Straipsnis Kauno akademinė inteligentija 1922–1940 m.: kultūrinio tapatumo raiškos vertinimai naujojoje istoriografijoje

Šiuolaikinėje istorinėje literatūroje nemažai dėmesio skirta visuomenės ir valstybės veikėjo, profesoriaus Stepono Kairio biografijai. Gedimino Ilgūno knygoje rašoma ne tik apie jo darbą universiteto Technikos fakultete, bet iš dalies ir apie ryšius su Kauno akademine aplinka, publicistinę raišką Žr. Gediminas Ilgūnas, Steponas Kairys, p. 223–234. . Knygoje pabrėžiama, kad profesorius redagavo Socialdemokrato laikraštį, kuriame buvo kritikuojami demokratijos suvaržymai autoritarinio valdymo metais, tačiau jo paties visuomeninės įžvalgos ar pozicijos knygoje išsamiau neanalizuojamos.

Trumpai profesoriaus Stepono Kairio viešoji raiška ir politinės nuostatos aptartos publicistinėje Juozo Stražnicko knygoje, kurioje panaudoti archyviniai šaltiniai, tarpukario Kauno akademinės bendruomenės narių atsiminimai Žr. Juozas Stražnickas, Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas, 1999. . Daugiausia dėmesio šiame leidinyje taip pat skirta S. Kairio kaip inžinieriaus ir mokslininko veiklai apibūdinti.

Technikos mokslų ir technologijos istorijos tyrėjų panoramoje išskirtinos publikacijos, skirtos profesoriaus Prano Jodelės atminimui įprasminti. 1971 m. jo šimtosioms gimimo metinėms pagerbti buvo išleista proginė autorių kolektyvo knyga Pranas Jodelė, kurios pagrindu 1996 m. buvo pakartotinai išleistas papildytas leidinys Žr. Jonas Kubilius ir kt. (sud.), Profesorius Pranas Jodelė, 1996. . Plačiau kolektyviniame leidinyje pristatoma mokslinė ir pedagoginė P. Jodelės veikla universitete, statybinių medžiagų gamybos ir panaudojimo srityse, taip pat profesinė publicistinė raiška. Jis redagavo pirmuosius Technikos žurnalo numerius, dalyvavo periodinių leidinių Technika ir ūkis, Energetikos komiteto darbai leidyboje, rašė kitoje spaudoje statinių projektavimo ir statybos klausimais. Lietuviškosios techninės terminijos formavimas, lietuvių kalbos puoselėjimas, švietimo pažanga ir jaunimo ugdymas – tai svarbios prielaidos, padėjusios formuoti techninės inteligentijos kultūrinį tapatumą. Joms mokslininkas skyrė daug dėmesio.

 

Apie P. Jodelės asmenybės savybes, profesoriaus ryšius su akademine inteligentija liudija knygoje publikuojami jo kolegų ir studentų atsiminimai. Štai Steponas Kolupaila P. Jodelę apibūdina kaip retos energijos, kita vertus, kuklų, tolerantišką žmogų, ugdžiusį pagarbią akademinę aplinką Žr. Jonas Kubilius ir kt. (sud.), Profesorius Pranas Jodelė, p. 121–122. .

Praeito dešimtmečio pabaigoje nepriklausomoje Lietuvoje išleisti du leidiniai, kurie liudija apie siekį įamžinti žymaus Lietuvos geografo, visuomenininko, profesoriaus Kazio Pakšto biografinį veiklos atvaizdą. Pirmiausia buvo pakartotinai išleista žinomo tarpukario Kauno literatūrologo Juozo Ereto užsienyje jau skelbta knyga Kazys Pakštas: tautinio šauklio odisėja, kurioje K. Pakštas atskleidžiamas ne vien kaip katalikiškosios inteligentijos sąjūdžio veikėjas, bet, remiantis prieinamais autoriui šaltiniais ir jo aplinkos žmonių atsiminimais, pristatoma jo įvairiapusiška raiška ir samprotavimai Žr. Juozas Eretas, Kazys Pakštas: tautinio šauklio odisėja, 2002. .

Istoriografijai vertingi minėtoje knygoje pateikti duomenys apie Kazio Pakšto bendravimą su Steponu Kolupaila, Pranu Kuraičiu ir kitais Kauno akademinės visuomenės lyderiais ir nariais, akademinio elito įtaką įvairiose kultūrinės raiškos srityse.

 

Kitos knygos apie K. Pakštą autorius Vygintas Bronius Pšibilskis siekė panaudoti visus Lietuvoje ir užsienyje turimus šaltinius ir praplėsti biografijos žinias apie žymaus geografo idėjas ir pastangas įgyvendinti savo projektus Žr. Vygintas Bronius Pšibilskis, Kazys Pakštas: tarp vizijų ir realybės, 2003. . Knygoje K. Pakštas pagrįstai pristatomas kaip profesionaliosios geografijos lyderis, pateikiama duomenų apie Lietuvos ežerotyros, Baltijos jūros fizinės geografijos, Lietuvos kartografijos ir kitus jo darbus. Itin šiuolaikiškai aktualūs knygoje aptariami K. Pakšto pasisakymai apie aukštojo mokslo ir jos bendruomenės stiprinimo svarbą plėtojant Lietuvos kultūrą, šalies prezentaciją, tarptautiškumą. Mokslo ir kultūros sąveikos perspektyvos Lietuvos visuomenei vienyti tapo viešų diskusijų objektu „Naujosios Romuvos“ klubo ir kitoje publicistikoje. Monografijoje akcentuojama, kad K. Pakštas buvo Baltijos šalių suartėjimo skatinimo šalininku, tai pirmiausia buvo siejama su kultūrinių ryšių plėtra, vadinamojo Baltoskandijos regiono šalių kultūrinio tapatumo, jų bendrųjų raidos ir paveldo ypatumų sklaida Žr. ten pat, p. 102. .

Gana daug mokslinėje spaudoje rašyta apie vieną iš žymiausių Lietuvos teisės teorijos specialistų, pedagogą ir visuomenės veikėją Mykolą Romerį. Pažymėtini teisės istoriko Mindaugo Maksimaičio tyrimai, kurių metu išsamiai nagrinėtos jo teisinės nuostatos, pateikti svarbiausi biografijos duomenys Žr. Mindaugas Maksimaitis, Mykolas Romeris – Lietuvos sūnus, 2006. .

 

M. Romerio santykiai su akademine bendruomene specialiai analizuoti Jovitos Jankauskienės straipsnyje, kuriame autorė panaudojo Vytauto Didžiojo universiteto senato posėdžių protokolus, universiteto rankraščius ir leidinius Žr. Jovita Jankauskienė, „Mykolas Romeris – Vytauto Didžiojo universiteto rektorius“, p. 183. .

Autorė argumentuotai teigia, kad 1927 m. jau pirmą kartą išrinktas rektoriumi M. Romeris atsiskleidė kaip įvairiapusiška asmenybė, puikus organizatorius, visuomeninio pobūdžio žmogus, todėl buvo kviečiamas į viešus renginius, dalyvavo visuomeninių organizacijų akcijose. Rektoriumi jis buvo renkamas dar du kartus (1933, 1936 m.), per visus rektoriavimo metus siekė lavinti ne tik studentiją, bet ir platesnę visuomenę, norėjo, kad universitetas taptų Kauno ir visos šalies kultūros centru. Rektorius pasižymėjo akademine tolerancija, akcentavo mokslo ir kultūros organizacijų svarbą visuomenei, pats skaitė viešas paskaitas Žr. ten pat, p. 187. .

Tarp Kauno technologijos universiteto šio amžiaus pradžioje išleistų leidinių mokslo raidos ir ypač jo asmenybių kultūrinės raiškos visuomenėje tematika pažymėtina Juozo Leonavičiaus monografija apie žymaus teisininko, sociologo, visuomenės veikėjo, profesoriaus Petro Leono veiklą. Esminis dėmesys knygoje skirtas profesoriaus indėliui į Teisių fakulteto ir universitetinių studijų organizavimą, be to, informatyviai pristatoma jo publicistinė raiška žurnaluose Varpas, Logos, Kultūra.

 

Nurodoma, kad pastarajame žurnale P. Leonas paskelbė net 23 straipsnius istorinės atminties įprasminimo, Lietuvos kultūros plėtojimo ir kitais aktualiais to meto visuomenei klausimais. 1933–1938 m. profesorius buvo Kultūros žurnalo, kuriame aktyviai bendradarbiavo dalis Kauno mokslininkų, vyriausiasis redaktorius ir nuosekliai formavo leidinio kryptingumą, daug dėmesio skirdamas naujiems kultūros reiškiniams. Remdamasis šaltinių visuma, monografijos autorius pagrįstai konstatavo, kad minėtas žurnalas atstovavo laisvos humanitarinės minties srovei, skleidė mokslinį pasaulėvaizdį ir buvo svarbus Lietuvos kultūriniame gyvenime Žr. Juozas Leonavičius, Petras Leonas – Lietuvos sąžinė, p. 437. . Biografinėje knygoje taip pat išspausdinti kai kurie atrinkti tarpukario spaudoje viešinti P. Leono straipsniai kultūros plėtojimo, inteligentijos viešosios raiškos ir kitais klausimais, kurie yra naudingi kultūrinio visuomenės ugdymo siekiams suvokti.

Svarbus buvo tarpukario laikinosios sostinės mokslininkų humanitarų indėlis į nepriklausomos Lietuvos kultūros plėtrą, istoriografijoje jis dar nėra pakankamai išsamiai išnagrinėtas, tačiau naujose monografijose jau tirtas ir įvertintas dalies iškilių asmenybių kultūrinės raiškos vaidmuo.

 

Mokslininko ir itin aktyvaus kultūrininko Mykolo Biržiškos visuomeninė veikla visapusiškai atskleista Vyginto Broniaus Pšibilskio knygoje, ji parengta remiantis rankraštinio ir publicistinio palikimo analize Žr. Vygintas Bronius Pšibilskis, Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai, 2009. . Monografijoje pateikti duomenys byloja apie reikšmingą profesoriaus M. Biržiškos dalyvavimą Lietuvos visuomenės ir kultūros organizacijose, tarptautinių kultūrinių ryšių plėtroje. Taip pat svarbus dėmesys skirtas jo idėjinėms nuostatoms, pažymima, kad jis buvo suklaidintas sovietinės propagandos, todėl siekė plėtoti kultūrinius ryšius su Sovietų Sąjunga ir propagavo sovietinės kultūros gyvenimą. „Pakliuvę į stalininės propagandos pinkles, – rašo knygos autorius, – Sovietų Sąjungos kultūros ir kitais laimėjimais žavėjosi ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų intelektualai“ Ten pat, p. 265. . Iš dalies tai paaiškinama sustiprėjusiu nacistinės Vokietijos agresyvumu.

Mokslo ir kultūros sąveikos bei jos formuojamo kultūrinio tapatumo istorijai suvokti naudinga itin informatyvi Vlado Žuko knyga, skirta vienam iš aktyviausių tarpukario Lietuvos sostinės akademinės inteligentijos visuomenininkų – Vaclovui Biržiškai Žr. Vladas Žukas, Gyvenimas knygai: Vaclovas Biržiška, 2012. . Knygoje remiantis rankraštiniais ir skelbtais duomenimis atskleidžiamas šio profesoriaus dalyvavimas Lietuvos kultūros sąjungos ir kitų organizacijų veikloje, dėmesys kultūros paminklų apsaugai, knygų leidybai, bibliotekų būklei ir kt. Mokslo istoriografijai svarbūs knygoje analizuojami mokslinės ir mokslo populiarinimo literatūros leidybos organizavimo klausimai, kurie buvo V. Biržiškos raiškos akiratyje.

 

Minėtoje monografijoje išsamiai aprašomas Lietuviškosios enciklopedijos leidybos organizavimas, atskleidžiama skirtingų idėjinių nuostatų, t. y. katalikiškosios ir liberaliosios, mokslininkų konsolidacija bendram projektui įgyvendinti, asmeninis V. Biržiškos indėlis į šią visos tautos kultūriniam ugdymui reikšmingą leidybinę veiklą. Pažymėtina, kad V. Biržiškai skirtoje monografijoje aptarti leidybinio darbo sunkumai, mokslinės inteligentijos komunikacijos ypatybės, pateikti argumentuoti kultūrinės raiškos pasiekimų ir nesėkmių vertinimai.

Aldonos Vasiliauskienės knygoje, skirtoje Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriaus Prano Dovydaičio gyvenimui ir veiklai aptarti, yra nurodyti sociokultūriniu požiūriu svarbūs faktai ir vertinimai apie jo siekius integruoti krikščioniškosios pasaulėžiūros nuostatas įvairių kultūros sričių raiškoje Žr. Aldona Vasiliauskienė, Akmenuotas patrioto kelias, 2001. . Tai pirmiausia argumentuotai siejama su publicistine veikla, pavyzdžiui, pažymima, kad P. Dovydaitis bendradarbiavo su studentų Ateitininkų organizacija ir spauda, o pats skirtingu laiku redagavo apie 40 žurnalų ir laikraščių. P. Dovydaitis, pasak autorės, labai prisidėjo prie katalikiškos spaudos organizavimo ir plėtojimo, darė įtaką visuomenės ugdymui, tačiau ši jo publicistinė veikla knygoje nėra išsamiau nagrinėjama.

 

Tai iš dalies kompensuoja knygoje paskelbti informatyvūs priedai: P. Dovydaičio gyvenimą ir idėjines pozicijas atspindintys jo parašyti, spaudoje publikuoti tekstai, atsiminimai apie profesorių, jo korespondencija ir kt. Pažymėtinas leidinyje viešinamas Algirdo Gaižučio pranešimo tekstas apie pozityvų religijos ir mokslo sąveikos vertinimą P. Dovydaičio publicistikoje, kuris buvo skaitytas konferencijoje, skirtoje 110 jo gimimo metinėms paminėti Žr. Aldona Vasiliauskienė, Akmenuotas patrioto kelias, p. 327–330. .

Žymaus Lietuvos kalbininko Juozo Balčikonio veikla ir jos reikšmė nagrinėjama Aldono Pupkio monografijoje Juozas Balčikonis ir jo didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ Žr. Aldonas Pupkis, Juozas Balčikonis ir jo didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, 2013. . J. Balčikonio ryšiai su Kauno universitetine aplinka yra tiek paminėti, kiek tai siejasi su esminiu knygos tematiniu aspektu – didžiojo Lietuvių kalbos žodyno rengimu. Leidinyje akcentuojama pamatinė žodyno reikšmė lietuvių kultūrai, aptariami istoriniai ir teoriniai žodyno rengimo klausimai.

Paminėtina tai, kad Aldonas Pupkis ir Jonas Palionis nepriklausomos Lietuvos kalbininkų spaudoje paskelbė apžvalginių istorinių straipsnių, kuriuose tyrė universiteto mokslininkų dalyvavimą tarpukario Kaune įsteigtos Lietuvių kalbos draugijos veikloje, lietuvių kalbos norminimo projektus ir pradėtus darbus Žr. Aldonas Pupkis, „Lietuvių kalbos draugija per šešis dešimtmečius“, 1995; Jonas Palionis, „Pranas Skardžius ir lietuvių kalbos kultūra“, 1990 ir kt. . Autoriai akcentavo Prano Skardžiaus pastangas ir indėlį į bendrinės lietuvių kalbos vartojimo kultūros visuomenėje plėtrą, atskleidė universiteto inteligentijos indėlį.

 

Universitetinės Kauno bendruomenės elito kūrybinė meninė raiška taip pat sulaukia praeities intelektualų kūrybos paveldo tyrėjų, pirmiausia meno istorikų, dėmesio. Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo knygoje Fotografijos slėpiniai pabrėžiamas hidrologo Stepono Kolupailos indėlis į fotografijos istoriją: jis spaudoje pradėjo publikuoti spalvotas fotografijas, taip pat telkė fotografų bendruomenę, tačiau autoriai pripažįsta, kad jo palikimas dar nėra tinkamai įvertintas Žr. Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas, Fotografijos slėpiniai, p. 86. . Nurodoma, kad 1932 m. buvo įregistruota Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, kurios pirmininku buvo išrinktas S. Kolupaila, o 1933 m. pabaigoje Kaune buvo organizuota pirmoji fotomėgėjų paroda, kurioje dalyvavo 44 fotomėgėjai. Taip pat nurodoma, kad 1937 m. vasario mėn. vykusioje fotomėgėjų parodoje ypatingas pagyrimas už etnografines fotografijas buvo pareikštas profesoriui Ignui Končiui Žr. ten pat, p. 87. . Fotografija tapo svaria lietuvių visuomenės ir Kauno inteligentijos kultūrinio tapatumo simbolizavimo ir sklaidos priemone, ji vis daugiau buvo siejama su vieša publicistine raiška, tad jos interpretacija galėtų būti sietina su platesniu socialinių idėjų raiškos istorijos tyrimų kontekstu.

Apibendrinant skelbtų darbų visumą, pažymėtina tai, kad didelę biografinio pobūdžio darbų dalį parengė Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai, kurie savo institucijų raidą siejo su tarpukario Kauno universitetine bendruomene, tai išsamiau ar mažiau atskleidžia šios bendruomenės elito sociokultūrinę raišką. Tačiau proginiuose ar apžvalginiuose universitetų leidiniuose ši informacija iš esmės visai nepateikiama arba aptariama itin fragmentiškai.

 

Pavyzdžiui, tiek ankstesnių, tiek naujesnio leidimo reprezentatyvioje knygoje Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai viešoji tarpukario Kauno akademinės inteligentijos veikla yra visai nepaminėta, tad nepriklausomos Lietuvos universiteto paskirtis atskleidžiama itin specializuotai ar net imanentiškai – aprašoma tik universiteto struktūros, personalo, studijų ir mokslo organizavimas ir kaita Žr. Alfredas Bumblauskas ir kt. (sud.), Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai, p. 706–743. . Leidinyje Nuo Aukštųjų kursų Kaune iki Kauno technologijos universiteto, be studijų ir mokslo istorijos, iš dalies akcentuojama tai, kad Vytauto Didžiojo universitetas tarpukario metais tapo intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo centru, tačiau visame leidinio tekste apsiribojama studentų organizacijų visuomeninės ir kultūrinės raiškos apžvalga Žr. Algirdas Matukonis (sud.), Nuo Aukštųjų kursų Kaune iki Kauno technologijos universiteto, p. 75–92. .

Išvados

Šių dienų mokslininkai, remdamiesi istorinės patirties analize, pabrėžia, kad kultūrinė raiška skatina ugdyti tautinę savimonę, kad tautiškumas iškyla kaip reikšminga, žmogaus gyvenimą įprasminanti vertybė. Pastarųjų metų mokslinėje literatūroje pirmiausia pabrėžiamas spartus tarpukario laikinosios sostinės – Kauno – modernėjimas, sostinės tapatumo formavimas ir lietuviškosios kultūros raiškos plėtra.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio sostinės pasiekimų vertinimas lietuvių kultūrinio tapatumo stiprinimo požiūriu pirmiausia siejamas su profesūros išugdyta išsilavinusia karta ir jos tautine savimone, sukurtos akademinės veiklos pagrindais, sunorminta ir puoselėjama literatūrine kalba, terminija ir kt.

 

Istorinėje literatūroje tyrėjai įžvelgia svarią universiteto bendruomenės įtaką Kauno gyvenimo kasdienybei: formavo kultūrinę „mikroaplinką“, kuri traukė ir žavėjo miesto gyventojus, skatino atsirasti neformalias intelektualų bendravimo vietas, organizuoti viešus renginius ir kitas akcijas. Taip pat akcentuojama, kad profesūra siekė lavinti ne tik studentus, bet ir platesnę visuomenę, todėl universitete buvo skaitomos viešos paskaitos, viešinama universiteto bibliotekoje kaupiama literatūra. Profesūra ir studentai skatino diskutuoti visuomenės tobulinimo klausimais, kritikuoti negatyvius reiškinius, rūpinosi miesto prestižu, t. y. Kauno istorine architektūra, techniniu ir kitu istoriniu paveldu, istorinės atminties įprasminimu, poilsio objektų steigimu.

Šių dienų istorikai nagrinėja Kauno akademinės lietuvių inteligentijos idėjines nuostatas ir raiškos kryptingumą, kurie atspindėjo profesūros siekius stiprinti lietuvybę ir tautinę kultūrą valstybėje, visuomenės narių savimonės perspektyvas siejo su jos plėtra. Lietuvių kultūrinio tapatumo formavimo idėjinį pagrindą dalis profesūros siejo su katalikiškumu, kai kurie – ir su senosios pagoniškosios kultūros ištakomis.

Kauno akademinės inteligentijos įtaka laikinosios sostinės ir visos to meto Lietuvos visuomenės dvasinei kultūrai, kaip konstatuojama mokslo istorikų literatūroje, sietina su tiesioginiu dalyvavimu skirtingose kultūros ir mokslo organizacijose, taip pat su tuo, kad akademinis elitas buvo tarp svarbiausių Lietuviškosios enciklopedijos redaktorių, populiarių knygų sudarytojai, darbų vertintojai, premijų steigėjai ir skyrėjai.

 

Kauno profesūros dalyvavimas nepriklausomos Lietuvos kultūros gyvenime iš dalies nagrinėtas pastarųjų metų dailės, taip pat literatūros istorijos tyrėjų monografijose ir studijose, kurios išplečia istoriografijos žinias ir vertinimus apie Kauno ir Lietuvos nacionalinio kultūrinio tapatumo formavimą per valstybės nepriklausomybės metus. Tyrimai atskleidžia universiteto mokslininkų rūpestį kultūros institucijų veiklos finansavimo, kultūros paveldosaugos reikalais.

Tyrimai liudija universiteto svarbą plėtojant literatūros studijas ir mokslą Humanitarinių mokslų fakultete, kuris tapo įtakingu akademinio literatūrinio gyvenimo centru – čia buvo kuriami lietuvių literatūros mokslo pagrindai, akademinė literatūros kritika ir kt. Faktografine prasme išskirtina tai, kad universiteto mokslininkai pradėjo leisti pirmuosius periodinius mokslo leidinius, skirtus kultūros istorijai, filologijai ir literatūros tyrinėjimams, juose bendradarbiavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Vaclovas Biržiška, Vincas Krėvė-Mickevičius, Juozas Eretas, Balys Sruoga ir kiti.

Duomenys, skelbti istoriografijoje, byloja, kad ketvirtojo dešimtmečio viduryje Vytauto Didžiojo universitete buvo juntamas ryškus pakilimas, kurį lėmė nauja Lietuvoje užaugusi ir užsienyje pasitobulinusi dėstytojų ir mokslininkų karta, – jie plėtojo mokslinę ir populiarią literatūrinę spaudą, skatino formalios ir neformalios kultūrinės raiškos visuomenėje aktyvėjimą.

 

Nuo 1990 m. Lietuvos mokslinėje spaudoje pradėta skelbti istorijos duomenis apie tuos žymius Pirmosios Lietuvos Respublikos mokslininkus, jų mokslinį ir visuomeninės raiškos palikimą, kurie sovietmečiu buvo mažai viešinti arba apskritai nutylėti. Monografijose ir studijose specialiai nagrinėta Igno Končiaus, Antano Žvirono, Vinco Čepinskio, Prano Jodelės, Kazio Pakšto, Mykolo Romerio, Petro Leono, Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, Prano Dovydaičio ir kitų tarpukario Kauno akademinės bendruomenės elito atstovų mokslinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla. Darbuose pateikti duomenys ir vertinimai byloja apie svarų jų indėlį formuojant Kauno ir nepriklausomos Lietuvos kultūrini tapatumą, tačiau sintetiniuose ar apžvalginiuose šių dienų universitetų istorijos leidiniuose mažai akcentuojama mokslininkų viešosios raiškos reikšmė.

Kritiniu požiūriu paminėtina tai, kad istoriografijoje vis dar itin fragmentiškai atskleista ir įvertinta Kauno profesūros ir studentijos sąveikos kultūrinėje raiškoje problematika – tai kelia studentijos kultūrinės savimonės ir ja paremtos kultūrinės raiškos interpretavimo problemas. Iš dalies tik bendrais bruožais aptariama pedagoginė profesūros įtaka ar personalijų poveikiai studentams arba labiau specializuotai nagrinėjami kai kurių idėjinių nuostatų atspindžiai, studentų organizacijų veikla.

 

Šaltiniai ir literatūra

  • Aleksandravičius, Egidijus, „Istoriografinės problemos“ | Egidijus Aleksandravičius ir kt. (sud.), Vytauto Didžiojo universitetas: mokslas ir visuomenė 1922–2002, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, p. 39–52.
  • Andrijauskas, Antanas, „Istorinės atminties virsmai ir medijos: vertybių hierarchijos konfliktas“ | Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė, Vytautas Rubavičius (sud.), Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje, Vilnius: Kitos knygos, 2011, p. 202–203.
  • Baltrušis, Romualdas, Profesorius Antanas Purėnas, Kaunas: Technologija, 2008.
  • Bumblauskas, Alfredas ir kt. (sud.), Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012.
  • Dzigaitė, Lina, Ignas Končius ir jo „Žemaičių šnektos“, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1992.
  • Eretas, Juozas, Kazys Pakštas: tautinio šauklio odisėja, Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2002.
  • Ginevičius, Romualdas; Algimantas Nakas, „Žurnalo Mokslo ir technikos raida leidybos poreikio ir galimybių analizė“, Mokslo ir technikos raida, 2009, nr. 1, p. 5–27.
  • Ilgūnas, Gediminas, Steponas Kairys, Vilnius: Vaga, 2002.
  • Jakimavičius, Algimantas (sud.), Jurgis Elisonas, Vilnius: Baltic ECO, 1997.
  • Jankauskaitė, Jovita, „Maišto kultūra Kauno literatų bohemiškosios savimonės kontekste 1919–1940“, Istorija, 2013, nr. 2, p. 59–71.
  • Jankauskienė, Jovita, „Mykolas Romeris – Vytauto Didžiojo universiteto rektorius“, Darbai ir dienos, 2010, nr. 53, p. 183–206.
  • Jankevičiūtė, Giedrė, Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918–1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2002.
  • Kastanauskaitė, Laima, Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918–1940), Vilnius: Vaga, 2008.
  • Klimka, Libertas; Juozas Algimantas Krikštopaitis, Istorijos vėjų pagairėje: Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai, Vilnius: Didakta, 2015.
  • Krikštopaitis, Juozas Algimantas, Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje, Vilnius: Mintis, 2013.
  • Krikštopaitis, Juozas Algimantas; Romualdas Juzefovičius (sud.), Historia et Sapientia, Vilnius: Naujoji Romuva, 2011.
  • Kubilius, Jonas ir kt. (sud.), Profesorius Pranas Jodelė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
  • Kuzmickas, Bronislavas, Vertybės kultūrų kontekstuose, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2013.
  • Lapinskienė, Alma; Viktorija Šeina (sud.), Sostinė kaip tapatumo simbolis: Vilnius ir Kaunas tarpukario kultūroje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014.
  • Leonavičius, Juozas, Petras Leonas – Lietuvos sąžinė, Kaunas: Technologija, 2002.
  • Mačionis, Zenonas; Jonas Čepinskis, Profesorius Vincas Čepinskis, Vilnius: Mokslas, 1992.
  • Mačiulis, Dangiras, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 m., Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.
  • Makariūnienė, Eglė (sud.), Antanas Žvironas: straipsniai, laiškai, atsiminimai, Vilnius: Mokslo aidai, 1999.
  • Makariūnienė, Eglė (sud.), Ignas Končius: literatūros rodyklė, Vilnius: Fizikos institutas, 1990.
  • Maksimaitis, Mindaugas, Mykolas Romeris – Lietuvos sūnus, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2006.
  • Mančinskas, Česlovas, Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918–1940, Vilnius: Lietuvos policijos akademija, 1996.
  • Matukonis, Algirdas (sud.), Nuo Aukštųjų kursų Kaune iki Kauno technologijos universiteto, Kaunas: Technologija, 1997.
  • Palionis, Jonas, „Pranas Skardžius ir lietuvių kalbos kultūra“, Gimtoji kalba, 1990, nr. 8–9, p. 22–25.
  • Pivoras, Saulius, „VDU profesoriai ir studentai intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo centre“ | Egidijus Aleksandravičius ir kt. (sud.), Vytauto Didžiojo universitetas: mokslas ir visuomenė 1922–2002, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, p. 111–124.
  • Pšibilskis, Vygintas Bronius, Kazys Pakštas: tarp vizijų ir realybės, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003.
  • Pšibilskis, Vygintas Bronius, Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009.
  • Pupkis, Aldonas, „Lietuvių kalbos draugija per šešis dešimtmečius“, Gimtoji kalba, 1995, nr. 2, p. 1–6; nr. 3, p. 5–13.
  • Pupkis, Aldonas, Juozas Balčikonis ir jo didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013.
  • Rubavičius, Vytautas, „Nacionalinis tapatumas: išlaikymas, savikūra ir tapatumo politika“ | Antanas Andrijauskas, Vytautas Rubavičius (sud.), Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, Vilnius: Kronta, 2008, p. 108—123.
  • Rubavičius, Vytautas, Vėluojanti savastis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
  • Stražnickas, Juozas, Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas, Kaunas: Technologija, 1999.
  • Sverdiolas, Arūnas, Kultūra lietuvių filosofų akiratyje, Vilnius: Apostrofa, 2012.
  • Tamošaitis, Mindaugas, Didysis apakimas, Vilnius: Gimtasis žodis, 2010.
  • Valiulis, Skirmantas; Stanislovas Žvirgždas, Fotografijos slėpiniai, Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2002.
  • Vasiliauskienė, Aldona, Akmenuotas patrioto kelias, Vilnius: Regnum fondas, 2001.
  • Vėlius, Norbertas, „Grąžinkime mokslui humanistinę paskirtį“, Mokslas ir gyvenimas, 1990, nr. 3, p. 2–3.
  • Viliūnas, Giedrius, Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940, Vilnius: Alma littera, 1998.
  • Voverienė, Ona, Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai, Vilnius: Mokslo aidai, 2009.
  • Žukas, Vladas, Gyvenimas knygai: Vaclovas Biržiška, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012.
 

Kaunas Academic Intelligentsia in 1922–1940: Assessments of Cultural Identity Expression in the New Historiography

  • Bibliographic Description: Romualdas Juzefovičius, „Kauno akademinė inteligentija 1922–1940 m.: kultūrinio tapatumo raiškos vertinimai naujojoje istoriografijoje“, @eitis (lt), 2020, t. 1 567, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Romualdas Juzefovičius, „Kauno akademinė inteligentija 1922–1940 m.: kultūrinio tapatumo raiškos vertinimai naujojoje istoriografijoje“, Istorija, 2016, t. 101, nr. 1, p. 69–88, ISSN 1392-0456.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Summary. After Lithuania regained its independence, academic journals presented a number of historical facts and assessments of the cultural activities of the inter-war Kaunas university intelligentsia. Analysis of this information makes it possible to identify the attributes of scientific personalities and their input in the expression of cultural identity in their affected communities. This article aims to systematize the knowledge of historiography and disclose essential features of assessment of cultural expression of Kaunas university intellectuals in the society. The analysis of historiography data and estimates show that since 1990 Lithuanian scientific journals started to publish historical data on those famous scientists of the First Republic of Lithuania, assessment of their scientific and public expression, who in Soviet times got little publicity or generally remained not public. Assessment of achievements of the provisional capital in the period of the First Republic of Lithuania in terms of strengthening the Lithuanian cultural identity is primarily associated with the generation educated by professorship and its national self-consciousness, developed fundamentals of academic performance, formalized and fostered literary language, terminology, etc. Historical literature researchers see a substantial impact of the university community also to Kaunas everyday life: molding the cultural “micro environment,” which attracted and fascinated the city residents, encouraged the formation of informal communication venues of intellectuals, public events and other actions. It is also emphasized that professors sought to not only educate students, but also the wider public, therefore, the university was delivering public lectures, and publicizing literature from the university library. Professors and students encouraged public debate on development issues, criticism of negative phenomena, and were concerned about the city’s prestige.

Keywords: Academic, Cultural Identity, Kaunas, the First Republic of Lithuania.