Straipsnis Lietuvos edukologijos universiteto studentų pedagoginės praktikos patirtis: mokinių elgesio stebėjimas

  • Bibliografinis aprašas: Kęstutis Trakšelys, „Lietuvos edukologijos universiteto studentų pedagoginės praktikos patirtis: mokinių elgesio stebėjimas“, @eitis (lt), 2021, t. 1 752, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Kęstutis Trakšelys, „Lietuvos edukologijos universiteto studentų pedagoginės praktikos patirtis: mokinių elgesio stebėjimas“, Pedagogika, 2015, t. 118, nr. 2, p. 44–57, ISSN 1392-0340.
  • Institucinė prieskyra: Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto Andragogikos katedra.

Santrauka. Straipsnyje aptariamas mokinių elgesys pamokos metu. Straipsnio teorinėje dalyje, remdamasis moksline literatūra, autorius analizuoja mokinio elgesio priežastis ir jo kaitą. Antroje straipsnio dalyje analizuojamos studentų pedagogo asistento praktikos mokinių elgesio stebėjimo aprašymai. Stebėjimas vyko 5 etapais. Straipsnio autorius išanalizavo 60 studentų pedagogo asistento praktikos ataskaitų, kuriose užfiksuotas 89 mokinių elgesys. Straipsnis nepretenduoja į apibendrinamąją Lietuvos mokinių elgesio analizę, tačiau išskiria pagrindines tendencijas ir išryškina problemas, kurios kyla dėl mokinių elgesio pamokos metu.

Pagrindiniai žodžiai: mokinio elgesys, pedagoginė aplinka, pedagoginė praktika, sąveika.

 

Įvadas

Pedagoginė praktika privaloma kiekvienam studentui, studijuojančiam pedagogo kvalifikaciją suteikiančią programą. Pedagoginės praktikos paskirtis – padėti būsimam pedagogui tobulinti bendrąsias kultūrines, profesines ir specialiąsias kompetencijas, įgyjant praktiniam darbui reikalingų įgūdžių. Būsimieji pedagogai studijų laikotarpiu atlieka keletą praktikos etapų, viena iš jų – pedagogo asistento praktika, kuri yra antroji pedagoginė praktika, organizuojama antraisiais arba trečiaisiais studijų metais. Jos paskirtis – ugdytis praktines bendrąsias kultūrines, profesines ir specialiąsias kompetencijas, asistuojant pedagogui Žr. Lietuvos edukologijos universitetas, Pedagoginių praktikų reglamentas, 2013. .

 

Pedagogo asistento praktika susideda iš keleto edukologijos užduočių, viena iš jų – mokinio elgesio stebėjimas ir fiksavimas bei refleksija. Daugelyje mokslinių šaltinių Žr. Vida Gudžinskienė, Živilė Barkauskaitė-Lukšienė, „Nuteistųjų vaikinų socialinių įgūdžių reikšmės subjektyvus vertinimas ir jų požiūris į socialinių įgūdžių ugdymą pataisos namuose“, 2013; Vida Gudžinskienė, Kompetencijų įgijimo prielaidos ir sveikatos bei kai kurių socialinių kompetencijų raiška: mokslo darbų apžvalga, 2010; Kęstutis Trakšelys, „Mokinių edukacinio stimulo deficitas“, 2008; Marijona Barkauskaitė, „Devintų klasių mokinių nuostatų, vertybių ir vertinimų tyrimas“, 1997 ir kt. būtent mokinio elgesys pamokos metu yra įvardijamas kaip pagrindinė ir svarbiausia edukacinio stimulo priemonė. M. Barkauskaitė ir L. Žadeikaitė Žr. Marijona Barkauskaitė, Loreta Žadeikaitė, „Santykiai kaip žmogaus ugdymo metodologinė paradigma“, 2006. teigia, kad mokinių destruktyvus elgesys yra ne tik efektyvaus mokymosi stabdis, bet ir mokinių mokyklos nelankymo pagrindinė priežastis. Nes mokiniai dėl netinkamo bendraamžių elgesio bijo eiti į mokyklą, naudotis tualetu, valgykla ir t. t. Be to, netinkamas bendraamžių elgesys yra pagrindinis trukdys pamokų metu įgyti žinias, tinkamai atlikti užduotis, susikaupti ir t. t. Tačiau, kaip pastebima, mokinių elgesys kinta skirtingose pamokose: vienose pamokose jie stropiai dirba, tinkamai elgiasi, kitose – priešingai. Tad straipsnyje keliama tokia mokslinė problema: kas lemia mokinių elgesį pamokos metu?

Straipsnio tikslas – atlikus teorinę analizę bei remiantis LEU studentų pedagoginės praktikos rašytinėmis refleksijomis išryškinti mokinių elgesį pamokų metu bei jį laiduojančias prielaidas. Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: 1) išanalizuoti teorines mokinių elgesio pamokos metu prielaidas, 2) atlikti studentų pedagoginės praktikos rašytinės refleksijos analizę, 3) išryškinti mokinių elgesį pamokų metu bei jį laiduojančias prielaidas. Tyrimo objektas – mokinių elgesys pamokos metu.

 

1. Mokinių elgesio pamokų metu teorinės prielaidos

Autorių V. Gudžinskienės Žr. Vida Gudžinskienė, Živilė Barkauskaitė-Lukšienė, „Nuteistųjų vaikinų socialinių įgūdžių reikšmės subjektyvus vertinimas ir jų požiūris į socialinių įgūdžių ugdymą pataisos namuose“, 2013. , K. Trakšelio Žr. Kęstutis Trakšelys, Švietimo prieinamumas Lietuvos visuomenės transformacijos kontekste (1990–2010), 2013. ir kt. teigimu, mokinių agresyvi elgsena – tai bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių stoka, negebėjimas atpažinti savo poreikių bei reikšti savo jausmus. Anot I. Kuginytės-Arlauskienės ir V. Gegužytės Žr. Ieva Kuginytė-Arlauskienė, Viktorija Gegužytė, 2009. , mokinių neigiamam elgesiui pamokų metu įtakos turi: žemesnis intelektas, hiperaktyvumas ir kitos dėmesio sutrikimo problemos, veikiančios gebėjimą mokytis, įsisavinti ir apdoroti informaciją; impulsyvumas, emocionalumas (pasireiškia greitai užsiplieskiančiu pykčiu, irzlumu, nerimastingumu); savikontrolės trūkumas (neramumas, nekantrumas, trumpalaikis dėmesys); paaugliams būdingas naujų, malonių ar aštrių pojūčių ieškojimas; socialinės kognicijos sutrikimai, pasireiškiantys asmens nesugebėjimu adekvačiai suvokti įvairius stimulus ir informaciją iš aplinkos; auklėjimo klaidos šeimoje; nesėkmės ir neigiamų vertinimų dominavimas mokykloje; atstūmimas ir izoliacija bendraamžių grupėje; visuomenės informavimo priemonėse demonstruojamas smurtas ir prievarta; problemos namuose ir kt.

 

Tačiau dažniausiai mokinių netinkamas elgesys pamokos metu yra įvardijamas kaip nenoras mokytis, tingėjimas, piktybiškumas ir t. t. Įvairių mokslinių tyrimų Žr. Kęstutis Trakšelys, Švietimo prieinamumas Lietuvos visuomenės transformacijos kontekste (1990–2010), 2013; Maria-Guadalupe Rincon-Robichaud, Vaikas kenčia pažeminimus mokykloje, 2007; В. Гудонис, М. Баркаускайте, «Интегрированное обучение детей с нарушениями зрения», 2006; Liudmila Rupšienė, Nenoras mokytis – socialinis pedagoginis reiškinys, 2000; Vilija Targamadzė, Bendrojo lavinimo mokykla: mokinių edukacinio stimuliavimo aspektas, 1999 ir kt. analizė leidžia teigti, kad mokinių netinkamą elgesį pamokų metu sukelia mokytojo ir mokinio bendravimo ir bendradarbiavimo stoka. Šios problemos pavyktų išvengti ar sumažinti jos mastą, jei labiau atsižvelgtumėme į individualius vaiko raidos ypatumus, santykius šeimoje, bandytume išsiaiškinti nesėkmingo mokymosi priežastis ir t. t. Mokytojui nereikėtų abejoti mokinio gebėjimais ar supratingumu, padrąsinti nusivylusį, pasimetusį mokinį, skatinti jį pasitikėti savo jėgomis, privalu pastebėti ir teigiamai įvertinti kiekvieną jo teisingą atsakymą, sėkmingą darbą. Tai padės formuoti teigiamą mokinio požiūrį į mokymąsi, susimąstyti apie elgesio korekciją, todėl šiuo principu turėtų būti pagrįstas kasdienis mokytojo ir mokinio bendravimas. K. Pukelis Žr. Kęstutis Pukelis, Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos, arba Raktas nuo antrų ugdymo reformos durų, 1998. pastebi, kad pedagogas tarsi skulptorius, turi gerai pažinoti ne tik bendražmogiškąją, bet ir individualiąją vaiko prigimtį, būti pajėgus įspėti, kokią idėją savyje slepia kiekvieno vaiko prigimtis. Mokslininko teigimu, ugdymo idėja yra gyvenimo prasmės ir vaiko prigimties sąveikos atstojamoji. Vaikas skatintinas vertinti savo duotybes ir ne susitaikyti, bet stengtis plėtoti savo galimybes ir kitam padėti tai daryti.

 

Deja, mokyklų praktikoje yra šiek tiek kitaip. M. Barkauskaitė Žr. Marijona Barkauskaitė, „Devintų klasių mokinių nuostatų, vertybių ir vertinimų tyrimas“, 1997. , atlikusi tyrimą, konstatavo, kad mokykloje dar išlikęs autokratinis darbo ir veiklos stilius, klasėje paprastai tvyro įtampa, kuri neleidžia įsitvirtinti vienai esminių švietimo institutų reformos nuostatų – sudaryti sąlygas vaikui atsiskleisti, lygiateisiškai dalyvauti švietimo sistemoje, mokytojui priimti vaiką tokį, koks jis yra, siekti visiškai atskleisti jo gebėjimus ir juos puoselėti. Pasak G. Butkienės ir A. Kepalaitės Žr. Giedrė Butkienė, Albina Kepalaitė, Mokymasis ir asmenybės brendimas, 1996. , vaiko noras mokytis stiprėja, kai mokyklos aplinka yra maloni ir jauki, kai per pamokas vaikas patiria bendravimo ir bendradarbiavimo džiaugsmą, mokymosi medžiaga patenkina jo smalsumą. Ir atvirkščiai – meilės stoka, saugumo nebuvimas sukelia vengimo motyvaciją ir silpnina vaiko norą mokytis, lankyti mokyklą ir tinkamai elgtis pamokos metu.

2. Tyrimo rezultatai

Pedagogo asistento praktikos metu studentai (60) stebėjo mokinių (1 ar 2) elgesį, kurį privalėjo fiksuoti bei užpildyti atitinkamą lentelę (nr. 1). Duomenų surinkimui taikytas pedagoginis stebėjimo metodas. Kaip teigiama mokslinėje literatūroje Žr. Kęstutis Kardelis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, 2002; Gediminas Merkys, Pedagoginio tyrimo metodologijos pradmenys, 1995 ir kt. , pedagoginių tyrimų stebėjimo objektu gali būti mokinių klasė arba mokinio elgesys pamokos metu. Juo remiantis, galima stebėti ugdymo procesą natūraliomis sąlygomis, kas yra ypač svarbu. Šiame stebėjime buvo laikomasi pagrindinių tokiam metodui keliamų reikalavimų: tikslo suformulavimas, vertinimo kriterijų apsibrėžimas, sudarytas stebėjimo planas. Šis metodas, anot K. Kardelio Žr. Kęstutis Kardelis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, 2002. , turi pakankamai daug pranašumų, t. y. stebima tiesiogiai, yra galimybė analizuoti kitų klasės mokinių elgesį ir jį palyginti su stebimuoju, elgesį galima įvertinti tiksliai, nei tai padarytų pats asmuo, stebėjimas nepriklauso nuo tiriamojo nuostatos.

 
1 lentelė. Mokinių elgesio stebėjimo apibendrinimas
Stebėjimo etapaiGalimi reagavimo variantaiUgdytiniai Kiek ugdytinių taip reagavo, veikė – 1, 2, 3, 4, 5 ar daugiau mokinių; stebėtojo pastabos.
Reagavimas gavus užduotįUžduotį pasirinko patys ugdytiniai arba noriai priėmė pedagogo pasiūlytą64
Užduotį sutiko atlikti nerodydami ypatingo noro ją atlikti20
Sutiko atlikti užduotį tik įsakius5
Aktyvumas aptariant užduoties atlikimąAktyviai aptarinėjo užduoties atlikimo būdus54
Sutiko su pasiūlytu planu, tačiau patys aktyvumo nerodė19
Demonstravo abejingumą užduočiai16
Užduoties atlikimo pradinis etapasEntuziastingai ir organizuotai ėmėsi darbo23
Pradėjo dirbti organizuotai, tačiau be entuziazmo48
Pradėjo darbą neorganizuotai, sutrikdė normalų darbą18
Darbingumas atliekant užduotįDarbingumą išlaikė iki darbo pabaigos27
Darbingumas buvo nepatvarus, teko skatinti aktyviau veikti42
Pasyvumas per visą užduoties atlikimo laiką20
Užduočių rezultatų aptarimasAptarinėjo aktyviai, numatė tolesnę perspektyvą22
Rezultatų aptarimas neskatino tolesnės veiklos51
Išreiškė negatyvų požiūrį į veiklą16
 

Užfiksavę mokinių elgesį pamokos metu, rašydami ataskaitą studentai atliko refleksiją. Refleksija yra fenomenas, kurio raišką ir turinį geriausiai galima atskleisti atliekant kokybinį tyrimą Žr. Rita Raudeliūnaitė, „Socialinio darbo studentų patirtis studijų praktikoje: rašytinių refleksijų analizė“, 2010. . Iš viso gauta ir apibendrinta 60 studentų praktikos ataskaitų, kurių duomenys apdoroti kokybinės turinio analizės metodu. Studentai pedagogo asistento praktiką atliko visoje Lietuvoje, tad mokinių (89) elgesys buvo stebimas 56 Lietuvos įvairaus tipo mokyklose ir įvairiose klasėse.

Studentai mokinių elgesį stebėjo visos pamokos metu – stebėta buvo mokinio reakcija gavus pamokos užduotį. Čia svarbu, ar mokiniai noriai atlieka užduotis, yra motyvuoti, ar, priešingai, užduotis atlieka be entuziazmo bei replikuodami. Kaip matyti 1 lentelėje, dauguma mokinių užduotį pasirinko patys ir noriai ją atliko, tačiau reikia pabrėžti, kad nemaža dalis mokinių, net 25 iš 89, neparodė ypatingo noro ją atlikti. Šią situaciją stebėtojas aprašo šitaip (čia ir toliau respondentų kalba netaisyta – K. T. past.):

Po pamokos aptarus su mokytoja dviejų pamokų stebėjimą, pastebėjome, kad mokinių elgesys keičiasi tada, kai reikia pradėti dirbti, tada atsiranda pokalbis su mokytoja, konfliktas. Mano manymu, iš to ką mačiau ir stebėjau pamokos metu, stebėjau 7 klasę, kurioje aktyviai pamokoje dalyvauja tik 3–5 mokiniai iš 15 mokinių. Tai galima spręsti, kad šioje klasėje mokiniai neturi jokio stimulo mokytis, stengtis. Mokytoja yra praradusi viltį ir tiesiog nekreipia dėmesio į mokinius, kurie nenori mokytis.
 

Kitas stebėtojas aprašo mokytojos reakciją į mokinių nenorą atlikti užduotis:

Mokytoja, matydama, kad mokiniai neatlieka užduoties jiems pagrasino parašysianti dvejetus, tačiau jiems nereagavus mokytoją visą pamoką į juos nekreipė dėmesio ir ignoravo.

Keletas mokinių (5) sutiko atlikti užduotis tik įsakius:

mokytoją sunervino gale sėdintys mokiniai, kad nedirba, tai pakėlus balsą ir juos apšaukus mokiniai pradėjo vartyti gautus lapus ir juos skaityti. Bet tai truko neilgai gal kokias 2–3 min., jie ir vėl triukšmavo ir neleido kitiems mokinimas susikaupti;
mokytoja labai supyko, kai du vaikinai nekreipia dėmesio į pateiktas užduotis, tada už nedirbimą pamokoje parašė jiems po dvejetą ir pastabą į el. dienyną;
geografijos pamokai mokiniai privalėjo atsinešti žemės gaublio muliažus, dauguma mokinių atsinešė, tačiau keletas mokinių neturėjo. Mokytoja paklausė, kodėl nepadarė namų darbų? Vienas mokinys atsakė, kad užmiršo, kitas, kad neturėjo namuose medžiagos (kartono, guašo ir t. t.), tačiau mokytojos tai nedomino ir ji už namų darbų neatlikimą parašė po neigiamą pažymį.
 

Mokytojos elgesys ignoruojant mokinius, kurie neatlieka užduoties, manytina, nėra pateisinamas ir adekvatus. Juk mokytojas kaip tik turėtų gebėti mokinius įtraukti į bendrą klasės veiklą, juos paskatindamas, motyvuodamas. G. Butkienė ir A. Kepalaitė Žr. Giedrė Butkienė, Albina Kepalaitė, Mokymasis ir asmenybės brendimas, 1996. teigia, kad mokiniui pateikta medžiaga turi būti įdomi, patenkinanti jo smalsumą, ugdanti fizines, intelektualines ir dvasines galias bei kompetencijas ir įgūdžius.

Aktyvumas aptariant užduoties atlikimą taip pat nebuvo didelis, tik daugiau nei pusė (54) mokinių aktyviai aptarinėjo užduoties atlikimo būdus bei ja domėjosi. Pakankamai didelė mokinių dalis (16 iš 89) aptariant užduoties atlikimą demonstravo abejingumą. Pateiksime keletą minčių iš studentų praktikos ataskaitos, kurioje aprašyta ši stebėjimo dalis:

du vaikinukai žaidė kortomis, kai mokytoja pareikalavo susipažinti su užduotimi, jie pradėjo kalbėti necenzūriniais žodžiais. Klasės draugai pradėjo juoktis, netgi tie mokiniai, kurie jau buvo pradėję atlikinėti užduotį, juokėsi ir nebedirbo. Mokytoja, gal matydama, kad klasėje esu aš, svetimas asmuo, bandė suvaldyti padėtį, tačiau jai nieko nepavyko;
 
bendrai klasėje buvo vidutinis darbingumas. Pusė klasės dirbo noriai, kai kurie rodė didelę iniciatyvą, likusi klasės dalis buvo vangi, reikėjo nuolat juos raginti dirbti. Vaikų elgesys skilo į dvi dalis, vieni ramūs, niekam netrukdė, savarankiškai dirbo, kiti keldavo šurmulį klasėje. Buvo ir tokių, kurie tiesiog nebuvo suinteresuoti ką nors veikti. Vaikų elgesys keitėsi nuo tada, kai mokytoja prieidavo prie kiekvieno ir dar kartą paaiškindavo, kaip reikia atlikti užduotį;
mokytojas ryžtingai paprašė mokinio susipažinti su užduotimi ir, jei kas neaišku, paklausti. Tačiau jo elgesys nesikeičia, vaikinas mokytoją ignoruoja, net jo nesiklauso. Pirmiausia vaikinas nereaguoja į mokytojo pastabas, t. y. jo elgesys nuo to nesikeičia. Jis ir toliau žiūri pro langą;
keletas merginų ir vaikinų, gavę mokytojo užduotį biologijos pamokoje, iš užduočių lapo pasidarė „lėktuvėlius“ ir mėtė vieni į kitus. Mokytoja ramiai reagavo, nes dirbo tik su keliais mokiniais, kurie, anot jos, yra pasirinkę biologijos egzaminą.
 

Apibendrinant studentų stebėtą užduoties atlikimo pradinį etapą (1 lentelė), gauti tokie rezultatai: entuziastingai ir organizuotai ėmėsi darbo – 23 mokiniai; pradėjo dirbti organizuotai, tačiau be entuziazmo – 48 mokinai; pradėjo darbą neorganizuotai, sutrikdė normalų darbą – 18 mokinių. Kaip matyti iš tyrimo rezultatų ir teorinės medžiagos, mokiniai vangiai dėl įvairių priežasčių įsitraukia į darbą klasėje. Būsimieji pedagogai, LEU studentai, taip aprašo šią situaciją:

Iš pradžių mokiniai atrodė aktyvūs ir susidomėję dėstoma tema, tačiau praėjus penkioms minutėms keli mokiniai pradėjo šnabždėtis tarpusavyje ir taip trukdė kitiems mokiniams bei mokytojai. Šiems mokiniams nerimstant mokytoja sudrausmino juos duodama žodinę pastabą. To pakako, kad būtų sėkmingai tęsiama pamoka. Kai kurie mokiniai uždavinėjo dominančius klausimus, tačiau buvo ir daug abejingų mokinių;
tačiau nuo pamokos pradžios praėjus maždaug 15–20 min. stebimojo mokinio elgesys pradėjo kisti. Jo dėmesys akivaizdžiai pradėjo mažėti, jis atrodė pasyvus ir nedėmesingas, tačiau nesiblaškė ir netrukdė kitiems mokiniams bei mokytojai. Nuo pamokos pradžios praėjus 20–25 min. padėtis pasikeitė dar kartą – stebimasis mokinys pradėjo blaškytis ir kalbinti kitus mokinius, taip trukdydamas jiems atlikti užduotis, jis pats užduotimi nesidomėjo ir buvo atlikęs tik pradžią;
kol kiti mokiniai atlikinėjo pratybose užduotis, mano stebimas mokinys jas jau seniai buvo baigęs, mokytoja patarė jam tyliai pasėdėti kol baigs kiti, tačiau jis nenustygo vietoje, vis kitus kalbino, tada mokytoja jį sudrausmino. Į mokinio pastabas, „ką toliau veikti, arba neturiu ką daryti“, mokytoja dėmesio nekreipė, tik atsakė, jog klasėje ji viena ir nepersiplėš.
 

Apibendrinant stebėjimo ataskaitų duomenis, akivaizdu, kad ne visada dėl nenoro atlikti užduotį ar netinkamo elgesio pamokos metu (žaidimas telefonu, žiūrėjimas pro langą, žaidimas kortomis ir t. t.) kaltas mokinys. Dažnai pedagogai dėl įvairių priežasčių, ką pažymi ir studentai, neskiria pakankamo dėmesio mokiniams arba dirba tik su tais, kurie yra motyvuoti ar yra pasirinkę iš mokomojo dalyko laikyti egzaminą. Kaip būtų galima pateisinti mokytojo elgesį, kurį stebėtojas apibūdina „kaip mokinio ignoravimą“, kai mokiniui atlikus anksčiau nei kiti užduotį pasakoma „pasėdėk ramiai“. Pamoka trunka 45 min. ir visą tą laikotarpį pamokoje turi vyrauti darbinė atmosfera. Iš to darytina išvada, kad ne visada tinkamai yra pasiruošiama pamokai, nesuplanuojama visa veikla arba dažniausiai mokytojas numato, ką jis, o ne ką mokinys veiks per pamoką. Šias išsakytas mintis patvirtina ir studentų praktikos ataskaitoje aprašytas pasiruošimas pamokai kartu su mokytoju. Tai patvirtina ir stebėtų mokinių elgesio rezultatų apibendrinimas (1 lentelė). Nes darbingi atliekant užduotį visą pamoką buvo tik 27 mokiniai iš 89, darbingumas buvo nepatvarus, teko skatinti aktyviau veikti ir 20 mokinių per visą užduoties atlikimo laiką buvo pasyvūs (1 lentelė). Taigi darytina prielaida, kad tik nedidelis procentas mokinių visą pamokos laiką dirba kokybiškai, efektyviai ir rezultatyviai. Stebėtojai reflektuodami šį etapą (1 lentelė) pateikė šias mintis:

po pamokos aptarus su mokytoja dviejų pamokų stebėjimą, pastebėjome, kad mokiniams užduotys yra visiškai neįdomios, pateikiamos iš vadovėlio. Ir apskritai mokytoja visą darbą organizuoja remdamasi vadovėliu, aš jai pasiūliau biologijos pamoką paįvairinti, tačiau ji atsakė, kad tam neturi laiko;
 
mokiniai aktyvūs buvo 20 min., vėliau monotoniškas mokytojos balsas nusibodo ir pradėjo išdykauti, kadangi tai buvo 7 klasių mokiniai, tai mokytoja man atėjusi paaiškino, „kad paauglystė“. Ir vėl pasiūliusi atlikti užduotį atsisėdo ir ramiai stebėjo mokinius;
Mokiniai visiškai nesidomėjo užduotimis ir kas darosi klasėje, manau, tam įtakos turėjo pamokos padėtis dienos eigoje, kadangi po jos seka ilgoji pietų pertrauka ir vaikai nerimaudami jos laukia, kad galėtų greičiau pavalgyti;
mokytojui liepus padaryti užduotį mokinys susinervino ir pradėjo keiktis, dar daugiau, buvo galima pastebėti itin stiprų mokinio akių kontaktą su mokytoju, kas galėtų atspindėti mokinio reiškiamą agresiją mokytojui. Todėl galimas dar vienas tokio elgesio paaiškinimas – vaikinas tam tikra prasme provokuoja mokytoją. Tokio elgesio priežastys gali būti įvairios – jam mokytojas nepatinka kaip žmogus arba prieš mokyklą vaikinui kilo sunkumų, įtampos, kurią jis išreiškia, bendraudamas su mokytoju ir pan.;
 
mokiniui pavėlavus į pamoką, mokytojas liepė pasivyti klasės draugus ir padaryti du pratimus iš eilės, kol kiti mokiniai klausysis naujos pamokos. Mokinys pasakė, kad nieko nedarys, tada mokytoja pagrasino, kad pasikvies socialinį pedagogą. Gali būti, kad toks mokytojo elgesys sustiprino mokinio rodomą neapykantą ir nepagarbą. Pavyzdžiui, mokytojo grasinimai galėjo dar labiau suerzinti mokinį. Todėl padidėjusi įtampa dar labiau sumažino jo norą atlikti užduotį ir padidino norą priešintis mokytojui. Jeigu mokytojas būtų keitęs savo elgesį, t. y. pamėginęs trumpai išsiaiškinti su mokiniu, kas jam nutiko ir pan., toks mokytojo dėmesys galbūt galėtų sumažinti vaikino jaučiamą įtampą dėl jaučiamo rūpesčio iš mokytojo pusės. Juk gali būti, kad ir kitoje aplinkoje (pvz., šeimoje, su draugais) vaikinas nesulaukia pagalbos ir supratingumo, todėl toks mokytojo elgesys galėjo jį dar labiau suerzinti;
stebėjau geografijos pamoką su 8 klase, mokytoja ypatingai įdomiai dėstė temą, rodė skaidres ir skaidrių pagrindu mokiniai atliko užduotį į atlasą. Visi mokiniai nuoširdžiai dirbo;
mano aprašas nėra apie vaiką, kuris turi socialinių problemų, todėl kad, mano nuomone, šioje gimnazijoje tiesiog nėra tokių vaikų. Mano praktika vaiko gimnazijoje ir klasė, kur aš stebėjau, buvo labai stipri. Kadangi nebuvo socialinės rizikos grupių vaikų, tai kitiems niekas netrukdė dirbti;
 
Kiti du mokiniai yra iš vaikų globos namų ir aiškiai matosi, kad jų vertybės ir supratingumas kitų mokinių atžvilgiu yra žymiai menkesnis;
Mano nuomone, viena iš pagrindinių šios, ir ne tik šios, bet ir kitų klasių, problemų yra tai, jog mokiniai kurie serga, viena ar kita psichine ar fizine liga turėtų lankyti būtent jiems skirtas mokyklas ir, kad su jais dirbtų specialiai parengti mokytojai, o ne tik mokytojai įgiję pedagogo kvalifikaciją;
Mokiniai neklausydami mokytojo, nesusikaupdami, trukdydami stengiasi atkreipti į save dėmesį, jiems nesvarbu, ar mokytojas norėdama juos nuraminti rėks, išvys iš klasės, tačiau jie pasieks savo tikslo. Pamokoje buvo ir taip, kad kai mokytoja nekreipė dėmesio į mokinius, kurie nedirba, jiems atsibosta ir nutyla. Kad ir nedirba, tačiau bent netrukdo tiems, kurie siekia kažko gyvenime, nori kuo aukštesnių įvertinimų;
Ji sėdėjo klasėje, bet mintimis buvo kažkur toli. Kartais vis norėjo pasižiūrėti į išmanųjį telefoną. Ji buvo išsiblaškiusi, nenoriai atliko pateiktas užduotis. Manau, kad jai paauglystė, kai vaikas nebenori būti vaiku, tačiau būti suaugusiu jam dar neišeina. Galbūt priklausomybė nuo socialinių tinklų internetinėje erdvėje.
 

Studentai praktikos metu taip pat fiksavo mokinių reakciją ir elgesį, kai užduotys buvo atliktos ir aptariami rezultatai. Apibendrinus praktikos ataskaitas, gauti tokie rezultatai: užduotį aptarinėjo aktyviai, numatė tolesnę perspektyvą – 22; rezultatų aptarimas neskatino tolesnės veiklos – 51; išreiškė negatyvų požiūrį į veiklą – 16. Akivaizdu, kad daugiau nei pusei mokinių (51 iš 89) rezultatų aptarimas neįdomus ir neskatina tolesnės veiklos (1 lentelė). Tai liūdinantis rezultatas, nes užduočių aptarimas leidžia panaikinti žinių spragas, pakoreguoti neteisingai atliktas užduotis, išsiaiškinti rūpimus klausimus, skatina aktyviai veikti pamokoje įgyjant reikalingų žinių bei suprasti naują temą. Pamokos apibendrinimas ir pedagogine ir didaktine prasme yra svarbi pamokos dalis, kai trumpai ir aiškiai pateikiama informacija. Tai numatoma ir pamokos struktūroje ir pagrindžiama pedagogine patirtimi. Tačiau, kaip aprašo šią pamokos dalį studentai, realybėje yra kiek kitaip:

Atlikus užduotį mokinys pasidėjo galvą ant stalo, mokytojai vaikiną sudrausminus, atsisėdo tiesiai. Vėliau mokinys vėl rodė pasyvumą, išsitraukė telefoną, mokytojai paliepus jį pasidėti, jis dar kelias minutes jį spaudinėjo, o tada įsidėjo į kuprinę. Tada mokytoja uždavė kelis klausimus mokiniui, susijusius su tema, jis nekreipė dėmesio į pamoką, žiūrėjo pro langą;
 
mokytoja paragino padiskutuoti pamokos tema, tačiau diskusija neįvyko, vieni mokiniai visiškai jau buvo pavargę ir nedalyvavo pamokoje, kiti nemokėjo diskutuoti ir vieni ant kitų rėkė. Tada mokytoja nutraukia pamoką, dėl blogo klasės nusiteikimo ir nedarbo, davė pastabą mokiniui, dėl nedėmesingumo. Tačiau situacija nepagerėjo, tada mokytoja duoda pastabą visiems mokiniams. Mokiniai į tai nekreipia dėmesio, mokytoja supyksta, ir pagrasina kad išvarys mokinius iš klasės. Supykusi ji nutraukia pamoką ir mokinius paleidžia;
Pabaigus užduotis ir pamokai einant į pabaigą klasėje prasidėjo šurmulys, dėl triukšmavimo ir drausmės mokytoja įspėjo, kad mokiniai bus kviečiamas prie lentos atsakinėti;
 
Stebimas vaikinas labai norėjo atkreipti dėmesį, todėl replikavo, triukšmavo, mokytoja paprašo netrukdyti kitiems mokiniams. Pradeda asmeniškai klausinėti ir už atsakinėjimą yra rašomas pažymys;
Kai mokytoja priėjo prie stebimo mokinio ir į jį atkreipė dėmesį, vaikinas nusiramino. Jautėsi svarbus mokytojai, kai jam asmeniškai parodė puslapį, kurį reikia atsiversti. Akivaizdu, kad jam trūksta nuoširdaus bendravimo su artimaisiais, to turbūt negali pasiūlyti nesveikatinga močiutė. Pastebėjau, kad vaikinas jaučia neapykantą, pagiežą ir tarsi nori atsiimti per kitus už tai, kad jis negali patirti nuoširdaus šeimos bendravimo pojūčio;
Besibaigiant pamokai, kilusį triukšmą mokytoja valdė pastabomis, dvejetais, taikė minusų ir pliusų sistemą. Didele įtaką turi mokinių santykiai su mokytoju, jeigu jie geri, tai mokiniai pamokos metu, klausysis mokytojo ir darys viską, kas bus pasakyta.
 

Iš praktikos ataskaitų pastebime, kad mokytojams sunkiai sekasi užtikrinti deramą tvarką ir darbingą aplinką pamokoje. Nepakankama sukuriama mokymosi aplinka, nes, kai aplink kai kurie klasės draugai nedirba, trukdo, konfliktuoja su mokytoju, nukenčia pamokos kokybė ir akivaizdu, kad mokytojas negali pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau keistai mokinių elgesį interpretuoja ir būsimieji pedagogai, daugelį problemų bandoma paaiškinti „paauglystės problemomis“, „noru pavalgyti“, „priklausomybe nuo interneto“ ar net „niekas pamokos netrukdė, nes nebuvo mokinių iš socialiai remtinų šeimų“. Visi šie paaiškinimai yra nusistovėję stereotipai, kurie nėra pagrįsti. Ypač tai, kad būtinai socialiai remtini mokiniai mokosi blogai, jie trukdo ar net gadina klasės mokymosi rezultatų vidurkį. Šitokį išankstinį mokytojų, netgi būsimųjų mokytojų nusiteikimą jaučia ir patys socialiai remtini vaikai, t. y. patvirtinta atlikus mokslinius tyrimus Žr. Kęstutis Trakšelys, Švietimo prieinamumas Lietuvos visuomenės transformacijos kontekste (1990–2010), 2013; Audronė Juodaitytė, „Vaikų iš skirtingų socialinių sluoksnių adaptavimas mokykloje“, 2000 ir kt. . Galbūt tai lemia, kad kol kas rengiant būsimuosius pedagogus mažai kalbama apie darbą socialiai stratifikuotoje visuomenėje, apie pedagoginį darbą su socialinės rizikos grupių vaikais, galų gale gal mažai skiriama dėmesio švietimo sociologijai ir švietimo instituto atliekamoms funkcijoms. Minėtos disciplinos suteiktų žinių ir kompetencijų praktinei pedagoginei veiklai, išryškintų kontekstą, kuriame dabar funkcionuoja švietimo institutas, bei laiduotų palankų mikroklimatą klasėje.