Straipsnis Saugojamoji sistema – laisvojo ugdymo paradigmos įgyvendinimo Lietuvos mokykloje galimybė

  • Bibliografinis aprašas: Vilija Targamadzė, „Saugojamoji sistema – laisvojo ugdymo paradigmos įgyvendinimo Lietuvos mokykloje galimybė“, @eitis (lt), 2017, t. 767, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Vilija Targamadzė, „Saugojamoji sistema – laisvojo ugdymo paradigmos įgyvendinimo Lietuvos mokykloje galimybė“, Logos, 2012, nr. 70, p. 146–156, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universitetas.

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama kunigo Jono Bosko saugojamoji sistema (dar vadinama prevencine sistema, auklėjimo metodu) laisvojo ugdymo paradigmos atitikties požiūriu. Krikščioniškomis vertybėmis grindžiama prevencinė sistema susideda iš trijų narių: proto, religijos ir meilės. Jų tarpusavio sąveika pasižymi sinerginiu efektu ir ugdymo procese ugdymo veikėjai bendrauja kaip lygiaverčiai subjektai. Bosko sukurta saugojamoji sistema remiasi krikščioniška metodologine ugdymo prieiga, yra orientuota į doro krikščionio ugdymą, akcentuojant jo misijos pasaulyje atlikimą, t. y. aktyviai dalyvaujant pasaulietinėje veikloje. Ji yra taikomojo pobūdžio, tad gan sudėtingai nagrinėtina ugdymo mokslo požiūriu, bet jos įžvalga metodologiniu požiūriu rodo, kad ši sistema atitinka laisvojo ugdymo paradigmos esminius parametrus. Prevencinė sistema priklauso religinės krypties pedagogikai, atliepia laisvojo ugdymo paradigmos įgyvendinimo siekį Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose.

Pagrindiniai žodžiai: Giovanni Battista Bosco, Jonas Boskas, prevencinė sistema, laisvojo ugdymo paradigma, pedagoginė sistema.

 

Įvadas

Jau daugiau nei dvidešimt metų Lietuvos bendrojo ugdymo mokykloje bandoma įgyvendinti laisvojo ugdymo paradigmą, tačiau kaip rodo tyrimai Žr. Vilija Targamadzė, Alternatyvi bendrojo lavinimo mokykla: mokyklos naratyvo kontūrai, 2010. , tai dar nepavyksta – vis dar vyrauja klasikinė ugdymo paradigma. Suprantama, įgyvendinti nėra taip paprasta, nes sovietmečiu Lietuvoje buvo remiamasi sovietine pedagogika, priskiriama klasikinei ugdymo paradigmai, o ir tarpukario Lietuvoje tebuvo atskirų bandymų remtis laisvojo ugdymo paradigma Žr. Bronislovas Bitinas, Ugdymo filosofija, 2000. . Taigi kultūrinės ir mentalinės problemos tiek rengiant pedagogus bendrojo ugdymo mokyklai, tiek pačių pedagogų didesnės ar mažesnės pastangos diegti laisvojo ugdymo paradigmą mokykloje neretai telieka deklaratyvaus pobūdžio. Ir tai suprantama, nes ir dabar nacionaliniu lygmeniu parengtuose dokumentuose, pavyzdžiui, Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose programose Žr. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programo, 2008. ir kituose mokyklos veiklai įtaką turinčiuose dokumentuose, nėra aiškiai išgrynintos laisvosios ugdymo paradigmos metodologinės prieigos – laisvosios ugdymo paradigmos yra ne viena teorija ir (ar) galimas jų pagrindu pagrįstas metodologinis konstruktas.

Turint omenyje, kad ugdymo raidoje XX a. išryškėjo filosofinės, psichologinės, religinės krypties pedagogika Žr. Leonas Jovaiša, Edukologijos įvadas, p. 24–38. , dera kiekvienoje šių krypčių ieškoti potencialių laisvojo ugdymo metodologinių prieigų. Nauja šiame straipsnyje yra tai, kad į krikščioniškomis vertybėmis grįstą auklėjimą (religinės pedagogikos krypties), būtent kun. Jono Bosko sukurtą saugojamąją sistemą, žiūrima laisvosios paradigmos aspektu. Tokio požiūrio nepavyko rasti nei Lietuvos, nei užsienio literatūroje, nors Bosko sukurta saugojamoji sistema (dar vadinama prevencine sistema, auklėjimo metodu) nagrinėta ne vieno tyrėjo, pavyzdžiui, Teresio Bosko, Jono Lemoyne’o, Michaelio McMahono ir kitų.

 

Nagrinėti šią sistemą sudėtinga. Ir ne vien todėl, kad saugojamoji sistema glaudžiai siejama su palaimintuoju kun. Bosko, jo asmenybe, pedalogija ir pan.

Auklėjamoji kunigo J. Bosko patirtis dėl faktų realumo nesiduoda suvedama į kietą sistemą ar paprastus mokslinius traktatus, taip pat nepavirsta idealiai nesusietų priemonių visuma. Kunigas Bosko iš tikrųjų veikia garantuodamas judėjimo laisvę, bet laikosi ir sistemos, kuri ragina daugelį auklėjimo instancijų darniai siekti to paties tikslo. Giovanni Battista Bosco, Prevencinė kunigo Bosko sistema, p. 6.

Tačiau nepaisant šios sistemos metodologine prasme teorinio nepagrindimo, saleziečių metodas gana plačiai taikomas 130-tyje šalių Žr. Michael McMahon, „Šv. Jono Bosko širdis“, 2007. .

Tai įrodo, kad Don Bosko metode esama kažko amžino, grįsto tuo, ko žmoguje negali pakeisti joks mokymo disciplinų kitimas ir laiko bei vietos pasikeitimai. Būtent tai, kas amžina, yra naudinga mūsų mokyklose. Jeigu mes kritikuojame šv. Jono Bosko metodą, tai kritikuojame Bažnyčios jam suteiktą patvirtinimą. Vienintelė pagrįsta šv. Jono Bosko metodo kritika yra ne paties metodo kritika per se, bet kritika žmogaus, kuris neteisingai jį taiko. Ten pat.

Šis metodas (saugojamoji, prevencinė sistema) yra unikalus ir ugdymo moksle iš esmės nepakankamai pažinus.

Tad šio straipsnio tikslas išryškinti kun. Bosko sukurtą saugojamąjį auklėjimą kaip vieną iš galimybių įdiegti laisvojo ugdymo paradigmą Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose.

 

Saugojamosios sistemos aptartis

Kunigas Bosko steigė oratorijas ir pradėjo taikyti savitą auklėjimo sistemą, kurią 1884 m. pavadino saugojamąja, o ne baudžiamąja Žr. Jonas Lemoyne Salezietis, Šv. Jonas Bosko: jo asmuo, darbai ir auklyba, p. 496. , taip pažymėdamas esminę takoskyrą nuo tuo laiku vyravusios auklėjimo sistemos. Jis teigė:

Geriausia priemonė – tai katekizmas ir trumpi pritaikyti pamokymai. Bet vaikus pamokyti neužtenka. Geru keliu eiti paleidus, juos reikia prilaikyti, vadinasi, dažnai mandagiai juos perspėti, tuos perspėjimus suglaudžiant su tikybiniais pamokymais. Be to, juos reikia meilingai prižiūrėti per pertrauką, mokykloje, dirbtuvėse. Vos tik kuris užsimiršta, kaip turi elgtis, negalima laukti: reikia tuojau jį gražiai perspėti, protingai patarti. Vienu žodžiu, auklėjant reikia naudotis tomis visomis priemonėmis, kurias moka išrasti krikščioniškoji meilė. Ten pat.

Koks gi šios sistemos tikslas? Nuodugnesnė saugojamosios sistemos ir ją tyrusių autorių (T. Bosko, 1999; M. McMahon, 2008 ir kitų) tekstų analizė akina remtis McMahon minėtos sistemos nusakytu tikslu, nes jis ne tik atspindi sistemos siekinį, bet ir jį pateikia, ugdymo tikslą siedamas su naudojamomis ugdymo priemonėmis:

Taigi auklėjimo tikslas yra tobulas krikščionis; jo veiklos sfera – visas žmogus. Modernioji švietimo idėja yra tiktai pateikti tam tikrus kurios nors disciplinos faktus, o katalikiško auklėjimo tikslas – suformuoti ir ištobulinti visą žmogų, gyvenantį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimu. Mūsų tikslas ir veiklos akiratis nulemia priemones, kuriomis mes naudojamės, kad pasiektume tikslą. Michael McMahon, „Šv. Jono Bosko širdis“, 2007.
 

Turint omenyje, kad Bosko sukurta prevencinė auklėjimo sistema yra praktinio pobūdžio ir autoriaus ugdymo metodologinėje plotmėje nėra aprašyta, gan sudėtinga jos taikymą modeliuoti praktikos ir teorijos sąryšyje. Tuo tikslu būtų galima jos taikymą modeliuoti holistiniu požiūriu (holizmą suprantant kaip ugdomosios teorijos ir praktikos dermę) ir rekonstruoti iš ugdomosios praktikos į ugdymo metodologinę plotmę.

Šiam uždaviniui svarbu suprasti Bosko pateiktą paaiškinimą Saleziečių reguliamino įžangoje, kurioje jis atsako į klausimą: „Kas tai yra saugojamoji sistema ir dėl ko reikėtų ja vadovautis“ Jonas Lemoyne Salezietis, Šv. Jonas Bosko: jo asmuo, darbai ir auklyba, p. 499–500. . Kaip teisingai palaimintasis pastebi,

jaunuomenės auklėjime visados buvo dvi skirtingos sistemos: saugojamoji ir draudžiamoji. Ši pastaroji, draudžiamoji, supažindina valdinius su įstatymais, o paskui sergsti, kad jie būtų vykdomi, ir, reikalui pasitaikius, baudžia nusikaltėlius. Ten pat, p. 499.

Ir ten pat yra pateikiama kitokia – saugojamoji sistema, kurios esmę galima nusakyti keliais potėpiais: auklėtiniai supažindinami su instituto reguliaminu; paskui jie prižiūrimi, kad neliktų vieni; auklėtojai, direktorius, asistentai elgiasi su jais kaip meilingi tėvai – su jais kalba, pataria, padeda, padrąsina, kad „trumpiau tariant – atitolintų nusikaltimo progas“ Ten pat, p. 500. .

 

Taigi, Bosko sukurta sistema yra aiškiai orientuota į krikščionio ugdymą, įvertinant ir ugdymo(si) kontekstą – „kiekvienas yra pašauktas gyventi pagal savo pašaukimą, užimdamas savąją specifinę mokymo ar tarnystės vietą. Pašaukimo pasirinkimas „yra svarbiausias gyvenimo momentas“ – ne kartą yra pareiškęs kunigas Bosko. Kiekvienas privalo „įsijungti į veiklą ir darbuotis“, aktyviai, kaip apaštalas, dalyvaudamas Bažnyčios misijoje pasaulyje“ Giovanni Battista Bosco, Prevencinė kunigo Bosko sistema, p. 22. .

Tad akivaizdu, kad Bosko sukurta saugojamoji sistema remiasi krikščioniška metodologine ugdymo prieiga, yra orientuota į doro krikščionio ugdymą, akcentuojant jo misijos pasaulyje atlikimą, t. y. aktyvų dalyvavimą pasaulietinėje veikloje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kun. Bosko savo sistemą grindė katalikiška doktrina, kurios pagrindas yra trinaris: protas, religija, meilė. Tai ne tik išreiškia Bosko „dvasinės ir auklėjamosios pasiuntinybės turinį, beje, įprastą katalikų tradiciniam auklėjimui, bet ir pagrindžia bei įkvepia jo pedagoginę metodologiją ir dvasinę praktiką“ Ten pat, p. 23. .

 

Prevencinės sistemos siekis, pasak Bosko, yra sukrikščioninti visuomenę:

Gyvename laikais, kuriais būtina veikti. Dabartinis pasaulis nori matyti darbus. Ir tai vienintelė priemonė gelbėti vargšą jaunimą mokant jį religijos, vadinasi, sukrikščioninti visuomenę. Ten pat.

Visgi kyla klausimas: ar galima šią sistemą priskirti laisvojo ugdymo paradigmai? Įvertinant tai, kad svarbiausias saugojamosios sistemos akcentas yra pedocentrinė pozicija ir vaiko ugdymasis, vienareikšmiškai galima teigti, kad Bosko prevencinė sistema atitinka esminius šios atskaitos parametrus. Tam antrina ir McMahon pastebėjimas, kad

preventyvusis (išvengiamasis, apsaugantysis) metodas yra pagrįstas aksioma, kad gramas prevencijos, apsaugojimo, yra vertas daugiau nei kilogramas gydančių vaistų. Jis paskelbia taisykles, kad jos būtų žinomos, stebi, kad jų būtų laikomasi, bet vietoje paklusnumo, pagrįsto baime, siekia taisyklių laikymosi, pagrįsto meile, tai yra lydėjimu būnant šalia, lydėjimu, kuris yra nuolatinis, atidus, rūpestingas, apdairus, protingas ir religinis. Šis lydėjimas, ši pagalba leidžia pavaldiniui geriausiai laikytis institucijos taisyklių. Jis grįstas meilės ryšiu, artimu tėvo ryšiui su savo vaikais. Michael McMahon, „Šv. Jono Bosko širdis“, 2007.
 

Suprantama, išsakytas pastebėjimas suponuoja mintį, kad tai yra iš tiesų ne klasikinės, bet laisvojo ugdymo paradigmos metodologinė prieiga, nes, kaip jau anksčiau buvo minėta, kiekvienas turi pasirinkti gyventi pagal pašaukimą, o ir to viso pedagoginio metodo pagrindiniai auklėjimo elementai

teologiškai ir metodologiškai koncentruojasi apie trinarį: religija, protas, meilė (ne vien tik žmogiška meilė ir ne vien tik krikščioniška gailestingoji meilė). Paskui tai skirstoma į priemones ir metodus, kurie struktūriškai ir psichologiškai išreiškiami šeimos, kaip auklėjamojo tėviškų, sūniškų ir broliškų santykių centro bei spinduliavimo, dvasia ir „stiliumi“; rimtoje ir atsakingoje pareigos, mokslo bei darbo, laikomo asmeniniu pašaukimu, bet visuomet sušvelninto spontaniškumu, džiaugsmu, individualia bei grupės veikla, atmosferoje, kurią saugo, garantuoja ir remia nuolat dalyvaujantys auklėtojai; ir dėl to „globėjai“, o ne paprasti „prižiūrėtojai“. Pietro Braido, Sistema educativo di don Bosco tra pedagogia antica e nuova, p. 39.

Pietro Braido išsakytas analitinis pastebėjimas vienareikšmiškai patvirtina laisvojo ugdymo paradigmai būdingą pedocentrinę poziciją, auklėtojo kaip pagalbininko funkciją vaiko ugdymesi. Tai išryškėja ir iš kun. Bosko pasakymo, jei kartais ir nebūtų matyti auklėjimo rezultatų, dėl ko mes turime nustoti drąsos ir vilties, jei, auklėdami vaikus, nematome veikiai gerų pasekmių? Sėkime ir kaip darbštūs ūkininkai kantriai laukime pjūties. Bet dar sykį jums kartoju, neužmirškite, kad turite mandagiai, meilingai elgtis su savo auklėtiniais. Paverkite vaikų širdis meile. Jonas Lemoyne Salezietis, Šv. Jonas Bosko jo asmuo, darbai ir auklyba, p. 519–520.

 

Taikomasis prevencinės sistemos aspektas

Šią sistemą sunku apibūdinti dėl jos taikomojo pobūdžio. Tai yra saugojamoji pedagogijos sistema, kuri išdėstyta 1877 m. Saleziečių įstaigų reguliamine, patvirtintame Pirmojoje saleziečių draugijos kapituloje Žr. ten pat, p. 499–505. . Ir nors yra Palaimintojo palikta rašytinių informacijos šaltinių, bet nė vienas iš Bosko pedagoginių veikalų nepasižymi teoriniu pagrindimu – tai iš esmės praktinio pobūdžio darbai.

Trumpai apie reguliaminą, susidedantį iš įžangos ir keturių dalių: I–II – Kas tai yra saugojamoji sistema ir dėl ko reikėtų ja vadovautis, III – Saugojamosios sistemos pritaikymas, IV – Saugojamosios sistemos nauda.

Reguliamine keturiomis pozicijomis nurodyta, kodėl ši sistema yra geresnė nei baudžiamoji:

  1. auklėtinis, iš anksto perspėtas, kad ir nusikalsta, nepraranda ramumo, kai jo klaidą praneša vyresnysis. Nesusierzina, kai esti perspėjamas ar pabaudžiamas, nes iš anksto duotas draugiškas patarimas priverčia jį šaltu protu pasvarstyti pateiktą informaciją, o dažnai sujaudina jo širdį taip, kad auklėtinis supranta bausmės reikalingumą ir beveik pats jos pageidauja;
  2. toje sistemoje yra vertinamas ypatingas jaunuolio nepatvarumas – vaikas čia žino, čia vėl užmiršta drausmės taisykles ir bausmes už jų laužymą. Dėl to ne kartą nusikalsta neapsvarstęs, visiškai neatsimindamas, kad neturėjo taip pasielgti, ir tikrai nebūtų to padaręs, jei būtų buvęs perspėtas;
  3. draudžiamoji auklėjimo sistema gali padėti užgniaužti nusikaltimą, bet vargiai padarys geresnį nusikaltėlį. O vaikai, kaip yra patirta, niekada neužmiršta iškentėtų bausmių ir dažnai su širdies skausmu laukia, kada galės nusikratyti užsikrauto jungo;
  4. saugojamojoje sistemoje vaikas yra pakreiptas taip, kad auklėtojas gali su juo kalbėtis iš visos širdies tiek auklėjimo metu, tiek jam pasibaigus Žr. ten pat, p. 500. .
 

Prevencinės sistemos palyginimas su baudžiamąja taip pat parodo, kad ši sistema yra orientuota į pagalbą vaikui, siekiant jam padėti apsisaugoti nuo neteisingo elgesio ir jo raiškos įvairiaaspektėje ugdytinio veikloje. Ir dar daugiau – suponuoja mintį, kad ugdymo procese ugdytinis yra visavertis subjektas ir ugdymo priemonės jam turi būti taikomos krikščioniškos meilės šviesoje. Tai yra įmanoma, nes „auklėtojas, pavergęs savo auklėjamojo širdį, galės jam turėti didelės įtakos, turės galimybę perspėti, duoti patarimų“ Ten pat. .

Vienas iš svarbių prevencinės sistemos elementų yra metodai, kurie parenkami labai subtiliai. Pavyzdžiui, plačiai žinomas kun. Bosko „žodelis į ausį“, kuris buvo viena iš ugdytinių auklėjimo paslapčių. Kun. Lemoyne kai kuriuos iš jų užrašė:

Kaip jautiesi? Kaip jaučiasi tavo siela? Padėk man atlikti vieną svarbų reikalą. Žinai kokį? – padaryti tave gerą. Dirbkime, dirbkime, pailsėsime danguje. Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Teresio Bosco, Don Bosko nauja biografija, p. 299.
 

Arba kitas prasmingas kunigo taikomas metodas buvo palinkėjimas Naujųjų metų proga. Prieš Naujųjų metų šventę, linkėdamas labos nakties, duodavo ypatingą patarimą, kuris būdavo tarsi elgesio programa kitiems metams –

jis kantriai savo ranka parašydavo po mažą bilietėlį kiekvienam auklėtiniui! Vienam būdavo parašyta švelni pastaba, kitam paraginimas, trečiam taip geras patarimas – sulig reikalo. Kai auklėtinių skaičius perėjo kelis šimtus, kun. Bosko turėjo tenkintis duoti patarimą paskiroms oratorijos gyventojų kategorijoms. Jonas Lemoyne Salezietis, Šv. Jonas Bosko, jo asmuo, darbai ir auklyba, p. 521.

Metodai buvo įvairūs: žaidimai, pamokslai, spektakliai, išpažintys, bendros maldos ir kiti. Jų parinkimas visada priklausė nuo situacijos ir buvo nukreiptas į individualų poveikį ugdytiniams. Dažniausiai stengtasi taikyti individualizuotus metodus. Tai akivaizdi sąsaja su laisvojo ugdymo paradigma.

Ypač prevencinės sistemos ir laisvojo ugdymo paradigmos sąryšingumas išryškėja per pateikiamą prevencinės sistemos turinio aprašą. Bosko rašė: „Saugojamoji sistema remiasi protu, tikyba ir meile“ Ten pat, p. 512. . Ta seka ir bus aptariamas kiekvienas prevencinės sistemos trinario sandas.

 

Protas

Bosko, kalbėdamas apie protą, siūlo juo vadovautis. Kiekvieno auklėtojo veikla turi būti apmąstyta, ir reikia remtis protu, nes tai yra natūraliai būdinga žmogui. Kunigo nurodoma:

Direktorius turi aiškiai pasakyti auklėtiniams visus įstaigos nuostatus, atlyginimus, nuobaudas, kad vaikas paskui negalėtų teisintis nežinojęs, kad tai buvo liepiama ar draudžiama. Ten pat, p. 521.

Palaimintasis didelį dėmesį skyrė disciplinai ir savidisciplinai. Jis labai atsakingai pats sekė tam tikrus pasikeitimus ir reikalaudavo darbuotojų užrašyti visus tvarkaraščio pakeitimus sąsiuvinyje, meilingai reguliaminą priminti auklėtiniams.

 

Nederėtų suprasti, kad tai buvo tik disciplinos laikymasis ir dar už jos pažeidimus baudžiama kūno bausmėmis. Atvirkščiai, kunigas skatino išmintingai organizuoti jaunimui pasilinksminimus, leisti pasirinkti žaidimus, vaidinimus ir pan. Kitaip tariant, buvo siekiama organizuoti įvairiapusę veiklą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kalbama ne apie kūno bausmes. Bausmės buvo savotiškos, kartais labai subtilios –

be bendrų perspėjimų, palaimintasis primygtinai ragino dažnai pasišaukti kiekvieną auklėtinį atskirai ir jam broliškai pasakyti, kas jo elgesyje pastebėta netinkamo. Ne visiems visada reikia ypatingų įspėjimų, bet geras žodis nė vienam blogo nedaro. Ten pat, p. 513.

Pagrindinė kunigo mintis, pasak Lemoyne’o, buvo tokia: „Nebauskite vaikų, jei nusikalto tik iš neapsižiūrėjimo, niekada nebauskite jų per dažnai“ Ten pat. . Kun. Bosko visada akino įtikinti auklėtinį elgtis vadovaujantis institucijos nuostatais, taisyklėmis:

įtikinkite vaikus, kad disciplina jiems naudinga – kad yra kilnu, teisinga ir puiku būti geriems – ir jie norės būti geri. Juk tai vienintelė tikra disciplina. Michael McMahon, „Šv. Jono Bosko širdis“, 2007.

Tad galima teigti, jog šioje sistemoje siekiama, kad disciplina būtų auklėtinio savastis, o ne primesta iš išorės (tai visiškai atitinka ir laisvojo ugdymo paradigmos poziciją). Jei disciplina yra tik primetama, tai ji sietina su veidmainyste Žr. ten pat. .

 

Kunigas, ragindamas visus institucijos gyventojus laikytis disciplinos, akcentavo ir ugdytojų supratingumą:

Taip, vaikai daro kvailystes, bet atsiminkime, kad mes vadovaujame vaikams. Mūsų apaštalavimas yra lydėti juos, padėti jiems nueiti pas mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Būtent dėl savo nesubrendimo jie darys mažų klaidų, nusižengimų, nesuvaldys liežuvio ir bus išsiblaškę. Jeigu dirbate su vaikais, būkite pasiruošę tam tikram triukšmui, bėgiojimui ir trypimui koridoriuose… Tai ne visada disciplinos neturėjimas: reikia tiesiog suprasti, kad vaikai elgiasi būtent taip. Ten pat.

Ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į ugdytojų pavyzdį, nes, pasak Bosko, „mes galime reikalauti disciplinos tik tada, kai esame jos pirmieji pavyzdžiai“ Ten pat. .

Iš tiesų

Don Bosko disciplina yra pagrįsta tikra pagarba, kuri yra šeimos disciplinos skiriamasis ženklas. Vyresniajam – tai pagarba, kurią jis jaučia vaikui kaip pakrikštytam katalikui, pažymėtam Kristaus krauju. Panašiai ir vaikas gerbia savo vyresnįjį, mylėdamas jį už jo dorybes ir pasiaukojimą jam. Ten pat.

Šiame kontekste ypatingą svarbą įgyja taikomi auklėjimo metodai, pavyzdžiui, „kunigo Bosko „žodelis į ausį“ yra patraukliausia mylinčio auklėtojo draugiškumo ir gerų ketinimų išraiška“ Giovanni Battista Bosco, Prevencinė kunigo Bosko sistema, p. 32. . Taigi jau iš ganėtinai kuklios šio prevencinės sistemos trinario aptarties ryškėja, kad proto paliepimas turi būti orientuotas į išmintingą ugdymo tikslo, turinio, metodo ir formos dermę, kurioje ugdytinis yra ne ugdymo objektas, o subjektas, kuris orientuojamas į saviugdą.

 

Tikyba

Bosko pedagogijoje neišsemiama auklėjimo versmė – tikyba.

Kai namuose nėra įsigalėjęs paprotys dažnai eiti išpažinties ir komunijos – tie namai negali klestėti. Jonas Lemoyne Salezietis, Šv. Jonas Bosko, jo asmuo, darbai ir auklyba, p. 516.

Matyt, saugojamosios sistemos esmės reikia ieškoti čia, nes, jei yra

plačiai naudojamasi Išpažintimi ir Eucharistija, netvarka negalės įsigalėti. Tai sako ilgametė kelių šimtų saleziečių įstaigų patirtis. Ten pat.

Įsimintina tai, kad prevencinė sistema

yra pagrįsta katalikų tikėjimo principais. Negalima panaudoti Don Bosko preventyviojo metodo be katalikų tikėjimo, nes čia reikalaujama proto ir religijos, o tam yra būtina tikroji religija, pagrįsta meile. Katalikų Bažnyčia duoda tikslą, gaires ir priemones jam pasiekti. Preventyvusis metodas turi daryti tą patį. Michael McMahon, „Šv. Jono Bosko širdis“, 2007.

Saugojamojoje sistemoje pripažįstamas religijos primatas Plg. Pietro Braido, Il progetto operativo di don Bosco e l’utopia della Società cristiana, p. 71. . Kaip nurodo Giovanni Battista Bosco, „kunigo Bosko mintyje be jokios abejonės vyrauja išganomoji – religinė perspektyva.“ Jis ją išdėsto laiškuose misionieriams (ragina „skelbti Dievo evangeliją“, „skleisti evangelijos šviesą“, „laimėti sielas Dievui“ ir pan.). Bosko „kalbėdavo apie „evangelizavimą ir civilizavimą“; šiandien sakytume – „humanistinį išsivystymą ir evangelizavimą“ Giovanni Battista Bosco, Prevencinė kunigo Bosko sistema, p. 21. .

 

Dera pastebėti, kad prevencinė sistema grindžiama pamaldumo matu ir siekiama skatinti auklėtinius patiems ugdytis pamaldumą: „kai jūsų mokyklos vaikai patys savo noru prieš pamoką ar žaidimą aplanko Švenčiausiąjį Sakramentą, nors 30 sekundžių, tai jau esate pakeliui“ Michael McMahon, „Šv. Jono Bosko širdis“, 2007. .

Kaip auklėtiniams buvo skiepijamas pamaldumas ir kaip jie skatinami jį ugdytis, dar lieka ugdymo mokslo slėpiniu. Ir nors galima identifikuoti saleziečių naudojamus įvairius ugdymo metodus (vakaro prakalbėlės, išpažintys, dalyvavimas Šv. Mišiose ir kiti), bet racionaliame lygmenyje neapčiuopiama jų parinkimo ir panaudojimo giluminė pajauta ir pagava. Tai yra visos prevencinės sistemos trinario sinerginis efektas. Kaip rašo Lemoyne’as,

beklausant tų jo prakalbėlių, savaime ateidavo į galvą Šventojo Rašto pasakymas: „Vaikučiai, klausykite, ką aš jums pasakysiu: aš jus išmokysiu Dievą mylėti! Jonas Lemoyne Salezietis, Šv. Jonas Bosko: jo asmuo, darbai ir auklyba, p. 518.

Pasaulietiniame ugdymo moksle paprastai nepripažįstami antgamtiški, mistiniai dalykai, jis grindžiamas logika. Šiuo atveju plečiamos ugdymo mokslo ribos ir jo esmių ir prasmių paieška peržengia įprastines mokslo logikos ribas. Prevencinės sistemos taikymas ugdymo realybėje akivaizdus sėkmės požiūriu, galima išgryninti jos kaip pedagoginės sistemos elementus (tikslą, turinį, ugdymo veikėjus, formas, metodus), įvertinti ugdymo kontekstą, rasti metodologinę prieigą, bet tai yra daugiau nei pedagoginės sistemos konstravimas ir jos taikymas. Tai realus gyvenimas ir ugdytojo charizmos poveikis auklėtinių ugdymuisi ir, nors tai nėra nauja ugdymo mokslo istorijoje (prisiminkime Johaną Heinrichą Pestalocį, Antoną Makarenką ir kitus ugdytojus, sukūrusius savitas ugdymo sistemas), visgi būtent šitoje prevencinėje sistemoje religija tampa jos ašimi ir dera sutikti su anksčiau išsakytomis mintimis, kad tai galima įgyvendinti tik remiantis krikščioniškomis vertybėmis ir gyvenant Evengelijos šviesoje.

 

Meilė

Tai trečias prevencinės sistemos trinario sandas. Ją apibūdinti sudėtinga, tiesiog ji turi būti kiekvieno ugdytojo savastis. Galbūt ją suprasti padės Bosko saugojamosios sistemos apibendrinimas, kurios esmę jis pateikia cituodamas „1 Laiško korintiečiams 13 skyrių:

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Michael McMahon, „Šv. Jono Bosko širdis“, 2007.

Šiais žodžiais yra atskleista meilės esmė. Juk jei darbas atliekamas iš meilės ir su meile, jei žmogus taip autentiškai gyvena, atsiveria ir ugdymo slėpinys, ir suprantamesnė tampa gana imperatyviai skambanti Palaimintojo mintis:

Laimėkite mokinio širdį, sako Don Bosko, ir galėsite daryti didelę įtaką jam, siekiant gėrio. Padarykime, kad mes būtume jų mylimi, ir mes užkariausime jų širdis. O kai turėsime jų širdis, parodę, kad patys esame teisingi ir geri vyrai, mes vesime juos ten, kur jiems reikia eiti. Ten pat.
 

Turint omenyje, kad saleziečių auklėtiniai buvo našlaičiai arba apleistieji paaugliai, neretai net ir jų veiksmuose buvo nusikalstamos veikos, bet nepaisant viso to, kiekvienas jų buvo mylimas ir ta meilė darė stebuklus. Iš tiesų

pastoracinė meilė, kunigo Bosko pedagogikos pamatas, apibūdina ir jo mistiką. Išganingoji meilė regimai įkvepia visą jo veiklą, reikšmingai nušviečia svarbiausius jo, auklėtojo, gyvenimo momentus. Jo ypatingas tėviškumas gyvai ir žavinčiai išreiškia tėvystę Dievo, kuris yra be galo kantri ir gailestinga meilė, kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Giovanni Battista Bosco, Prevencinė kunigo Bosko sistema, p. 16.

Visa prevencinės sistemos analizė suponuoja mintį, kad meilė ir tarnystė Dievui ir Jo kūriniui – žmogui – yra šios sistemos alfa ir omega.

Ši sistema įgyja tam tikras formas, turinį, metodus, atliepiant ugdytinio individualumą ir jo ugdymo(si) realų kontekstą ir visa tai darniai susikomponuoja į laisvojo ugdymo paradigmos esminius parametrus. Ir dar daugiau. Palaimintojo paliepime, pasakytame 1880 metais buvusiems Valdoko auklėtiniams, skaitome:

Kad ir kur būtumėte, visada pasirodykite esą geri krikščionys ir garbingi žmonės. Mylėkite, gerbkite, praktikuokite mūsų šventąją religiją; tą religiją, su kuria aš jus auklėjau ir saugojau nuo pasaulio pavojų ir sugedimo; religiją, kuri guodžia gyvenimo varguose, stiprina mirties kančiose, atveria begalinės laimės vartus. Ten pat, p. 22.

Šiame paliepime tarsi sudedama ir savęs ugdymo siekinys, ir turinys, ir formos bei metodai, akcentuojant autentišką jų taikymą, nes juk kun. Bosko kiekvieną auklėtinį saugojo savitai.

 

Jau ne kartą šiame straipsnyje buvo atkreiptas dėmesys į savitą ir vien ugdymo mokslo logika nepaaiškinamą saleziečių prevencinės sistemos taikymo unikalumą. Tačiau tai yra iš tiesų gana paprasta, jei pajausime to metodo unikalumą ir gebėsime jį taikyti krikščioniška dvasia. Šiame kontekste prasminga tampa kun. McMahon mintis, pasakyta 2003 m. rugpjūčio 12–14 d. Šv. Pijaus X kunigų brolijos organizuotame mokyklų direktorių susitikime, vykusiame Kanzas Sityje (JAV):

Leiskime vaikams suvokti, kad jie turi būti dėkingi Dievui – ne kokiu nors svajingu dėkingumu, bet konkrečiai. Ką reiškia dėkingumas Dievui? – Jo įsakymų laikymąsi ir mūsų pareigų vykdymą su meile. Taip jūs nugalėsite. Štai pagrindinis auklėjimo uždavinys. Šv. Jonas Boskas sako, kad jo auklėjimo metodo paslaptį galima apibendrinti dviem žodžiais: „Religija“ ir „Protas“ – tikra ir nuoširdi religija, galinti kontroliuoti veiksmus, ir protas, kuris teisingai pritaiko moralinius principus žmogaus veiklai. Tai įvadas į šv. Jono Bosko metodą. Michael McMahon, „Šv. Jono Bosko širdis“, 2007.

Šiame pasakyme nubrėžtas ir orientyras į auklėtinio saviugdos skatinimą ir pagalbą jam.

 

Išvados

Nežiūrint, kad nuo Bosko auklėjimo metodo sukūrimo ir pritaikymo praėjo nemaža laiko, šis metodas ir dabar sėkmingai taikomas įvairiuose kraštuose (Lietuvoje šiuo metu veikia du saleziečių centrai: Vilniuje, Lazdynų parapijoje ir Kaune, Palemono parapijoje). Apibūdinant šį auklėjimo metodą ir apibendrinant straipsnyje išsakytas mintis galime padaryti išvadas:

  1. prevencinės sistemos trinario – protas, religija, meilė – sandų harmonizavimas pasižymi sinerginiu efektu, kuris slėpiningas poveikio ugdytiniui sėkmingumo aspektu. Jis plečia įprastines ugdymo mokslo sampratos ribas, akindamas ieškoti savitos šio reiškinio supratimo metodologijos;
  2. prevencinės sistemos, sukurtos kaip Bosko saugojamojo auklėjimo metodo, analizė rodo, kad tiek jos metodologinė prieiga (krikščioniškosios vertybės), tiek ašis – protas, religija, meilė – ir jos pagrindu konstruojama pedagoginė sąveika, turinys, metodai, priemonės atliepia laisvojo ugdymo paradigmos pedocentrinę poziciją;
  3. prevencinė sistema, priklausanti religinės krypties pedagogikai, skatintina kaip atliepianti laisvojo ugdymo paradigmos įgyvendinimo siekį Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose, įvertinant jos savitumo ir ugdymo konteksto dermę, ypač siekį padėti ugdytiniams tapti krikščionimis bei formuoti ir puoselėti visuomenėje krikščioniškas vertybes.