• 2021 m. gegužės 7 d. 20:00–23:59 val. (artimiausio penktadienio vakarą) naujinsime tinklavietės įrangą. Minėtą laikotarpį tinklavietės turinys gali būti nepasiekiamas.
  • Bibliografinis aprašas: Girėnas Povilionis, „Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos vargonų prospektų puošybos raida“, @eitis (lt), 2019, t. 1 244, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Girėnas Povilionis, „Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos vargonų prospektų puošybos raida“, Menotyra, 2010, t. 17, nr. 4, 351–365, ISSN 1392-1002.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama XVIII a. II pusės – XIX a. pradžios Vilniaus vargondirbystės mokyklos vargonų prospektų puošybos raida, aktualizuojamas ir grindžiamas šios mokyklos vargonų puošybos unikalumo klausimas. Straipsnyje siekiama susisteminti Lietuvos barokinių ir rokokinių vargonų dekoratyvinės medžio ornamentikos ikonografinę medžiagą.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos barokiniai ir klasicistiniai vargonai, Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla, vargonų prospektai, medžio drožyba, ornamentika, Vilnius, Tytuvėnai, Troškūnai, Budslavas, meistras Mikalojus Jansonas (Nicolaus Jantzon).

 

Tyrimo problema ir aktualumas

Lietuvoje išlikę vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus vargonų prospektai, kaip ir bažnyčių altoriai, sakyklos ar kiti bažnyčios interjero elementai, buvo puošiami ornamentuotais medžio drožiniais. XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Lietuvos bažnyčių vargonų ornamentika istoriografijoje nėra nuodugniai tyrinėta, trūksta išsamios statistinės ir panašios informacijos. Lietuvos taikomosios dailės kūrinių drožybos ornamentų raidą ir ikonografiją plačiausiai tyrinėjo menotyrininkės Marija Matušakaitė Žr. Marija Matušakaitė, Procesijų altorėliai Lietuvoje, 1998; Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje, 1998. bei Aleksandra Aleksandravičiūtė Žr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, „Altorių probleminių tyrimų gairės: XVII–XIX a. Užnemunės bažnyčių retabulai“, 2006. . M. Matušakaitės veikaluose daugiausia dėmesio skiriama bažnyčių altorių, sakyklų, klausyklų ir kitų ornamentų analizei, trumpai aptariama XVIII a. pabaigos vargonų prospektų puošyba, „neretai savita šiuose kūriniuose“ Marija Matušakaitė, Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje, p. 307. . Menotyrininkės studija pasibaigia rokokinio ornamento užuomazgos ir trumpos jo raidos apžvalga.

XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Lietuvos vargonų prospektų architektūros ir puošybinės ornamentikos raidą tyrinėjo šio straipsnio autorius savo disertacijoje bei įvairiuose straipsniuose Žr. Girėnas Povilionis, Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla, 2006; „XVIII a. antros pusės Vilniaus vargonų statybos mokyklos meistrų vargonų prospektai: kompiliuota ar originalu?“, 2004; „Klasicizmo determinacijos problema Lietuvos vargonų kultūroje“, 2004; „XVIII a. antros pusės Vilniaus vargonadarių mokyklos vargonų prospektai“, 2005; „XVIII a. Vilniaus meistrų vargonų prospektų projektai“, 2005. . Šiame straipsnyje stengtasi nuosekliai išanalizuoti Lietuvos vėlyvojo baroko ir klasicizmo pradžios vargonų prospektų puošybos raidą, būdingą Vilniaus vargondirbystės mokyklos vargonų prospektams. Straipsnyje aptariami XVIII a. vidurio – XIX a. pradžios Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos vargonų puošybos tipiniai ypatumai, vargonų prospektų struktūros, puošybos analizė iliustruojama vaizdine medžiaga – vargonų prospektų ir puošybos detalių palyginimais.

 

Nors rokokas vargonų mene, kaip ir kitose taikomosios dailės srityse, Lietuvoje plačiausiai reiškėsi XVIII a. II pusėje, tačiau atokių vietovių bažnyčiose rokokinė ornamentika buvo dažna iki XIX a. vidurio. Pereinamuoju iš baroko į klasicizmą laikotarpiu vargonų prospektų struktūroje ir puošyboje būta ir vėlyvojo baroko, ir rokoko, ir klasicizmo motyvų, todėl dalies rokokinių prospektų priskyrimas klasicizmui straipsnyje bus grindžiamas puošybos ikonografijos pagrindu.

Vargonų prospektų drožinių ornamentuose pastebimi tie patys motyvai, puošiantys altorius, sakyklas ir kitus bažnyčios įrangos kūrinius, tačiau kitokia vargonų prospektų architektūra ir drožiniams būdinga vieta bei forma paveikė ornamentų raidą – jie išsiskyrė savitomis (dažnai tik jiems būdingomis) dekoratyvinių detalių ir ornamentų formomis; kiekvienai prospekto daliai net buvo kuriama unikali ornamentinių detalių konfigūracija.

Pavyzdžiui:

  • kiekvieno bokšto apačioje įkomponuojama dekoratyvinė konsolė Kai kuriuose prospektuose konsolių nėra. Nustatyta, jog dažnai vargonus perkeliant į kitą bažnyčią konsolės būdavo nuimamos, vėliau kartais perkeliamos į kitas vargonų prospekto vietas, panaudojamos kaip puošybos elementas bažnyčios interjere (pvz., Dapšionių bažnyčioje visos trys konsolės iš bokštelių cokolio perkeltos į viršų, Pivašiūnų bažnyčioje konsolės puošia ne vargonus, bet bažnyčios kolonas ir kryžiaus postamentą). ;
  • vamzdžių pėdas ir viršūnes dengia ornamentuotos ažūrinės gardelės;
  • prospekto šonus puošia voliutiniai sparnai;
  • bokštų viršūnėse įkomponuoti kartušai, kuriuose įrašyti fundatoriaus inicialai (dažniausia), herbai ar monogramos, tekstai iš Psalmės Nr. 150 ar kiti elementai (pvz., žvaigždė, laikrodis);
  • centre vaizduojama spinduliuojanti Apvaizdos akis;
  • didžiųjų ir vidutinių vargonų prospektų bokštus dažnai puošia kelių figūrų kompozicija: trimituojantys angelai ir karaliaus Dovydo figūra (1–3 pav.).
 
1 pav. Tytuvėnų bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
1 pav. Tytuvėnų bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
2 pav. Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
2 pav. Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
 
3 pav. Linkuvos bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
3 pav. Linkuvos bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.

Ankstyvuose Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos didžiųjų vargonų prospektuose Dovydo figūra buvo įkomponuojama vidurinio bokšto viršuje (Linkuvos, Vilniaus Bernardinų, Vilniaus Arkikatedros vargonuose; žr. 2–3 pav.), vėliau – prospekto centre, specialiai skulptūrai skirtoje nišoje (Tytuvėnų, Troškūnų, Kurtuvėnų bažnyčių vargonuose; žr. 1 pav.). Pastarųjų vargonų prospektuose už Dovydo skulptūros įmontuotas suderintų varpelių karilionas – Vox Campanorum. Mažesniuose prospektuose šis trimituojančių angelų ir karaliaus Dovydo skulptūrinis tercetas pasitaiko rečiau (Batakių, Buivydžių vargonai, abeji neišliko), nes šias figūras dažniausiai pakeičia stilizuotos drožinėtos vazos, įmantrių formų drožinėti kartušai.

 

Gausiausia dalis Lietuvoje išlikusių vargonų prospektų priskiriama Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklai; jie sukurti XVIII a. 7-ajame dešimtmetyje – XIX a. pradžioje. Nustatytos šių vargonų prospektų puošybos tendencijos:

XVIII a. 7–8-ojo dešimtmečio prospektų išdailose išryškėja rokokinės ornamentų formos, aptinkamos ir kituose tuometiniuose medžio drožybos kūriniuose.

Nuo XVIII a. 9-ojo dešimtmečio prospektų puošyboje, kaip ir architektūrinėje jų kompozicijoje, pastebimas kompozicinės visumos skilimas. Išskiriamos dvi tipologinės prospektų grupės: 1) išlaikoma barokinė-rokokinė kompozicija, 2) įsigali klasicistinės architektūros modelis. Pirmoji prospektų grupė išsiskiria unikaliu vargonų puošybos braižu, Vilniaus mokyklos meistrų naudotu iki XIX a. pradžios, o Žemaitijoje pastebimu net XIX a. viduriu datuojamų vargonų apipavidalinime. Antrosios grupės vargonų prospektų struktūroje naudojamos tipinės klasicistinės architektūros, interjero detalės ir neaptinkama unikalių ar Vilniaus vėlyvąjį baroką reprezentuojančių prospektų formų. Lietuvoje klasicistinių prospektų puošyba buvo saikingesnė ir skurdesnė nei rokokinė, neišsiskirianti originaliais sprendimais ar ypatinga menine verte. (Šiame straipsnyje klasicistinė vargonų prospektų puošyba nebus plačiau nagrinėjama.)

Vakarų Europoje XIX a. pradžioje į taikomosios dailės ikonografiją jau skverbėsi naujai atgiję istoristiniai stiliai (neogotika, neorenesansas, neobarokas), tačiau Lietuvoje rokokas ir klasicizmas savo populiarumu ir įsitvirtinimu vargonų amato srityje ilgai neužleido vietos naujovėms.

 

Vėlyvojo baroko ir rokoko laikotarpio vargonų prospektų puošyba (1765–1790 m.)

Vienų seniausių Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos išlikusių vargonų Vilniaus Bernardinų bažnyčioje (1764–1766) rokokiniai drožinėti papuošimai XVIII a. vidurio šios bažnyčios dokumente lenkų kalba apibūdinti kaip prancūziško stiliaus – francuszczyzna Chronologia erectionis et fundatiotis conventus et custodiae Vilnensis ADS: Franciscum ordinis minorum de de observantia ex varijs vetustissimis condicibus ac monumentis Patrum Nostrum diligenter collecta conscriptaque per A.R.P. Thomam Digon praedicatorem generalem Patrem provinciae ac ahronologum sub officio A. V. P. Stephani Romanowicz custodis ac gvardiani Vilnen: Anno Dni 1668, kopija yra KPC archyve Vilniaus bernardinų vienuolyno archyvo kronikos (Paminklų restauravimo ir projektavimo institutas, fotokopija, f. 5, ap. 9, b. 9, t. 5, p. 268–274). . Galima manyti, jog drožėjas buvo pakviestas iš Prancūzijos ar tame krašte amato išmokęs menininkas, arba paprasčiausiai pagal prancūziškus eskizus ar graviūras buvo atlikti vargonų prospekto drožinių piešiniai. Bet kuriuo atveju sąsajos su prancūziškuoju aspektu neatsitiktinės, nes po Europą pasklido Prancūzijos menininkų padiktuotos rokokinių ornamentų kompozicijų „mados“.

Į Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonų drožybos kompoziciją panaši Linkuvos bei Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vargonų ornamentų (ypač konsolių) ikonografija (XIX a. viduryje perkelti iš Polocko jėzuitų bažnyčios). Kadangi šių trijų vargonų instrumentų autorystė priskiriama Vilniaus vargonų meistrui N. Jantzonui Meistrui N. Jantzonui Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vargonų autorystė priskiriama hipotetiškai. , o visi šie kūriniai sukurti panašiu metu (XVIII a. 7-ajame deš.), manoma, kad ornamentus galėjo išdrožti Vilniaus drožėjų cechui priklausę amatininkai.

 

Kartais vargonų prospektų puošyba buvo atliekama ar baigiama vėliau nei instrumentas, todėl vargonų datavime galimos paklaidos, jei būtų remiamasi drožinių stiliaus laikmečiu. Pavyzdžiui, istoriniuose šaltiniuose apie Linkuvos bažnyčios vargonus teigiama, kad „1774 m. drožėjui Antanui Kalkevičiui (Anton Chalckiewicz) sumokėta už 70 drožinių ant vargonų klijavimą“, o tuo pat metu „tapytojas Antanas Ziglinskis (Anton Żygłinski) nudažė vargonų prospektą alebastru ir paauksavo“ Žr. Linkuvos bažnyčios dokumentai, MAB RS, f. 42, b. 13, l. 82–83. Tikriausiai šaltinį rašęs asmuo turėjo omenyje alebastro spalvą ar alebastro imitaciją, kadangi pats alebastras yra kieta medžiaga. .

Šiems trims prospektams būdingas išblaškytas asimetrinių ornamentų ažūras, rokailiais apipintos C raidės formos riestės, ištįsusias drožles ar ugnies liežuvius primenantys motyvai, paįvairinti pailgomis ir keturlapėmis kiaurymėmis bei mažų gėlyčių puokštėmis. Panašios visų trijų prospektų bokštų apačias puošiančios dekoratyvinės konsolės (Linkuvos prospekte drožyba šiek tiek primityvesnė, tikriausiai atlikta mažiau patyrusio amatininko), kuriose ovalūs, riestėmis įrėminti kartušai gausiai apipinti besiplaikstančiomis, giliais kalto rėžiais išvagotomis liepsnelėmis. Kartušų vidų puošia rožių ir mažų, neužmirštuoles primenančių gėlyčių žiedų bei lapelių kompozicijos (2–4 pav.).

 

Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vargonų šoninių sparnų (jie išliko nepilni) viršuje liepsnelės pailgėja ir išsišakoja tarsi besiskleidžiantys jaunų palmių lapai. Liepsnų liežuviai primena neišlikusius senuosius šios bažnyčios vargonų didžiųjų šoninių bokštų drožinius, kurių analogai įžvelgiami Jiezno (prieš 1782) ir Joniškio XIX a. pabaigoje vargonai perkelti iš Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios (pagal Joniškio parapijos klebonijoje saugomus 1965 m. klebonavusio kunigo (neidentifikuotas) rankraščio apie Joniškio bažnyčios ir parapijos istoriją fragmentus). (Molėtų r., apie 1770–1780) bažnyčių vargonų prospektų drožiniuose. Jiezno ir Joniškio vargonų vamzdžius dengiančios juostos ir viršutiniai bokštų sparneliai gležni, tarsi supinti iš gausybės liepsnojančių liežuvėlių. Abiejų prospektų centruose iškyla asimetriški rokailiais puošti kartušai, tačiau didžiųjų sparnų ornamentai tarpusavyje skiriasi: Jiezno vargonų ornamentai pritaikyti prie visumos, o žvelgiant į Joniškio prospektą susidaro įspūdis, lyg sparnai priklausytų ne šiems vargonams Joniškio bažnyčios vargonų sparnų ir prospekto drožybos ikonografija skiriasi, tačiau matyti ir panašumų, pavyzdžiui, sparnai tiksliai priglunda prie prospekto karnizų ir kt. . Šių vargonų kartušų formos panašios į Vilniaus Šv. Teresės, Visų Šventųjų, Pabaisko bažnyčių, taip pat Šiaulių Katedros vargonų prospekto kartušus. Pastarųjų kartušų kompozicijos beveik nesiskiria nuo giminingo laikmečio Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto, Vilniaus Bernardinų, Linkuvos bažnyčių vargonų prospektų konsolių. Į šių vargonų konsoles panašios ir Vilniaus Katedros bei Šv. Jurgio prospektų konsolės, tačiau jos gaubtesnės ir pritaikytos prie išgaubtų prospekto bokštų (2–5 pav.).

 

Į Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios didžiųjų vargonų Dalis autentiškų drožinių neišliko ir 1983 m. restauracijos metu pakeisti naujais, todėl panašumai pagrįsti istorinių fotografijų ikonografine informacija. , Jiezno ir Joniškio vargonų prospektų puošybą iš dalies panaši Suvainiškio bažnyčios vargonų prospekto drožinių ornamentika, tik ji daug gausesnė: vamzdžių viršūnes ir pėdas dengia ažūrinės gardelės, piliastrų vertikales puošia ištįsusios girliandos, prospekto šonus rėmina didingi sparnai, bokštų viršuje įkomponuota sparnuotų angeliukų pora, centre – fundatorių Kamarauskų herbas Žr. Algė Jankevičienė, Lietuvos medinė sakralinė architektūra, p. 75; Suvainiškio bažnyčios 1820 m. vizitacija. LVIA, f. 696, ap. 2, b. 29, l. 308. , drožinėtų konsolių kartušus pagyvina pilnaviduriai rožių žiedai.

Kiek kitokia ikonografija paremta originali Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios vargonų (apie 1760–1770) prospekto drožybos plastika: prospekto cokolio karnizą puošiančios voliutinės riestės turėjo puošti ir skulptūrų postamentus, nes ant kiekvieno postamento išlikę po tris iškilusius dantukus, prie kurių galėjo būti pritvirtintos voliutos. Analogiškos riestės puošia daugelio skulptūrų postamentus, pvz., Jiezno, Tytuvėnų bažnyčių vargonai.) O šių vargonų sparnų ir sparnelių ryškios, pailgos C ir S formų riestės primena regentinius juostinius ornamentus, būdingus šiek tiek ankstyvesniems Daugų (1760–1770) Vargonai 1863–1867 m. perkelti iš uždarytos Vilniaus Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios (Daugų bažnyčios 1867 m. inventorius. Daugų bažnyčios archyvas, lapai nenumeruoti, 3 lapas; Daugų bažnyčios 1907 m. inventorius, ten pat, lapai nenumeruoti, 3 lapas). ir Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (1763–1765) bažnyčių vargonams. Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios vargonų prospektas puošniai apipintas asimetriškais, akanto ar palmės šakeles primenančiais rokailiais, kurių drožybos stilius nepanašus į daugelio Vilniaus aplinkos vargonų. Vis dėlto pastarojo prospekto konsolės ir Vilniaus Katedros bei Oginskių koplyčios vargonai Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje turi bendrų bruožų (5 pav.).

 

Panašaus laikotarpio Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vargonų prospekto drožybai būdingos ryškios regentinės juostos sparnų ornamentuose perauga į gausiai sulapojusias akanto šakas, sparneliuose ir bokštelių viršuje matyti C formos riestės. Prospekto didžiųjų šoninių bokštų šonuose įkomponuota sėdinčių angeliukų pora išraiškingais veidais su trimitais rankose 1765 m. tapytojas Antanas Špakovskis (Antoni Szpakowski) nudažė vargonus ir paauksavo keturis vargonų angelų sparnus – už tai gavo 86 auksinus. Jau istorine tapusioje vargonų fotografijoje (daryta ~1970) matyti, kad sovietų laikmečiu uždarytoje bažnyčioje bebuvo likęs tik vienas angelas, ištiesęs tuščią ranką, tačiau dar buvo išlikusi autentiška drožyba. Šiandien šioje bažnyčioje stovi tik tuščias vargonų prospektas… .

Į voliutas susuktos regentinės juostos, apipintos stilizuotais augalinių motyvų ornamentais, formuoja Daugų bažnyčios vargonų sparnus. Piliastrus puošia katilėlių žiedų ir rokailių girliandos, o vidurinės dalies viršų karūnuoja kartušas, kurio viduryje – iliuzinio (neveikiančio) laikrodžio rodyklės Lietuvoje šie vargonai iliustruoja vienintelį laikrodžio įkomponavimo prospekte pavyzdį, tačiau Vakarų Europoje esama tokių kompozicijų (pavyzdžiui, Orhuso (Arhus, Danija) katedros vargonai). .

Šiek tiek kitokios ikonografijos apie 1770 m. sukurti tarpusavyje labai panašūs Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios ir Šiaulių Katedros (1995 m. demontuoti) vargonų prospektai: iš riesčių ir drožlių suformuoti vamzdžius dengiantys karpinėliai, didžiųjų bokštų šonus viršuje rėmina simetriški didingi sparnai, plačios, į voliutas susuktos sparnų apačios primena didelių kriauklių pjūvius, iš ištęstų riesčių (viršuje) ir susuktų voliutų (apačioje) sumodeliuoti sparnai būdingi daugelio vėlesnių prospektų puošybai Į voliutas susukti šoniniai prospekto sparnai Šampanolės bažnyčios (Champagnole, Žiura (Jura) regionas, Prancūzija) vargonų prospekte (1721). Galbūt tokia rokokinio ornamento kompozicija atkeliavo iš Prancūzijos? Tokio tipo sparnus turi Stakliškių, Šeduvos, Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčių vargonai. , panašios konsolių Šiaulių Katedros vargonų prospekto konsolės XX a. buvo užkeltos į viršų prie angelų skulptūrų. formos ir ornamentikos motyvai. Panašių ornamentų drožinių taip pat randama Prienų (1767–1769), Senųjų Vosyliškių (~1770 1769 m. Senosiose Vosyliškėse pastatyta nauja bažnyčia (žr. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios, p. 560), į kurią, vietinių žmonių teigimu, vargonai buvo perkelti iš senosios bažnyčios. Apie Senųjų Vosyliškių vargonų puošybos ikonografiją liudija tik vienintelė išlikusi konsolė. ), Bogdanovo (XVIII a. II p.) bažnyčių vargonų konsolėse.

 

Prienų bažnyčios vargonų prospektas mūsų laikus pasiekė performuotos struktūros, autentiški išliko tik šoniniai bokštai bei cokolis (dab. vargonų choro parapetas) su puošybos detalėmis. Šoninių prospekto sparnų trisegmentė modeliuotė iliustruoja kitą – trijų riestų detalių – komponavimą. Panaši, iš trijų riestų segmentų sudaryta, sparnų kompozicija būdinga Kėdainių Šv. Jurgio, Medininkų, Tabariškių, iš dalies Vilniaus Kalvarijos ir Pabaisko bažnyčių vargonų prospektams (beje, minėta forma turėjo įtakos Daugų bažnyčios šoninio altoriaus paveikslo sparnų išvaizdai). Šių vargonų prospektų ažūrinius medžio ornamentus – plačias kriaukles ir skiauteres primenančius riestus ornamentus – paįvairina gėlių puokštelės, piliastrus pagyvina nukarę katilėlių žiedai bei stilizuoti karpiniai. Į šiuos prospektus panaši ir Kriaunų bažnyčios vargonų prospekto puošyba (originalūs išliko tik vidurinės dalies drožiniai). Panašios kompozicijos yra Kėdainių Šv. Jurgio, Tabariškių, Kriaunų, Medininkų ir Vilniaus Kalvarijos bažnyčių vargonų kartušų ir juos primenančių ornamentų deriniai. Į Kėdainių Šv. Jurgio (1760–1770) bažnyčios vargonų prospekto drožinius, ypač kartušinių konsolių (primenančių skvarbaus žvilgsnio akis) ornamentiką, panaši Pasienės (1765) bažnyčios vargonų puošyba.

 

Apie 1780–1785 m. sukurtų Vilniaus Katedros vargonų puošyboje panaudotos plonesnės ir ryškesnės C formos riestės, peraugančios į vingresnes formas, augalų šakeles. Kaip ir daugelį prospektų, čia bokštus remia kartušinės konsolės, o šonus puošia pailgi voliutiniai sparnai. Ištįsusių sparnų šonuose riestės persipina, sparnų išrietimus paįvairina karpytų skiauterių juostos. Tokie skiauterių ir riesčių motyvai derinami Semeliškių bažnyčios vargonų prospekte (1781), tik jo drožyba paprastesnė ir plokštesnė. XVIII a. pabaiga datuojamų Panemunėlio Neogotikinius smaigalius vaizduojančios karūnos šiuose vargonuose uždėtos XX a. pradžioje. ir Jūžintų bažnyčių vargonų šiek tiek primityvesnei puošybai taip pat būdingi panašūs skiauterių ir drožlių motyvai, voliutiniai sparnai ir kt. Jūžintų vargonų prospekto šoniniai sparnai neišliko, tačiau istorinėse nuotraukose dar matyti jų fragmentai. Šiandien jie įterpti bokštelių viršuje esančiuose drožiniuose. Panašūs, peraugantys į skiauteres ir lapus, liepsnelių ir drožlių motyvai nesvetimi ir Budslavo bažnyčios vargonų prospektui (1783). Panašiai dekoruoti ir Troškūnų (1790) bei Stakliškių bažnyčių vargonai (apie 1790). Jų prospektus sieja labai panašios puošybos detalės: šonus rėmina į spirales susukti didingi sparnai, šoninių bokštų viršuje stovi trimituojantys angelai.

Vėlyvojo baroko ir rokoko puošybos elementų randama XVIII a. II pusėje sukurtų Lietuvos vargonų puošyboje. XVIII a. pabaigoje formavosi kita Lietuvos vargonų prospektų puošybos tendencija – viena ikonografinė kompozicija, kuriai būdingi vėlyvojo rokoko ir klasicizmo stiliaus bruožai.

 

Klasicizmo laikotarpio vargonų prospektų puošyba (1790–1850 m.)

Šios grupės prospektuose rokokiniai motyvai derinami su klasicistiniais. Nors čia taip pat yra C formos riesčių, drožlių, skiauterių, tačiau būdingesnės riestės plonomis linijomis, peraugančiomis į sulapojusias šakeles, kai kur papildytas keturlapiais žiedeliais. Kiauravidurės drožlės tampa panašios į pumpurus, o susiliejusios į skiauteres jos sudaro ilgas ažūrines juostas, kurios prospekto šonuose susisuka į voliutinius sparnus.

Apie 1790 m. sukurtų Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios vargonų prospektas atveria naują originalią rokokinių prospektų puošybos ikonografiją, aptinkamą nuo Vilniaus apylinkių, vidurio Lietuvos iki Žemaitijos (čia ji išsilaikė net iki XIX a. pradžios) ir dar toliau – iki Kuršo. Įdomu, jog visi šia ikonografine grupe pagrįsti vargonų prospektai buvo rasti tik katalikų bažnyčiose (dab. Latvijoje taip pat).

Ištyrus ir palyginus vargonų prospektus, Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios vargonų prospektą iš dalies galima laikyti daugelio vėlesnių prospektų rokokinės puošybos ikonografijos pirmavaizdžiu, nes šio prospekto sparnų ir sparnelių modeliuotė, vamzdžius dengiantys karpinėliai, konsolės ir vazos, tokios pat ar šiek tiek modifikuotos, aptinkamos ir vėlesnių vargonų prospektuose (6 pav.).

 
Panaši Tverų bažnyčios vargonų (XVIII a. pab.) laukelių puošybos augaliniais ir stilizuotais ornamentais kompozicija; čia šoninių bokštų mažieji voliutiniai sparneliai primena Kėdainių bažnyčios vargonų didžiuosius sparnus, o šoninių bokštų didieji sparnai, atvirkščiai, – panašūs į mažuosius Kėdainių bažnyčios vargonų sparnelius. Tverų bažnyčios vargonų prospekto puošybos elementų, pavyzdžiui, sparnų ir vidurinės dalies kartušo kompozicijų, galima rasti vėlesniuose kūriniuose, todėl Tverų bažnyčios vargonus iš dalies taip pat pavadinčiau tipiniu šios grupės puošybos vaizdiniu.

Kėdainių bažnyčios prospekto drožyba labai panaši į Šeduvos (apie 1790 Žr. Šeduvos bažnyčios 1792 m. inventorius, In choro Organum Novum a vocibus…… (palikta tuščia vieta), LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 3, l. 118. ) ir Tytuvėnų (1789) bažnyčių vargonų prospektų puošybą: voliutiniai sparnai, gaubti sparneliai, skiauterėmis apipintos riestės, bendri drožlių ir kriauklių ornamentai Akivaizdūs Šeduvos ir Tytuvėnų vargonų didžiųjų sparnų ir laukelių puošybos ikonografiniai panašumai leidžia manyti, jog galbūt abu šiuos vargonus apipavidalino viena drožėjų dirbtuvė ar net tas pats meistras. . Šiek tiek primityvesnė (tikriausiai prastesnio meistro), bet labai panaši į Šeduvos ir Tytuvėnų bažnyčių vargonų prospektus buvo vėlesnė Kurtuvėnų bažnyčios vargonų (XVIII a. pab.) prospekto meninė drožyba.

1796 m. sukurtų Rozalimo bažnyčios vargonų prospekto puošyboje derinami rokailiniai ornamentai su klasicistines vazas vaizduojančiomis konsolėmis, šoniniuose sparnuose liepsneles pakeičia ilgi karpyti vijoklių lapai Šiuo metu prospekto sparnai puošia bažnyčios presbiterijoje stovintį pulpetą. Nors sparnų voliutinės apačios nupjaustytos, jas galima rekonstruoti remiantis Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios vargonų prospektu. . Beje, panašios vazos formos konsolės puošia Šeduvos ir Dapšionių bažnyčios vargonus, o vidurinės Rozalimo bažnyčios vargonų prospekto konsolės forma labai panaši į Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios vargonų vidurinę konsolę: asimetriniame kartuše įrašus pakeičia trijų suplokštintų riesčių motyvas, taip pat aptinkamas Tytuvėnų ir Troškūnų vargonų prospektų konsolėse. Kėdainių vargonų prospekto vidurinės konsolės vėlesnėmis kartotėmis galima laikyti Sedos, Dapšionių, Vidsodžio (7 pav.), Tverų, iš dalies Gaurės ir Pivašiūnų vargonų vidurines konsoles.

 

Dapšionių bažnyčios vargonų (1801) sparnų ir sparnelių kompozicijai naudojamos supaprastintos voliutos, kurių motyvai perteikiami šoninių bokštų konsolėse Šiuo metu konsolės yra netradicinėje vietoje (po cokoliniu karnizu), o užkeltos aukščiau (po viršutiniu karnizu). . Šio prospekto puošyba, nors šiek tiek paprastesnė, panaši į ankstesniųjų vargonų, pvz., 1800 m. datuojamų Trakų bažnyčios vargonų, apipavidalinimą. Pastarasis išsiskiria didingais šoniniais sparnais, kurių, kaip ir laukelių, drožinių ikonografija analogiška Tverų (XVIII a. pab.), Sedos (1803), Joniškėlio (1803), Vėžaičių (1804), Vaiguvos (apie 1804), Notėnų (XIX a. pr.), Vidsodžio (apie 1807), Lieplaukės (1807), Gaurės (1808 Įrašas „…1808.“ vargonų kartuše. ), Kantaučių (1815, 8 pav.), Pivašiūnų (XIX a. pr.), Lėno (1809, dab. Latvija) bažnyčių vargonų prospektams. Trakų bažnyčios vargonų vidurinio bokšto drožiniai ir lambrekeno juosta primena Tytuvėnų, Šeduvos vargonų prospektus.