteligibilaus prado pagrindą. Transcendentalinio idealizmo sistemoje artikuliuota subjekto samprata buvo laikoma savosios priešybės produkavimo židiniu, o racionalaus idealizmo kritikos periodu tvirtinama, kad sąmoningos subjekto dalies priešybė jau nebepriklauso nuo transcendentalinės subjekto konstitucijos ypatumų. Pasibaigus racionaliajam idealistinės filosofijos etapui, kalbėti apie autonominę subjekto sampratą tampa itin sudėtinga, nes sąmoningumo pagrindas išstumiamas už transcendentalinės subjekto refleksijos ribų.
     
  18. Išvados

    Racionaliojo idealizmo filosofijos laikotarpiu Schellingas apibrėžė subjektą kaip inteligibilioje tikrovės sferoje lokalizuojamą dinaminės prigimties transcendentalinį agentą. Tiesa, vis dar disponuojama ir gryno arba absoliutaus subjektyvumo filosofema, paveldėta iš ankstyvojo Fichte’ės Pažinimo mokslo, tačiau šis vien spekuliatyviai postuluojamas subjekto modusas neužima centrinės vietos racionaliajam idealizmui priskirtinose Schellingo idėjose – šią tendenciją pastebime jau pačiuose pirmuosiuose mūsų nagrinėjamo mąstytojo filosofiniuose tyrimuose. Skiriamuoju subjekto sampratos bruožu racionalaus idealizmo laikotarpiu turi būti laikoma jo dinaminė prigimtis, numatanti pertrūkį absoliučioje tapatybėje ir iš to plaukiančią begalinę sintetinių (idealumo ir realumo) intuicijų raidą. Pats dinaminio proceso židinys randamas subjekte ir taip patvirtinama, kad pastarasis be išlygų traktuojamas kaip centrinė viso transcendentalinių apibrėžimų proceso sąvoka.
    Racionalaus idealizmo kritikos periodu Schellingas atsisako transcendentalinės filosofinio tyrimo perspektyvos, epistemologinę problematiką keičia ontologinė. Linkstama vien į spekuliatyviąją metafiziką, nors joje ir galima įžvelgti racionaliajam transcendentaliam idealizmui priskirtinų teorinių konstrukcijų. Matomi akivaizdūs ne vien filosofinio tyrimo metodikos, bet ir jame figūruojančios leksikos pokyčiai. Antai „subjekto“ terminas dažniausiai vartojamas vien etimologine šio žodžio reikšme. Pradedant Pasaulio amžių rankraščiais, atsisakoma tokių išraiškų kaip manasis „Aš“, „absoliutus subjektas“, o „sąmonės“ ir „dvasios“ terminai ne visuomet reiškia būtent žmogiškosios idealybės segmento atitikmenį. Tačiau būtų klaidinga teigti, kad racionalaus idealizmo kritikos laikotarpiu žmogui priskiriamõs inteligibilios tikrovės tematika Schellingui tampa svetima. Tokiai tematikai skiriama mažiau dėmesio, nei jo būta transcendentalinėje filosofijoje, tačiau dar Filosofiniuose žmogaus laisvės tyrinėjimuose ji lieka tarp svarbiausių mąstytojo analizės objektų. Būtina atkreipti dėmesį, kad subjektas kaip antropomorfinė inteligibilumo sritis yra nusakomas „žmogaus“, „asmens“, „sąmonės“ terminais. Tačiau jų numatoma mentalinė realybė aprašoma platesnio ontologinės problematikos tyrimo kontekste, kuriame pabrėžiamas objektinės (gamtinės, dinamiškosios) subjekto ir objekto koreliacijos pusės pirmapradiškumas. Tad visiškai atsisakoma autonominio, savaveiksmio racionalių transcendentalinių apibrėžimų subjekto sampratos, kuri racionalaus idealizmo periodu galėjo būti laikoma pagrindine metodologine ir temine filosofinio tyrimo ašimi.
     
  19. Literatūra

    • Beach, Edward Allen, The Potencies of God(s): Schelling’s Philosophy of Mythology, Albany: SUNY Press, 1994.
    • Beekes, Robert S. P., Etymological Dictionary of Greek, Vol. 1, Leiden: Brill, 2010.
    • Bowie, Andrew, Schelling and Modern European Philosophy: An Introduction, London: Routledge, 2001.
    • Ffytche, Matt, The Foundation of the Unconscious: Schelling, Freud and the Birth of the Modern Psyche, New York: Cambridge University Press, 2012.
    • Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph, “Of the I as Principle of Philosophy, or On the Unconditional in Human Knowledge,” transl. by Fritz Marti / Fritz Marti (ed.), The Unconditional in Human Knowledge, London: Associated University Press, 1980.
    • Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph, “Philosophical Letters on Dogmatism and Criticism,” transl. by Fritz Marti / Fritz Marti (ed.), The Unconditional in Human Knowledge, London: Associated University Press, 1980.
    • Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph, “Presentation of My System of Philosophy” (1801), transl. Michael G. Vater, The Philosophical Forum, 2001a, vol. XXXII, no. 4.
    • Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph, „System des transzendentalen Idealismus“ / Frank-Peter Hansen (Hrsg.), Philosophie von Platon bis Nietzsche: CD-ROM, Berlin: Directmedia, 1998.
    • Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph, First Outline of a System of the Philosophy of Nature, transl. Keith R. Peterson, Albany: SUNY Press, 2004.
    • Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph, Philosophy and Religion, transl. Klaus Ottmann, Putnam: Spring Publications, 2010.
    • Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph, System of Transcendental Idealism, transl. Peter Heath, Charlottesiville: University Press of Virginia, 2001.
    • Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph, The Ages of the World, third version (c. 1815), transl. by Jason M. Wirth, Albany: SUNY Press, 2000.
    • Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph, The Grounding of Positive Philosophy: The Berlin Lectures, transl. Bruce Matthews, Albany: SUNY Press, 2007.
    • Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph, Žmogaus laisvės filosofija, vertė Alfonsas Tektorius, Vilnius: Pradai, 1995.
    • Snow, Dale E., Schelling and the End of Idealism, Albany: SUNY Press, 1996.
    • Walde, Alois, Lateinisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg: Carl Winters Universitätsbuchhandlung, 1910.