Studija Neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto gyvybės atėmimo aspektai

Apibendrinant šioje studijoje minėtų teismų sprendimų nuostatas pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas yra ne tik faktų įrodinėjimo klausimas. Tai visų pirma nužudyto žmogaus „kainos“ klausimas. Todėl nukentėjusiojo interesų nederėtų sumenkinti iki intereso gauti tam tikrą materialinį atlygį, tokiu būdu pagrindiniu laikant tik „pasipelnymo“ tikslą. Pirmiausia reikėtų atsižvelgti į vertybių skalę, kam pirmiausia suteikiamas prioritetas – žmogaus gyvybei, nukentėjusiojo netekties skausmui ir kančiai ar kaltininko amžiui, jo turtinei bei šeimyninei padėčiai. Teismas neprivalo nustatinėti, kada kaltininkas atlygins ir (ar) apskritai gebės atlyginti atitinkamo dydžio neturtinę žalą. Jis turi nustatyti, kad teisiamasis nužudė žmogų, tokiu būdu paneigdamas aukščiausią vertybę, todėl nužudytojo artimiesiems dėl netekties privalo kompensuoti skriaudą. Tik taip teismas akivaizdžiai patvirtins gyvybės prioritetą prieš kitas vertybes, o ją adekvačiai įvertindamas, išreikš valstybės požiūrį į nužudymą, jos socialinį palaikymą bei deramą pagarbą nužudytojo artimiesiems.

 

Išvados

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse pateikta neturtinės žalos definicija neužtikrina vieningos gramatinės bei prasminės teisės aktų išraiškos. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo doktrinoje vartojamos moralinės žalos (dommage moral) sąvokos turinys iš esmės nėra tapatus neturtinės žalos sąvokos turiniui, todėl netikslumams išvengti įstatymų leidėjui būtina suvienodinti įstatymuose ir kituose teisės aktuose vartojamas definicijas.

Nukentėjusiuoju nuo nužudymo turėtų būti pripažįstamas asmuo vadovaujantis baudžiamąja teise (BK 248 straipsnis). Tokiais asmenimis reikėtų laikyti ne tik asmenis, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties, bet ir kartu gyvenantys sutuoktinių tėvai (įtėviai), broliai, seserys bei jų sutuoktiniai, taip pat bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos ir glaudų emocinį ryšį turintys asmenys.

Neturtinės žalos objektas nužudymų bylose yra nukentėjusiojo asmeninis ir idealusis pasaulis, jo kančia, kuri apima visas tokias sąvokas kaip: dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas.

 

Neturtinės žalos kompensavimas galimas tais atvejais: kai kaltininko veiksmai, kurie sukėlė nukentėjusiajam dvasinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją (dvasines kančias), yra neteisėti; kai nukentėjusiojo patirtas skausmas ir kančia yra kaltininko veiksmų padarinys; kai tarp patirto netekties skausmo ir kančios bei kaltininko veiksmų yra priežastinis ryšys; kai kaltininkas neabejotinai yra kaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Esamas teisinis neturtinės žalos atlyginimo reguliavimo diferencijavimas sudaro socialinį disbalansą, kurio siekiant išvengti bei užtikrinti pamatinę pusiausvyrą ginant žmogaus teises ir laisves, įstatymų leidėjui derėtų suvienodinti nustatytos neteisminės turtinės bei neturtinės žalos kompensacijos dydžius.

Teismų praktikoje neturtinės žalos žemutinė riba siejama su Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatyme fiksuotu neturtinės žalos dydžiu, akivaizdžiai neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.

Kadangi neturtinės žalos atlyginimas yra ne tik faktų įrodinėjimo klausimas, bet ir visų pirma nužudyto žmogaus „kainos“ klausimas, todėl nukentėjusiojo interesai neturėtų būti sumenkinti iki „pasipelnymo“ tikslų. Veikdamas valstybės vardu ir jos interesais teismas turėtų atsižvelgti į valstybėje pripažintą ir įstatymuose įtvirtintą vertybių skalę, kurioje būtų reglamentuota, kam suteikiamas prioritetas – žmogaus gyvybei, nukentėjusiojo netekties skausmui ir kančiai ar kaltininko amžiui, jo turtinei bei šeimyninei padėčiai.

 

Šaltiniai ir literatūra

 

Some Aspects of Non-Pecuniary Damage Repayment for Murder in Lithuania

  • Bibliographic Description: Romualdas Drakšas, Neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto gyvybės atėmimo aspektai, @eitis (lt), 2018, t. 1 145, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Romualdas Drakšas, „Neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto gyvybės atėmimo aspektai“, Jurisprudencija, 2017, t. 24, nr. 2, p. 311–338, ISSN 1392-6195.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir proceso institutas.
Summary: The study examines questions of compensation for non-pecuniary damage as an expression of the state’s attitude towards human life. The study introduces the definition of non-pecuniary damage and urges to use provisions of criminal law, instead of civil law, to acknowledge a person as a victim. It also analyses key provisions of compensation for non-pecuniary damage in homicide cases that are related to the totality of objective and subjective elements of offense composition. The author pays particular attention to the issues of legal regulation in determination of the value of non-pecuniary damage and court practice in compensation of non-pecuniary damage. The author believes that Lithuanian society still exalts spiritual suffering, while its material value is hardly recognized, for which the judicial process, which should tackle the question of non-pecuniary damage, often turns into a process where the main concern is the protection of defendant’s material welfare and what amount they would be able to pay. The compensation for non-pecuniary damage is not only a question of proving facts, it is foremost the question of the “price” of the murdered. This is why the interests of a victim shouldn’t be collated to making a profit of disaster. The court makes decisions in specific cases and applies the legal norms created by the legislator by using facts, logical and rational arguments. By acting in the name of the state and in its interests, the court should firstly take into account the scale of values set by laws and recognized by the state; what is the priority – human life, the victim’s pain of loss and suffering or the defendant’s age, their material and family status. The court should determine that the defendant killed a person and by doing so they disregarded the highest value, therefore the relatives of the murdered must receive a just compensation. Only in this way the court can clearly set the priority of life over other values; by assessing it adequately, it expresses the state’s attitude towards murder.

Keywords: homicide, non-pecuniary damage repayment, victim, principle of justice.