Konferencija Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose

Santrauka. Konferencijoje kritiškai plėtojama vertimo samprata, tradiciškesnius filologinius atvejus literatūrinėse Rytų ir Vakarų kultūrose lygiagretinant bei kryžminant su eksperimentiškesniais filosofijoje, dailės terapijoje ir ezoterizmo tyrimuose. Ši, lyginamoji tarpdalykinė prieiga leidžia pagauti, išryškinti ir aptarti netikėtus, slaptesnius, mokslinę mintį turtinančius vertimo pjūvius ir jų sąsajas: Dalia Švambarytė pranešime „Skaičių pasaulis kultūroje ir vertime: japonų ir lietuvių kalbų atvejis“ aiškina, kokius iššūkius slepia japoniškųjų skaičių vertimas į kitokioje religinėje, folklorinėje ir etinėje aplinkoje susiformavusią lietuvių kalbą. Tadas Snuviškis pranešime „Sanskritiškos ir kiniškos Daśapadārthaśāstros (勝宗十句義論) terminijos lyginamoji analizė: vertimo aspektai ir reikšmių slinktys“ nagrinėja Indijos filosofijos mokyklos vaiśeṣikos teksto (VI a.) pagrindinės sanskritiškos terminijos vertimus į kinų kalbą. Žilvinas Vareikis pranešime „Nuoseklumo koncepcijos aspektai Maxo Schelerio filosofijos vertime“ svarsto, kokios vertimo strategijos tinkamiausios verčiant Schelerio tekstus ir kaip reikėtų suprasti vertėjo vaidmenį filosofinio teksto vertimo procese. Rasius Makselis pranešime „Archajinis realizmas ir vertimo negalimybė“ apibrėžęs filosofines archajinio realizmo prielaidas Platono dialoge Kratilas, aptaria šio reiškinio liudijimus įvairiose vertimo negalimybės situacijose. Aivaras Stepukonis pranešime „Biblinė ir filosofinė hermeneutikos: kaip versti reikšmę į poelgį?“ grindžia mąstymo ir elgesio jungties svarbą teoriniam pažinimui. Stanislavas Mostauskis pranešime „Patirtis vertimuose, arba Trumpa mergaitės istorija, papasakota piešiniais“ tiria piešėjos gebėjimą reikšti savo patirtį ikonografiniais piešinių motyvais bei versti į tyrėjo siūlomą interpretacinį tekstą.

Pagrindiniai žodžiai: skaičius, skaitmuo, kinų hieroglifai, japonų fonetika, simbolinės reikšmės, keturi, aštuoni, devyni, Murakami Haruki, George Orwell, matai, istorinė periodizacija, žmogaus amžius, atmintinos datos, avies medžioklė, vaiśeṣika, Daśapadārthaśāstra, vertimas, sanskritas, kinų kalba, filosofinis vertimas, vertėjas, Max Scheler, fenomenologija, vertimo teorija, vertimas, realizmas, konvencionalizmas, hermeneutika, senoji lietuvių raštija, biblistika, Šventasis Raštas, vertimas, hermeneutika, literatūrinė kritika, polisemija, ketveriopa reikšmė, epistemologija, bejėgis mąstymas, pajėgus mąstymas, pneuminė mąstymo galia, mąstymo pneumatika, dailės terapija, paauglystė, individualios patirties atsklaida, ikonografinė analizė, žvilgsnio motyvo kaita.

Programa

1. Skaičių pasaulis kultūroje ir vertime: japonų ir lietuvių kalbų atvejis4
2. Pranešimo svarstymas19

1. Sanskritiškos ir kiniškos Daśapadārthaśāstros (勝宗十句義論) terminijos lyginamoji analizė: vertimo aspektai ir reikšmių slinktys38
2. Pranešimo svarstymas55

1. Nuoseklumo koncepcijos aspektai Maxo Schelerio filosofijos vertime74
2. Pranešimo svarstymas95

1. Archajinis realizmas ir vertimo negalimybė115
2. Pranešimo svarstymas145

1. Biblinė ir filosofinė hermeneutikos: kaip versti reikšmę į poelgį?217
2. Pranešimo svarstymas264

1. Patirtis vertimuose, arba Trumpa mergaitės istorija, papasakota piešiniais280
2. Pranešimo svarstymas322

1. On Translations: The Metamorphosis of Content in Objects and Bodies351

Skaičių pasaulis kultūroje ir vertime: japonų ir lietuvių kalbų atvejis

Santrauka. Skaičius išreiškiantys rašmenys – nesvarbu, ar arabiškieji, ar romėniškieji, ar hieroglifiniai – iš pirmo žvilgsnio atrodo nuasmeninti, matematiški, konkretizuojantys kiekį ir lengvai perkeliami iš vienos kalbos į kitą. Tačiau dažnas jų talpina pačius įvairiausius kultūrinius krūvius – pradedant krikščioniškąja trejybe ir baigiant japoniškuoju devynetu kaip kančios sinonimu. Šiame pranešime bus kalbama apie tai, kokius iššūkius slepia japoniškųjų skaičių (paveiktų ir kiniškosios kultūros) vertimas į kitokioje religinėje, folklorinėje, etinėje aplinkoje susiformavusią lietuvių kalbą, pasitelkiant konkrečius pavyzdžius ir aptariant adekvačių atitikmenų paieškos kliūtis.

Pagrindiniai žodžiai: skaičius, skaitmuo, kinų hieroglifai, japonų fonetika, simbolinės reikšmės, keturi, aštuoni, devyni, Murakami Haruki, George Orwell, matai, istorinė periodizacija, žmogaus amžius, atmintinos datos, avies medžioklė.

Skaičius už aritmetikos rėmų

Į skaičius ir skaitmenis esame įpratę žiūrėti kaip į nuobodžią kasdienybės dalį, tačiau du arba trys nėra tik buhalteriniai rodikliai. Tai – ir kultūrinės sąvokos, kai kalbame apie sutuoktinių porą, tris brolius, trejybę ar ketvertą, kuris žymi ne tik Lietuvoje (ir Japonijoje) aiškiai išreikštus metų laikus, bet ir keturias namo sienas. Pavyzdžiui, nagrinėdama lietuvių poeto Jono Strielkūno (1939–2010) kūrybą, literatūrologė Viktorija Daujotytė (g. 1945) rašo:

Viktorija Daujotytė:

Kodėl ketureilis, beveik nepajudinama Strielkūno posmo forma? Ir todėl, kad ji yra pirminė keturių pasaulio šalių, keturių metų laikų, keturių namo kampų forma, pirminis kvadratas (netgi semiotine prasme), į kurį natūraliai įsibrėžia ratas (taip pat hermeneutinis ratas). Pradžia, kuri neturi pabaigos; pabaigoje jau yra kita pradžia, ne visada atpažįstama kaip pradžia. Neatpažinta kažko naujo pradžia laikoma žinomo, įprasto pabaiga. Dar: dvieilis, kartojantis tą patį simetrijos dėsnį: naktis – diena, žiema – pavasaris… Postmodernioji estetika sako, kad binarinės konstrukcijos vieną narį iškelia aukščiau: vyro – moters opozicijoje pirmas ištariamas vyras… Bet čia jau teorinės problemos. Poezijai svarbus pats dviejų santykis: vieno išryškėjimas kito atžvilgiu. Viktorija Daujotytė, „Širdies linija laiko delne“, p. 44.

Spustelėjus išskleisti...

Vis dėlto kyla klausimas, ar kiekvienam lietuviui girdėtas posakis, kad moteris šeimoje „laiko visus keturis kampus“, tiktų apvalaus pagrindo vigvamuose gyvenantiems indėnams arba mongolų klajokliams su jų apskritomis „jurtomis“ (beje, lietuvių kalboje įsitvirtinęs skolinys iš rusų kalbos „jurta“ patiems mongolams nėra priimtinas, kitaip nei japoniškasis variantas geru ゲル, kuris yra artimesnis originalui gher). Kita vertus, tiurkų tautosakoje itin svarbią reikšmę turi skaičius „keturiasdešimt“ (keturiasdešimt šeimų, keturiasdešimt raitelių, keturiasdešimt dienų ir naktų, keturiasdešimt bendražygių ir, be abejo, Vilniaus pakraščio kaimas „Keturiasdešimt Totorių“).

Japonų kalboje panašią epinę „daugybės“ reikšmę yra įgavęs skaičius „aštuoni“, paveiktas iš kinų pasiskolinto hieroglifo 八 (ba) grafikos, kurią sudaro iš vieno (nematomo) taško išeinantys brūkšniai, kuriantys į begalybę tolstančių tiesių įspūdį. Todėl kai japoniškuose metraščiuose teigiama, kad vienas svarbiausių šintoistinės Japonijos dievų Ōkuninushi (大国主神 Ōkuninushi no kami) turi aštuonias dešimtis (八十神 yasogami) piktų brolių, mums iš tiesų reikėtų įsivaizduoti dar nepalankesnę šiam kultūriniam herojui situaciją, nes „aštuonios dešimtys“ visų pirma yra „gyvos gausybės“ eufemizmas. Net keturios pasaulio šalys tradicinėje japonų kultūroje turi tendenciją virsti aštuoniomis – viena vertus, su Žiurkės (子 ne), Triušio (卯 u), Arklio (午 uma), Gaidžio (酉 tori) kryptimis; kita vertus, – su tarpiniais Drakongyvatės (辰巳 tatsumi), Avinbeždžionės (未申 hitsujisaru), Šunkiaulės (戌亥 inui) ženklais ir itin svarbiu Jaučiatigrio (丑寅 ushitora) tašku, dar žinomu „demonų vartų“ (鬼門 kimon) pavadinimu.

„Keturi“ (四 shi) Japonijoje yra „mirties“ (死 shi) homofonas, į japonų kalbą atkeliavęs su „keturis“ žyminčiu kinišku hieroglifu ir jo kinišku tarimu sì, kuris savo ruožtu taip pat yra artimas kiniškam žodžiui „mirtis“ (死 sǐ). Japonijoje šis skolinys papildė kur kas senesnius vietinius „ketverto“ tarimus yotsu arba yottsu 四つ ir pagimdė dar vieną – yon 四, dažnai vartojamą tuose dviskiemeniuose junginiuose, kur pagal japonų kalbos taisykles turėtų būti prietaringą baimę keliantis kiniškos kilmės atitikmuo shi. Neigiamų asociacijų japonai bando išvengti ir kitais lingvistiniais instrumentais, kiniškosios kilmės „ketvertą“ (shi) tapatindami su pirmuoju japoniško žodžio „laimė“ (幸せ shiawase, kitaip: 仕合せ) skiemeniu. Tokiems semantiniams viražams įtakos, be abejo, padarė iš vakarietiškos kultūros atėjęs keturlapio dobilo tapatinimas su laime. Vis dėlto Japonijos ligoninėse nerasime nei ketvirtos palatos, nei ketvirto aukšto, nors su japonų kultūra nesusipažinusiam užsieniečiui toks įprastinės numeracijos pažeidimas nebūtinai bus suprantamas be papildomo komentaro.

Orwellas ir Murakami

Esama ir dar vieno negatyviosioms patirtims priskiriamo skaičiaus. Tai – japoniškasis „devynetas“ 九, tarp kurio galimų tarimų yra ku, pagal skambesį sutampantis su žodžiu „kančia“ (苦 ku). Todėl sausio pirmą (kaip ir Vakarų pasaulyje) dabar Naujuosius metus švenčiantys japonai šiai progai skirtų grūstų ryžių kukulių mochi 餅 negamina gruodžio 29 (dvigubo devyneto) dieną. Netinkama ši diena ir namus puošti naujametėmis dekoracijomis – vazonais kadomatsu 門松 su pušų šakomis ir bambukų stiebais.

Ku nėra vienintelis fonetinis japoniškasis „devyneto“ variantas. Šis iš kiniškų šaknų kilęs skiemuo (kiniškai „devyni“ yra jiu) turi kur kas archajiškesnį etninį atitikmenį kokonotsu 九つ, iš dalies tebegyvuojantį japonų kalbos žodyje „devinta mėnesio diena“ (九日 kokonoka). Be to, ir pats ku Japoniją iš Kinijos pasiekė ne vienas, o su alternatyva kyū. Pastaroji netikėtą reikšmę įgijo japonų rašytojo Murakami Haruki 村上春樹 (g. 1949) tritomio romano 1Q84 (publikuoto 2009–2010) pavadinime. Kadangi lotyniška raidė q japoniškai irgi tariama kyū, Murakami kūrinio pavadinimas skamba lygiai taip pat kaip po vieną skaitmenį perskaityti 1984 metai (jap. ichi kyū hachi yon), į pasaulio kultūros kanoną su nauja reikšme atėję iš brito George’o Orwello (1903–1950) knygos. Tiesa, originalusis Orwello kūrinio pavadinimo tarimas Nineteen eighty-four neturi nieko bendra nei su pavieniu skaitmeniu „9“, nei su angliškuoju raidės q tarimu [kju:] (lietuvių kalboje orientuojamasi į lotyniškąjį šios raidės tarimą [kū]). Čia reikėtų patikslinti, kad pats Orwello romano pavadinimas ir į japonų kalbą verčiamas ne kaip mechaninė skaitmenų rikiuotė, o kaip rišlus žodžių junginys Sen kyūhyaku hachijū yo nen 1984年, tai yra Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirti metai (lygiai kaip lietuvių kalboje jis virsta antrašte 1984-ieji, o ne Vienas devyni aštuoni keturi), tačiau vaizdiniu lygmeniu jis neabejotinai užkoduojamas Murakami romano pavadinime, kartu sukurdamas alternatyvią tikrovę romano siužete. Kitaip tariant, vizualiai Murakami romano sąsaja su orveliškaisiais 1984 metais atpažįstama visose arabiškus skaitmenis ir lotyniškąjį raidyną naudojančiose kalbose, tačiau japonų kalba išskirtinė tuo, kad leidžia šį kodavimą atlikti ir garsiniu lygmeniu, tai yra pasitelkiant raidės q ir skaitvardžio „devyni“ sutapimo japonų kalbos fonetinėse adaptacijose nulemtą žodžių žaismą, kurio vertimuose į kitas kalbas (įskaitant ir, pavyzdžiui, kinų) išlaikyti neįmanoma – bent jau nepaaukojus kompaktiškos vaizdinės asociacijos. Pastarajai pirmenybė teikiama ir originalų pavadinimą tikslingai išlaikančiame lietuviškajame vertime (vertėja Ieva Susnytė). Tokį sprendimą leidykla (iš japonų kalbos išverstą romaną 2011 metais išleido „Baltos lankos“) priėmė nepaisydama papildomo iššūkio – lotyniškosios abėcėlės raidė q tuomečio egzistavimo už lietuviškosios rašto sistemos ribų (svetimvardžių rašyboje kartu su x ir w ji buvo įteisinta tik 2022 metais).

Matų klausimas

Anglosaksai atstumą skaičiuoja myliomis ir jardais, kiekius tuzinais, o svorį – svarais, kuriuos sudaro šešiolika uncijų. Japoniškoji skaičiavimo sistema yra dešimtainė (dabar ir metrinė) ir šia prasme lietuviams artimesnė. Tačiau panašumai baigiasi priėjus 10 000, – šis skaičius japonų kalboje išreiškiamas atskiru žodžiu man 万, grafiškai sutampančiu su kiniškuoju wan. Pastarasis taip pat žymi „dešimt tūkstančių“, tačiau gali reikšti ir nesuskaitomus „miriadus“. Japoniškai „miriadai“ rašomi tuo pačiu kinišku hieroglifu, bet turi kitą tarimą ban, daugeliui užsieniečių girdėtą dažnai neverčiamame į kitas kalbas žodyje banzai 万歳, reiškiančiame „valio!“, o iš tikrųjų – „Ilgiausių metų imperatoriui“, valdovui linkimo amžiaus trukmę šiuo atveju išplečiant ne iki 10 000 (man), o iki „amžinybės“ (ban). Beje, kinišką tikrinį daiktavardį „Didžioji kinų siena“ (万里长城 Wanli changcheng) kone paskiemeniui į japonų kalbą verčiant atitikmeniu Banri no chōjō 万里の長城, jame esantis skaičius wan taip pat interpretuojamas ne kaip konkretusis „dešimt tūkstančių“ (man), o kaip nesuskaičiuojamasis ban, kuris čia susijungia su kinišką „mylią“ reiškiančiu žodžiu li 里, Japonijoje virtusiu ilgio matu ri 里. Šis savo ruožtu yra prisiderinęs ne tik prie japonų fonetikos galimybių, bet ir įgijęs kitokį dydį, – kiniškasis li atitinka 500 m pagal dabartinius skaičiavimus, o japoniškasis ri siekia maždaug 3,9 km.

Kalbant apie man, pabrėžtinas dar vienas aspektas, keliantis daug problemų sinchroninio vertimo iš japonų kalbos specialistams, turintiems įsisavinti kitokią didelių skaičių įvardijimo logiką. Pavyzdžiui, „milijonas“ japoniškai neturi terminologinio atitikmens ir yra suvokiamas kaip „šimtas manʼų“. Savo ruožtu „milijardas“ yra „dešimt oku“, kitaip tariant, į stambesnio skaičiaus lygį japonų (ir kinų) kalboje pereinama anksčiau nei lietuvių, fiksuojant „šimtą milijonų“ atitinkantį oku 億, kuris gaunamas vieną man’ą padauginus iš vieno manʼo. Tokie skaičių sekos skaidymo įvairiose kultūrose neatitikimai keičia mums įprastą psichologinį daiktų proporcinės vertės suvokimą. Pavyzdžiui, Japonijos jena (円 en) yra smulkus piniginis vienetas, todėl šioje šalyje gyvenantys užsieniečiai, net ir bendraudami tarpusavyje kitomis kalbomis, stambesnių įsigytų pirkinių kainą linkę skaičiuoti manʼais, juo labiau kad 10 000 yra ir aukščiausias japoniškųjų banknotų nominalas. Panašiai astronominius dydžius su jų labai dideliais skaičiais mums padeda lengviau priimti sutartinis nulių kiekio žymėjimas laipsnio simboliu.

Situaciją apsunkina tai, kad skaitmenims rašyti japonai noriai vartoja ne tik kiniškus, bet ir, kaip matėme, arabiškus ar – kai kuriais atvejais – net romėniškus skaitmenis (ypač kai rašoma ne vertikaliomis eilutėmis iš dešinės į kairę, o horizontaliomis – iš kairės į dešinę). Kaip pavyzdį galima pateikti Fukui prefektūros (福井県 Fukui-ken) municipalinės bibliotekos darbuotojų sudarytą žinyną Hyakumankai shinda neko 100万回死んだねこ. Japonų kalbos nemokantis lietuvis, ant viršelio išvydęs šios knygos pavadinimą, greičiausiai būtų įsitikinęs, kad kalbama apie šimtinę, tačiau su sinocentrine kultūra artimiau susipažinęs žmogus iš karto pastebėtų prie arabiškais skaitmenimis parašyto „100“ prisišliejusį kinišką hieroglifą, reiškiantį „dešimt tūkstančių“. Taigi iš tiesų čia turimas omenyje „milijonas“, o jeigu versime visą pavadinimą, – „Milijoną kartų nugaišusi katė“.

Periodizacijos tradicijų kolizijos

Atskiros atvejo analizės reikalauja ikimoderniųjų laikų Japonijoje galiojęs valstybės gyvavimo etapų išdėstymo ir jų fiksavimo kalendoriuje metodas, nieko bendra neturintis su krikščioniškąja tradicija, į istorinę retrospektyvą įvedančia Kristaus gimimo metus. Konkretus pavyzdys galėtų būti „pirmi Hōgen eros metai“. Japonams tai – įžanga į žiauraus pilietinio karo epochą, prasidėjusią nuo vadinamojo „Hōgen eros karo“ (保元の乱 Hōgen no ran). Lietuviams tai yra 1156 metai. Tačiau verčiant istorines japonų kronikas ar istorinę beletristiką, šį skaičių vartoti nėra korektiška, nes Japonija tuo metu gyveno ne pagal Grigaliaus kalendorių, o pagal Mėnulio kalendorių, kiniškąjį Zodiaką ir imperatorių valdymo eras, kurios turėjo savo devizus. Šiuo atveju devizas yra Hōgen 保元, reiškiantis „Pamatų sergėjimą“ ir apibrėžiantis Japonijos istorijos tarpsnį nuo 1156 iki 1159 metų. Tokį šūkį buvo iškėlęs imperatorius Goshirakawa (後白河天皇 Goshirakawa tennō; 1127–1192) po savo įžengimo į sostą 1155 metais. Pradžioje tą patį devizą naudojo ir 1158 metais jį soste pakeitęs pirmagimis sūnus Nijō (二条天皇 Nijō tennō; 1143–1165), tačiau 1159 metais Nijō savo valdymą tęsė jau su kitokiu lozungu – Heiji 平治, reiškiančiu „Įsivyravusią taiką“. Nors į šį pavadinimą buvo sudėta vilčių dėl didesne santarve paženklintos šalies ateities, jas sudaužė antra neramumų banga, kilusi po kelių mėnesių ir gavusi Heiji eros karo (平治の乱 Heiji no ran) pavadinimą. Gelbėti padėtį nutarta netrukus paskelbus naują erą – Eiryaku 永暦 (1160–1161), kuri taip pat tetruko vienerius metus. Iš viso Nijō yra net šešių erų imperatorius, ir tai sukelia papildomų keblumų vertėjams, bandantiems be daugybės išnašų (bent jau grožinės literatūros rinkodaroje toleruojamų vis mažiau) sklandžiai perteikti šios nuo Japonijos monarchijos neatsiejamos periodizacijos, tapusios painia metų skaičiavimo sistema, niuansus.

Net jei patys realios valdžios neturėdavę Japonijos valdovai ir nepalikdavo ryškesnio pėdsako istorijoje, jų valdymo etapai gali pažadinti ištisą asociacijų grandinę. Pavyzdžiui, retas pasakytų, kada į sostą atsisėdo imperatorius Gotsuchimikado (後土御門天皇 Gotsuchimikado tennō; 1442–1500), tačiau trečias iš septynių jo valdymo tarpsnių – vadinamoji Ōnin 応仁 era (1467–1469) – žinoma visiems, kurie yra mokęsi Japonijos istorijos, nes ji davė pavadinimą Ōnin eros karui (応仁の乱 Ōnin no ran; 1467–1477), išaugusiam į daugiau nei šimtmetį trukusius žiaurius pilietinius konfliktus.

Žmogaus amžius kalendoriniuose cikluose

Praėjus šimtui metų nuo Ōnin eros karo, Japonijoje iškilo pirmas karvedys, turintis ambicijų suvienyti visą šalį. Tai – ryški (ar net ryškiausia) Japonijos istorijos asmenybė Oda Nobunaga 織田信長 (1534−1582). Vienas iš jo pomėgių buvo šokis su vėduokle rankoje. Jį atlikdamas Nobunaga paprastai giedodavo žodžius, įkvėptus XIII amžiuje nežinomo autoriaus (ar autorių) romano Sakmė apie Tairų giminę (平家物語 Heike monogatari), kuriame grožinės prozos kalba atpasakojami įvykiai, prasidėję Hōgen eros metais.

Nežinomas autorius:

人間五十年、
下天のうちを比ぶれば、
夢幻の如くなり
一度生を享け、
滅せぬもののあるべきか
Ningen gojūnen,
Geten no uchi wo kurabureba,
yumemaboroshi no gotokunari.
Hitotabi sei wo ete,
metsusenu mono no arubekika?
Tie penkiasdešimt metų,
kur šioj žemėj žmogui paskirti,
kaip sapnas po dangum bekraščiu šmėsteli.
Kam duodama gyvybė, tas pražus, –
argi bent vienas šios lemties yra išvengęs?! Dalia Švambarytė, Japonijos istorija, p. 302. ​

Spustelėjus išskleisti...

Tiek populiariojoje, tiek akademinėje literatūroje pabrėžiama, kad Nobunaga išpranašavo savo likimą, nes mirė eidamas penkiasdešimtuosius metus, tačiau pažvelgus į jo gyvenimo datas, akivaizdu, kad pagal vakarietišką žmogaus amžiaus supratimą, jis ėjo keturiasdešimt devintus metus. Tokia skaičių simboliką sugriaunanti neatitiktis atsiranda dėl to, kad japonai iki XIX amžiaus pabaigos, kai valstybiniu lygiu buvo apsispręsta pasukti vesternizacijos (tuo metu sietos ir su modernizacija) linkme, gyveno pagal visoje Rytų Azijoje taikytą „pridėtinių metų“ (数え年 kazoedoshi) principą, tai yra manyta, kad naujagimis į pasaulį ateina jau turėdamas vienerius metus, o gimtadienį tais laikais visi japonai švęsdavo pirmą Naujųjų metų dieną. Patys Naujieji metai, kurie šių laikų Japonijoje sutinkami sausio pirmą dieną, būdavo švenčiami pagal Mėnulio kalendorių ir sutapdavo su vadinamaisiais „kinų Naujaisiais metais“, todėl versdamas tekstą, parašytą iki 1873 metų, kai buvo įvestas Grigaliaus kalendorius, vertėjas turėtų kalbėti ne apie, pavyzdžiui, „vasarį“, o apie antrą metų mėnesį (prasidėdavusį maždaug kovo viduryje).

Atmintinų datų problema

Datų vertimo problema gali iškilti ir sutampant vakarietiškajam bei japoniškajam kalendoriui, jei kalbama apie istorinę atmintį. Iškalbingiausias pavyzdys čia būtų Murakami Haruki romanas Avies medžioklė (羊をめぐる冒険 Hitsuji wo meguru bōken; 1982) su dedikacijos vietoje įrašyta paantrašte „1970 metų lapkričio 25 diena“. Tai – diena, kai ritualinę savižudybę seppuku 切腹 atliko Murakamio kolega Mishima Yukio 三島由紀夫 (1925–1970). Vienas žymiausių Japonijos literatų Mishima, įvairiais amplua reiškęsis ir teatre bei kine, savo būsimą mirtį buvo surežisavęs iš anksto – kaip patriotinę dvasią su bendražygių grupe ginklu norėjusio atgaivinti, tačiau visuomenės nesuprasto kario viešą aktą. Vis dėlto, susidūrusi su tikrove, savižudžio inscenizuota drama, į kurią įsitraukė ir įvykio vieton atskubėjusi žiniasklaida, prarado herojinį patosą ir virto tragišku farsu, stebimu daugybės televizijos žiūrovų. Todėl ir šiai atmintinai datai skirtame savo romane Murakami sugyvulina Mishimos kūryboje sureikšmintą estetiškumą, pagrindiniu įvaizdžiu pasirinkdamas „avį“ (jap. 羊 hitsuji), kurią nusakantis kiniškas hieroglifas yra ir „grožį“ reiškiančio rašmens美 (kin. mei, jap. bi) sudėtinė dalis. Visa ši vizualioji asociacija yra nepasiekiama kinų ir japonų rašto niekada nesimokiusiam žmogui. Su šiuolaikine Japonijos istorija nesusipažinusiam užsienio skaitytojui bereikšmė lieka ir pati įvadinė data, nors Murakamio romano (kuriame Mishimos pavardė, beje, tiesiogiai niekur neminima) skaitytojas japonas jos prasmę atseks iš karto (panašiai kaip lietuviui skaitytojui neprireiktų enciklopedijos pagalbos išvydus net ir be konteksto paminėtą „1991 metų sausio 13-ąją“ ar „1410 metų liepos 15-ąją“).

Išvados

Dauguma šiame pranešime keliamų klausimų yra atviri, – į juos kiekvienas vertėjas pateikia individualų atsakymą darydamas savus pasirinkimus. Šie pasirinkimai dažnai priklauso nuo verčiamo teksto pobūdžio ir tikslinės auditorijos, į kurią orientuojamasi sprendžiant, kiek vertimas turi likti prisirišęs prie originalo, kaip jį reikėtų įkontekstinti, į kokias specifines realijas reaguoti išnašomis ir panašiai. Kartais šiuos pasirinkimus nulemia ir kultūros, kuriai priklauso verčiamas šaltinis, skleidėjų oficiali laikysena ar net autoriaus nubrėžiamos gairės.

Japonijos ambasada Vilniuje, skelbdama Japonijos–Lietuvos haiku konkursą, yra nurodžiusi, kad laukiama „trieilių, sukurtų klasikine forma (3 eilutės: 5–7–5 skiemenys) japonų arba lietuvių kalbomis“ Zai Ritoania Nihonkoku taishikan 在リトアニア日本国大使館 [Japonijos ambasada Lietuvoje], „3-ojo Japonijos–Lietuvos Haiku konkurso taisyklės“, 2013. . Tokios sąlygos yra įprasta praktika platinant pasaulyje japoniškosios poezijos idėją ir kartu atskiriant vadinamąjį „tarptautinį“ haiku 俳句 nuo japoniškojo. Šią atskirtį sukuria eilučių skaičius „trys“, kurio laikytis įpareigojami tik užsieniečiai, nes tiek trumpasis posmelis haiku, tiek lietuviškai „penkiaeiliu“ vadinamas ilgesnis eilėraštis tanka 短歌 (5–7–5–7–7 skiemenys) japoniškai rašomi viena ištisine fraze, žodžius, esant reikalui, į kitą eilutę perkeliant bet kurioje reikiamoje vietoje ir nesistengiant kryptingai kurti grafinės struktūros. Kitaip tariant, egzistuoja du haiku porūšiai – vietinis ir tarptautinis.

Dar vienas pavyzdys yra Murakami Haruki tekstų vertimai į anglų kalbą. JAV leidyklose juos įprasta adaptuoti (dažniausiai pasitelkiant kupiūras), – visi šie manevrai atliekami autoriui pritarus (aprobuotąjį angliškąjį tekstą, kurio vertėjus paprastai pasirenka savo nuožiūra, Murakami, be kita ko, laiko jo knygų vertimams į kitas kalbas tinkamesniu už originalą standartu). Todėl galima teigti, kad egzistuoja ne tik dvejopas haiku, bet ir dvejopas murakami – japoniškasis ir eksportinis anglosaksiškasis. Vis dėlto tai nereiškia, kad prie užsienio skaitytojo derinamasi besąlygiškai, kaip įrodo ir pirmą romano Avies medžioklė puslapį atverianti Mishima Yukio savižudybės data, kuri yra išlikusi tiek angliškojoje adaptacijoje, tiek vertimuose į kitas kalbas. Bet ar ją pro akis praleidęs užsienio šalių (tarp jų ir Lietuvos) skaitytojas nebus praradęs vieno reikšmingiausių knygos dėmenų? Ir ar galėtų vertėjai padaryti kažką daugiau – pasitelkti išnašas, komentarus, praplėsti sakinį trumpa informacija – kad kitatautei auditorijai atsivertų tiek Murakamio romano, tiek jame iškylančios avies meta-lygmuo?

Literatūra

• Daujotytė, Viktorija, „Širdies linija laiko delne“ | Viktorija Daujotytė, Esė apie poeziją ir esimą, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 44–57.
• Fukui kenritsu toshokan 福井県立図書館 (sud.), Hyakumankai shinda neko: Oboechigai taitoru shū 100万回死んだねこ 覚え違いタイトル集 [Milijoną kartų nugaišusi katė: klaidingai įsimintų knygų pavadinimų rinktinė], Tōkyō: Kōdansha 講談社, 2021.
• Hijiya-Kirschnereit, Irmela, “Orchestrating Translations: The Case of Murakami Haruki,” Nippon.com, Jan 10, 2014 [žiūrėta 2024 m. gruodžio 19 d.].
• Murakami, Haruki, 1Q84: Pirma knyga: balandis–birželis, vertė Ieva Susnytė, Vilnius: Baltos lankos, 2011.
• Murakami, Haruki, Hitsuji wo meguru bōken 羊をめぐる冒険 [Avies medžioklė], t. 1, Tōkyō: Kōdansha 講談社, 1985.
• Švambarytė, Dalia, Japonijos istorija, trečias, pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019.
• Švambarytė, Dalia, Japonų–lietuvių kalbų hieroglifų žodynas, Vilnius: Alma littera, 2002.
• Zai Ritoania Nihonkoku taishikan 在リトアニア日本国大使館 [Japonijos ambasada Lietuvoje], „3-ojo Japonijos–Lietuvos Haiku konkurso taisyklės“, Emb-japan.go.jp, 2013 [žiūrėta 2024 m. gruodžio 19 d.].

The World of Numbers in Culture and Translation: The Case of the Japanese and Lithuanian Languages

Summary. Numerals, whether Arabic, Roman, or hieroglyphic, may initially appear impersonal, mathematical, and focused exclusively on quantifying values, which makes them easily transferable from one language to another. However, many of them carry a wide range of cultural connotations—ranging from the Christian Trinity to the Japanese number ‘nine,’ which symbolizes suffering. This text will discuss the challenges involved in translating Japanese numerals (influenced by Chinese culture) into Lithuanian, a language shaped by a different religious, folkloric, and ethnic context. Specific examples will be provided, and the difficulties in finding suitable equivalents will be explored.

Keywords: number, numeral, Chinese characters, Japanese phonetics, symbolic meaning, four, eight, nine, Murakami Haruki, George Orwell, measurements, historical periodization, age counting, significant dates, sheep chase.

Pranešimo svarstymas

Dalia Švambarytė:

Kalbant apie man, pabrėžtinas dar vienas aspektas, keliantis daug problemų sinchroninio vertimo iš japonų kalbos specialistams, turintiems įsisavinti kitokią didelių skaičių įvardijimo logiką.

Spustelėjus išskleisti...

Gerb. Dalia, jei mūsų kasdienybę imtų valdyti japoniškas istorinio amžiaus skaičiavimas (nuo pirmųjų gimimo metų, senėjant per kiekvienus Naujuosius metus) arba taikant didelių skaičių „man“ (10 000) pagrindą, kaip tada iš esmės pasikeistų mūsų laiko, turtų ir asmeninės istorijos suvokimas? Kokie nauji pasakojimai galėtų atsirasti iš šio galimo skirtingų kultūrinių sistemų susidūrimo?

Žilvinas Vareikis:

jei mūsų kasdienybę imtų valdyti japoniškas istorinio amžiaus skaičiavimas (nuo pirmųjų gimimo metų, senėjant per kiekvienus Naujuosius metus) arba taikant didelių skaičių „man“ (10 000) pagrindą, kaip tada iš esmės pasikeistų mūsų laiko, turtų ir asmeninės istorijos suvokimas?

Spustelėjus išskleisti...

Jūs palietėte labai gyvenimišką klausimą. Istoriškai vadinamąsias „eras“ Japonijos imperatoriai galėdavo paveldėti iš pirmtakų arba susikurti kelias naujas per savo valdymo laikotarpį. Tačiau po 1868 metų, kai Japonija atsivėrė pasauliui po ilgos saviizoliacijos ir pradėjo vykdyti modernizacijos projektus, paremtus Vakarų pavyzdžiu, buvo priimtas nutarimas, kad „eros“ liks, bet bus skaičiuojamos paprasčiau, – jos turės prasidėti kartu su imperatoriaus karūnavimu ir pasikeisti atsisėdus į sostą naujam imperatoriui. Taip visas imperatoriaus Meiji valdymo laikotarpis tapo Meiji era (1868–1912), imperatoriaus Taishō laikotarpis – Taishō era (1912–1926) ir taip toliau. Kartu tai reiškia, kad japonai paprastai nekalba apie XIX amžiaus pabaigą ar XX amžiaus pradžią. Jie kalba apie Meiji eros vesternizaciją, apie Taishō eros demokratiją, apie Shōwa eros (1926–1989) „retro“, Heisei eros (1989–2019) literatūrines tendencijas ir panašiai.