Straipsnis Keli pastebėjimai apie Baltijos šalių diplomatų santykius su JAV valstybės departamentu

Tokiu pat principu buvo sprendžiami ir finansiniai Baltijos šalių diplomatinių postų reikalai. Minėta, kad šalių sąskaitos, kurių vertė 1940 m. buvo apie 12–13 milijonų dolerių, buvo įšaldytos Žr. Ramojus Kraujalis, Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 19401953 metais, p. 31–32. . Tačiau šiuos, iš pirmo žvilgsnio įspūdingus, skaičius labai greitai pakoregavo laikas (1939 m. 1 doleris 1959 m. prilygo 0,48 centams). Tad pačių diplomatų skrupulingai skaičiuojamos lėšos, jų aukso atsargų vertimas doleriais, turimų lėšų reinvestavimas ar būsimųjų biudžetų sąmatos buvo tvirtinamos, tiksliau, peržiūrimos, JAV VD pareigūnų Žr. Paul A. Goble, “Organizational Charts and Policy Outcomes,” 2005. . Tačiau tik po VD tarpininkavimo, nors ir su oficialiais įgaliojimais, diplomatas galėjo „prieiti“ prie blokuojamų lėšų Žr. 1949 06 11 Povilo Žadeikio konfidencialus raštas nr. 1172 S. Lozoraičiui, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 132. ir išgryninti čekius. Kaip teigia Paulas A. Goble, nė vienas JAV vyriausybės centas nenuėjo Baltijos šalių diplomatams Žr. Paul A. Goble, “Organizational Charts and Policy Outcomes,” 2005. .

Nuolat palaikomi diplomatiniai ryšiai su JAV VD kai kada peraugdavo į asmenines pažintis ir draugystes:

Dep-te žmonės keičiasi, jau kaip ir nėra gerai susipažinusių su mūsų reikalais, arba turinčių mums kokių sentimentų. […] Man buvo atsakyta: „Jei čia būtų Ved. (H. C. Vedeler – A. P.-B. past.) – su jais santykiai labai draugiški, galėčiau atvirai pasikalbėti. Bet jo čia nėra, buvo Prahoje, dabar perkeltas į Vieną. 1960 09 20 Juozo Kajecko pro memoria nr. 485, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 239.
Regis, tik vienas JAV valstybės pareigūnas ir tik lietuviškų archyvų labirintuose turėjo blogą vardą tarp kai kurių lietuvių diplomatų. „EE“ skyriaus pareigūnas Doyle V. Martinas minimas kaip asmuo, pasak kurio, po Lietuvos pasiuntinio Stasio Girdvainio mirties „pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto nebuvo jokios krizės“ Laurynas Jonušauskas, Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1991), 2003. , kai iš tiesų padėtis buvo itin komplikuota. Reikia pastebėti, kad dalykiniai Baltijos šalių ir JAV VD pareigūnų ryšiai bei viešai demonstruojamas palankumas kai kada turėdavo ir „antrą medalio pusę“. Pavyzdžiui, Lietuvos pasiuntinybės vadovas J. Kajeckas yra pastebėjęs, kad kai JAV VD skyriaus Afrikos reikalams vadovas Gehardas Mennenas Williamsas savo išleistuvių metu „panoro su manimi ir ponia O. Kajeckiene nusifotografuoti. Be draugiškumo, matomai, turėta omenyje tokią nuotrauką panaudoti rinkimų metu Michigano valstijoje, kur esama nemaža lietuvių balsuotojų“ 1966 03 25 Juozo Kajecko pro memoria nr. 499, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 249. . Rinkimus G. M. Williamsas pralaimėjo.
 

Diplomatai, surišti likimo saitais

JAV VD pareigūnų palankumas buvo tapatus trijų Baltijos šalių diplomatų santūriai elgsenai ir stipriam atsakomybės jausmui. Pavyzdžiui, latvių pasiuntinys Vašingtone A. Bilmanis per šešerius metus (1942–1948 m.) išleido net 9 knygas anglų kalba, nuolat rašė į amerikiečių spaudą, bet „JAV VD tuo nesidžiaugė; po A. Bilmanio Latvijos pasiuntinybė tapo „santūri ir taktiška“ Vincas Rastenis, „Lietuvos diplomatinė tarnyba“, 2004. . Dar daugiau, varžomi finansų ir jausdami nemažą atsakomybę, Baltijos šalių diplomatai savo dalykines, o ir asmenines išvykas planuodavo itin kruopščiai. Tik gavęs palankų atsakymą iš JAV VD, P. Žadeikis į Senąjį žemyną buvo išvykęs du kartus, 1947 ir 1952 m. Diplomatas bijojo palikti Vašingtoną ir nenorėjo „veltis į politinės lietuvių išeivijos vidaus santykius, nes tai, JAV valstybės departamento požiūriu, nedera diplomatui“ Asta Petraitytė-Briedienė, Tylieji priesaikos riteriai: Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone, 2014. . Retai iš Amerikos išvykdavo ir kolegos latviai bei estai. Jų kelionės taip pat buvo darbinės, pirmiausia, dėl finansavimo. 1966 m. kovo mėn. lietuvių diplomatas savo pro memoria tekste rašė:
Estijos atstovas, p. Ernst Jaakson, rengiasi išskristi į Europą š. m. bal. 21 d. Jis numato skristi tik į Londoną. […] Jo kelionės svarbiausias tikslas, kiek supratau, esąs pasitarti su p. Torma ir pasimatyti su asmeniu, kurį numato eventualiu savo pagalbininku, jei V. Dep-tas priims. 1966 03 25 Juozo Kajecko pro memoria nr. 499, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 249.
 

Dar didesnio atsargumo Baltijos šalių diplomatai laikėsi egzilinių vyriausybių klausimu. Žinoma, kad 1941 m. gruodžio 18 d. P. Žadeikis raštu kreipėsi į JAV VD „dėl egzilinės vyriausybės sudarymo galimybių“, t. y. išnaudojo progą pasitikslinti Valstybės departamento nuomonę apie egzilinės vyriausybės įsikūrimo JAV galimybes. Tačiau, jokio oficialaus atsakymo iš minėtos įstaigos nesulaukus, klausimas liko „įšaldytas“ Laurynas Jonušauskas, Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1991), 2003. . JAV VD nepripažino ir jau sukurtų egzilinių vyriausybių, kokias turėjo latviai ir estai. Pavyzdžiui, pastarųjų egzilinės vyriausybės vadovu ir prezidentu po Augusto Rei mirties save laikęs P. A. Warma buvo ir Estijos diplomatinis atstovas Paryžiuje. J. Kajeckas savo pro memoria rašė:

Tokiu titulu jį prezentuoja ir estų spauda, einanti laisvajame pasaulyje. Tokia p. A. W. (A. Warma – A. P.-B. past.) laikysena sudaro keblumų. Neįmanoma taip tituluotam asmeniui išgauti kreditų, nes V. Dep-tas tokios egz. vyriausybės nepripažįsta. 1966 03 25 Juozo Kajecko pro memoria nr. 499, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 249.
Kitaip tariant, visi, JAV VD prabilę apie egzilinę vyriausybę, pralaimėdavo, nes net jo dokumentuose buvo nurodoma, kad tokių tiesiog nėra Žr. 1950 11 21 John E. O’Gara, Certifications to the Federal Reserve Bank of New York Pursuant to Section 25 (b) of the Federal Reserve Act, as Amended, Regarding the Accounts at the Bank in the Name of the “Government of Lithuania” and the “Government of Latvia,” USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 2622, 601.60C11/11–2150; 1950 12 08 Johnson, Memorandum of Conversation, The Latvian Charge Mr. Feldmans (Confidential). Ten pat, Box No. 2622, 601.60C11/12–850. .
 

Reikia pasakyti, kad iš karto po Baltijos šalių okupacijų pradėta kalbėti ne tik apie egzilines vyriausybes, bet ir komitetus. Minėta, kad ir latviai, ir estai turėjo nepripažintas egzilines vyriausybes. Lietuviai greta idėjos ir tikslo padėti pavergtai tėvynei formavo komitetus, kurių neafišuojama siekiamybė buvo egzilinė vyriausybė arba jos dubliavimas. Pirmiausia, tai Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (toliau – VLIK). Jis buvo įsteigtas dar Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje, vėliau atsikūrė Vakarų Europoje, o 1955 m. persikėlė į JAV. Nepaisant aktyvios veiklos, komitetas nei pasiskelbė, nei virto egziline vyriausybe. Nes tuomet būtų iškilęs JAV reziduojančių diplomatų subordinacijos klausimas. Tai suprasdami lietuvių diplomatai, ypač

P. Žadeikis, primygtinai pabrėždavo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuviai gali užsiimti tik kultūrinė veikla, tik globa, šalpa ir jokios politikos, nes ji, t. y. politika, rodytų tik lietuvių nesusivokimą esančioje situacijoje, o Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone būtų priversta nutraukti su tokiais tautiečiais bet kokius santykius. 1941 12 04 Povilo Žadeikio laiškas prof. K. Pakštui, VDU, LII, f. 1, ap. 7, b. 166, l. 1–3.
Diplomatus saugojo ir JAV VD. Pavyzdžiui, 1952 m. pavasarį P. Žadeikis užklausė JAV VD dėl VLIK siūlymo Lietuvos pasiuntinybės vardu atidaryti sąskaitą VLIK naudai Šveicarijos banke. Tačiau diplomatas, pirmiausia rūpindamasis oficialiai pripažįstamos institucijos, t. y. pasiuntinybės, išsaugojimu, pats nepritarė šiai idėjai, manė, kad sąskaita būtų nenaudinga Lietuvos pasiuntinybei. Jam antrino ir neįvardytas VD pareigūnas,
kuris pabrėžė, kad bet kokios problemos su banku gali pakenkti Pasiuntinybei, o ne – VLIK. […] nes pats Valstybės departamentas yra atsakingas už jos teritorijoje esantį lietuvišką turtą, o VLIK vidaus ginčo atveju į jį gali būti įvelta Lietuvos pasiuntinybė ir jos turtas JAV. 1952 04 22 Department of State. Memorandum of Conversation “Opening of Account in Swiss Bank in the name of the Lithuanian Legation for the benefit of VLIK” (Supreme Committee for the Liberation of Lithuania), USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 3793, 760D.00/4–2252.
 

Kalbant apie komitetus, būtina paminėti Lietuvos laisvės komitetą, kurio pirmtake buvo „Patariamoji Lietuvių Grupė“ prie amerikiečių įkurtos privačios organizacijos, besirūpinančios sovietų pavergtųjų kraštų reikalais (Free Europe Committee). Prie grupės sukūrimo prisidėjo JAV VD, kuriam buvo svarbiau tai, kad tokia lietuvių grupė neturėtų ketinimų tapti egziline vyriausybe, ir Lietuvos pasiuntinybė. Tokius pat komitetus, kaip minėta, turėjo ir latviai bei estai ir kuriuos taip pat neakivaizdžiai kuravo JAV VD su kitų dviejų Baltijos šalių diplomatais Žr. 1956 10 30 Juozo Kajecko pro memo „Iš J. Kajecko pasikalbėjimo su Dr. A. Dinbergs, 1956 m. spalio 29 d.“, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 152. . Tiesiog diplomatai periodiškai susitikdavo su minėtų komitetų pirmininkais. Bendrus pasitarimus tik savame diplomatiniame ratelyje rengdavo ir patys Baltijos šalių atstovai.

Baltijos šalių diplomatų susitikimai vykdavo periodiškai kas kelis mėnesius ir paeiliui tai Vašingtone pas lietuvius ar latvius, tai Niujorke pas estus. Kitaip tariant, „veikiama buvo solidariai su estais ir latviais, kaip Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartyje 1934 09 12 buvo nustatyta“ Stasys Antanas Bačkis, Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15 – 1990 03 11), 1999. . Reikia pasakyti, kad tokie „tarptautiniai“ susitikimai turėjo priešistorę, t. y. prieš susitikimus bent jau lietuviai rengdavo pasitarimus tarpusavyje. Pavyzdžiui, 1959 m. balandžio 8 d. išvakarėse surengtame pasitarime dalyvavo J. Kajeckas, J. Budrys, P. P. Daužvardis ir dr. Domas Krivickas, o kitą dieną visi lietuvių diplomatai dalyvavo pasitarime su latviais ir estais (dalyvių sąrašas: „Lietuvos charge d’affaires J. Kajeckas, gen. konsulas J. Budrys, konsulas P. P. Daužvardis, Latvijos charge d’affaires A. Spekke, patarėjas A. Dinbergs, advokatas Law, Estijos gen. konsulas bei charge d’affaires J. Kaiv“ 1959 04 08 LDT pareigūnų pasitarimas, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 240–242. 66 1956 10 30 Juozo Kajecko pro memo „Iš J. Kajecko pasikalbėjimo su Dr. A. Dinbergs, 1956 m. spalio 29 d.“, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 152. ). Skirtingus diplomatinius titulus turėję Baltijos šalių atstovai, jei tarpusavyje ir jautė neafišuojamus skirtumus, tai viešai niekad to nedemonstravo. Skirtingos buvo ir jų „piniginės“ ir tai nelikdavo nepastebėta, bet taip pat nutylima („Praleidome vakarą Universitų Klube, kurio jis (A. Dinbergs – A. P.-B. past.) yra narys.

 

Pastebėtina, kad „Dinbergs yra to klubo narys jau daug metų ir tai jam prieinama, nežiūrint, kad ten nario mokestis $125 metams. Tai kalba apie latvių finansinį pajėgumą“ 1952 06 30 Juozo Kajecko konfidenciali ir skubi pro memo. Ten pat, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 141–142. ). Tiesiog Baltijos šalių diplomatams jų vieningumas buvo naudingas, pirmiausia, jiems patiems (nors galima aptikti ir „šešėlių“. Pavyzdžiui, latvių J. Feldamans mėgino vienas ieškoti diplomatinių kontaktų su Japonijos ambasadoriumi Vašingtone dėl pripažinimo ir, pasak lietuvių, naudojosi proga, kol buvo išvykę P. Žadeikis ir J. Kaivas Žr. 1952 06 30 Juozo Kajecko konfidenciali ir skubi pro memo. Ten pat, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 141–142. ). Jei kuris nors iš trijų Baltijos šalių diplomatų gaudavo raštišką sveikinimą savo šalies Nepriklausomybės proga iš JAV VD ar kitų institucijų, jis šia žinia, kaip geru dėmesio ženklu, pasidalydavo su kolegomis. Toks draugiškumas

turėjo mažiausiai dvi priežastis. Pirmoji – oficiali, kai neakivaizdžiai laikytasi „Baltijos santarvės“ ir „Bendradarbiavimo sutarties“. Antroji – grynai pragmatinė: esant kartu, gaunama trigubai daugiau informacijos, daugiau tikrumo, taip pat galima pasitarti ne tik su saviškiais, bet ir su bendro likimo kolegomis, galiausiai lengviau išsilaikyti ir psichologiškai. Asta Petraitytė-Briedienė, Tylieji priesaikos riteriai: Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone, 2014.
Kaip pavyzdį cituojame lietuvišką pro memoria:
Artinasi ir Latvijos Nepr. Šventė. Valst. Sekr., be abejo, ta proga, kaip ir mūsų šventės proga, parašys Braliui. Apie šventės datą Dep-to pareigūnas prie manęs pas jį prieš su virš savaitę pasiteiravo. 1961 10 25 Juozo Kajecko pro memoria nr. 396/sl., VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 243–244.
Tačiau šis nuolatinis pripažinimo konstatavimas nereiškė nieko daugiau, nei pasakyta:
Kada sakoma, kad Jungtinės Amerikos Valstybės nepripažįsta Pabaltijos respublikų prijungimo prie Sovietų Sąjungos, tai tiek ir tereiškia, kas pasakyta. Mes turim tendenciją iš to daryti logiškas išvadas ir dar pridėti tam tikrų implikacijų tam nepripažinimui, bet VD interpretacijoj toli gražu tos implikacijos ir logiškos išvados neseka. Algimantas P. Gureckas, „Vašingtono politika ir pažiūros Lietuvos laisvės reikalu“, p. 12.
 

Pabaigos pradžia

Per beveik penkiasdešimt metų santykiai tarp Baltijos šalių diplomatų ir JAV VD buvo pagarbiai ramūs ir stabilūs. Pirmiausia todėl, kad 1940 m. Baltijos šalių diplomatų neištiko „teisinė mirtis“ – jie buvo pripažįstami. Po to susidariusi situacija buvo panaši į „gilią komą“ Kaarel Piirimae, Roosevelt, Churchill, and the Baltic Question: Allied Relations during the Second World War, 2014. . 1945 m. rugpjūčio mėn. JAV VD suformuota nuomonė apie Baltijos šalių diplomatus tapo status qou: kol JAV pripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatines atstovybes jos teritorijoje, oficialūs santykiai yra minimalūs, ypač keliant politinius klausimus ir teikiant savo pažiūras bei pageidavimus, nes nėra savų vyriausybių Žr. 1945 08 22 Byries’ Circular airgramma to all American diplomatic missions in the other American republics (Confidential), USA, National archives, RG–59, General Records of the Department of State, Box No. 2331, 711.60N/8–2245. . Antra, pats JAV VD buvo
labai inertiška įstaiga. […] Ir jei nėra būtino reikalo ką nors keisti, ten dalykai gali išlikti labai ilgai nepasikeitę. Valstybės departamentas veikia lėtai. Jis yra didelis, inertiškas, apsunkintas ilga istorija ir tradicijomis, viskam skeptiškas, surištas diplomatinėm formom. Algimantas P. Gureckas, „Vašingtono politika ir pažiūros Lietuvos laisvės reikalu“, p. 13.
Kitas pastebėjimas: ne vienas „EE“ skyriaus vadovas ar pareigūnas buvo peržengęs „geležinę uždangą“, matęs sovietinius tankus ir todėl bent jau sau pasakęs, kad „permainų kol kas teks palaukti visiems“, taip pat ir Baltijos šalims. Dar daugiau, jausdami kaltę dėl Vengrijos įvykių, JAV pradėjo bijoti suteikti vilties ir priimti įsipareigojimus, kurių negalėtų įvykdyti Žr. ten pat, p. 12. . Jų pasirinktos taktikos alibi turėjo tik dar labiau sutvirtinti po dvylikos metų prasidėjęs „Prahos pavasaris“. Kitaip tariant, ir Baltijos šalys turėjo laukti tinkamo momento ir vaduotis patys Žr. ten pat. .
 

JAV VD „EE“ skyrius, demonstruodamas savąją rimtį, tokios pat laikysenos pageidavo ir iš trijų Baltijos šalių diplomatų (kaip rašė lietuvių išeivijos spaudoje, „politiškai labai jautriam Valstybės departamentui galėjo būti priimtinas Lietuvos ministeris kaip Lietuvos valstybės simbolis. […] Departamentui galėjo būti patogu, kai ir atstovo veikimas yra pristabdytas (ne: sustabdytas!), ypačiai jeigu ore pritvinkę koegzistencijos garų. Kovojančios Lietuvos galėtų būti kitoks atstovo idealas – kuris darytų, judintų, kovotų“ „J. B. Lietuvos ministeriui Povilui Žadeikiui mirus“, p. 82. ).

Prasidėjusi „perestroika“ Sovietų Sąjungoje buvo tas „tinkamas momentas“ ar „ženklas“, kad prasideda lauktosios permainos, tad netoli ir iki Baltijos šalių išsivadavimo bei laisvės. Devintajame dešimtmetyje, jei ne amerikiečių diplomatija apskritai, tai bent JAV VD Lietuvos diplomatų atžvilgiu darėsi vis lankstesnis, nes, kaip pastebėjo S. Lozoraitis (jaunesnysis), esmę sudarė ne tarptautinė teisė, o JAV vykdoma užsienio politika: „Jungtinių Valstijų diplomatinė praktika aiškiai nustato, kad valdžios pripažinimas yra grynai politinis sprendimas ir kad pripažinimas nepriklauso nuo teritorijos veiksmingos kontrolės“ Vytautas Landsbergis, Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų, 2002. , t. y. vieno iš kriterijų pripažinti vienai valstybei kitą.

Paskutiniai trijų Baltijos šalių diplomatiniai atstovai „virto“ ambasadoriais tik po 1991 m. rugpjūčio įvykių Maskvoje, tik tuomet, kai JAV atkūrė visaverčius diplomatinius santykius su Lietuva, Latvija ir Estija. Tai buvo padaryta padieniui: su Estija – nuo 1991 m. rugsėjo 4 d., su Latvija – nuo rugsėjo 5 d., su Lietuva – nuo rugsėjo 6 d. Tai buvo dar vienas sinchroninis epizodas visų trijų Baltijos šalių diplomatijos istorijoje. Kitas – šalims atgavus nepriklausomybes, paskutiniai jų atstovai JAV tapo pirmaisiais savo šalių ambasadoriais. Tai S. Lozoraitis (jaunesnysis), A. Dinbergs ir E. R. Jaaksonas. Beje, A. Simutis ir A. Dinbergs dirbo savo šalių ambasadoriais Jungtinėse Tautose.

 

Ko gero, tiksliausiai penkiasdešimt metų trukusių Baltijos šalių ir JAV VD santykių turinį ir esmę nusakė H. C. Vedeleris, vienas iš „EE“ skyriuje dirbusių pareigūnų. 1995 m. duotame interviu H. C. Vedeleris sakė:

Tai buvo vienas iš mūsų politikos principų bendraujant su Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa: niekada nepripažinti Baltijos šalių įtraukimo į Sovietų Sąjungą. Mes visada teigėme, kad šios „pavergtos tautos“ vieną dieną vėl bus nepriklausomomis. Harold C. Vedeler, “Interview,” 1995.
Į korespondento klausimą „Ar Valstybės departamente buvo žmonių, kurie sakė: „Būkime realistai. Tos šalys dingo, tad pamirštam apie jas“ Ten pat. , diplomatas atsakė: „Tai ne todėl, kad aš tai žinau („Not that I know of“ – A. P.-B. past.). Jūs žinote, šios šalys turėjo lėšų, kurias mes buvome užblokavę. Jų (diplomatinės misijos – A. P.-B. past.) Jungtinėse Valstijose buvo palaikomos tų blokuojamų lėšų. Mes prižiūrėjome šių lėšų naudojimą.“ Ten pat.
 

Išvados

Visi trijų Baltijos šalių diplomatinių tarnybų šefai (išskyrus S. Lozoraitį ir K. R. Zarinš’ą bei paskutiniais metais į Paryžių išvykusį dr. S. A. Bačkį) rezidavo JAV, vadovavo čia buvusioms savo šalių atstovybėms. Nauju paskiriamu šefu buvo aukščiausią rangą turintis diplomatas, rezidavęs JAV. Tai demonstravo išskirtinį JAV ir Baltijos šalių santykį.

Po sovietų okupacijos Baltijos šalyse išlikę šių šalių diplomatiniai postai buvo finansuojami iš kiekvienos šalies turimų sąskaitų ar aukso atsargų fondų, saugomų JAV centriniame banke. Kiekviena Baltijos šalių diplomatų pravesta finansinė operacija banke iš anksto buvo suderinta su JAV VD. Savų lėšų turėjimas buvo jei ne lemiamas, tai pagrindinis diplomatų egzistencijos akmuo.

JAV VD nuostata nepripažinti naujų narių Baltijos šalių diplomatiniame korpuse turėjo mažiausiai tris priežastis: nenoras sukelti neigiamos sovietų reakcijos, nenoras dalyvauti atskiro diplomatinio korpuso „vidaus kovose dėl posto“ ir dėl senkančių finansinių lėšų. Į visų trijų Baltijos šalių diplomatus, nepaisant jų skirtingų titulų, JAV VD žiūrėjo vienodai pagarbiai. Patys diplomatai esminiais klausimais veikė pasitarę tarpusavyje, palaikė vieni kitus.

Per visą XX a. sinchroniškai susidėlioję trijų Baltijos šalių diplomatiniai santykiai su JAV, nuo pat jų pradžios 1922-aisiais, taip pat Šaltojo karo metais JAV vedama jų atžvilgiu nepripažinimo politika ir normalių diplomatinių santykių atkūrimas leidžia teigti, kad JAV neišskirdavo kurios nors šalies, o kalbėdavo apie visas Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją – kartu, t. y. žiūrėjo į jas kaip į regioną, surištą bendro likimo saitais.

 

Šaltiniai ir literatūra

  • 1941 12 04 Povilo Žadeikio laiškas prof. K. Pakštui, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių išeivijos institutas (toliau – VDU, LII), f. 1, ap. 7, b. 166, l. 1–3.
  • 1945 08 22 Byries’ Circular airgramma to all American diplomatic missions in the other American republics (Confidential), USA, National archives, RG–59, General Records of the Department of State, Box No. 2331, 711.60N/8–2245.
  • 1945 08 22 Memorandum of Conversation, Mr. Francis B. Stekens, Division of Eastern European Affairs, Delegation from Lithuania American Council, Inc., USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 6624, 860M.01/8–2245.
  • 1947 03 22 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone pro memo nr. 509, Vytauto Didžiojo universitetas, Lozoraičių muziejus (toliau – VDU, LM), f. 2, ap. 1, b. 5, l. 126–127.
  • 1947 06 20 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone pro memo nr. 590, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 121.
  • 1949 01 26 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone pro memo, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 125.
  • 1949 04 30 Povilo Žadeikio konfidencialus raštas nr. 853 ministrui S. Lozoraičiui, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 131.
  • 1949 06 11 Povilo Žadeikio konfidencialus raštas nr. 1172 S. Lozoraičiui, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 132.
  • 1950 01 30 Thompson, Memorandum of Conversation Lithuanian Affairs, Mr. Leonard Šimutis, President of Lithuanian-American Council, Dr. Pius Grigaitis, Secretary of Mr. Michael Vaidyla, Treasurer of, USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 2622, 611.60D/1–3050.
  • 1950 11 21 John E. O’Gara, Certifications to the Federal Reserve Bank of New York Pursuant to Section 25 (b) of the Federal Reserve Act, as Amended, Regarding the Accounts at the Bank in the Name of the “Government of Lithuania” and the “Government of Latvia,” USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 2622, 601.60C11/11–2150.
  • 1950 12 08 Johnson, Memorandum of Conversation, The Latvian Charge Mr. Feldmans (Confidential), USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 2622, 601.60C11/12–850.
  • 1952 04 22 Department of State, Memorandum of Conversation “Opening of Account in Swiss Bank in the name of the Lithuanian Legation for the benefit of VLIK” (Supreme Committee for the Liberation of Lithuania), USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 3793, 760D.00/4–2252.
  • 1952 06 30 Juozo Kajecko konfidenciali ir skubi pro memo, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 141–142.
  • 1953 08 26 American Committee for Liberation from Bolshevism, Director of Emigration Relations, B. E. Kuniholm letter to Assistant Secretary of State, Department of State, USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 2421, 601.60C11/8–2653.
  • 1954 02 16 Embassy of USA in London, Counselor of Embassy J. K. Penfield to The Department of State, Washington, Appointment of Latvian Representative in Washington, USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 2421, 601.60C11/2–1654.
  • 1954 02 16 Latvian Minister in London, Charles Zarine’s letter to John Foster Dulles, Secretary of State, No 534, USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 2421, 601.60C11/2–1654.
  • 1954 02 25 Assistant Secretary’s letter to Simmons, Acceptance of Dr. Arnolds Spekke as Charge d’ Affaires of the Latvian Legation in Washington, (Confidential File), USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 2421, 601.60C11/2–1654.
  • 1956 10 30 Juozo Kajecko pro memo „Iš J. Kajecko pasikalbėjimo su Dr. A. Dinbergs, 1956 m. spalio 29 d.“, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 152.
  • 1959 04 08 LDT pareigūnų pasitarimas, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 240–242.
  • 1960 05 11 Jono Budrio laiškas LDT šefui S. Lozoraičiui, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 183–184.
  • 1960 09 20 Juozo Kajecko pro memoria nr. 485, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 239.
  • 1961 10 25 Juozo Kajecko pro memoria nr. 396/sl. VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 243–244.
  • 1965 11 19 Lietuvos generalinio konsulato Niujorke vicekonsulo A. Simučio raštas nr. 1568 LDT šefui S. Lozoraičiui, VDU, LII, f. 34, A. Simučio archyvas.
  • 1966 03 25 Juozo Kajecko pro memoria nr. 499, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 249.
  • 1968 07 30 Juozo Kajecko pro memoria „Įvairios informacijos…“ nr. 1151, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 257.
  • 1970 08 25 Juozo Kajecko pro memoria „Nauji vadovai V. Dep-te mūsų reikalais“ nr. 1202, VDU, LM, f. 2, ap. 1, b. 5, l. 262.
  • 1970 12 20 Alberto Geručio pro memoria išrašas, VDU, LII, f. 34, A. Simučio archyvas.
  • 1984 05 25 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone atstovo dr. S. A. Bačkio pro memoria nr. 1037–1044, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 656, ap. 2, b. 36, l. 67.
  • 1988 09 19 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone atstovo S. Lozoraičio (jaunesniojo) pro memoria nr. 501, LCVA, f. 656, ap. 2, b. 50, l. 52.
  • „Ateitis priklauso ryžtingiesiems: pokalbis su nepriklausomos Lietuvos atstovu dr. S. A. Bačkiu Vašingtone“, Tėviškės žiburiai, 1982, vasario 18, nr. 8 (1671), p. 1.
  • Bačkis, Stasys Antanas, Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15 – 1990 03 11), Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 1999.
  • Bernstein, Adam; Richard Johnson, “Obituaries,” The Washington Post, 2011, gruodžio 7 [žiūrėta 2015 03 01].
  • Dobbs, Michael, “Poland to Expell Two US Diplomats Who Met with ‘Activist,’” The Washington Post, 1982, gegužės 11 [žiūrėta 2015 10 31].
  • “Foreign Relations: Persona Too Grata,” Times, June 02, 1958 [žiūrėta 2015 11 03].
  • Goble, Paul A., “Organizational Charts and Policy Outcomes,” Diplomaatia, 2005, february, no. 17 [žiūrėta 2015 10 29].
  • Gureckas, Algimantas P., „Vašingtono politika ir pažiūros Lietuvos laisvės reikalu“, Akiračiai, 1972, vasario mėn., nr. 2 (36), p. 12–13.
  • Hiden, John; Vahur Made, David J. Smith, The Baltic Question During the Cold War, London: Routledge, 2008.
  • „J. B. Lietuvos ministeriui Povilui Žadeikiui mirus“, Į Laisvę, 1957, nr. 13 (50), p. 82–83.
  • Jonušauskas, Laurynas, Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1991), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003.
  • Kraujalis, Ramojus, Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 19401953 metais, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008.
  • Lamb, Yvonne Shinhoster, “Harold C. Vedeler; Diplomat Witnessed Hitler’s Rise,” The Washington Post, 2007, birželio 8 [žiūrėta 2015 10 26].
  • Landsbergis, Vytautas, Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų, Vilnius: Vaga, 2002.
  • Lukes, Igor; Karel Sieber, “The Dog That Didn‘t Bark: Czechoslovakia and the 1956 Events in Poland” / Jan Rowiński (ed.), The Polich October 1956 in World Politics, Warsaw, 2007, p. 153–174.
  • McHugh, James T.; James S. Pacy, Diplomats without a Country: Baltic Diplomacy, International Law, and the Cold War, London: Greenwood Press, 2001.
  • Petraitytė-Briedienė, Asta, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983), Vilnius: Versus aureus, 2012.
  • Petraitytė-Briedienė, Asta, Tylieji priesaikos riteriai: Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2014.
  • Piirimae, Kaarel, Roosevelt, Churchill, and the Baltic Question: Allied Relations during the Second World War, New York, Houndmills, Basingstke, Hampshire: Palgrave Macmillan, 2014.
  • “Raymond Lisle, 83, Dean School,” New York Times, 1994, vasario 18 [žiūrėta 2015 10 31].
  • Rastenis, Vincas, „Lietuvos diplomatinė tarnyba“ / Daiva Dapkutė (sud.), Tarp kairės ir dešinės, tarp Lietuvos ir Amerikos, Vilnius: Versus aureus, 2004.
  • Resolution Concerning Emergency Authority, No. 6.4. / Ilga Grava-Kreituse, Inesis Feldmanis, Dietrich André Loeber, Juris Goldmanis, Aivars Stranga (eds.), The Occupation and Annexation of Latvia: 19391940: Documents and Materials, Riga, 1995, p. 173–174.
  • Skirius, Juozas, Julius J. Bielskis (1891–1976): gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lietuvai: JAV lietuvių veikėjas ir diplomatas, Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004.
  • Vedeler, Harold C., “Interview,” interviewed by Charles Stuart Kennedy, The Association for Diplomatic Studies and Training: Foreign Affairs Oral History Project, initial interview date: 1995 08 02 [žiūrėta 2015 02 23].
  • Veličkaitė, Lidija, „Amerikos baltų laisvės lygos veikla ir siekiai“, Pasaulio lietuvis, 2012, nr. 09/511, p. 30–34.
 

Several Observations about the Relations between Baltic Diplomats and the US Department of State

  • Bibliographic Description: Asta Petraitytė-Briedienė, „Keli pastebėjimai apie Baltijos šalių diplomatų santykius su JAV valstybės departamentu“, @eitis (lt), 2018, t. 1 120, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Asta Petraitytė-Briedienė, „Keli pastebėjimai apie Baltijos šalių diplomatų santykius su JAV valstybės departamentu“, Istorija, 2016, t. 102, nr. 2, p. 5–28, ISSN 1392-0456.
  • Institutional Affiliation: Vytauto Didžiojo universitetas.
Summary: The establishment of the first cross-border contacts between Lithuanians, Latvians, Estonians and the US can be traced back to 1919. On 28 July 1922, the US gave its de facto and de jure recognition to the Baltic States. Nearly century-long Baltic-US diplomatic relations have never been discontinued. Due to the Soviet occupation, in 1940 the US was forced to withdraw its diplomats from the Baltic States. However, the diplomatic representations of these countries on the territory of the US remained in operation to this day. The Baltic diplomats residing in the US maintained regular contact with the US Department of State. It is a valuable exception in the history of international diplomacy of the 20th century. The history of development and the problems of these relations constitute the object of this research. Chronological limits: 1940–1991. The research of relations between the Baltic States and the US Department of State is based on the documents of the US Department of State kept in the National Archives in Washington (NARA) as well as the Lithuanian Central State Archives (LCSA), the documents of other archives and their analysis. The aim: to present how the Baltic States evaluated the US support and what their tactics was. Second, the research aims to reveal the approach of the US Department of State towards Baltic diplomats. The search for answers to the questions posed, which primarily took place in the archives of the US Department of State, highlights the novelty of the topic.

The text presents the chiefs and diplomats of diplomatic services of the three Baltic States residing in the US. It is highlighted that all chiefs of the Baltic States (except for Stasys Lozoraitis and K. R. Zarinš) resided in the US; they presided over the representations of their countries in the US. It is an indication of the exclusive orientation of the Baltic States towards the US. The analysis of archival material leads to the conclusion that even if the Baltic representatives felt any unexposed differences among themselves, they were never demonstrated in public. The diplomats acted on the key issues having previously agreed on them and supported each other. Their meetings were held periodically, every several months. It is concluded that such tactics was not random because their unity was first of all beneficial to themselves. The diplomatic posts of the Baltic States were funded from the accounts or gold reserves of each of the countries held in the Central Bank of the United States. Own funds were the decisive, or at least the main, cornerstone for the existence of diplomats. Each transaction made at the bank by the diplomats of the Baltic States was coordinated with the US Department of State in advance.

When presenting the relations between the Baltic States and the US Department of State, the evaluations and attitudes of the latter were very important. First of all, the position of the US – not to recognize the incorporation of the Baltic States into the Soviet Union. It was one of political principles in communication with the Soviet Union. Therefore, the Baltic diplomats did not face a “legal death” in 1940; they were recognized. The review of the archival material leads to the conclusion that the relations between Lithuanian, Latvian and Estonian diplomats and the heads and officers of the US Department of State were based on moderate friendliness. The Baltic diplomats were equal among the members of the whole diplomatic corps of foreign countries residing in the US. However, the analysis of archival data leads to the conclusion that the favor of officers from the US Department of State was equivalent to the moderate position of diplomats from the three Baltic States and their strong sense of responsibility. The most rigid position of the US Department of State with respect to Baltic diplomats was not to admit new members into the existing consular corps who were not citizens of their country and had not served in foreign ministries prior to the countries’ occupations. Gradually, the position of the US Department of State became milder. A deeper analysis leads to the conclusion that it had at least three reasons: unwillingness to evoke a negative reaction of the Soviets; reluctance to get involved in the “interior struggle over the post” of an individual diplomatic corps, and the reducing financial resources. Eventually, the US Department of State was a highly inert institution because after the events of Hungary and Prague in particular, the US were afraid to give any hope and to make commitments which it could not fulfill. In other words, the Baltic States had to wait for a good moment and to liberate by themselves. The other statement: from 1922, the relations between the US and the Baltic States were handled jointly, and it was only from 1990 that the name “Baltic States” was replaced with “Lithuania,” “Latvia,” “Estonia.” Hence, for a long period of time the US considered the Baltic States a region bound by the ties of common fate.

Keywords: Baltic diplomats, US Department of State, diplomatic relations, Cold War.