Straipsnis Šatrijos Raganos egodokumentų sąsajos: laiškai ir atsiminimai

  • Bibliografinis aprašas: Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, Karolina Statkevičiūtė, „Šatrijos Raganos egodokumentų sąsajos: laiškai ir atsiminimai“, @eitis (lt), 2020, t. 1 467, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, Karolina Statkevičiūtė, „Šatrijos Raganos egodokumentų sąsajos: laiškai ir atsiminimai“, Acta litteraria comparativa, 2015, t. 7, p. 184–199, ISSN 1822-5608.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas.
Santrauka: Straipsnyje egodokumentiniu aspektu analizuojami Šatrijos Raganos laiškai, suteikiantys faktinės gyvenimo informacijos, atskleidžiantys asmenybės istoriją, leidžiantys kalbėti ir apie tarpinį žanrą – laišką-autobiografiją arba laiško požanrį – epistolinę autobiografiją. Analizuojamus Šatrijos Raganos laiškus pagrindžia ir atsiminimų apie rašytoją autentika, jie papildo laiškuose atsiskleidusį asmenybės paveikslą. Rašytojos laiškai leidžia kalbėti apie egodokumentų žanrų sąsajas.

Pagrindiniai žodžiai: Šatrijos Ragana, egodokumentas, žanras, laiškas, atsiminimai, autobiografija.
 

Teorinės prieigos

Laiškas – intymiausias autobiografinių, egodokumentų žanrų tekstas, suteikiantis itin plačias tyrimo galimybes. Pirmiausia egodokumentai Egodokumento apibrėžtimi galima laikyti tekstą, kuriame rašantysis kalba apie savo veiksmus, mintis ir jausmus. Jacquesas Presseris 1958 m. šią sąvoką pradėjo vartoti kaip bendriausią ir plačiausią apibrėžtį dokumentų, kurie buvo jo tyrimo pagrindas (žr. Rudolf Dekker, “Jacques Presser’s Heritage: Egodocuments in the Study of History,” 2002; taip pat Vytautas Berenis, „Egodokumentų tyrimai: ištakos, metodai, perspektyvos“, 2013). Lietuvoje sąvoka egodokumentai dar nesena – nepriskaičiuojama nė dešimties metų vartojimo praktikos (žr. Aistė Kučinskienė, „Ne-laiškas apie laiškus: kaip skaityti epistolinius tekstus?“, p. 549). pasakoja gyvenimą, liudija asmenybės tapsmo istoriją. Iki šiol išleisti įvairių rašytojų epistolikos rinkiniai turi būti iš naujo įvertinti, pvz., Žemaitės laiškai išsibarstę po kelis leidinius; arba vienas didžiausių epistolinių palikimų – Balio Sruogos 6 000 laiškų – itin mažai tirtas. Dovilė Keršienė Žr. Dovilė Keršienė, „Viduramžių epistolografijos tradicija Europoje: ars dictaminis genezė, raida, turinys“, 2010. pastebi, jog ir įvairiems epistolografijos teorijos aspektams skirta per mažai dėmesio. Kaip teigiama straipsnyje „Ego Document Entered Migration History Žr. Edith Saurer, Annemarie Steidl, “Ego Documents Entered Migration History,” 2012. , dar visai neseniai į egodokumentus žiūrėta kaip į antraeilį istorijos dokumentą, kuris viso labo suteikė papildomų „spalvų ir dramos“ pagrindiniams dokumentams. Apskritai į eilinių žmonių kurtus egodokumentus buvo žiūrima gan skeptiškai: mokslininkai manė, kad tokie tekstai yra beverčiai dėl skurdaus pačių žmonių gyvenimo. Naujasis istorizmas vis labiau akcentuoja egodokumentinių užrašų, dar neseniai vertintų kaip paribinių, svarbą kultūros istorijai. Istorikai taip pat pabrėžia, kad „patys tekstai yra verti perkelti į mokslinių tyrimų centrą, kur laiko pokytis, žanro sąlygiškumas, skirtumai tarp atskirų egodokumentų tipų, motyvacija rašyti, skirtumai tarp literatūrinių ir šeimos laiškų, intertekstualus santykis tarp egodokumentų ir kitų žodinės tradicijos žanrų“ suformuoja pagrįstą sampratą apie ED reikšmę. Dėl šių veiksnių nebeliko „vienos krypties“ (angl. one-way traffic) tyrimų, istorija ir egodokumentai šiandien yra neatsiejami.
 

Tradiciniai egodokumentikos žanrai autobiografija, atsiminimas, dienoraštis, laiškas yra tik pirminis skirstymas. Egodokumentais šiandien pavadinama vis daugiau apie save (kuriantįjį) pasakojančių šaltinių. Pačių egodokumentinių žanrų vis daugėja, pavyzdžiui, kaip atskiras žanras traktuojami imigrantų laiškai, nes tik tam žanrui būdinga tekstinė specifikacija Žr. Edith Saurer, Annemarie Steidl, “Ego Documents Entered Migration History,” 2012. . Taip pat ryškėja žanrų klasifikacijos ir nustatymo problemos, nes patys kūriniai prisitraukia atitinkamus literatūros žanrus, jų bruožus, skirtybes. Atskirų žanrų gretinimas leidžia išsamiau išanalizuoti atitinkamą žanrą, todėl šiame darbe šalia epistolinio teksto atsiduria atsiminimai, gana nemažai sąsajų su literatūrine epistolika turintis žanras, taip pat autobiografija. Tuo pasirinktų egodokumentų tyrimas naujas ir aktualus. Į žanrus žvelgiama komparatyviniu-istoriniu diachroniniu požiūriu.

Nors egodokumentiniai žanrai jau patys savaime yra susiję dėl priklausymo bendresnei sąvokai, išsami egodokumentų lyginamoji žanrinė analizė Lietuvoje dar nėra atlikta, nors lietuvių raštijoje esama tikrai daug visų ED žanrų pavyzdžių. Įvairialypiai šių šaltinių tyrimai pradėti įgyvendinant LEGODOK projektą Žr. Lietuvos egodokumentinis paveldas (LEGODOK), 2010–2013. – atlikus Lietuvos egodokumentinio paveldo, t. y. atsiminimų, dienoraščių, laiškų, autobiografinių tekstų ir pan. inventorizaciją bei istorinės-genetinės tipologijos bei raidos tyrimus, egodokumentai atverti virtualioje erdvėje Europai ir pasauliui. Šio straipsnio objektas – Šatrijos Raganos laiškai ir atsiminimai apie rašytoją. Šatrijos Raganos kūrybos įžvalgos publikuojamos straipsnių rinkinyje Trečiasis Šatrijos Raganos laikas, išsamią monografiją yra parengusi Janina Žėkaitė. Grožinė rašytojos kūryba pradėta analizuoti nuo pirmųjų darbų, į ją vis atsigręžiama šiandien, tačiau egodokumentai pasitelkiami tik kaip antrinis šaltinis, todėl jis vertas atskiro tyrimo.

 

Žmonių gyvenimo istorijos yra „socialinis konstruktas, kuriame susikerta individuali ir socialinė praxis bei socioistoriniai pokyčiai“, tad jose atsispindi ne tik individualūs, bet ir socialiniai bei istoriniai reiškiniai Žr. Irena Šutinienė, „Sovietinių represijų atminties reikšmės lietuvių autobiografijose“, 2008. . Individualios ir socialinės sąmonės sankirta leidžia egodokumentus tirti dvejopai: kaip objektyvius dokumentinius šaltinius ir kaip subjektyvius asmens patyrimus. Lietuvių rašytojų egodokumentai taip pat „tarnauja“ ne vien literatūrologiniams tyrimams. Jie svarbūs ir socioistorinio lygmens analizei. Taigi raštų svarba nulemia ir raštų leidybos populiarumą.

Lietuvoje įprasta rašytojo epistolinį palikimą šlieti prie Raštų. Dažniausiai tam skiriamas paskutinysis tomas. Galima manyti, kad rengėjai taip pasilieka galimybę laiškus papildyti kita informacija, dažnai pasiteisindami tuo, kad ši medžiaga praplečia epistolinio teksto analizę Čia kalbama apie 1903 m. gruodžio 7 d. Jono Biliūno laiško Jonui Šliūpui komentarą, kuriame sudarytoja M. Lukšienė įterpė publicistinį straipsnį, paaiškindama, kad antrasis Raštų tomas jau paruoštas spaudai (žr. Jonas Biliūnas, Raštai, t. 3: Laiškai, p. 170–173). . Įprastai į vieną rinkinį įeina visi rašytojo laiškai, išdėstyti chronologiškai. XX a. pabaigoje vyravo nuomonė, kad laišką reikia pateikti kuo artimesnį bendrinei kalbai. Pastaraisiais dešimtmečiais linkstama laiškus pateikti kuo autentiškesnius. Tačiau rinkinių sudarytojai dažnai nežino, kaip į laišką pažvelgti, nes „pastarasis balansuoja tarp dokumentiškumo ir literatūriškumo, o jo leidimai yra tarpinė grandis tarp populiariojo, kritinio ar dokumentinio tipo“ Aistė Kučinskienė, „Epistolinių tekstų leidimas Lietuvoje: teorija ir praktika. Juozo Tumo-Vaižganto atvejis“, p. 55. . Tad kalbant apie autentiškumą, neišvengiamas laiško, kaip atskiro literatūros žanro, traktuotės klausimas.

 

Epistoliniai tekstai gali būti pateikiami ir kiek neįprasta dialogo forma, tačiau tai itin reta. Šiandieninė laiškų vieta leidiniuose yra kelių tipų: laiškai išleisti atskiru leidiniu, laiškai prišlieti prie dienoraščio, memuarų, atsiminimų ar kitų rašytojo kūrybos žanrų. Taip pat laiškų, kaip atskirų teksto papildymo komponentų, galima rasti įvairiuose straipsniuose, mokslo ir grožinėse publikacijose, tačiau tai jau nelaikytina laiško leidimu, nes epistolinis tekstas čia atlieka antraeilę funkciją.

Epistolinių tekstų paaiškinimai dažniausiai susideda iš tekstologinių komentarų, pradedamo ar tęsiamo laiško įvardijimo, adresato charakteristikos, aplinkybių bei lingvistinių komentarų ir kitų pastabų. Šiandien paaiškinimai pateikiami tuoj pat po teksto arba nukeliami į leidinio pabaigą. Tačiau yra nuomonių, kad išbarstyti po visą rinkinį, komentarai praranda vienijantį pradą, kuris geriau esąs jaučiamas ištisiniuose komentaruose knygos gale Žr. Aleksandras Žirgulys, Tekstologijos bruožai, p. 202. . Itin patogūs skaitytojui komentarai, patalpinti po laiško, dar nenutrūkus minčiai bevartant puslapius leidinio pabaigoje. Taip jie susiejami su epistoliniu tekstu, papildo, patikslina ir paaiškina, vadinasi, padeda skaitytojui. Šatrijos Raganos epistolinių tekstų rinkinyje paaiškinimai pateikiami po kiekvienu paskiru dokumentu.

 

Šatrijos Raganos epistoliką papildo kitas egodokumentinis žanras, kurio pasakotojas yra ne veikėjas, o įvykių liudininkas, – atsiminimai. „Atsiminimų kategorija susideda iš memorialinių naratyvų, kurie daugiausiai orientuoti į aplinką ir asmenybę […]“ Institute of Historical Sciences of Faculty of Arts and Philosophy University Pardubice, “Formulation of Gender in Ego Documents,” 2014. . Sudaryti iš vardų, datų, vietovardžių, autentiškų liudininkų pasakojimų, „jie grindžiami subjektyvia pasakotojo nuomone, kurioje stengiamasi jį ar ją kaip įmanoma tiksliau prisiminti“ Ten pat. . Iš distancijos papasakoti įvykiai yra svarbi medžiaga aptariant asmenybę ar laikotarpį. Taigi atsiminimų medžiaga lyginama su epistoliniais tekstais.

Epistoliniai tekstai kaip joks kitas žanras gali transformuotis ir įgavę atitinkamą raišką, kalbėjimo stilių, įgyti kitiems žanrams būdingų bruožų. Keltina prielaida, kad laiškai siejasi ne tik su kitais grožinės kūrybos žanrais, bet kaip egodokumentiniai žanrai varijuoja tarpusavy. Todėl straipsnyje svarstomas laiško ir autobiografijos santykis.

 

Rašytojos brendimas

Išlikę Šatrijos Raganos egodokumentai pradėti rašyti 1895 m., baigti 1930 m. Per 35 metus rašytoja išsiuntė beveik 400 laiškų (391) ir dėl šio skaičiaus ją galima laikyti viena didžiausių epistolinių tekstų kūrėja Žinoma, toks titulas galimas tik kalbant apie lietuviškuosius epistolinius tekstus, kur kiekvienas laiškas yra labai svarbus. Užsienyje kai kurių autorių skaičiuojama dešimtys tūkstančių epistolinių vienetų, pavyzdžiui, 30 tomų Levo Tolstojaus laiškų ar 48 tomai Voltero epistolikos. Plačiau žr. Aleksandras Žirgulys, Tekstologijos bruožai, p. 169. . Nors laiškų kiekis tikrai didelis, adresatų nėra daug. Pagrindiniai adresatai – Povilas Višinskis, Pranas Augustaitis, Jonas Bagdonas, Janina Kairiūkštytė-Tumėnienė – keitėsi chronologiškai. Adresatų laiškus galima įvardyti kaip atskirus epistolinio palikimo segmentus. Keturi draugai ir keturios Šatrijos Raganos istorijos, rašytos skirtingu laiku, kiek skiriasi semantika ir atskleidžia rašytojos asmenybės tapsmą.

Ankstyviausiuose laiškuose P. Višinskiui (susirašinėta 1895–1905) atsiskleidžia jaunos moters kultūrinis brendimas. Daug kalbama apie rašymo, skaitymo procesus, aptariami poezijos tekstai, verstiniai darbai. Pastebimas Šatrijos Raganos lietuviškos rašybos tobulėjimas („Turim dabar lietuvišką žodyną; kožną dieną mokaus po straničę žodžių, nu, išmoksiu taip gerai lietuviškai, kad laiškus kaip lenkiškai rašysiu“ Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 20. , o P. Višinskis čia atsiskleidžia kaip mokytojas. Šatrijos Ragana laiškuose iškyla kaip poetiška asmenybė, jos santykis su P. Višinskiu labai subtilus – vietomis justi net intymus tonas, rodos, abipusis, tačiau dalykinių santykių vis dėlto neperžengęs. Galima būtų manyti, kad neaiškūs asmeniniai santykiai paveikė vėlesnių laiškų P. Višinskiui toną. Čia rašytoja ne tokia jausminga galbūt dėl jaučiamų simpatijų kunigui Kazimierui Adomui Bukantui, galbūt dėl P. Višinskio šaltumo. Tiesa, mylinčiojo viltis P. Višinskis išreiškė 1901 m. sausio 24 d. – vasario 2 d. laiške prisipažindamas, kad „prikeltas iš numirusių jausmas“ neduodąs jam ramybės, kad kalbėtųsi ir kalbėtųsi „per kiauras naktis ir dienas“ Janina Žėkaitė, „Šatrijos Raganos laiškai“, p. 8. . Nesulaukęs atsako, Šatrijos Raganą kaltino, kam ši susideda su inteligentija, kuri daranti jai neigiamą įtaką. Rašytoja nepabijojo prieštarauti P. Višinskio kritikai, ginti savo poziciją, tačiau tai rodo jos nebrandumą, minčių nenuoseklumą – juk tik įžengta į grožinės kūrybos lauką.

 

Kiek kitokie Šatrijos Raganos asmenybės bruožai ryškėja egodokumentuose P. Augustaičiui. 1907–1909 m. laiškuose šiam beiškylančiam poetui justi subtilus, lyriškos išsilavinusios moters balsas. Kritika priimama konstruktyviai, mintys išsakomos drąsiai, ryžtingai. Štai 1907 m. balandžio 16 d. laiške ji dalijasi rastu lenkų poeto K. Liaskovskio eilėraščiu ir prašo parašyti nuomonę apie jį:

Radau viename laikraštyje eiles, kurios man labai patiko. Siunčiu jas Tamstai. Parašyk, ar tinka Tamstai. Tokios sau paprastos, o tokios jausmingos.
K. Liaskovsio eilėraštyje kalbama, kad žmogui nelemta išsiginti skausmo ir ašarų, kad kančios kiekvienam lemtos ir nuo jų nepabėgsi, kad „Ašaroms atviras / visas dievo pasaulis.“ Tokiomis mintimis rašytoja metaforiškai skatina nepaliauti kurti poezijos, nes ir ji pati poezijoje įžvelgė galimybę išreikšti akimirką:
Atminu, pažiūrėjus į ežerą, pažvelgiau paskui į Tamstos akis – jos buvo visai į ežerą panašios […]. Ir vis žiūrėjau tai į ežerą, tai į tamstos eiles, kurias labai mėgstu. Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 225.
Kartais justi, kaip draugiškas tonas perauga į nebylios meilės akimirkas, tačiau rašytoja teigia, kad P. Augustaitis yra tik sielos draugas, brolis:
Aš tamstai tiek širdingo jausmo turiu savyje – kaip tikram broliui. Jau iš tikro – gali Tamsta savo širdį atdaryti man – neužgausiu jos ir nepalytėsiu skaudžiai. Ten pat, p. 258.
 

Laiškuose rašytoja P. Augustaitį moko nevengti išpažinties, nebijoti pasitelkti gyvenimiškų epizodų kūryboje, moko poezijos skambesio, ritmo subtilybių. Kiti laiškai susiję su kūrybiniais įnoriais. Treti demonstruoja autorės išprusimą, skaitymo ir rašymo strategijas. Tai – turiningi laiškai, stebinantys ne tik semantika, bet ir forma. 1907 m. vasario 13 d. laiške-atviruke rašytoja skatina P. Augustaitį nenuleisti rankų, kurti ir siekti idealų eilėraščiu:

Atmink: darbuose spėkas žmonės sau renka,
Varge tik ir karėj užauga tvirti. Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 249.
Tokia laiško forma atliepia P. Augustaičio veiklą: jis buvo poetas, nedrąsiai jautėsi kurdamas eiles ir sulaukė paskatinimo iš Šatrijos Raganos. Iš laiškų teksto poetui justi, kad patobulėjo autorės lietuviška rašyba. Vidinė branda sietina ir su socialiniu sluoksniu. Visuomenėje Šatrijos Ragana vis dažniau bendravo su inteligentija.
 

Asmenybės bruožai

Rašytojos epistoliniame palikime bene svarbiausią vietą užima laiškai J. Kairiūkštytei-Tumėnienei, su kuria ryšiai užsimezgė dirbant Marijampolės progimnazijoje. 1911 m. prasidėjęs susirašinėjimas tęsėsi iki pat gyvenimo pabaigos. Šie laiškai atskleidžia Šatrijos Raganos pedagoginį talentą. Juose matyti siekis apšviesti kolegę, todėl dažnai siūloma, net primygtinai prašoma skaityti rekomenduotus kūrinius, parašyti nuomonę apie juos. Laiškuose ryškėja ir Šatrijos Raganos empatiniai bruožai: išgyvenimai dėl našlaičių vaikų, rūpinimasis jais:
Su tuo našlaičiu bėda. Išsiuntėm į Kauną su visai nepažįstamu ponu ir lig šiol jokios žinios. Gal kokiems cigonams pardavė, o gal įkišo į lenkų prieglaudą. Jei Tamsta teiktumeis nueiti ten ir sužinoti, padarytumei didelę malonę. Žr. Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 344.
Atsiminimai šias savybes taip pat akcentuoja. Kazimiera Bubinaitė, Šatrijos Raganos mokinė, ne tik rašo apie rašytojos pedagoginį talentą, bet itin pabrėžia jos nuoširdų atsidavimą darbui:
Parodė sėstis prie vieno staliuko, klausinėjo, ką moku. Pasakiau skaitanti. Padavė knygelę ir liepė skaityti kelias eilutes. Pati atsistojo prie manęs, viena ranka pasirėmė į stalą, kita apglėbė mane. Kai šiaip taip perskaičiau keletą sakinių, pabučiavo į galvą ir pasakė, kad nuo šiandien galėsiu lankyti mokyklą.
Jos didžiausias noras buvo išauklėti mus dorais, sąžiningais ir darbščiais žmonėmis. Kiek daug sykių sakydavo, kad darbas – tai pasididžiavimas ir garbė, nes darbas yra laimės šaltinis. Ten pat, p. 319.
 

Prisimenama, kad Židikuose Šatrijos Ragana įsteigė pirmąją mokyklą, vėliau, tęsdama Motiejaus Valančiaus tradiciją, ir blaivybės namus. Rašytojos ego yra tarsi išnykęs, asmenybė skleidžiasi per kitų patirtis. Kaimo žmonių mylima ir gerbiama už pagalbą ne tik vaikams, bet ir po Pirmojo pasaulinio karo nukentėjusiesiems, seneliams, invalidams, ji 15 metų globojo, atrodo, ir kone visus Židikų gyventojus:

Iš pradžių ji man pirko vaistus, atnešdavo pavalgyti. Kadangi namuose pagyti negalėjau, ji savo lėšomis mane išsivežė į Palangą. […] rūpinosi, pirko vaistus, atnešdavo pavalgyti, knygų […]. Ir šiandien galiu pasakyti – gyvenau tik brangios ir mylimos rašytojos Marijos Pečkauskaitės dėka. Kostas Korsakas (sud.), Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, p. 328.
Nors Šatrijos Ragana buvo labai uždara, „mėgo kuklumą, norėjo būt nežinoma“ Ten pat, p. 326. , tačiau išliko kiekvieno Židikų kaimo gyventojo širdyje. Būti naudingai kitam – tai buvo rašytojos credo. Antanina Liegaudaitė prisimena, kad Šatrijos Ragana geriau „pati mažiau pavalgys, blogiau apsirengs, bet norėjo, kad visi žmonės būtų mokyti, geri, kad nereikėtų skursti ir badauti tiems, kurie neturi jėgų, apleido jėgos, artinas senatvė“ Ten pat, p. 327. .
 

Santykis su tekstu

Šatrijos Raganą židikiškiai vadino „gerąja panele“. Kaimo žmonės ją matė kaip išsilavinusią, jautrios ir meniškos sielos asmenybę. Laiškuose rašytoja ne kartą pasakoja apie lankytus teatrus, muziejus, parodas. Be muzikos neįsivaizdavo savo gyvenimo. Atsiminimuose žmonės taip pat kalba apie idiliškus inteligentų literatūrinius ir meninius vakarus:
Rašytoja paskaitydavo ką nors iš savo naujų kūrinių, pakalbėdavo apie literatūrą, apie literatūros, meno, muzikos naujienas. Po to pereidavo prie muzikos. Kun. Bukantas gerai grojo smuiku, kun. Dilys – violončele, o rašytoja – fortepijonu. Į gyvenimo pabaigą rašytoja labiausiai mėgo Grygą, Čaikovskį, Mendelsoną, nepamiršdavo ir iš jaunų dienų pamėgto Šopeno ir Bethoveno. Kostas Korsakas (sud.), Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, p. 329.
Rašytoja, pasak sesers Sofijos Pečkauskaitės, skaitė „Mickevičiaus, Ožeškienės, Radzevičiūtės, Syrokomlės, Kraševskio“ raštus, taip pat „iš rusų – Turgenevas, Gogolis, Dostojevskis. Rusų kalba buvo Gėtė, Šekspyras, Dikensas“ Ten pat, p. 330. .

Kiekvieno skaitytojo pasąmonėje tam tikrą žymę palieka skaityti autoriai. Rašytojos santykis su skaitymu, tekstu labai sugestyvus. Konstruodama aš sąmonę, ji akcentuoja skaitymo sampratą, kurios ištakas galima pastebėti Marcelio Prousto straipsnyje „Apie skaitymą“ Žr. Marcel Proust, „Apie skaitymą“, 1999. . Skaitymo esmė M. Prousto teorijoje – tai žengimas į save ir kartu į pasaulį. Tokia fenomenologinė skaitymo patirtis atsiskleidžia ir Šatrijos Raganos laiškuose. Fenomenologinį kūrybos konceptą Šatrijos Raganos kūryboje (daugiausia Sename dvare) yra analizavusi Viktorija Daujotytė. Laiškuose skaitymas taip pat įkūnijamas ne vien kaip matymo procesas, bet ir kaip jutimo. Tokia samprata atsiskleidžia tik atidžiau įsigilinus į epistolinius tekstus, kur per metaforinę kalbą išryškėja santykis su knyga – „lenktis prie skaitomos knygos, prie teksto, prie iš jo kylančios kūrybos sąmonės“ Viktorija Daujotytė, „Literatūros teorija – iš literatūros teksto“, p. 12. .

 

Grožinio kūrinio sintaksė yra labai svarbus gero kūrinio kriterijus. M. Proustas teigia, kad klasikų raštuose esti „visos gražios išnykusios kalbos formos, primenančios jau nebesančius papročius ir manieras, tvarius praeities pėdsakus, visai nepanašius į nieką iš dabarties, ir vien juos palietęs laikas sugebėjo dar paryškinti jų spalvą“ Marcel Proust, „Apie skaitymą“, p. 170. . Svarbi, pasak M. Prousto, yra sintaksinė raštų pusė – gyva, nešlifuota kalba skaitytojams taip pat atveria praeities klodus, iš kurių suprantama, kaip rašytojas kalbėjo, kokias sintaksines formas vartojo, kaip mintis konstravo tekste. Šatrijos Raganai praeities gyvenimą į skaitymo dabartį padeda perkelti klasika. Rašytojai patiko skaityti kūrinius, kurie apibūdino epochą tiek kalba, tiek stiliumi ar mintimis. Ji tikėjo, kad grožinio kūrinio kalba turėtų atskleisti laiko dvasią. Nusiuntusi dramą Pančiai Vaižgantui, ji sulaukė laiško, kuriame siūloma taisyti įvairius kalbinius dalykus (gramatikos klaidas, žodžių vartojimą). Dėl gramatikos rašytoja neprieštarauja, tačiau žodžių keisti neleidžia, teigdama, kad

mūsų kalba dabar dar tokia mišri, taip nenusistovėjusi, dažnai šiandien deginame tai, ką vakar garbinome […], – tai terašo rašytojai, kaip liepia jiems jų individualybė. Jei visi literatūros kūriniai bus nuvalyti vienu paveikslu ir panašumu, tai bus […] ne dailė. Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 325–326.
 
Autorė kategoriškai teigia, kad rašytojas turi remtis savo protu ar intuicija, o filologai – tyrinėti ir kritikuoti, bet ne taisyti tai, kas paties autoriaus iš širdies sudėta. Jie turi prabilti savita kalba, būdinga tik tam laikotarpiui ar asmenų grupei (bendruomenei), o kūrinio sintaksė negali būti koreguojama:
Visus tuos barbarizmus, kaip Tamsta rašai, sako Pilietis – prastas sodietis. Aš tyčia įdėjau į jo lūpas tokius žodžius – jie visi gyvai paimti iš žmonių lūpų, šių dienų žmonių žemaičių. Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 327.
Autentiškumas, kaip leidžiama suprasti laiške Vaižgantui, – itin svarbus kūrybos aspektas. Rašytojo rašymo stilius dažnai dera su jo skaitoma literatūra, t. y. skaitomi tie kūriniai, kuriuose vyrauja būtent ši savybė.

Šatrijos Raganai taip pat buvo svarbus „gražus parašymas“, estetinė kūrinio pusė. Pati rašytoja nevengė poetinių bandymų savo prozoje. Vertinusi kalbos tikslumą, Šatrijos Ragana net konfliktavo su Švietimo ministerija, kurios pavedimu vienas kalbininkas redagavo vertimą ir be sutikimo vėl publikavo Friedricho Wilhelmo Fersterio straipsnį. Ji jautėsi apgauta, nevertinama, teigė, kad toks įsikišimas į jos darbą yra neteisėtas ir netinkamas elgesys su ja.

 

Laiškas-autobiografija

Norėdami daugiau sužinoti apie asmenybę, dažniausiai ieškome autobiografijos, kurios vienas svarbiausių kriterijų – kalbėjimas iš perspektyvos. Šatrijos Raganos atveju galima svarstyti apie tarpinį variantą – laišką-autobiografiją. Tai 1926 m. vasario 8 d. laiškas Juozui Tumui-Vaižgantui. Rašytojui papasakotas Šatrijos Raganos gyvenimas – tarsi kūrėjos autobiografija. Mintis apie biografijos užrašymą autorė išsakė dar 1907 m. laiškuose P. Augustaičiui Iš Šatrijos Raganos atsakymo P. Augustaičiui aiškėja, kad rašytojas prašė atsiųsti fotografiją (tuo metu susirašinėjimo draugai dažnai keisdavosi nuotraukomis), tačiau viešėdama Vilniuje rašytoja nenusifotografavo; antrasis prašymas – parašyti autobiografiją. „Bet tas antrasis – parašyti autobiografiją – oi, kaip sunkus! Ką gi padarysi, praloštą reikia užmokėti juk. Pasistengsiu parašyti, tik su mažmožiais neprižadu, nes per daug ilgai būtų“ (Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 217–218). , tebūdama trisdešimties. Kultūrinis ir literatūrinis brendimas dar tik prasidėjęs (apysaka Sename dvare parašyta 1922 m.), todėl natūraliai kilo pasipriešinimas paties žanro reikalavimui – ką papasakoti, kai dar neturi ką pasakoti. Savikritiškas savęs vertinimas, manytina, taip pat turėjo įtakos autobiografijos atidėliojimui:
Turiu pasakyti, kad nejaučiu savyje jokio talento, nejaučiu nieko didelio; rašau, nes nėra kam rašyti, bet tie raštai yra labai menki. Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 193–194.
Apysaka Viktutė parašyta 1903 m., tačiau keleriais metas ankstesniuose laiškuose ryškėja kūrinio genezė – taisymai, papildymai ir kritika apysakos rašymą pavertė „jungu“:
Manęs niekados neužganėdina mano rašymas, viskas, ką tik parašysiu, baisiai man nepatinka, o didžiausia kančia man yra skaityti savo raštus. Ten pat, p. 219.
 
Chronologiškai išsidėsčiusios priežastys ir yra svarbiausias dalykas, kodėl Šatrijos Raganos autobiografija P. Augustaičiui taip ir nebuvo parašyta, o gyvenimo istorija Vaižgantui, paprašiusiam rašytojos parašyti savo autobiografiją, papasakota tik praėjus 19 metų 1926 m. Juozas Tumas-Vaižgantas rengė du straipsnius: „Šviesios sukaktuvės. Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (30 metų jos literatūros darbui paminėti“ (Lietuvos mokykla, nr. 2–4) ir „Marija Pečkauskaitė (30 metų jos rašto darbui suėjus“ (Iliustruotoji Lietuva, nr. 9). Plačiau žr. Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 408 (komentaruose). Kad parengtų išsamius minėjimui skirtus straipsnius, Vaižgantui buvo būtinos rašytojos gyvenimo detalės. .

Jau pirmasis laiško sakinys pažymėtas neigiama emocija, jaučiamas nenoras rašyti biografinius faktus: „Kad jau Tamsta taip mane „vaksiji“ ir dar gąsdini vis tiek sulasysiąs, ko reikia, – tai, suvarius visas savo aversijas į tolimiausią sielos užkampį, imu plunksną ir bandysiu bent kiek papildyti Tamstos turimas žinias“ Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 409. . Toks rašytojos santykis su būsimu tekstu iš karto kelia klausimų skaitytojui: ar vidinė įtaiga turi įtakos rašomam tekstui, kaip skaitytojas turėtų žvelgti į tekstą, ar rašytoja prieštarauja pačiam žanrui ar gyvenimui ir kt. Teksto adresatas (pirminis – Vaižgantas, toliau – visuomenė) sąlyginai taip pat implikuotas autorės sugestijos. Tačiau reikia nepamiršti, kad autobiografijos žanras dar XIX a. viduryje vertintas dviprasmiškai. Neigiamai į šį egodokumentą žvelgė Paulis Valery teigęs, kad autobiografijos rašymas tolygus prostitucijai, norui „prasisegti kelnes ir visiems parodyti savo pudenta“ Cit. iš Inga Litvinavičienė, Autobiografinio žanro pokyčiai Annie Ernaux kūryboje, p. 14. . P. Valery neigiamai atsiliepė apie Stendhalio (spausdinta 1890 m.) autobiografiją, kurioje greičiausiai įžvelgė ne istorinį raiškos būdą, bet filosofinį ar poetinį.

 

Lietuvių rašytojų autobiografijų būdingiausias tipas – istorinis pasiaiškinimas. Tokio pobūdžio egodokumentus, galima sakyti, sudaro du vienas greta kito esantys sluoksniai: ir apie mane. Autobiografijose dažniau siekiama chronologiškai išrikiuoti tikslius gyvenimo faktus (datas, miestus, kūrinius, asmenis ir kt.), rečiau dvasiškai atsiverti. Rašytoja galimai susiduria su problema – rašiusi lyrinę prozą, mėgusi kurti eilėraščius, klausiusi klasikos, lankiusis teatruose, parodose, t. y. gyvenusi aktyvų kultūrinį gyvenimą, ji turi atsigręžti į savo gyvenimą ir užrašyti jį be gilinimųsi, psichologinių svarstymų, t. y. mažai beletrizuotą. Tokio pobūdžio autobiografijos rašymas buvo vis atidėliojamas, o laiško pabaiga perteikia atokvėpį, palengvėjimą: „Štai ir viskas. Dabar jau Tamsta negalėsi nieko man prikišti“ Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 411. .

1926 m. laiške Šatrijos Ragana retrospektyviai atkuria savo gyvenimą nuo kūdikystės iki 1915 m., aprašo 11 gyvenimo metų. Kodėl atsirado toks laiko šuolis? Nuo 1915 m. iki 1926 m. Vaižgantui autorė adresavo 13 laiškų. Juose Šatrijos Ragana atsiskleidžia kaip ypač griežta kritikė, profesionali vertėja, eruditė, apibrėžia skaitymo prasmę, samprotauja apie tikėjimą. Galima manyti, kad svarbiausio laikotarpio rašytoja nemini, tačiau galima ir kita prielaida. Gal atvirai ir palyginti nemažai gyvai ir laiškais bendravusi su kunigu Vaižgantu, itin svarbiu asmeniu jos gyvenime, rašytoja leidžia jam pačiam užpildyti šį laikotarpį, save paminėti:

Kalbėdamas apie mane, Tamsta neužmiršk savęs. Juk mokei mane lietuviškai, barei per laiškus, aiškinai. Kodėl savo rašinius duodavau Tamstai, ne „Varpui“? Ten pat.
 

Nuolankumas Vaižgantui atsiskleidžia ir per prieštarą P. Višinskio idealams: „Nors Višinskis labai traukė į savo pusę, bet aš nepasidaviau dėl to, kad visados buvau giliai tikinti“ Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 411. . Ši mintis paaiškina ir P. Višinskio su Šatrijos Ragana bendravimo pabaigą, ir kartu įrodo pagarbą, iš dalies net nusilenkimą Vaižgantui. Rašytoja P. Višinskio nepamiršta ir autobiografijoje: „Rodos, 1891 m. susipažinau su Povilu Višinskiu – jis mane pastūmė į sąmoningo lietuv[iško] patriotizmo linkui“ Ten pat., p. 410. . Šios dvi mintys apie P. Višinskį iš dalies prieštarauja viena kitai. Laiško-autobiografijos viduryje nušvietusi patriotizmą, pabaigusi rašyti biografiją, ji teigia, kad keliai išsiskyrę, nes nesutapę religiniai požiūriai. Galima spėti, kad sąmoningas patriotizmas, kurį rašytoja mini kalbėdama apie P. Višinskį, yra išsakytas atkuriant jaunystės prisiminimus (juk būdama dvidešimties rašytoja itin brangino ir vertino draugystę su P. Višinskiu, pasitikėjo juo). Retrospekcija, būtina autobiografijos žanrui, būtent čia atsiskleidžia per praeities įvykių sąmoningą įvertinimą. Laiško pabaigoje, kai autorė vėl mini P. Višinskį, nušviečiama situacija iš dabarties perspektyvos.

Žvelgiant į Šatrijos Raganos laišką žanriniu aspektu, jis atitinka keturis Ph. Lejeune’o klasifikuotus autobiografijos žanrą įsteigiančius elementus. 1975 metų studijoje Autobiografinė sutartis išskirtos ir aprašytos keturios autobiografijos žanrą įprasminančios kategorijos. Gitanos Vanagaitės leidinyje Autobiografijos teorijos pagrindai Žr. Gitana Vanagaitė, Autobiografijos teorijos pagrindai, 2008. apibendrinami Ph. Lejeune’o išskirti autobiografiškumo elementai: kalbos forma, nagrinėjamas objektas (individualaus gyvenimo, asmenybės istorijos), autoriaus situacija, pasakotojo pozicija, retrospekcija.

 

Pirmajai kategorijai priklauso du elementai: kalbos forma yra pasakojimas arba proza. Šatrijos Raganos laiškas atitinka pirmąjį elementą, kuris nurodo pasakojimą kaip formą. Autobiografijos dalis laiške suskirstyta į keturias pastraipas, kurios semantiškai yra susijusios, tačiau esama minties šuolių, dėl kurių pats pasakojimas negali būti įvardytas kaip rišlus prozinis. Taip pat svarbus rašymo tikslas – papasakoti gyvenimą.

Antroji kategorija – asmenybės istorija. Pirmųjų gyvenimo metų įvykius prisiminti padeda šeima, asmuo susikuria vaizdinius. Siekiama tikslumo, išvengiama netikrų prisiminimų: „Bet jau prieš tai mokėjau skaityti, – kuomet išmokau – nežinau, labai anksti – 5 metų jau turėjau tėvo užprenumeruotą „Wieczory rodzinne“, laikraštį vaikams“ Šatrijos Ragana, Laiškai, p. 409. . Nors ir ne visai tikslus amžiaus įvardijimas leidžia pažymėti, kad individualaus gyvenimo užrašymas pradedamas 1882 m. ir baigiamas 1915 m.

Trečioji kategorija – autoriaus situacija – beveik atitinka pirmąją. Laiške-autobiografijoje rašantysis sutampa su istorijos pasakotoju, todėl atitinka autoriaus situacijos kategoriją (t. y. nekuriama išgalvota istorija, nepasirenkamas kitas pasakotojas ar veikėjas). Ketvirtajai kategorijai priskiriami du elementai: pasakotojas ir pagrindinis veikėjas turi būti tapatūs ir pasakojimo išeities taškas – retrospektyvinis.

 

G. Vanagaitė teigia, kad „autobiografinė retrospekcija yra atminties susigrąžinimo veiksmas, kuriuo gyvenimo faktai rūšiuojami, atrenkami ir organizuojami į rišlų pasakojimą“ Gitana Vanagaitė, Autobiografijos teorijos pagrindai, p. 35. . Gyvenimo faktų koreliavimas atskleidžia asmenybės koncepciją, nes vienų įvykių atmetimas dažnai liudija norą slėpti tiesą arba atskleidžia tai, kokiam gyvenimo vaizdui autorius teigia pirmenybę. Įvykių atrinkimas, vieta tekste, pateikimo būdas yra susiję su retrospektyviniu pasakojimo išeities tašku ir dažnai yra kur kas svarbesnis faktas negu pats įvykis. Didžiausias sunkumas autobiografui yra aprašyti įvykius tokius, kokie jie iš tikrųjų buvo, t. y. be dabarties implikacijų. Nors tie įvykiai jau išgyventi, emocijos patirtos, tačiau tiksliai jų atgaminti neįmanoma ir sunkiausias uždavinys yra dabarties situacijoje atkurti praeitį. Pasakojamus įvykius ir jų pabaigą žino tik rašantysis, todėl įvykiai, dar nespėjus jų užrašyti, jau perkuriami sąmonėje. Racionaliai to išvengti neįmanoma. Retrospekcija deformuoja autobiografiją, tačiau tai nėra neigiamas bruožas arba dėl to autobiografija kaip pats žanras netampa nenaudingas. Priešingai, kadangi išvengti tos deformacijos neįmanoma, būtent retrospektyvinis pasakojimas tampa parankus, kai reikia įvertinti rašančiojo dabartį Žr. ten pat, p. 35–37. .

Laiške-autobiografijoje vyrauja būtasis kartinis laikas. Iš dabarties laiko atsigręžiama į praeitį, kur „į laike nutolusį gyvenimą yra žvelgiama iš konkretaus dabarties taško, kada čia ir dabar autorius, kuris autobiografijoje yra ir pasakotojas, ir pagrindinis veikėjas, pasakoja apie save ten ir tada Žr. ten pat, p. 35. . Trijose rašinio vietose Šatrijos Ragana kalba esamuoju laiku: „Esu šeimoje vyriausia […]“; „Visur ir visados pasiduodame gudriems „šio pasaulio vaikams“; „Manau, kad dievas, gailėdamasis manęs, davė man tą ligą […].“ Antrasis ir trečiasis atvejis nurodo praeities vertinimą dabarties situacijoje. Veiksmažodis manau nepagrindžia autobiografinio klodo (geriausiai jį nusako veiksmažodžio atsiminti formos), todėl reiškia vertinimą.