Straipsnis Metaforinė ąžuolo kulto raiška lietuvių etnokultūroje (pagal žemaičių legendą „Baublys“)

Tačiau gilioje senovėje slavų kalbose „ąžuolas turėjo nepaprasto medžio statusą – simbolizavo žmogaus stiprybę ir jėgą, buvo laikomas šventu medžiu. Tik ilgainiui į pirmą šio žodžio reikšmės planą iškilo sema

žievės kietumas, tamsumas. Ši reikšmė aktyvizavosi išvestiniuose žodžiuose iš dubovatyj kalbant 1) apie šiurkštų, netašytą, nepaslankų, 2) apie buką, kvailą žmogų. Елена Валентиновна Колосько, «Метафорический перенос «Растение – человек» в русских народных говорах», с. 71.

Rusų liaudies sąmonėje metafora dub tvirtai asocijuojasi su stambaus sudėjimo, didelio, stipraus, bet kartu tinginio, nepaslankaus, šiurkštaus ar kvailoko žmogaus paveikslu. Tai šiek tiek primena atvirkštinę metaforą (ironiją, arba antifrazę), kai pagiriamuoju žodžiu iš tiesų peikiama (lietuvių kalbos vartosenoje, pavyzdžiui, sakoma: na ir erelis turint galvoje, kad tas žmogus iš tiesų visiškai silpnas, bailus ir pilkas kaip žvirblis).

Lietuvių kalboje su ąžuolo šaknimi visai nėra pejoratyvinių žodžių, atvirkščiai, tik melioratyvinės, eufeminės formos. „Kirto brolelį kaip ąžuolėlį“ KlpD28. Lietuvio pagarba, meilė ir prieraišumas ąžuolui ar netgi iš jo padirbintam įrankiui ar daiktui išskirtinai maloninis:

[turėjo] stiproką apgeltuotą ąžuolužėlytėlio lazdužikę Jrk.
 

Tokia švelni leksika galbūt rodo archetipinę lietuvių mentaliteto raišką – baimę prieš šventąjį medį. Plg. su etimologiniu šio medžio vardo aiškinimu, kad Aržuolas – mitinė pikta dvasia, ir ne tik pikta, bet ir smarki, arši, atkakli Žr. Jolanta Zabulytė, „Medžio, augalo vaizdiniai pasaulėžiūroje“, 2002. . Ir kitose indoeuropiečių kalbose eufemizmai buvo susiję su draudimu, atsiradusiu iš baimės ir tabu pavadinti kokią nors piktąją dvasią tikru vardu. Eufemizmas dažnai būdavo netgi antifrazė, pavyzdžiui, pagonys graikai tamsos dievo Erebo piktąsias dukteris vadino Eumenidėmis, t. y. darančiomis gera, o žiaurią laivus ir žvejus ryjančią Juodąją jūrą – Svetingąja.

Lietuvių liaudies dainose, eilėraščiuose iki pat naujausių laikų ąžuolas neturi kitos reikšmės kaip tik pozityvią, ąžuolai – lietuvio sielos stiprybė: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos, // Ąžuolai žaliuos, žemėj Lietuvos…“ Lld.

Kaip ąžuol’s drūt’s prie Nemunėlio
Lietuvis nieko neatbos!
Kaip eglė ten prie Šešupėlės
Ir vėtroj, ir žiemą žaliuos! S. Zauerveinas.

Ąžuolo metafora lietuvių kultūroje iki šių dienų nusakoma viskas, kas žmogaus geriausia – tvirtas būdas, stiprus charakteris, graži vyriška išvaizda, galingas balsas. Šio medžio metafora apima ir nepaprastas žmogaus kūrybines galias, ir pasiaukojimą, pareigingumą, darbštumą, atkaklumą, karingumą, valingumą, dvasios stiprumą, taurią elgseną.

 

Išvados

Su ąžuolu lietuvių etnokultūroje susijusios dvejopo pobūdžio metaforos. Pirmojo tipo metafora ąžuolas – antgamtiška būtybė rodo antropomorfinį šio medžio kultą, jis sudvasinamas, laikomas patronu, gynėju, užtarėju. Legendoje aprašomas „Lietuvos miškų karalius“ – išdidus, karingas, gelbėtojo balsu įspėjantis apie artėjančią nelaimę. Šventajam medžiui lenkiamasi, juo pasitikima: juk jį globoja ir kaip savo akį saugo pats Perkūnas. Visais amžiais ąžuolo vardas tariamas meiliai, maloniai, nevengiama ir eufemizmų, kelių pakopų darybinių deminutyvinių formų (ąžuolužėlytėlis), galbūt ir iš baimės prieš stiprią, antgamtišką dvasią.

Antrojo tipo metafora žmogus – ąžuolas šio medžio ypatybės perkeliamos žmogui. Paprastai žmogus, metaforiškai pavadintas ąžuolu, yra kuo nors išskirtinis, tai tokia asmenybė, kurio „gyvenimas yra įgijęs savotiško simbolio reikšmę“ Lyg ąžuolas plačiašakis… Simono Daukanto 175-osioms gimimo metinėms (žr. Juozas Girdzijauskas, Lietuvių literatūros vagoje, p. 453). .

Žemaičių legendoje „Baublys“ iškyla archetipinis lietuvių pasaulio vaizdas, jame jaučiamos metaforinės paralelės tarp senojo ąžuolo ir kunigaikščio Rimgaudo, tarp vešliai sužaliavusio bubulio ir penkiolikmečio Mindaugo. Drauge Baublys yra ir stiprios, tvirtos, nenugalimos pagoniškosios Lietuvos simbolis.

Žmogaus – ąžuolo metafora įvairiais pavidalais pasikartoja lietuvių kultūroje. Ąžuolo kultas dar vis gyvas, geba prasiskverbti pro amžių ūkanas ir netikėtai pažadinti jaunosios kartos tautinę savimonę. Šią išvadą apibendrina šiuolaikinio dainų kūrėjo Hokšilos metaforinė saviidentifikacija su ąžuolu: tai sąmoningas moralinis pasirinkimas:

Mūsų protėviai žili
kovot garbingai išmokino.
Stiprūs mes kaip ąžuolai,
kuriuos kriviai pasodino. Hokšila, „Rytas“, 2012.
 

Literatūra

  • Baranowski, Anton, Litauische Mundarten, 2 Bd., Leipzig: K. F. Koehler, 1920.
  • Čečiotas, Jonas, Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 metų, iš lenkų kalbos vertė Regina Koženiauskienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.
  • Frenkel, Ernst, Litauisches Etymologisches Wörterbuch, Bd. I, Heidelberg: Carl Winter, 1962.
  • Girdzijauskas, Juozas (sud.), Lietuvių literatūros istorija: XIX a., Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.
  • Girdzijauskas, Juozas, Lietuvių literatūros vagoje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006.
  • Hokšila, „Rytas“, Dainų tekstai, 2012.
  • Skrodenis, Stasys (sud.), Bitelė Baublyje, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011.
  • Stanevičius, Simonas, Raštai, fotografuotinis leidimas, sudarė Jurgis Lebedys, Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
  • Tiškevičius, Konstantinas, Neris ir jos krantai, Vilnius: Mintis, 1992.
  • Zabulytė, Jolanta, „Medžio, augalo vaizdiniai pasaulėžiūroje“, Tradicija.lt, 2002 12 12.
  • Зеленин, Дмитрий Константинович, «Тотемический культ деревьев у русских и у белорусов», Известия Академии наук СССР: Отделение общественных наук, 1933, № 6, с. 591–629.
  • Колосько, Елена Валентиновна, «Метафорический перенос «Растение – человек» в русских народных говорах», Acta Linguistica Petropolitana, Труды института лингвистических исследований, т. 6, ч. 1, 2010, с. 69–77.
 

A Metaphorical Expression of the Oak Cult in the Lithuanian Ethnic Culture (According to the Samogitian Story “Baublys”)

  • Bibliographic Description: Regina Koženiauskienė, „Metaforinė ąžuolo kulto raiška lietuvių etnokultūroje (pagal žemaičių legendą „Baublys“)“, @eitis (lt), 2020, t. 1 559, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Regina Koženiauskienė, „Metaforinė ąžuolo kulto raiška lietuvių etnokultūroje (pagal žemaičių legendą „Baublys“)“, Lituanistica, 2012, t. 58, nr. 1 (87), p. 63–74, ISSN 0235-716X.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universitetas.

Summary. This publication presents a new translation of the Samogitian story “Baublys” which is dedicated to the 200th anniversary of the foundation of D. Poška’s “Baublys,” the first history museum in Lithuania. The introductory part presents assumptions concerning the probable author of the story who paid tribute by his verse to D. Poška, an ever laboring bee in the trunk of a millenary oak. The article focuses upon two types of metaphor transfer models – oak – mythological being and human – oak – in the Lithuanian culture, also based on the ethnolinguistic studies of neighboring Slavic nations, invoking a metaphorical expression of an oak tree and the context of its transformations. In the Samogitian story “Baublys” the archetypal world view of Lithuanians arises in which metaphorical parallels between the old oak and the duke Rimgaudas, and between the stick coming into thrifty leaf and the fifteen-year old Mindaugas, the future king of Lithuania, are perceived. At the same time, Baublys is a symbol of strong, invincible pagan Lithuania. At all times Lithuanians uttered the name of an oak with tenderness and affection, using euphemisms, multi-stage diminutive forms (ąžuolužėlytėlis), possibly for fear of the supernatural power inhabiting it. Such kind of expression shows the anthropomorphic cult of this tree. The examples in the article demonstrate that even the most modern model of metaphor transfer is the continuation of the established cognitive models and their reflection in the language, the expression of the traditional national mentality.

Keywords: Baublys, metaphorical expression of oak, ethnic culture, ethnolinguistics, pagan Lithuania.