Straipsnis Europos Sąjungos teisės tiesioginis veikimas ir jos taikymas – dvi skirtingos tapačios doktrinos dalys?

  • Bibliografinis aprašas: Deividas Soloveičik, „Europos Sąjungos teisės tiesioginis veikimas ir jos taikymas – dvi skirtingos tapačios doktrinos dalys?“, @eitis (lt), 2020, t. 1 444, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Deividas Soloveičikas, „Europos Sąjungos teisės tiesioginis veikimas ir jos taikymas – dvi skirtingos tapačios doktrinos dalys?“, Jurisprudencija, 2007, t. 4 (94), p. 35–43, ISSN 1392-6195.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Europos Sąjungos teisės katedra.

Santrauka: Straipsnyje analizuojama viena iš pagrindinių dilemų, su kuria susiduriama siekiant suformuoti veiksmingą Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės tiesioginio veikimo doktrinos praktiką nacionalinėje teisėje. Šioje publikacijoje tiriama, ar Europos Sąjungos teisės tiesioginis veikimas ir taikymas yra tapačios ar skirtingos koncepcijos. Straipsnio autorius, remdamasis ES teisės doktrina ir Europos Teisingumo Teismo praktika, siekia pagrįsti, kad ES teisės veikimas ir taikymas yra iš esmės tapačios sąvokos. Be to, šioje publikacijoje analizuojamos ES teisės tiesioginio veikimo ir taikymo sąlygos bei jų įgyvendinimo pradžia Lietuvos teismų praktikoje.

Pagrindiniai žodžiai: bendroji rinka, valstybės narės, Europos Sąjungos teisė, teisės tiesioginis veikimas ir taikymas.

 

Įvadas

Europos Sąjungos teisės tiesioginio veikimo doktrina Straipsnyje terminai „ES teisės tiesioginio veikimo doktrina“ ir „tiesioginio veikimo doktrina“ vartojami suteikiant jiems tą pačią reikšmę. ES teisės tiesioginio veikimo ir tiesioginio taikymo koncepcijos toliau analizuojamos šioje publikacijoje. yra viena iš klasikinių koncepcijų, kuria grindžiama ES sui generis teisės sistema. Nuo tada, kai Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) paskelbė sprendimą Van Gend en Loos Žr. Pierre Pescatore, “The Doctrine of ‘Direct Effect’: An Infant Disease of Community Law,” 1983. byloje ir suformulavo precedentinius tiesioginio veikimo doktrinos taikymo pagrindus, ši ES teisės konstitucinė koncepcija evoliucionavo, pastebima akivaizdi šios teorijos akceleracija. Užsienio teisės doktrinoje tiesioginio veikimo koncepcija nuolat buvo ir šiuo metu vis dar yra mokslinių diskusijų objektas. Teisinėje literatūroje galima aptikti daug ir įvairių tiesioginio veikimo doktrinos apibūdinimų, kuriais ši doktrina yra arba palaikoma, arba neigiama. Vieni mokslininkai (P. Pescatore’is) ES teisės tiesioginį veikimą lygina su liga, kuri turėtų baigtis ES teisei pasiekus tam tikrą jos brandos etapą Žr. ten pat, p. 155. . Kitų nuomone (D. Edwardas), tiesioginio veikimo doktrina – tai virusas, kuris skatina nuolat ieškoti teisingų atsakymų ir suvokti šios teorijos pranašumus, trūkumus ir jos taikymo praktikoje ypatumus Žr. David Edward, “Direct Effect – Myth, Mess or Mystery?,” 2002. .

 

Nepriklausomai nuo to, kurios jurisdikcijos kontekste analizuojama ES teisės tiesioginio veikimo doktrina, svarbus mokslinis jos įgyvendinimo teisinių prielaidų tyrimas. Doktrinos recepcija savita kiekvienos valstybės narės teisės taikymo praktikoje, nors ES teisė yra šių valstybių teisinės sistemos sudedamoji dalis ir turi viršenybę prieš nacionalinę teisę. Tiesioginio veikimo doktrinos praktinio taikymo prielaidų tyrimas yra ypač svarbus naujų ES valstybių narių, kurios tapo organizacijos narėmis po 2004 m. gegužės 1 d., taip pat ir Lietuvos teisės moksle. Temos analizės svarbą Lietuvos teisinėje literatūroje lemia pragmatinės prielaidos, susijusios su Lietuvos teismų ir kitų subjektų pareiga taikyti ES teisę Lietuvoje, laikytis ES Sutartyje numatytų ir Liuksemburgo teismo suformuluotų ES teisės taikymo sąlygų bei garantuoti, kad ši teisė bus taikoma efektyviai, įgyvendinant effet utile principą nacionaliniu lygiu. Be to, tam, kad būtų galima analizuoti pavienių ES teisės šaltinių (reglamentų, direktyvų, sprendimų) tiesioginio taikymo teisines prielaidas, svarbus ES teisės tiesioginio taikymo ir jos veikimo koncepcijų atskyrimo dilemos tyrimas. Svarbu pažymėti, kad pastarojo tyrimo stinga tiek Lietuvos, tiek ir užsienio Europos Sąjungos teisės doktrinoje.

Šiame straipsnyje analizuojamos ES teisės tiesioginio taikymo bei jos veikimo koncepcijos ir siekiama atsakyti į pagrindinį klausimą, ar šios koncepcijos yra skirtingos, ar tapačios. Be to, šioje publikacijoje aptariamos ES teisės tiesioginio veikimo ir jos taikymo sąlygos, analizuojama ES teisės tiesioginio veikimo doktrinos reikšmė ir jos taikymo Lietuvos teismų praktikoje ypatumai. Publikacijoje neaptariamas ES teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principas, pavienių ES teisės šaltinių tiesioginis veikimas ir su tuo susijusi ES teisės taikymo praktika.

 

1. ES teisės tiesioginis veikimas ir tiesioginis taikymas – tapačios ar skirtingos koncepcijos?

Vienodai ES teisinei terminijai skiriamas didelis dėmesys, kadangi unifikuotas šios terminologijos vartojimas yra svarbus įgyvendinant veiksmingos ES teisės sistemos viziją. Aišku, kad absoliučiai vienoda ES teisės terminologija yra vargiai įmanoma dėl bendrai pripažintų ES kalbų skaičiaus ir jų įvairovės. Nepaisant to, ES teisės „tiesioginio veikimo“ (angl. direct effect) ir „tiesioginio taikymo“ (angl. direct applicability) terminų analizei teisinėje literatūroje skiriamas didelis dėmesys, nes nėra bendros nuomonės ir dėl kalbinės, ir dėl teisinės šių terminų reikšmės. Kitaip tariant, nuolat siekiama išsiaiškinti, ar šie terminai gali būti laikomi sinonimais, ar, priešingai, jie negali būti tapatinami, o jų vartojimas yra susijęs su apibūdinimu skirtingų ES teisės aktų (reglamentų, direktyvų, sprendimų) specifinių teisinių savybių, kurios būdingos šiems konkretiems ES teisės šaltiniams. Tiksli ES teisės tiesioginio veikimo doktrinos identifikacija svarbi siekiant ją nuosekliai, efektyviai taikyti ir užtikrinti ES teisės veikimą kiekvienoje valstybėje narėje.

Tiesioginio veikimo doktrinos dichotomijos pradžia siejama su pavienių ES teisės aktų (reglamentų, direktyvų, sprendimų) nuostatų tiesioginio veikimo teisinėmis prielaidomis ir jų reglamentavimu ES Sutarties 249 straipsnyje Žr. Nigel G. Foster, Consolidated Version of the Treaty Establishing the European Community, Blackstone’s EC Legislation 2002–2003, 2002. bei įtvirtinimu ETT praktikoje. Pagal tai, kaip reglamentuojamas nurodytų ES teisės aktų teisinis statusas ES Sutarties 249 straipsnyje ir kaip jis aiškinamas ETT jurisprudencijoje, teisinėje literatūroje skiriami du pagrindiniai kriterijai, kurie apibūdina ES teisės tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo koncepcijas. Pirmasis kriterijus yra susijęs su tuo, kaip ir ar konkretus ES teisės aktas tampa sudėtine valstybės narės teisinės sistemos dalimi nuo to momento, kai jis priimamas ir įsigalioja ES (kartu ir valstybių narių) jurisdikcijoje. Nors ES teisei būdingas tarptautinis pobūdis, tačiau tai nereiškia, kad jos galiojimo ir veikimo valstybės narės teritorijoje sąlygos yra tapačios prielaidoms, kurios taikomos tarptautinių teisės aktų galiojimui joje. Galima sutikti su tų autorių nuomone, kurie teigia, kad negalima tapatinti „tradicinės“ tarptautinės teisės koncepcijų (pvz., monistinės, dualistinės tarptautinės teisės veikimo sistemos) ir ES teisės veikimo sąlygų Žr. Irmantas Jarukaitis, “Adoption of the Third Constitutional Act and its Impact on National Constitutional System,” 2006. , todėl, jeigu ES teisės aktas gali būti laikomas ir yra valstybės narės corpus iuris nuo to momento, kai jis yra priimamas ES institucijų ir įsigalioja nustatyta tvarka, yra laikoma, kad toks teisės aktas yra tiesiogiai taikomas.

 

Taigi aptariamas kriterijus siejamas su ES teisės akto teisiniu statusu ir jam būdinga savybe būti sudėtine valstybės narės teisinės sistemos dalimi nuo jo įsigaliojimo momento. Kitaip tariant, ES teisės akto tiesioginio taikymo prielaida yra jo ipso iure buvimas sudėtine valstybės narės teisinės sistemos dalimi. Klasikinis analizuojamo kriterijaus taikymo pavyzdys yra ES reglamentų galiojimas ir jų teisinio statuso reglamentavimas. Sutarties 249 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ES reglamentai yra visuotinai taikomi. Sutarties autoriai nustatė, kad šie ES teisės aktai yra taikomi, bet ne veikiantys ES teritorijoje. ETT Variola Žr. Byla C-34/73, Variola v. Amministrazione delle Finnaze, [1973] ECR 981. , Azienda Agrikola Monte Arcosu Žr. Byla C-403/98, Azienda Agrikola Monte Arcosu v. Regione Autonoma della Sardegna, [2001] ECR I-103. ir daugelyje kitų bylų minėtas ES sutarties 249 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl tiesioginio reglamentų taikymo aiškino konstatuodamas, kad reglamentai yra tiesiogiai taikomi teisės aktai ir kad juose įtvirtintų normų galiojimui valstybės narės teritorijoje nereikalingos papildomos valstybių narių teisės aktų leidybos institucijų priemonės, kuriomis reglamento nuostatos būtų įdiegtos į valstybės narės teisinę sistemą. Sutarties 249 straipsnio 3 dalies nuostatos numato kitokias ES direktyvų veikimo prielaidas, įtvirtinant valstybių narių pareigą, kartu ir prerogatyvą parinkti tinkamą direktyvos nuostatų transformavimo į nacionalinę teisinę sistemą mechanizmą. Remdamiesi skirtingu minėtų ES teisės aktų teisinio statuso reglamentavimu ir pažymėdami tai, kad būtent tokio reglamentavimo pagrindu ES Sutarties 249 straipsnio nuostatos skirsto nurodytus ES teisės aktus pagal tai, kaip ir kada jie tampa nacionalinės teisinės sistemos dalimi, kai kurie autoriai Žr. Trevor C. Hartley, The Foundations of European Community Law: An Introduction to Constitutional and Administrative Law of the European Community, pp. 196–197; Paul Joan George Kapteyn, Pieter Verloren van Themaat, Laurence W. Gormley, Introduction to the Law of the European Communities, pp. 526–527. tvirtina, kad ES teisės aktų tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo koncepcijos negali būti tapatinamos, nes tokiu atveju skirtingiems antriniams ES teisės šaltiniams bus suteiktas tapatus teisinis statusas.

 

Nurodyto kriterijaus tąsa yra šio darbo autoriaus sąlygiškai vadinamas antrasis kriterijus, kurį analizuoti būtina, kad būtų galima atsakyti į klausimą, kiek racionalus ES teisės tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo koncepcijų išskyrimas, takoskyros tarp jų įtvirtinimas bei kokią įtaką tai turi ES teisės taikymo praktikai. Antrąjį kriterijų pirmasis siekė pagrįsti J. A. Winteris, kuris nurodė, kad „kiekvienoje valstybėje narėje egzistuoja dalis teisės, kuria negalima remtis teismuose, nes šiomis normomis nebuvo siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, kurias jie gali apginti arba todėl, kad šios normos yra pernelyg abstrakčios ar neišbaigtos tiek, kad jas galėtų taikyti teismai“ J. Alan Winter, “Direct Applicability and Direct Effect: Two Distinct and Different Concepts in Community Law,” p. 429. . Taigi analizuojamas antrasis kriterijus, kurio pagrindu yra skiriamas ES teisės tiesioginis taikymas ir jos veikimas, yra susijęs su tuo, ar konkrečia ES teisės norma galima remtis kaip teisės šaltiniu, įtvirtinančiu subjektinę teisę, kurią galima priverstinai įgyvendinti ir ją apginti nacionaliniame teisme. J. A. Winterio nuomone, tai, kad ES teisė (teisės aktas) yra sudėtinė valstybės narės teisinės sistemos dalis, ipso facto nereiškia, kad ši teisė yra tiesiogiai veikianti. Mokslininko teigimu, ši teisė gali būti laikoma tiesiogiai taikoma, nes ji iš esmės yra valstybės narės corpus iuris dalis. Tačiau tam, kad ES teisės norma galėtų būti laikoma tiesiogiai veikiančia, būtina, kad, kaip pažymėjo D. Edwardas, konkretus teisės subjektas galėtų pasiremti konkrečioje byloje tikslia ES teisės norma, reikalauti ją ginti ir remdamasis ja įgyvendinti konkrečią subjektinę teisę Žr. David Edward, “Direct Effect – Myth, Mess or Mystery?,” 2002. . Šiai nuomonei pritaria ir generalinis advokatas Warneris Galli Žr. Byla C-31/74, Filippo Galli, [1975] ECR 00047. ir Santillo Žr. Byla C-131/79, Regina v Secretary of State for Home Affairs, ex parte Mario Santillo, [1980] ECR 00213. bylose, kuriose jis, pateikdamas nuomonę, nurodė, kad kiekviena visų reglamentų nuostata yra tiesiogiai taikoma atsižvelgiant į ES Sutarties 249 straipsnio 2 dalį, tačiau ne kiekviena visų reglamentų nuostata tiesiogiai veikia įtvirtinant privačių subjektų teises, kurias jie gali ginti ir įgyvendinti nacionaliniame teisme.

 

Sutarties 249 straipsnio nuostatų gramatinė analizė sudaro prielaidas teigti, kad bent teoriniu požiūriu nurodytų koncepcijų skyrimas yra pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad, pavyzdžiui, reglamentai ir direktyvos skirtingai tampa valstybės narės corpus iuris, ir įvertinant tai, kad ne visos minėtų teisės aktų nuostatos gali būti laikomos subjektinių teisių šaltiniu, J. A. Winterio, T. C. Hartley’io ir kitų jų nuomonę palaikančių autorių argumentai yra pakankamai racionalūs. Šiuos argumentus sustiprina ir ETT vartojama nenuosekli terminija, nes, pavyzdžiui, Van Duyn byloje teismas nurodė, kad reglamentai yra tiesiogiai taikomi, todėl iš esmės jie yra tiesiogiai veikiantys Žr. Byla C-41/74, Van Duyn v. Home Office, [1974] ECR 1337. . Teisingai pastebėjo Sacha Prechal, kuri nurodė, kad tokia ETT vartojama terminija sudaro prielaidas teigti, kad ES teisės tiesioginis taikymas yra jos tiesioginio veikimo sąlyga, t. y. ES teisės norma gali tiesiogiai veikti tik tada, kai ji yra tiesiogiai taikoma Žr. Sacha Prechal, Directives in EC Law, p. 227. . Iš esmės taip pakartojama T. C. Hartley’io nuomonė, kuris, kaip minėta, pabrėžia pirmąjį kriterijų (t. y. tai, kaip ES teisės aktai tampa sudėtine nacionalinės teisės dalimi) ir teigia, kad, jeigu ES teisės tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo koncepcijos būtų tapatinamos, tokiu atveju reikėtų laikyti, kad tik reglamentai gali būti tiesiogiai veikiantys, nes tik jie tampa sudėtine valstybės narės teisinės sistemos dalimi, kai yra priimami ir įsigalioja Žr. Trevor C. Hartley, The Foundations of European Community Law: An Introduction to Constitutional and Administrative Law of the European Community, pp. 196–197. . Kita vertus, takoskyros tarp analizuojamų koncepcijų darymas remiantis minėtais kriterijais gali būti kvestionuojamas, nes nėra galutinai aišku, ar visuomet ir visų ES teisės aktų normos gali būti ir tiesiogiai taikomos, ir tiesiogiai veikiančios.

 

Pavyzdžiui, akivaizdu, kad reglamentų normos, remiantis aptartais kriterijais, gali būti arba tiesiogiai taikomos (tais atvejais, kai jos yra abstrakčios ir neįtvirtina subjektinių teisių), arba tiesiogiai taikomos ir veikiančios (tais atvejais, kai jos nustato konkrečią subjektinę teisę). Bet ar gali direktyvos būti tiek tiesiogiai taikomos, tiek veikiančios? Taikant aptariamus kriterijus stricto sensu, į nurodytą klausimą reikėtų atsakyti neigiamai, ypač jeigu būtų laikoma, kad direktyvos, kitaip negu reglamentai, savaime netampa sudėtine valstybės narės teisinės sistemos dalimi, kai jos yra priimamos ir įsigalioja (Sutarties 249 str. 3 d.), o tai yra būtina prielaida tiesiogiai taikant ES teisės aktus Egzistuoja kelios nuomonės dėl direktyvų tapimo valstybės narės corpus iuris. Vieni autoriai teigia, kad direktyvos savaime tampa sudėtine nacionalinės teisines sistemos dalimi, kai yra priimamos ir įsigalioja. Kiti autoriai laikosi priešingos nuomonės. Plačiau žr. Sacha Prechal, Directives in EC Law, p. 93. . Jeigu egzistuoja ETT precedentinėje praktikoje nustatytos sąlygos, kurioms esant teisės subjektai gali priverstinai įgyvendinti savo teises, numatytas direktyvoje, aptartų kriterijų pagrindu pirmiausia galima teigti, kad direktyvos nuostatos yra tiesiogiai veikiančios, bet ne taikytinos. Taip taikant nurodytas koncepcijas išlaikomas jų įgyvendinimo vientisumas, kartu sudaromos galimybės, kaip minėjo T. C. Hartley’is, diferencijuoti skirtingus ES teisės aktus pagal jų teisinę prigimtį, kuri yra įtvirtinta ES Sutarties 249 straipsnyje. Toks ES teisės tiesioginio taikymo ir jos veikimo koncepcijų atskyrimas kartu gali būti ir logiškai klaidingas, nes kyla klausimas, kaip direktyvos nuostatos gali būti tiesiogiai veikiančios, jeigu jos nėra tiesiogiai taikytinos, kai pastaroji sąlyga yra pirmosios prielaida. Todėl, siekiant atsakyti į klausimą, kiek racionali ir būtina minėtų koncepcijų diferenciacija, svarbu nagrinėti ETT praktiką, nes būtent jos pagrindu, autoriaus nuomone, galima spręsti apie tai, kiek ES teisės tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo koncepcijos yra skirtingos, ar jų teisinė prigimtis yra netapati.

 

Nors teisinėje literatūroje aktyviai diskutuojama apie tai, kaip turi būti skiriamos ES teisės tiesioginio taikymo ir veikimo koncepcijos, ETT praktikoje šie skirtumai nepabrėžiami. Priešingai, Liuksemburgo teismas vartoja ES teisės „tiesioginio veikimo“ ir „taikymo“ sąvokas pakaitomis, neteikia teisinės reikšmės tam, ar šios sąvokos vartojamos, kai pasisakoma dėl reglamentų ar direktyvų nuostatų veikimo. Pavyzdžiui, Fratelli Zerbone Snc byloje ETT pirmiausia pakartojo įprastą nuostatą, kad tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad nereikia priimti jokių kitų nacionalinių teisės aktų, kad reglamento normos būtų įgyvendintos nacionalinėje teisėje. Vėliau teismas nurodė, kad valstybės narės privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie ribotų tiesioginį reglamentų veikimą nacionalinėje teisėje Žr. Byla C-94/77, Fratelli Zerbone Snc v Amministrazione delle finanze dello Stato, [1978] ECR 00099. . Taigi ETT pirmiausia vartoja reglamento „tiesioginio taikymo“ terminą, o vėliau jį pakeičia „tiesioginio veikimo“ terminu. Kitoje – Politi – byloje ETT nurodė, kad dėl reglamentų teisinės prigimties ir ES teisės šaltinių sistemoje įgyvendinamos jų funkcijos „visi reglamentai yra tiesioginio veikimo“ Byla C-43/71, Politi v. Italy, [1971] ECR 1039. . Butter – buying cruises byloje ETT nurodė, kad direktyvos nuostatos yra tiesiogiai taikomos (bet ne veikiančios, kaip paprastai nurodoma teisės doktrinoje) Žr. Byla C-158/80, Rewe-Handelsgesellschaft Nord mbH et Rewe-Markt Steffen v Hauptzollamt Kiel, [1981] ECR 01805. .

 

Skirtumo tarp ES teisės tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo koncepcijų neįžvelgia ir generalinis advokatas Geelhoedas, kuris vienoje iš pastarųjų savo nuomonių, analizuodamas reglamento (EB) 2200/96 Žr. Council Regulation (EC) no. 2200/96 of 28 October 1996 on the common organisation of the market in the fruit vegetables, OJ 1996 L 297, p. 1. nuostatų taikymo ir veikimo nacionalinėje teisėje prielaidas, vartoja „reglamentų tiesioginio veikimo doktrinos“ terminą, o vėliau nurodo, kad minėto reglamento 3 straipsnio normos yra tiesioginio veikimo. Be to, generalinis advokatas, konstatuodamas, dėl kokių klausimų ETT turi priimti preliminarų nutarimą, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiama ir tai, ar reglamentu „gali būti įtvirtinamos juridinių ir fizinių asmenų tiesiogiai veikiančios (angl. directly effective) viešosios teisės pareigos“ Generalinio advokato Geelhoedo nuomonė byloje C-253/00 Antonio Munoz y Cia SA and Superior Fruiticola SA v Frumar Ltd and Redbridge Produce Marketing Ltd., [2002] ECR I-07289. . ES teisės tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo koncepcijų neišskiria ir generalinis advokatas Darmonas, kuris Commission v. Italy byloje nurodė, kad, esant ETT praktikoje nurodytoms sąlygoms, reglamento nuostatos gali būti tiesioginio veikimo Žr. Generalinio advokato Darmono nuomonė byloje C-119/92, Commission of the European Communities v Italian Republic, [1994] ECR I-00393. . Taigi ir ETT, ir generaliniai advokatai ES teisės tiesioginio taikymo ir jos veikimo koncepcijas tapatina, ypač tais atvejais, kai argumentuojama dėl konkrečių ES teisės aktu suteikiamų subjektinių teisių. Atsižvelgdami į tai kai kurie autoriai (R. H. Lauwaarsas) nurodo, kad ES teisės tiesioginio taikymo ir jos veikimo koncepcijų skyrimas yra betikslis: jeigu šių koncepcijų atribojimas yra grindžiamas teisės subjekto locus standi, kylančio iš tokio akto, buvimu, tai ir reglamentai, ir direktyvos gali būti teisių šaltiniai, o tai panaikina ribą, skiriančią minėtas koncepcijas Žr. Richard Hubertus Lauwaars, Lawfulness and Legal Force of Community Decisions: Some Considerations on the Binding Decisions which the Council and the Commission Can Take by Virtue of the Treaty Establishing the European Economic Community, p. 14. . Pragmatiniais argumentais nurodytą nuomonę grindžia P. Craigas ir G. De Burcas, kurie nurodo, kad netikslinga absoliutinti šias doktrinas ir dirbtinai jas išskirti, jeigu ETT neteikia tam teisinės reikšmės ir vartoja minėtus terminus sinonimiškai Žr. Paul Craig, Gráinne de Búrca, EU Law: Text, Cases, and Materials, pp. 227–228. .

 

Tų autorių, kurie palaiko ES teisės tiesioginio taikymo ir jos tiesioginio veikimo koncepcijų išskyrimą, argumentai yra pakankamai racionalūs, bet, šios publikacijos autoriaus nuomone, nurodytų koncepcijų skyrimas yra netikslingas, kita vertus – kvestionuotinas teisiniu požiūriu. Galima sutikti su nuomone tų autorių, kurie pirmiausia pabrėžia ETT vartojamą terminiją ir teigia, kad jeigu teismas ex officio neišskiria šių doktrinų, tai nėra pagrindo jų dirbtinai diferencijuoti. Tokiam argumentui galima pritarti pirmiausia įvertinant konstitucinę ETT funkciją užtikrinti, kad aiškinant ir taikant ES Sutartį būtų laikomasi teisės (ES Sutarties 220 str.). Minėtų koncepcijų skyrimas gali būti laikomas dirbtiniu, nes ES institucija, kuri turi išimtinę prerogatyvą oficialiai aiškinti ES teisę, šių koncepcijų nediferencijuoja. Kita vertus, minėtų doktrinų išskyrimas gali būti kvestionuojamas teisiniu aspektu, remiantis nuostata, kad ETT visada preciziškai formuluoja tam tikrų doktrinų pavadinimus, jeigu joms yra suteikiama specifinė teisinė reikšmė, ir taip pat tiksliai jas taiko praktikoje, todėl dėl dirbtinės analizuojamų koncepcijų diferenciacijos pastarosios tampa nelygiavertės kitoms doktrinoms, kurias ETT pagrindžia savo praktikoje. Pažymėtina, kad teismas, formuluodamas tam tikras doktrinas, suteikia joms teorinę ir praktinę reikšmę, todėl jos taikomos nuosekliai, laikantis nustatytų sąlygų ir kriterijų.

 

Pavyzdžiu galima laikyti ir ES tiesioginio veikimo koncepciją, kurios tikslūs kriterijai suformuluoti Van Gend en Loos precedente (ES teisės norma turi būti aiški ir tiksli, be papildomų sąlygų, susijusių su jos tolesniu įgyvendinimu nacionalinėje teisėje). Taigi teismas įtvirtino baigtinį ir komuliatyvinį nurodytų sąlygų sąrašą, kuris tiksliai taikomas praktikoje. Kitas pavyzdys yra daugelis ETT pagrįstų koncepcijų, kurios taikomos užtikrinant laisvą prekių judėjimą. Antai valstybės narės taikomos priemonės sąlygojamo efekto (angl. effect based test) arba patekimo į rinką (angl. access to the market test) testai yra aiškiai apibrėžti daugelyje bylų Žr. bylas C-24/68, Commission v. Italy, [1969] ECR 193; C-2, 3/69, Social Fonds voor de Diamantarbeiders v. SA Ch Brachfeld & Sons, [1969] CMLR 335; C-87/75, Bresciani v. Amministrazione Italiana delle Finanze, [1976] ECR 129. , ir tiek teismo terminija, tiek ir šias koncepcijas identifikuojantys požymiai yra taikomi praktikoje nuosekliai, tikslingai, nediferencijuojant ES teisę taikant vartojamų svarbių terminų. Todėl, jeigu vienu atveju būtų reikalaujama tiksliai laikytis ETT nustatytų sąlygų ir jas įtvirtinančių koncepcijų, apibūdintų konkrečiais pavadinimais, o kitu atveju būtų leidžiama ETT suformuluotas doktrinas įvardinti skirtingai, kiltų grėsmė unifikuotai taikyti ES teisę ir ją efektyviai įgyvendinti. Be to, nebūtų aišku, kuo vienos doktrinos (tos, kurias galima įvardinti keleriopai) „viršesnės“ už kitas koncepcijas (kurios yra aiškiai pavadintos, o jų turinį atspindi konkrečios sąlygos). Todėl, autoriaus nuomone, jeigu ETT nediferencijuoja ES tiesioginio taikymo bei jos veikimo terminų ir neišskiria šių doktrinų kaip skirtingų ES teisės darinių, nevertėtų vadovautis išimtinai doktrininiu interesu, siekiant pagrįsti skirtingą nagrinėjamų koncepcijų teisinę prigimtį.

 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad praktiškai įgyvendinant minėtus argumentus Lietuvos teismų praktikoje didelės reikšmės turi Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (toliau – konstitucinis aktas) 2 straipsnio nuostatos, kuriose nurodyta, kad „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai“ Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymas, 2004. . Ką reiškia Lietuvos įstatymų leidėjo pateikiama formuluotė „normos taikomos tiesiogiai“? Kodėl neminima ES teisės tiesioginio veikimo alternatyva? Ar remiantis Lietuvos nacionaline teise gali būti diferencijuojamos minėtos koncepcijos? Atsakymai į pastaruosius klausimus gali būti grindžiami anksčiau minėtais teisiniais argumentais. Lietuvos įstatymų leidėjas negali savarankiškai diferencijuoti analizuojamų koncepcijų arba suteikti joms kitokią teisinę reikšmę negu yra nustatęs ETT, nes tai prieštarautų ES teisės viršenybės principui Žr. bylą C 6/64, Cost v. ENEL, [1964] ECR 585, 593; Paul Craig, Gráinne de Búrca, EU Law: Text, Cases, and Materials, pp. 278–279. . Todėl galima manyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas, vartodamas ES teisės „tiesioginio taikymo“ terminą, paprasčiausiai jį laikė sinonimu ES teisės „tiesioginio veikimo“ terminui ir papildomai pastarojo neįtvirtino konstituciniame akte, nes ETT, kaip minėta, taip pat vartoja minėtus terminus pakaitomis.

 

Kita vertus, teigti, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas yra linkęs analizuojamas koncepcijas laikyti skirtingomis, yra nelogiška, nes tokiu atveju turėtų būti laikoma, kad konstituciniu aktu sudaromos prielaidos tik tiesiogiai taikyti Lietuvoje ES sutartis, reglamentus bei sprendimus, tačiau ignoruojamas direktyvų tiesioginis veikimas (nes jos būtų laikomos tiesiogiai veikiančiomis, o ne taikomomis), o tai neleistina, atsižvelgiant į ETT praktiką. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas negalėtų riboti pavienių ES teisės aktų tiesioginio veikimo Lietuvos jurisdikcijoje, kai ETT aiškiai įtvirtino tokių ES teisės šaltinių (pavyzdžiui, direktyvų) tiesioginį veikimą esant atitinkamoms sąlygoms. Todėl turėtų būti laikoma, kad vis dėlto konstitucinio akto 2 straipsnyje vartojamas ES teisės tiesioginio taikymo terminas kartu reiškia ir ES teisės tiesioginį veikimą. Panaši nuomonė teikiama ir Lietuvos teisinėje literatūroje, kurioje nurodoma, kad tiek ES teisės tiesioginis taikymas, tiek ir jos tiesioginis veikimas yra įtvirtinti minėto teisės akto 2 straipsnyje Žr. Irmantas Jarukaitis, “Adoption of the Third Constitutional Act and its Impact on National Constitutional System,” p. 27. . Vis dėlto vertėtų paminėti, kad Lietuvos įstatymų leidėjui derėjo tiksliau formuluoti konstitucinio akto nuostatas ir numatyti, kad ES teisės normos taikomos ir veikia tiesiogiai. Taip būtų išvengta galimų teisinio kvalifikavimo, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, galima daryti išvadą, kad nurodyti terminai Lietuvos teismų praktikoje galėtų būti vartojami sinonimiškai, taikant ES teisės aktus subjektinėms teisėms tiesiogiai įgyvendinti ir apginti.

 

2. ES teisės tiesioginio taikymo ir veikimo sąlygos

Minėtas Van Gend en Loos precedentas yra reikšmingas ES teisės mokslui ir praktikai tuo, kad juo buvo suformuluotos ir, kaip teisingai pastebėjo G. Bebras, pagrįstos teisinės ES teisės tiesioginio taikymo ir veikimo doktrinos įgyvendinimo prielaidos Žr. Gerhard Bebr, Development of Judicial Control of the European Communities, p. 582. . Šiandien net neverta diskutuoti, kokia yra ES teisės tiesioginio veikimo sąlygų reikšmė, kokios jos yra ir ar šios sąlygos yra būtinos bei privalomos siekiant tiesiogiai taikyti ES teisės nuostatas. Nuo pat šių sąlygų nustatymo Van Gend en Loos precedentu yra aišku, kad šių sąlygų sąrašas baigtinis ir jos yra privalomos kiekvienu atveju sprendžiant, ar ES teisės norma gali būti remiamasi įgyvendinant savo subjektinę teisę arba ją ginant nacionaliniame teisme. T. C. Hartley’is pažymi, kad ES teisės tiesioginio veikimo sąlygos yra tarpusavyje tampriai susijusios, todėl net tais atvejais, kai komentuojama viena iš sąlygų, tapatūs komentarai iš esmės gali būti taikomi ir likusioms sąlygoms Žr. Trevor C. Hartley, The Foundations of European Community Law: An Introduction to Constitutional and Administrative Law of the European Community, p. 191. . Taigi, kad ES teisės norma galėtų būti taikoma tiesiogiai ir laikoma tiesiogiai veikiančia, ji turi būti:

  1. aiški ir tiksli;
  2. besąlyginė;
  3. jos veikimas turi būti nepriklausomas nuo tolesnių ES arba valstybės narės institucijų veiksmų ar priimamų teisės aktų.
 

ES teisės normos tiesioginiam taikymui keliamas aiškumo ir tikslumo reikalavimas yra pakankamai konkretus, tačiau tai nesudaro prielaidų teigti, kad ES teisės taikymo praktikoje visais atvejais yra paprasta nustatyti, kada teisės norma yra aiški ir tiksli, o kada – ne. Taip yra todėl, kad pirmiausia pats ETT ne visada nuosekliai tiria, ar konkrečios ES teisės normos yra aiškios ir tikslios. Daugelyje bylų teismas tiesiog apsiriboja nuoroda, kad ES teisės norma yra aiški ir tiksli, todėl ji yra tiesiogiai veikianti ir taikoma Žr. bylas C-8/81, Becker v Finanzamt Muenster-Innenstadt, [1982] ECR 53; C-297/89, Ryborg, [1991] ECR I-1943; C-19/90 ir C-20/90, Karella ir Karellas, [1991] ECR I-2691; C-345/89, Stoeckel, [1991] ECR I-4047, C-381/89, Syndesmos, [1992] ECR I-2111; C-200/90, Dansk Denkavit, [1992] ECR I-2217. . Kita vertus, galima sutikti su J. Steineriu, L. Woodsu ir Ch. Twiggu-Flesneriu, kurie nurodo, kad ir pačios ES teisės normos ne visais atvejais yra tokios aiškios ir tikslios, kad galėtų būti taip apibūdinamos. Tačiau ETT, siekdamas efektyvaus ES teisės taikymo ir jos veikimo, taiko analizuojamas sąlygas abstrakčiai ir teigia, kad tam tikros nuostatos gali būti tiesiogiai veikiančios ir taikomos Žr. Josephine Steiner, Lorna Woods, Christian Twigg-Flesner, Textbook on EC Law, p. 91. . Šiai nuomonei pritaria ir S. Prechal, kuri teigia, kad aiškumo ir tikslumo sąlygos praktikoje dažniau taikomos vadovaujantis pragmatizmu negu precizišku analizuojamų sąlygų tyrimu ir siekiu nustatyti, ar jos iš tikrųjų egzistuoja kiekvienu atveju, kai sprendžiamas pakankamai aiškios ES teisės normos tiesioginio taikymo ir veikimo klausimas Žr. Sacha Prechal, Directives in EC Law, p. 243. . Pastarosios nuomonės atitinka ES teisės taikymo praktiką.

 

Antai generalinis advokatas Van Gervenas H. J. Banks & Co. Ltd v British Coal Corporation byloje nurodė, kad Liuksemburgo teismas beveik visada pateikia plečiamąjį analizuojamų sąlygų aiškinimą. Generalinio advokato nuomone, net ir tais atvejais, kai valstybėms narėms suteikiamos bent kelios alternatyvos, kaip įgyvendinti ES direktyvos nuostatas nacionalinėje teisėje, ETT mano, kad nėra kliūčių tam tikras ES teisės normas laikyti tiesiogiai veikiančiomis ir taikomomis Žr. Generalinio advokato Van Gerveno nuomonė byloje C-128/92, H. J. Banks & Co. Ltd v British Coal Corporation, [1994] ECR I-01209. . ETT laikosi nuostatos, kad ES teisės norma yra aiški ir tiksli, jeigu vien remiantis ES teisės akto normomis yra reali galimybė identifikuoti subjektines teises, kurias šios nuostatos įtvirtina, ir šių teisių turinį Žr. Bylos C-6/90 and 9/90 Francovich v Italian Republic, [1991] ECR I-5357; byla C-271/91 Marshall v Southampton and South West Hampshire Area Health Authority, [1993] ECR I-4367. . Todėl generalinis advokatas Van Gervenas padarė teisingą išvadą, kad remiantis nurodyta Liuksemburgo teismo jurisprudencija ES teisės tiesioginio veikimo „testą“ taikyti tapo paprasta: pakanka nustatyti, kad nacionalinis teismas iš esmės galėtų pritaikyti ES teisę konkrečioje byloje, ir to gana, kad ES teisės norma būtų laikoma tiesiogiai veikiančia. Generalinis advokatas konstatuoja, kad visų ES teisės tiesioginiam taikymui būtinų sąlygų, įskaitant ES teisės normos aiškumo ir tikslumo reikalavimus, svarbą kiekvienu konkrečiu atveju lemia ne tiek šias sąlygas apibūdinančių kriterijų pritaikymo galimybių tyrimas, kiek praktinė galimybė nustatyti, ką reglamentuoja ES teisės norma ir ar ji gali būti pritaikoma konkrečioje byloje, kurią nagrinėja nacionalinis teismas Žr. Generalinio advokato Van Gerveno nuomonė byloje C-128/92, H. J. Banks & Co. Ltd v British Coal Corporation, [1994] ECR I-01209. .

 

Tokia nuomonė yra racionali, nes ji išreiškia bendrą ES teisės veiksmingumo idėją, kuria yra grindžiama ES teisės taikymo praktika. Analizuojant, kiek ES teisės norma yra aiški ir tiksli, pirmiausia vertėtų įvertinti tos normos praktinį pritaikomumą, įvertinti, koks yra tokios nuostatos reguliavimo objektas ir dalykas, nustatyti, ar taikant konkrečią ES teisės normą būtų nustatomos teisės ar pareigos tam tikram subjektui ir galiausiai atsakyti į klausimą, ar tokia norma būtų galima remtis nacionaliniame teisme ginant savo pažeistą teisę. Toks analitinis procesas padėtų kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar ES teisės nuostata yra aiški ir tiksli. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje iš esmės taip pat aiškinamos ES teisės normų aiškumo ir tikslumo sąlygos. C. W. A. Timmermanas nurodo, kad ES teisės norma gali būti laikoma tikslia, jeigu nacionalinis teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, gali ES teisės normą pritaikyti konkrečioms bylos faktinėms aplinkybėms ir taip pat patenkinti vienos iš ginčo šalių reikalavimus Žr. Christian W. A. Timmermans, “Directives: Their Effect Within the National Legal Systems,” p. 533. . Kitaip tariant, ES teisės norma yra tiksli, tuo pačiu ir aiški, jeigu remiantis ja galima nustatyti teisės subjekto teisių (kai kuriais atvejais – pareigų) turinį. Tą patį nurodė ir Pirmosios instancijos teismas Petrie v. ALLS I/CDFL byloje Žr. Byla T-191/99, Petrie v. ALLS I/CDFL, [2001] ECR II – 3677. .

 

P. Pescatore’is vienoje iš klasikinių mokslinių publikacijų nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju nesudėtinga nustatyti, ar ES teisės norma yra besąlyginė. Mokslininko nuomone, kaskart būtina atsakyti į klausimą, ar kompetentinga valstybės narės ar ES institucija turi diskrecijos teisę arba prerogatyvą patvirtinti arba nustatyti priemones, kuriomis būtų įgyvendinamos ES teisės nuostatos nacionalinėje teisėje Žr. Pierre Pescatore, “The Doctrine of ‘Direct Effect’: An Infant Disease of Community Law,” p. 174–17. . Teisės doktrinoje išskiriami keli kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar ES teisės norma yra sąlyginė Žr. Sacha Prechal, Directives in EC Law, p. 243. . Pirma, ES teisės norma yra sąlyginė, jeigu ją įgyvendinti nustatytas terminas. Pastarųjų atvejų pavyzdžių praktikoje yra daug, nes dažniausiai ES direktyvos privalo būti perkeltos į nacionalinę teisę per tam tikrą nurodytą laiką. Tokiais atvejais manoma, kad direktyvos normos yra sąlyginės nepriklausomai nuo to, kad jos yra aiškios ir tikslios, nes jų įdiegimo į nacionalinę teisę terminas dar nebūna pasibaigęs. Antra, laikoma, kad ES teisės norma yra sąlyginė, jeigu jos taikymas yra susijęs su tam tikromis sąlygomis, kurių nustatymas priklauso nuo valstybės narės arba ES kompetentingos institucijos diskrecijos.

Pavyzdžiui, Carpaneto I byloje generalinis advokatas Mischo’as nurodė, kad ES šeštosios PVM mokesčio direktyvos nuostata „esminis konkurencijos iškreipimas“ sudaro teisines prielaidas nacionalinėms valstybių narių kompetentingoms institucijoms spręsti, ar konkrečiais atvejais egzistuoja sąlygos, kurioms esant yra galimybė konstatuoti minėtus rinkos dalyvių konkurencijos apribojimus. Generalinis advokatas teigė, kad tokia nuostata negali būti laikoma besąlygine Žr. Generalinio advokato nuomonė bylose C-231/87 ir 129/88, Ufficio distrettuale delle imposte dirette di Fiorenzuola d'Arda and others v Comune di Carpaneto Piacentino and others, [1989] ECR I-03233. . Tos pačios nuomonės laikėsi ir ETT Žr. Bylos C-231/87 ir 129/88, Ufficio distrettuale delle imposte dirette di Fiorenzuola d'Arda and others v Comune di Carpaneto Piacentino and others, [1989] ECR I-03233. . Vertėtų pažymėti, kad tokiais atvejais ES teisės norma laikoma sąlygine ne todėl, kad tam tikra kompetentinga institucija privalo priimti atitinkamus teisės aktus šiai normai įgyvendinti, bet todėl, kad tokiai institucijai yra paliekama teisė, o kai kuriais atvejais ir pareiga vertinti tam tikras sąlygas ir, taikant konkrečias ES ir nacionalinės teisės nuostatas, nustatyti, ar egzistuoja konkretūs juridiniai faktai.

 

Vertinant, ar ES teisės norma yra besąlyginė, daug dėmesio skiriama valstybės narės arba ES kompetentingos institucijos realizuojamos diskrecijos klausimui. S. Prechal teisingai teigė, kad ne visais atvejais aišku, ar ES teisės norma yra besąlyginė tais atvejais, kai ji nustato valstybės narės arba tam tikros institucijos diskrecijos teisę, susijusią su tokios normos taikymu arba įgyvendinimu Žr. Sacha Prechal, Directives in EC Law, p. 248. . Teisės doktrinoje teigiama, kad tam tikrų institucijų diskrecija yra šių institucijų teisėta galimybė pasirinkti vieną ar kelias galimas veikimo formas priimant ir įgyvendinant atitinkamus sprendimus Žr. Christian W. A. Timmermans, “Directives: Their Effect Within the National Legal Systems,” p. 540. , tačiau yra praktinė problema, nes nepakanka atsakyti į klausimą, ar tam tikra kompetentingos institucijos diskrecija egzistuoja ar ne, siekiant išsiaiškinti, ar konkreti ES teisės norma yra tiesiogiai veikianti ir taikoma. Tam tikro laipsnio minėtų institucijų diskrecijos įtvirtinimas ES teisės aktuose ipso facto nereiškia, kad ES teisės norma yra sąlyginė ir todėl negali būti taikoma ir veikianti tiesiogiai. ETT formuojama ES teisės aiškinimo ir taikymo praktika sudaro prielaidas teigti, kad galimos diskrecijos lygis yra ES teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimas, priklausomai nuo konkrečios institucijos diskrecijos laipsnio ES teisės norma gali būti sąlyginė arba besąlyginė.