Straipsnis Nusikalstamų veikų daugeto samprata: teorinės ir praktinės problemos

  • Bibliografinis aprašas: Tomas Girdenis, „Nusikalstamų veikų daugeto samprata: teorinės ir praktinės problemos“, @eitis (lt), 2021, t. 1 716, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Tomas Girdenis, „Nusikalstamų veikų daugeto samprata: teorinės ir praktinės problemos“, Socialinių mokslų studijos, 2009, t. 4, nr. 4, p. 141–157, ISSN 2029-2236.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedra.

Santrauka. Šiame straipsnyje analizuojama nusikalstamų veikų daugeto samprata bei su ja susijusios ir teorinės, ir praktinės problemos. Reikia pasakyti, kad nusikalstamų veikų daugetas suprantamas nevienodai ir iš esmės galima skirti dvi nusikalstamų veikų daugeto sampratos grupes. Pirmos grupės atstovai nusikalstamų veikų daugetą sieja su dviejų ir daugiau nusikalstamų veikų padarymu, neatsižvelgiant į tai, buvo asmuo teistas už ankstesnes nusikalstamas veikas ar ne. Antros grupės atstovai, jiems pritaria ir straipsnio autorius, nusikalstamų veikų daugetą sieja su situacija, kai sprendžiamas klausimas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už kelias veikas, kurios padarytos iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Straipsnyje taip pat pateikiami ir aptariami nusikalstamų veikų daugeto požymiai, analizuojamos teorinės ir praktinės problemos, susijusios su šių požymių taikymu. Taip pat siūloma nusikalstamų veikų daugetą suprasti kaip teisinę situaciją, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas, padarytas iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo.

Pagrindiniai žodžiai: baudžiamoji teisė, nusikalstamų veikų daugetas, nusikalstamų veikų sutaptis, nusikaltimų recidyvas, teistumas.

 

Įvadas

Nusikalstamų veikų daugetas yra dažnas reiškinys Lietuvos teismų praktikoje, neretai asmenys yra teisiami ne už vieną, o už kelias nusikalstamas veikas. Tačiau baudžiamosios teisės moksle vis dar nėra prieita prie vienos nusikalstamų veikų daugeto sampratos. O nusikalstamų veikų daugeto sampratos tinkamas apibrėžimas yra būtina šio instituto taikymo sąlyga, nes tinkamai neapibrėžus nusikalstamų veikų daugeto iškyla tiek teorinių, tiek ir praktinių problemų. Be to, 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui (toliau – ir BK) bei baudžiamosios teisės moksle įsitvirtinant naujoms idėjoms, tapo būtina peržiūrėti senas nusistovėjusias nusikalstamų veikų daugeto nuostatas. Juo labiau kad moksle daugiausia dėmesio visada buvo skiriama nusikalstamų veikų daugeto formoms, nuošaly paliekant šių formų išskyrimo pamatą – nusikalstamų veikų daugeto sampratą bei požymius.

Šio straipsnio tikslas yra suformuluoti nusikalstamų veikų daugeto sampratą, atitinkančią šio instituto prigimtį, bei 2000 m. BK įtvirtintas naujas nuostatas. Tikslui pasiekti straipsnyje tiriami tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų darbai, nemažą dėmesį skiriant ir Lietuvos teismų praktikai. Taikomi istorinis, lyginamasis, dokumentų analizės ir kiti metodai.

 

1. Nusikalstamų veikų daugeto samprata

Nusikalstamų veikų daugeto problematikos nagrinėjimą reikia pradėti nuo nusikalstamų veikų daugeto sampratos apibrėžimo. Moksle išsakoma nuomonė, jog nusikalstamų veikų daugetas suprantamas daugmaž vienodai ir nusikalstamų veikų daugeto apibrėžimo problema iš esmės neegzistuoja Žr. Andrius Nevera, „Nusikalstamų veikų daugeto formos ir jų reikšmė skiriamai bausmei“, p. 21. . Tačiau tai nėra visiškai tikslu, nes būtent dėl nusikalstamų veikų daugeto sampratos nevienodumo baudžiamosios teisės moksle ir yra susiformavusi tokia didelė nusikalstamų veikų daugeto formų įvairovė. Tik tinkamai suvokus nusikalstamų veikų daugeto sampratą galima pradėti kalbėti apie nusikalstamų veikų daugeto formas bei jų įtaką baudžiamajai atsakomybei.

Taigi kaip reikia suvokti nusikalstamų veikų daugetą ir kaip jis suvokiamas baudžiamosios teisės moksle? Visų pirma reikia pasakyti, kad nusikalstamų veikų daugetas gali būti suprantamas dviem prasmėmis – kaip situacija, kai padaromos dvi nusikalstamos veikos, nepaisant to, teistas asmuo už ankstesnę ar ne, ir kaip situacija, kai asmuo padaro dvi nusikalstamas veikas iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Tokia skirtinga nusikalstamų veikų daugeto sampratų interpretacija priklauso nuo mokslininkų požiūrio į nagrinėjamą problematiką ir nuo baudžiamojo įstatymo, kuris orientuoja baudžiamosios teisės mokslą į vieną ar į kitą pusę. Būtent remiantis šiuo pagrindiniu nusikalstamų veikų daugeto sampratų skirstymo kriterijumi ir bus bandoma atskleisti nusikalstamų veikų daugeto sampratą.

 

1.1. Pirmos nusikalstamų veikų daugeto Analizuojant 1961 m. LR BK bei Rusijos (ar TSRS) BK, vietoj „nusikalstamų veikų daugeto“ turėtų būti vartojama „nusikaltimų daugeto“ sąvoka, tačiau dėl terminijos vienodumo darbe nuspręsta vartoti dabartinėje teisėje vartojamus analogiškus terminus. sampratos grupės atstovai nusikalstamų veikų daugetą sieja su dviejų ir daugiau nusikalstamų veikų padarymu, neatsižvelgiant į tai, buvo asmuo teistas už ankstesnes nusikalstamas veikas ar ne. Ši nuomonė yra paplitusi posovietinių valstybių baudžiamosios teisės moksle bei Lietuvoje, galiojant senajam 1961 m. Baudžiamajam kodeksui. Taigi visų pirma kaip nusikalstamų veikų daugetas suprantama situacija, kai padaromos dvi ir daugiau nusikalstamų veikų. Kai kurie baudžiamosios teisės mokslininkai tokia nusikalstamų veikų daugeto samprata ir apsiribodavo ir už tai buvo kritikuojami Žr. Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 37. . Tačiau iš tikrųjų visi šios pozicijos atstovai nusikalstamų veikų daugetą apibrėždavo plačiau, į sampratą įtraukdami ir kitą požymį – būtent tai, kad tos padarytos kelios nusikalstamos veikos turi būti nepraradusios savo juridinės reikšmės Žr. Тамерлан Эльмар Караев, Повторность преступлений, с. 21; В. П. Мальков, Совокупность преступлений: вопросы квалификации и назначения наказания, с. 11. . Tai reiškia, kad nusikalstamų veikų daugetu nelaikomos situacijos, kai suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai, baigėsi ar teismo buvo panaikintas teistumas Žr. Тамерлан Эльмар Караев, Повторность преступлений, с. 21. . Kai kurie mokslininkai į nusikalstamų veikų daugeto požymius įtraukdavo ir procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui nebuvimą Žr. Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 37. , o tai dar tiksliau atspindėjo nusikalstamų veikų daugeto prasmę.

 

Šios nusikalstamų veikų daugeto sampratos grupės atstovai daugiau ar mažiau sutarė dėl sampratos, bet beveik kiekvienas mokslininkas turėdavo savo nusikalstamų veikų daugeto formų klasifikaciją. Štai T. Karajevas skiria dvi nusikalstamų veikų daugeto formas – idealioji sutaptis ir bendrasis nusikaltimų pakartotinumas. Tuo tarpu bendrasis nusikaltimų pakartotinumas apima: 1) nusikaltimų pakartotinumą, kai padaromi keli nusikaltimai iki nuteisimo fakto (gali pasireikšti nevienkartiškumo, sistematiškumo ir versliškumo formomis); 2) specialųjį nusikaltimų recidyvą, kai teistas asmuo padaro vieną ar kelis panašius ar tapačius nusikaltimus; 3) realiąją sutaptį, kai padaromi keli nepanašūs arba panašūs, kai nėra numatytas pakartotinumas kaip kvalifikuojantis požymis, nusikaltimai, už kuriuos asmuo nėra teistas; 4) bendrąjį recidyvą, kai padaromi nepanašūs arba panašūs, kai nėra numatytas pakartotinumas kaip kvalifikuojantis požymis, nusikaltimai ir bent už vieną iš jų asmuo buvo teistas Žr. Тамерлан Эльмар Караев, Повторность преступлений, с. 26. . V. Malkovas taip pat skiria tik dvi nusikalstamų veikų daugeto formas – idealiąją sutaptį ir pakartotinumą, tačiau pakartotinumą detalizuoja kiek kitaip ir skiria dvi rūšis: 1) pakartotinumas susijęs su nuteisimu už anksčiau padarytą nusikaltimą ir 2) pakartotinumas nesusijęs su ankstesniu nuteisimu (ši forma apima nevienkartiškumą, sistematiškumą, versliškumą ir realiąją sutaptį) Žr. В. П. Мальков, Совокупность преступлений: вопросы квалификации и назначения наказания, с. 14–27. . Kiti autoriai skiria nusikaltimų pakartotinumą ir nusikaltimų sutaptis Žr. Тамерлан Эльмар Караев, Повторность преступлений, с. 24. . Tačiau plačiausiai baudžiamosios teisės moksle buvo įsitvirtinusios trys nusikalstamų veikų daugeto formos – pakartotinumas, recidyvas ir nusikaltimų sutaptis Žr. Александр Максимович Яковлев, Совокупность преступлений по Советскому уголовному праву, с. 36–53; Alfonsas Klimka, Nusikaltimų kvalifikavimas, p. 83; Vladas Pavilionis, Gintaras Švedas, Armanas Abramavičius ir kt., Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 312–334; Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 45. .

 

Galiojant 1961 m. Baudžiamajam kodeksui didžiausio pripažinimo Lietuvoje sulaukė trinarė nusikalstamų veikų daugeto sistema, t. y. buvo skiriamos trys nusikalstamų veikų daugeto formos: nusikaltimų sutaptis, nusikaltimų pakartotinumas ir nusikaltimų recidyvas Žr. Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 45.; Andrius Nevera, „Nusikalstamų veikų daugeto formos ir jų reikšmė skiriamai bausmei“, p. 21; Klimka, A., p. 83. . Kaip nusikaltimų sutaptis buvo suprantami atvejai, kai „asmuo padarė du ar daugiau nusikaltimų, kvalifikuojamų atskirai, ir nė už vieną iš jų anksčiau nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn“ Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 45. . Nusikaltimų sutaptis galėjo įgyti dvi formas: idealioji nusikaltimų sutaptis ir realioji nusikaltimų sutaptis. Idealioji nusikaltimų sutaptis buvo suprantama kaip situacija, kai kaltininkas viena veika padaro du nusikaltimus, numatytus skirtingose baudžiamojo įstatymo normose Žr. Vladas Pavilionis, Gintaras Švedas, Armanas Abramavičius ir kt., Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 323; Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 46. , o kaip realioji nusikaltimų sutaptis suprantama situacija, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose Žr. Vladas Pavilionis, Gintaras Švedas, Armanas Abramavičius ir kt., Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 325; Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 50. . Pakartotinumas ir recidyvas – tai tarpusavyje susipynusios nusikaltimų daugeto formos, nes kiekvienas recidyvo atvejis buvo laikomas ir pakartotinumu, bet ne atvirkščiai. Taigi kaip pakartotinumas buvo suprantama situacija, kai asmuo padaro du ar daugiau savarankiškų nusikaltimų. Paprastai buvo skiriamos dvi pakartotinumo rūšys: bendrasis (paprastasis) pakartotinumas, kai padaromi du ar daugiau savarankiškų nusikaltimų, ir specialusis pakartotinumas, kai padaromi du ar daugiau tapačių ar vienarūšių nusikaltimų Žr. Vladas Pavilionis, Gintaras Švedas, Armanas Abramavičius ir kt., Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 328–329; Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 5–55. . Pakartotiniu nusikaltimas būdavo pripažįstamas neatsižvelgiant į tai, buvo asmuo teistas už ankstesnį nusikaltimą ar ne, svarbu, kad nebūtų išnykusios juridinės ankstesnio nusikaltimo pasekmės (teistumas, senatis ir t. t.). Recidyvas buvos skiriamas kaip atskira daugeto forma ir buvo suprantamas kaip nusikaltimo padarymas, kai asmuo jau nuteistas už ankstesnį nusikaltimą. Jis taip pat buvo skirstomas į bendrąjį ir specialųjį Žr. Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 55. bei penitenciarinį Žr. Vladas Pavilionis, Gintaras Švedas, Armanas Abramavičius ir kt., Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 331. recidyvą.

 

Galiojant 1961 m. BK ši sistema išplaukė iš BK nuostatų, kadangi kai kurių nusikaltimų sudėtys numatė kvalifikuojančius požymius – pakartotinumą (1961 m. BK 272 str. 2 d.) ir recidyvą (1961 m. BK 272 str. 3 d.), o tai įpareigojo teismą kvalifikuojant veiką atsižvelgti į ankstesnių nusikaltimų padarymą ir į asmens turimus teistumus. Tačiau ši nusikaltimų daugeto sistema buvo itin paini, joje buvo daug trūkumų, tad ji sulaukė nemažai Lietuvos mokslininkų kritikos Žr. Vytautas Piesliakas, „Nusikaltimų daugetas ir jo baudžiamojo teisinio vertinimo probleminiai klausimai“, p. 135–139; Andrius Nevera, „Nusikalstamų veikų daugeto formos ir jų reikšmė skiriamai bausmei“, p. 21–25. . Visų pirma esant tokioms nusikaltimų daugeto formoms ir tuo metu susiformavusiai teismų praktikai nusikaltimų kvalifikavimas, o kartu ir bausmės skyrimas priklausė ne nuo padarytų nusikaltimų pavojingumo, o nuo keistų įsisenėjusių kvalifikavimo taisyklių. Štai, pavyzdžiui, tais atvejais, kai pakartotinumas buvo įtvirtintas kaip kvalifikuojantis požymis (pvz., 1961 m. BK 27 str. 2 d. – plėšimas pakartotinai), pirmasis padarytas nusikaltimas būdavo kvalifikuojamas atskirai (pvz., 1961 m. BK 272 str. 1 d.), o visi kiti pakartotiniai šio nusikaltimo padarymo atvejai buvo kvalifikuojami pagal tą normą, kuri numatė pakartotinumą kaip kvalifikuojantį požymį. Taigi neatsižvelgiant į tai, kiek paskesnių nusikaltimų padarė asmuo, visi kiti nusikaltimai buvo vertinami kaip vienas nusikaltimas (pvz., 1961 m. BK 272 str. 2 d.). Štai

O. V. nuteistas už tris nusikaltimus – 2000 m. kovo 26 d. įvykdytą vagystę, 2000 m. lapkričio 16 d. skirtingose vietose ir skirtingu laiku įvykdytus du plėšimus. Jo nusikaltimai kvalifikuoti tik pagal du BK straipsnius, t. y. pagal BK 271 str. 1 d. ir BK 272 str. 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-172/2003.
 

Tokia pat praktika būdavo ir tais atvejais, kai pakartotinumas nebūdavo kvalifikuojantis požymis, t. y. jei asmuo padarydavo kelis tapačius nusikaltimus, kiekvienas padarytas nusikaltimas buvo įvardijamas kaip atskiras „epizodas“, o visos veikos kvalifikuojamos pagal vieną BK straipsnį Žr. Vladas Pavilionis, Gintaras Švedas, Armanas Abramavičius ir kt., Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 313, 328. .

Č. L. buvo kaltinamas trejų metų laikotarpiu padaręs 11 piktnaudžiavimo tarnyba nusikaltimų, tačiau jo veiksmai buvo vertinami pagal vieną BK straipsnį – BK 285 str. 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-24/2002.

Tačiau kartais susiklostydavo absurdiška situacija, kai asmens padaryti pakartotiniai nusikaltimai dėl tam tikrų aplinkybių (bendrininkavimo fakto ar dėl veikos nutrūkimo parengtinėje stadijoje) nebuvo vertinami pagal vieną BK straipsnį, o būdavo kvalifikuojami atskirai.

Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. birželio 4 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje bei pakartotinai pagrobė kelias antenas nuo skirtingų namų pagal BK 271 str. 2 d., taip pat nuteistas už vėliau įvykusį padėjimą pagrobti turtą įsibraunant į gyvenamąją patalpą pagal BK 18 str. 6 d. ir 271 str. 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-54/2002.
 

Toks nusikaltimų kvalifikavimas kėlė daug problemų. Visų pirma, keli vienodomis sąlygomis padaryti nusikaltimai galėjo įgauti skirtingas nusikaltimų daugeto formas, o tai turėjo didelės įtakos skiriamai bausmei, nes bausmės skyrimo taisyklės, esant nusikaltimų sutapčiai ir nusikaltimų pakartotinumui, buvo nevienodos. Be to, kelių nusikaltimų padarymas ne visada atsispindėdavo kvalifikuojant nusikaltimus, o tai sukeldavo problemų nustatant, kiek nusikalstamų veikų asmuo padarė. Taip pat neišspręstas buvo bausmių skyrimo klausimas esant nusikaltimų daugetui. Esant tiek idealiajai, tiek realiajai nusikaltimų sutapčiai bausmės buvo skiriamos pagal tas pačias taisykles, teismų nuožiūrai paliekant klausimą dėl bausmių apėmimo būdo. Visa tai teismams kėlė labai daug problemų Žr. Vytautas Piesliakas, „Nusikaltimų daugetas ir jo baudžiamojo teisinio vertinimo probleminiai klausimai“, p. 134–136; Baudžiamųjų įstatymų principinės nuostatos ir jų įgyvendinimas naujame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, 1995. .

Taigi visi šios pozicijos atstovai iš esmės buvo teisūs taip apibrėždami nusikalstamų veikų daugetą, kadangi tiek TSRS, tiek 1961 m. LR BK buvo įtvirtinę pakartotinumą ir recidyvą kaip nusikalstamas veikas kvalifikuojančius požymius, todėl nusikalstamų veikų daugetas ir turėjo būti aiškinamas plačiąja prasme – kaip daugetą vertinant ir situacijas, kai asmuo, teistas už nusikalstamos veikos padarymą, padaro naują nusikalstamą veiką. Tačiau 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam 2000 m. Baudžiamajam kodeksui buvo atsisakyta tokių nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių kaip pakartotinumas ir recidyvas, o tai savo ruožtu suformavo naują požiūrį į nusikalstamų veikų daugetą.

 

1.2. Antros pozicijos atstovai nusikalstamų veikų daugetą sieja su situacija, kai sprendžiamas klausimas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už kelias veikas, kurios padarytos iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Ši pozicija įgijo didesnį „teisinį svorį“ įsigaliojus naujajam 2000 m. Baudžiamajam kodeksui. Šios pozicijos Lietuvoje pradininku reikėtų laikyti prof. V. Piesliaką – jis jau 1995 m. siūlė atsisakyti recidyvo kaip daugeto formos ir daugetą siejo su situacija, kai asmuo padaro kelis nusikaltimus, kuriuos ir reikia teisiškai įvertinti Žr. Vytautas Piesliakas, „Nusikaltimų daugetas ir jo baudžiamojo teisinio vertinimo probleminiai klausimai“, p. 133–144. . Prof. V. Piesliako nuomone, nusikalstamų veikų daugetą reikia suprasti kaip teisinę situaciją, kai asmuo padaro kelias nusikalstamas veikas, dėl kurių sprendžiamas jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas Žr. Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė, kn. 2: Aplinkybės, darančios įtaką baudžiamajai atsakomybei, ir nusikalstamos veikos teisiniai padariniai, p. 123. . Panašios nuomonės yra ir A. Nevera teigdamas, kad „nusikalstamų veikų daugetas yra tada, kai padaromos kelios nusikalstamos veikos ir nėra teisinių kliūčių kaltininką patraukti baudžiamojon atsakomybėn bent už dvi iš jų“ Andrius Nevera, „Nusikalstamų veikų daugeto formos ir jų reikšmė skiriamai bausmei“, p. 21. , nusikalstamų veikų daugetą pripažįstant tik tada, kai „kas nors padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų ir dėl jų padarymo kaltinamuoju nuosprendžiu nuteisiamas paskiriant subendrintą bausmę“ Ten pat, p. 23. . Taigi taip pat siūloma atsisakyti recidyvo kaip daugeto formos.

 

Sprendžiant apie nusikalstamų veikų daugeto sampratą, reikia pradėti nuo šio instituto poreikio baudžiamojoje teisėje. Visas Baudžiamasis kodeksas yra orientuotas į baudžiamąją atsakomybę už vieną nusikalstamą veiką. Taigi tik padarius kelias nusikalstamas veikas atsiranda specialių taisyklių poreikis – būtent nusikalstamų veikų daugeto instituto poreikis. Nusikalstamų veikų daugeto instituto paskirtis yra išspręsti kelias pagrindines problemas: 1) nusikalstamų veikų kvalifikavimo problemą, atribojant nusikalstamų veikų daugetą nuo pavienės nusikalstamos veikos (veika turi būti kvalifikuojama pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį, esant pavienei veikai, ar kelis straipsnius, esant nusikalstamų veikų daugetui), ir 2) baudžiamosios atsakomybės individualizavimo problemą (reikia nustatyti nusikalstamų veikų daugeto rūšį bei jos įtaką baudžiamajai atsakomybei). Tais atvejais, kai asmuo, teistas už nusikalstamą veiką, padaro naują nusikalstamą veiką, sprendžiamas klausimas dėl tokio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal bendras taisykles (t. y. padarius vieną nusikalstamą veiką), o ankstesnis teistumas gali būti įvertinamas pasitelkiant kaltininko asmenybės institutą (jam priskiriant nusikaltimų recidyvą). Taigi peršasi logiška išvada, kad kaltininko asmenybės vertinimą sieti su kelių nusikalstamų veikų vertinimo problema yra netikslinga. Juo labiau kad 2000 m. Baudžiamasis kodeksas panaikino recidyvą ir pakartotinumą kaip nusikalstamą veiką kvalifikuojančius požymius.

 

Todėl nusikalstamų veikų daugeto sampratą siūlyčiau sieti ne su kelių nusikalstamų veikų padarymo faktu, kaip siūlo daugelis autorių, tarp jų ir antrosios pozicijos atstovas A. Nevera, bet su teisinio sprendimo priėmimu dėl kelių nusikalstamų veikų vertinimo. Todėl reikėtų pritarti prof. V. Piesliako nuomonei, kad nusikalstamų veikų daugetas – tai „teisinė situacija, kai asmuo padaro kelias nusikalstamas veikas, dėl kurių sprendžiamas jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas“ Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė, kn. 2: Aplinkybės, darančios įtaką baudžiamajai atsakomybei, ir nusikalstamos veikos teisiniai padariniai, p. 123. . Taigi nusikalstamų veikų daugetą siejant ne su kelių nusikalstamų veikų padarymu, o su jų vertinimu galima tinkamiau atskleisti nusikalstamų veikų daugeto prigimtį ir paskirtį. Kartu išsprendžiamas ir recidyvo vietos baudžiamojoje teisėje klausimas, priskiriant jį prie kaltininko asmenybės instituto, nes recidyvo atveju vertinama tik viena nusikalstama veika ir ją padariusio asmens asmenybė (t. y. ankstesnis teistumas).

Taigi nusikalstamų veikų daugetą siūlyčiau apibrėžti taip: tai tokia teisinė situacija, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas, padarytas iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo.

 

Tokia nusikalstamų veikų daugeto samprata iš esmės atitinka baudžiamosios teisės moksle pateikiamą nusikalstamų veikų sutapties sampratą bei požymius Žr. Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė, kn. 2: Aplinkybės, darančios įtaką baudžiamajai atsakomybei, ir nusikalstamos veikos teisiniai padariniai, p. 125; Марк Игоревич Бажанов, Назначение наказания по совокупности преступлений и совокупности приговоров, с. 3; Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 45; Александр Максимович Яковлев, Совокупность преступлений по Советскому уголовному праву, с. 45; Vladas Pavilionis, Gintaras Švedas, Armanas Abramavičius ir kt., Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 323. . Tai yra natūralu, nes kelių nusikalstamų veikų padarymas iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo visada buvo vertinamas kaip nusikalstamų veikų sutaptis. Taigi remiantis anksčiau išdėstytais argumentais atsisakius recidyvo kaip nusikalstamų veikų daugeto formos ir naujai apibrėžus nusikalstamų veikų daugeto sampratą, nusikalstamų veikų sutaptis turi prarasti savo dabartinę prasmę ir turi būti prilyginta nusikalstamų veikų daugetui.

2. Nusikalstamų veikų daugeto požymiai

Siekiant detaliau suvokti nusikalstamų veikų daugeto sampratą, tikslinga skirti šiuos nusikalstamų veikų daugeto požymius:

  1. asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas;
  2. tos nusikalstamos veikos yra padarytos iki apkaltinamojo nuosprendžio už jas priėmimo.
 

2.1. Pirmasis nusikalstamų veikų daugeto požymis yra tai, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas. Tai reiškia, kad asmuo turi padaryti dvi ar daugiau veikų, kurios atitinka BK specialiojoje dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Gali būti padaromos tiek skirtingos nusikalstamos veikos, tiek ir atitinkančios tą patį BK straipsnį. Visos padarytos nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuojamos atskirai, net ir tuo atveju, jei padaromos nusikalstamos veikos, atitinkančios tą patį BK straipsnį. Štai

L. P. buvo nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d., 178 str. 2 d. ir 178 str. 2 d. už tris vagystes, įvykdytas skirtingu laiku Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-60/2008. .

Kaip nusikalstama veika vertinamos ir veikos, nutrūkusios pasikėsinimo ar rengimosi (daryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą) stadijoje, bei nusikalstamos veikos, padarytos bendrininkaujant, neatsižvelgiant į bendrininko vaidmenį. Taip pat reikia pažymėti, kad nusikalstamų veikų daugetas gali pasireikšti kaip nusikaltimų daugetas, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų daugetas arba tik kaip baudžiamųjų nusižengimų daugetas.

 

Tačiau nusikalstamų veikų daugetu nelaikoma situacija, kai padaroma nusikalstama veika ir kitas teisės pažeidimas (administracinis teisės pažeidimas, drausminis nusižengimas ar civilinės teisės pažeidimas). Teisinio vertinimo problemų kelia administracinio teisės pažeidimo ir nusikalstamos veikos daugeto klausimas Žr. Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė, kn. 2: Aplinkybės, darančios įtaką baudžiamajai atsakomybei, ir nusikalstamos veikos teisiniai padariniai, p. 123–124. – ši teisės pažeidimų sutaptis negali būti išspręsta vienoje baudžiamojoje byloje. Nei BPK, nei ATPK nenumato, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą būtų galima išspręsti administracinės atsakomybės klausimą. Administracinės atsakomybės klausimai turi būti sprendžiami atskirame administraciniame procese. Be procesinių nepatogumų, tokie dvigubi procesai gali sukelti neigiamų pasekmių atsakomybėn traukiamam asmeniui. Kadangi nėra numatytas administracinio teisės pažeidimo ir nusikalstamos veikos daugetas, gali susidaryti paradoksali situacija, kai, esant administracinio teisės pažeidimo ir nusikalstamos veikos idealiajai sutapčiai, asmuo bus nubaustas už abi veikas, o nesant skirtingų atsakomybės rūšių bausmių bendrinimo taisyklių, jis patirs didesnius suvaržymus, nei esant nusikalstamų veikų idealiajai sutapčiai, kai švelnesnė bausmė yra apimama griežtesnės. Nepaisant to, kad traukimas administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn, esant idealiajai kelių teisės pažeidimų sutapčiai, neprieštarauja principui non bis in idem (Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Oliveira prieš Šveicariją) Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Oliveira prieš Šveicariją, 1998. , tai prieštarauja elementariai logikai. Tokiu atveju sankcijos turėtų būti subendrintos apėmimo būdu, tačiau tai įgyvendinti būtų itin sudėtinga dėl atskirų baudžiamojo ir administracinio procesų.

 

Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežtesnė už administracinę, baudžiamoji sankcija visada turėtų apimti administracinę nuobaudą. Tada kyla klausimas dėl traukimo administracinėn atsakomybėn tikslingumo. Todėl siekiant sutaupyti valstybės išteklius (tiek žmogiškuosius, tiek ir materialinius) bei išvengti susidariusios nelogiškos situacijos, siūlytina ATPK papildyti 33(1) straipsniu, jame numatant, kad esant nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo idealiajai sutapčiai asmuo yra netraukiamas administracinėn atsakomybėn. Žinoma, paaiškėjus kad asmuo nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką, kuri sudarė idealiąją sutaptį su administraciniu teisės pažeidimu, tokį asmenį, vadovaujantis ATPK 35 str. 2 d., bus galima patraukti administracinėn atsakomybėn. Juo labiau kad panaši praktika jau taikoma. Štai

Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. B. buvo nuteistas už vagystę įsibraunant į saugyklą pagal BK 178 str. 2 d., nes 2008 m. birželio 12 d. įsibrovė į automobilį „VW Golf“, priklausantį A. O., išdauždamas dešinės pusės orlaidės stiklą, kurio vertė 50 Lt, ir pagrobė 650 Lt vertės turto Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. 1-612-409/2008. .

Nepaisant to, kad A. B. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už vagystę, administracinės atsakomybės klausimas už tyčinį turto sugadinimą, nepadariusį žymios žalos (ATPK 50(3) str.), nebuvo spręstas, nors teisinio pagrindo netraukti administracinėn atsakomybėn nėra. Identiškai situacija buvo įvertinta ir kitose panašiose bylose Žr. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. 1-776-167/2007; Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. 1-675-771/2008. .

 

Daugelis autorių kaip būtiną nusikalstamų veikų sutapties ar nusikalstamų veikų daugeto požymį nurodo juridinių kliūčių patraukti baudžiamojon atsakomybėn nebuvimą Žr. Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė, kn. 2: Aplinkybės, darančios įtaką baudžiamajai atsakomybei, ir nusikalstamos veikos teisiniai padariniai, p. 125; Andrius Nevera, „Nusikalstamų veikų daugeto formos ir jų reikšmė skiriamai bausmei“, p. 21; Vladas Pavilionis, Gintaras Švedas, Armanas Abramavičius ir kt., Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 323. . Paprastai kaip juridinės kliūtys yra įvardijamos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties suėjimas Žr. Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė, kn. 2: Aplinkybės, darančios įtaką baudžiamajai atsakomybei, ir nusikalstamos veikos teisiniai padariniai, 2008. bei procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui buvimas Žr. Vladas Pavilonis, Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, p. 37. . Dažniausiai pasitaikanti procesinė baudžiamojo persekiojimo kliūtis – nukentėjusiojo skundo nebuvimas bylose, kur toks skundas yra būtinas. Žinoma, praktikoje gali pasitaikyti ir kitų juridinių kliūčių, pavyzdžiui, įstatymo, naikinančio veikos nusikalstamumą, priėmimas, imuniteto nuo valstybės baudžiamosios jurisdikcijos buvimas, asmenį išdavusios valstybės sutikimo teisti už kitą nusikalstamą veiką nebuvimas, kai teisiamas asmuo išduotas pagal prašymą dėl ekstradicijos ar pagal Europos arešto orderį (specialumo taisyklės taikymas) ir t. t. Baigtinio juridinių kliūčių patraukti baudžiamojon atsakomybėn sąrašo pateikti, ko gero, neįmanoma ir nebūtina.

 

Tačiau būtina kelti šio požymio išskyrimo reikalingumo klausimą – ar tikrai šis požymis yra būtinas ir ar jis atspindi nusikalstamų veikų daugeto esmę? Štai M. Bažanovas tokio atskiro požymio išskyrimui nepritaria ir analizuodamas nusikalstamų veikų sutapties požymius teigia, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties suėjimas ar kitų kliūčių buvimas – tai bendrosios kliūtys, panaikinančios galimybę asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ne tik esant nusikalstamų veikų sutapčiai, bet ir asmeniui padarius pavienę nusikalstamą veiką Žr. Марк Игоревич Бажанов, Назначение наказания по совокупности преступлений и совокупности приговоров, с. 6. . Su tokia pozicija negalima nesutikti. Iš tiesų, visos juridinės kliūtys, neleidžiančios asmens patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas, yra ne kas kita kaip juridinės kliūtys, apskritai neleidžiančios asmens patraukti baudžiamojon atsakomybėn, neatsižvelgiant į tai, kiek nusikalstamų veikų yra padaryta. Taigi šis požymis niekaip neapibūdina nusikalstamų veikų daugeto ir sietinas su visais atvejais, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Štai niekam net nekyla minčių teigti, kad vagystė – tai svetimo turto pagrobimas, nesant juridinių kliūčių asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Vadovaujantis tokia logika galima daryti išvadą, kad požymis, neatspindintis reiškinio esmės, yra nebūtinas. Be to, siekiant išvengti neapibrėžtumo ar interpretacijų galimybės pirmąjį nusikalstamų veikų daugeto požymį siūlytina sieti ne su kelių nusikalstamų veikų padarymo faktu, o su situacija, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas. Faktas, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, pašalina galimybę kaip nusikalstamų veikų daugetą vertinti situacijas, kai asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, tačiau yra juridinių kliūčių jį traukti baudžiamojon atsakomybėn.

 

2.2. Taip pat yra būtina, kad kelios nusikalstamos veikos, už kurias asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, būtų padarytos iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo. Būtent remiantis šiuo požymiu tampa įmanoma nusikalstamų veikų daugetą atriboti nuo nusikaltimų recidyvo. Kelių nusikalstamų veikų padarymas iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo gali pasireikšti keliomis pagrindinėmis situacijomis:

1) Kai padaromos kelios nusikalstamos veikos, už kurias yra traukiama baudžiamojon atsakomybėn vienu nuosprendžiu 1 – padaryta pirma nusikalstama veika; 2 – padaryta antra nusikalstama veika; 3 – priimtas apkaltinamasis nuosprendis už pirmą ir antrą nusikalstamas veikas, subendrinant bausmes pagal BK 63 str. :

1) Kai padaromos kelios nusikalstamos veikos, už kurias yra traukiama baudžiamojon atsakomybėn vienu nuosprendžiu
 

2) Kai padaromos kelios nusikalstamos veikos iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo už bent vieną iš jų, tačiau priimant sprendimą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas nusikalstamas veikas dėl bent vienos iš nusikalstamų veikų yra jau priimtas apkaltinamasis nuosprendis 1 – padaryta pirma nusikalstama veika; 2 – padaryta antra nusikalstama veika; 3 – priimtas apkaltinamasis nuosprendis už pirmą nusikalstamą veiką; 4 – priimtas apkaltinamasis nuosprendis už antrą nusikalstamą veiką, subendrinant bausmes pagal BK 63 str. su pirmu nuosprendžiu paskirta bausme. :

2) Kai padaromos kelios nusikalstamos veikos iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo už bent vieną iš jų, tačiau priimant sprendimą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas nusikalstamas veikas dėl bent vienos iš nusikalstamų veikų yra jau priimtas apkaltinamasis nuosprendis