Straipsnis Arnionių dvaro koplyčių pėdsakais

  • Bibliografinis aprašas: Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, „Arnionių dvaro koplyčių pėdsakais“, @eitis (lt), 2017, t. 886, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, „Arnionių dvaro koplyčių pėdsakais“, Menotyra, 2017, t. 24, nr. 1, p. 37–54, ISSN 1392-1002.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Santrauka: Straipsnyje tyrinėjama Arnionių Švč. Mergelės Marijos koplyčios istorija. Remiantis istoriniais ir ikonografiniais šaltiniais bandoma nustatyti pirmosios koplyčios Arnionių dvaro apylinkėse atsiradimo laiką, išvaizdos ir vietos pasikeitimo aplinkybes bei santykį su dvaro raida.

Pagrindiniai žodžiai: Arnionys, koplyčia, dvaras, Dovydas Šveikovskis, Špirka, Kostrovickiai, Mykolas Zigmuntas Tiškevičius.
 
Šiandien Arnionių kaime (Molėtų r.) esanti Švč. Mergelės Marijos koplyčia savo išvaizda vargiai priverstų stabtelėti pro šalį važiuojančiuosius. Daugiau dėmesio neabejotinai sulauktų čia pat esantys klasicistiniai Arnionių dvaro rūmai ar kitapus Arino ežero esanti Joniškio bažnyčia. Vis dėlto tekstas skirtas būtent to nediduko ir iš pažiūros visiškai neišskirtinio pastato istorijai. Pažvelgti į ją atidžiau paskatino du dalykai: netolima dvaro kaimynystė ir nuotrauka Molėtų krašto muziejuje (toliau – MKM). Pirmuoju atveju atrodė akivaizdu, kad tarp vos kilometro atstumu esančios dvarvietės ir maldos namų privalo būti ryšys. Ieškant medžiagos šių dviejų objektų sąsajoms pagrįsti, minėtoje įstaigoje pavyko rasti fotografiją, kurioje, pasak muziejininkų, užfiksuotas koplyčios vaizdas tarpukariu. Pastatas atrodė visiškai kitaip nei dabartinis – buvo vadinamojo Zakopanės stiliaus, kuris lietuviškame kontekste atrodė kiek neįprastas (1, 2 pav.). Taigi pirminį tikslą papildė dar vienas – išsiaiškinti, ar toks statinys dvaro pašonėje iš tiesų egzistavo, ir jei taip, kada ir kodėl jo išvaizda taip pasikeitė.
 

Dovydas Šveikovskis ir protestantiška Arnionių dvaro koplyčia

Apie tai, kad maldos namų Arnionyse būta nuo seno, dar XIX a. pab. užsiminė muziejininkas Liucijonas Uzembla (Lucjan Uziębło, 864–1942). Savo straipsnyje „Lenkijos karalystės ir kitų slavų kraštų geografijos žodyne“ jis teigia, kad 1498 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Arnionyse fundavo bažnyčią Žr. Lucjan Uziębło, „Orniany”, s. 595. . Kuo šis teiginys pagrįstas, nenurodyta, tačiau tikėtina, jog Lietuvos Metrika ar kokiu kitu dokumentu, mat Uzembla žinomas kaip gana preciziškas autorius, kruopščiai tikrinęs savo nurodomus faktus. Juolab kad ir pati data „ne iš piršto laužta“ – dvaro istorijoje tokie metai iš tiesų egzistuoja. Lietuvos Metrikoje įrašyta, kad 1498 m. birželio 27 d. valdovas Aleksandras broliams Dobrogostui (m. iki 1528), Stanislovui, Mikalojui ir Vaitiekui Narbutaičiams patvirtino jų teisę į valdovo Žygimanto Kęstutaičio jų tėvui ponui Narbutui duotas Arnionių, Kaltanėnų Nepainioti su Kaltinėnais Šilalės rajone. Narbutų Kaltanėnai šiandien yra Švenčionių rajone. ir Dudereco žemes bei keturis žmones Linkmenyse Žr. Lietuvos Metrika (1494–1506), p. 185. . Deja, kaip šios dvi aplinkybės susijusios ir ar neįsivėlė paprasčiausia klaida, kol kas išsiaiškinti nepavyko. Akivaizdu tik tai, kad vėlesni autoriai, nurodę XV a. pab. kaip pirmosios bažnyčios ar koplyčios Arnionyse atsiradimo laiką, rėmėsi būtent minėtu žodyno tekstu. Kita vertus, Uzembla nurodo čia buvus ne tik katalikiškus, bet ir protestantiškus maldos namus. Priešingai nei ankstesnį, šį jo teiginį pagrįsti pavyko. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne yra saugomas šiam tyrimui labai svarbus šaltinis – Dovydo Šveikovskio (Dawid Szweykowski / Szwykowski, m. ~1644) testamentas, surašytas 1643 metais. Kol kas tai yra seniausias dokumentas, neginčijamai rodantis koplyčios egzistavimą. Jame tuometinis Arnionių ponas išreiškė tokią paskutinę valią:
[…] o mano nuodėmingą kūną, kuris Aukščiausiojo Kūrėjo valia iš žemės dulkių paimtas ir vėl į tokias pat dulkes privalo būti paverstas kaip žemė žemei atiduoda, mano mielas sūnus ponas Steponas Šveikovskis su mano mielais žentais ir dukterimis yra įpareigoti ir pilnai paprašyti, kad su atlaikytomis Dieviškosios Garbės šventosiomis mišiomis ir visuotinio tinkamo evangelijos tikėjimo pamaldomis mano dvare Arnionyse, esančiame Vilniaus vaivadijoje, toje kriptoje ir koplyčioje, kurią pastačiau iš pamaldumo ir palaiminimo, negailint lėšų amžinajam mano poilsiui, palaidoti. Dovydo Šveikovskio testamentas, 1643, LMAVB RS, f. 267, b. 3296, l. 2.
 

Šios eilutės visų pirma patvirtina patį koplyčios buvimą. Antra, nurodo, kad testatorius buvo jos steigėjas. Na, o pats prašymas būtent čia atgulti amžinojo poilsio rodo ypatingą šios vietos reikšmę dokumento autoriui. Tad kas toks buvo Šveikovskis ir kokia jo vieta dvaro ir koplyčios istorijoje?

XVI a. Arnionys priklausė kaimyninių Dubingių šeimininkams Radviloms. Arnionis, tuomet dar nedidelę valdą, 1560 m. Radvila Juodasis (1515–1565) už 1 000 kapų lietuviškų grašių įkeitė Martynui Janovičiui Chščonovičiui (Marcin Janowicz Chrzczonowicz) ir jo žmonai Rainai Valavičiūtei (Rajna Wołłowiczówna). Metai bėgo, skola vis nebuvo grąžinama, tad Chščonovičiai ir toliau savo nuožiūra tvarkėsi Arnionyse. Galiausiai pasimirė ne tik juos užstatęs Radvila, bet ir pats valdos laikytojas. Chščonovičiaus našlė ištekėjo antrą kartą už tuometinio Vitebsko, o vėliau ir Vilniaus kašteliono Povilo Paco (Paweł Pac, 1527–1595) ir kartu su juo toliau naudojosi žeme, nors tikraisiais savininkais tebebuvo Radvilos, t. y. jaunosios kunigaikščių kartos atstovas kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600). Būtent šio žmogaus iniciatyva 1583 m. rugpjūčio 18 d. Pacų tebelaikoma valda už tą pačią kadaise paskolintą sumą buvo perleista Kasparo Šveikovskio našlei Marinai (Marusiai) Franckevičiūtei (Maryna / Marusia Frąckiewiczówna Radzimińska, m. ~1588). Šiai apie 1588 m. iškeliavus anapilin, jos sūnūs Jonas, Dovydas ir Kasparas Šveikovskiai pasidalijo po tėvų mirties likusį turtą, Arnionis paskirdami vidurinio Dovydo priežiūrai. Jis ilgai nedelsė ir jau tų pačių metų spalio 6 d. sumokėjęs Radvilai 2 000 kapų lietuviškų grašių tapo visateisiu Arnionių savininku (dokumentas patvirtintas 1589 m. rugsėjo 25 d.) Registras įvairių dokumentų, priklausančių Vilniaus vaivadijos raikytojui Mykolui Špirkai, 1715 08 25, LVIA, f. sa. b. 61, l. 1411v–1412; Arnionių dvaro nuosavybės dokumentai, kurie 1715 09 18 Mykolo Špirkos prašymu buvo įrašyti į Lietuvos vyriausiojo tribunolo knygas, LVIA, f. sa. b. 61, l. 1424–1425, 1436v–1437. .

 

Kodėl Šveikovskiams iš pažiūros taip lengvai pasisekė įsikurti Arnionyse? Pagal senuosius herbynus, viena giminės šaka į LDK atsikėlė XVI a. viduryje. Šią lietuvišką liniją pradėjo Lenarto, Haličo pataurininkio, sūnus Kasparas Šveikovskis (Kasper Szweykowski, m. iki 1571), 1543 m. čia atvykęs iš Švikovo, esančio Podolėje, Haličo paviete Žr. Šveikovskių giminės medis, XVIII a., LMAVB RS, f. 21, b. 921, l. 1. , ir pradėjęs tarnauti Mikalojui Radvilai Rudajam Kasparo Šveikovskio asmenybę plačiau aptarusi Raimonda Ragauskienė pažymėjo, kad XVI a. viduryje Radvila Rudasis kaip tik tvarkė motinos Barboros Kolankos valdų reikalus Podolėje, tad greičiausiai čia ir susipažino su Šveikovskiu, tikėtina, susijusiu su pačios Radvilienės šeima, ir pakvietė jį į Lietuvą (Raimonda Ragauskienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584), p. 360). (3 pav.).

3 pav. Lietuviškos Šveikovskių linijos pradininkas Kasparas Šveikovskis, XVIII a. LMAVB RS f. 21, b. 921, l. 1
 
Regis, Šveikovskis netruko užsitarnauti darbdavio pasitikėjimą, mat nuo 1561 m. jau figūruoja kaip Biržų vietininkas, o tokiais tapdavo tik labai atsakingi, patikimi asmenys. Pasak Raimondos Ragauskienės, atvykėliui sekėsi tvarkytis šiose pareigose – jis ženkliai prisidėjo prie Valakų reformos vykdymo Radvilų valdose, užmezgė ryšius su pasiturinčiais vietos žemvaldžiais, pavyzdžiui, buvusio vietininko Vasilijaus Kliukovskio sesuo Rodovaja testamentu Šveikovskį paskyrė vienu iš savo netekėjusios dukters žemių globėju. Tarnavimas Radvilai, be abejonės, atsiliepė ir paties vietininko gerovei: 1564 m. jis už 150 kapų įsigijo Blendės valdą Giedraičių valsčiuje (Vilniaus paviete), o turimas žemes Podolėje Radvilos dėka išplėtė dar 40 valakų Žr. Raimonda Ragauskienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584), p. 360–362. Beje, šio turto išrūpinimas itin gerai iliustruoja Radvilos ir jo patikėtinio santykius. 1564 m. jie abu dalyvavo pergale pasibaigusiame Ulos mūšyje. Pasinaudojęs proga kunigaikštis sau artimus bajorus užtarė valdovui, nepamiršdamas paminėti jų karinių nuopelnų. Radvila teigė, kad Kasparas Šveikovskis ne tik pasižymėjęs narsa, bet ir nukovęs patį Maskvos etmoną Piotrą Šuiskį, tik štai dabar jis patyrė didelių nuostolių dėl totorių puldinėjimų ir jam reikalingos 40 valakų valdos „prasimaitinti“. Prašymas buvo patenkintas, nors jokie šaltiniai šio Šveikovskio žygdarbio nemini, o paties Šuiskio mirties aplinkybės buvo labai neaiškios. . Net ir po Kasparo mirties Biržų vietininkas Kasparas Šveikovskis mirė iki 1571 m. patronas stengėsi padėti likusiems vietininko šeimos nariams – 1581 m. Radvilai ir LDK kancleriui O. Valavičiui prašant, jo našlei ir sūnui iki gyvos galvos buvo palikti minėti 40 valakų Podolėje. Šveikovskio užsitarnautas geras vardas turėjo įtakos ir palikuonių karjerai – ne tik jo vaikai, bet ir anūkai priklausė vadinamajai Radvilų klientelei. Su žmona Marina Franckevičiūte, kuri, beje, buvo kito ilgamečio Radvilos kliento Mikalojaus Franckovičiaus (Mikołaj Frąckiewicz Radzimiński) sesuo, Biržų vietininkas susilaukė jau minėtų trijų sūnų Išlikęs Šveikovskių giminės medis rodo, kad būta dar dviejų palikuonių, kurie, matyt, mirė vaikystėje arba genealogijos sudarytojui buvo nežinomi. : vyriausiojo Jono, Dovydo ir jaunylio Kasparo Tokia seka nurodyta minėtoje genealoginėje schemoje. . Jonas buvo „ištikimas Radvilos Rudojo sūnaus Kristupo tarnas“, iš pastarojo apie 1584 m. gavęs greta Dubingių buvusią Pabradę Žr. Raimonda Ragauskienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584), p. 362. . Klientelinius ryšius pagrindžia ir jo brolio, Arnionių savininko Dovydo Šveikovskio, laiškai Kristupui Radvilai II, kuriuose jis dėkoja kunigaikščiui už sutikimą dalyvauti dukters vestuvėse, prašo užtarti dukterį dėl „ją pametusio“ ir skolose palikusio vyro Gimbuto (Jan Gimbutt / Gimbułt) Žr. Urszula Augustyniak, „Globėjo pareigos tarnybininkams ir klientams, remiantis Kristupo II Radvilos (1585–1640) klientelės pavyzdžiu: lūkesčiai ir tikrovė“, p. 54. Autorė nurodo Varšuvos senųjų aktų archyve saugomą Radvilų korespondenciją: 1615 06 26 ir 1625 04 08 Dovydo Šveikovskio rašytus laiškus Kristupui Radvilai II (AGAD, f. AR V, b. 15944). Tyrimo metu dėl archyve vykusių remonto darbų dokumentų pamatyti nepavyko. . Galima paminėti ir neabejotinai artimą giminaitį Steponą Šveikovskį (Stefan Szweykowski) Sūnų tokiu vardu turėjo ir Arnionių savininkas Dovydas Šveikovskis, tačiau datų neatitikimas rodo, kad tai greičiausiai buvo pastarojo pusbrolis. , kuris 1621 m. Jonušo Radvilos laidotuvių proga pasakė atskiru leidiniu virtusią kalbą Žr. In exequias Illustrissimi Principis D. Janussii Radivilli etc. Kopyliae Ducis, Sacri Romani Imperi Principis, Vilnensis, Capitanei Borisoviensis, Domini in Lichtenberg etc. etc., 1621. .
 

Ne tik turtiniai saitai ar ankstesnių kartų pelnyta reputacija šią giminę siejo su viena garsiausių LDK šeimų – reikšmingas vaidmuo čia teko ir religinėms pažiūroms. Kaip ir Biržų-Dubingių kunigaikščiai, Šveikovskiai buvo aktyvūs evangelikai reformatai, tokiais, matyt, tapę ne be Radvilų pastangų Anksčiau minėtas Arnionių laikytojas Povilas Pacas taip pat buvo evangelikas reformatas. ir ypač šioje srityje pasižymėję XVII a. I pusėje. Jau minėtas Šveikovskio sūnus Jonas (Jan Szweykowski), Pabradės šeimininkas, mažiausiai keturis kartus vadovavo evangelikų reformatų sinodui (1623, 1631, 1633 ir 1635 m.), rėmė Andriaus Volano veikalų leidybą Tikrai žinoma, kad Jonas Šveikovskis parėmė Volano Meditatio in Epistolam Divi Pauli Apostol. Ad Ephesios išleidimą 1592 metais. Dedikacija skirta ne tik jam vienam, bet ir jo broliams Dovydui ir Kasparui, ir tai rodo, kad pastarieji taip pat aktyviai veikė šioje srityje. . Dovydas, tas pats, kuris paliko mums tokį svarbų testamentą, sinodo direktoriumi buvo išrinktas 1616 metais. Pastangos stiprinti šios konfesijos bendruomenę akivaizdžios ir jų kaip fundatorių darbuose: iki šių dienų mus pasiekė 1633 m. J. Šveikovskio ir jo sūnaus Tobijaus (Tobiasz Szweykowski) dovanojimo raštas Vencavų evangelikų reformatų bažnyčiai, kuriuo perleidžiamos žemės, ant kurių tie maldos namai su klebonija pastatyti (beje, paties Jono ir jo žmonos iniciatyva), o pamokslininkui tenka 4 valakai Kroviškių palivarko (Ukmergės pav.) dirbamos žemės bei 6 valakai Mužvilų kaimo su žmonėmis ir jų prievolėmis. Tarp raštą pasirašiusių asmenų rasime ir D. Šveikovskį Žr. Jono ir jo sūnaus Tobijaus Šveikovskių (Švykovskių) fundacija Vencavų evangelikų reformatų bažnyčiai, 1633, LNB RS, f. 93, b. 1631, l. 1–2. . Jauniausiam broliui Kasparui priskiriama kalvinų maldos namų Kondrotiškėse (Ašmenos pav.) fundacija XVII a. I ketvirtyje Žr. Agnė Railaitė, „Šveikauskų genealoginė savimonė“, p. 193. . Kartu ši giminė nurodoma ir kaip Zarojaus bei Astašino (abu Naugarduko paviete) bažnyčių steigėjai Žr. ten pat. . Visos šios aplinkybės rodo, kad Radvilų ir Šveikovskių kaimynystė buvo ne atsitiktinumas, o dėsningas ilgamečio kartų bendradarbiavimo, klientelinių ryšių rezultatas.

 

Kaip ir anksčiau minėtos bei, regis, stambesnės giminės fundacijos, Arnionių koplyčia greičiausiai taip pat buvo pastatyta XVII a. I ketvirtyje, mat šis laikas apima ir visam dvarui svarbius įvykius. Šveikovskiui tapus vienvaldžiu šeimininku, Arnionys neišvengiamai ėmė keistis. Rūpintasi išplėsti turimas valdas: 1602 m. iš Vilniaus žemės teismo raštininko Melchioro Petkevičiaus (Melchior Petkiewicz) už 300 kapų lietuviškų grašių įsigytas Medeikių kaimas, 1605 m. iš giminaičių Mikalojaus ir Jurgio Franckevičių gautas Spenglo ežeras, 1615 m. iš Stanislavo Lenartovičiaus Urbanovičiaus (Stanisław Lenartowicz Urbanowicz) nusipirktas prie Arnionių buvęs ežeras (greičiausiai Arinas) Žr. LVIA, f. sa. b. 61, l. 1411v–1412. . Panašiu metu turėjo būti pastatytas ir ištaigingas medinis dvaro sodybos ansamblis, kurio buvimą liudija jau vėlesnis, 1650 m., dvaro inventorius Žr. 1650 m. Arnionių dvaro inventorius, pateiktas ponui Trakų tijūnui, Vilniaus žemės raštininkui Rosochackiui, 1681, LVIA, f. sa. b. 22, l. 655–660v. . Arnionyse buvo sukurta stambi pasiturinčios šeimos rezidencija, tad savaime suprantama, jog čia turėjo būti vieta aktyviai savos konfesijos veiklą rėmusio šeimininko maldai ir, kaip jau žinome, jo amžinajam poilsiui.

 

Vis dėlto šiandien kalvinų koplyčios ar bažnyčios Arnionyse nėra. Nežinoma net jos vieta. Kas nutiko? Gyvenimo pabaigoje D. Šveikovskis surašė du testamentus: 1639 m. birželio 30 d. ir 1643 m. rugsėjo 3 dieną. Jais ir 1640 m. gegužės 26 d. raštu Žr. LVIA, f. sa. b. 61, l. 1413. dvarą paskyrė savo vieninteliam sūnui Steponui Kazimierui Šveikovskiui (Stefan Kazimierz Szweykowski, ~1610–1647) ir jo žmonai Kotrynai Piuraitei (Katarzyna Piórówna), kartu prisakęs „tėvonijos savo ne tik visos, bet ir mažiausios jos dalies niekam kitam neperleisti, o kaip kad aš savo įpėdiniams pilną ją išlaikyti“ LMAVB RS, f. 267, b. 3296, l. 4. . Pirmajam mirus, šis iš tiesų tapo Arnionių savininku. Deja, neilgam. Vilniaus bernardinų (!) bažnyčioje buvusi epitafija nurodo, kad pagrindinis Šveikovskio turtų paveldėtojas iškeliavo paskui tėvą praėjus vos keleriems metams po testamento įvykdymo – 1647 metais Žr. Krzysztof R. Prokop, „Nowożytne inskrypcje ze świątyń Bernardyńskich na Litwie i Białorusi (XVI–XVII w.)”, 2007. Tai buvo epitafinė vėliava, kuri dingo karo su Maskva metu. . Jo paskutinės valios nežinome. Neaiškus ir dar Dovydo testamente minėto pirmagimio likimas – vėlesniuose dokumentuose užsimenama, kad Stepono būta steriliter Žr. LVIA, f. sa. b. 61, l. 1413. , ir tai leidžia manyti, jog kūdikis greičiausiai neišgyveno. Neabejotina tik tai, kad broliui mirus, tėvonijos savininkėmis tapo keturios Stepono seserys: Ona Gimbutienė (Anna Gimbuttowa), Halška (Elžbieta) Masalskienė-Blinstrubienė (Halszka Massalska-Blinstrubowa), Raina (Regina) Mlečkienė (Rajna Młeczkowa) ir Kristina Sokolovskienė-Triznienė-Tiškevičienė (Krystyna Sokołowska-Tryznyna-Tyszkiewiczowa). Tuo metu Arnionys ar jos dalis jau buvo spėta praskolinti Šumlianskiams. Viena iš seserų, Kristina, nusprendė imtis šio reikalo ir jau 1650 m. rugpjūčio 6 d. skola buvo likviduota. Tai nebuvo vienintelė Tiškevičienės iniciatyva palikimo klausimu: dar 1647 m. birželio 4 d., matyt, iš karto po brolio mirties, sesuo Ona jai perrašė savo dalį, 1650 m. liepos 20 d. perpirkta priklausiusioji Rainai, o po mėnesio jos rankose atsidūrė ir Halškos paveldėtoji Žr. ten pat. . Arnionys atgavo savo ankstesnį pavidalą. Vis dėlto planų čia gyventi Tiškevičienė nepuoselėjo. Priešingai, suskubta įvesdinti kitus: dar tą pačią 1650 m. vasarą už 18 800 auksinų Arnionys buvo įkeisti Ukmergės maršalui Jurgiui Iržikovičiui (Jeryz Monwid Irzykowicz) Žr. ten pat, l. 1414v. . Kodėl buvo nuspręsta atiduoti tėvo taip brangintą valdą, į kurią pats šiukštu prisakė neįleisti svetimų?

 

1649 m. birželio 23 d. Varšuvoje anapilin iškeliavo trečiasis šios Šveikovskytės vyras – LDK dvaro maršalas Antanas Jonas Tiškevičius (Antoni Jan Tyszkiewicz, 1609–1649). Amžinojo poilsio jis atgulė Vilniaus katedroje greta brolio, Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus, o savo sutuoktinę ne tik paliko vieną su septynetu vaikų, bet ir su visomis užgyventomis skolomis. Vos po metų Tribunolo knygose buvo įrašyta:

[…] Aš, Kristina Šveikovskytė-Antonienė Tiškevičienė, LDK dvaro maršalienė ir Ukmergės seniūnienė, šiuo savo laisva valia sudarytu įkeitimo raštu pripažįstu pasiskolinusi ir į savo rankas paėmusi 18 800 auksinų, kad padengčiau man po velionio vyro likusias skolas. Rašto, priklausančio p. Rosochackiui ir mininčio Arnionių dvarą, aktavimas [1650 m. Arnionių dvaro užstatymo sutartis], 1681, LVIA, f. sa. b. 22, l. 649.
 

1650 m. užstatant dvarą buvo sudarytas inventorius. Jame koplyčia atskirai nėra minima, tačiau pažymima, jog kažkokio pastato alkieriuje yra laikomos mišios Žr. LVIA, f. sa. b. 22, l. 660. . Dokumento tekstas labai painus, sunku suprasti, koks statinys turimas omenyje, tačiau atrodo, jog kalbama ne apie pagrindinius dvaro rūmus ar maldos namus kaip atskirą architektūrinį vienetą. Nenurodyta ir kokios konfesijos pamaldos yra laikomos. Panašu, kad Dovydo atžalos protestantizmo nebepuoselėjo, o pats tėvoninės valdos užstatymo faktas leidžia daryti prielaidą, kad vaikai jo paskutinės valios galėjo net neįvykdyti, tad šiam išleidus paskutinį atodūsį koplyčia paprasčiausiai buvo apleista. Kiti dvaro turtų surašymai, kurių iki 1780 m. buvo mažiausiai trys, šiuo klausimu iš viso nieko nepasako. Minėti Iržikovičiai Arnionis gavo valdyti labai nepalankiu metu – jau iš 1660 m. inventoriaus aišku, kad valda karų metu buvo stipriai nusiaubta, dauguma pastatų sudegę Žr. 1660 m. Arnionių dvaro inventorius, pateiktas ponui Trakų tijūnui, Vilniaus žemės raštininkui Rosochackiui, 1681, LVIA, f. sa. b. 22, l. 661–664. , tad tikėtina, kad toks pat likimas ištiko ir Šveikovskio koplyčią ar jos likučius. Nors, reikia pažymėti, kad apie Arnionyse buvusius evangelikų reformatų maldos namus vėlesni autoriai iš kažkur žinojo: Józefas Łukaszewiczius savo dvitomyje Dzieje kościołów wyznania helweckiego w Litwie (1843) nurodo čia buvus kalvinistų bažnyčią, nors nei steigimo data, nei fundatorius jam nebuvo žinomi. Jis taip pat nurodė, kad XVIII a. pr. „kalvinistų rankose jos jau nebebuvo“ Józef Łukaszewicz, Dzieje kościołów wyznania helweckiego w Litwie, s. 57. , tad panašu, kad protestantiškai Arnionių koplyčiai buvo lemta išnykti kartu su savo statytoju.

 

Katalikiški Špirkų ir Kostrovickių maldos namai XVIII–XIX a.

Atrodytų, kad tuo šią istoriją būtų galima baigti. Kita vertus, nors ir priklausantys kitai konfesijai, o greičiausiai ir esantys visai kitoje vietoje nei anksčiau aprašytieji, šiandien Arnionyse maldos namai egzistuoja. Ilgą laiką literatūroje vis pasirodydavo teiginys, kad katalikų koplyčia dvare atsirado tik XIX a. I pusėje, t. y. čia jau reziduojant Kostrovickiams. Vis dėlto vienas dokumentas šį laiką gerokai pakoreguoja. Čia vėl būtina grįžti prie paties dvaro istorijos. Nors kadaise Šveikovskytės-Tiškevičienės ir Iržikovičių surašytas dokumentas skambėjo optimistiškai, vis dėlto realybėje įvykiai klostėsi ne taip palankiai. Iržikovičiai jiems užstatytą dvarą laikė net 30 metų, mat nei Dovydo duktė, nei jos įpėdiniai skolos grąžinti nesugebėjo. Arnionis visiškai išpirkti pavyko tik XVIII a. pradžioje, dvarą valdant Kačinskiams, kurie savo ruožtu 1714 m. jį su visais priklausiniais pardavė Vilniaus vaivadijos raikytojui Mykolui Špirkai (Michał Antoni Szpyrka / Szpyrko, m. 1718) Žr. Arnionių dvaro pardavimo Mykolui Špirkai aktas, 1714 08 16, LVIA, sa. b. 59, l. 1716–1718. . Jau 1718 m. rugsėjo 13 d. šiam iškeliavus anapilin Žr. Įsipareigojimas, Antano Špirkos, Teresės Špirkaitės-Pakošienės ir Kristupo Pakošo duotas Vladislovui Petrusevičiui, 1732 05 20, LVIA, f. sa. b. 88, l. 485. , turtas liko artimiausiems šeimos nariams – sutuoktinei Marijonai Morozaitei (Maryanna Morozówna, m. 1729) ir vaikams – Teresei (Teressa Szpyrkówna) bei Antanui Mykolui (Antoni Michał Szpyrka, m. 1780). Jie, panašu, Arnionyse dažnai buvodavo ar net nuolat gyveno: 1726 m. Karkažiškių bažnyčioje Špirkaitei tekant už Kristupo Pakošo (Krzysztof Pakosz) santuokos įraše nurodyta ją esant iš Arnionių dvaro Žr. Karkažiškių parapijos krikšto, santuokos ir mirties metrikai, 1714–1796, LVIA, f. 604, ap. 13, b. 30, l. 75v. . Seseriai nutekėjus, o motinai mirus, dvaro šeimininku liko A. Špirka. Jis pats po ilgos ir sunkios ligos 1780 m. taip pat iškeliavo anapilin, o jo paveldėtojams iškilo problemų dėl likusio turto dalybų.
 

Iš dokumentų susidaro įspūdis, kad egzistavo keli šio pono pomirtinio turto paskirstymą liečiantys dokumentai. Pirmasis testamentas buvo pažymėtas 1756 m. data. Pagal jį atitinkamos sumos buvo paskirtos įvairioms bažnyčioms ir giminaičiams, vertingesni daiktai – žmonai Rakelei Tomaševičiūtei (Rachela Tomaszewiczówna) bei artimiems giminaičiams, tetos sūnums Zavišoms. Arnionių dvaras turėjo atitekti Trakų rotmagistrui Andriui Zavišai (Andrzej Zawisza), prieš tai našlei išmokėjus 20 000 lenkiškų auksinų. Tiesa, šiam dokumentui šio to trūko: antspaudų ir paties testatoriaus pavardės, mat nuplyšus daliai dokumento liko įrašytas tik vardas „Mykolas“ Žr. Mirusio pono Špirkos 1756 m. sudaryto testamento aktavimas, 1780 04 21, LVIA, f. sa. b. 4224, l. 509. . Kitas šaltinis, kurio, deja, neturime, bet kuris neabejotinai egzistavo (tą liudija gretutiniai dokumentai), turėjo būti surašytas jau gerokai vėliau, pačiame testatoriaus gyvenimo saulėlydyje arba jau minėtų Zavišų iniciatyva. Mat 1780 m. teismo sprendimu viso kilnojamojo ir nekilnojamojo turto savininke netikėtai buvo paskirta iki tol niekur nefigūravusi Špirkos sesers anūkė Teresė Korsakaitė (Teressa Korsakówna). Našlė, žinoma, tuo ne itin džiaugėsi. Tad kai naujoji šeimininkė su tėvu, Oršos pavieto žemės teisėju Aleksandru Korsaku (Aleksander Korsak), atvyko į Arnionis atsiimti teisėtai priklausančio palikimo, juos pasitiko toli gražu ne svetingai – ginklus ir įtakingus kaimynus pasitelkusi Špirkienė nė neketino vyro užgyventų daiktų perleisti giminaičiams. Ir jei tikėsime įrašais teismų knygose, ėmėsi atitinkamų gudrybių: dalis daiktų buvo paslapčia išgabenti į Šereiškiškes pas kaimyną Giedraitį, kiti atsidūrė pas Sokolovskius, dar dalis – Vilniuje. Galiausiai, prisidengdama tuo, kad skryniose neva yra moteriškų reikmenų ir dėl to jos negali būti atidarytos, išgabeno ir svarbiausius dokumentus Žr. Korsako ir Korsakaitės bylos prieš Špirkienę, Tomaševičių, Piotuchus, bernardinus, augustijonus ir kitus procesas, 1780 05 09, LVIA, f. sa. b. 4224, l. 635–642. . Na, o kai konfliktui įsisiūbavus teisme buvo pareikalauta po vyro mirties likusio kilnojamojo turto sąrašo, paaiškėjo, kad į jį pateko ne viskas. Visa tai tęsėsi apie metus, kol galiausiai 1781 m. Špirkienės ir jos bendrininkų pasisavintam turtui buvo uždėtas areštas. Korsakaitė palikimą atgavo.

 

Tačiau ką ši istorija turi bendra su koplyčia? Jei ne užsispyrusi našlė, vargu ar šiandien turėtume žinių apie XVIII a. II pusėje Arnionių dvare buvusius maldos namus, mat viename iš minėtų turto sąrašų rasime būtent dvaro koplyčios inventorių. 1780 m. gegužės 13 d. datuotas dokumentas nurodo čia buvus 3 arnotus, 4 stulas, 4 manipulus, humerolą, juostas, albas, korporalą, purifikatorių, ampules, kieliką, taip pat 2 mišiolus, ant mensos – portatilį, 6 paveikslus, 2 nedidelius varpus (varpelius) ir vieną didesnį varpą, mažą kruficiksą ir net 6 relikvijorius Žr. Sąrašas daiktų, likusių po pono Špirkos mirties, 1780 05 13, LVIA, f. sa. b. 4224, l. 579. – gana nemenką privačios koplyčios turtą. Šis įrašas liudija, kad pamaldos Arnionių dvare atnaujintos ne XIX a., kaip manyta iki šiol, bet gerokai anksčiau, bent jau XVIII a. viduryje. Iškalbinga ir tai, kad liturginiai reikmenys atskiru punktu pažymėti pačiame dvare buvusių daiktų sąrašo gale (po suregistruotų ūkinių pastatų), vadinasi, būta atskiro pastato, o visas reikmenų komplektas reikštų, kad koplyčia buvo funkcionuojanti. Kas ją aptarnavo? Maždaug iki XVIII a. 8–9 deš., t. y. kai buvo priskirti Joniškio parapijai, Arnionys įėjo į Karkažiškės parapijos sudėtį, tad Špirkų dvaro koplyčioje greičiausiai lankydavosi būtent čia dirbę kunigai. Vienas šaltinis leidžia nurodyti net ir konkretų vardą. 1776 m. Vilniuje pasirodė nedidelė knygelė Katechizm dla ludzi życia wieyskiego Žr. [Józef Legowicz], Katechizm dla ludzi życia wieyskiego z przydatkiem niektórych Pieśni pobożnych przez Jednego Kapłana dyecezyi Wileńskiey zebrany y do druku podany, 1776. , kurios autorius – itin išsilavinęs ir veiklus Karkažiškės klebonas Juozapas Legavičius (Józef Legowicz, m. 1811). Būtent pirmajame leidime Katekizmas pakartotinai buvo išleistas dar du kartus: 1790 ir 1806 metais. Vienintelis žinomas 1776 m. laidos egzempliorius yra saugomas Jogailaičių bibliotekoje Krokuvoje. , be pagrindinio teksto, rasime ir štai tokią dedikaciją:

Jų Mylistoms Kilmingiesiems Ponams Vilniaus vaivadijos žemės teisėjams Antanui ir Rakelei Tomaševičiūtei Špirkoms,

Geidaudamas pasauliui apskelbti menką veikalą, kuris sustiprins Tikinčiųjų, ypač prasčiokėlių, krikščionišką dievobaimingumą, nusprendžiau, kad labiausiai derėtų apsaugoti jį Jųdviejų garbinguoju vardu. Jųdviejų vardų, Špirkos ir Tomaševičiai, puikumo deramai aprašyti neužteks nei šios plonos knygelės, nei laiko, nei mano gebėjimo. Pakaks, kad tiedu vardai, kaip du šviesuliai, pačia savo senovine kilme, giminyste su daugeliu genčių pasipuošę, įvairių dorybių puoselėjimu prilygsta įžymiausioms Lietuvos ir Lenkijos pasaulio giminėms. Dideliai išdabinote savo vardus, Jūsų kilnybės, ir savo nuolankumu Dievui, uolumu jį garbinant, gyvenimo ir kitų dorybių pavyzdžiais, kuriais įkvepiate artimuosius.

Betgi neišguldydamas daugel nepaprastai garbingų Jūsų kilnybių Geradarių privalumų, trumpai žodžiais liudysiu savo nuolankumą: Te Kūrėjas Dausų ir žemės įvairiopais ir gausiais pasisekimais Jūsų Mylistas Geradarius kuo dosniausiai apdovanoja ir kuo ilgesnius paskiria amžius. Tokie tad mano linkėjimai nuo seno buvo, yra ir bus iki mano gyvos galvos, kaip to, kuris paliudija, kad esu

Kilmingųjų Jūsų Mylistų Ponų
Ypatingiausiųjų Geradarių
Labiausiai nusižeminęs tarnas ir nuolatinis Dievo meldėjas
Kun. Juozapas Legavičius, Kark[ažiškės] baž[nyčios] k[lebonas]. Józef Legowicz, Katechizm dla ludzi życia wieyskiego z przydatkiem niektórych Pieśni pobożnych przez Jednego Kapłana dyecezyi Wileńskiey zebrany y do druku podany, [1–2v]. Už šį vertimą esu labai dėkinga Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus darbuotojai Veronikai Girininkaitei.
 

Taigi Arnionių dvaro šeimininkai rėmė savo parapijos klebono leidinį. Tikėtina, kad bendrauta gan artimai, knygelės autorius greičiausiai ir aptarnavo jų privačią koplyčią, o gal net buvo vienas iš jos atsiradimo iniciatorių.

1783 m. Korsakaitė dvarą pardavė Mykolui Kostrovickiui (Michał Kostrowicki, m. 1821) Žr. Arnionių dvaro su priklausiniais inventorius, 1783 09 15, BNIA, f. 1727, ap. 1, b. 25, l. 153. . Jau 1789 m. išduotas indultas laikyti mišias jam priklausančio Arnionių dvaro koplyčioje Žr. Jan Kurczewski, Biskupstwo wileńskie od jego założenia aż do dni obecnych, zawierające dzieje i prace biskupów i duchowieństwa djecezji wileńskiej, oraz wykaz kościołów, klasztorów, szkół i zakładów dobroczynnych i społecznych, s. 486. Beje, tais pačiais metais indultas išduotas ir Papernios dvaro koplyčiai, kuri tuo metu priklausė kitiems Kostrovickiams, 1802 m. – Anupro Kostrovickio (Onufry Kostrowicki), Lietuvos tribunolo teisėjo, valdose Rzeprycze buvusiems maldos namams. . Kaip tik tuo metu turėjo būti iš esmės perstatytas visas dvaro ansamblis, tad įmanoma, jog čia kalbama jau apie naujus maldos namus, nors nereikėtų atmesti ir versijos, kad kurį laiką dar galėjo būti naudojamasi ir senąja, Špirkų laikus menančia, koplyčia. 1840 m. aprašant Pabaisko dekanatui priklausiusias Vilniaus gubernijos parapijas buvo pažymėta, kad Joniškio parapijai priklauso „privati medinė koplytėlė, nuo senų laikų ponų Kostrovickių, tos Joniškio parapinės bažnyčios koliatorių, Arnionių dvare [esanti]“ Žinios apie Pabaisko dekanato Romos katalikų parapijas Vilniaus gubernijoje, 1840 04 28, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 1557, l. 30. Už nuorodą į šį šaltinį dėkoju prof. dr. Rimvydui Laužikui, o už pagalbą interpretuojant tekstą – dr. Birutei Rūtai Vitkauskienei. . Taip pat nurodyta, kad 1806–1808 m. kasmet buvo atnaujinamas leidimas čia laikyti šv. Mišias, o tam paskirtomis valandomis atvykdavęs kapelionas Žr. ten pat. . Šie duomenys neprieštarauja ir Rūtos Janonienės teiginiui, kad XIX a. pr. Arnionys buvo bernardinų kapelionija Žr. Rūta Janonienė, Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje, p. 347. . Nežinia dėl kokių priežasčių, tačiau nuo 1809 m. joks kapelionas čia nebesilankydavęs. Taip buvo iki pat 1840 m., kai, praėjus vos mėnesiui po minėto įrašo, tuometinis dvaro savininkas Mykolo Kostrovickio sūnus Aleksandras (Aleksander Napoleon Kostrowicki, ~1812–1858 09 01/17) pateikė prašymą atnaujinti Arnionyse pamaldas. Į jį atsiliepdamas tuometinis Vilniaus vyskupas Andrius Benediktas Klongevičius (Andrzej Benedykt Kłągiewicz, 1767–1841) surašė tokį raštą:

1840 m. gegužės 16 d. dvarininko Aleksandro Kostrovickio, Vilniaus pavieto teismo pareigūno, prašymu, atsižvelgiant į gyventojų, artimų Arnionių dvarui, patogumą, leidžiu atnaujinti Dievo garbinimą namų koplyčioje tuose pačiuose Arnionyse, mišių laikymą kiekvieną dieną, išskyrus tas šventes, kuriomis mišios nėra leidžiamos, tokios yra šios dienos: pirmoji Kristaus gimimo diena, Didysis Ketvirtadienis, Didysis Šeštadienis, pirmoji Velykų diena, pirmoji Dvasios atsiuntimo [Sekminių] ir Dievo Kūno diena, visos Švenčiausiosios Mergelės iškilmės, išskyrus Šv. Petro ir Povilo iškilmes, Visų Šventųjų iškilmės ir Vėlinės. Tos koplyčios altoriaus pašventinimui, taip pat ir priežiūrai yra įgaliotas čionykštis Joniškio klebonas. Indultas laikyti šv. Mišias Arnionių dvaro koplyčioje, 1840, LMAVB RS, f. 25, b. 163, l. 20.
 

Jau tų pačių metų liepos 18 d. Joniškio parapijos klebonas Felicijonas Piotrovskis (Felicjan Piotrowski) pašventino šiuos maldos namus ir juose buvusį altorių Žr. ten pat, l. 19. . Verta atkreipti dėmesį į tai, kad visi šie šaltiniai Arnionių dvaro koplyčią vadina „pokojowa“, t. y. kambariu, o tai reikštų, kad ji įrengta pačiuose rūmuose, ir tik nurodymas ją esant „iš medžio“ leidžia manyti, kad vis dėlto tai buvo atskiras pastatas. Tokią versiją patvirtintų ir straipsnio pradžioje minėto Uzemblos teiginys, kad „kieme, prie tvenkinio, stovi senas medinis pastatas, kadaise buvusi koplyčia“ Lucjan Uziębło, „Orniany”, s. 595. . Ši žinutė labai vertinga, nes kol kas ji vienintelė nurodo senosios, t. y. bent jau Kostrovickių laikų, koplyčios vietą. Kita vertus, ją reikėtų vertinti atsargiai: mūsų dienas pasiekė dvi Juozapo Ozemblausko (Józef Oziemblowski, 1805–1878) litografijos pagal 1843–1844 m. sukurtus Vincento Dmachausko (Wincenty Dmochowski, 1805–1862) piešinius, kuriose vaizduojami Arnionių dvaro rūmai ir jų prieigos Žr. Arnionių dvaro archyvo likučiai, XIX a. I p., LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 475, l. 1–2. , tačiau dailininkas koplytėlės neužfiksavo. Tad galbūt ji stovėjo parke už rūmų?

Kaip ten bebūtų, kai Uzembla rašė savo tekstą, ja jau niekas nebesinaudojo. Nuo 1858 m. Arnionys turėjo kitus savininkus – po A. Kostrovickio mirties jo našlė Marija Hornovskytė (Maria Hornowska, 1820–1904) dvarą pardavė Jonui Vytautui Emanueliui Tiškevičiui (Jan Witold Emanuel Tyszkiewicz, 1831–1892), kuris čia negyveno – pagrindinė šeimos rezidencija buvo Trakų Vokė. Enciklopedijose ir populiariojoje literatūroje rasime užuominą, kad 1867 m. carinė valdžia koplyčią uždarė Žr. „Arnėnai“, p. 290. . Nors oficialaus tokią datą pagrindžiančio dokumento rasti nepavyko, turint omenyje tuometę politinę krašto situaciją, ji atrodo reali. Arnionys tuo metu buvo nusavinti, vėliau, tiesa, atgauti, tačiau iš surastų XIX a. II p. – XX a pr. šaltinių nieko apie čia buvusius maldos namus daugiau sužinoti nepavyko.

 

Švč. Mergelės Marijos koplyčia Arnionyse ir jos atsiradimo aplinkybės

Kas kita – pokaris. Taip jau nutiko, kad 1923 m. Lietuvos–Lenkijos demarkacinė linija ėjo tiesiai per Arino ežerą, tad Arnionių gyventojus aptarnavusi Joniškio bažnyčia atsidūrė Lietuvos pusėje, o Arnionys – lenkų. Kitapus sienos likę parapijiečiai pateko į keblią padėtį, kurią reikėjo greitai spręsti. Tas ir buvo padaryta: dar tais pačiais metais buvo parengti Joniškio parapijos kaimų ir jų gyventojų sąrašai, atitinkamai priskiriant vienus ar kitus gretimų parapijų globai (Sužionių, Pabradės, Karkažiškės, Naujųjų Švenčionių (Švenčionėlių) Žr. Koplyčios steigimo Arnionyse byla, 1923–1924, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 193, l. 1–6; Parapijos steigimo Arnionyse dokumentai, 1923–1925, LCVA, f. 51, ap. 15, b. 213, l. 24–25. . Vis dėlto netrukus Vilniaus vyskupijos kuriją pasiekusiame bendruomenės rašte buvo teigiama, jog iki artimiausios bažnyčios yra 20 km, ir tai yra didelis vargas Arnionyse gyvenantiems žmonėms. Dėl tos priežasties prašoma leidimo steigti naują parapiją ir čia nuolatinai apgyvendinti kunigą. Kartu pabrėžiama, kad tai neturėtų daug kainuoti, mat tikimasi ženkliai prisidėsiant Arnionių dvarininką Tiškevičių. Jis, neva, kai tik bus parengtas projektas, turėtų duoti sklypą ir net statyboms reikalingų medžiagų. Viltasi surinkti ir nemažai aukų Žr. LCVA, f. 51, ap. 15, b. 213, l. 37, 40. .
 

Iš pažiūros iniciatyva buvo rodoma tikrai didelė, bet po metų kunigo Stanislovo Mažeikos (Stanisław Możejko) šiuo klausimu surašytame raporte teigiama, kad šv. Mišių metu kunigai kvietė į kadaise Joniškio parapijai priklausiusių kaimų atstovų susirinkimą, kuris padėtų išspręsti susidariusią situaciją. Pasak Mažeikos, iš 33 kaimų savo delegatus atsiuntė tik 15, t. y. mažiau nei pusė, tad iš viso atvyko 100 žmonių, o likusieji visiškai nepageidavo būti perkelti į naujai steigiamą parapiją – juos tenkino kaimyninės bažnyčios. Maža to, iki artimiausios, esančios Pabradėje, ne 20, o 11 km, ir atitinkamai iki Karkažiškės – 13, Naujųjų Švenčionių – 14, o Sužionių – 18 km. Be to, pageidaujantieji iki šiol neturi jokio projekto, o tas valstiečių svirnas, kurį numatyta laikinai naudoti kaip koplyčią, vėliau imantis ir rekonstrukcijos, pasirodė esąs labai blogos būklės – „tik sienos ir stogas“. Buto kunigui taip pat nėra ir nerandama, kur jį įrengti. Galiausiai ir pats Tiškevičius iš tikrųjų nieko konkretaus nežada Žr. LVIA, f. 694, ap. 3, b. 193, l. 7–7v. .

Tas, beje, yra visiškai suprantama – tuo metu per patikėtinius Arnionis valdė Jonas Tiškevičius (Jan Michał Tyszkiewicz, 1896–1939) – vyriausias Trakų Vokės šeimininkų, Jono Juozapo Tiškevičiaus (Jan Józef Tyszkiewicz, 1867–1903) ir Elžbietos Marijos Krasinskos (Elżbieta Maria Krasińska, 1871–1906), sūnus. Grafų valdų būklė buvo labai sudėtinga, tad visas dėmesys buvo telkiamas į ūkio tvarkymą, gausaus paveldėto turto gelbėjimą. Viename savo laiškų 1924 m. Jonui Tiškevičiui šeimos įgaliotinis Bojomiras Stanevičius (Bojomir Staniewicz) rašė:

Knišinui reikia 4 milijardų, Arnionims 6 milijardų […]. Kas buvo nupirkta, vis dar neapmokėta […]. Mediena, gulėjusi ant Žeimenos kranto, išplukdyta į Vilnių, nes kitaip būtų sugedusi, o už plukdymą neatsiskaityta, dėl locmanų Arnionių administracija neturi ramybės, taip šie įkyrėję. Parduoti medieną galima, bet su metiniu kreditu ir pinigų užtenka tik atsiskaitymams su locmanais, o kur dar nesumokėti mokesčiai, kurių sumos nuolat auga. Žr. Liliana Narkowicz, Tyszkiewiczowie z Waki, s. 347. Citata iš laiško, saugomo asmeniniame Tiškevičių šeimos archyve.