8 pav. Kantaučių bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
8 pav. Kantaučių bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
 

Beveik vienoda Sedos, Joniškėlio ir Vėžaičių vargonų sparnų kompozicija, sudaryta iš kriauklinių riesčių, pumpurus primenančių gaubtų drožlių, lapelių ir gėlytės sparno praplatėjime, apačioje. Šiuos tris prospektus vienija ne tik panaši sukūrimo data (1803–1804), bet ir vienodos konsolės (aptinkamos tik šiuose prospektuose), kurias galima pavadinti klasicistinėmis vazomis su baldakimo užuolaidėlių fragmentais (9 pav.).

9 pav. Joniškėlio bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
9 pav. Joniškėlio bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
 

Šių konsolių ornamentikos pirmavaizdžiu laikytina Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios vargonų vazų ikonografija, papildyta apskritu lauro lapų vainiku – kartušu. Įžvelgiami šių vazų rudimentai: vazos viršutinė dalis su kaneliūromis ir lelijos formos žiedu atsidūrė konsolės apatinėje dalyje, kvadratines rankenas pakeitė gėlytės, centre įterptas kartušas. Panašios ornamentikos klasicistiniai kartušai puošia Vidsodžio ir Vaiguvos bažnyčių vargonus Sedos, Joniškėlio ir Dapšionių bažnyčių vargonų prospektų viršuje esančių herbų ikonografija iš dalies taip pat panaši. . Klasicistinėmis vazomis papuošti skydo formos vargonų kartušai Apytalaukio, Vėžaičių Vėžaičių bažnyčios vargonų prospekto kartušas šiuo metu nuimtas. Jis buvo aptiktas greta vargonų, ant dumplių. ir Vidsodžio bažnyčiose. Paprastesnės vazos formos konsolės įkomponuotos Dapšionių, Šeduvos, Rozalimo, Gaurės, Pivašiūnų, Vidsodžio Dabar konsolės nuimtos nuo vargonų: šoninės konsolės pakabintos bažnyčios viduje ant piliorių, o vidurinė šiek tiek perdaryta, prie jos primontuotas kryžius su nukryžiuotuoju. bažnyčių vargonų prospektuose.

Vėlyvojo rokoko ir klasicizmo stilistiką sujungia Pivašiūnų, Notėnų, Gaurės, Vaiguvos ir šiek tiek vėlesnių Kantaučių vargonų drožyba. Šiuos prospektus vienija gimininga didžiųjų sparnų ikonografija, labai panaši kitų drožinių ornamentika. Tikriausiai siekiant simetrijos, Vidsodžio, Notėnų ir Gaurės vargonų šoninių sparnų viršuje įterptos papildomos voliutinės riestės-sparneliai, kurių forma vizualiai asocijuojasi su jūros arkliukais. Supaprastintos voliutinės riestės taip pat rėmina vargonų kartušinius skydus Šių kartušinių skydų formos supaprastintos, bet primena Tverų vargonų herbinį kartušą. . Nors šiuo metu jie yra uždažyti, tačiau Gaurės vargonų prospekto skyduose išlikę įrašai Gaurės bažnyčios vargonų skydų įrašai: „Laudate Dominum in chordis et organo“ (kairiajame) ir „Soli Deo Honor Et Gloria Anno Domini 1808“ (dešiniajame). leidžia manyti, jog teksto būta ir kitų vargonų skyduose. Įrašų turinys beveik analogiškas Sedos, Dapšionių, Skarulių bažnyčių vargonų įrašams kartušuose Sedos: „Laudate Dominum in chordis et organo Psalmus 105“ (kairiajame) ir „Soli Deo Honor Laus Et Gloria“ (dešiniajame); Dapšionių: „Laudate Dominum in cordis et organo psalmus Cl.“ (kairiajame) ir „Soli Deo Homes Et Gloria“ (dešiniajame). Įrašas Dapšionių bažnyčios vargonuose XX a. pabaigoje uždažytas, jį liudija 1967 m. daryta nuotrauka. .

 

Be herbinių kartušų ar kartušų su kitais įrašais, daugelio vargonų prospektų vidurinėje dalyje dažnai įkomponuojamas Apvaizdos akies simbolis: trikampė akis kamuolinių debesų apsuptyje, iš jos sklinda auksaspalviai spinduliai (Joniškėlio, Sedos, Gaurės, Notėnų, Pivašiūnų, Dapšionių, Vaiguvos, Kantaučių, Lėno ir kt. bažnyčiose). Nustatytas savotiškas Apvaizdos akies naudojimo dėsningumas – simbolis pastebimas tik provincijos, ypač Žemaitijos, bažnyčių vargonuose, tuo tarpu Vilniaus ir jo apylinkių bažnyčių vargonuose šios ikonografinės kompozicijos nėra.

Vėlyviausiu rokokinius ir klasicistinius puošybos motyvus sujungiančiu ir Vilniaus mokyklos vėlyvojo baroko prospekto struktūrą turinčiu kūriniu laikytini Kantaučių bažnyčioje (1815) išlikę vargonai. Jų prospekte pasikartoja anksčiau nagrinėtų prospektų ornamentų ikonografija, tik pastebimai mažiau ažūro, daugiau augalinių ornamentų (lapelių, gėlyčių), vietoje konsolių šoninių bokštelių apačias puošia lambrekeno juostos su pakabintais kutais Lambrekeno juostomis su pakabintais kutais dažniausiai būdavo puošiami didžiųjų vargonų griežyklos viršaus apvadai (Vilniaus Bernardinų, Liuteronų ir Katedros, taip pat Budslavo, Linkuvos, Tytuvėnų ir kt. bažnyčių vargonuose), kartais bokštelių apačios (Vilniaus Šv. Dvasios, Drujos, Pievėnų ir kt. bažnyčių vargonai). (8 pav.).

Nors XIX a. pradžioje Lietuvos vargonų puošyboje galima teigti jau įsitvirtinus klasicizmą, tačiau Žemaitijos vargonų architektūroje ir puošyboje dar gana ilgai naudotos rokokinių ornamentų formos, derinamos su klasicistinėmis tendencijomis. Pavyzdžiui, 1820 m. datuojamų Pievėnų bažnyčios vargonų sparnų kompozicija atkartoja rokokinius sparnus, išlaikydama jų formą ir pagrindinius kompozicinius elementus, tik kur kas paprasčiau, ne taip plastiškai.

 

Rokokinės puošybos pagrindas – drožiniai, o klasicistiniam puošimo stiliui labiau būdingi tapybiniai elementai. Vargonų prospektuose meistrai naudojo rokokinio ir klasicistinio stilių sintezę, pavyzdžiui, tūrinės drožinių erdvės transformaciją į plokštuminę tapybą. Kitame pavyzdyje vargonų prospekto detalė – šoninis sparnas – klasicistiniuose vargonuose tampa skydu, išlaikančiu rokokinio sparno formą, bet atsisakoma drožybos ažūro, t. y. drožinių ornamentai ištapomi ant skydo. Ant Žemalės vargonų prospekto (1839) sparnų bei sparnelių skydų ištapyti ornamentai yra rokokinių drožinių analogijos, o pati sparnų skydų forma taip pat rokokinė (10 pav.).

10 pav. Žemalės bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
10 pav. Žemalės bažnyčios vargonai. G. Povilionio nuotr.
 
Žalpių bažnyčios vargonų (1815) prospekto priekinio skydo plokštumą paįvairina tapyta muzikos instrumentų kompozicija. Tikėtina, kad tapyti ornamentai buvo ir Apytalaukio (XIX a. pr., po 1807) bei Nevarėnų (apie 1820) bažnyčių vargonų prospektuose: šių prospektų vamzdžių viršūnes dengia dažyti medžio skydai ir ornamentiniai medžio pjaustiniai (tarsi drožinių ruošinys ar „pusfabrikatis“), kurie, remiantis analogais (Žemalės bažnyčios vargonų prospektas ar Adakavo bažnyčios tapytas skydas, vaizduojantis vargonų prospektą), galėjo būti ištapyti ornamentais. Be to, Apytalaukio vargonų viršų puošia kartušas su vaza, kaip ir Vėžaičių bei Vidsodžio bažnyčių vargonus. XIX a. viduryje suprimityvintos ir hiperbolizuotos rokokinių ornamentų formos jau panaudotos Židikų bažnyčios vargonų prospekte.

XIX a. I pusėje grynai klasicistinius Lietuvos vargonų prospektus dažniausiai puošė niveliuoti motyvai, aptinkami ir to laikmečio taikomojoje dailėje. Netgi drįsčiau teigti, jog nebuvo sukurta išskirtinio prospektų puošybos stiliaus. Kaip šio stiliaus vargonų prospekto puošybos pavyzdys vis dėlto išsiskiria savotiškai įdomus, meniškai bene vertingiausias Lietuvoje klasicistinis Simno bažnyčios vargonų prospektas (XIX a. pr., iki 1812) Vargonų autorystė nenustatyta, tai galėjo būti tiek Lietuvos, tiek Rytprūsių meistrų darbas. Prie klasicistinių pavyzdžių dar minėtini vargonai Raguvėlės, Sudervės, Varnių, Žirmūnų, Lučajų ir kt. bažnyčiose. : jo centre, pasirėmęs į arfą, stovi karalius Dovydas, šonuose, ant voliutinių sparnelių, sėdi sparnuotų angeliukų pora. Unikaliausia ir įdomiausia šiame prospekte yra centrinių laukelių puošyba – augalinių motyvų fone įkomponuota drakonų pora. Išraiškingas prasižiojusių fantastinių gyvūnų (drakonų) povyzas apipina draperijų juostos, suglausti sparnai transformuojasi į augalų lapus, į voliutas susisuka uodegos.

XIX a. viduryje rokokas ir klasicizmas užleido vietą istoristiniams stiliams, tuo pat metu visiškai sumenko ir paties vargonų prospekto, kaip neatsiejamos instrumento dalies, svarba.

 

Išvados

Vertingiausi ir puošniausi Lietuvos vargonų prospektai sukurti vėlyvojo baroko, rokoko ir ankstyvojo klasicizmo stiliuje. Vėlyvojo baroko vargonų prospektų architektūroje ir puošyboje ryškiausiai skleidėsi Vilniaus vargondirbystės mokyklos tradicijos. Tyrimų metu nustatytas toks pat puošybos pobūdis liudija, kad tiek Vilniaus apylinkėse, tiek atokesnėse LDK vietovėse Vilniaus mokyklos meistrus veikiausiai lydėjo nuolatiniai staliai ir drožėjai. Ne be reikalo archyvinėse vargonų sutartyse randamas įrašas, kad vargonų prospektas turi būti staliaus ir drožėjo darbo (pavyzdžiui, Švėkšnos bažnyčios vargonų sutartyje). Tokie faktai bei panaši prospektų puošyba kartais gali svariai pagelbėti nustatant paties instrumento autorių ar meistrų stilistinę grupę.

Vilniaus vargondirbystės mokyklos vėlyvojo baroko prospektų puošybos pirmavaizdžiu galima įvardyti Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonus – juose labiausiai paplitusi plastinės drožybos ikonografija. Čia panaudoti ornamentai vėlesniuose prospektuose buvo atkartoti ir papildyti naujais motyvais. Greta šių vargonų Vilniaus mokyklą taip pat reprezentuoja dar keli ryškūs pavyzdžiai – tai Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto, Visų Šventųjų, Kėdainių Šv. Juozapo, Tverų, Tytuvėnų, Vidsodžio, Žemalės bažnyčių vargonų puošyba.

 

Mūsų krašte išlikę Rytprūsių ir Kuršo meistrų vargonų prospektai nuo Vilniaus mokyklos skiriasi ne tik architektūriniais sprendimais, bet ir medžio drožybos ornamentika. Pavyzdžiui, Lietuvos meistrų vargonų prospektams, skirtingai nei daugeliui Karaliaučiaus meistrų vargonų, nebūdingi treliažo elementai. Kitokios ir Prūsijos meistrų vargonų sparnų kompozicijos: viduryje sparnai dažnai siauromis voliutinėmis riestėmis dalijami pusiau (Kretingos evangelikų liuteronų (1785), Griškabūdžio (1804), Veličkų (XVIII a. pab., dab. Lenkija) bažnyčių vargonai). Toks kompozicinis sparnų motyvas tikriausiai užsiliko nuo regentinių juostų ornamento laikų (Bartų (1750), Miulhauzeno (1744) bažnyčių vargonai). Pavyzdžiui, Kretingos liuteronų, Griškabūdžio bažnyčių vargonų prospektų puošyboje nors ir naudojami tie patys rokailių, kriauklių, liepsnelių ir C formos riesčių ornamentai, tačiau jų kompozicija visiškai kita. Analogų Lietuvoje neturi ir Vilniaus Šv. Dvasios (1776) bažnyčią puošiančio vargonų prospekto drožybos ikonografija – tarsi chaotiškai išblaškyti asimetriniai rokailiniai ornamentai, sukurti labai profesionalaus meistro.

XIX a. I pusėje vyravusi rokoko ir klasicizmo stilių sintezė yra unikali ir vertinga: klasicistinėmis vazomis būdavo išpuošti dar barokinės architektūros prospektai, tūrinės drožinių erdvės transformuotos į plokštuminę tapybą, atsisakyta drožybos ažūro, rokokinę formą išlaikė, tačiau tapytais skydais klasicistiniuose vargonuose tapo sparnai ir kitos tūrinės puošybos detalės (Žemalės (1839) ir Nevarėnų (apie 1820) bažnyčių vargonai).

 

Vilniaus vargondirbystės mokyklos meistrų puošybos tendencijas perėmė ir provincijos meistrai, kartais jas paįvairinę etniniais elementais. Vilniaus meistrų vargonams būdinga architektūra, medžio ornamentika leidžia atpažinti Vilniaus meistrų darbus ne tik dabartinėje Lietuvoje, bet ir atokiau: dabartinės Latvijos (Lėno, Lašių, Pasienės) ir Baltarusijos (Geranainių, Budslavo, Polocko jėzuitų) bažnyčiose. Nors kitų šalių vargondirbystės puošybos ornamentų ikonografija yra panaši į Lietuvos, tačiau tokių ornamentų formų ir išraiškos neaptinkama.

Vilniaus mokyklos prospektų puošybos reprezentyviausia ornamentika galima laikyti šias XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios vargonų prospektų detales: į voliutas susuktus didelius šoninius sparnus, mažųjų sparnelių (primenančių jūros arkliukus), vamzdžius dengiančių gardelių, bokštus remiančių konsolių, viršūnes karūnuojančių herbinių skydų ir kartušų ornamentiką, Apvaizdos akies simboliką; taip pat dviejų trimituojančių angelų ir arfa griežiančio karaliaus Dovydo skulptūrinę grupę. Reprezentatyviausiais pavyzdžiais laikytini Kėdainių Šv. Juozapo, Tytuvėnų, Šeduvos, Tverų, Trakų, Sedos, Vidsodžio, Lėno bažnyčių vargonų prospektai.

Išvardyta vargonų drožybos ornamentika yra panaši ir aptinkama visoje Lietuvoje bei Pietvakarių Latvijoje. Ji pastebima tik Vilniaus vargondirbystės mokyklos arealo meistrams priskiriamų vargonų puošyboje. XVIII a. II pusėje – XIX a. pradžioje persipinant Vilniaus meistrų meninėms tendencijoms ir vietinėms tradicijoms, susiformavusi unikali plastinės medžio drožybos ornamentika skatina minėtų vargonų prospektų drožybą laikyti Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos prospektų puošybos stiliumi.

 

Literatūra

  • Aleksandravičiūtė, Aleksandra, „Altorių probleminių tyrimų gairės: XVII–XIX a. Užnemunės bažnyčių retabulai“, Logos, 2006, nr. 48, p. 156–165; nr. 49, p. 149–160.
  • Jankevičienė, Algė, Lietuvos medinė sakralinė architektūra, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998.
  • Kviklys, Bronius, Lietuvos bažnyčios, t. 5, d. 2, Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1986.
  • Matušakaitė, Marija, Procesijų altorėliai Lietuvoje, Vilnius: Ardor, 1998.
  • Matušakaitė, Marija, Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 1998.
  • Povilionis, Girėnas, „Klasicizmo determinacijos problema Lietuvos vargonų kultūroje“ | Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 32: Rasa Butvilaitė, Vidmantas Jankauskas (sud.), Laurynas Gucevičius ir jo epocha, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 155–163.
  • Povilionis, Girėnas, „XVIII a. antros pusės Vilniaus vargonadarių mokyklos vargonų prospektai“, Menotyra, 2005, t. 2, nr. 39, p. 23–29.
  • Povilionis, Girėnas, „XVIII a. antros pusės Vilniaus vargonų statybos mokyklos meistrų vargonų prospektai: kompiliuota ar originalu?“ | Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 35: Marius Iršėnas, Gabija Surdokaitė (sud.), Pirmavaizdis ir kartotė: vaizdinių transformacijos tyrimai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, 153–166.
  • Povilionis, Girėnas, „XVIII a. Vilniaus meistrų vargonų prospektų projektai“ | Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 39: Marius Iršėnas (sud.), Kūrinys, menininkas, erdvė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005, p. 35–44.
  • Povilionis, Girėnas, Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla, daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2006.
 

The Development of Organ Prospect Decoration at the Vilnius School of Organ Building in the Late Baroque

  • Bibliographic Description: Girėnas Povilionis, „Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos vargonų prospektų puošybos raida“, @eitis (lt), 2019, t. 1 244, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Girėnas Povilionis, „Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos vargonų prospektų puošybos raida“, Menotyra, 2010, t. 17, nr. 4, 351–365, ISSN 1392-1002.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Summary. The preserved organ prospects of Lithuania of the late baroque and classicist styles were decorated with ornamented wood carvings just like church altars, pulpits, and other elements of church interior. The ornamentation of Lithuanian church organs late in the 18th – early 19th century has not been investigated thoroughly by historiographers. The organ at the Vilnius Bernardine Church could be referred to as the prototype of the decoration of organ prospects of the Vilnius late baroque organ building school as it reveals the most widely spread iconography of plastic carving. The ornaments employed for the decoration of this particular organ were reiterated and supplemented with new motifs in subsequent prospects. Decoration tendencies of masters of the Vilnius school influenced works of provincial masters who, having adopted professional artistic trends, sometimes added certain ethnic elements. The architecture and wood ornamentation typical of the Vilnius organ masters allows identification of works built by the latter masters not only in current Lithuania, but also in more distant countries, e. g., in churches of present Latvia and Belarus. The organ prospects preserved in Lithuania and built by the masters of East Prussia and Courland differ from the Vilnius school not only in their architectural solutions, but also in wood carving ornamentation. Certain elements of organ prospects at the end of the 18th – beginning of the 19th century could be considered as the most representative ornamentation of the Vilnius school. Such elements may include the following: big side wings twisted into volutes; the ornamentation of the small wings (reminiscent of a sea horse), the grille covering the pipes, the console supporting the towers, and the escutcheons or cartouches crowning the top of a prospect; the symbol of the Divine Eye; and the sculptural group showing two trumpeting angels and King David playing the harp. This is best reflected in the prospects of the organs of St. Joseph in Kėdainiai, Tytuvėnai, Šeduva, Tvera, Trakai, Seda, Vidsodis, and Lėnas.

Keywords: Lithuanian baroque and classicist organs, Vilnius late baroque organ building school, organ prospects, wood carving, ornamentation, Vilnius, Tytuvėnai, Troškūnai, Budslau, master Nicolaus Jantzon.