Straipsnis Lietuvos pensijų sistemos modelis ir pensijų garantijų perspektyvos

  • Bibliografinis aprašas: Audrius Bitinas, „Lietuvos pensijų sistemos modelis ir pensijų garantijų perspektyvos“, @eitis (lt), 2021, t. 1 727, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Audrius Bitinas, „Lietuvos pensijų sistemos modelis ir pensijų garantijų perspektyvos“, Jurisprudencija, 2008 t. 110, nr. 8, p. 18–26, ISSN 1392-6195.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto Viešojo administravimo katedra.

Santrauka. Straipsnyje aptariamos Lietuvos pensijų sistemos modelio problemos ir jo tobulinimo perspektyvos. Straipsnio tema aktuali dėl to, kad atlikta Lietuvos pensijų sistemos perspektyvų analizė leidžia modeliuoti Lietuvos pensijų sistemą atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių pensijų sistemas, taip pat prognozuoti tolesnes Lietuvos pensijų sistemos reformas. Straipsnio tikslas – įvertinti Lietuvos pensijų sistemos modelio būklę ir perspektyvas, taip pat atlikti 2003 m. Lietuvos kaupiamųjų pensijų sistemos reformos pasekmių analizę. Analizuojant Lietuvos pensijų sistemos modelį taikyti mokslinės literatūros ir teisės aktų analizės, istorinis ir lyginamosios analizės metodai. Šio straipsnio teorinio tyrimo rezultatai, pateikiami apibendrinimai ir išvados gali būti panaudoti reformuojant Lietuvos pensijų sistemą ar kaip metodinė literatūra šia tema besidomintiems akademinės bendruomenės nariams.

Pagrindiniai žodžiai: pensijų sistema, reforma, modelis, kaupiamoji sistema.

 

Įvadas

Probleminė situacija. Socialinės apsaugos sistemų renovavimas pirmiausia siekiant sustiprinti socialinę sritį yra neišvengiamas Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, dėl visuomenės senėjimo, tradicinių šeimos struktūros pokyčių, technologinės pažangos, inovacijų ir globalizacijos. Pensijų sistemos nuolat reformuojamos ieškant geriausio modelio ir analizuojant kitų valstybių geriausią praktiką, tačiau tuo pat metu būtina identifikuoti ir socialinius, ekonominius bei kultūrinius reiškinius, kadangi pensijų sistemų ateitis priklauso ne tik nuo demografinių ar socialinių pokyčių, bet ir nuo ekonomikos augimo, politinių partijų sutarimo ir socialinių partnerių bendradarbiavimo.

Lietuvos pensijų sistemos reformos ir pensijų sistemos modelio tobulinimas yra aktuali tema. Pagrindinis pensijų sistemos tikslas yra sukurti kiekvienam šios sistemos dalyviui stabilų ir pakankamą senatvės pajamų šaltinį, todėl valstybinio socialinio draudimo garantijos negali būti mažinamos. Lietuvos mokslininkai kritiškai vertina valstybinio socialinio draudimo pensijų garantijų mažinimą. P. Gylys teigia, kad kai kurių Rytų Europos valstybių patirtis parodė, kad privatūs privalomieji kaupiamieji pensijų fondai buvo steigiami gerai neįsigilinus į reformų padarinius, o reformų rezultatai buvo blogesni už lauktuosius Žr. Povilas Gylys, “Reforms of Pension System in Lithuania,” 2004. . A. Guogio nuomone, taip Lietuvoje sprendžiant socialines problemas, socialinės Europos vizija nuo jos tolsta, o ne artėja Žr. Arvydas Guogis, „Globalizacijos poveikis socialinei apsaugai ir socialinei atskirčiai“, 2004. . Galima pritarti R. Lazutkos nuomonei, kad tikrasis 2003 m. Lietuvos kaupiamųjų pensijų reformos tikslas – valstybinė protekcija atskirai verslo rūšiai, o gyventojai veržiasi į privačius pensijų fondus genami socialinio nesaugumo ir nesuvokdami, kad taip nuo jo tik dar labiau tolsta Žr. „Pensijų reforma – valstybinė protekcija verslui“, 2004. .

 

1. Lietuvos pensijų sistemos modelis

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos pensijų sistema buvo konstruojama pagal Bismarko socialinės apsaugos tradicijos kontinentinės Europos pensijų sistemos modelį. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema yra universali ir apima beveik visus Lietuvos Respublikos gyventojus, o teisė gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas siejama su asmens dalyvavimu socialinio draudimo sistemoje. Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje pastebimi tokie kontinentinės Europos pensijų sistemos modelio bruožai: išmokos priklauso nuo buvusio atlyginimo ir darbo stažo, socialinio draudimo fondas finansuojamas socialinio draudimo įmokomis, socialinės apsaugos sistema remiasi darbo rinka, mažiausias pajamas gaunantiems asmenims mokamos socialinės paramos išmokos ir kiti. Toks modelio pasirinkimas grindžiamas ne tik tarptautinių ekspertų patarimais ar socialistinės teisės tradicijų įtaka, bet ir tuometinėmis ekonominėmis priežastimis – poreikiu skatinti darbo rinką ir surinkti socialinio draudimo įmokas.

Lietuvos pensijų sistemą taip pat galima priskirti Rytų Europos pensijų sistemos modeliui, kadangi Lietuvos pensijų sistema pasižymi neproporcingu socialinio draudimo įmokų ir pensijų pakeičiamumo normos santykiu: socialinio draudimo įmokos didelės, pensijų pakeičiamumo norma – santykinai nedidelė (tai iš dalies lėmė tarybinio stažo bei tarybinių atlyginimų nuvertinimas). Lietuvos pensijų sistemos finansavimo šaltinis – socialinio draudimo įmokos, kurių dydis ir atskiri dydžiai kiekvienai socialinio draudimo rūšiai kasmet tvirtinami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu.

 

Pagrindinius Lietuvos pensijų sistemos organizavimo principus ir orientaciją į Bismarko socialinės apsaugos tradiciją pagrindė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas analizuodamas, ar valstybinį socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. 2002 m. balandžio 23 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymu nustatant senatvės pensijų dydžius atsižvelgtina į tai, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas, o valstybės pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose yra užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą, apsaugoti teisinių santykių subjekto teises ir gerbti teisėtus interesus ir lūkesčius Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio 6 dalies ir 9 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (1998 m. lapkričio 20 d. redakcija) 31.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 daliai“, 2002. .

2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad asmens teisė į socialinę paramą ir socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Materialinių prielaidų mokėti senatvės pensiją sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka arba už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą bendras dydis, o socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją. Šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų. Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, užtikrinantį lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2007. .

 

Požiūrį į liberalų anglosaksų pensijų sistemos modelį Konstitucinis Teismas taip pat yra išsakęs 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime:

pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga.

Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime užfiksuota nebe tokia liberali pozicija dėl individualios atsakomybės už gerovę ir pažymėta, kad

valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei. Toks abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2007.
 

Papildomų specialių socialinių išmokų įvedimas reiškia, kad Lietuvos socialinės apsaugos sistema tapo panaši į Pietų Europos valstybių socialinės apsaugos sistemas, kadangi šios specialios socialinės išmokos yra klientelistinio modelio (kai atskiros socialinės grupės išsikovoja privilegijų) savybės, o Lietuvoje nematyti socialinių jėgų ir politinių partijų, kurios iš tikrųjų, o ne deklaratyviai norėtų kurti socialdemokratinį modelį Žr. Arvydas Guogis, „Socialinės politikos modeliavimas Europos integracijos procese“, Viešoji politika ir administravimas, 2006, nr. 17, p. 29–41. . Ši tendencija užfiksuota ne tik socialinės paramos srityje, bet ir socialinio draudimo sferoje: specialios nuostatos sportininkams (įmokų mokėjimo privilegijos), ūkininkams (įmokų nemoka), kūrybiniams darbuotojams (pagal autorines sutartis nemokamos įmokos, išskirta meno kūrėjų kategorija, kuriai taikomos specialios nuostatos), specialios nuostatos teisėjams, signatarams ir kita. Tačiau valstybinės valdžios institucijos ne visada palaiko privilegijų sistemos plėtrą. Lietuvos Respublikos Prezidentas, vetuodamas Seimo priimtą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimą dėl įmokų lengvatų jūrininkams, dekrete pažymėjo, kad valstybinio socialinio draudimo sistemoje, grindžiamoje solidarumo principu, negali būti nustatytos privilegijuotos sąlygos vienos profesijos asmenims, nes taip būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas ir tokiu reguliavimu taip pat būtų sukurtas ydingas precedentas ir kitų profesijų atstovams siekti sau išskirtinių teisių ar išlygų valstybinio socialinio draudimo srityje Žr. Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. liepos 5 d. dekretas nr. 1K-1041 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5, 8, 19, 25, 27, 28, 29, 30 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“, 2007. . 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad būtina paisyti konstitucinio visų asmenų lygybės principo, draudžiančio diskriminaciją bei privilegijas. Diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų ir toks teisinis reglamentavimas turi būti objektyviai pateisinamas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2007. . 2007 m. spalio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d., 2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2006 m. birželio 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2007. .

 

Kitas Lietuvos pensijų sistemos skiriamasis bruožas – politinių sprendimų reikšmė didinant pensijas ir nustatant reformų sąlygas (taip pakenkiant pensijų sistemos finansiniam stabilumui), pavyzdžiui, pensijų rezervo fondas nebuvo įsteigtas dėl abejonių, kad šio rezervo pinigai politiniu sprendimu gali būti panaudojami ir kitiems tikslams. Dėl noro įtikti elektoratui gali nutikti, kai politinis lobizmas bus vykdomas socialinio draudimo sąskaita, taip bloginant socialinio draudimo finansavimą. Galima paminėti keletą tokių pasiūlymų: įteisinti galimybę mokytojams, dirbusiems mokinių ugdymo darbą ne mažiau kaip 30 metų ir sulaukus 55 metų, išeiti į pensiją Žr. Virginija Baltraitienė, Loreta Graužinienė, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 21 ir 57 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamasis raštas nr. IXP-2547, 2007. ; motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms iki 16 metų 3 ir daugiau vaikų, pensinį amžių sutrumpinti 2 metais ir minėtoms moterims suteikti galimybę išeiti į pensiją 58 metų amžiaus Žr. Jadvyga Zinkevičiūtė, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamasis raštas nr. IXP-2063, 2007. ; valstybinių socialinio draudimo pensijų garantijų įstatymo projekte siūloma nustatyti vidutinių valstybinių socialinio draudimo pensijų augimo garantijas, jas susiejant su šalies vidutinio darbo užmokesčio augimu: vidutinė valstybinio socialinio draudimo pensija turint būtinąjį darbo stažą turi būti ne mažesnė kaip 60 procentų Lietuvos Respublikos statistikos departamento paskelbto praeito ketvirčio šalies vidutinio darbo užmokesčio (neto) dydžio Žr. Kęstutis Daukšys, Valstybinių socialinio draudimo pensijų garantijų įstatymo projekto aiškinamasis raštas nr. IXP-2082, 2007. . Projektuojant pensijų sistemą daugiau dėmesio turi būti skiriama ekonominiams-matematiniams metodams nei politiniams sprendimams.

 

2. Pensijų sistemos reformų aktualumas

Pensijų sistemos reformų aktualumą lemia šalies demografinė ir ekonominė padėtis: remiantis Europos statistikos biuro duomenimis, išlaidos pensijoms finansuoti 2004 m. Lietuvoje sudarė 63,2 proc. Europos Sąjungos (ES) – 15 valstybių vidurkio (skaičiuojant nuo BVP). Prognozuojama, kad nuo 2004 iki 2050 m. vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje skaičius padidės nuo 15 iki 26,7 procentų. Tai reiškia, kad išlaidos pensijoms finansuoti išaugs dėl didesnio pensininkų skaičiaus ir turės būti didinamos valstybinio socialinio draudimo pensijos. Nuo 1995 iki 2006 m. vidutinės valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydis išaugo daugiau kaip tris kartus, tačiau jis yra mažesnis už minimalias Europos Sąjungos valstybių senbuvių pensijas. Reformuoti pensijų sistemas taip pat skatina Lietuvos narystė Europos Sąjungoje, kadangi Lietuva turi dalyvauti įgyvendinant Europos Sąjungos socialinę politiką.

2006 m. Lietuvos konvergencijos programoje konstatuota, kad šio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje sparčiai gausės pensininkų, dėl mažo gimstamumo ir emigracijos sumažės dirbančių asmenų skaičius, tačiau socialinės apsaugos sistemos finansavimas turi užtikrinti tvirtas socialines garantijas Žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 8 d. nutarimas nr. 1230 „Dėl Lietuvos konvergencijos 2006 metų programos“, 2006. . 2005 m. Lietuvos nacionaliniame pranešime dėl pakankamų ir stabilių pensijų strategijos pažymėta, kad vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija (turint būtinąjį pensijų stažą) 2005 m. sudarė tik 45,8 proc. vidutinio grynojo darbo užmokesčio šalies ūkyje. 2003 m. kaupiamosios pensijų sistemos reformos išlaidos finansuojamos valstybinio socialinio draudimo fondo lėšomis, todėl pensijų pakeičiamumo normos dydžio problema išlieka aktuali Žr. 2005 m. Lietuvos nacionalinis pranešimas dėl pakankamų ir stabilių pensijų strategijos, 2005. .

 

2006 m. Europos Sąjungos Komisijos ataskaitoje dėl pakankamų ir stabilių pensijų akcentuojama, kad pagrindinės ES valstybių pensijų sistemų problemos yra visuomenės senėjimas ir būsimo gyvenimo trukmės ilgėjimas, todėl valstybėms reikia vis didesnių finansinių išteklių pensijų išmokoms Žr. European Commission, Adequate and Sustainable Pensions: Synthesis Report 2006, 2006. . Šioje Europos Komisijos ataskaitoje siūloma, kad valstybės turi skatinti asmenis likti aktyviems darbo rinkoje, nustatyti aiškų ryšį tarp sumokėtų įmokų ir gaunamų pensijų, modernizuoti pensijų sistemas atsižvelgiant į darbo rinkos pokyčius, užtikrinti minimalias pensijas, tobulinti pensijų sistemos valdymą. Svarbus veiksnys, lemiantis pensijų sistemos reformų veiksmingumą, yra tai, kad pensijų sistemos reformos turi būti vykdomos pagal parengtą ilgalaikę reformos strategiją, o privačių pensijų schemos neturi sumažinti valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos garantuojamų pensijų pakankamumo.

Europos statistikos biuras pažymi, kad jeigu vyriausybė negali garantuoti išmokų daugumai pensijų sistemos dalyvių, tokia pensijų sistema negali būti laikoma socialinės apsaugos sistemos dalimi, taip pat socialinės apsaugos sistemos dalimi negali būti laikomos ir kaupiamosios apibrėžtų įmokų pensijų schemos, už kurių valdymą yra atsakinga vyriausybė Žr. Eurostat, ESA95 Manual On Government Deficit and Debt, 2002. .

2003 m. Lietuvos kaupiamųjų pensijų sistemos reforma iš dalies sumažino valstybinių socialinio draudimo pensijų pakankamumo garantijas, todėl Lietuvos pensijų sistemos modelio analizė praktiniu požiūriu yra aktuali tema, užtikrinant valstybinio socialinio draudimo pensijų garantijas, pensijų pakankamumą ir pensijų sistemos finansinį stabilumą.

 

3. Lietuvos pensijų sistemos modelio perspektyvos

3.1. Dėl 2003 m. pensijų sistemos reformos sumažėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSD) biudžeto pajamos

2004 m. iš VSD biudžeto pervesta pensijų fondams 173,1 tūkst. Lt, 2008 m. numatoma pervesti 1052,6 tūkst. Lt. Iki 2008 m. pusė sumos VSD fondui buvo kompensuojama iš valstybės biudžeto. Tačiau Valstybinio socialinio draudimo biudžeto 2008 m. rodiklių patvirtinimo įstatyme numatyta, kad tik 7,6 proc. (t. y. 80 mln. Lt) bus kompensuojama iš valstybės biudžeto Žr. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto 2008 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas, 2007. . Tai reiškia, kad beveik visos kaupiamosios pensijų sistemos reformos išlaidos bus finansuojamos iš VSD fondo ir tokia dalimi sumažinta valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos aprėptis. P. Gylio nuomone, jei šiuos pinigus galima skirti privatiems fondams, kodėl jų negalima skirti dabartiniams pensininkams, jų slaugai, sveikatos apsaugai, vaistams ir kt., juolab kad neaišku, kokia dalis tų pinigų iš tiesų atiteks būsimiems pensininkams. Įvykdžius pensijų sistemos reformą VSD fondo biudžeto nepriklausomumas nuo valstybės biudžeto sumažėjo, kadangi valstybinio socialinio draudimo sistema tapo priklausoma ne tik nuo įmokų mokėtojų ir išmokų gavėjų santykio, bet ir nuo valstybės biudžeto bei padėties finansų rinkose Žr. Povilas Gylys, “Reforms of Pension System in Lithuania,” 2004. .

 

Pasaulio banko prognozėmis, dėl prisijungimo prie naujosios pensijų kaupimo sistemos pačios pensijų sistemos pajamos gerokai sumažės Žr. Lietuva: pensijų sistemos reforma, 2007. . Finansų ministerijos duomenimis, VSD fondo biudžeto trūkumas, atsiradęs dėl pensijų sistemos reformos, per 2004–2015 m. sudarys apie 6,9 mlrd. Lt. Jeigu pusė šios sumos bus finansuojama iš valstybės biudžeto (rezervinio fondo), šio fondo lėšų užteks iki 2011 metų Žr. Socialinio draudimo sistemos reformos vertinimas, 2005. . Pažymėtina, kad pensijų sistemos reformos išlaidos, palyginti nedidelė pensijų pakeičiamumo norma ir neįsteigtas pensijų rezervo fondas leidžia daryti išvadą, kad įvykdyta pensijų sistemos reforma nepasieks tikslo sušvelninti galimų pensijų sistemos finansavimo problemų. Taip pat dėl pensijų sistemos reformos prognozuojamas pensijų pakeičiamumo dydis 2050 m. numatomas 48 proc., taigi toks pensijų pakeičiamumo dydis neleis Lietuvai priartėti prie ES valstybėse 2050 m. būsiančių pensijų pakeičiamumo dydžių Žr. 2005 m. Lietuvos nacionalinis pranešimas dėl pakankamų ir stabilių pensijų strategijos, 2005. .

Lėšų atitraukimas iš VSD fondo biudžeto bei tai, kad nėra pensijų sistemos rezervo fondo, reiškia, kad VSD fondo biudžetas gali pajusti reikšmingą finansavimo trūkumą.

 

3.2. 2003 m. pensijų sistemos reforma sumažino pensijų pakankamumo garantijas

Privalomojo kaupimo sistemos dalyviai mažiau moka socialiniam draudimui, todėl jų būsimos socialinio draudimo pensijos dalis, garantuojama valstybės, bus mažesnė.

Išmokas iš kaupiamųjų fondų veikia rinkos svyravimai, todėl vienodą pensinį kapitalą sukaupę asmenys, skirtingu laiku išėję į pensiją, gali gauti labai nevienodas pensijas. Pensijų fondo dalyviui išėjus į pensiją sumažės tik papildoma pensijos dalis – bazinės pensijos dydžiui tai neturės reikšmės. Papildoma pensijos dalis už dalyvavimą privačiame kaupime bus mažinama pagal kaupiamųjų įmokų ir įmokų socialinio draudimo papildomai pensijos daliai dydžiu santykį. Pavyzdžiui, atlikus Valstybės kontrolės auditą nustatyta, kad asmeniui, kaupiančiam pensijų fonde penkerius metus, VSDFV mokama papildomos pensijos dalis sumažės apie 18 proc., ilgesnį laikotarpį kaupiantiems asmenims papildomos pensijos dalis sumažės iki 52 proc. Žr. Socialinio draudimo sistemos reformos vertinimas, 2005. . Vertybinių popierių komisijos vertinimu, dėl dabar galiojančių atskaitymų dydžio pensijų kaupime dalyvaujantis asmuo praranda vidutiniškai 23 proc. būsimos pensijų išmokos vertės Žr. Vilija Nausėdaitė, „Ar pagrįsti pensijų fondų įmokos mokesčiai“, 2007. . Pasaulio banko duomenimis, taikant aukščiausius įstatymo nustatyto tarifo mokesčius išmokų dydis gali sumažėti 30 proc. Žr. Lietuva: pensijų sistemos reforma, 2007. .

 

R. Lazutkos nuomone, nė viena iš Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalių neprivatizuoja turimų socialinio draudimo ar valstybinių pensijų sistemų, nesitiki tokiomis reformomis padidinti pensijų ar sumažinti esamų pensijų sistemų išlaidų Žr. Romas Lazutka, „Pensijų ekonomikos principų taikymas ir Lietuvos pensijų reformos numatomos pasekmės“, 2002. .

A. Guogio ir D. Bernoto vertinimu, pensijų sistemos reforma palankesnė daugiau uždirbantiems ir jaunesniems žmonėms, tuo tarpu mažiau uždirbantiems, vyresniems ir socialinėje atskirtyje atsidūrusiems žmonėms pensijų sistemos reforma neturėjo prasmės Žr. Dainius Bernotas, Arvydas Guogis, Globalizacija, socialinė apsauga ir Baltijos šalys, p. 42. .

P. Gylys teigia, kad privačios finansinės institucijos tikrai niekuo nerizikuoja, jos tikrai padengs sąnaudas ir gaus pelną, taip pat galimybę kelis dešimtmečius, kol ateis pensijų išmokėjimo metas, laisvai disponuoti individualiai kaupiančio pensijai žmogaus pinigais. Individas ir valstybė rizikuoja smarkiai, daugelis žmonių tos rizikos nesuvokia. Vadinasi, privačiam pensijų fondui bankrutavus arba jų investicijoms nenusisekus, būsimasis pensininkas gali likti be nieko arba su simboline pinigų suma rankose.

 

3.3. Trumpesnis dalyvavimas pensijų fonduose ir finansinių rinkų svyravimai gali tiesiogiai lemti būsimos pensijos dydį

2006 m. pensijas pensijų fonduose kaupė 8,7 proc. asmenų, vyresnių kaip 51 metų. 26,12 proc. asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, per mėnesį uždirba iki 700 Lt, o 11,4 proc. asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, per mėnesį uždirba iki 500 litų.

Tokia pensijų sistemos reforma, kai joje galima dalyvauti savanoriškai, neribojant dalyvių amžiaus, sukelia riziką, kad vyresnio amžiaus žmonėms, nusprendusiems dalyvauti pensijų kaupime, papildoma pensijų dalis tikėtinai sumažės. Vertybinių popierių komisijos duomenimis, 2006 m. 57 proc. kaupiamųjų pensijų dalyvių buvo pasirinkę konservatyvią investavimo strategiją. Vertybinių popierių komisija teigia,

kad labai rimtai turėtų pasvarstyti apie pensijų kaupimą tie asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko mažiau negu 10–12 metų. Tokiais atvejais kaupti papildomą pensiją fonde patartina, jeigu gaunamos didelės pajamos (prieš mokesčių sumokėjimą 4 500 Lt ir daugiau). Žr. Socialinio draudimo sistemos reformos vertinimas, 2005.
 

Teisės aktuose nenumatyta, kad sumažėjusią papildomos senatvės pensijos dalį kompensuos išmokos, gaunamos iš pensijų fondų. Todėl papildomas finansinis krūvis gali padidinti valstybės išlaidas mažas pajamas gaunančių asmenų socialinei paramai. Tuo tarpu papildomas savarankiškas pensijų kaupimas Lietuvoje auga, tačiau nepakankamai. 2006 m. pensijų fondų valdymo įmonės valdė 73,7 mln. Lt turto (2005 m. pabaigoje atitinkamai – 36,5 mln. Lt). 2006 m. trečiosios pakopos sistemoje dalyvavo 1,3 proc. dirbančių Lietuvos gyventojų (beveik 20 tūkst. asmenų), nors tai yra beveik 1,5 karto daugiau, palyginti su 2005 m.

2006 m. Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimai, įtvirtinę nuostatą, kad priešpensinio amžiaus žmonės turės papildomai pasirašyti sutikimą dalyvauti rizikingiausiuose pensijų fonduose, yra deklaratyvaus pobūdžio reikalavimas, neužtikrinantis pensijų pakankamumo reikalavimų. Priešpensinio amžiaus asmenims dalyvavimas kaupiamojoje sistemoje nėra naudingas, tačiau tokį asmenį papildomai įtikinėjant dalyvauti konservatyviame fonde teorinė didesnės kaupiamosios pensijos galimybė dar labiau sumažėja.

 

3.4. Kaupiamojoje pensijų sistemoje pensijos dydžio negarantuoja nei valstybė, nei pensijų fondai

Teisės aktuose nustatyta galimybė steigti pensijų fondą, garantuojantį tam tikrą pensijų fondo pajamingumą, tačiau šiuo metu nė vienas iš Lietuvoje veikiančių pensijų fondų negarantuoja fiksuoto pajamingumo bei negarantuoja būsimos pensijos (anuiteto) dydžio.

Abejotina, ar pasirinkta kaupiamųjų pensijų sistema, finansuojama iš socialinio draudimo įmokų, padidins pensijų dydį. ES valstybės neprivatizuoja turimų socialinio draudimo ar valstybinių pensijų sistemų, nes nesitikima, kad tokiomis reformomis galima padidinti pensijas ar sumažinti esamų sistemų administravimo išlaidas Žr. Romas Lazutka, „Pensijų ekonomikos principų taikymas ir Lietuvos pensijų reformos numatomos pasekmės“, 2002. . Kaupiamųjų pensijų įvedimas, reiškiantis papildomą finansinę naštą socialinio draudimo sistemai, gali sumažinti būsimą pensijų dydį Žr. Povilas Gylys, “Reforms of Pension System in Lithuania,” 2004. . Tokias išvadas taip pat galima daryti įvertinus ES valstybių pensijų sistemų reformas. Kaupiamosios pensijų sistemos įvedimas susijęs su dalies lėšų atitraukimu iš dabartinės valstybinio socialinio draudimo sistemos, dėl to šias lėšas turės kompensuoti valstybė, kadangi įgytas dabartinių ir būsimųjų pensininkų teises privaloma išsaugoti. Pensijų sistemos reforma reiškia, kad pensijų finansavimo šaltinis lieka valstybinis, o dalies įmokų administravimas – privatus.

 

Galimi teisės aktų pakeitimai, susiję su tuo, kad pensijų fondai privalo garantuoti tam tikrą pensijų fondo pajamingumą vyresnio amžiaus asmenims arba numatyti prievolę vyresnio amžiaus asmenims pereiti į mažiau rizikingus pensijų fondus, negali būti svarstomi, nes tai pažeistų investicinių fondų veiklos ir asmens pasirinkimo laisvės principus.

2006 m. priimti Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimai prieštarauja pensijų sistemos reformos tikslui – savanoriškai dalyvauti kaupiamojoje pensijų sistemoje ir padidinti pensiją. Likus keletui metų iki pensijos ir dalyvaujant konservatyviame fonde kaupiamoji pensijų dalis nebus didesnė už valstybinio socialinio draudimo pensijų dalį, kuri nuolat didėja. Be to, nepakanka asmenis informuoti apie riziką dalyvauti didesnės rizikos pensijų fonde – būtina įstatymiškai uždrausti likus 10 metų iki pensijos dalyvauti pensijų kaupime. Asmuo, kuriam iki pensinio amžiaus liko keletas metų ir kuris gauna dideles pajamas, gali savanoriškai pasirinkti antrosios arba trečiosios pakopos pensijų fondus.

 

3.5. Kaupiamųjų pensijų sistema nesuteikia minimalių pensijų garantijų

Nors minimalias pajamas gaunantys asmenys turi teisę dalyvauti kaupiamųjų pensijų schemoje, tačiau dėl mažo įmokų dydžio sukauptas kapitalas bus nedidelis, o valstybės garantuojama pensija sumažės. 2003 m. įvedus kaupiamąsias pensijas, nukenčia dabartinė pensininkų karta, kadangi surinktų socialinio draudimo įmokų dalis yra pervedama pensijų fondams, o ne skiriama pensijoms didinti. Be to, išmokas iš kaupiamųjų fondų veikia rinkos svyravimai, todėl vienodą pensinį kapitalą sukaupę kaupiamosios pensijų sistemos dalyviai (ir atitinkamai mokėję vienodo dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas), skirtingu laiku išėję į pensiją, gali gauti skirtingo dydžio pensiją. Tai nėra socialinio teisingumo elementas, kadangi valstybinio socialinio draudimo pensijos (esant vienodam draudimo stažui ir pensijų formulėje naudojamam asmens buvusiam atlyginimui) būtų vienodos.

Kaupiamoji pensijų sistema grindžiama ne kartų solidarumo principu, bet rinkos principais. Kaupiamoji sistema gali garantuoti žmogaus socialinę apsaugą senatvėje, bet ne socialinį teisingumą. Dėl to valstybinis pensijų fondų turto ir įsipareigojimų struktūros reguliavimas turėtų būti nukreiptas į pensijų fondų valdymo efektyvumą ir pensijų fondų sistemos stabilumą, kuris darys įtaką visos šalies finansų sistemos stabilumui Žr. Valdemaras Katkus, Eugenija Martinaitytė, „Pensijų reforma: pensijų fondų sistemos Lietuvoje kūrimo problemos“, 2002. . Be to, ES Komisija pateikė išvadą, kad mažas pajamas gaunantiems asmenims nėra finansiškai naudinga dalyvauti privačių pensijų schemose Žr. European Commission, Adequate and Sustainable Pensions: Synthesis Report 2006, 2006. .

 

Dėl 2003 m. pensijų sistemos reformos problemiška didinti pensijų pakeičiamumo dydį. Pensijų sistemos reformos išlaidos visiškai turėtų būtų kompensuotos iš valstybės biudžeto, priešingu atveju, didinant socialinio draudimo pensijų pakeitimo normą, būtų sudaromos prielaidos dar didesniam socialinio draudimo pensijų biudžeto deficitui. Būtina didinti pensijų išmokoms skiriamą BVP dalį ir pagal šį rodiklį laipsniškai artėti prie ES valstybių narių vidutinio dydžio.

3.6. Didinti valstybinio socialinio draudimo svarbą

Pensijų kaupimo dalyviui nesuteiktos garantijos, kad sumažėjusią papildomos senatvės pensijos dalį kompensuos išmokos, gaunamos iš pensijų fondų, todėl asmuo, dalyvaudamas pirmosios pakopos antro lygmens pensijų draudime, nebūtinai gaus didesnę pensiją. Kaupiamosios pensijos dydžio negarantuoja nei valstybė, nei pensijų fondai. Pensijų fondų nesėkmingos veiklos atveju atitinkame fonde dalyvaujantiems asmenims kaupiamoji pensijos dalis sumažėtų. Be to, kaupiamųjų pensijų sistema neišsprendžia labai mažas pajamas uždirbančių pajamų pensinės apsaugos. Nors tokie asmenys ir turi teisę dalyvauti kaupiamųjų pensijų schemoje, tačiau dėl mažo įmokų dydžio sukauptas kapitalas bus nedidelis, o valstybės garantuojama pensija sumažėja. Todėl remiantis ekonominiais-matematiniais duomenimis būtina toliau didinti mažiausias pensijas, vengiant politinių procesų įtakos ir skatinti asmenis dalyvauti privačiuose pensijų fonduose.

 

Ūkininkai ir asmenys, dirbantys pagal autorines sutartis, neturi galimybės dalyvauti pirmosios pakopos lygmens pensijų kaupime, todėl būtina plėsti Lietuvos socialinio draudimo sistemos aprėptį. Socialinio draudimo aprėpties didinimas gali padėti užtikrinti pensijų sistemos finansinį stabilumą. Minimalaus ir būtinojo stažo socialinio draudimo pensijai gauti gali neturėti asmenys, dalį profesinės karjeros dirbę neformaliame sektoriuje, ilgai esantys bedarbiai ar ilgai sergantys, gyvenantys iš socialinių pašalpų ir užsienio valstybių neformaliame sektoriuje dirbę emigrantai bei grįžę į Lietuvą neturėdami socialinio draudimo ir pakankamo darbo stažo.

Pasirinktas pensijų kaupimo reformos modelis, kai yra neribojamas pensijų dalyvių amžius, gali lemti, kad asmenys, trumpesnį laiką kaupdami pensijas pensijų fonduose, gali susidurti su didesne finansinių rinkų svyravimų rizika, o tai gali tiesiogiai lemti būsimos pensijos dydį. Kaupiamoji pensijų sistemos reforma gali lemti tai, kad būsimos pensininkų socialinio draudimo pensijos dalis, garantuojama valstybės, bus mažesnė dėl to, kad privalomojo kaupimo sistemos dalyviai mažiau moka socialiniam draudimui. Esant tokiai padėčiai asmenims papildomai gali tekti mokėti socialinės paramos išmokas, t. y. sumažėjusios pensijos gali padidinti valstybės išlaidas mažas pajamas gaunančių asmenų kompensacijoms. Vyresnio amžiaus žmonės turi būti skatinami ne tik kuo ilgiau likti darbo rinkoje, bet taip pat mokestinės lengvatos turi paskatinti vyresnio amžiaus asmenis dalyvauti savanoriškose pensijų schemose.