Straipsnis Keli pastebėjimai apie Baltijos šalių diplomatų santykius su JAV valstybės departamentu

  • Bibliografinis aprašas: Asta Petraitytė-Briedienė, „Keli pastebėjimai apie Baltijos šalių diplomatų santykius su JAV valstybės departamentu“, @eitis (lt), 2018, t. 1 120, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Asta Petraitytė-Briedienė, „Keli pastebėjimai apie Baltijos šalių diplomatų santykius su JAV valstybės departamentu“, Istorija, 2016, t. 102, nr. 2, p. 5–28, ISSN 1392-0456.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.
Santrauka: Straipsnyje, remiantis JAV, taip pat Lietuvos, Latvijos ir Estijos archyvine bei istoriografine medžiaga, trumpai pristatoma Baltijos šalių diplomatų santykių su JAV valstybės departamentu raida. 1940-aisiais JAV, nepripažindamos Baltijos šalių aneksijos ir okupacijos, nenutraukė su jomis diplomatinių santykių. Vašingtone, Niujorke ir Čikagoje toliau veikė šių šalių pasiuntinybės, generaliniai konsulatai ir (ar) konsulatai. Baltijos šalių diplomatai, veikdami kartu, apgalvotai, organizuotai ir vieningai, palaikė nuolatinius ryšius su JAV valstybės departamentu. Keturių šalių santykiai buvo dalykiškai draugiški.

Pagrindiniai žodžiai: Baltijos šalių diplomatai, JAV valstybės departamentas, diplomatiniai santykiai, Šaltasis karas.
 

Įvadas

Trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – nepriklausomomis valstybėmis tapo 1918 m. Jų sinchroniškai susidėliojusią XX a. istoriją koreguoja nedideli kalendoriniai skirtumai: lietuviai ir estai nepriklausomybės aktus paskelbė minėtų metų vasario 16 ir 24, o Latvija – lapkričio 18 d. Sovietų okupacija į visas tris šalis įžengė padieniui: 1940 m. birželio 15, 16 ir 17 d. Tik atkurtos nepriklausomybės aktus šalys skelbė skirtingais metais. Baltijos šalių diplomatiniai santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis taip pat vystėsi sinchroniškai.

Pirmieji lietuvių, latvių ir estų tarpvalstybiniai kontaktai su JAV buvo pradėti megzti 1919 m., kai visos trys šalys, pasiskelbusios nepriklausomomis valstybėmis, siekė tarptautinio pripažinimo. Remiantis JAV valstybės departamento (toliau – JAV VD) archyviniais dokumentais, jų klausimas buvo svarstomas „bendrame puode“ ir kartais kartu su Suomija ir Lenkija, kaip buvusiomis Rusijos teritorijomis. Trijų Baltijos šalių delegacijos siekė diplomatinių kontaktų Paryžiaus taikos konferencijoje, tarpininkaujant kitoms šalims. 1919 m. pabaigoje JAV VD savo atstovu kontaktams su Baltijos šalių vyriausybėmis paskyrė Johną A. Gade, vėliau – Evaną E. Youngą. Pastarasis ir buvo tas geros žinios, kad JAV pripažįsta šias šalis ir de facto, ir de jure, nešėjas. Tai įvyko vienu metu – 1922 m. liepos 28 d. Netrukus šiapus ir anapus Atlanto įsikūrė keturių valstybių atstovybės: ambasada, pasiuntinybės, generaliniai konsulatai ar konsulatai. Iki šiol, t. y. beveik šimtą metų, besitęsiantys diplomatiniai Baltijos šalių ir JAV santykiai niekada nebuvo nutrūkę. Jų nenutraukė ir penkis dešimtmečius trūkusi sovietinė okupacija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Nors po tragiško 1940 m. birželio JAV buvo priverstos savo diplomatus atšaukti iš Baltijos šalių, tačiau šių šalių diplomatinės atstovybės jos teritorijoje veikė ir toliau. Užsiminta apie „bendrą puodą“, tad jis, sovietams okupavus tris Baltijos šalis, nebuvo „išmestas“.

 

Pirmieji JAV valdžios žingsniai, kaip reakcija į Baltijos šalyse įvykusias permainas, buvo labai apgalvoti: Amerikos centriniame banke (arba Federaliniame rezervų banke) buvo užšaldyti visų trijų valstybių aukso ir valiutos fondai. Po to, t. y. 1940 m. liepos 23 d., buvo paskelbtas JAV VD laikinojo sekretoriaus Benjamino Sumnero Welles’o pareiškimas apie Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimą. Šis pareiškimas tapo ir Baltijos šalių diplomatų išlikimo pagrindu, ir kraštų „Laisvės bylos“ kertiniu akmeniu. Prie tokios JAV laikysenos labai prisidėjo paskutiniais metais iki sovietinės okupacijos trijose Baltijos šalyse rezidavę amerikiečiai diplomatai. Tai Owenas Noremas, Johnas C. Wiley’us ir Walteris Leonardas, „kurie ten būdami matė visus įvykius 1940 m. ir pranešė savo vyriausybei visus suktus sovietų veiksmus“ „Ateitis priklauso ryžtingiesiems: pokalbis su nepriklausomos Lietuvos atstovu dr. S. A. Bačkiu Vašingtone“, p. 1. . Žvelgiant į priekį, JAV diplomatų patirtis „anapus geležinės uždangos“ Baltijos šalių diplomatams buvo tik į naudą. Vėliau, t. y. po 1940-ųjų liepos mėn., iš JAV pusės bent mėnesį nebuvo pareikšta jokios oficialios nuomonės. Likę be valstybių, bet pasilikę toliau atstovauti savo šalims anapus Atlanto, Baltijos šalių diplomatai iš pradžių laukė karo pabaigos ir tikėjosi didžiųjų permainų. Atsidūrę neįprastose sąlygose, diplomatai guodėsi, kad kolegoms Senajame žemyne buvo sunkiau („kitiems kolegoms net teko bombų ragauti“ 1949 04 30 Povilo Žadeikio konfidencialus raštas nr. 853 ministrui S. Lozoraičiui. Vytauto Didžiojo universitetas, Lozoraičių muziejus (toliau – VDU, LM), f. 2, ap. 1, b. 5, l. 131. ). Pasibaigęs karas ir laukta taika Baltijos šalių diplomatams didesnių permainų neatnešė. Priešingai – netrukus prasidėjęs Šaltasis karas tarsi įšaldė ir juos su visais turėtais titulais ir finansais. („Atsimenu, kad patarėjo atveju Departament’e buvo man pareikšta nuomonė, kad titulams laikas nepatogus.“ Ten pat. )

 

Per penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų laisvi Baltijos šalių diplomatai, rezidavę JAV, nuolat palaikė privalomus kontaktus su JAV VD (t. y. Užsienio reikalų ministerija). Vašingtone, Niujorke, Čikagoje dirbusių diplomatų laikysena, patirtis ir santykiai su JAV VD yra vertinga išimtis XX a. tarptautinės diplomatijos istorijoje.

Apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatus, išlikusius savo postuose, yra rašyta atskiros šalies monografijose, biografijose, atsiminimuose, paskelbtuose dokumentų rinkiniuose. Jie – tai diplomatai be valstybių, pasiuntiniai, generaliniai konsulai, konsulai ir nė vieno ambasadoriaus (iki Antrojo pasaulinio karo ambasadas turėjo tik didžiosios valstybės. Viena visoms trims Baltijos šalims JAV ambasada buvo įsikūrusi Latvijos sostinėje Rygoje, o Lietuvoje ir Estijoje veikė JAV pasiuntinybės ir konsulatai). Tad ryšiai kraštų okupacijos metais ir jų išskirtinumas ir yra šio straipsnio objektas, logiškai įrėmintas į chronologines ribas: nuo Baltijos šalių sovietinės okupacijos iki šių šalių nepriklausomybių atkūrimo.

 

Šiame straipsnyje iš esmės remiamasi JAV VD archyvais, kurie saugomi JAV nacionaliniame archyve Vašingtone (toliau – USA, National archives), ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) dokumentais, jų analize. Tekstui parengti buvo peržiūrėtas istoriko ir diplomato dr. Lauryno Janušausko archyvas, kuris saugomos Vytauto Didžiojo universitete, S. ir S. Lozoraičių muziejuje (toliau – VDU, LM), fonde nr. 2. Šio archyvu pagrindu dr. L. Jonušauskas parengė pirmą išsamią monografiją apie lietuvių diplomatus Šaltojo karo metais Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1991) Žr. Laurynas Jonušauskas, Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1991), 2003. . Vardijamų JAV VD pareigūnų biografijas padėjo atkurti minėtas NARA archyvas ir JAV spauda (New York Times, The Washington Post, Times), prieinama internetu, taip pat lietuviška (Akiračiai, Pasaulio lietuvis). Ko gero, išsamiausi tekstai, paskelbti anglų kalba apie Lietuvos ir Latvijos bei Estijos diplomatus, veikusius Šaltojo karo metais, būtų: James T. McHugh ir James S. Pacy Diplomats without a country – Baltic diplomacy, International law, and the Cold War Žr. James T. McHugh, James S. Pacy, Diplomats without a Country: Baltic Diplomacy, International Law, and the Cold War, 2001. ; John Hiden, Vahur Made, David J. Smith The Baltic Question During the Cold War Žr. John Hiden, Vahur Made, David J. Smith, The Baltic Question During the Cold War, 2008. . Nors chronologiškai nesutampa, tačiau apie pokarinius Baltijos šalių diplomatų santykius su JAV VD rašoma ir viename iš Kaarelo Piirimae monografijos Churchill, and the Baltic Question – Allied Relations During the Second World War Žr. Kaarel Piirimae, Roosevelt, Churchill, and the Baltic Question: Allied Relations during the Second World War, 2014. skyrių. Kurioje JAV VD „lentynėlėje“ buvo laikoma Baltijos šalių diplomatų „registras“, paaiškinama JAV VD pareigūno Paulo A. Goble straipsnyje „Organizational Charts and Policy Outcomes Žr. Paul A. Goble, “Organizational Charts and Policy Outcomes,” 2005. . Taip pat naudoti diplomatų Aniceto Simučio archyvai, saugomi Vytauto Didžiojo universitete, Lietuvių išeivijos institute (toliau – VDU, LII), dr. Stasio Antano Bačkio prisiminimai Žr. Stasys Antanas Bačkis, Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15 – 1990 03 11), 1999. , Vytauto Landsbergio publikuoti šaltiniai Žr. Vytautas Landsbergis, Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų, 2002. ir Juozos Skiriaus Žr. Juozas Skirius, Julius J. Bielskis (1891–1976): gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lietuvai: JAV lietuvių veikėjas ir diplomatas, 2004. , Astos Petraitytės-Briedienės monografijos apie LDT šefą Žr. Asta Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983), 2012. ir Vašingtone rezidavusius diplomatą Žr. Asta Petraitytė-Briedienė, Tylieji priesaikos riteriai: Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone, 2014. . Šio glausto teksto istoriografinį pamatą sutvirtina interviu su JAV VD pareigūnu, kuris tiesiogiai dirbo su Baltijos šalių diplomatais Žr. Harold C. Vedeler, “Interview,” 1995. .

 

Baltijos šalių diplomatų biografiniai portretai

Sovietams okupavus Baltijos šalis, tolimesnis lietuvių, latvių ir estų diplomatų likimas priklausė nuo atskiros šalies užsienio politikos ir jos dvišalių santykių su sovietais. Tad buvo uždaryti visi Baltijos šalių diplomatiniai postai Rytų Europoje, taip pat Italijoje, Vokietijoje, Skandinavijos kraštuose, kiek vėliau – Šveicarijoje. Keliose šalyse išlikusios Baltijos šalių diplomatinės atstovybės dėl politinių ir ne mažiau svarbių finansinių priežasčių buvo minimalios, tarsi sustingusios laike. Nes iš karto po sovietinės okupacijos diplomatinių postų personalas vidaus susitarimu buvo sumažintas iki minimumo (vieno ar dviejų narių), kad galėtų išsilaikyti finansiškai iki karo pabaigos, o laikas parodė, kad ir iki nepriklausomybių atkūrimo. Trafaretinis susiklosčiusios situacijos pavyzdys – Didžioji Britanija, kuri, palaikydama JAV užsienio politiką, nenutraukė diplomatinių santykių su Baltijos šalių diplomatais. Taip Londone liko dirbti, nors ir pripažįstami diplomatinio sąrašo paraštėje, Bronius Kazys Balutis ir Vincas Balickas (Lietuva), Kārlis Reinholds Zariņš ir Teodots Visvaldis Ozolinš (Latvija), Augustas Torma ir Ernstas Sarepera (Estija). Savo postuose išlikusiems diplomatams vadovaudavo šefai. Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu 1940–1983 m. buvo Stasys Lozoraitis, iki šalies okupacijos buvęs Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje. Po jo mirties šefu tapo dr. Stasys Antanas Bačkis, kuris šias pareigas ėjo ir atkūrus šalies nepriklausomybę, iki 1991 m. rugsėjo mėn.
 

Pirmuoju Latvijos diplomatijos vadovu po šalies okupacijos buvo minėtas Londone likęs reziduoti nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras K. R. Zarinš. Po K. R. Zarinš’o mirties Latvijos diplomatijos vadovo pareigas 1963–1970 m. ėjo Arnolds Spekke, kuris, kaip ir S. Lozoraitis, iki savo šalies okupacijos rezidavo Italijoje, Romoje. A. Spekke, tapdamas Latvijos diplomatijos vadovu, tuo pat metu pradėjo dirbti ir pasiuntinybėje Vašingtone Žr. 1954 02 16 Embassy of USA in London, Counselor of Embassy J. K. Penfield to The Department of State, Washington, Appointment of Latvian Representative in Washington; 1954 02 16 Latvian Minister in London, Charles Zarine’s letter to John Foster Dulles, Secretary of State, No. 534. Ten pat, Box No. 2421, 601.60C11/2–1654; 1954 02 16 Latvian Minister in London, Charles Zarine’s letter to John Foster Dulles, Secretary of State, No. 534. Ten pat, Box No. 2421, 601.60C11/2–1654. . Nuo 1970 m. (oficialiai nuo 1971 m.) iki Latvijos nepriklausomybės atkūrimo diplomatijos vadovu buvo Anatols Dinbergs, dirbęs Vašingtone per visus sovietinės okupacijos metus.

Estijos diplomatinis korpusas, kaip ir lietuvių, taip pat turėjo du vienas kitą po mirties pakeitusius diplomatinės tarnybos šefus: Johannes Kaivas ir Ernstas Rudolfas Jaaksonas, kurie rezidavo Estijos generaliniame konsulate Niujorke. Visi Baltijos šalių diplomatinių tarnybų šefai (išskyrus S. Lozoraitį ir K. R. Zarinš’ą bei paskutiniais metais į Paryžių dėl sveikatos išvykusį dr. S. A. Bačkį) rezidavo JAV, vadovavo čia buvusioms savo atstovybėms. Šis faktas ne tik patvirtina nuomonę, kad Baltijos šalys vertino JAV paramą, laikė savo diplomatinius postus Vašingtone ar Niujorke svarbiausiais, bet lyg sutartinai veikė spręsdami jų naujo diplomatijos šefo pasirinkimo klausimus.

 

JAV nenutrūkstamai veikė Lietuvos ir Latvijos pasiuntinybės Vašingtone. Estija pasiuntinybės neturėjo. Taip pat Niujorke veikė Lietuvos ir Estijos generaliniai konsulatai bei Latvijos konsulatas. Lietuviai turėjo konsulatą ir Čikagoje. Visų trijų šalių diplomatai, likę reziduoti JAV, buvo diplomatijos senbuviai, iki paskyrimų ir atvykimų į Ameriką dirbę tiek savo šalių užsienio reikalų ministerijose, tiek atstovavę savo valstybėms užsienyje. Tik jaunesni jų kolegos sulaukė savo šalių nepriklausomybių atkūrimo ir toliau tęsė savo karjeras jau kaip savo šalių ambasadoriai JAV.

Keliolika metų iki krašto okupacijos ir dar septyniolika metų po jos Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone dirbo ir jai vadovavo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Povilas Žadeikis (1887–1957). Tarp trijų Baltijos šalių diplomatų P. Žadeikio rezidavimo patirtis JAV buvo didžiausia. Dar 1919 m. P. Žadeikis buvo Lietuvos misijos JAV narys ir karinis įgaliotinis, o iki paskyrimo į Vašingtoną 1924–1935 m. jis dirbo Niujorke ir Čikagoje (čia įsteigė konsulatą).

Juozas Kajeckas (1897–1978), atvykęs į JAV 1940 m. rudenį, Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone dirbo trisdešimt šešerius metus. 1929 m. pradėjęs karjerą Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau ėjęs sekretoriaus ar patarėjo pareigas Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje, Vašingtone J. Kajeckas buvo pasiuntinybės patarėjas. Jį į šias pareigas paskyrė LDT šefas S. Lozoraitis. P. Žadeikiui mirus J. Kajeckas buvo paskirtas laikinuoju reikalų patikėtiniu, o po metų – reikalų patikėtiniu. Iš pareigų dėl ligos J. Kajeckas pasitraukė 1976 m.

 

1960 m. iš Paryžiaus į Vašingtoną persikėlė dr. S. A. Bačkis (1906–1999). Jis Lietuvos pasiuntinybėje dirbo beveik tris dešimtmečius. Tarptautinės teisės daktaras, užsienio reikalų ministro asmeninis sekretorius, kelių Lietuvos delegacijų narys dr. S. A. Bačkis 1938–1939 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Prancūzijoje, buvo pirmuoju sekretoriumi. 1939–1953 m. dr. S. A. Bačkis dirbo joje patarėju, vėliau – įgaliotuoju ministru.

Nuo 1987 m. arba paskutiniu Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone vadovu, tad dar sovietinės okupacijos metais, buvo Stasys Lozoraitis (1924–1994, jaunesnysis). Iki atvykimo į JAV S. Lozoraitis (jaunesnysis) praktinės diplomatijos mokslus ėjo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto, kuri taip pat buvo pripažįstama, taip pat nenutraukė savo veiklos. Taip per penkiasdešimt metų pasiuntinybėje Vašingtone vienas kitą pakeisdami postuose dirbo tik keturi lietuvių diplomatai. 1991 m. S. Lozoraitis (jaunesnysis) tapo pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV.

Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke ir konsulate Čikagoje taip pat dirbo didelę diplomatinę patirtį sukaupę Jonas Budrys, Petras Povilas Daužvardis ir Juzė Daužvardienė, Vytautas Stašinskas, Anicetas Simutis. Pastarasis kaip Lietuvos diplomatas tarnavęs šešiasdešimt metų, paskutiniais karjeros metais buvo Lietuvos ambasadorius Jungtinių Tautų Organizacijoje. Prie lietuvių diplomatų būrio reiktų pridėti ir generalinius garbės ir garbės konsulus, kurie aktyviai veikė didžiuosiuose JAV miestuose.

 

Latvių diplomatinis korpusas JAV personalo skaičiumi buvo kuklesnis nei lietuvių. Iki sovietinės okupacijos Latvija turėjo pasiuntinybę Vašingtone ir konsulatą Niujorke. Skirtingai nuo lietuvių, 1941 m. latviai konsulatą Niujorke uždarė ir visą savo diplomatinę veiklą sutelkė pasiuntinybėje. Kitaip tariant, latviai taip pat, kaip ir lietuviai su J. Kajecko atvykimu į Vašingtoną, stiprino savo diplomatines pajėgas pasiuntinybėje (Latvijos diplomatijos vadovas, remdamasis suteiktais įgaliojimais, galėjo „atleisti pasiuntinius ir misijų personalą, panaikinti pasiuntinybes (išskyrus JAV) ir, esant sudėtingoms aplinkybėms, perduoti savo įgaliojimus Latvijos pasiuntiniui JAV“ Žr. Resolution Concerning Emergency Authority, No. 6.4., p. 173–174. ). Tiesa, vėliau latviai siekė konsulatą atkurti, bet nesėkmingai (cituojant diplomatų vidaus korespondenciją, „Bilmanis, vėliau Feldmanis norėjo jį atstatyti, bet St. D-tas jau nesutiko. Latviai turi dėl to daug nusiskundimų, bet tas jau nebepataisoma“ 1960 05 11 Jono Budrio laiškas LDT šefui S. Lozoraičiui, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 183–184. ).

Nuo 1935 m. Latvijos pasiuntinybėje Vašingtone dirbo Latvijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Alfreds Bilmanis (1887–1948), istorikas, žurnalistas. Iki rezidavimo JAV diplomatas dirbo Latvijos užsienio reikalų ministerijos Spaudos skyriuje (1920–1932), vėliau atstovavo savo šaliai Sovietų Sąjungoje (1932–1935).

Po A. Bilmanio mirties Latvijos pasiuntinybės vadovu tapo Julijs Feldmans (1889–1953), diplomatas, nuo 1919 m. dirbęs Latvijos užsienio reikalų ministerijoje ir vadovavęs įvairiems jos skyriams, buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Tautų Sąjungoje, Danijoje. 1932–1947 m. jis rezidavo Šveicarijoje, t. y. iki Latvijos pasiuntinybės uždarymo. Persikėlęs į JAV, J. Feldmans buvo Latvijos pasiuntinybės Vašingtone laikinasis reikalų patikėtinis (charge d’affaires), nuo 1951 m. sausio mėn. ėjo generalinio konsulo pareigas.

 

J. Feldmans’iui mirus, jį pakeitė į Vašingtoną atvykęs minėtasis A. Spekke (1887–1972). Diplomatinę karjerą A. Spekke pradėjo 1933 m., atstovavo Latvijai Graikijoje, Albanijoje ir Bulgarijoje. Po Latvijos pasiuntinybės Romoje uždarymo Italijoje likęs A. Spekke buvo Latvijos pabėgėlių komiteto Italijoje pirmininko pavaduotojas, taip pat vienas iš Latvijos Europos centro Londone steigėjų, dirbo Latvių komitete Romoje, mokytojavo, vertėjavo. 1954 m. balandžio mėn. A. Spekke tapęs Latvijos pasiuntinybės Vašingtone laikinuoju reikalų patikėtiniu tų pačių metų birželio mėn. pradėjo eiti Latvijos generalinio konsulo pareigas.

Ilgą laiką antru žmogumi Latvijos pasiuntinybėje Vašingtone buvo Anatols Dinbergs (1911–1993). Latvijos diplomatijos legenda Užsienio reikalų ministerijoje pradėjo dirbti 1932 m. 1937 m. Latvijos universiteto Teisės ir ekonomikos fakultete įgijęs magistro laipsnį, 1953 m. A. Dinbergs apgynė disertaciją Džordžtauno universitete (JAV) – tapo politikos mokslų daktaru. Iš pradžių kaip Latvijos konsulato Niujorke sekretoriaus padėjėjas, vėliau kaip atašė A. Dinbergs JAV dirbo nuo 1937 m. Po Latvijos okupacijos jos diplomatijos vadovas A. Bilmanis paskyrė A. Dinbergs’ą vicekonsulu. Kaip minėta, netrukus konsulatą uždarius, A. Dinbergs persikėlė į pasiuntinybę Vašingtone. 1949 m. A. Dinbergs tapo pirmuoju pasiuntinybės sekretoriumi, nuo 1954 m. – pasiuntinybės patarėju. 1948 m. liepos – 1949 m. birželio ir 1953 m. rugpjūčio – 1954 m. gegužės mėn., t. y. iki naujojo Latvijos pasiuntinybės vadovo paskyrimo, A. Dinbergs ėjo laikinojo reikalų patikėtinio pareigas. Pasitraukus iš pareigų A. Spekke, 1970 m. A. Dinbergs tapo laikinuoju reikalų patikėtiniu, o 1971 m. – Latvijos generaliniu konsulu. 1970–1991 m. jis buvo aukščiausias Latvijos diplomatijos vadovas užsienyje. Po šalies nepriklausomybės atkūrimo A. Dinbergs buvo Latvijos ambasadoriumi Jungtinių Tautų Organizacijoje, taip pat JAV.

 

Estijos diplomatinis korpusas JAV buvo minimalus, tik du asmenys: J. Kaivas ir E. R. Jaaksonas. J. Kaivas (1897–1965), teisės mokslus baigęs Tartu universitete (Estija) ir tarptautinės teisės studijas Hagoje (Olandija), 1935–1939 m. buvo garbės konsulu Sidnėjuje (Australija). 1939 m. pradėjęs eiti Estijos generalinio konsulo Niujorke pareigas, šiame poste buvo iki 1965-ųjų, t. y. iki mirties.

E. R. Jaaksonas (1905–1998), taip pat Estijos diplomatijos legenda, į diplomatinę tarnybą stojo 1919 m., buvo Estijos pasiuntiniu Latvijoje. Metus dirbo Estijos užsienio reikalų ministerijoje, po to išvyko į JAV, kur 1929–1932 m. ėjo generalinio konsulo pareigas San Franciske. 1932 m. jis buvo paskirtas generaliniu konsulu Niujorke. Šias pareigas ėjo iki Estijos nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. Kaip kolegos lietuviai ir latviai, E. R. Jaaksonas tapo pirmuoju savo šalies ambasadoriumi JAV, taip pat ambasadoriumi prie JTO. 1993 m. jis vėl grįžo į Niujorką, vėl į generalinio konsulo pareigas.

 

Per visus Lietuvos okupacijos metus JAV VD nuolat kartojo, kad „Vyriausybė toliau pripažįsta Lietuvos ministrą Vašingtone kaip Lietuvos atstovą“ 1945 08 22 Memorandum of Conversation, Mr. Francis B. Stekens, Division of Eastern European Affairs, Delegation from Lithuania American Council, Inc. USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 6624, 860M.01/8–2245. , tad Latvijos ir Estijos taip pat. Todėl visi JAV rezidavę Baltijos šalių diplomatai ir po jų kraštų okupacijų toliau naudojosi visomis diplomatiniam korpusui suteikiamomis teisėmis ir privilegijomis. Paprastai JAV valstybės sekretoriaus pasirašyta diplomatinė kortelė („Identification Card“) buvo išduodama be termino. Kartu su ja diplomatas, taip pat ir jo žmona gaudavo atleidimo nuo mokesčių kortelę Žr. 1960 09 20 Juozo Kajecko pro memoria nr. 485, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 239. . Nuo užimamų pareigų Baltijos šalių diplomatus atleisdavo tik mirtis, kuri retino ir taip kuklias jų gretas. Nuo pat šalių okupacijos pradžios JAV VD laikėsi nuostatos nepriimti naujų narių į esančius diplomatinius korpusus, kurie nebuvo savo šalies piliečiai ir nedirbo iki šalių okupacijų jų užsienio reikalų ministerijose. Tad personalo klausimas buvo „gyva žaizda“ visų trijų Baltijos šalių diplomatiniame korpuse. Tai buvo bendras klausimas, svarstomas latvių dėl lietuvių, o pastarųjų dėl estų. Pavyzdžiui, sekant lietuviška diplomatine korespondencija, „kandidatu esąs vienas estas, nepraradęs Estijos pilietybės, gyvenęs Stokholme ir, bene, buvęs Estijos U.R.M-jos pareigūnas“ 1966 03 25 Juozo Kajecko pro memoria nr. 499. Ten pat, l. 249. .

 

Tik po keturiasdešimties metų JAV VD pagaliau atsisakė ligi tol laikytosios pozicijos ir davė leidimą priimti į Baltijos šalių diplomatinių tarnybų gretas naujus narius. Tačiau būta ir keistų išimčių:

Prisimenu, anksčiau kieno ten buvo pakišta nuomonė, kad tik URM tarnyboje buvusį tegalima skirti ir State Dept. pripažinimą gauti. Bet matant vėliausius įvykius su Estijos Konsulatu, toksai teigimas visai atpuola. Tai yra sudarytas stiprus precedentas. Yra gerai žinoma, kad naujai paskirtas ir pripažintas Estijos Vice Konsulas Los Angeles mieste URM tarnyboje niekuomet nebuvo. Juozas Skirius, Julius J. Bielskis (1891–1976): gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lietuvai: JAV lietuvių veikėjas ir diplomatas, p. I/112–113.
Prie šio epizodo pridėtume ir LDT incidentą su Jurgiu Baltrušaičiu (jaunesniuoju) Žr. Asta Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983), p. 184–208. ir citatą iš lietuviškų archyvų:
Vakarų Vokietijoje estų atstovu buvo paskirtas p. Elmaras Reisenbergas, kuris niekada nebuvo Estijos diplomatinėje tarnyboje. […] Valstybės Departamentas, matomai, nieko neturėjo prieš jo paskyrimą ir leidžia naudotis estų kreditais. 1970 12 20 Alberto Geručio pro memoria išrašas, VDU, Lietuvių išeivijos institutas (toliau – VDU, LII), f. 34, A. Simučio archyvas.
Kitaip tariant, ne tik nuo JAV VD priklausė diplomatų likimas, bet ir nuo jų pačių iniciatyvos bei jų turimų finansų. Žinia, kad į Lietuvos diplomatų, reziduojančių JAV, gretas S. Lozoraitis (jaunesnysis) stojo ne be aktyvios Baltijos šalių išeivijos, kuri šiuo reikalu kreipėsi į JAV Kongresą ir Senatą. Čia reikia pasakyti, kad Baltijos šalių diplomatams daug padėjo jų išeivija. JAV veikė „Amerikos estų lyga“, „Amerikos latvių asociacija“, „Lietuvos laisvės lyga“, bendra „Amerikos baltų laisvės lyga“ Žr. Lidija Veličkaitė, „Amerikos baltų laisvės lygos veikla ir siekiai“, 2012. . Prie jų atsiradimo labai prisidėjo patys diplomatai.
 

Grįžtant prie diplomatų skyrimo klausimo, JAV VD iš esmės buvo nelankstus Baltijos diplomatų atžvilgiu, buvo status qou padėties šalininkas ir to priežastys buvo bent kelios. Pirma, nenorėta sukelti neigiamos sovietų reakcijos pritraukiant dėmesį, kas yra logiška kiekvienos šalies užsienio reikalų ministerijos veikloje. Antra, nenorėta dalyvauti svetimos (!) šalies „vidaus kovose“, vykusiose ir tarp lietuvių, ir tarp latvių diplomatų bei jų išeivijos Žr. 1953 08 26 American Committee for Liberation from Bolshevism, Director of Emigration Relations, B. E. Kuniholm letter to Assistant Secretary of State, Department of State, USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No., 2421, 601.60C11/8–2653. . Verta priminti plačiau lietuviškoje istoriografijoje aprašytas peripetijas Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone po P. Žadeikio mirties ir pacituoti vieną pro memoria apie kaimynus latvius:

Bralių (latvių – A. P.-B. past.) attache ir charge p. A. D. (A. Dinbergs – A. P.-B. past.) buvo dukart raginamas per atitinkamos įstaigos pareigūnus laisvanoriškai sutikti su kandidatūra Charge d’Affaires pareigoms to asmens, kokį parinktų Min. Z. (Zarinš – A. P.-B. past.). […] Kadangi p. Z. kandidato vardas laikomas kodėl tai paslaptyj, tai p. D. atsisakė duoti savo sutikimą to X’o paskyrimui. Ponas A. D. yra teisėtas Charge d’Affaires, nes buvo ilgoką laiką šalia dabar mirusio Min. Dr. A. B. (A. Bilmans – A. P.-B. past.) ir turi Dept. of State oficialų pripažinimą. […] Yra žinoma, kad velionis Dr. A. B. skaitė kodėl tai tą asmenį netinkamu ir todėl dabartinis Charge p. D. atrodo yra tik vykdytojas buvusio savo šefo nusistatymo. 1949 01 26 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone pro memo, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 125.
Kitaip tariant, Baltijos šalių diplomatinis korpusas šiek tiek sudrebėdavo tik po kurio nors diplomato mirties, tačiau, antram pasiuntinybės ar konsulato nariui stojus į atsilaisvinusią vietą, viskas vėl „tekėdavo sena ramia vaga“, t. y. taip, kaip pageidavo JAV VD. Ramiausiai būdavo estų. („Beje, vakar Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo minėjime išsikalbėjau su iki šios vasaros buvusiu Estijos Vice Konsulu p. Jaakson. Jo pakėlimas į Konsulo titulą iš Valstybės Departamento pusės praėjo be jokių kliūčių.“ 1965 11 19 Lietuvos generalinio konsulato Niujorke vicekonsulo A. Simučio raštas nr. 1568 LDT šefui S. Lozoraičiui, VDU, LII, f. 34, A. Simučio archyvas. ) O JAV VD pareigūnai, atsakingi už diplomatinius santykius su trimis Baltijos šalimis, keisdavosi daug dažniau.
 

„EE“ skyrius JAV valstybės departamente

JAV VD – tai šalies užsienio politiką ir diplomatiją kuruojanti įstaiga, susidedanti iš daugiau kaip šimto įvairiausių skyrių ir biurų. Šaltojo karo metais JAV VD veikė Rytų Europos skyrius. Pasak lietuvių diplomatų, ir pats skyrius, ir jo vadovo pareigos „yra skaitomos labai aukštos, nes to ofiso šefas visados dalyvauja „policy making“ taryboje“ 1947 03 22 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone pro memo nr. 509, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 126–127. . Archyviniuose dokumentuose šis skyrius nurodomas kaip „Eastern Europe“ su santrumpa „EE“. Tiesa, skyrius ir jo pavadinimas buvo ne kartą pervadinamas, pertvarkomas. Vienu metu „EE“ žinioje buvo Lenkija, Čekoslovakija ir Baltijos šalys. Kartais prie šio skyriaus buvo prijungiama ir Jugoslavija, Vengrija. Kita vertus, Baltijos šalys, ištrūkusios iš Rusijos imperijos gniaužtų, po diplomatinių santykių užmezgimo su JAV niekada nebuvo priskirtos tokiems skyriams kaip „Eurasia Office“ Žr. Paul A. Goble, “Organizational Charts and Policy Outcomes,” 2005. ar „Office of Soviet Union Affairs“. Nuo pat 1922 m. JAV santykiai su Baltijos šalimis buvo kuruojami „bendrame puode“ ir tik nuo 1990 m. vietoj pavadinimo „Baltijos šalys“ buvo rašoma „Lietuva“, „Latvija“, „Estija“ Žr. ten pat. . 2004 m. JAV VD trys Baltijos šalys buvo „atskirtos“ Ten pat. .

Išvardyti ar suskaičiuoti visus vadovus ir pareigūnus, kurie pusę amžiaus dirbo kartu su lietuvių, latvių ir estų diplomatais, vargu ar pasisektų vien dėl itin tikslių duomenų trūkumo. Tad paminėsime tik kelis iš jų. Įvairiuose trijų Baltijos šalių diplomatų archyviniuose susirašinėjimuose su JAV VD „EE“ skyriaus pareigūnais aptinkamos Richardo G. Johnsono, Haroldo C. Vedelerio, Alberto W. Shererio Jr., Llewelyno E. Thomsono, Joe Zerolio, Elbridge Durbrow’o, Landretho M. Harrisono, Howardo Triverso, Francis’o J. Stekenso, Williamso A. Bisselio pavardės. Kai kurie „EE“ skyriaus dokumentai pasirašyti tik inicialais. Ne vienas minimas šio skyriaus vadovas ar pareigūnas iki paskyrimo į „EE“ atstovavo JAV užsienyje (nebūtinai turėjęs aukščiausio rango titulą) arba po to buvo paskirtas į JAV ambasadas. S. Lozoraitis (jaunesnysis) manė, kad šis skyrius buvo „užkampis“:

Visi lankosi VD, bet aplenkia Baltų skyrių, nueina pas sovietų skyriaus pareigūną. 1988 09 19 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone atstovo S. Lozoraičio (jaunesniojo) pro memoria nr. 501, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 656, ap. 2, b. 50, l. 52.
 

Lemtingaisiais Antrojo pasaulinio karo metais Baltijos šalių diplomatai palaikė ryšius su E. Durbrow’o, kuris 1946–1948 m. dirbo JAV ambasadoje Maskvoje. 1948–1950 m. „EE“ skyriuje dirbo H. C. Vedeleris, kuris po to išvyko dirbti į Čekoslovakiją. Tai jis, rašydamas ataskaitas iš 1956 m. Prahos, užčiuopė dviejų sukilimų – birželį vykusio Lenkijoje (Poznanėje) ir spalį numalšinto Vengrijoje – pulsus Žr. Igor Lukes, Karel Sieber, “The Dog That Didn‘t Bark: Czechoslovakia and the 1956 Events in Poland,” p. 161. . Po rezidavimo Prahoje ir trumpai Vienoje bei Tarptautinės atominės energetikos agentūroje, t. y. 1959–1965 m., H. C. Vedeleris vėl sugrįžo į JAV VD, į tą patį „EE“ skyrių Žr. Yvonne Shinhoster Lamb, “Harold C. Vedeler; Diplomat Witnessed Hitler’s Rise,” 2007. . 1955–1960 m. „EE“ skyriaus vadovu buvo A. W. Shereris, kuris 1972–1975 m. buvo JAV ambasadoriumi Čekoslovakijoje. Kartu su A. W. Shereriu dirbo H. Triversas, su kuriuo 1957 m. susitiko LDT šefas S. Lozoraitis Žr. Asta Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983), p. 179–180. . 1965–1970 m. „EE“ skyriui vadovavo teisės profesorius Raymondas E. Lisle, kuris iki tol dirbo Hagoje, Bonoje, Varšuvoje, Belgrade. 1966 m. jo kabinete Čekoslovakijos diplomatai mėgino „palikti“ pasiklausymo aparatūrą Žr. “Raymond Lisle, 83, Dean School,” 1994. . Po penkerių metų, praleistų „EE“ skyriuje, R. E. Lisle iš viso pasitraukė iš diplomatinės tarnybos ir sugrįžo į Bruklino teisės mokyklą, kurioje dėstė dar iki tarnybos JAV VD.

Nuo 1970 m. liepos mėn. nauju „EE“ skyriaus vadovu tapo Johnas Alexanderis Bakeris Jr. Iki šio paskyrimo J. A. Bakeris Jr. trejus metus dirbo „Amerikos balso“ radijuje (kurio laidos tuo metu buvo transliuojamos Jugoslavijai) ir trumpai – JAV ambasadoje Maskvoje. 1957–1958 m. čia buvo antruoju ambasados sekretoriumi, jis Sovietų Sąjungą paliko kaip persona non grata už kontaktus su sovietų studentais Žr. “Foreign Relations: Persona Too Grata,” Times, June 02, 1958 [žiūrėta 2015 11 03]. . Tai prisiminė ir lietuvių diplomatai: „Berods, Sovietai buvo paprašę, kad jis Maskvą apleistų…“ 1970 08 25 Juozo Kajecko pro memoria „Nauji vadovai V. Dep-te mūsų reikalais“ nr. 1202, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 262. Iki grįžimo į „centrą“, t. y. 1968–1970 m., J. A. Bakeris Jr., kaip ir jo kolegos, taip pat dirbo Prahoje, matė sovietų invaziją malšinant „Prahos pavasarį“. „EE“ skyriuje J. Bakeris Jr. dirbo ketverius metus, vėliau buvo paskirtas dirbti JTO.

 

JAV diplomatų, paprašytų palikti šalį, sąraše yra J. W. Zerolio pavardė. Diplomatas už ryšius su lenkų profesūra paliko Lenkiją 1982 m. Žr. Michael Dobbs, “Poland to Expell Two US Diplomats Who Met with ‘Activist,’” 1982. , vėliau dirbo su trijų Baltijos šalių diplomatais JAV VD Žr. 1984 05 25 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone atstovo dr. S. A. Bačkio pro memoria nr. 1037–1044, LCVA, f. 656, ap. 2, b. 36, l. 67. . Minėtas Llewellynas E. Thomsonas taip pat du kartus – 1957–1962 ir 1967–1969 m. – dirbo Maskvoje, ėjo JAV ambasadoriaus pareigas. Būtent šis pareigūnas užtikrino „Amerikos lietuvių tarybos“ delegaciją, kad „Amerikos balso“ radijuje skambės ir lietuvių kalba, ir pats pasiūlė simbolinę Vasario 16-osios datą Žr. 1950 01 30 Thompson, Memorandum of Conversation Lithuanian Affairs, Mr. Leonard Šimutis, President of Lithuanian-American Council, Dr. Pius Grigaitis, Secretary of Mr. Michael Vaidyla, Treasurer of, USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 2622, 611.60D/1–3050. . Minimas R. G. Johnsonas dirbo JAV ambasadose Italijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje Žr. Adam Bernstein; Richard Johnson, “Obituaries,” The Washington Post, 2011, gruodžio 7 [žiūrėta 2015 03 01]. , o H. Triversas, kaip žinoma iš lietuvių ir latvių pasikalbėjimų, „važinėjęs vasarą už geležinės uždangos: Lenkijoj, Vengrijoj, Čekoslovakijoj“ 1956 10 30 Juozo Kajecko pro memo „Iš J. Kajecko pasikalbėjimo su Dr. A. Dinbergs, 1956 m. spalio 29 d.“, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 152. . Logiška, kad „EE“ skyrių vadovų diplomatinėse karjerose buvo Praha ir Varšuva, t. y. tos šalys, kurios buvo kuruojamos kartu su Baltijos šalimis ir kurios buvo arčiausiai Sovietų Sąjungos sienų. Neabejotina, kad regėti numalšinti Vengrijos ar Čekoslovakijos vaizdai leido bent jau išvardytiems amerikiečių diplomatams aiškiau suprasti ir Baltijos šalių diplomatų ir jų šalių padėtį.

 

Lietuvių, latvių ir estų diplomatų santykiai su JAV VD „EE“ skyriaus vadovais ir pareigūnais buvo santūriai draugiški, dalykiškai geranoriški ne tik oficialiai susitinkant darbo kabinetuose, bet ir neformalioje aplinkoje („Baltijos Atstovai surengė lunch’ą mūsų skyriaus vedėjui p. Sherer pagerbti“ 1960 09 20 Juozo Kajecko pro memoria nr. 485, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 239. ). Ne tik „EE“ skyriaus, bet ir kitų JAV VD padalinių pareigūnų išleistuvėse dalyvavo ir Baltijos šalių atstovai su žmonomis. JAV VD pareigūnai, „EE“ skyriaus vadovai dalyvaudavo Baltijos šalių diplomatų priėmimuose valstybių nepriklausomybių šventės proga Žr. 1984 05 25 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone atstovo dr. S. A. Bačkio pro memoria nr. 1037–1044, LCVA, f. 656, ap. 2, b. 36, l. 67. . Kitaip tariant, visų trijų Baltijos šalių diplomatai buvo lygūs tarp viso JAV reziduojančio užsienio šalių diplomatinio korpuso. Jei, diplomatiškai tariant, „kažkodėl įsiveldavo klaida“, lietuvių, latvių ar estų diplomatai tai primindavo. Pavyzdžiui, JAV VD registre („Register of the Department of State“), išleistame 1946 m. gruodžio 1 d., vietoj Baltijos šalių pavadinimų buvo nurodyta „other areas“. P. Žadeikis, kreipęsis tuo reikalu į JAV VD, vėliau apie tai pro memoria rašė:

Aš pareiškiau, kad aš pilnai solidarizuojuosi su Dr. A. Bilmaniu, kuris tuo reikalu net buvo parašęs notą. Aš pareiškiau nuomonę, kad reikalas yra atitaisytinas taip kaip buvo pirmesniuose Register: Estonia, Latvia ir Lithuania pavadintos savo vardais, o ne tik „other areas“, kas gali reikšti „appeasing the Soviets“. Pareigūnas pasisakė nežinąs, kaip tas galėjo įvykti, bet spėjo, kad diskriminacijos Baltijos valstybių atveju nebuvo. Pareigūnas pasakė, kad jis esąs tikras, jog pastebėtoji „klaida“ bus atitaisyta sekančioje Register laidoje. 1947 06 20 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone pro memo nr. 590, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 121.
 

Dar vienas ryškesnis epizodas:

Prieš išvykstant man į ligoninę, dr. A. Dinbergs skambino, atkreipdamas dėmesį, kad š. m. rugpjūčio mėnesio Soviet Life numeryje liečiama Estija. Teiravosi mano nuomonės. Jam pasakiau, kad nesu to numerio dar matęs. Bet savo laiku pasakiau, kada tame žurnale buvo liečiama Lietuva, ir kiekvieną kartą esu daręs žygių V. Dep-te. Žinau, kad V. Dep-to atitinkamas skyrius buvo dėl to atkreipęs Sovietų Ambasados dėmesį. Po to, atrodo, Soviet Life liovėsi rašęs apie Lietuvą. Ponui Dingbergs’ui patariau susisiekti su Estais ir jų dėmesį atkreipti. […] turinys nėra skirtas specialiai apie Estiją, ar Latviją. 1968 07 30 Juozo Kajecko pro memoria „Įvairios informacijos…“ nr. 1151, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 257.
Kitaip tariant, Baltijos šalių diplomatai akylai sekdavo, taisydavo klaidas ir savo argumentus paremdavo „vienas kito petimi“. Kitas svarbus epizodas, kuris išryškėja peržvelgus įvairius diplomatinius archyvus, tai Baltijos šalių diplomatų neakivaizdus susitarimas kuriam nors vienam visų vardu parengti tekstą, skirtą ar tai JAV VD, ar tai JAV spaudai. Abejotina, ar diplomatai susitarimo laikėsi vadovaudamiesi „eiliškumo tvarka“, tačiau pastebima, kad tokios pat vienybės laikėsi ir baltų diaspora. Pavyzdžiui, JAV VD pasiekusiose įvairių tarybų, lygų, asociacijų, klubų teikiamose rezoliucijose ar peticijose taip pat buvo kreipiamasi trijų Baltijos šalių ar jų diasporos vardu. Akivaizdu, kad tokia taktika buvo pasirinkta neatsitiktinai: didesni skaičiai tiek trijuose kraštuose, tiek išeivijoje, tiek surinktų parašų sąrašuose.