Straipsnis Europos Sąjungos teisės tiesioginis veikimas ir jos taikymas – dvi skirtingos tapačios doktrinos dalys?

Faccini Dori Žr. Byla C-91/92, Faccini Dori, [1994] ECR I-3325. , Simap Žr. Byla C-303/98, Sindicato de Medicos de Asistencia Publica (Simap) v Conselleria de Sanidad y Consumo de la Generalidad Valenciana, [2000] ECR I-07963. ir kitose bylose ETT nurodė, kad ES teisės norma gali būti laikoma besąlygine nepaisant nustatytos valstybės narės tam tikro lygio diskrecijos, jeigu yra galimybių identifikuoti privačių asmenų subjektines teises, reglamentuojamas tam tikru ES teisės aktu. Tuo tarpu Rieser Žr. Byla C-157/02, Rieser Internationale Transporte GmbH v Autobahnen- und Schnellstrasen-Finanzierungs-AG (Asfinag), [2004] ECR I-0000. ir Garehveran Žr. Byla C-441/99, Riksskatteverket v Soghra Gharehveran, [2001] ECR I-7687. bylose Liuksemburgo teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai reglamentuojama ES teisės taikymo ir jos įgyvendinimo kompetentingos institucijos diskrecijos teisė yra pernelyg plati, ES teisės norma turi būti laikoma sąlygine ir todėl negali būti nei taikoma, nei veikianti tiesiogiai. Taigi tam tikros institucijos arba valstybės narės diskrecijos teisės turinys yra vertinamasis kriterijus, kurį kiekvienu atveju turėtų vertinti nacionalinis teismas arba subjektas, taikantis ES teisės normas konkrečiu atveju. Pagrindinis kriterijus, kuriuo vertėtų remtis nustatant, ar ES teisės norma gali ir turi būti taikoma tiesiogiai, yra asmenims suteikiamų teisių pobūdis, taip pat galimybė apskritai nuspręsti, ar ES teisės norma įtvirtina tam tikras teises, kurios gali būti ginamos remiantis ja, nepaisant numatytos valstybės narės arba jos institucijos diskrecijos teisės.

Kad ES teisės norma galėtų būti tiesiogiai taikoma ir veikianti, jos taikymas neturi priklausyti nuo valstybės narės institucijų veiksmų ar priimamų teisės aktų, kuriais tokia norma turi būti perkeliama į nacionalinę teisę. Pavyzdžiui, dažniausiai ES direktyvų normos negali būti laikomos tiesiogiai veikiančiomis ir taikytinomis, nes nebūna praėjęs laikas, per kurį valstybės narės privalo notifikuoti šiuos ES teisės aktus. Aptariamas kriterijus gali būti sąlyginis, nes paprastai valstybės narės neveikimas nepriimant tam tikrų teisės aktų per nustatytą terminą, jeigu jų priėmimas yra būtinas ir numatytas ES direktyvoje, sudaro prielaidas taikyti ES teisės normą tiesiogiai, jeigu egzistuoja anksčiau aptartos ES teisės normos tiesioginio veikimo ir taikymo sąlygos.

 

3. ES teisės tiesioginio veikimo doktrinos reikšmė

ES teisės tiesioginio veikimo doktrinos praktinę ir konceptualią reikšmę taikliai pateikė J. Weileris, kuris nurodė, kad

šios doktrinos reikšmė yra daugialypė. ETT pakeitė įprastą tarptautinės viešosios teisės prezumpciją, pagal kurią teisinės prievolės yra į rezultatą orientuotos, kurių adresatai yra valstybės. […] Praktiškai tiesioginio veikimo doktrina reiškia, kad valstybės narės, pažeidusios ES nustatytus įpareigojimus, negali pakeisti ginčo nagrinėjimo vietos į tarpvalstybinį arba ES lygmenį. Prieš jas gali būti pateikiami ieškiniai jų pačių teismuose pagal nacionalinės teisės nustatytą tvarką. Privatūs asmenys iš esmės konkrečiose bylose […] tapo pagrindiniais ES teisės vieningo taikymo Europoje „saugotojais“. Joseph H. Weiler, “The Transformation of Europe,” p. 2413–2414.

Van Gend en Loos ir kitais ETT suformuluotais teisiniais precedentais, kuriais buvo plėtojama ES teisės tiesioginio veikimo doktrina ją taikant pavieniams antriniams ES teisės šaltiniams ir jų veikimui nacionalinėse jurisdikcijose, buvo siekta užtikrinti ES teisės efektyvumo principo įgyvendinimą. Šiuo metu nekyla abejonių, kad, nesant ES teisės tiesioginio veikimo doktrinos pagrindų ir gausios šios koncepcijos taikymo praktikos ES teritorijoje, pati ES teisė būtų ne tokia veiksminga kaip šiuo metu.

 

Vertėtų pritarti E. F. Hintono nuomonei, kuris teigia, kad, jeigu ES teisė ir jos veikimas būtų grindžiamas tik abipusiškumo ir tautų tarpusavio pagarbos principais, valstybės narės tikrai galėtų išvengti vykdyti esmines jų pareigas, nors būtent nuo to priklauso, kaip veiks vieninga ES rinka Žr. Eric F. Hinton, “Strengthening the Effectiveness of Community Law: Direct Effect, Article 5 EC and the European Court of Justice,” p. 314. . Būtų teisinga teigti, kad ES teisės tiesioginio veikimo doktrina užtikrina pačios ES teisės efektyvumą. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo J. Steineris, ES teisės tiesioginio veikimo koncepcija yra įrankis, kuriuo gali būti sudaromos prielaidos netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, jeigu jos prieštarauja ES teisei Žr. Josephine Steiner, “From Direct Effects to Francovich: Shifting Means of Enforcement of Community Law,” p. 4. . Plėtodamas pastarąją idėją S. Weatherillis nurodo, kad egzistuoja dviejų dalių (angl. dual vigilance) ES teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmas. Autorius nurodo, kad viena iš tokių dalių yra ES Komisijos arba valstybės narės galimybė apskųsti kitos valstybės narės veiksmus, jeigu jais pažeidžiama ES teisė. Tokiu būdu valstybės narės veiksmai kontroliuojami ES lygiu. Tuo tarpu ES teisės tiesioginio veikimo doktrina suponuoja galimybę kontroliuoti valstybės narės veiksmus nacionaliniu lygiu, nes, kaip minėta, teisės subjektai turi teisę ginčyti valstybės narės veiksmus remdamiesi ES teise jos nacionaliniuose teismuose Žr. Stephen Weatherill, Cases and Materials on EU Law, p. 99–118. . Galima teigti, kad ES teisės tiesioginio veikimo doktrina yra ypač reikšminga, nes užtikrina ES teisės subjektams galimybę veiksmingai ginti savo pažeistas teises nacionaliniuose teismuose.

 

Per kelerius metus po to, kai Lietuva įstojo į ES ir mūsų valstybės teisinės sistemos sudėtine dalimi tapo ES teisė, nėra daug teismų praktikos, rodančios tiesioginį ES teisės veikimą ir taikymą Lietuvoje. Galima pastebėti, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami bylas, nėra linkę spręsti ES teisės tiesioginio veikimo ir jos taikymo prielaidų egzistavimo klausimų. Paprastai Lietuvos teismai labiau linkę teikti nuorodas į ES teisės aktus, negu jais remtis ir tiesiogiai grįsti priimamus sprendimus bei kitus procesinius dokumentus. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Uniliver N.V. v. UAB „Varta“, aiškindamas Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nurodė, kad tapačios normos yra įtvirtintos ir ES direktyvos 89/104/EEB 2 straipsnyje ir ES reglamento nr. 40/94 4 straipsnyje Žr. LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. nutartis c. b. Uniliver N. V. v. UAB „Varta“, civilinė byla nr. 3K-3-150/2005, p. 44. , tačiau teismas nevertino, ar minėtų ES teisės aktų nuostatos atitinka ES teisės tiesioginio veikimo doktrinos sąlygas ir ar buvo galima nagrinėjamoje civilinėje byloje remtis, pavyzdžiui, ES direktyvos nuostatomis vertikaliai. Panašių tendencijų yra ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris savo sprendimus gana dažnai grindžia nacionalinės teisės normomis, nors gali tiesiogiai remtis ES teisės aktų normomis Žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Lietuvos galvijų veisėjų asociacija v. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, administracinė byla nr. A4-1209/2006. . Nors pastarieji pavyzdžiai iliustruoja Lietuvos teismų formuojamą pozityvią praktiką, kuria teismai skatinami atsižvelgti į ES teisės normas ir ETT praktiką, vis dėlto turėtų būti žengiama toliau ir vertinama, ar ES teisės aktų nuostatos gali būti taikomos tiesiogiai, jeigu gali, tai reikėtų remtis tokiomis normomis tenkinant arba atmetant pareikštus ieškinius ir skundus. Kitaip tariant, Lietuvos teismai turėtų aktyviau užtikrinti teisės subjektų teisių gynimą, jeigu pastarąjį laiduoja ES teisės normos.

 

Išvados

Remiantis atlikta analize, galima daryti tokias išvadas:

1. ES teisės tiesioginio veikimo doktrina yra neatsiejama veiksmingo ES teisės veikimo prielaida. Ši doktrina yra svarbi užtikrinant subjektinių teisių gynimą, jeigu jos yra įtvirtintos ES teisės aktuose. Būtent ES teisės tiesioginio veikimo koncepcijos pagrindu sudaromos galimybės teisės subjektams kvestionuoti valstybių narių veiksmus ir juos ginčyti nacionaliniuose teismuose remiantis ES teise.

2. Nors teisės doktrinoje nėra bendros nuomonės dėl to, ar ES teisės tiesioginio veikimo ir jos tiesioginio taikymo koncepcijos yra tapačios, remiantis ETT praktika ES teisės tiesioginio veikimo ir jos taikymo terminai gali būti vartojami kaip sinonimai. Skirtingos teisinės reikšmės suteikimas minėtiems terminams neturi praktinės reikšmės esant dabartinei ETT praktikai.

3. ETT nustatė konkrečias ES teisės tiesioginio veikimo sąlygas, tačiau dėl neaiškių ES teisės aktų nuostatų ir jų gramatinės formuluotės ne visada paprasta nustatyti, ar ES teisės akto normos šias sąlygas atitinka, todėl nacionaliniai teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo ex officio spręsti dėl konkrečios ES teisės normos turinio ir nustatyti, ar konkreti nuostata įtvirtina subjektinę teisę, kurią galima apginti konkrečioje byloje priimant tam tikrą procesinį sprendimą remiantis ES teise.

4. Lietuvos teismų praktikoje kol kas retai tiesiogiai remiamasi ES teise. Dažniau teikiamos nuorodos į ES teisės aktus, ETT praktiką ir galiausiai pagal tai formuluojamos nacionalinių teisės aktų aiškinimo ir taikymo taisyklės. Tokia praktika yra ES teisės tiesioginio veikimo ir jos taikymo Lietuvoje pradžia, tačiau nepakankama, kad būtų galima veiksmingai įgyvendinti ES teisės nuostatomis įtvirtintas asmenų teises. Lietuvos teismai kiekvienu konkrečiu atveju turėtų vertinti, ar ES teisės normos gali būti taikomos tiesiogiai ir jomis motyvuoti procesinius sprendimus, jeigu egzistuoja ES teisėje nustatytos jos tiesioginio veikimo ir taikymo sąlygos.

 

Literatūra

  • Bebr, Gerhard, Development of Judicial Control of the European Communities, The Hague: Martinus Hijhoff Publishers, 1981.
  • Byla C-131/79, Regina v Secretary of State for Home Affairs, ex parte Mario Santillo, [1980] ECR 00213.
  • Byla C-157/02, Rieser Internationale Transporte GmbH v Autobahnen- und Schnellstrasen-Finanzierungs-AG (Asfinag), [2004] ECR I-0000.
  • Byla C-158/80, Rewe-Handelsgesellschaft Nord mbH et Rewe-Markt Steffen v Hauptzollamt Kiel, [1981] ECR 01805.
  • Byla C-303/98, Sindicato de Medicos de Asistencia Publica (Simap) v Conselleria de Sanidad y Consumo de la Generalidad Valenciana, [2000] ECR I-07963.
  • Byla C-31/74, Filippo Galli, [1975] ECR 00047.
  • Byla C-34/73, Variola v. Amministrazione delle Finnaze, [1973] ECR 981.
  • Byla C-403/98, Azienda Agrikola Monte Arcosu v. Regione Autonoma della Sardegna, [2001] ECR I-103.
  • Byla C-41/74, Van Duyn v. Home Office, [1974] ECR 1337.
  • Byla C-43/71, Politi v. Italy, [1971] ECR 1039.
  • Byla C-441/99, Riksskatteverket v Soghra Gharehveran, [2001] ECR I-7687.
  • Byla C-91/92, Faccini Dori, [1994] ECR I-3325.
  • Byla C-94/77, Fratelli Zerbone Snc v Amministrazione delle finanze dello Stato, [1978] ECR 00099.
  • Byla T-191/99, Petrie v. ALLS I/CDFL, [2001] ECR II – 3677.
  • Bylos C-231/87 ir 129/88, Ufficio distrettuale delle imposte dirette di Fiorenzuola d'Arda and others v Comune di Carpaneto Piacentino and others, [1989] ECR I-03233.
  • Bylos C-6/90 and 9/90 Francovich v Italian Republic, [1991] ECR I-5357; byla C-271/91 Marshall v Southampton and South West Hampshire Area Health Authority, [1993] ECR I-4367.
  • Council Regulation (EC) no. 2200/96 of 28 October 1996 on the common organisation of the market in the fruit vegetables, OJ 1996 L 297.
  • Craig, Paul; Gráinne de Búrca, EU Law: Text, Cases, and Materials, 3rd edition, Oxford, New York: Oxford University Press, 2003.
  • Edward, David, “Direct Effect – Myth, Mess or Mystery?,” Diritto dell'Unione Europea, 2002, vol. 2, p. 215–227.
  • Foster, Nigel G., Consolidated Version of the Treaty Establishing the European Community, Blackstone’s EC Legislation 2002–2003, 13th edition, Oxford: Oxford University Press, 2002.
  • Generalinio advokato Darmono nuomonė byloje C-119/92, Commission of the European Communities v Italian Republic, [1994] ECR I-00393.
  • Generalinio advokato Geelhoedo nuomonė byloje C-253/00 Antonio Munoz y Cia SA and Superior Fruiticola SA v Frumar Ltd and Redbridge Produce Marketing Ltd., [2002] ECR I-07289.
  • Generalinio advokato nuomonė bylose C-231/87 ir 129/88, Ufficio distrettuale delle imposte dirette di Fiorenzuola d'Arda and others v Comune di Carpaneto Piacentino and others, [1989] ECR I-03233.
  • Generalinio advokato Van Gerveno nuomonė byloje C-128/92, H. J. Banks & Co. Ltd v British Coal Corporation, [1994] ECR I-01209.
  • Hartley, Trevor C., The Foundations of European Community Law: An Introduction to Constitutional and Administrative Law of the European Community, 4th edition, Oxford: Oxford University Press, 1998.
  • Hinton, Eric F., “Strengthening the Effectiveness of Community Law: Direct Effect, Article 5 EC and the European Court of Justice,” Journal International Law and Politics, 1999, vol. 31, no. 2, pp. 307–348.
  • Jarukaitis, Irmantas, “Adoption of the Third Constitutional Act and its Impact on National Constitutional System,” Teisė, 2006, t. 60, p. 22–37.
  • Kapteyn, Paul Joan George; Pieter Verloren van Themaat, Laurence W. Gormley, Introduction to the Law of the European Communities, 3rd edition, London, The Hague, Boston: Kluwer Law International, 1998.
  • LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. nutartis c. b. Uniliver N. V. v. UAB „Varta“, civilinė byla nr. 3K-3-150/2005, Teismų praktika, 2006, nr. 24.
  • Lauwaars, Richard Hubertus, Lawfulness and Legal Force of Community Decisions: Some Considerations on the Binding Decisions which the Council and the Commission Can Take by Virtue of the Treaty Establishing the European Economic Community, Leiden: Sijthoff, 1973.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymas, Valstybės žinios, 2004, nr. 111-4123.
  • Pescatore, Pierre, “The Doctrine of ‘Direct Effect’: An Infant Disease of Community Law,” European Law Review, 1983, vol. 40, no. 2, pp. 135–153.
  • Prechal, Sacha, Directives in EC Law, second, completely revised edition, Oxford: Oxford University Press, 2005.
  • Steiner, Josephine, “From Direct Effects to Francovich: Shifting Means of Enforcement of Community Law,” European Law Review, 1993, vol. 18, no. 1, pp. 3–22.
  • Steiner, Josephine; Lorna Woods, Christian Twigg-Flesner, Textbook on EC Law, 8th edition, Oxford: Oxford University Press, 2003.
  • Timmermans, Christian W. A., “Directives: Their Effect Within the National Legal Systems,” Common Market Law Review, 1979, vol. 16, no. 4, pp. 533–555.
  • Weatherill, Stephen, Cases and Materials on EU Law, 7th edition, Oxford: Oxford University Press, 2006.
  • Weiler, Joseph H., “The Transformation of Europe,” The Yale Law Journal, 1991, vol. 100, no. 8, pp. 2403–2483.
  • Winter, J. Alan, “Direct Applicability and Direct Effect: Two Distinct and Different Concepts in Community Law,” Common Market Law Review, 1972, vol. 9, no. 4, pp. 425–438.
 

The Direct Effect and Application of European Community Law: Two Distinct Parts of the Same Doctrine?

  • Bibliographic Description: Deividas Soloveičik, „Europos Sąjungos teisės tiesioginis veikimas ir jos taikymas – dvi skirtingos tapačios doktrinos dalys?“, @eitis (lt), 2020, t. 1 444, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Deividas Soloveičikas, „Europos Sąjungos teisės tiesioginis veikimas ir jos taikymas – dvi skirtingos tapačios doktrinos dalys?“, Jurisprudencija, 2007, t. 4 (94), p. 35–43, ISSN 1392-6195.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Europos Sąjungos teisės katedra.

Summary. This article examines the classic dilemma of direct effect of EC law. The author contends that there is no need for separation of concepts of direct effect and application of EC law. However, the author analyses the main legal and theoretical trends, current case-law of ECJ concerning the subject and makes the conclusion that still there is some rationale for making of at least theoretical distinction between the mentioned terms. The present publication also encapsulates the research on the conditions of direct effect of EC law and their application in national practice. The author makes a research of each condition by analyzing the pragmatic possibilities of its implementation. Moreover, the author examines the peculiarities of introduction of the doctrine into Lithuanian case-law. It is contended that, though these conditions are well understood, there is still a problem with their practical implementation. This is revealed by illustration of quite poor Lithuanian case-law where use of direct effect might be come across. National judges are still reluctant to implement the condition of direct effect, since in many cases where EC law might have been used to support the argumentation of the court and to motivate the decision, only some aspects of EC legislation are usually being touched by the Lithuanian practitioners. This shows the very fresh attitude towards EC direct effect doctrine while in older Member-States this concept have already survived many others as well as became an inseparable tool for daily law practice.

Keywords: common market, member state, European Union law, European Union law direct effect and applicability.