• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Nepilnamečių priežiūros institucijos ugdytinių adaptacijos socioedukacinės prielaidos

Adaptaciją trikdančių veiksnių kintamosiosSocioedukacinių adaptacijos prielaidų kintamosios
7. Dvipakopė santykių sistema (pedagogų poveikio būdai ir „aukštesnės hierarchinės“ padėties ugdytinių poveikis) lemia dalies nepilnamečių nuolatinę baimę ir įtampą laukiant galimų sankcijų, pažeminimo, „atidirbimo“ tualete ar kitur… Tai trikdo ne tik tolesnės adaptacijos ir socializacijos procesų plėtotę, bet ir lemia tolesnes asmenybės struktūros transformacijas (nerimastingumą, pasitikėjimo aplinka nebuvimą, baimę, kerštingumą, autoagresiją ir kt.), o tai neišvengiamai dar labiau komplikuoja santykius tiek su aplinka, tiek ir su pačiu savimi (asmeninė adaptacija).7. Ugdytinių gyvenimo ir veiklos individualumo plėtra siekiant ugdyti nepilnamečių savarankiškumą, atsakomybę už savo veiksmus bei jų padarinius sudarant sąlygas saviraiškai, poilsiui, žaidimams, mokymuisi, savitvarkai, taip pat plėtojant „pasitikėjimo asmeniu” praktines prielaidas. Ugdytinis laikosi numatyto dienos režimo, įsisąmoninęs (netaikant kiek įmanoma bihevioristinių principų) jo reikšmingumą ne tik ugdymo sėkmei, bet ir fizinei bei psichinei sveikatai (saugumo poreikio tenkinimas).
8. „Čia ir dabar“ ugdytinių psichosocialinę situaciją PĮ lemia ir nuolatinės jų kaitos (tai yra iš esmės natūralus procesas, priklausant nuo daugelio veiksnių), skirtingo, amžiaus (pvz., 1–4 klasių ugdytinių amžius svyruoja nuo 7 iki 16 metų), ugdytinių „kriminalinės“ biografijos (vienoje grupėje ugdomi nusiųsti į įstaigą ir už bėgimus iš mokyklos, valkatavimą, ir už plėšimus, agresyvų elgesį vaikai), taip pat skirtingos psichofizinės būklės (sutrikusio intelekto, psichikos problemų turintys nepilnamečiai).8. Įstaigos veikla nukreipta ne į nepilnamečio „atskyrimą“ nuo trikdančiai veikiančios socialinės aplinkos, bet į jo socialinių įgūdžių, bendrojo ugdymo, elgsenos korekcijos plėtotę (individualios ir grupinės elgesio korekcijos ir resocializacijos programas, kurios padėtų ugdytiniams grįžti ir įsitraukti į aktyvų ir prasmingą visuomenės gyvenimą).
 
Adaptaciją trikdančių veiksnių kintamosiosSocioedukacinių adaptacijos prielaidų kintamosios
9. Ryškios autoritarinio ugdymo nuostatos, grindžiamos pedagoginiu pesimizmu („viską lemia genai“, „jie ateina užprogramuoti“, „vis tiek dauguma jų grįžta į savo ankstesnę aplinką“ ir pan.). Tokia nuostata griauna motyvacinius ir prasminius pedagoginės veiklos pamatus.9. Darbuotojų nuomonių struktūroje matyti tam tikrų humanistinių nuostatų apraiškos:
Būtina geriau pažinti ugdytinių ir jų gyvenimo istorijas sudarant prielaidą veiksmingesniam pedagoginiam poveikiui daryti.
Edukacinis tęstinumas yra vienas iš resocializacijos sėkmės garantų.
Kai kurie išskiria darbą kaip pagrindinę perauklėjimo priemonę. Minimas socialinių įgūdžių ugdymo prioritetas.
Pedagogai, socialiniai darbuotojai ir psichologai pabrėžia individualaus auklėjamojo darbo būtinybę. Jų turimas ugdytinio vaizdinys teigiamas ta prasme, kad vaikas matomas kaip psichologiškai pažeistas, kenčiantis žmogus („Įsitempęs, atsitraukiantis“, „nepatikli, bijanti ateities“, „pasimetus“, „ieškantis meilės vaikas“, „kupinas skausmo“, „ilgisi namų“). Pedagoginis optimizmas išreiškiamas tokiais žodžiais: „turime duoti šansą“. Suvokiamos ir pabrėžiamos ne tiek (ir ne tik) psichologinės vaiko delinkvencijos priežastys, bet ir giluminės socialinės priežastys. Suvokiamas vaiko socialinis viktimiškumas. PĮ ugdytinis neretai visai teisingai suvokiamas ne tiek (ir ne tik) kaip pažeidėjas, nusikaltėlis, bet kaip nepalankių socialinių aplinkybių auka, reikalaujanti socialinės paramos ir adekvataus palaikymo socialinės adaptacijos procese.
 
Socializacijos perspektyvų kintamosiosResocializacijos kintamosios
1. Dauguma visų ugdytinių savo ateitį įsivaizduoja miglotai. Dažniausiai jie norėtų įgyti paprastą profesiją ir dirbti mažai kvalifikuotą darbą. Kai kurie ugdytiniai minėjo ir retesnius (charizmatinius) amatus arba specialybes: kompiuteristas, prezidentas, dainininkas. Daugelis supranta, kad norėdami gauti net paprasčiausią darbą turi baigti mokyklą ir (ar) profesinę, aukštesniąją mokyklą. Kaip jau minėta, kai kurie ugdytiniai savo ateitį gali projektuoti gana adekvačiai.1. Sistemingas darbas su šeima, į šį procesą įtraukiant už nepilnamečių tinkamą grįžimą į gyvenamąją vietą atsakingas institucijas.
2. Nė vienoje įstaigoje niekas „nematė“ savo ateities „blatnų“ kompanijoje, vartojančio narkotikus ir alkoholį. PĮ siekiama tinkamai organizuoti socialinių įgūdžių ugdymo (-si) procesą. Tai ateityje turėtų padėti adekvačiau vertinti socialinės aplinkos keliamus reikalavimus ir, tikėtina, sėkmingiau adaptuotis (tiesa, ne visada sėkmingai) organizuojant įvairių rūšių (savitvarka, būreliai, profesinio rengimo pradmenys ir kt.) veiklą taikant tokiose institucijose galimas savivaldos formas, steigiant „pasitikėjimo grupes“, kuomet ugdytiniai turi sąlygiškai daugiau asmeninės ir fizinės erdvės (kambaryje gyvena po vieną arba du, laisviau juda teritorijoje bei mieste ir pan.), kryptingai bendrauja su aplinkiniais (varžybose, diskotekose ir kt.).2. Asocialiu elgesiu pasižymintiems nepilnamečiams skiriama pakankamai dėmesio („sustiprintas rūpestis ir priežiūra”) ne tik PĮ ugdymo procese, bet teikiama pagalba ir grįžus iš ugdymo institucijos į nuolatinę gyvenamąją vietą (sukurtas specialios socialinės pagalbos tarnybų tinklas). Socialinės pagalbos tarnybos gali būti kuriamos kaip valstybės užsakymą vykdančios viešosios įstaigos arba kaip valstybės ar savivaldybių steigiamos biudžetinės įstaigos.
 

Numatant priežiūros įstaigų ugdytinių socialinės adaptacijos ir socializacijos perspektyvas būtina turėti omenyje, kad tyrimais įrodyta, jog „uždaro“ tipo įstaigų auklėtiniai, ypač gana ankstyvame amžiuje patekę į globos institucijas, „kritiniu“ paauglystės tarpsniu pasižymi menka socialine branda, nepasiruošimu normaliems socialiniams ryšiams nustatyti, dideliu nerimu, polinkiu į „maskuojamos“ agresijos protrūkius Žr. Сергей Альбертович Алифанов, Лидерство в межличностных отношениях в учреждениях интернатного типа (на материале интернатов для математически одаренных детей), 1992, ir kt. . Problema ta, kad PĮ pedagoginio personalo stebėjimai byloja apie daugiau nei trečdalio jų ugdytinių negebėjimą (dėl įvairių priežasčių) socializuotis, ir daugumos jų aktyvumas būna susijęs su asocialios veiklos formomis. Įtakos turi ne tik transformuotų asmenybės bruožų visuma (susiformavusios neigiamos nuostatos, pakitusi vertybių skalė, šeimos ugdymo sistemos poveikis, gyvenimo globos įstaigose trukmė bei patirtis ir kt.), bet ir kai kurių ugdytinių grįžimas į tą pačią socialinę aplinką, iš kurios buvo patekta į globos ar priežiūros institucijas.

Išvados

Asmenybės socialinės adaptacijos ir socializacijos procesų dinamika ir sėkmingumas susiję su daugeliu įvairiu intensyvumu ir dažnai trikdančiai veikiančių veiksnių ar jų grupių. Be ypač svarbių biogenetinių, sociogenetinių ir kitų veiksnių, psichosocialinėje asmens raidoje svarbus vaidmuo tenka šeimai, kurios socioekonominis, intelektinis, kultūrinis statusas ir su šiais komponentais susijęs šeimos ugdymo stilius, dispozicija ir mikroklimatas ugdo asmenybės savybes ir bruožus, dorinių normų ypatumus, socialinio kryptingumo specifiką ir kt.

 

Šalyje susiformavo „socialinės atskirties“ žmonių grupė, kurioje ugdomos asmenybės raidą veikia daugelis papildomų neigiamų veiksnių, trikdančių socializacijos proceso sėkmingumą. Vienas iš papildomų neigiamų veiksnių yra (tokių šeimų) vaikų patekimas į įvairios paskirties globos įstaigas, tarp jų ir į vidutinės (sustiprintos) priežiūros įstaigas delinkventinio elgesio nepilnamečiams. Tyrimai parodė, kad iš esmės delinkventiškomis galima laikyti nuo 5–7 iki 67–75 proc. nepilnamečių patekimo į įstaigą priežasčių, tačiau daugeliu atvejų ugdytinio „kriminalinė“ biografija yra socialinės politikos pokyčių padarinys. Nors dauguma priežiūros įstaigų ugdytinių savo patekimą į instituciją vertina kaip teisingą, galima tik hipotetiškai numatyti tolesnę jų socializacijos raidą po korekcinio–ugdomojo darbo įstaigoje.

Ugdytinių priežiūros įstaigoje vykstančio socialinės adaptacijos proceso struktūroje pasireiškiantis „išlikimo“ komponentas susijęs ne tik su institucijos specifika („režiminių“ įstaigų subkultūros elementas), bet ir su įstaigos tęstinėmis ugdymo tradicijomis ir metodais (bihevioristiniu ugdymo metodu, įvairiomis nuobaudų ir skatulių sistemomis). Tai lemia tam tikros dalies nepilnamečių nesaugumo, baimės, kerštingumo jausmų plėtotę ir tolesnes socializacijos proceso komplikacijas.

Priežiūros įstaigų pedagoginis (tam tikru lygiu ir padedantysis) personalas suvokia ir pabrėžia ne tik psichosocialines ir kitas, bet ir gilumines socialines ugdytinių delinkventinio elgesio priežastis (viktimologinis aspektas), profesionaliai įvertina geresnio ugdytinių asmenybės pažinimo būtinybę ir atitinkamų ugdomojo–korekcinio darbo būdų bei metodų prioritetus.

Turint omenyje tai, kad 75–85 procentais atvejų buvo nustatytos nepalankios nepilnamečio psichosocialinio vystymosi šeimoje sąlygos ir neigiamai veikianti socialinė aplinka, jų grįžimas į buvusią terpę dažniausiai lemia delinkventiškos elgsenos tęstinumą ir komplikuotą adaptacijos bei socializacijos raidą.

 

Literatūra

  • Adomavičienė, Liuda, „Nepilnamečių nusikalstamumo priežastys“, nepublikuotas rankraštis, 2001.
  • Cattell, Raymond B., Naučna analiza ličnosti, Beograd, 1978.
  • Eysenck, Hans Jürgen, Crime and Personality, London, 1964.
  • Englich, Horace Bidwell; Ava Champney Englich, A Comprehensive Dictionary of Psychological and Psychoanalytical Terms, London, 1970.
  • Friedman, Ira, Phenomenal, Ideal and Projected Conceptions of Self, and Their Interrelationship in Normal, Neurotic and Paranoid Schizophrenic Subjects, New York, 1966.
  • Juodaitytė, Audronė, Socializacija ir ugdymas vaikystėje, Vilnius: Petro ofsetas, 2002.
  • Juodraitis, Adolfas, „Asmenybės elgesio transformacijos: delinkvencija ir prevencijos galimybės“ | Elvira Giedraitienė, Alona Rauckienė (eds.), Realising Educational Problems: ATEE Spring University, Klaipėda, 2001, Šiauliai: UAB „Rašteka“, 2001.
  • Juodraitis, Adolfas, Asmenybės psichologinės adaptacijos prielaidos, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 1999.
  • Kvieskienė, Giedrė, Socializacijos pedagogika: įvadas į socialinę pedagogiką, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2000.
  • Pranešimas apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje, Vilnius, 1999.
  • Rupšienė, Liudmila, Šeimotyros įvadas, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2001.
  • Stančič, Vladimir, Adaptivni potencijal i integracija slijepih, Zagreb-Rijeka, 1981.
  • Алифанов, Сергей Альбертович, Лидерство в межличностных отношениях в учреждениях интернатного типа (на материале интернатов для математически одаренных детей), докторская диссертация, Москва, 1992.
  • Арзуманян, Сергей Джумшудович, Микросреда и отклонения социального поведения детей и подростков, Ереван, 1980.
  • Арутюнян, К. А., К исследованию роли негативных социальных проявлений в становлении личности несовершеннолетнего правонарушителя. – Факторы педагогической запущенности и психологические вопросы коррекции делинквентного поведения несовершеннолетних, Воронеж, 1983.
  • Калайков, Иван Димитров, Цивилизация и адаптация, Москва, 1984.
 

Socio-educational Prerequisites of Minor Supervision Institution Wards’ Adaptation

  • Bibliographic Description: Adolfas Juodraitis, „Nepilnamečių priežiūros institucijos ugdytinių adaptacijos socioedukacinės prielaidos“, @eitis (lt), 2018, t. 1 064, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Adolfas Juodraitis, „Nepilnamečių priežiūros institucijos ugdytinių adaptacijos socioedukacinės prielaidos“, Socialinis darbas, 2003, t. 3, nr. 1, p. 30–40, ISSN 1648-4789.
  • Institutional Affiliation: Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakulteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra.

Summary. Transformations of personality behavior are determined by many objectively and subjectively functioning factors: the peculiarities of personality structure, attitudes, the influence of social environment, the tendencies of recognition and following the declared norms and rules, etc. In this country a group of “social deprivation” people has emerged in which the development of personality is under the influence of many additional negative factors which interfere with socialization process. One of additional negative factors is placement of children in different care institutions including the institutions of medium supervision for delinquents. The investigation data have demonstrated that basically from 5–7% to 67–75% of the causes of a minor’s placement in the institution might be considered as delinquent ones, but in the majority of cases a “criminal” biography of a ward is the consequence of social policy changes. Though the majority of supervision institutions’ wards consider their placement as fair we may only hypothetically foresee their further socialization development after the corrective-educational period in the institution is over. Bearing in mind that in 75–85% of the cases unfavorable minor’s conditions of psychological development in the family and negatively influencing social environment have been identified, returning of them into former surroundings most often determines continuity of delinquent behavior and complicated socialization development.

Keywords: delinquents, social adaptation, words institutions, negative factors, behavior transformations.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė