Studija Neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto gyvybės atėmimo aspektai

  • Bibliografinis aprašas: Romualdas Drakšas, Neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto gyvybės atėmimo aspektai, @eitis (lt), 2018, t. 1 145, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Romualdas Drakšas, „Neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto gyvybės atėmimo aspektai“, Jurisprudencija, 2017, t. 24, nr. 2, p. 311–338, ISSN 1392-6195.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir proceso institutas.
Santrauka: Studijoje nagrinėjami neturtinės žalos atlyginimo, kaip valstybės požiūrio į žmogaus gyvybę išraiškos, klausimai. Jame aptariama neturtinės žalos sąvoka, pabrėžiamas būtinumas asmenį pripažinti nukentėjusiuoju dėl neturtinės žalos atlyginimo vadovaujantis ne civilinės, bet baudžiamosios teisės nuostatomis, taip pat analizuojamos neturtinės žalios kompensavimo nužudymų bylose kertinės nuostatos, susijusios su objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo sudėties požymių visuma. Autorius dėmesį sutelkia ir ties neturtinės žalos dydžio nustatymo teisinio reglamentavimo klausimais bei teismų praktika kompensuojant neturtinę žalą.

Pagrindiniai žodžiai: nužudymas, neturtinės žalos atlyginimas, nukentėjusysis, teisingumo principas.
 

Įvadas

Teisė į gyvybę yra viena iš pamatinių baudžiamuoju įstatymu ginamų vertybių ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių, o neteisėtas gyvybės atėmimas laikomas vienu iš sunkiausių nusikaltimų Šioje studijoje autorius apsiriboja neturtinės žalos atlyginimo dėl nužudymo, kaip sunkiausio ir pavojingiausio neteisėto gyvybės atėmimo būdo, nagrinėjimu. . Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis nustato: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ Tai inter alia reiškia, kad Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti kiekvieno individo teisę į gyvybę. Tačiau jokios šalies baudžiamieji įstatymai negarantuoja – iš tikrųjų ir negali garantuoti – visiškos gyvybės apsaugos, kurios išlikimas dažnai priklauso nuo įvairiausių aplinkybių. Sunkiausias ir pavojingiausias nusikaltimas žmogui yra tyčinis neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui. Pagal Vidaus reikalų ministerijos Nusikalstamų veikų žinybinio registro statistiką nužudymų dalis bendroje Lietuvos nusikaltimų struktūroje pastaraisiais metais sumažėjo iki 0,2–0,3 procento Žr. Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Nusikalstamų veikų žinybinis registras. . Būtų galima manyti, kad nužudymai nėra tokie reikšmingi kitų nusikalstamų veikų fone. Tačiau pažvelgus į absoliučius padarytų nužudymu skaičius, turint omenyje nuoseklų gyventojų skaičiaus mažėjimą, padėtis neatrodo džiuginanti. Antai 2013 m. Lietuvoje užregistruoti 207 nusikaltimai žmogaus gyvybei (iš jų 185 nužudymai), 2014 m. užregistruoti 198 tokie nusikaltimai (iš jų 172 nužudymai), 2015 m. – 204 nusikaltimai žmogaus gyvybei, iš kurių net 186 nužudymai, o 2016 m. užregistruotas 161 nužudymas. Lietuvos kriminologų duomenimis, Lietuva ne tik keletą kartų viršija Europos Sąjungos valstybių vidutinį nužudymų lygį, tačiau ir išlieka pirmoje vietoje tarp visų ES valstybių narių. Netgi lyginant su artimiausiomis kaimyninėmis valstybėmis – Latvija bei Estija, nužudymų lygis Lietuvoje yra didesnis Lietuvoje nužudymų lygis 2011 m. buvo 6,4 atvejo 100 tūkst. gyventojų; Europos Sąjungos valstybių vidutinis nužudymų lygis yra apie 1,6 atvejo 100 tūkst. gyventojų; Latvijoje šis rodiklis siekia 3,17, Estijoje – 4,8 nužudymo 100 tūkstančių gyventojų. Aleksandras Dobryninas, Vaidas Kalpokas, Alina Mickevič, „Nužudymai Lietuvoje: sociologinis požiūris“, p. 45. .
 

Taigi Lietuva praranda gyventojus ne tik dėl natūralaus gyventojų mirtingumo, emigracijos, bet ir dėl nužudymų. Žmogaus gyvybė nėra rinkos prekė, nors ekonomistai, be abejo, gali paskaičiuoti, kiek kainuoja Lietuvai vieno darbingo žmogaus migracija ar mirtis. Kai kurios pasaulio valstybės yra oficialiai nustačiusios savo piliečių „kainą“. Pavyzdžiui, Vokiečių autoriai yra įsitikinę, kad žmogaus (kaip aukos) vertė priklauso nuo jo pilietybės Žr. Tina Kaiser, „Für US-Opfer werden 4,1 Millionen Euro gezahlt“, 2015. . Spaudoje pateikti įdomūs duomenys, jog JAV Gamtos apsaugos agentūra 2008 m. vieno savo šalies piliečio gyvybę įvertino 6,9 mln. dolerių, Kanadoje ši suma siekia nuo 1,7 iki 5,7 mln. JAV dolerių, o vieno Didžiosios Britanijos gyventojo gyvybė prilygsta 1,2 mln. dolerių. Daugelis tyrimų rodo, kad kuo šalis turtingesnė, tuo jos piliečiai vertinami brangiau Žr. Arūnas Marcinkevičius, „Kiek kainuoja Lietuvos piliečio gyvybė“, 2011. .

Lietuvoje taip pat oficialiai deklaruojama, kad žmogaus gyvybė yra aukščiausia gyvenimo vertybė, tačiau teismų praktika ir teisinis neteisėto žmogaus gyvybės atėmimo kompensavimo reguliavimas yra visiškai kitokie. Todėl kyla klausimas, ar per tuos 25 nepriklausomybės metus įvykę visuomenės gyvenimo pokyčiai jau buvo pakankami, kad būtų sukurtas logiškai pagrįstas ir nuoseklus teisinis žalos atlyginimo (taip pat ir neturtinės žalos) mechanizmas, kuris leistų apibrėžti žalos dydžio nustatymo taisykles ir objektyvias jo ribas? Ypač šis klausimas aktualus bylose, kuriose nagrinėjamas neturtinės žalos atlyginimo dėl gyvybės atėmimo klausimas.

 

Paminėtina, kad nužudymo sudėties požymiai gana išsamiai išnagrinėti Lietuvos ir užsienio valstybių baudžiamosios teisės specialistų: pavyzdžiui: A. Milinis, A. Klimka, J. Nocius, A. Pėstininkas, R. Card, K. Daszkiewicz, H.-H. Jescheck, W. Joeck, K. Sessar Žr. Albertas Milinis, Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą be pavojingumą didinančių ir mažinančių aplinkybių (BK 129 str. 1 d.), 2009; Alfonsas Klimka, Baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus gyvybei ir sveikatai, 1964, Juozas Nocius, Nusikaltimai žmogui, 1998; Aristidas Pėstininkas, Nusikaltimai asmeniui, 1984; Richard Card, Criminal Law, 1992; Krystyna Daszkiewicz, Przestępstwa przeciwko życiu i zdrowiu. Rozdział XIX Kodeksu karnego: komentarz, 2000; Hans-Heinrich Jescheck, Otto Triffterer, Ist die lebenslange Freiheitsstrafe verfassungswidrig?, 1978; Wolfgang Joecks, Strafgesetzbuch; Studienkommentar, 2004; Klaus Sessar, Rechtliche und soziale Prozesse einer Definition der Tötungskriminalität, 1981. ir kt. Neturtinės žalos atlyginimo klausimai išsamiau buvo nagrinėjami civilinėje teisėje. Galima paminėti S. Cirtautienę, D. Mikelėnienę, V. Mikelėną, A. Rudzinską, R. Volodko Žr. Solveiga Cirtautienė, Neturtinės žalos atlyginimas kaip civilinių teisių gynimo būdas, 2008; Antanas Rudzinskas, „Neturtinės žalos samprata bei jos kompensavimo problemos civilinėje ir baudžiamojo proceso teisėje“, p. 72–73; „Nusikalstant padarytos žalos moralinės (neturtinės) žalos apskaičiavimo metodikos problemos“, p. 41–46; Renata Volodko, Teoriniai ir praktiniai neturtinės žalos instituto taikymo aspektai Lietuvos civilinėje teisėje, 2009. , kurie atlikę išsamius mokslinius tyrimus atskleidė svarbius probleminius neturtinės žalos instituto teisinio reguliavimo ir praktinio taikymo aspektus, iškylančius Lietuvos civilinėje teisėje bei teismų praktikoje. Baudžiamojoje teisėje neturtinės žalos atlyginimo klausimai taip pat nėra terra incognita, tačiau jie buvo nagrinėjami trumpai, be detalesnės analizės (pavyzdžiui: M. Gavrilovienė, G. Goda, P. Kuconis, A. Milinis, G. Švedas ir kt.) ir išsamesnių studijų ar monografijų šiuo sudėtingu klausimu dar nėra parengta.

 

Pabrėžtina, kad ilgametės teismų praktikos dėka turtinės žalos baudžiamosiose bylose nustatymas jau nekelia didelių abejonių, tačiau sprendžiant neturtinės žalos dėl nužudymo atlyginimo klausimus teismams sunku rasti objektyvių žalos atlyginimo kriterijų ir apskaičiuoti realų žalos atlyginimo dydį.

Šios studijos tikslas – išanalizuoti neturtinės žalos atlyginimo nužudymo (kaip pavojingiausio neteisėto gyvybės atėmimo) bylose probleminius aspektus, įvertinti teisinio reguliavimo ir praktinio teisės normų įgyvendinimo klausimus. Pabrėžtina, kad būtent neturtinės žalos dydis yra ne tiktai didelių teisinių ginčų teismų praktikoje objektas, bet ir iš esmės atskleidžia žmogaus vertę visuomenėje, jo „gyvybės kainą“ Žr. Albertas Milinis, Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą be pavojingumą didinančių ir mažinančių aplinkybių (BK 129 str. 1 d.), p. 31. bei akivaizdžiai parodo valstybės solidarumą su nukentėjusiuoju.

Mokslinės studijos objektas – tai nukentėjusiojo asmens statusas, požymiai ir neturtinės žalos atsiradimo nužudymų bylose juridiniai bei faktiniai pagrindai. Ne mažiau svarbi tyrimo objekto dalis yra šios žalos dydžio nustatymo kriterijai.

Siekiant įgyvendinti šios mokslinės studijos tikslą buvo vadovautasi teisės doktrinoje taikomais istoriniais, lyginamaisiais, statistiniais, sisteminės analizės bei kitais moksliniais metodais.

 

1. Neturtinės žalos sąvoka: moralinė ar neturtinė žala

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą BPK ir baudžiamojoje teisėje paprastai vartojama „nukentėjusiojo“ terminas. Sąvoka „auka“ kriminologijoje, psichologijoje ir Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. spalio 25 d. direktyvoje (2012/29/ES) yra vartojama kaip bendrinis terminas, tačiau daugelyje nacionalinių teisės sistemų ji yra su kintamomis semantinėmis reikšmėmis. Lietuvos nacionalinėje teisėje ši sąvoka dažnai sutampa su „nukentėjusysis“, „nukentėjusieji tretieji asmenys“ terminais. Paminėtina, kad Vokietijos baudžiamojoje teisėje taip pat vartojama „nusikaltimo aukos“ sąvoka (Opfer von Straftaten). Todėl šioje studijoje dėl aiškumo autorius žuvusį asmenį laiko „auka“, o BPK 28 straipsnyje numatytu „nukentėjusiuoju“ laiko asmenį, kuris proceso nustatyta tvarka perima nužudytojo teises, taip pat asmenis, turinčius teisę į neturtinę žalą (tėvai, vaikai, kiti šeimos nariai ir pan.). . Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas nukentėjusiajam BPK komentaro autorių išskiriamas į dvi rūšis: turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Turtinės žalos atlyginimas baudžiamojoje teisėje paprastai siejamas su materialine žala, kuri atsirado dėl kaltininko tiesioginio poveikio į nuosavybės objektą. Tai tiesioginė turtinė žala (pavyzdžiui, pavogti daiktai), materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos (išskyrus negautą naudą) ir išlaidos, kurios atsiranda šalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 straipsnio 2 dalis) Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinė byla nr. 3K-3-281/2012 (S). .
 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2015 m. balandžio 16 d. nutarime pabrėžė, kad atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais (tai nepaneigia galimybės materialinę žalą atlyginti ir kitu turtu ar dar kitaip); taigi už materialius praradimus atlyginama materialiomis vertybėmis Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 9, 11 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punkto (2008 m. gruodžio 3 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymui, Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui“. . Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatuoja, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinis Teismas vartoja „moralinės“ žalos (dommage moral) sąvoką. Šiame kontekste paminėtina, kad po nepriklausomybės atkūrimo tiek naujuose ar atitinkamais straipsniais papildytuose teisės aktuose, tiek teismų praktikoje buvo vartojama, moralinės žalos sąvoka, kuri dažniausiai buvo suvokiama, kaip neturtinė žala.

 

Moralinės žalos terminas, pasak R. Volodko, vis dar gana plačiai vartojamas ir kai kurių užsienio valstybių, pavyzdžiui, Rusijos, daugelio postsovietinių šalių, Kanados Kvebeko provincijos įstatymuose Žr. Renata Volodko, Teoriniai ir praktiniai neturtinės žalos instituto taikymo aspektai Lietuvos civilinėje teisėje, p. 28–29. . Didžiojoje Britanijoje ir kitose bendrosios teisės tradicijos šalyse neturtinė žala taip pat yra atlyginama. Šių valstybių neturtinės žalos atlyginimas dažnai yra nulemtas precedentinės doktrinos. Sąvoka „neturtinė žala“ šiose valstybėse paprastai yra nevartojama, vietoj jos egzistuoja atskiri terminai: psychological injury (psichologinė žala), psychiatric damage (psichiatrinė žala), nervous shock (nervinis šokas), ordinary shock (sukrėtimas).

Tokia sąvokų įvairovė rodo, jog neturtinės žalos atlyginimas skiriasi priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio ir kaltės formos. Neturtinės žalos atlyginimas kiekvienu atveju įgyja skirtingą reikšmę ir tikslą – esant neatsargumui neturtinės žalos atlyginimas atlieka kompensacinę funkciją, o esant tyčiai – kompensacinę ir baudinę funkcijas Žr. Dalia Mikelienė, Valentinas Mikelėnas, „Neturtinės žalos kompensavimas“, p. 3; Solveiga Cirtautienė, Neturtinės žalos atlyginimas kaip civilinių teisių gynimo būdas, p. 29. .

Moralinės žalos sąvoka į Lietuvos civilinius įstatymus buvo mechaniškai perkelta iš 1961 metų BPK, kurio 60 straipsnis numatė, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas ne tik asmuo, kuriam nusikaltimu padaryta fizinė ar turtinė žala, bet ir Lietuvos pilietis, kuriam padaryta moralinė žala. Įdomu tai, kad Lietuvos TSR baudžiamojo proceso kodekso komentaro autoriai komentuodami minėtąjį straipsnį „išvengė“ moralinės žalos sąvokos aptarimo. A. Rudzinskio nuomone, šiuo metu teisės sistemoje ir teisininkų sąmonėje stipriai įsitvirtinę du terminai – „moralinė žala“ ir „neturtinė žala“, kurie vartojami kaip sinonimai Žr. Antanas Rudzinskas, „Neturtinės žalos samprata bei jos kompensavimo problemos civilinėje ir baudžiamojo proceso teisėje“, p. 74. . Pabrėžtina, kad su šia nuomone sunku sutikti. Pasak H. Kelseno, kiekviena teisė yra morali, kiekviena teisė yra (santykinė) moralinė vertybė.

Juk teisė yra vertybė būtent dėl tos aplinkybės, kad ji yra norma: ji yra teisinė vertybė, kuri tuo pat metu yra ir (santykinė) moralinė vertybė. Hans Kelsen, Grynoji teisės teorija, p. 87.
Todėl akivaizdu, kad „moralinės žalos“ sąvoka sietina su „neturtinės žalos“ sąvoka, bet toli gražu su ja nesutampa apimtimi.
 

Reikėtų sutikti su D. Mikelėniene ir V. Mikelėnu, kad moralė yra filosofinė kategorija, todėl „moralinės žalos“ sąvoka yra netiksli ir nevartotina. Moralė, būdama žmogaus elgesio savikontrolės reguliatoriumi, reiškia visumą pažiūrų į tai, kas gera ir bloga, teisinga ir neteisinga, dora ir nedora. Žala negali būti padaroma moralei, o tik jos saugomoms vertybėms Žr. Dalia Mikelienė, Valentinas Mikelėnas, „Neturtinės žalos kompensavimas“, p. 2–3. . Paprastai sovietiniu laikotarpiu „moralinės žalos“ sąvoka buvo vartojama gana siauru ir nevienodu požiūriu – vertinami tik tokie dvasinio pobūdžio išgyvenimai, sukrėtimai, kurie kildavo dėl pažeistų neturtinių asmens teisių. Priimant naujuosius Lietuvos Respublikos kodeksus buvo stengiamasi harmonizuoti ir vienodinti teisinę lingvistiką, pašalinti sampratų painiavą ir įvairovę. Naujajame CK pateikta neturtinės žalos definicija turėjo užtikrinti vieningą gramatinę bei prasminę teisės aktų išraišką. Pastaruoju metu baudžiamojoje teisėje ir baudžiamajame procese dažniausia vartojama neturtinės žalos sąvoka, kurios turinys nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsniu, o jos dydį turėtų nurodyti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam padaryta žala Žr. Gintaras Goda, Remigijus Merkevičius, Gintaras Jasaitis, Marcelis Kazlauskas, Pranas Kuconis, Jurgis Rinkevičius, Gintaras Švedas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras, p. 278–281. . Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat vartoja neturtinės žalos sąvoką (non pecuniary damage) Pavyzdžiui, The European Court of Human Rights, 15 October 2015, In the case of L. M. and Others v. Russia, Applications nos. 40081/14, 40088/14 and 40127/14; 7 July 2015, In the case of V. M. and Others v. Belgium, Application no. 60125/11. .

 

Vis dėlto moralinės žalos kategorija dar gali būti aptikta kitų teisės šakų norminiuose aktuose, taip pat, kaip minėta, ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nes

Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardijamos ir kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2006.
Taigi užsienio šalių ir Lietuvos teisiniame reguliavime tai pačiai žalai apibrėžti vartojamos įvairios sąvokos. Tačiau, autorius nuomone, netikslumams išvengti įstatymų leidėjas turėtų suvienodinti įstatymuose vartojamas definicijas. Pabrėžtina, kad moralinės ir neturtinės žalos sąvokų santykio problema, be abejo, gali būti ir atskiro mokslinio straipsnio nagrinėjimo objektu.
 

2. Nukentėjusysis ir neturtinės žalos atlyginimo pagrindas

Nukentėjusieji asmenys nužudymų bylose. Baudžiamojo proceso teisingumo vykdymo funkcija negalėtų būti įgyvendinama, jeigu nebūtų atsižvelgiama į nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų interesus. BPK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, arba nuo nusikalstamos veikos mirusio fizinio asmens šeimos narys ar artimasis giminaitis, kuris dėl to asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Siekiant efektyviau apginti nuo nusikalstamų veikų nukentėjusiųjų asmenų interesus, BPK 109 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Taigi įstatymų leidėjas baudžiamajame procese nustatė teismams greta kitų ir kompensacinę funkciją, kurios esmė glūdi neturtinės žalos už patirtą nukentėjusiojo netekties skausmą ir kančias atlyginime. Pasak P. Kuconio ir V. Nekrošiaus, teismai, vykdydami teisminę valdžią, turi valstybės jiems suteiktą išimtinę kompetenciją, nepriklausomai nuo kitų valdžių ar proceso dalyvių įtakos, įstatymų nustatyta procesine tvarka vykdyti teisingumą ar kitas jai įstatymų pavestas funkcijas Žr. Pranas Kuconis, Vytautas Nekrošius, Teisėsaugos institucijos, p. 31. . Todėl neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam yra sudedamoji teisingumo vykdymo dalis. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos. Vykdydamas šias funkcijas teismas laikosi tam tikrų procesinių taisyklių, kurios nustatytos įstatymu. K. Sessar pabrėžia, kad teismo veikla ribojama procesinėmis nuostatomis, kai prokuroras (kaip bylos tyrėjas, pateikiantis svarbiausius faktus) ir kaltinamąjį ginantis advokatas yra nesutaikomose pozicijose (vok. unnachgiebigeren Haltung) ir teismui tenka ieškoti konsensuso nustatant tikrą bylos turinį, kuriame aukai paprastai skiriamas nedidelis vaidmuo Žr. Klaus Sessar, Rechtliche und soziale Prozesse einer Definition der Tötungskriminalität, S. 192. .
 

Profesinėje literatūroje pabrėžiama, kad nukentėjusiems palankus sąjūdis prasidėjo dar XX a. viduryje, kuris parodė, jog nusikaltimas ne tik pažeidžia abstrakčią viešąją tvarką, bet ir padaro žalą „gyvam“ žmogui Žr. Jean Pradel, Lyginamoji baudžiamoji teisė, p. 483. . Nukentėjusiojo teisių apimties išplėtimas, jo interesų – ypač žalos atlyginimo – užtikrinimas pabrėžiamas tarptautiniuose dokumentuose Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, 2006; Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. spalio 25 d. Direktyva 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR. bei nacionalinių valstybių baudžiamojo proceso įstatymuose.

Kontinentinės teisės sistemoje nukentėjusiojo statusas bei jo teisinės padėties specifika gerai atsispindi Vokietijos baudžiamojo proceso kodekse. Šioje šalyje nusikaltimo aukų apsauga sustiprinta priimant eilę specialių aukų apsaugos įstatymų: 1999 m. priimtas kaltininko ir aukos mediacijos baudžiamajame procese įstatymas (das Gesetz zur strafverfahrensrechtlichen Verankerung des Tater-Opfer-Ausgleichs); 2004 m. aukų teisių reformos įstatymas (das Opferrechtsreformgesetz) bei 2009 m. antrasis aukų teisių reformos įstatymas (das Zweite Opferrechtsreformgesetz) Žr. Joachim Herrmann, „Die Entwicklung des Opferschutzes im deutschen Strafrecht und Strafprozessrecht: eine unendliche Geschichte“, 2010. Paminėtina, kad dar 1976 m. gegužės 11 d. Vokietijoje įsigaliojo socialinis kompensacijos įstatymas prievartos aukoms (Gesetz über die Entschädigung für Opfer von Gewalttaten (Opferentschadigungsgesetz – OEG)). Esminis šio įstatymo principas (ratio legis) yra valstybės pareiga apsaugoti savo piliečius nuo smurto ir atlyginti žalą, kuri jam buvo padaryta nusikalstama veika. Būtent valstybė turi nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės monopolį, todėl ji ir yra atsakinga prieš nukentėjusįjį dėl jam padarytos žalos (žr. Bundesministerium der Justiz und für Verbraucherschutz, Gesetz über die Entschädigung für Opfer von Gewalttaten). .

 

Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekse neminimas nukentėjusysis kaip savarankiškas proceso dalyvis. Pagal Prancūzijos BPK 2 straipsnį pareikšti civilinį ieškinį, prašant atlyginti dėl nusikaltimo ar nusižengimo padarytą žalą turi teisę kiekvienas, kuris asmeniškai patyrė žalą tiesiogiai pažeidus įstatymą Žr. Code de procédure pénale. . Jei prokuratūra nesiima veiksmų, nukentėjusysis gali pats pradėti baudžiamąjį procesą. Pasak J. Pradel, Prancūzijoje žalos atlyginimas dažnai suprantamas plačiąja prasme Žr. Jean Pradel, Lyginamoji baudžiamoji teisė, p. 484–485. . Todėl civilinis ieškinys gali būti pareiškiamas dėl bet kokios žalos rūšies: turtinės, fizinės ar moralinės, jeigu ji kilo dėl faktų, sudarančių baudžiamojo persekiojimo objektą.

Italijos baudžiamojo proceso kodekse nukentėjusiuoju pripažįstamas asmuo, kuris nukentėjo nuo padaryto nusikaltimo. Šio kodekso 90 straipsnyje nurodyta, kad jei asmuo, nukentėjęs nuo padaryto nusikaltimo, miršta, tai nukentėjusiuoju tampa artimi giminaičiai, kurie su juo nuolatos gyvena arba su juo yra saistomi emociniais santykiais. 90-bis straipsnyje apibrėžiamas gan platus nukentėjusiajam teikiamos informacijos apie jo procesines teises turinys Žr. Codice di procedura penale, Parte prima. . Taigi minėtų šalių įstatymuose nustatyta, kad nukentėjusiam turi būti atlyginta žala, ypač atsiradusi dėl smurto pavartojimo. Visa tai liudija apie nukentėjusiojo teisių apsaugos svarbą baudžiamajame procese.

Pabrėžtina, kad nuolatinė Lietuvos BPK straipsnių evoliucija Nuo Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. kovo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo iki 2016 m. rugsėjo 1 d. ne tik buvo įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, bet ir nuolatos daromi kiti BPK pakeitimai ir papildymai. Šis kodeksas keistas net 68 kartus. rodo, kad įstatymų leidėjas dar nėra pakankamai brandus, kad ryžtųsi spręsti žmogaus „vertės“ klausimus. Ši aplinkybė taip pat verčia pažvelgti kritiškai į formuojamą teismų praktiką dėl įstatymiškai deklaruojamo nukentėjusiojo dėl nužudymo teisių bei teisėtų interesų užtikrinimo. Tenka konstatuoti, kad šiandien dar ne visiems nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusiems asmenims yra taikoma teisingumo principą atitinkanti neturtinės žalos kompensacija.

 

Taikant galiojančias teisės normas teismų praktikoje iškyla viena didžiausių problemų – nevienareikšmiškas teisinių visuomeninių santykių sureguliavimas, nes baudžiamajame procese tenka vadovautis civilinės, administracinės ir kitų teisės šakų nuostatomis. Antai CK 6.284 straipsnyje (Atsakomybė už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą) nustatytas ratas fizinių asmenų, kurie žmogaus mirties atveju turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą – tai asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Todėl pagrįstai kyla klausimas, ar į neturtinę žalą gali pretenduoti asmenys, kurie nebuvo aukos išlaikytiniai, bet su juo palaikė glaudų emocinį ryšį (sužadėtiniai, sugyventiniai, partneriai ir pan.).

 

BPK 28 straipsnyje nukentėjusių ratas nėra apibrėžtas – jis pakankamai platus. Nurodoma, jog nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos nusikalstama veika. Nors baudžiamajame procese ir vadovaujamasi civilinėje teisėje nustatytu neturtinės žalos apibrėžimu, tačiau vis dėlto nukentėjusiuoju turėtų būti pripažįstamas asmuo vadovaujantis baudžiamąja teise. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 248 straipsnio „Sąvokų išaiškinimas“ 2 dalyje nustatyta, jog

Nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.
Taigi baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), bet ir kartu gyvenantys sutuoktinių tėvai (įtėviai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos. Paminėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2012/29/ES nurodytas platesnis šeimos narių, vadinasi, galinčių būti ir nukentėjusiais, ratas: šeimos narys – tai: i. aukos vyras ar žmona; ii. nuolat ir nepertraukiamai su auka gyvenantis bei vedantis bendrą namų ūkį ir su ja susietas artimais ryšiais asmuo; iii. aukos tiesiosios linijos giminaičiai; iv. aukos broliai ir seserys; v. aukos vaikai Žr. Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. spalio 25 d. Direktyva 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR. .
 

Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime konstatavo, kad

pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra saugomos bei ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2011.
Todėl galima daryti logišką išvadą, jog nukentėjusiais nuo nužudymo asmenimis taip pat reikėtų laikyti platesnę asmenų grupę nei nurodyta CK. Jais turėtų būti pripažįstami ir glaudų emocinį ryšį palaikantys asmenys.

Faktiniai ir teisiniai neturtinės žalos atsiradimo pagrindai. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu svarbu ne tik objektyviai ištirti nusikaltimą ir deramai nubausti kaltą asmenį, bet ir apsaugoti nukentėjusįjį nuo papildomų kančių bei užtikrinti, kad jis kuo greičiau atgautų psichologinę pusiausvyrą. Tai ne tik moralinė, bet ir konstitucinė bei baudžiamosios teisės norma, nes taikant BK 41 straipsnio nuostatose įtvirtintą teisingumo principą turi būti paisoma ne tik kaltininko, bet ir nukentėjusiojo interesų. Akivaizdu, kad nužudymas nukentėjusiajam sukelia ilgalaikes pasekmes, nesibaigiantį stresą ar net rimtą psichologinę krizę. Nusikaltimas paliečia ne tik jį patį, bet ir jo šeimą, draugus, bendruomenę, kurioje gyvena. Nukentėjusiojo kreipimasis į teismą paprastai yra susijęs su noru atkurti teisingumą, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį ir atlyginti patirtą materialinę, fizinę ar neturtinę žalą.

 

Manytina, kad neturtinės žalos kompensavimas galimas tais atvejais:

  • kai kaltininko veiksmai, kurie sukėlė nukentėjusiajam dvasinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją (dvasines kančias), yra neteisėti;
  • kai nukentėjusiojo patirtas skausmas ir kančia yra kaltininko veiksmų padarinys;
  • kai tarp patirto netekties skausmo ir kančios bei kaltininko veiksmų yra priežastinis ryšys;
  • kai kaltininkas neabejotinai yra kaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Sąlygiškai nužudymu padarytą neturtinę žalą galima klasifikuoti: 1. Pagal nusikalstamos veikos pobūdį: neturtinė žala padaryta vienam nukentėjusiajam ir dviem ar daugiau nukentėjusiųjų; atsiradusi tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo ar kilusi vėliau po tam tikro laiko; neturtinė žala esanti nusikalstamos veikos galutiniu padariniu arba tarpinė pasekmė, būtina galutiniam rezultatui pasiekti; 2. Pagal tyčios turinį: neturtinė žala gali būti numatyta ir siekta; nenorėta, bet sąmoningai leista jai atsirasti; konkretizuota ar nekonkretizuota, bet patenkinanti kaltininką; 3. Pagal nusikaltimo subjektą: neturtinė žala, kuri kilo dėl vieno asmens nusikalstamos veikos arba buvo bendrininkų grupės tyčinių bendrų veiksmų ar neveikimo rezultatas; žala kilusi dėl nepilnamečių padaryto nusikaltimo arba dėl suaugusiojo veikos.

 

Taigi, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo neteisėto gyvybės atėmimo bylose klausimus, teismams pirmiausia tenka įvertinti neteisėto gyvybės atėmimo sudėties požymius ir visas kitas aplinkybes, reikšmingas žalos atlyginimo dydžio nustatyti. Kartu šiose bylose nemažai kyla problemų, kai greta pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių (objekto, objektyviosios pusės, subjekto ir subjektyviosios pusės) būtina nustatyti ir nukentėjusiojo neturtinės žalos atlyginimo pagrindo – artimųjų netekties skausmo ir kančios turinį. CK 6. 250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos objektas nužudymų bylose yra ne nukentėjusiojo materialiniai nuostoliai (kuriuos jis taip pat galėjo patirti), bet jo asmeninis ir idealusis pasaulis, jo kančia.

Kelia nuostabą tai, kad įstatymų leidėjas ekspressis verbis nustatė tokią teisinę neturtinės žalos sąvoką, kuri apima skirtingų mokslo šakų apibrėžiamas kategorijas. Pavyzdžiui, fizinis skausmas apibrėžiamas medicinos mokslo; dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas nagrinėjami psichologijoje ir filosofijoje; nepatogumai, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas yra tiek teisinės, tiek sociologinės kategorijos. Pasak medikų, skausmas – subjektyvus potyris, nematomas, negirdimas ir neapčiuopiamas. Tarptautinė skausmo tyrimo asociacija suformulavo tokį skausmo apibrėžimą: tai nemalonus jutiminis ir emocinis patyrimas, susijęs su esamu ar galimu audinių pažeidimu ir (arba) nusakomas kaip toks pažeidimas Faktas tas, kad per vienus lėtinio skausmo metus sunyksta 1,3 cm3 pilkosios smegenų medžiagos, o tai prilygsta 10–20 metų trukmės senstančių smegenų degeneracijos dydžiui. Kęstutis Stašaitis, Ūminio pilvo skausmo klinikinių charakteristikų ir veiksnių, lemiančių efektyvų skausmo malšinimą tyrimas, p. 11. .

 

Pagrindinis žinių apie fizinį skausmą šaltinis – pats žmogus, jo elgesys – žodinė ir nežodinė išraiška, kuri gali svyruoti nuo spartietiško stoicizmo iki ašarų. Nesugebėjimas tiksliai perduoti savo išgyvenimų trukdo įtikinti kitus, kad skauda Pavyzdžiui, medicinoje skausmas klasifikuojamas į visceralinį (jis plinta iš vidaus organų), somatinį (plinta iš odos, raumenų, sąnarių), kauzalginį (dėl nervo tiesioginio pažeidimo) ir kt. Stasys Vaitekūnas ir kt. (sud.), Visuotinė Lietuvių enciklopedija, p. 797. . Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu nr. V-298/158/A1-86 patvirtintose Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse fizinio skausmo sąvokos apskritai nėra. Jose tik nurodoma, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą Žr. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymas nr. V-298/158/A1-86 Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo, 2003. . Taigi skausmas – subjektyvus pojūtis, jo vertinimas didžiąja dalimi yra psichologinis. Vadinasi, teismas proceso metu negali be specialistų pagalbos objektyviai įvertinti nukentėjusiojo fiziologinį ar dvasinį skausmą, bet vertina skausmą patiriantį asmenį ir jo aplinką. Dvasinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą dėl artimųjų netekties psichologijoje dažnai vadinama dvasine krize, kuri suprantama kaip normali gyvenimo dalis, per kurią išgyvenami kančia ir skausmas Žr. Kristina Ona Polukordienė, Netekčių psichologija, p. 60–61. . Akivaizdu, kad teismui nustatant neturtinės žalos atsiradimo pagrindą ir jos dydį pagal CK 6.250 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, būtinos ne tik teisinės, bet ir specialios kitų mokslo sričių žinios.