Straipsnis Momentinė sovietinio literatūros lauko nuotrauka pagal laiškus Eduardui Mieželaičiui: XX a. 7-asis dešimtmetis

Apskritai tuo metu literatūriniame gyvenime susidariusią situaciją galima įvardinti Pierre’o Burdieu teiginiais:

[vyko] [k]ova kultūrinės produkcijos lauke dėl teisės nustatyti legitimuotą kultūrinės produkcijos tipą […]. Šioje kovoje rašytojus, turinčius daugiausiai specifinio kapitalo ir labiausiai besirūpinančiais savo autonomija, silpnina tai, kad jų varžovai savo interesus tapatina su vyraujančiais hierarchizavimo principais ir pasitelkę laikinas galias net stengiasi jas primesti savo laukui. Pierre Bordieu, „Kultūrinės produkcijos laukas, arba atvirkščias ekonomikos pasaulis“, p. 287.
Šiuo atveju Mieželaitis ir jo stovykla tapatintina su „daugiausiai turinčia specifinio kapitalo“ ir „labiausiai besirūpinančia savo autonomija“. Antroji „grupė draugų“, naudodamiesi ideologine retorika, palaikoma politinės valdžios galių, arba, pasak Bourdieu, „tapatinęsi su vyraujančiais hierarchizavimo principais“, stengėsi tęsti ir įtvirtinti iš esmės antimodernistinę pokarinės literatūros tradiciją. Jaunieji, 1965 metais IV-ajame Rašytojų sąjungos suvažiavime įtvirtinę savo pergalę, savotiškai pateko į spąstus. Tiksliai šią situaciją įvardijo Kubilius, dienoraštyje (1965.XII.16.) reflektuodamas rašytojų suvažiavimą, kuriame Mieželaitis buvo perrinktas naujai kadencijai:
Laimėjo jaunieji. Seniai paguldyti ant lentos. […] Bet kas įvyksta? Seniai ligi šiol buvo visų šventųjų principų sargyboje. Jaunieji ėjo opozicijos farvateryje […]. Dabar padėtis keičiasi iš esmės. Jie patys turi stoti šventųjų principų sargyboje. […] Vadinasi, ką atlikinėjo iki šiol seniai, dabar turės atlikti Miež[elaitis], Sluckis, Baltakis. Vytautas Kubilius, Dienoraščiai: 1945–1977, p. 312.
 

Taigi nugalėtojų stovykloje formavosi naujos įtampos: tarp tų, kurie dėl savo didesnio specifinio kapitalo, t. y. talento, jautėsi tvirčiau, ir tų, kurie jo stoką stengėsi kompensuoti demonstruodami ištikimybę politinės galios laukui. Bieliauskas, Reimeris, Avyžius, Sluckis, taip pat ir pats Mieželaitis puikiai suprato, kaip svarbu, norint išsilaikyti viršuje ir šį tą reikšti literatūros lauke, atitikti politinio lauko lūkesčius. Jų laiškuose atkreipia dėmesį ypatingas ideologinis angažavimasis, vienybės pagal klasinius principus afišavimas. Štai Reimeris įkalbinėja Mieželaitį pasisakyti kažkokiame rašytojų renginyje ir neigiamai įvertinti Kubiliaus kritiką, nes Baltakis ir Jonas Lankutis labiau puolė Kubilių kritikavusį Ambrasą, nei patį Kubilių:

Turbūt, Eduardai, Tau kalbėti būtinai reikia ir prisiminti, ką Tu ne kartą esi pareiškęs dėl Kubiliaus ir pan. Aš kalbėsiu irgi pasakysiu. Bet reikia mums, partiniams, išlaikyti apkasus, juk mes tuo klausimu sutariame. Tik Baltakis truputį „išlindo“ ir tai negerai. Kalbėsi, užrašau Tave. Vacys. Vacys Reimeris, be datos, l. 23.
 
Šios grupės laiškuose, net ir deklaruojant bičiuliškumą, kreipiantis ar atsisveikinant, jaučiamas oficialumas, demonstratyviai pabrėžiamas idėjiškumas. Skrupulingai sveikinamasi su svarbiausiomis sovietmečio Spalio ir Gegužės pirmosios šventėmis: „Šitame kelyje, manau, buvome ir būsime kartu, kaip bičiuliai ir komunistai“ Mykolas Sluckis, be datos, l. 16. ; „Širdingai sveikinu su šviesia mūsų švente!“ Vacys Reimeris, 1967.XI, l. 17. ; „Su mūsų Revoliucija!“ Juozas Macevičius, 1967.XI, l. 20. . Čia kitas etiketas ir tonas, tiesa, kartais paįvairinamas anarchistiško ekspresyvumo ir autoironijos, kuri gali būti visai arti cinizmo – santykio, pasak Jevgenijaus Dobrenkos, rodančio laisvę nuo savo pačių ideologijos Sveikindamas Spalio švenčių proga, atsakydamas Mieželaičiui, Petkevičius rašė: „Labai ačiū už palinkėjimus iš Maskvos. Aš bent stengiaus visada būti jei ne revoliucionieriumi, tai bent revoliucingu. Tik laikas dabar ne tas. Ne tas – kaip dievą myliu! / Subinlaižių ir subinveidžių dabar metas. Choristų metas. Melodija nesvarbu, svarbu – kuris garsiau“ (Vytautas Petkevičius, 1968.XI.6, l. 3); Gegužės pirmosios sveikinimą jis pasirašo: „Jūsų pasirinktas partinis nuodėmklausys ir pirmo rango komisaras / Vyt. Petkevičius“ (Vytautas Petkevičius, be datos, l. 1). . Atrodo, nuoširdžiu revoliucingumu išsiskiria ankstyvieji, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje rašyti, Macevičiaus „Su mūsų Revoliucija! […] Mus jungia daug kas – ir ta pati klasė, kurios sūnūs mudu abu esame. […] Ir Tu padarei viską, kad išaukštintum savo klasę, tą naująjį ir nuostabųjį žmogų […] / Tavo Juozas / 1967 – (tuo metu, kai Tu eini į posėdį Maskvoje)“ (Juozas Macevičius, 1967.XI, l. 20). ir Avyžiaus „Mielas mano bičiuli Eduardai, / priimk nuoširdžiausius mano sveikinimus su didžiąja Revoliucijos sukaktimi. Tegu antroji šimtmečio pusė padeda surasti nesuradusiems, pateisina į rytojų dedamas mūsų viltis. […] Visad Tavo /1967.XI.4. / [parašas]“ (Jonas Avyžius, 1967.XI.4, l. 10). laiškai, bet vėliau ir jie pereina į retorinio tarybiškumo fazę. Kartais tarybinio etiketo laikytasi iki kurioziškumo: štai Justas Paleckis (1969.XII.28.), sveikindamas Mieželaitį su Naujaisiais metais, iš Maskvos siunčia atviruką su išspausdintu sveikinimo tekstu anglų kalba: „Best Wishes / for / A Very Merry Christmas / and / A Happy New Year“; sveikinimo dalis, kur linkima „linksmų šv. Kalėdų“ parkeriu užbraukta (manau, siuntėjo) Justas Paleckis, 1969.XII.28, l. 22. . Palyginimui, ideologiškai „nepatikimųjų“ grupei priskirtinas Vytautas Sirijos Gira sveikindamas imasi perifrazės: „Tradicinių lietuvių liaudies žiemos švenčių ir artėjančių Naujų 1971 Metų proga. […]“ Vytautas Sirijos Gira, 1970.XII.24, l. 21. .
 

Dabar skaitant šios grupės narių laiškus, ima atrodyti, kad jie tarpusavyje tarsi lenktyniavo, kuris pasirodys idėjiškesnis, lyg būtų vienas kitą kontroliavę. Įdomu, kad Bieliauskas prisiminimų knygoje Žr. Alfonsas Bieliauskas, Pažink savo artimą, p. 242. užsimena apie tai, kad jų susirašinėjime stebinęs paties Mieželaičio pernelyg pabrėžtas idėjiškumas – tarsi tie laiškai būtų skirti dar kažkam Žinoma, reikia turėti omenyje, kad sveikinimo turinys ir tonas priklausė nuo adresato: antai Mieželaitis redaktorei Stasei Budrytei Gegužės pirmosios proga siųstuose kasmetiniuose sveikinimuose akcentavo ne ideologinę šventės prasmę, bet pavasarinį gamtos atbudimą, naujo gyvybės ciklo pradžią. . Bieliauskas tai interpretavo kaip Mieželaičio norą prieš savo penkiasdešimtmetį „darytis biografiją“ Bieliauskas, apie tai rašydamas, pacituoja tokį Mieželaičio jam siųstą sveikinimą: „Brangus Alfonsai! / Revoliucija mums niekada nebuvo žaidimas, ar ne? Ir turbūt nebus. Prisiminęs revoliucinę praeitį ir mylėdamas revoliucinę dabartį, sveikinu Tave, seną revoliucijos kareivį, rašytoją ir draugą iš revoliucinės jaunimo šventės. Būk sveikas, tvirtas ir laimingas. Bučiuoju. / Tavo Eduardas / Maskva, Suvažiavimo rūmai, 1968.X.25.“ (Alfonsas Bieliauskas, Pažink savo artimą, p. 244). . Toks įspūdis, kad Mieželaitis apie 7-ojo dešimtmečio vidurį su šios grupės nariais bendravo skatinamas kelių aplinkybių: 1) jam reikėjo paramos kaip Rašytojų sąjungos vadovui; 2) jam reikėjo sąjungininkų, pajutus naujus iššūkius savo kūrybai. Jis ėmė aktyviau remtis ideologiniais argumentais, siekdamas išsaugoti dominuojančią padėtį. Kaip tik tuo metu atsirado įtampa tarp Mieželaičio ir kitų atsinaujinusio literatūros lauko veikėjų, sukaupusių daugiausiai specifinio simbolinio kapitalo: Marcinkevičiaus, Baltakio, Maldonio. Baltakis dienoraštyje (1966.VI.1.) rašė:

Blogai, pastaruoju metu Miežis kažkoks piktas, suirzęs, nepanašus į senąjį Mieželaitį. Nori būt šventesnis už popiežių. Jeigu šis konfliktas toliau bręs, jis neduos nieko gero nei Miežiui, nei mums, lyg ir jo bičiuliams, nei visai literatūrai. Bandau šį konfliktą gesinti, bet nelabai sekasi… Nejaugi Baltušio aršiausias oponentas „subaltušėjo“? Algimantas Baltakis, Gimiau pačiu laiku, p. 33–34. .
 

Apie nutolimo priežastis dienoraštyje Baltakis užsiminė ne kartą, savo nuomonę tuo klausimu pakartojo ir atsiminimuose apie Mieželaitį Žr. Vladas Braziūnas (sud), Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai, p. 105–107. . Marcinkevičius Mieželaičio kūrybai ir jos recepcijai taip pat yra skyręs ne vieną pastraipą Žr. Justinas Marcinkevičius, Dienoraštis be datų, p. 23, 36–37, 73. . Savo ruožtu apie tai autobiografinėje knygoje Nereikalingas žmogus pasakoja ir Mieželaitis. Akivaizdu, kad abiems pusėms tai buvo skausminga tema, bet žvelgiant iš šalies, atrodo, kad jų nutolimas buvo natūralus: tiesiog kūrybos lauke svorio centras pasislinko talentingų jaunesniųjų link. Baigiantis Mieželaičio antrajai Rašytojų sąjungos pirmininko kadencijai, 1970 metų pradžioje, Petkevičius, tuomet vienas iš Rašytojų sąjungos valdybos sekretorių, laiške Mieželaičiui (1970.I.12.) įkalbinėja jį neatsisakyti būti renkamu trečiai kadencijai, situaciją apibendrindamas taip:

štai tau ir mūsų gyvenimo moralė. Juk iš tikro tie vardai, tie raudoni lozungai tik pati geriausia priedanga niekšams. Vytautas Petkevičius, 1970, l. 6.
 

Oficialiai, ideologiškai legitimavus modernizmą, nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio ėmė formuotis atsargi opozicija, prioritetą teikusi ne ideologiniam, o estetiniam meno aspektui. Ji sietina su Vinco Mykolaičio-Putino vardu. Privalomai patvirtinęs savo lojalumą galios laukui (Sveikinu žemę, 1950) ir priimtas į sovietinę literatūrą, jis kurį laiką egzistavo tarsi nuošalėje, lyg norėdamas pridengti save ėmėsi istorinės prozos (Sukilėliai, d. 1, 2, 1957; 1967). Bet 7-ojo dešimtmečio viduryje literatūros procesą supurtė du nauji jo poezijos rinkiniai: Būties valanda (1963) ir Langas (1966). Literatūros kritika (Irena Kostkevičiūtė, Aušra Sluckaitė, Kubilius) iškėlė šių knygų savitumą, išskirtinumą. Poeto 70-mečio proga LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas suteikė jam LTSR liaudies rašytojo garbės vardą. Aktorius Laimonas Noreika parengė Putino poezijos programą ir su ja apvažiavo visą Lietuvą. Putino poezijos „sugrįžimui“ padėjo ir Lankučio monografija V. Mykolaičio-Putino kūryba (1961). Apie jos pasirodymą poetas dienoraštyje (1961.IX.20.) rašė:

Kai pasirodys ši monografija, pasijusiu vėl grįžęs į literatūrą. Dabar mano vardas visiškai išnykęs iš literatūrinės spaudos ir gyvenimo. Net tuose apžvalginiuose straipsniuose, kur kontekstas tarsi reikalautų suminėti ir mane (pvz., straipsnyje apie refleksinę, minties lyriką), mano vardas nutylimas, tarsi manęs visiškai nebūtų buvę. Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraščiai: rašytojo paskutiniųjų gyvenimo metų (1961–1967) užrašai, p. 22–23.
 

Tuo laiku literatūriniuose užkulisiuose pasklido kalbos apie atsiradusį Mieželaičio priešiškumą Putinui. Apie tai savo dienoraštyje rašo Baltakis, kaip spėjamą priežastį nurodęs Putino kažkur išsakytą mintį, kad jis nebesuprantąs Mieželaičio eilių Žr. Algimantas Baltakis, Gimiau pačiu laiku, p. 43. . Būta ir kitų versijų: Sigitas Geda šiuo klausimu irgi yra išsakęs savo nuomonę:

To, ko nemėgo, nesistengė slėpti. Man, pavyzdžiui, buvo sunku suvokti, kodėl jis skeptiškai vertino Vinco Mykolaičio-Putino rinkinį „Langas“ […] ar Albino Žukausko kūrybą. Tikriausiai čia buvo dalykai, kurie yra pernelyg „arti jo“, t. y. sukurti tada, kai jis siekė kitų poetinių tikslų ir – privalėjo atsiriboti. Visi tokių nuodėmių turėjome ir turime. Vladas Braziūnas (sud), Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai, p. 226.
 

Žinoma, pasaulėžiūros, pasaulėjautos ir poetikos prasme Mieželaitis ir Putinas yra akivaizdžios priešybės. Jų pozicijų kontrastingumas toks stiprus, kad aktualiąja kosmoso tema parašytus Putino eilėraščius galima laikyti tiesioginiu ginču su Mieželaičio žmogaus vizija. Štai ciklo „Astronautika“, parašyto 1959.X.12, bet pirmą kartą paskelbto tik 1968 metais almanache Poezijos pavasaris, paskutinis eilėraštis:

Ak, nenorėki tu pasiekt planetų:
Esi tu žemės sliekas!
Aukštam danguj šviesuliuose žvaigždynų
Tavęs nelaukia niekas. Ir ką gi tu į dangų nuskraidintum?
Ar klampų žemės liūną,
Ar godžią širdį, ar liguistą dvasią,
Ar kirmiui skirtą kūną? Beje, gyvenimo pabaigoje labai panašiai rašė ir Mieželaitis: daug ką naujai apmąstydamas, neaplenkė ir savo Žmogaus: parengė jam nuosekliai materialistinę, ateistinę pabaigą: „nebūk toks išdidus Žmogau! / aš kaip tas kipšas pavargau / kol ringe su tavim tąsiausi – / kas už tave didesnis – klausi? / O kuo sakysim Kirmėlė / Kapų Gėlė ar Dilgėlė / čia už tave menkesnės? / Tu būsimas jų kąsnis“ (Eduardas Mieželaitis, Gnomos, p. 171).
 
Gal situacija, kai visiškai kitokia kūryba netikėtai atsidūrė viešo dėmesio centre, entuziastingai palaikoma autoritetingų kritikų, ir pažadino ambicingojo Mieželaičio konkurencijos ir pavydo jausmus. Nes anksčiau, 7-ojo dešimtmečio pradžioje, nors Mieželaitis ir Putinas nuo pat pradžių priklausė skirtingiems literatūros lauko porūšiams (vienas – ideologiškai angažuotajam, kitas – sakykime, estetiškai orientuotajam), Mieželaitis palankiai vertino Putiną, parašė apie jį esė „Augo Putinas…“ Šis tekstas turėjo pasirodyti knygoje Duona ir žodis (1965), bet Jonas Lankutis leidyklai rašytoje vidinėje recenzijoje jį įvertino kritiškai ir siūlė „perredaguoti, piešiant poeto portretą taupiais, griežtais ir stambiais štrichais bei kontūrais. Labai naudinga būtų plačiau ir giliau išvystyti mintį apie tai, kad V. Mykolaitis-Putinas pradėjo mūsų literatūroje „intelektinės poezijos barą“ (Jonas Lankutis, be datos, l. 3). Etiudas apie Putiną pirmą kartą buvo publikuotas knygoje Čia Lietuva (1968). . Savo ruožtu Putinas pasveikino Mieželaitį su Lenino premija, šis pasiuntė jam premijuotąjį rinkinį, kaip Putinas rašo dienoraštyje (1962.VI.30.), „su labai palankia dedikacija“. Tame pat dienoraščio įraše jis sako, kad
Ed. Mieželaitis – vienas iš tų rašytojų, kurie jaučia man palankumą, simpatijas, pritarimą, kaip ir A. Venclova. […] Viliuosi, kad jis iš tiesų nuoširdžiai vertina mano raštus, kaip ir aš jojo. Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraščiai: rašytojo paskutiniųjų gyvenimo metų (1961–1967) užrašai, p. 37–38.
 
Putino 70-mečio minėjime pasakytoje kalboje Mieželaitis stengėsi poeto kūrybą „suderinti“ su tarybinės literatūros nuostatomis, tuo paradoksaliai patvirtindamas jos esminį kitoniškumą:
Štai ilgai siektas poeto gyvenimo tikslas: žmonių brolybė, didelės asmenybės laisvė ir kūrybinis džiaugsmas – štai tikroji harmonija. Mes jos siekiame – komunistai. Tai įrašyta mūsų naujojoje Programoje. […] Poeto ir mūsų norai, matome, daug kur sutampa. Eduardas Mieželaitis, 1963, l. 30.
Natūralu, kad Putinas, išgirdęs kalbas apie pasikeitusį Mieželaičio požiūrį į jį, buvo susirūpinęs, nenorėjo tuo patikėti, klausinėjo apie tai jį lankiusį Laimoną Noreiką Žr. Laimonas Noreika, Vidurnakčio užrašai, p. 68, 74. .

Vis dėlto tikroji opozicija, performuojanti literatūros lauką iš esmės, susiformavo jau su naująja, 7-ame dešimtmetyje debiutavusia ir 8-ame įsitvirtinusia Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Vlado Šimkaus karta. Bet šis santykis – jau už mūsų momentinės nuotraukos ribų.

 

Išvados

Pasitelkus Bourdieu literatūros lauko sampratą, iš pirmo žvilgsnio fragmentiškas tyrimo objektas – rašytojų laiškai Mieželaičiui – leidžia padaryti keletą esminių išvadų apie XX a. 7-ojo dešimtmečio lietuvių literatūros lauko padėtį.

Literatūros lauko struktūrą 7-ame dešimtmetyje formavo įtampa tarp dviejų sąlygiškai išskirtų rašytojų grupių: tradicionalistų, arba „senatorių“, ir modernistų, arba „novatorių“. Tradicionalistų branduolį sudarė literatūros procese dar aktyviai besireiškiantys ideologiškai patikimi vyresnieji rašytojai (Baltušis, Tilvytis, Venclova, Šimkus ir kt.), jautę pavojų būti pastumti į nuošalę jaunesnės kartos kolegų. Jie tęsė pokarinės literatūros tradiciją: „atspindžio“ realizmą prozoje ir deklaratyvumą, neoklasicistinį retoriškumą poezijoje. Modernistų gretą sudarė brandą pasiekę jaunesnieji, su kuriais buvo siejama literatūros ateitis (Baltakis, Maldonis, Marcinkevičius, Sluckis, Bieliauskas, Avyžius, Macevičius, Reimeris, Petkevičius). Mieželaitis, 7-uoju dešimtmečiu iškilęs į literatūros lauko centrą, tapo modernistų vėliavnešiu. Įvertintas Lenino premija, jis disponavo tuo metu didžiausiu ir simboliniu, ir ekonominiu kapitalu. Abi šias galias Mieželaitis naudojo literatūros lauko autonomijos plėtimui ir stiprinimui: būdamas opozicijoje hierarchizuojančiam valdžios lauko principui, palaikiusiam stalinistiškai traktuojamą socialistinį realizmą, jis palaikė ir gynė modernistinį mentalitetą bei savo kūryba tvirtino modernistinę poetiką. Atstatydinus Chruščiovą (1964), politinis galios laukas Lietuvoje de facto pripažino jaunosios kartos, t. y. modernistų pergalę.

 

IV-asis Lietuvos rašytojų suvažiavimas (1965) literatūros lauko galios pozicijose įtvirtino novatorius, arba modernistus (Mieželaitis perrinktas antrajai Rašytojų sąjungos pirmininko kadencijai; Baltakis patvirtintas Pergalės žurnalo, Maldonis – „Vagos“ leidyklos vyriausiaisiais redaktoriais). Nuo šiol šios grupės viduje ėmė formuotis naujos įtampos: tarp rašytojų, turinčių daugiau specifinio kapitalo (Marcinkevičius, Maldonis, Baltakis), ir tų, kurie literatūros lauko galias stengėsi išlaikyti demonstruodami išskirtinę ištikimybę politinės galios laukui. Mieželaitis kurį laiką jautėsi turįs pakankamai kūrybinių nuopelnų, kad būtų sąlygiškai laisvas politinio lauko lūkesčių atžvilgiu.

Bet baigiantis 7-ajam dešimtmečiui, abiejų viena kitą palaikančių galių (simbolinio ir ekonominio kapitalo) pusiausvyra sutriko: Mieželaitis palaipsniui prarado dominavimą literatūros lauke, o jo, kaip veikėjo, vaidmuo net stiprėjo – pabiro nomenklatūriniai jubiliejiniai įvertinimai (socialistinio darbo didvyris, 1974; LTSR nusipelnęs poetas, 1974). Kaip tik dabar savo silpstančias pozicijas literatūros lauke jis ėmė remti, Bourdieu terminais, pirmenybę suteikdamas antrajam hierarchizavimo principui, t. y. pereidamas į tų pusę, kurie, dominuodami ekonomiškai ir politiškai, diktuoja oficialųjį meno kursą, šiuo atveju – gindamas ir palaikydamas ideologiškai angažuotą socialistinį realizmą. Opozicinę literatūros lauką formuojančią galią perėmė Marcinkevičiaus karta.

 

Kita literatūros laukui svarbi įtampa formavosi su tuo metu besirandančia atsargia nauja opozicija, prioritetą teikusia estetiniam meno aspektui. Ji sietina su Putino, kritikoje – su Kubiliaus, Kostkevičiūtės, Sluckaitės vardais.

7-ame dešimtmetyje lietuvių literatūros lauką sudarė dar keletas rašytojų grupių, kurios buvo pačiame jo paribyje: tai lauko autsaideriai, siekę tiesiog išgyventi (Pakalnis, Kubilinskas, Marukas), ir sovietinės valdžios represuoti ar kitaip į paribius nustumti vyriausiosios kartos rašytojai, norėję grįžti į literatūrą (Anglickis, Drazdauskas, Graičiūnas, Jankauskas, Katilius, Miškinis, Boruta, Sirijos Gira, Grušas, Paukštelis). Šių ir kitų grupių rašytojų laiškai Mieželaičiui parodo, kaip tuometinė literatūros lauko struktūra buvo suvokta pačių jo dalyvių, kokios taktikos laikytasi, kokiomis priemonėmis siekta dominavimo joje ar bent išlikimo.

Tikroji opozicija, performuojanti literatūros lauką iš esmės, atsirado jau su naująja, 7-ame dešimtmetyje debiutavusia ir 8-ame įsitvirtinusia Gedos, Martinaičio, Vaičiūnaitės, Vlado Šimkaus karta.

 

Literatūra ir šaltiniai

  • Avyžius, Jonas, 1967.XI.4, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 113.
  • Baltakis, Algimantas, Gimiau pačiu laiku, Vilnius: Tyto alba, 2008.
  • Barkauskas, Antanas, „Už idėjiškumą ir meninį meistriškumą“, Tiesa, 1963, balandžio 12 d.
  • Bieliauskas, Alfonsas, Pažink savo artimą, Vilnius: Pradai, 2001.
  • Bourdieu, Pierre, „Kultūrinės produkcijos laukas, arba atvirkščias ekonomikos pasaulis“ / Aušra Jurgutienė (sud.), XX amžiaus literatūros teorijos: Chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, d. 1, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 273–327.
  • Braziūnas, Vladas (sud), Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
  • Bukovas, Jemeljanas, be datos, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 1, b. 614.
  • Drazdauskas, Valys, 1958.VI.1, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 217.
  • Drazdauskas, Valys, 1966.IV.18, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 217.
  • Graičiūnas, Jonas, 1958.I.29, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 265.
  • Graičiūnas, Jonas, 1960.II.15, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 265.
  • Jakševičiūtė, Dagnė, Monikos Mironaitės gyvenimo romanas, Vilnius: Alma littera, 2008.
  • Kubilius, Vytautas, Dienoraščiai: 1945–1977, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006.
  • Kubilius, Vytautas, Dienoraščiai: 1978–2004, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007.
  • Lankutis, Jonas, be datos, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 23, ap. 2, b. 1827.
  • Macevičius, Juozas, 1967.XI, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 394.
  • Marcinkevičius, Justinas, Dienoraštis be datų, Vilnius: Vaga, 1981.
  • Marukas, Kazys, 1964.XI.26, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 354.
  • Marukas, Kazys, 1964.XI.6, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 354.
  • Marukas, Kazys, 1965.III.5, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 354.
  • Marukas, Kazys, 1967.II.15, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 354.
  • Mieželaitis, Eduardas, 1963, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 1, b. 459.
  • Mieželaitis, Eduardas, 1964.II.9, Stasės Budrytės asmeninis archyvas.
  • Mieželaitis, Eduardas, Gnomos, Vilnius: Vaga, 1987.
  • Miškinis, Antanas, 1956.XII.9, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 439.
  • Miškinis, Antanas, 1957.III.11, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 439.
  • Miškinis, Antanas, 1957.XI.23, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 439.
  • Mykolaitis-Putinas, Vincas, Dienoraščiai: rašytojo paskutiniųjų gyvenimo metų (1961–1967) užrašai, Vilnius: Žuvėdra, 2013.
  • Noreika, Laimonas, Vidurnakčio užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001.
  • Pakalnis, Antanas, 1958.X.27, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 479.
  • Pakalnis, Antanas, 1962.V.1, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 479.
  • Pakalnis, Antanas, 1962.XII.31, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 479.
  • Pakalnis, Antanas, 1963.IV.29, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 479.
  • Pakalnis, Antanas, 1969.XI.5, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 479.
  • Pakalnis, Antanas, 1971.IV.29, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 479.
  • Pakalnis, Antanas, be datos, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 479.
  • Paleckis, Justas, 1969.XII.28, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 484.
  • Petkevičius, Vytautas, 1968.XI.6, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 492.
  • Petkevičius, Vytautas, 1970.I.12, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f.27, ap. 2, b. 492.
  • Petkevičius, Vytautas, 1970.I.23, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 492.
  • Petkevičius, Vytautas, be datos, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 492.
  • Reimeris, Vacys, 1967.XI, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 526.
  • Reimeris, Vacys, be datos, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F. 27, ap. 2, b. 526.
  • Sirijos Gira, Vytautas, 1970.XII.24, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 567.
  • Sluckis, Mykolas, 1962.IV.18, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 577.
  • Sluckis, Mykolas, 1964.XII.18, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 577.
  • Sluckis, Mykolas, be datos, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 2, b. 577.
  • Tevekelianas, Vartkesas, 1962.IV.6, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 27, ap. 1, b. 614.
 

A Snapshot of the Soviet Literary Field in the Letters to Eduardas Mieželaitis of the 1960s

  • Bibliographic Description: Elena Baliutytė-Riliškienė, „Momentinė sovietinio literatūros lauko nuotrauka pagal laiškus Eduardui Mieželaičiui: XX a. 7-asis dešimtmetis“, @eitis (lt), 2019, t. 1 232, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Elena Baliutytė, „Momentinė sovietinio literatūros lauko nuotrauka pagal laiškus Eduardui Mieželaičiui: XX a. 7-asis dešimtmetis“, Žmogus ir žodis, 2015, t. 17, nr. 2, p. 22–38, ISSN 1392-8600.
  • Institutional Affiliation: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius.
Summary: Based on the letters of writers of the Soviet period to Eduardas Mieželaitis stored in the Archive of Lithuanian Literature and Art, the paper reconstructs the field of Lithuanian literature of the 1960s: the position of hierarchically-oriented groupings, struggles, tensions, and private attitudes. The author of the article distinguishes between central and marginal groups of writers arguing that at that time, the structure of the Soviet literary field was formed by the relations between the traditionalists, or the so-called ‘senators’ (Juozas Baltušis, Teofilis Tilvytis, and others) and the modernists, or ‘innovators’ (Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, and others). On the margins of the literary field, there were the ‘ideologically unreliable’ writers of the older generation, repressed by the Soviet authorities (Valys Drazdauskas, Jonas Graičiūnas, Kazys Jankauskas, Viktoras Katilius, Antanas Miškinis, and others) and the ‘outsiders’ who accepted their marginal position (Antanas Pakalnis, Kazys Marukas, and Kostas Kubilinskas). The letters of differently positioned writers to Mieželaitis show how the structure of the literary field was perceived by its participants, what type of tactic was adopted, and what means were used to dominate or at least to survive in the field.

Keywords: letter, literary field, 1960s, Eduardas Mieželaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Miškinis.