Kadangi dabartinis imperatorius į sostą atsisėdo 2019 metais, mes dabar gyvename septintais Reiwa eros metais. Nors Meiji eros „vesternizacija“ reiškia ir Grigaliaus kalendoriaus įvedimą, kitaip tariant, Reiwa eros 7 metai yra ir 2025-ieji, japonams priimtinesnis tradicinis skaičiavimas, – jis dažniausiai ir naudojamas rašant datas tiek anketose, tiek paraiškose, tiek apskritai kasdieniame gyvenime, todėl visi Japonijoje gyvenantys užsieniečiai patogumo dėlei išmoksta bent jau savo gimimo metus išversti į japonišką skaičiavimo sistemą. Kartu tai turi labai įdomių psichologinių pasekmių, – japonai (ir japonologai) daug greičiau pajunta kartų kaitą ir artėjančią senatvę, nes gyvenimą reguliuoja ne šimtmečių sandūra, ne aptaki „tūkstantmečio kartos“ ar „Z kartos“ samprata, o labai konkreti „era“, kitaip tariant, jau kitą dieną po Reiwa eros paskelbimo Heisei eros žmonės (dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai ar net dešimtmečiai) supranta tapę praeitimi, ką jau kalbėti apie tuos, kurie gimė Shōwa eros metais.

 
Kokie nauji pasakojimai galėtų atsirasti iš šio galimo skirtingų kultūrinių sistemų susidūrimo?

Įdomu tai, kad nereikia net skirtingų kultūrų susidūrimo, – skilimas (susidvejinimas) akivaizdus pačioje japonų kultūroje. Perėjimas prie Grigaliaus kalendoriaus reiškia, kad Naujieji metai Japonijoje dabar švenčiami sausio 1 dieną, tačiau jų įvaizdis yra ne žiemiškas, o pavasariškas – pagal anksčiau švęstus, bet dabar Japonijoje nebeminimus „kinų Naujuosius metus“, kurių atėjimas išties pranašauja netrukus prasidėsiantį pavasarį (todėl japoniškus naujamečius sveikinimų atvirukus iki šiol puošia ne apsnigti medžiai, o, pavyzdžiui, slyvų žiedai, visiškai neatitinkantys realaus metų laiko). Savo ruožtu japonų Vėlinės (O-bon) švenčiamos vidurvasarį, bet dalis Japonijos (priklausomai nuo regiono) kapus lanko liepos mėnesį pagal fiksuotą naująjį Saulės kalendorių, dalis – rugpjūtį pagal slenkantį Mėnulio kalendorių, o dalis – maždaug per vidurį. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ši ypatingos svarbos šventė nėra tapusi oficialia išeigine diena.

 

Dar rimtesnis dalykas yra žmogaus amžius. Viena iš svarbiausių švenčių japono vaiko gyvenime yra Shichigosan 七五三, kurios pavadinimas pažodžiui reiškia „septyni penki trys“, nes per ją šintoistinėse maldyklose palaiminami penkerių metų sulaukę berniukai ir trejų bei septynerių metų sulaukusios mergaitės. Dabar tai – komercinė šventė su fotosesijomis ir visos šeimos išvykomis į restoranus, bet palaiminimas niekur nedingo. Tik ką jis iš tiesų reiškia? O reiškia jis tai, kad trečiaisiais ir septintaisiais gyvenimo metais mergaitės dažniau tampa blogio jėgų taikiniu – lygiai kaip ir berniukai penktaisiais gyvenimo metais, ir apsilankymas šintoistinėje šventovėje padeda tas blogio jėgas neutralizuoti. Kita vertus, ši šventė atsirado tada, kai japonai savo amžių pradėdavo skaičiuoti ne nuo gimimo, o nuo gyvybės užsimezgimo motinos įsčiose, todėl dabartiniai penkti gyvenimo metai iš tiesų yra šešti pagal senąją tvarką.

Iš viso to išeina, kad šiais laikais per Shichigosan šventę suteikiamas palaiminimas yra pavėluotas ir iš esmės – beprasmis. Kai kurios šeimos turi tai omenyje ir veda vaikus į maldyklas metais anksčiau, bet dauguma susitelkia į privalomų čiulpinukų chitoseame pirkimą, vaikiškų kimono, smokingų ar disnėjiškų suknelių nuomą, tortų valgymą, o apie piktųjų jėgų veikimo principus pamiršta. Aišku, japonų kultūra nėra nei vienintelis, nei išskirtinis pavyzdys, kai kalbama apie perėjimą prie kitokio kalendorinio skaičiavimo, – Kristina Sabaliauskaitė Petro imperatorėje Žr. Kristina Sabaliauskaitė, Petro imperatorė, Vilnius: Baltos lankos, 2019. įveda (ypač kalbėdama apie pagrindinės herojės persikrikštijimą) simbolinę vėluojančio laiko sampratą, kai katalikiškas švenčių kalendorius aplenkia stačiatikiškąjį ir palieka jį praeityje.

Psichologinį poveikį turi ir pinigų skaičiavimas sustambintais vienetais man, – infliacija tuomet neatrodo tokia baisi. Daug Japonijos vyriausybių jos net aktyviai siekė, – ypač tuo pasižymėjo Heisei era, kuri be kita ko, laikoma ekonominės stagnacijos ir nesiliaujančios kovos su defliacija era. Defliacija baigėsi, ir dabar jau keliamas klausimas, ką daryti su „Reiwa eros infliacija“.

 
Kartu tai turi labai įdomių psichologinių pasekmių, – japonai (ir japonologai) daug greičiau pajunta kartų kaitą ir artėjančią senatvę, nes gyvenimą reguliuoja ne šimtmečių sandūra, ne aptaki „tūkstantmečio kartos“ ar „Z kartos“ samprata, o labai konkreti „era“, kitaip tariant, jau kitą dieną po Reiwa eros paskelbimo Heisei eros žmonės (dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai ar net dešimtmečiai) supranta tapę praeitimi, ką jau kalbėti apie tuos, kurie gimė Shōwa eros metais.

Labai įdomus erų lūžio momentas, kuris mano lietuviškai demokratinei vaizduotei asociatyviai siejasi su savotiška monarchijos laikų mąstymo kloste ATR, kur daugiau politinės, toli gražu ne egzistencinės sąmonės virsmus ženklinančios lietuvių ir lenkų bajorų deleguotų karalių inauguracijos ir dinastiniai santykiai per aguonos grūdelį atkreipdavo akis į žmogaus išorybės laikinumą, o šie kismai per karaliaus iškilią asmenybę, jos gyvenimą ir mirtį tauriai atliepdavo socialinio laiko kismus.

 
Įdomu tai, kad nereikia net skirtingų kultūrų susidūrimo, – skilimas (susidvejinimas) akivaizdus pačioje japonų kultūroje. Perėjimas prie Grigaliaus kalendoriaus reiškia, kad Naujieji metai Japonijoje dabar švenčiami sausio 1 dieną, tačiau jų įvaizdis yra ne žiemiškas, o pavasariškas – pagal anksčiau švęstus, bet dabar Japonijoje nebeminimus „kinų Naujuosius metus“, kurių atėjimas išties pranašauja netrukus prasidėsiantį pavasarį (todėl japoniškus naujamečius sveikinimų atvirukus iki šiol puošia ne apsnigti medžiai, o pavyzdžiui, slyvų žiedai, visiškai neatitinkantys realaus metų laiko). Savo ruožtu japonų Vėlinės (O-bon) švenčiamos vidurvasarį, bet dalis Japonijos (priklausomai nuo regiono) kapus lanko liepos mėnesį pagal fiksuotą naująjį Saulės kalendorių, dalis – rugpjūtį pagal slenkantį Mėnulio kalendorių, o dalis – maždaug per vidurį. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ši ypatingos svarbos šventė nėra tapusi oficialia išeigine diena.

Kokie estetiškai žavingi ir drauge nepaprastai žmogiški procesai atsispindi šiuose Jūsų aprašytuose japonų gyvenimo papročiuose! Ačiū Jums už atsakymus, daugiau klausimų neturiu.

 
Vis dėlto Japonijos ligoninėse nerasime nei ketvirtos palatos, nei ketvirto aukšto […].

Skaitydamas apie japoniškąją tetrafobiją, pagalvojau apie Vakaruose neretai pasitaikančią triskaidekafobiją, įskaitant skaitmens 13 nevartojimą žymint pastatų aukštus, kartu ir liftų įrangoje. Fonetinės japoniškosios tetrafobijos priežastys, kurias išdėstėte, įtikina. Vis dėlto negaliu atsispirti papildomai hipotezei, kaskart stebėdamasis japonų nuolankumu ir jautra tarpusavyje bendraujant, jog vengiama ne tiek mirties asociacijų, kiek neužgauti artimojo, kuriam tokių asociacijų galėtų kilti ir jos skaudėtų. Arti, bet ne tas pats. Ar kiek nors pataikau, taip spėdamas?

 
negaliu atsispirti papildomai hipotezei, kaskart stebėdamasis japonų nuolankumu ir jautra tarpusavyje bendraujant, jog vengiama ne tiek mirties asociacijų, kiek neužgauti artimojo, kuriam tokių asociacijų galėtų kilti ir jos skaudėtų.

Taip, jūsų hipotezėje yra labai daug tiesos. Pirmiausia, aišku, tetrafobiją japonai perėmė iš kinų ir, kai tik pasitaikė proga (pažintis su Vakarų papročiais) pasistengė ją sušvelninti skiemenį shi susiedami ne tik su mirtimi, bet ir su „laime“.

Neigiamų asociacijų japonai bando išvengti ir kitais lingvistiniais instrumentais, kiniškosios kilmės „ketvertą“ (shi) tapatindami su pirmuoju japoniško žodžio „laimė“ (幸せ shiawase, kitaip: 仕合せ) skiemeniu. Tokiems semantiniams viražams įtakos, be abejo, padarė iš vakarietiškos kultūros atėjęs keturlapio dobilo tapatinimas su laime.

Pati esu buvusi situacijose, kai, pavyzdžiui, išsitraukusi loterijoje ketvirtą numerį išgirsdavau vos ne choru aplinkinių japonų ištartą padrąsinimą, kad jis, be abejo, reiškia „laimę“. Esu buvusi ir ligoninėse, kur nėra nei ketvirtos palatos, nei ketvirtos lovos, o penktoje gulintis užsienietis niekaip negalėjo suprasti, kodėl jam tekęs skaičius neatitinka realaus. Teko paaiškinti. Tačiau šiuo atveju, be abejo, pirmiausia galvojama apie žmones, kurie kultūriškai jautresni nejaukumą keliančioms „ketverto“ asociacijoms, o iš visų kitų tikimasi supratimo ir prisitaikymo. Galima būtų paminėti ir tai, kad niekas Japonijoje neneš ligoniui dovanų vazoninės gėlės, nes ši pasodinta „įsišaknija“ (根付く nezuku), kitaip tariant, atlieka veiksmą, kuris pagal skambesį yra artimas junginiui „atgulti į patalą“ (寝付く netsuku). Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip elementarus prietaras, bet už šio paviršiaus slepiasi rūpestingumas, pagarba žmogui, geranoriškumas.

 
Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip elementarus prietaras, bet už šio paviršiaus slepiasi rūpestingumas, pagarba žmogui, geranoriškumas.

Tokia buvo ir mano nuojauta, o dabar – su jūsų pagalba – ir šiokios tokios žinios, nes Japonijos kol kas nesu lankęs.

Baigdama pranešimą teiraujatės:

Ir ar galėtų vertėjai padaryti kažką daugiau – pasitelkti išnašas, komentarus, praplėsti sakinį trumpa informacija – kad kitatautei auditorijai atsivertų tiek Murakamio romano, tiek jame iškylančios avies meta-lygmuo?

Prima facie atsakymas – visai paprastas: rengti komentuotus vertimus. Poreikį komentuoti tekstą jaučiame net savo pačių kultūroje, tarkim, perleisdami istorinius raštus lietuvių kalba, kai laiko atotrūkis tarp tos pačios kultūros kartų – toks, jog be pastabų ir aiškinimų nebeišsiverčiame. Moksliniuose vertimuose paprastai tokiu keliu ir einama.

 

Tačiau verčiant grožinę literatūrą – sutinku, vaje, koks galvos skausmas! Ar tos išnašos neblaškys, neerzins skaitytojo, pirmiausiai norinčio pramogauti, estetiškai gėrėtis literatūros kūriniu, o ne tapti „visažiniu“ literatūrologu? Tad jūsų pastaba skliausteliuose:

tai sukelia papildomų keblumų vertėjams, bandantiems be daugybės išnašų (bent jau grožinės literatūros rinkodaroje toleruojamų vis mažiau) […]

man, įsikūnijusiam į nerūpestingą skaitytoją, visiškai suprantama. Gal jūsų minimą keblybę būtų galima spręsti grožinę literatūrą verčiant „švariau“, t. y. be išnašų, o aiškinamąjį aparatą auditorijai perduodant vertėjų, leidėjų ir literatūros kritikų skelbtomis recenzijomis žiniasklaidoje? Juk yra gyvenimiško žavesio ir tame, kai skaitydami iš karto visko nesuprantame, tarsi pasilikdami galimybę vėliau smaguriauti iš antrinių šaltinių susižinotais ir įsisąmonintais a-ha.

 
Gal jūsų minimą keblybę būtų galima spręsti grožinę literatūrą verčiant „švariau“, t. y. be išnašų, o aiškinamąjį aparatą auditorijai perduodant vertėjų, leidėjų ir literatūros kritikų skelbtomis recenzijomis žiniasklaidoje?

Pritariu, juo labiau kad pastaruoju metu teko pasigilinti į dar vieną vertimo formą – popierinės knygos vertimą į audioknygą. Šioje srityje tebesu pradedanti vartotoja, tačiau net ir palyginti nedidelė sukaupta patirtis rodo, kad įskaitant grožinės knygos tekstą, išnašos tampa dideliu iššūkiu tiek įgarsintojui, tiek klausytojui, nes jos sutrikdo skaitymo tėkmę. Manau, kad vis populiarėjantis įgarsintų knygų formatas gali pakeisti mūsų požiūrį į komentavimo praktiką. Iš tiesų optimalu būtų ją patikėti recenzentams. Manau, kad priimtinas variantas ir toliau liktų vertėjo, leidėjo ar leidyklos pasitelkto specialisto žodis knygos pabaigoje. Ir, žinoma, nereikia pamiršti paties skaitytojo gebėjimo susirasti informaciją, galinčią padėti atsakyti į kilusius klausimus, – dabar ji prieinama daug paprasčiau ir daug įvairesniais kanalais, įskaitant net ir dirbtinį intelektą.

 

Pabaigai pastaba, kurią iš pradžių pasižymėjau tik sau, bet vėliau toptelėjo, kad gal ir jums bus smalsu.

Tokia skaičių simboliką sugriaunanti neatitiktis atsiranda dėl to, kad japonai iki XIX amžiaus pabaigos, kai valstybiniu lygiu buvo apsispręsta pasukti vesternizacijos (tuo metu sietos ir su modernizacija) linkme, gyveno pagal visoje Rytų Azijoje taikytą „pridėtinių metų“ (数え年 kazoedoshi) principą, tai yra manyta, kad naujagimis į pasaulį ateina jau turėdamas vienerius metus […].

Garso inžinerijoje skaitmeniniams muzikos instrumentams (dažniausiai sintezatoriams) jungti į sąsają vartojamas MIDI (angl. musical instrument digital interface) protokolas. Protokolas apima MIDI programų keitimo signalus (angl. program change messages). 1983-aisiais išleista ir šiuo metu plačiai tebetaikoma pirmoji MIDI protokolo laida (2020-aisiais buvo išleista antroji) tokių signalų viename banke iš viso numato 128, tačiau jų skaičuosena pačiuose įrenginiuose įvairuoja. Vieni instrumentų gamintojai vartoja 0–127, o kiti – 1–128 skalę, arba rėžius. Griežtai apibendrinti kol kas negalėčiau, bet esu pastebėjęs, kad būtent japonų gamintojai (pvz., „Kawai“, „KORG“, „Roland“, „Yamaha“) linkę vartoti 1–128 nomenklatūrą. Jei pasitvirtintų, jūsų nurodyta Japonijoje iki XIX a. gyvavusi metų skaičiuosena galėtų bent iš dalies paaiškinti japonų gamintojų polinkį į 1–128 skalę ne tik iš techninių, bet ir kultūrinių paskatų.

 

Tikrai labai įdomu. Pasitikrinau japonišką „Yamaha“ instrukciją. Matau, kad jie kalba apie „programų keitimo numerius“ 0–127 ir „programų numerius“ 1–128. Ir įspėja, kad atsiranda vieneto skirtumas, jei teisingai supratau tekstą (nesu šios srities specialistė, todėl čia tas atvejis, kai oficialiai tokio vertimo nesiimčiau, bent jau be technines detales patikrinti galinčio konsultanto pagalbos). Šiaip ar taip, faktas – vertas pamąstymo. Ačiū!

 

Reikėtų uoliau ir nuosekliau pavartyti techninę literatūrą, daugiausia vadovėlius (angl. user, operator, operation manuals), sutikrinant parametrikas. Tinkamiausias vadovėlių išleidimo laikotarpis, matyt, būtų 1985–2005, nes japonų gamintojai tuomet etniniu ir kultūriniu požiūriais dar buvo grynesni. Šiuo metu didžiuma, turbūt visos, įmonės, kurias minėjau, yra transnacionalinės. Pavyzdžiui, nūnai daugiausiai gamybinio veiksmo stebiu iš „KORG“ padalinio JAV. „Yamaha“ jau kuris metas įsigijusi vieną didžiausių muzikinės programinės įrangos gamintojų, vokiečius „Steinberg“. Šie – ne tik organizaciniai, bet ir infrastruktūriniai – pokyčiai, spėju, turi kultūrinių padarinių, tikėtina, ir techninės literatūros rašybai.

Ačiū, Dalia, už dėmesingus, stropiai argumentuotus ir iliustruotus atsakymus! Daugiau klausimų neturiu.

 

Miela Dalia, dėkoju už pranešimą! Norėjau pasiteirauti, kurie iš Jūsų pranešime paminėtų skaičių tabu ar kitų kultūrinių ypatybių japonų kultūroje yra išskirtinai japoniški, t. y. nėra perimti iš kinų kultūros? Kurias iš jų, Jūsų manymu, sunkiausia paaiškinti lietuvių auditorijai ir kodėl?

 

Labai ačiū už klausimą! Manau, kad tos skaitvardžių konotacijos, kurias sukelia žodžių žaismas, yra ir labiausiai japoniškos, ir sunkiausiai išverčiamos. Nors „ketverto“ asociacija su „mirtimi“ (shi) kildintina iš kinų kultūros, japonai ją perėmė labai organiškai, nes jų pačių kalboje yra begalė homofonų (homonimų), vaidinančių ypatingą vaidmenį tautosakoje (ypač liaudiškojoje etimologijoje) ir poezijoje nuo seniausių laikų (todėl japonų waka arba tanka eilėraščiai dažnai pilni dviprasmybių). Japonai, pasiskolindami hieroglifus, pasiskolino ir jų kiniškus tarimus, tačiau pastarieji įgavo japonišką skambesį (lietuviška analogija turbūt galėtų būti quadratus arba kvadratas vs. keturkampis) ir (dažnai) grynai japoniškas konotacijas. Todėl kinų kalboje „devynetas“ jiu 九, kiek man žinoma, „kančios“ konotacijų neturi ir siejasi nebent su heksagramomis (卦 gua), kur ištisiniai brūkšniai gali būti vadinami ne tik yang yao 阳爻 („vyriškosiomis linijomis“), bet ir „devynetukais“ (九). Be to, spėju, kad kiniškuose žodžių žaismuose mėgstama operuoti „devyneto“ ir „svaigalų“ (酒 jiu) sąskambiu. Kita vertus, Japonijoje jiu įgavo dvejopą tarimą kyū ir ku, priklausomai nuo situacijos (lietuviška analogija galėtų būti tarptautiniai žodžiai „kvadratas“ ir „kvartetas“, kur šaknis abiem atvejais reiškia tą patį „ketvertą“, bet dėl skirtingos šių žodžių kilmės atsiranda variacijų). Dėl tokių fonetinių transformacijų ku japonų kalboje persidengė visai ne su „sake“, o su budistiniu terminu „kančia“ (苦 ku), – pastarasis, beje, taip pat yra skolinys iš kinų kalbos (), kuri savo ruožtu jį adaptavo pagal sanskrito terminą (duḥkha).

 
Kurias iš jų, Jūsų manymu, sunkiausia paaiškinti lietuvių auditorijai ir kodėl?

Iš patirties žinau, kad studentų auditorijai (ir ne tik lietuvių, bet ir pačių kinų) itin sunku suprasti tą variantiškumą, kurį kinų rašmenys įgauna japonų kalboje ir kodėl „devyni šimtai“ japoniškai virsta kyūhyaku 九百, „devinta mėnesio diena“ – kokonoka 九日, o „rugsėjis“ (devintas mėnuo) – kugatsu 九月. Beje, kaip nekeista, lietuviams studentams vienas sunkiausiai įsisavinamų dalykų yra Mėnulio kalendoriaus ypatumai, kur „devintas mėnuo“ yra visai ne „rugsėjis“, o senuosiuose japonų tekstuose parašytus, „devintą mėnesį“ reiškiančius hieroglifus (九月) iš tiesų reikia tarti ne kugatsu (nes šis žodis siejasi tik su Saulės kalendoriaus „rugsėju“), o nagatsuki, tai yra „ilgasis mėnuo“, nes taip jis būdavo įvardijamas pagal Mėnulio kalendorių, o pradžioje ir rašytas atitinkamai (長月).

 

Ačiū Jums, Gerbiama Dalia, už išsamų atsakymą! Iš tiesų, pagalvojau, kad kinų kalboje devyni netgi gali turėti pozityvią ilgalaikiškumo konotaciją (久). Daugiau klausimų dabar neturėčiau.

 

Sanskritiškos ir kiniškos Daśapadārthaśāstros (勝宗十句義論) terminijos lyginamoji analizė: vertimo aspektai ir reikšmių slinktys

  • Bibliografinis aprašas: Tadas Snuviškis, „Sanskritiškos ir kiniškos Daśapadārthaśāstros (勝宗十句義論) terminijos lyginamoji analizė: vertimo aspektai ir reikšmių slinktys“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose, @eitis (lt), 2025, t. 2056, nr. 38–54, ISSN 2424-421X.
  • Recenzentai: Liucija Černiuvienė, Vaida Almonaitytė Navickienė, Valdas Jaskūnas.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Santrauka. Šiame pranešime analizuojama Indijos filosofijos mokyklos – vaiśeṣikos teksto – „Daśapadārthaśāstra“ (VI a.) pagrindinės sanskritiškos terminijos vertimai į kinų kalbą. Remiamasi lyginamąja sanskrito ir kiniškų terminų etimologine ir semantine analize, atskleidžiant originalo terminų bei vertinių panašumus ir skirtumus. Ypatingas dėmesys skiriamas esminiams vaiśeṣikos terminams, tokiems kaip padārtha (ontologinė kategorija), dravya (substancija) ir guṇa (savybė). Parodoma, jog kiniški vertiniai kai kada perteikia originalo terminų reikšmę įvedant papildomus koncepcinius niuansus.

Pagrindiniai žodžiai: vaiśeṣika, Daśapadārthaśāstra, vertimas, sanskritas, kinų kalba.

 

Įvadas

Vaiśeṣika-Daśapadārthaśāstra“ (dar žinoma kaip „Daśapadārthaśāstra“ arba „Daśapadārthī“) yra vienas iš ankstyviausių ir pilnai išlikusių vaiśeṣikos filosofijos mokyklos tekstų. Šis veikalas laikomas traktatu, nes jame sistemingai, dažniausiai apibrėžimais, pristatomi vaiśeṣikos terminai ir jos teoriniai pagrindai. Tekstas datuojamas V–VI a. ir priskiriamas Candramačiui (月慧) arba Maticandrai (慧月). Originaliai parašytą sanskrito kalba „Daśapadārthaśāstrą“ apie 647 m. į kinų kalbą išvertė Xuánzàng’as (玄奘, 602–664), suteikdamas jai pavadinimą „Shèngzōng shíjùyì lùn“ (勝宗十句義論). Deja, sanskritiškas tekstas neišliko, tačiau buvo rekonstruotas pagal kinišką vertimą ir kitus šaltinius, remiantis Miyamoto Keiichi 宮元啓一; žr. Keiichi Miyamoto, The Metaphysics and Epistemology of the Early Vaiśeṣikas, pp. 167–206; Daśapadārthī (勝宗十句義論): An Ancient Indian Literature of Thoroughly Metaphysical Realism, pp. 9–54. atliktu tyrimu. Išvertus į kinų kalbą, „Shèngzōng shíjùyì lùn“ buvo įtrauktas į budistinių tekstų katalogus, o vėliau – ir į Rytų Azijos budistų kanoninius rinkinius Rinkiniai sudarinėti nuo X a. Pirmasis toks rinkinys vadinamas – „Kāibǎo“ (開寶), užbaigtas 983 m., jį sudarė 1076 tekstai. (Dàzàngjīng 大藏經, Taishō Taishō leidimas – „Taishō Shinshū Daizōkyō“ (大正新脩大藏經, 1924–1934), kurį sudaro 2920 tekstų. leidime esančio „Shèngzōng shíjùyì lùn“ teksto nr. – T. 2138), nepaisant to, kad jis nėra budistinis, o brāhmaṇistinę filosofiją atspindintis veikalas. Vienintelė kita išimtis – „Suvarṇasaptati“ („Jīn qīshí lùn“ 金七十論, T. 2137), kurį į kinų kalbą apie 557–569 m. išvertė Paramārtha (眞諦). Šis tekstas laikomas ankstyviausiu sāṃkhyos filosofijos mokyklos pamatinio veikalo „Sāṃkhyakārikā“ komentaru. Abu šie darbai išsiskiria kiniškame kontekste, nes absoliuti dauguma iš Indijos į Kiniją atkeliavusių tekstų priklauso budistinei tradicijai.

 

Neretai mokslininkai budistinius tekstus ir jų doktrinas laiko vieninteliu Indijos filosofiniu paveldu Rytų Azijoje. Tačiau net Dàzàngjīng’o budistiniuose tekstuose aptinkama svarbių nuorodų į sāṃkhyos, nyāya-vaiśeṣikos, yogos ir džainų mokymus, liudijančių brāhmaṇistinės filosofijos sklaidą ir jos interpretacijas šiame regione. Viena mažiausiai ištirtų „Daśapadārthaśāstros“ recepcijos sričių – jos komentarai ir su vaiśeṣika susijusi informacija, išsibarsčiusi įvairiuose Dàzàngjīng’o tekstuose. Kinijoje nėra išlikusių „Daśapadārthaśāstros“ komentarų, tačiau kai kuriuose budistiniuose veikaluose pateikiamos šio traktato citatos, taip pat pasakojamos vaiśeṣikos doktrinos. Pavyzdžiui, apie vaiśeṣiką aptariama Kuiji (窥基, 632–682) veikale „Chéng Wéishìlùn Shùjì“ (成唯識論述記, T. 1830) bei Jizang (吉藏, 549–623) veikaluose „Sānlùn Xuányì“ (三論玄義, T. 1852) ir „Báilùn Shū“ (百論疏, T. 1827). Skirtingai nei Kinijoje, XVIII–XIX a. Tokugavos laikotarpio Japonijoje išaugo susidomėjimas sāṃkhyos ir vaiśeṣikos mokymais. Šiuo laikotarpiu buvo parašyta keliolika komentarų „Suvarṇasaptati“ ir svarbiausia – „Daśapadārthaśāstros“, tačiau daugelis jų liko rankraščių pavidalu ir iki šiol nėra išsamiai ištirti. Aktyviausi šių tekstų komentatoriai buvo Kiben (基辨, 1718–1791) ir Kaidō Šiuos komentarus galima atrasti „Nihon Daizōkyō“ (日本大藏經) 59 tome, 1973–1978 leidimas. (快道, 1751–1810), kurių darbai prisidėjo prie indologijos mokslo Japonijoje Meiji (1868–1912) laikotarpiu.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė