Straipsnis „Šv. Simono Stoko vizijos“ ikonografinė tradicija Lietuvos karmelitų bažnyčiose: pirmavaizdis ir kartotė

  • Bibliografinis aprašas: Aurelija Rusteikienė, „Šv. Simono Stoko vizijos ikonografinė tradicija Lietuvos karmelitų bažnyčiose: pirmavaizdis ir kartotė“, @eitis (lt), 2017, t. 770, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Aurelija Rusteikienė, „Šv. Simono Stoko vizijos ikonografinė tradicija Lietuvos karmelitų bažnyčiose: pirmavaizdis ir kartotė“, Logos, 2012, nr. 72, p. 149–160, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.

Santrauka. Lietuvos sakralinės dailės kontekste šv. Simono Stoko vizijos atvaizdai vertinami kaip vizijinių paveikslų grupė ir kaip pirmasis Švč. M. Marijos Škaplierinės ikonografijos siužetas, davęs pradžią tolesnei karmelitiškųjų marijinių atvaizdų sklaidai. Šiame straipsnyje pirmą kartą sprendžiama Lietuvos karmelitų bažnyčiose esančių šv. S. Stoko vizijos paveikslų pirmavaizdžio problema. Minėti kūriniai analizuojami Europos karmelitiškosios dailės kontekste. Straipsnio tikslas – atskleisti šv. S. Stoko vizijos atvaizdų ikonografinę tradiciją išryškinant tapatumo ar unikalumo bruožus, pagal galimybes įvertinti jų sukūrimo laiką bei meninę raišką. Išanalizavę ir apibendrinę turimus objektus, galime teigti, kad meniniu unikalumu lietuviškieji atvaizdai nepasižymi – dauguma jų yra užsienio dailininkų kūrinių kartotės. Tačiau išryškėja svarbiausias Škaplieriaus vizijos ikonografinis išskirtinumas – Dievo Motina visuomet vaizduojama tik su Kūdikiu Jėzumi. Tokią tendenciją lėmė pamaldumo Švč. M. Marijai kaip Dievo Motinai tradicija.

Pagrindiniai žodžiai: ikonografija, šv. Simonas Stokas, škaplierius, karmelitų vienuolija, Lietuvos sakralinė dailė.

 
Nuo XIII a. vidurio į vienuolinio karmelitų ordino dvasingumo tradiciją įsilieja šv. Škaplieriaus, arba kitaip šv. Simono Stoko vizijos, istorija. Vienuolių aprangos dalies – škaplieriaus „Škaplierius [lenk. szkaplerz < lot. scapulare – pečių apdangalas]: 1. Katalikų rel. kulto priemonė, vad. sakramentalija – du juostele (virvele) simetriškai sujungti audeklo gabalėliai su Jėzaus Kristaus, Marijos ar šventųjų atvaizdais, nešiojami (vienas ant krūtinės, kitas – ant nugaros) dėl didelio religingumo. Praktikuojami nuo XIII a. 2. Kai kurių katalikų vienuolių ordinų aprangos dalis – ilgas stačiakampis krūtinės pločio audeklo gabalas, kurio vienas galas krinta ant krūtinės, kitas – ant nugaros, dėvimas ant abito…“ Žr. Romualdas Petraitis (sud.), Religijotyros žodynas, p. 364. tapsmas asmeniniam pamaldumui skirta sakramentalija atsispindėjo ir religinėje dailėje. Šiuo straipsniu norėčiau atkreipti dėmesį į karmelitų platinamos devocionalijos – rudojo škaplieriaus – mistinės kilmės siužeto paveikslus. Karmelitų ordino generolo Simono Stoko vizijos atvaizdai priklauso itin populiarių baroko laikotarpiu vizijinių paveikslų grupei. Analizuojant XVII–XVIII a. šv. Simono Stoko vizijos atvaizdus Lietuvoje iki šiol nebuvo spręsta jų pirmavaizdžio problema Žr. Aurelija Rusteikienė, Mariologinės temos – Švč. M. Marijos Škaplierinės ikonografija Lietuvos Baroko dailėje, 2001. . Gilesnis ikonografinis tyrimas leidžia išsiaiškinti, ar šie paveikslai sukurti dailininko vaizduotės, ar sukurti pagal žinomą pavyzdį ir jį kartojant. Į tyrimo lauką įtraukti šv. Simono Stoko vizijos atvaizdai, priklausę Lietuvos karmelitų bažnyčioms Karmelitų vienuolijos gyvavimo laikotarpis Lietuvoje truko daugiau nei tris šimtmečius – nuo 1506 m., kai Vilniuje buvo įkurtas pirmasis karmelitų vienuolynas, iki 1832 m. – masinio katalikų religinių bendruomenių naikinimo meto, kai buvo uždaryti beveik visi Lietuvoje veikę vienuolynai ir daugelis bažnyčių. , jie atspindi pamatinį vizijos vaizdavimą, paremtą istorinių šaltinių tekstais. Analizės tikslas – atskleisti šio siužeto paveikslų ikonografinę tradiciją išryškinant tapatumo ar unikalumo bruožus.
 

Pradinė škaplieriaus paskirtis buvo ant vienuolių rūbo dėvima ir pečius dengianti darbinė prijuostė. Vėliau, įgavęs simbolinę reikšmę, škaplierius tapo karmelitų bendruomenę su religinėmis brolijomis siejančiu skiriamuoju ženklu Žr. Karl Georg Kaster (Hg.), Lexikon der christlichen Ikonographie, S. 96. . Karmelitų rudasis škaplierius, ko gero, yra ankstyviausias, todėl gali būti laikomas vėlesniųjų prototipu Žr. The Catholic Encyclopedia, “Scapular.” . Karmelitiškajam pamaldumui šiandien priimtinas istoriškai prigijęs škaplieriaus devocijos kilmės variantas: 1251 m. Kembridže tuometiniam karmelitų ordino generolui Simonui Stokui (1165–1265) apsireiškusi Dievo Motina ir įteikusi rudąjį škaplierių kaip išsigelbėjimo nuo skaistyklos kančių ženklą.

Ankstyviausiu karmelitiškojo škaplieriaus vizijos aprašymu šiuo metu laikomas tekstas iš karmelitų generolo Johno Grossi XXI sudaryto šventųjų karmelitų katalogo Viridarium. Šiame XV a. pradžios šaltinyje yra išsamiai aprašytos šventųjų karmelitų vizijos, tarp jų ir Dievo Motinos apsireiškimas Simonui Stokui. Viridarium’e rašoma, kad S. Stokui apsireiškusi gausybės angelų apsupta Dievo Motina rankoje laikė vienuoliškos aprangos dalį – škaplierių ir, įteikdama jį Simonui Stokui, tarė žodžius:

Hoc erit tibi et cunctis Carmelitis privilegium, in hoc habitu moriens salvabitur – Tai privilegija tau ir visiems karmelitams, kas jį dėvės, nepatirs amžinosios ugnies ir bus išgelbėtas. Richard Copsey, Carmel in Britain: The Hermits from Mount Carmel, p. 76. Vertimas autorės.
 

XIII–XIV a. dailės kūrinių, vaizduojančių šią viziją, nerasta, galbūt jų daug ir nebuvo, nes tik XVI a. bažnytinei valdžiai patvirtinus tikėjimą į karmelitiškąjį škaplierių, oficialiai buvo leista altorių paveiksluose vaizduoti šv. S. Stoko mistinį regėjimą 1587 m. popiežius Sikstas V patvirtino Švč. M. Mariją Škaplierinę esant šventąja karmelitų ordino globėja. Oficialiai pripažinus šv. Simono Stoko viziją, ji įgavo liturginį Sabbatinum privilegium statusą. . Iki tol karmelitų generolo vizija religiniuose paveiksluose galėjo būti integruota tik kaip fragmentiškas epizodas. Pavyzdžiui, Palermo karmelitų bažnyčios XV a. Dievo Motinos altoriaus paveiksle greta mini-scenų iš karmelitų gyvenimo vaizduojamas ir šv. S. Stokas, priimantis vienuoliškąjį škaplierių iš Švč. Mergelės Marijos rankų Žr. Tommaso De Vigilia, Karmelio Dievo Motina, 1492 m., Palermo karmelitų bažnyčia. . Šiame, kaip ir dalyje vėlesnių šv. S. Stoko vizijos pavyzdžių, Dievo Motina vaizduojama viena, be Kūdikio Jėzaus Žr. Ippolito Scarsella, Dievo Motina teikia škaplierių šv. S. Stokui, XVII a., Nacionalinė meno galerija Romoje; Šv. S. Stoko vizija, apie 1620 m., sienų tapyba šv. Juozapo karmelitų bažnyčioje Paryžiuje; Alessandro Tiarini, Šv. S. Stoko vizija, XVII a., Nacionalinė paveikslų galerija Bolonijoje; Mattia Preti, Šv. S. Stoko vizija, XVII a. Karmelio Dievo Motinos bažnyčia Neapolyje; José Camarón Boronat, Šv. S. Stoko vizija, XVIII a. II p., privati kolekcija; Šv. S. Stoko vizija, XVII a., basųjų karmelitų vienuolyno muziejus Antequeroje, Ispanija. . Toks ikonografinis sprendimas leidžia manyti, kad Škaplieriaus vizijos kūrėjai rėmėsi teologų rekomendacijomis ar vizijos aprašymu, kur veikiausiai buvo minima tik Marija. Škaplieriaus vizijos vaizdavimo be Kūdikio Jėzaus schema, turėjusi terpę Europos šalių sakralinėje dailėje, Lietuvoje neaptikta. Tai greičiausiai lėmė įsigalėjusi marijinių atvaizdų sekimo Hodegetria archetipu tradicija.

 

Kitoje, gerokai gausesnėje Škaplieriaus vizijos siužeto objektų grupėje drauge su Dievo Motina vaizduojamas ir Kūdikis Jėzus. Ankstyviausias autorei žinomas toks pavyzdys yra XIV a. skulptūrinė grupė iš Aylesfordo karmelitų vienuolyno XX a. vid. ši ąžuolinė skulptūra rasta viename Norfolko grafystės Didžiojoje Britanijoje antikvariatų ir kaip dovana grąžinta Aylesfordo karmelitams. . Manoma, kad būtent ši statula buvo nešama per iškilmingas bažnytines procesijas, vykusias nuo pat vienuolyno įsteigimo Aylesforde pradžios (il. 1).

1 il. Šv. Simono Stoko vizija. XV a. Aylesfordo karmelitų vienuolyno koplyčia. Foto: A. Rusteikienė, 2011
1 il. Šv. Simono Stoko vizija. XV a. Aylesfordo karmelitų vienuolyno koplyčia. Foto: A. Rusteikienė, 2011
 
Pirmavaizdžio kompozicijoje – trys vizijos dalyviai: Švč. M. Marija su sūnumi Jėzumi ir vienuolis karmelitas Simonas Stokas. Kūdikėlis vienoje rankoje laiko Pasaulio Valdovo simbolį – Žemės rutulį, o kita ranka laimina šv. Simoną Stoką, priimantį iš Dievo Motinos dangiškosios privilegijos ženklą. Gana statišką figūrinę grupę pagyvina minkšta škaplieriaus forma, banguojančios Marijos drabužių klosčių linijos. Vėlesnio laikotarpio išlikusių Škaplieriaus vizijos skulptūrinių pavyzdžių, palyginti su tapyba, nėra itin daug Altoriaus skulptūrinės kompozicijos Stoko vizija yra Strzegom katedroje Lenkijoje, taip pat karmelitų bažnyčiose Springierbach Vokietijoje, Messina Sicilijoje, Salamanca Ispanijoje. . Šie objektai dažnesni Pietų Europos šalyse.

Išlikusiuose Lietuvoje šv. S. Stoko vizijos atvaizduose, puošusiuose karmelitų bažnyčias, Marija visuomet vaizduojama tik kartu su Sūnumi Jėzumi. XVII–XVIII a. bažnyčių inventoriuose minimi šv. S. Stoko temos paveikslai, tačiau nėra platesnių aprašymų, pagal kuriuos galėtume spręsti apie jų ikonografiją XVII–XIX a. vid. Lietuvos bažnyčių inventoriuose detaliau aprašoma tik malones teikiančių, kitaip – stebuklingųjų paveikslų, istorija, jų puošyba brangiaisiais metalais ir akmenimis. . Tad apžvelgsime išlikusius škaplieriaus vizijos atvaizdus – mūsų laikus pasiekusius karmelitiškojo pamaldumo liudininkus.

 

Vienu ankstyviausių karmelitiškojo škaplieriaus vizijos atvaizdų laikyčiau Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios šv. Elijo koplyčios altoriaus paveikslą (il. 2).

2 il. Šv. Simono Stoko vizija. XVIII a. Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia. Foto: V. Balkūnas, 2012
2 il. Šv. Simono Stoko vizija. XVIII a. Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia. Foto: V. Balkūnas, 2012
 
1684 ir 1743 m. archyviniuose dokumentuose minima, kad būta atskiro šv. S. Stoko titulo altoriaus, kuriame veikiausiai buvo šv. S. Stoko vizijos paveikslas Žr. MAB RS. F. 151-1333. MAB RS. F. 9-1674. . Tradiciškai šį altorių turėjo globoti Škaplieriaus brolija, gyvavusi nuo 1669 m. prie Visų Šventųjų bažnyčios. 1748 m. mediniai bažnyčios altoriai per gaisrą buvo sunaikinti, nukentėjo ir paveikslai. Atkuriant bažnyčios interjerą, medinių altorių vietoje buvo pastatyti nauji mūriniai, o jų nišos pritaikytos išlikusiems po gaisro paveikslams Žr. Ieva Koncytė, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia senosios regulos karmelitų pamaldumo kontekste, p. 25. . 1786 m. vizitacijos duomenimis, atstatytoje bažnyčioje neliko šv. S. Stoko altoriaus, tačiau minima įrengta nauja šv. Elijo koplyčia su jo vardo altoriumi. Čia šiandien ir regime Šv. S. Stoko viziją Manyčiau, šis paveikslas yra buvęs šioje bažnyčioje prieš gaisrą. Dabar Šv. Stoko vizija yra kairės koplyčios kairiojo altoriaus antrame tarpsnyje. . Įprastoje šiam siužetui kompozicijoje vaizduojami Dievo Motina ir jai ant kelių sėdintis Sūnus Jėzus, teikiantys Simonui Stokui škaplieriaus rūbą. Mistinio regėjimo sampratoje dangiškieji ir žemiškieji asmenys dažniausiai vaizduojami skirtinguose lygmenyse: šventieji – aukščiau pakylėti, lyg sklendžiantys, debesų ir angelų apsuptyje, žemiškieji – žemiau, pamaldžiai priklaupę, viltingą žvilgsnį nukreipę į teikiančius dangiškąsias malones. Pusfigūris karmelito Simono vaizdavimas yra kiek retesnis atvejis, todėl gali kilti klausimas dėl pirmapradžio atvaizdo formato: ar drobė, įkomponuojant į esamą nišą, buvo apkarpyta, ar išsaugotas visas paveikslas?
 
Kad tokia kompozicija nėra išskirtinė, patvirtina panašūs pavyzdžiai iš vidurio ir pietų Europos bažnyčių Šv. S. Stoko vizijos paveikslai: Šv. Liucijos karmelitų bažnyčioje Castellini, Italijoje, XVI a.; Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapinėje bažnyčioje Landsberg am Lech, Vokietijoje, XVIII a. , o rasta graviūra liudija, kad būta konkretaus ikonografinio pavyzdžio tapant šv. S. Stoko viziją Visų Šventųjų bažnyčiai Žr. Iconographia Carmelitana 1, 2001, OlomcBW014. (il. 3).
3 il. Šv. Simono Stoko vizija. Foto: Iconographia Carmelitana 1, CD, Olomc BW014
3 il. Šv. Simono Stoko vizija. Foto: Iconographia Carmelitana 1, CD, Olomc BW014
 
Paveikslas labai patamsėjęs, praktiškai neįmanoma įžiūrėti originalios tapybos, tačiau sąsajos tarp graviūros ir atvaizdo nenuginčijamos: identiška kompozicija, tapatūs figūrų judesiai. Siekiant atnaujinti senąjį paveikslą, jis dalinai užtapytas: paryškinti veidai ir drabužiai, kontūrine linija apvesta teikiamo škaplieriaus rūbo dalis bei Dievo Motinos sūnaus rankose laikoma brolijos sakramentalija. Matant nenatūralias figūrų proporcijas, kiek laužytus judesius, susidaro įspūdis, kad paveikslo pertapytojas buvo kiek pramokęs vietinis meistras. Žinių apie šio kūrinio autorių archyvuose nerasta, o apie tapybos profesionalumo lygį galėtume spręsti tik atnaujinus paveikslą. Tikėtina, kad išlikęs atvaizdas buvo sukurtas dar mediniam šv. Simono Stoko bažnyčios altoriui. Greičiausiai šią hipotezę galėtų patvirtinti ir restauravimo ekspertai. Paminėtinas ir neįprastas paveikslo įrėminimas – marmurinėje nišoje patalpinta drobė perimetru apvesta aukso spalvos ornamentinėmis detalėmis. Elementų junginys sudaro rėmo įspūdį, tačiau visi fragmentai skirtingi, neatsikartoja. Tikėtina, kad tai gali būti išlikusios po gaisro altorių puošybos detalės ar paveikslo rėmo dalys, kurios perkeltos į naujuosius altorius drauge su senaisiais paveikslais ir primena ankstesniąją šventovės aurą.
 

Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčioje Linkuvoje, prie buvusio senosios regulos karmelitų vienuolyno, esama procesijų altorėlio su šv. Simono Stoko vizijos paveikslu Žr. KAKA. B. 209, p. 609V. Procesijų altorėlio paveikslai: šv. Simono Stoko vizija ir Švč. M. Marija. (il. 4).

4 il. Šv. Simono Stoko vizija. 1738 m. Linkuvos Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčia. Foto: A. Rusteikienė, 2000
4 il. Šv. Simono Stoko vizija. 1738 m. Linkuvos Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčia. Foto: A. Rusteikienė, 2000
 
Feretronas gamintas Škaplieriaus brolijos užsakymu, 1738 m. Linkuvoje pradedamų iškilmingų pamaldų – Švč. M. Marijos Škaplierinės atlaidų – proga Žr. KAKA. B. 209, l. 596, 614. . Altorėlio paveikslas kartoja kanoninę kompoziciją: Marija su Kūdikėliu Jėzumi tiesia rudąjį škaplierių vienuoliui karmelitui. Kūdikėlis žaismingai judrus, uoliai talkina teikiant malonės ženklą. Pusfigūris šv. S. Stoko vaizdavimas stulbinamai artimas aptartam atvaizdui iš Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios. Prisiminkime, kad 1745 m. medinis Švč. M. Marijos Škaplierinės altorius buvo perkeltas iš Visų Šventųjų bažnyčios į Linkuvą, tačiau kitų priežastinių sąsajų tarp šių vienuolynų kol kas nerasta. Šio bei Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios vizijų atvaizdų šaltinis galėtų būti iliustruoti Ordino leidiniai arba liturginės knygos iš Linkuvos karmelitų bibliotekos, tačiau konkretaus pirmavaizdžio kol kas neaptikta. Linkuvos paveiksle išskirčiau charakteringą šv. Simono Stoko portretą. Šį šventąjį Nors Simonas Stokas niekada nebuvo oficialiai kanonizuotas, tačiau tradiciškai jis laikomas šventuoju. skiriame pagal karmelitams būdingą aprangą bei vienuolio tonzūrą. Išryškinti šv. S. Stoko veido bruožai leidžia manyti, kad vis tik buvo laikomasi vaizduojamo asmens panašumo kriterijaus.
 
Palyginę šv. S. Stoko portretą iš Mariano Ventimiglia Historia Chronologica su Linkuvos paveikslu regime akivaizdų panašumą Mariano Ventimiglia, Historia Chronologica Priorum Generalium Latinorum totius…, p. 28–29. (il. 5).
5 il. Šv. Simonas Stokas. XVIII a. Mariano Ventimiglia, Historia Chronologica…, 1773
5 il. Šv. Simonas Stokas. XVIII a. Mariano Ventimiglia, Historia Chronologica…, 1773
 
Tikėtina, jog ankstyvesni panašaus pobūdžio leidiniai su šventųjų karmelitų portretais pasiekė Lietuvą ir dailininkai remdavosi jais kaip ikonografiniais šaltiniais. Linkuvos paveikslo autorius nežinomas, istoriniuose dokumentuose minimi du tapytojai, dekoravę šią bažnyčią ir vienuolyną kiek vėlesniu laikotarpiu, nei sukurtas feretronas 1761–1762 m. Linkuvos bažnyčioje ir vienuolyne dirbo tapytojas Kazimieras Rimkevičius; 1773–1774 m. Antanas Ziglinskis auksavo altorius, Švč. M. Marijos Škaplierinės brolijos užsakymu ištapė vėliavą. Aistė Paliušytė (sud.), Lietuvos dailininkų žodynas XVI–XVIII a., p. 227, 275. . 1841 m. vizitacijoje inventoriaus sąrašuose minima 1827 m. pagaminta liturginių procesijų vėliava, kurioje išsiuvinėtas Dievo Motinos, teikiančios škaplierių Simonui Stokui, paveikslas Žr. KAKA. B. 209, l. 595V, 609. . Turbūt vėliavą puošęs atvaizdas buvo analogiškas procesijų altorėlio paveikslui, nes paprastai liturginių reikmenų dekore buvo kopijuojama pamaldumui skirtų paveikslų ikonografija. Liaudies sakralinės tapybos stilistikai priskirtinas Linkuvos procesijų altorėlio paveikslas XX a. II pusėje buvo iš dalies užtapytas, todėl vertinti autentišką tapybą būtų gana keblu. Vis dėlto jis ir šiandien skleidžia nuoširdžias emocijas tęsdamas karmelitiškojo pamaldumo tradiciją.
 

Vienintelį Lietuvoje baroko laikotarpio šv. Simono Stoko vizijos paveikslą, nepakeitusį išvaizdos ir išlikusį pirminėje paskirties vietoje, rasime Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje Vilniuje Žr. MAB RS. F. 273-3383. Bažnyčiai buvo suteiktas dvigubas titulas: Švč. M. Marijos Snieginės ir Šv. Jurgio. (il. 6).

6 il. Šv. Simono Stoko vizija. XVIII a. vid. Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. Foto: V. Balkūnas, 2012
6 il. Šv. Simono Stoko vizija. XVIII a. vid. Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. Foto: V. Balkūnas, 2012
 
Ši mūrinė bažnyčia Radvilų dvaro teritorijoje iškilo 1755 m., taigi dešiniojo altoriaus antrame tarpsnyje esantis paveikslas irgi galėjo bažnyčioje atsirasti panašiu laiku. Pamaldumą šv. Škaplieriui tenykščiai senosios regulos karmelitai puoselėjo jau nuo pat vienuolyno įsteigimo. Švč. M. Marijos brolijos, susibūrusios prie Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios, 1736 m. rašytuose įstatuose pabrėžiama, kad brolijos nariui privalu tikėti škaplieriumi ir kasdien jį dėvėti Žr. Список членов Братства Девы Марии при Виленском костеле св. Георгия. LVIA. F. 694, ap. 1, b. 3403, l. 5. . Todėl greičiausiai ir ankstesnėje bažnyčioje būta šv. S. Stoko vizijos paveikslų.

Išlikusiame tapybos darbe Dievo Motinos su Kūdikiu Jėzumi vaizdavimas gal ir nėra išskirtinis, tačiau dėmesį patraukia profesionaliai nutapyta proporcinga šv. S. Stoko figūra bei judrūs, nuotaikingi angelai. Archetipinė vizijos schema pasižymi puikiai subalansuota kompozicija, o regima vėlyvojo baroko stilistika paskatino ieškoti pirmavaizdžio.

 

Šv. Teresės Avilietės bažnyčioje Palerme (Italija) rastą altorinį paveikslą, vaizduojantį škaplieriaus įteikimą šv. S. Stokui, laikyčiau Šv. Jurgio bažnyčios paveikslo pirmavaizdžiu (il. 7).

7 il. Sebastiano Conca, Šv. Simono Stoko vizija. 1715 m. Palermo Šv. Teresės bažnyčia Foto: Leo Sinzi, Palermo e dintorni ma anche…
7 il. Sebastiano Conca, Šv. Simono Stoko vizija. 1715 m. Palermo Šv. Teresės bažnyčia
Šį paveikslą apie 1715 m. nutapė Sebastiano Conca (1680–1764), vienas žinomiausių Italijos dailininkų, kurio darbai buvo itin vertinami Romoje, žymiausios jo drobės buvo kopijuojamos arba tiražuojamos graviūrose. S. Conca nutapytas paveikslas vaizdingai įkūnijo karmelito mistinį apreiškimą, todėl sulaukė didelio pasisekimo – atvaizdas laikytas chrestomatiniu pavyzdžiu, pagal jį XVIII a. kuriamos paveikslo kartotės.
 

Vėlesniuose šio paveikslo kartojimuose atsisakoma visų antraplanių figūrų, nebevaizduojamas ir šv. Kryžiaus Jonas. Tokiu būdu susiformuoja trijų pagrindinių figūrų kompozicija Žr. Šv. Simono Stoko vizija, graviūra, Iconographia Carmelitana 1, CD. (il. 8).

8 il. Šv. Simono Stoko vizija. Foto: Iconographia Carmelitana 1, CD. Olomc BW014
8 il. Šv. Simono Stoko vizija. Foto: Iconographia Carmelitana 1, CD. Olomc BW014
 
Esminiu pokyčiu vėlesniuose variantuose laikyčiau Švč. M. Marijos ir Kūdikio pozas: Dievo Motina labiau palinkusi prie klūpančio vienuolio, nuleidusi žemyn laikomą škaplierių; Kūdikis tiesia ranką link šv. S. Stoko, nebelaiko skeptro, vaizduojamas vyresnis. Vienuolio karmelito ir šalia sėdinčio angeliuko su atributais vaizdavimas visiškai atitinka S. Conca pirmavaizdį, išskyrus S. Stoko portretą – vienuolis vaizduojamas bebarzdis, gerokai jaunesnis, apvalesnių bruožų. Nebelieka ir gausybės angelų danguje, abipus sklindančio šviesos srauto žaidžia grupelė putų. Būtent tokį prototipą laikyčiau tuo pavyzdžiu, kuris buvo kopijuojamas tapant šv. Jurgio Kankinio bažnyčios altoriaus atvaizdą. Ikonografiškai Vilniaus bažnyčios paveikslą nuo prototipo skiria kelios detalės: žydinti lelijos šakelė, simbolizuojanti malonę ir gailestingumą, vaizduojama ne angelo rankoje, o padėta jam prie kojų; kairėje rankoje angelas laiko juostą su Marijos tartais žodžiais Ecce Signum Salutis – Tai Išganymo ženklas. Siekdamas išryškinti vizijos mistiškumą dailininkas greičiausiai tikslingai atsisakė architektūrinių detalių (sosto, pakylos, kolonų). Vilniaus šv. Jurgio bažnyčios paveikslas nėra aukšto meninio lygio, jis atitinka vietos meistrų braižą, tačiau pakankamai charakteringas, nes įgalina atskleisti ikonografines sąsajas su prototipu. Šios šv. S. Stoko vizijos pirmavaizdis Lietuvą galėjo pasiekti knygų iliustracijų forma. Juk ir senosios regulos karmelitai prie šv. Jurgio Kankinio bažnyčios turėjo turtingą biblioteką, kurioje būta „ne tik dvasinio ir istorinio turinio, bet ir įvairių mokslo šakų kūrinių“ Adomas Honoris Kirkoras, Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, p. 107. .
 

Aukštesniu meniniu lygiu išsiskiria Riešės bažnyčios (Vilniaus raj.) feretrono šv. S. Stoko vizijos paveikslas (il. 9).

9 il. Šv. Simono Stoko vizija. XVIII a. pab. Riešės šv. Vysk. Stanislovo bažnyčia. Foto: A. Rusteikienė, 2001
9 il. Šv. Simono Stoko vizija. XVIII a. pab. Riešės šv. Vysk. Stanislovo bažnyčia. Foto: A. Rusteikienė, 2001
 
Grįžti