4.1.2. Iš įvairių bendrinių daiktavardžių – 5: Degìniai mšk. (Kr.): deginiaĩ ‘svilėsiai’ (dar vadintas Degimaĩ mšk.); Jė̃glos mšk. (Kač.): plg. eglė (dar vadintas Eglýnės miškeliu); Kulỹs mš. (Kr.): kūlỹs ‘storas ilginių šiaudų ryšulys’ Lanka prie Barupės miško. ; Šlaĩtas mšk. (Lab.): šlaĩtas ‘kalno šonas, atkalnė’ Miškelis prie Barupės. ; Vė́jai mšk. (Puz.): vė́jas ‘gulsčia oro srovė’ Retas miškelis ant kalnelio. .

4.1.3. Iš kito toponimo – 2: Bùtkiškiai mš. (Kač.): Bùtkiškiai k. Seniau – miškas, vėliau vieta, kur buvo miškas. ; Daugėlìškė mš. (Puz.): Daugėlìškė k. Puzaičių miško dalis, kur augdavo daug baravykų. .

4.2. Vediniai

4.2.1. Priesagų vediniai – 9.

-aitė – 1: Gir-aĩtė mšk. (Buč., Pam.): girià Ansainių kaimo gyventojų miškelio plotai, Servitgalio miško dalis. .

-ėlis – 1: Durpyn-ė̃lis mš. (Ser.): durpýnas Serbinų miško dalis. .

-ikas – 1: Kelbòl-ikas mšk. (Sič.): plg. kélbas ‘nedidelė upių žuvelė, gruzdys, gružas’ (Cyprinus gobio), dar. plg. keliukas ‘kelbas’; kelbūnas ‘keliukas’.

-ynė – 1: Dragat-ýnė mš. (Pac., Pam.): pvd. Drãgatas (dar vad. Dragãto miškas mš. (Pac., Pam.)) Servitgalio miško dalis netoli Dragato sodybos. .

-inės – 1: Rabik-ìnės mšk., krm. (Ser.): pvd. Rabìkas, Rabìkis.

-iškė – 3: Deln-ìškė mšk. (Lab.): délnas ‘vidinė rankos plaštakos dalis’ Lapuočių miškelis. ; Kulviẽt-iškė mšk. (Buč.): Kùlvietis Miškelis pagal valstiečio pavardę. ; Tain-ìškė mšk. (Puz.): plg. rus. тайна ‘paslaptis’.

-iuk- – 1: Beržyč-iùka // Beržyč-iùkė // Beržyč-iùkai mšk., kr. (Ans., Lab.): plg. beržýnas Miškelis, krūmai, augo beržai, gojelis prie Ansainių k. .

4.2.2. Priešdėlių vediniai – 1: Pã-dub-uvis mš. vt. (Kr.): plg. dubùs ‘įdubęs, įduobtas, gilus; talpus, erdvus’ Vieta Kruopių miške. .

4.2.3. Sudurtiniai drimonimai – 3: Apskrit-a-kūlỹs mš. d. (Kač.): ãpskritas, -a ‘apskritimo, rato, žiedo formos; rutulio formos, apvalus’, kūlỹs ‘storas ilginių šiaudų ryšulys’; Bar̃žgojis mšk. (Kr.): plg. béržas, gojus ntk. ‘giraĩtė, miškẽlis’; Žal̃č-iu-baliai mš. (Kač.): žaltỹs, balà Nemažas miškas. .

4.2.4. Sudėtiniai drimonimai – 21.

4.2.4.1. Kilmininkiniai drimonimai – 20.

4.2.4.1.1. Pirmuoju sandu eina asmenvardis – 7: Anasáusko gójus mšk. (Lab.): pvd. Anasáuskas Beržynėlis prie Anasausko sodybos. ; Dragãto mìškas (Pac., Pam.): pvd. Drãgatas (dar vadintas Dragatýnės mš.); Narašẽvičiaus mìškas (Puz.): pvd. Narašẽvičius Puzaičių miško dalis prie žmogaus sodybos. ; Strãzdo miškẽlis (Ser.): pvd. Strãzdas; Urbonãvičiaus mìškas (Puz.): pvd. Urbonãvičius Puzaičių miško dalis prie sodybos. ; Vólko mìškas (Pac.): pvd. Võlkas, Võlkus; Zabiẽlos mìškas (Sič.): pvd. Zabielà (dar vadintas Dvãro mìšku, Grãfo mìšku).

4.2.4.1.2. Pirmuoju sandu eina toponimas – 6: Bučiū́nų miškas mš. (Buč.): Bučiū́nai k.; Kačer̃gių miškas (Kač.) Kačer̃giai k.; Kruopių̃ // Krópių mìškas (Kr.): Kruopiai̇̃ k. Kruopių kaimo gyventojai turėjo po 8–10 ha miško rėžį. ; Kernavìškės mìškas (Ser.): plg. *Kernaviškė Ponui Kernai priklausęs miškas. ; Puzáičių mìškas (Pam., Puz.): Puzáičiai k. Valdiškas miškas, dabar susidedąs iš 150 ha ir 49 ha plotų. ; Serbinų̃ mìškas (Ser.): Serbinai k. Miškas prie Serbinų kaimo. .

4.2.4.1.3. Pirmuoju sandu eina kiti bendriniai daiktavardžiai ir vietų pavadinimai – 6: Dvãro mìškas (Sič.): dvãras (dar vadintas Zabiẽlos mìšku, Grãfo mìšku); Eglýnės miškẽlis (Kač.) Eglių miškelis prie Urkos upelio. : eglỹnė ‘eglių miškas’ (dar vadintas Jė̃glos mšk.) (Kač.); Grãfo mìškas (Sič.): grãfas (dar vadintas Zabiẽlos mišku, Dvaro mišku); Kùnigo mìškas (Kr., Sič.): kùnigas 40 ha miškas prie Kruopių kaimo, buvusi kunigo gyvenamoji vieta. ; Pakapių̃ mìškas (Kač.): pakapė ‘vieta šalia kapinių’; Pašilių̃ mìškas (Buč., Pab.): pašilė ‘vieta prie šilo, miškelio’ Miškas prie Pabarupės ir Bučiūnų kaimų. .

4.2.4.1.4. Rastas vienas metaforinis drimonimas: Lãpės urvaĩ mšk. vt. (Buč.): lãpė.

4.2.4.2. Kvalifikacinis drimonimas – 1: Val̃diškas mìškas (Kr., Sič.): vaĨdiškas, -a Miškas prie Kruopių k.; 300 ha Servitgalių miškas. .

Tyrimas rodo, kad vyrauja antrinės darybos drimonimai, kurie dažniausiai sudaromi sudėjimo būdu.

5. Oronimai

Oronimai užrašyti 7. Tai leistų daryti prielaidą, kad minėtame regione vyrauja lygumos arba kad įvardyti aukštesnes vietas gyventojams nėra poreikio.

5.1. Pirminiai oronimai – 1.

Užrašytas vienas priesaginis metaforinis pirminis oronimas: Kapе̃liai klv. (Buč.): kapẽliai Vieta prie Nevėžio, nedidelė aukštumėlė, kalvelė, kur buvo rasta žmonių kaulų. .

5.2. Vediniai

5.2.1. Priešdėlių vediniai – 1:

pa- – 1: Pa-gòrkai klnl. (Kr.): plg. rus гора ‘kalnas’ Maži kalneliai prie Barupės. .

5.2.2. Sudurtiniai oronimai – 1: Raudón-kalnis klnl. (Sič.): raudо́nas, kálnas Kalnelis prie Barupės, pavadintas dėl raudono molio. .

5.2.3. Sudėtiniai drimonimai – 4. Visi aptikti oronimai yra kilmininkiniai.

5.2.3.1. Pirmasis sandas iš asmenvardžio – 2: Tutkiе̃nės kálnas (Pam.): pvd. Tutkà, Tùtkus Kalnas netoli Tutkienės namų. ; Žukáusko kálnas (Lab.): pvd. Žukáuskas.

5.2.3.1.2. Pirmasis sandas iš bendrinio daiktavardžio – 2: Molýno kálnas (Lab.): molýnas Molio kalnas, kuriame vaidenasi. ; Sū́rių kalnẽlis klnl. (Kr.): sū́ris Mažas kalniukas pievoje, kur piemenys valgydavo sūrius; kalnelio forma panaši į sūrį. .

6. Hodonimai

Hodonimų užrašyta 10.

6.1. Vediniai

6.1.1. Galūnių vediniai – 1:

-a. Gróbl-ia kl. (Kr.): plg. groblỹs ‘sudžiūvėlis’ Kelias į Kunigiškės vienkiemį. .

6.1.2. Sudėtiniai hodonimai – 9.

6.1.2.1. Kilmininkiniai hodonimai – 7: Kačer̃gių kẽlias kl. (Sič.): Kačer̃giai k. Kelias į Vandžiogalos kelią. ; Labū́navos kẽlias kl. (Sič.): Labū́nava Kelias, vieškelis į Kėdainių–Vilniaus plentą. ; Pabarùpės kẽlias kl. (Puz.): Pabarùpė k. Kelias, įeinąs į Kėdainių kelią. ; Serbinų̃ kẽlias kl. (Puz.): Serbinaĩ k. Kelias, įeinąs į Babtų–Kėdainių vieškelį. ; Siaurų̃ kẽlias kl. (Puz.): Siaũrai pv.; Stõniškių kálnas kl. (Buč.): Stõniškiai k.; Žeimių̃ kẽlias kln. (Pam.): Žeimiaĩ k. Kelias nuo Pamėklių k. Puzaičių ir Žeimių link. .

6.1.2.2. Kvalifikaciniai hodonimai – 2: Dvãro Gróblia antrόji kl. (Lab.): Gróblia kl. (Kr.) Kelias prie sodo Labūnavos kaime. ; Dvãro Gróblia pirmόji kl. (Lab.): Gróblia kl. (Kr.) Buvęs dvaro kelias, pakeltas, abiejose jo pusėse buvo iškasti grioviai nusausinimui. .

Užrašyti tik derivacinių požymių turintys antriniai hodonimai, dažniausi – sudėtiniai.

7. Kiti toponimai

Užfiksuota 13 smulkiųjų onimų, nepriskirtų nei vienai iš vietovardžių grupių, prie kurių pateikėjai pateikė paaiškinimus: krantas, kryžius, sodas, vieta.

7.1. Pirminiai – 4: Bãšnia vt. (Lab.): plg. rus. bašnia ‘bokštas’ Vieta prie išlikusio barono Gutenbergo pastato bokšto. ; Kalnẽliai kr. (Kr.): kálnelis Kranto ruožas prie Nevėžio. ; Krantaĩ vt. (Kač.): krañtas ‘žemės pakraštys prie upės, ežero, jūros’ Vieta netoli Pakapių k., iš kur išteka upelis, po melioracijos vieta pažeminta. ; Polõciai sd., ž. (Lab.): palõciai, palõcius ‘rūmai’ Sodyba ir žemė buvusiame barono dvaro sode į Barupės pakrantės pusę. .

7.2. Vediniai

7.2.1. Priesagų vediniai – 5:

-elis – 1: Šlait-е̃lis vt. (Kr.): šlaĩtas ‘kalno šonas, atkalnė’ Vieta prie Barupės, kur susirinkdavo jaunimas. ;

-inė – 1: Rabik-ìnė vt. (Buč.) Vieta, kur sugavo vagis; žodis iš lenkų k. „razbainik“ gali būti kilęs iš slavizmo „rabavoti“. : Rabik-ìnės mšk., krm. (Ser.);

-iškė; -iškiai – 2: Vanag-ìškė vt. (Kr.): vãnagas Vieta prie Bambės, kur būdavo vanagų. ; Žýd-iškiai vt. (Pam.): žỹdas Vietovė, kur kažkada pasikorė žydas. ;

-ka – 1: Koplýč-ka vt. (Pam.): koplyčià Vietovės pavadinimas, kurioje kažkada buvo koplytėlė ir kapinės. .

7.2.2. Sudėtiniai toponimai (rasti tik kilmininkiniai toponimai) – 4: Jankū́no krу̃žius krž. (Buč.): pvd. Jankū́nas Jankūno padarytas kryžius; jis jų padarė daug ir statė prie kiekvieno kelio, norėdamas, kad nemirtų jo vaikai, bet nė vieno neliko gyvo. ; Baróno sо̃das sd. (Lab.): pvd. Barónas Dab. sodas buvusio barono sodo vietoje. ; Mladachavos plỹtinė vt.: avd. lenk. Mladachov Žr. Kazimierz Rymut (oprac.), Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych, 1992–1994. , dar. plg. lenk. młody ‘jaunas’ (dar vad. Plỹtinė) Žemės plotas, upelio krantas. ; Zabiẽlos sõdas sd. (Lab.): pvd. Zabielà.

Išvados

Pirmieji geolingvistinio tyrimo rezultatai leido kelti hipotezę, kad daugiausia užfiksuota žemėvardžių – apie 72 %, gyvenamųjų vietų vardų – apie 13 %, hidronimų – apie 12 %. Nagrinėjant toponimų kilmę nustatyta, kad vyrauja iš apeliatyvų kilę onimai – apie 63 %, mažiau įvardijimų kilę iš asmenvardžių – apie 22 %, iš kitų vietovardžių – apie 11 %. Visi pamatiniai žodžiai grindžiami remiantis lietuvių, rusų ir lenkų kalbų šaltiniais. Tyrimo metu pastebėta, kad nemažai pamatinių žodžių yra slaviškos kilmės. Tai liudija apie tam tikrus ryšius tarp lietuvių ir slavų onimijos (žr. 2 lentelę).

Darybinė vietovardžių analizė atskleidė, kad daugiausia užrašytų toponimų yra sudėtiniai vietų vardai – 92. Sudėtinių toponimų vyravimas patvirtina paplitusią nuomonę apie tokio darybos būdo naujumą, nors pats darybos tipas gali būti senas.

Pirminiai toponimai užrašyti 83. Jie pasidaryti iš įvairių semantinių grupių tikrinių ir bendrinių žodžių.

Priesagų vediniai užrašyti 58. Jie dažniau sudaromi su lietuviškos kilmės priesagomis (tokių toponimų aptikta 13): -aitė, -alis, -elė (-elis, -eliai), -ėlis, -ija, -yčia, -ymas, -inė (-inės), -ynė, -ytis (-ytė/-ytės), -iškė (-iškės/-iškis), -ulis, -(i)ukė (-(i)ukės). Užrašyti du vediniai su slaviškos kilmės priesagomis: -ava, -ka.

Šiam arealui mažiau būdingi galūnių vediniai ir sudūrimo būdu sudaryti toponimai (jų aptikta po 11). Priešdėlių vediniai rasti 8, prielinksnių vediniai – 4.

Tolesnė, ne vien lingvistinė, bet kultūrologinė šio regiono toponimų analizė galėtų atverti naujas tyrimų perspektyvas, padėtų nustatyti bendras arealo toponimų kilmės ir darybos tendencijas.

Sutrumpinimai

Šaltiniai ir literatūra

• Ambrazas, Saulius, Daiktavardžių darybos raida, d. 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2000.
• Bartkutė, Nerija, Joniškio rajono teritorijos toponimija: daryba ir raidos polinkiai, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija (04H), Šiauliai, 2008.
• Bilkis, Laimutis; Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė (sud.), Lietuvos vietovardžių žodynas, t. 1: A–B, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008.
• Endzelytė, Renata, Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija (04H), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005.
• Grinaveckienė, Elena; Juozas Sutkus (red.), Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, sudarė Bronys Savukynas ir kt., Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963.
• Kalėda, Algis; Barbara Kalėdienė, Marija Niedzviecka, Lietuvių–lenkų kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1991.
• Kuzavinis, Kazimieras; Bronys Savukynas, Lietuvių vardų kilmės žodynas, 5-asis papildytas ir pataiytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007.
• Lyberis, Antanas, Lietuvių–rusų kalbų žodynas, 2-asis papildytas ir pataisytas leidimas, Vilnius: Mokslas, 1988.
• Mickienė, Ilona, Telšių rajono toponimų daryba, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija, onomastika (H 370), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2001.
• Naktinienė, Gertrūda; Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. I–XX, 1941–2002, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005.
• Noreika, Zigmuntas; Vincentas Stravinskas (sud.), Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, d. II, Vilnius: Mintis, 1976.
• Rymut, Kazimierz (oprac.), Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych, 1–10, Kraków: Polska Akademia Nauk, Instytut Języka Polskiego, 1992–1994.
• Savukynas, Bronys, „Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai“, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1963, t. 6, p. 235–246.
• Sviderskienė, Dalia, „Marijampolės apskrities asmenvardinės kilmės agronimų darybos bruožai“, Acta Linguistica Lithuanica, 2010, t. 62–63, p. 97–127.
• Sviderskienė, Dalia, „Marijampolės apskrities drimonimų darybos ir kilmės polinkiai“, Acta Linguistica Lithuanica, 2006, t. 54, p. 49–62.
• Sviderskienė, Dalia, „Marijampolės apskrities gyvenamųjų vietų vardai“, Acta Linguistica Lithuanica, 2007, t. 57, p. 99–122.
• Sviderskienė, Dalia, „Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai“, Acta Linguistica Lithuanica, 2005, t. 52, p. 91–118.
• Sviderskienė, Dalia, „Marijampolės apskrities sudurtiniai oronimai“, Lituanistica, 2006, t. 4, nr. 68, p. 47–59.
• Vaitkevičiūtė, Valerija, Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1979.
• Vanagas, Aleksandras, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas, 1981.
• Vanagas, Aleksandras, Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis, 1970.
• Vanagas, Aleksandras; Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė (sud.), Lietuvių pavardžių žodynas, t. 1–2, Vilnius: Mokslas, 1985–1989.

The Toponymy of the Labūnava Region: Some Linguistic Insights

Summary. This paper presents the analysis of place names of Labūnava (Kėdainiai district, Lithuania). Toponyms are discussed according to the following classes: oikonyms, hydronyms, agronyms, drymonyms, oronyms, hodonyms and other place names. All toponyms are divided into primary and secondary ones, the latter are subdivided into the suffix, prefix and flexion derivatives, compounds and composite names. There are also distinguished different methods of formation for each class of toponyms, indicated trends of origin and presented etymology of folk names. In total, two hundred and ninety toponyms were recorded: agronyms, the most numerous group, make up 72%, residential place names comprise 13%, and hydronyms reach 12%. The origin of toponyms shows that the appellative onyms dominate and this group makes 63%; fewer namings are derived from personal names which make approximately 22%; and derivatives from other place names constitute nearly 11%. The place name formation analysis revealed that most recorded composite toponyms are place names – 92. The dominance of composite toponyms proves the widespread opinion about the recency of such method of formation, despite the fact that the very type of formation may be old. Eighty-three primary toponyms were recorded. They are made of proper and common words of various semantic groups. Fifty-eight suffix derivatives were found altogether. They are often formed with the suffixes of Lithuanian origin; there are also derivatives of Slavic suffix origin. Toponyms with flexion derivatives are less common for this habitat. They employ the method of composition, prefix derivatives, and prepositional derivatives.

Keywords: toponym, agronym, drymonym, hydronym, onym.