Reikia prisiminti, kad būtent mokytojas sudaro tiek mikro-, tiek mezoaplinką, kad jis privalo įvertinti mokinio asmenines savybes, užtikrinti jo intelektualinių, fizinių ir dvasinių galių plėtotę ir, kas svarbiausia, sukurti emocinį, socialinį ir fizinį saugumą. O to, kaip matome, kol kas stinga, ypač kalbant apie emocinį saugumą, kai mokiniui mokytoja, anot praktiką atlikusių studentų, „grasina“ neigiamu įvertinimu, gąsdina socialiniu pedagogu arba ignoruoja ir t. t. Taigi mokinys nesijaučia emociškai saugus. Tokioje situacijoje pačiam pedagogui vertėtų paieškoti įdomesnių veiklų, patrauklesnių metodų, tinkamos prieigos sąveikaujant su mokiniu ir teikiant pedagoginę pagalbą, daugiau dėmesio vertėtų skirti bendrai klasės pedagoginei atmosferai, savo emocinio intelekto valdymui bei pasiruošimui pamokai, kad visa veikla truktų 45 min. ir joje mokiniai, neatsižvelgiant į jų gabumus, galėtų dalyvauti.
Analizuojant pedagogo asistento praktikos ataskaitas išryškėjo ir dar vienas stereotipinis aspektas, t. y. mokinių vertinimas kaip drausminimo priemonė. Tai neteisinga, nes vertinimas apima tik mokinių žinias. Pedagogai, kurie negeba užtikrinti drausmės klasėje, įtraukti mokinius į darbą, sudominti, parinkti tinkamus mokymo ir mokymosi metodus, žinoma, vertinimu piktnaudžiauja. Pateiksime keletą minčių iš studentų praktikos ataskaitų:
Kuomet mokinių pasiekimai vertinami pažymiais, kaip daroma N (gimnazijos pavadinimas neviešinamas – K. T. past.) ir kitose katalikiškose gimnazijose, mano manymu, mokinius daugiau įpareigoja stengtis, bei laikytis drausmės, ypatingai tuos, kurie trukdo pamokų darbą, nes žino, kad už tai gaus blogą pažymį;
Kad visada pamokos metu pasitaiko bent keli moksleiviai, sukeliantys šurmulį ir aplinkinių bendraklasių nepasitenkinimą, tad konkrečiai jiems mokytoja negali būti visą laiką pasiruošusi. Tokie moksleiviai yra drausminami pakeliamu tonu ar kartais net patys bendraklasiai ima drausminti vieni kitus, jei mokytojo šaukimas nepadeda tada triukšmavusiems mokinimas surašomi dvejetai;
Žinoma, reikia nepamiršti, jog tokiam mokinių nusiteikimui ir pasišventimui užduočiai didelę įtaką padarė pažadėtas atlygis – įvertinimas pažymiu. Mano nuomone, mokykloje tai viena geriausių paskatų, nes mokiniai yra mokomi, jog už kiekvieną darbą yra gaunamas atlygis, kuo jis geresnis, tuo didesnis atlygis, ir atvirkščiai. Kitaip sakant, mokiniai mokomi tolesnio gyvenimo niuansų, nes dirbant, atlygio dydis priklauso būtent nuo kokybės;
Mokytoja sakė, kad dažniausiai vienintelis veiksmingas būdas nuraminti tokį vaiką yra tiesiog atsistoti šalia jo ir žiūrėti, kaip jis atlieka užduotį – tuomet vaikas bus ramus. Manau, dar geras būdas nuraminti vaiką būtų pasodinti jį pirmame suole be jokio draugo, tam, kad neturėtų ko juokinti, jei tai nepadeda – sumažinti jam pažymį.
Keistokai nuskamba ir pačių būsimųjų pedagogų pritarimas, kad mokinio elgesys turėtų atsispindėti vertinimo skalėje. Kita vertus, ir patys studentai, reflektuodami praktiką, nevengia patarimų, kaip reikėtų užtikrinti drausmę klasėje. Tačiau ne visi jie dera su pedagogine praktika ir tais būdais, kurių yra mokoma universitete. Išskirtume šitokius pasiūlymus tvarkai klasėje palaikyti:
Keli mokiniai iš vaikų namų neklausė mokytojos, tad mokytoja pagrasino, kad praneš vaikų namų direktorei ir jie gaus nuobaudą. Toks mokytojos sprendimas pakeitė mokinių elgesį, manyčiau, jei neina kitaip susitvarkyti mokytoja pasielgė teisingai;
Mokinys suraukė antakius, pašnairavo į mokytoją ir įsidėjęs baltą popieriaus lapą į kuprinę, nieko nepasakęs išėjo. Mokytojas jį šaukė, grasindamas neigiamą baigiamąjį dalyko įvertinimą, mokinys neatsisukdamas išėjo, trinktelėdamas durimis.
Apibendrinant išanalizuotas pedagogo asistento praktikos ataskaitas, darytina prielaida, kad mokykloje silpnai pasireiškia įvairių socialinių grupių, vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integracija į ugdymo procesą, nepasireiškia įtraukusis ugdymas, nesukuriamas palankus mokiniams mikroklimatas ir tinkama pedagoginė aplinka. Ypač svarbu tinkamai organizuoti ugdymo procesą, nes, mokslininkų teigimu
Žr. Kęstutis Trakšelys, Švietimo prieinamumas Lietuvos visuomenės transformacijos kontekste (1990–2010), 2013; Liudmila Rupšienė, Aelita Skarbalienė, „Lyderystės kompetencijų ugdymas Lietuvos universitetų pedagogų rengimo programose“, 2011; Marijona Barkauskaitė, Paauglių tarpusavio santykių sociopedagoginė dinamika, 2000; Vilija Targamadzė, Bendrojo lavinimo mokykla: mokinių edukacinio stimuliavimo aspektas, 1999; Kęstutis Pukelis, Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos, arba Raktas nuo antrų ugdymo reformos durų, 1998 ir kt.
, mokinių nenorą mokytis, lankyti mokyklą, motyvacijos stoką dažniausiai lemia nelabai tinkamas ugdymo proceso organizavimas. Teigiama
Žr. Ligita Šimanskienė, Kęstutis Trakšelys, „Pedagoginės psichologinės pagalbos teikimas Lietuvos ir JAV švietimo sistemoje“, 2009; Liudmila Rupšienė, Aelita Skarbalienė, „Lyderystės kompetencijų ugdymas Lietuvos universitetų pedagogų rengimo programose“, 2011 ir kt.
, kad mokinys, nuolat patiriantis mokymosi nesėkmes, baimę, grasinimus, vertinimo neobjektyvumą, emocinį nesaugumą, pradeda bėgti iš pamokų, valkatauti, įsivelia nusikalstamą veiką. Vėliau tokie mokiniai paliekami kartoti kurso, o tai dar labiau didina nenorą mokytis ir vaikas visiškai nesimoko ir palieka mokyklą. Daugelyje situacijų sprendžiant mokinių elgesio problemas pamokos metu pedagogams galėtų padėti mokyklos specialistai (pedagogai ir psichologai ir kt.), tačiau studentų ataskaitose apie tokį problemų sprendimo būdą nebuvo užsiminta.
Kaip ir buvo minėta, pedagoginė praktika privaloma kiekvienam studentui, studijuojančiam pedagogo kvalifikaciją suteikiančią programą. Jos paskirtis – padėti būsimajam pedagogui tobulinti bendrąsias kultūrines, profesines ir specialiąsias kompetencijas, įgyjant praktiniam darbui reikalingų įgūdžių. Analizuojant studentų pedagoginės praktikos ataskaitas, kyla pagrįstų klausimų: ar visada studentai praktikos metu įgyja reikalingų įgūdžių bei kompetencijų ir kiek jų metu pastebi pedagoginės sėkmės istorijų, pavyzdžių, kuriuos galėtų pritaikyti būsimojoje savo pedagoginėje veikloje? Akivaizdu, kad realybėje situacija yra daug sudėtingesnė, nei įprasta manyti.
Išvados
Atlikus teorinę mokslinės literatūros analizę bei apibendrinus studentų pedagogo asistento praktikos atskaitą, darytinos tokios išvados:
Paprastai elgesys pamokos metu yra įvardijama kaip pagrindinė ir svarbiausia edukacinio stimulo priemonė. Dėl netinkamo mokinio elgesio pamokų metu įprasta kaltinti patį mokinį, jo nenorą mokytis, tingėjimą, paauglystės laikotarpį, ieškoma įvairių elgesio sutrikimų ir t. t. Tačiau studentų pedagogo asistento praktikos metu užfiksuotas mokinių elgesys pamokos metu leidžia daryti prielaidas, kad mokinio elgesiui pamokoje daug įtakos turi mokytojo asmenybė, gebėjimas bendrauti, sąveika su mokiniu ir pagarba jam, ugdymo organizavimas, gebėjimas išaiškinti užduotį ir jos tikslą, tinkamų metodų pasirinkimas, didaktinės nuostatos ir t. t.
Remiantis pedagogo asistento praktikos ataskaitos analize, galima teigti, kad tose mokyklose, kuriose buvo stebimi mokiniai, ne visada pateikiama medžiaga yra tikslinga, atitinka mokinių poreikius, lūkesčius, interesus. O tai sudaro prielaidas, kad mokiniai nėra aktyvūs ugdymo proceso dalyviai, negeba ir nenori išlaikyti dėmesį 45 min. Pasitaiko atvejų, kad mokytojas pamoką būna blogai suplanavęs, tad mokiniai tam tikrą pamokos laiką paprasčiausiai neturi ką veikti. Teigtina, kad tik nedidelis procentas mokinių visą pamokos laiką dirba kokybiškai, efektyviai ir rezultatyviai. Daugeliu atvejų nėra sukuriama tinkama mokymosi aplinka, neužtikrinamas emocinis saugumas, nes mokytojai mokiniams grasina neigiamu pažymiu, išvarymu iš klasės ar pamokos nutraukimu. Dažnai pedagogai dėl įvairių priežasčių, kaip pažymi studentai ataskaitoje, neskiria pakankamo dėmesio mokiniams, pamokos metu dirba tik su tais, kurie yra motyvuoti ar yra pasirinkę iš mokomojo dalyko laikyti egzaminą. Taip sudaromos sąlygos kitiems mokiniams dar labiau netinkamai elgtis bei nesimokyti. Silpnai pasireiškia įvairių socialinių grupių, vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integracija į ugdymo procesą, nelabai efektyvi veikla įgyvendinant įtraukimo ir įgalinimo idėjas mokykloje, nesukuriamas palankus mokiniams mikroklimatas ir tinkama pedagoginė aplinka. Mokyklose, kuriuose buvo atlikta pedagogo asistento praktika, pasitaiko nepageidaujamų ir neleistinų atvejų, kad mokinio elgesys vertinamas rašant neigiamą pažymį.
Pažymėtina, kad kai kuriems mokytojams, kuriems asistavo būsimi pedagogai, trūksta gebėjimų įgytas pedagogines, psichologines žinias pritaikyti praktikoje, gebėjimų valdyti auditoriją, gebėjimo sąveikauti su mokiniu, stinga darbo įgūdžių stratifikuotoje visuomenėje, stinga gebėjimo užtikrinti sėkmingą integraciją ir socializaciją visų socialinių grupių ir skirtingų gebėjimų mokiniams. Būtina besimokančiųjų įvairovę suvokti ne kaip trūkumą, bet kaip pranašumą, kai vieni mokiniai kitus papildo savo patirtimi, žiniomis, socialiniais įgūdžiais ir t. t. Į tai būtų tikslinga atkreipti dėmesį rengiant būsimuosius pedagogus.
Barkauskaitė, Marijona, „Devintų klasių mokinių nuostatų, vertybių ir vertinimų tyrimas“ | Marijona Barkauskaitė, Pedagogai ir mokiniai: požiūris į švietimo reformą, Vilnius: Solertija, 1997.
Barkauskaitė, Marijona, Paauglių tarpusavio santykių sociopedagoginė dinamika, habilitacinio darbo santrauka, socialiniai mokslai, edukologija (07 S), Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2000.
Barkauskaitė, Marijona; Loreta Žadeikaitė, „Santykiai kaip žmogaus ugdymo metodologinė paradigma“, Pedagogika, 2006, t. 83, p. 39–45.
Gudžinskienė, Vida, Kompetencijų įgijimo prielaidos ir sveikatos bei kai kurių socialinių kompetencijų raiška: mokslo darbų apžvalga, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010.
Gudžinskienė, Vida; Živilė Barkauskaitė-Lukšienė, „Nuteistųjų vaikinų socialinių įgūdžių reikšmės subjektyvus vertinimas ir jų požiūris į socialinių įgūdžių ugdymą pataisos namuose“, Socialinis darbas, 2013, t. 12, nr. 2, p. 284–297.
Juodaitytė, Audronė, „Vaikų iš skirtingų socialinių sluoksnių adaptavimas mokykloje“, Tiltai, 2000, nr. 2 (11), p. 72–82.
Kardelis, Kęstutis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, Kaunas: Judex, 2002.
Lietuvos edukologijos universitetas, Pedagoginių praktikų reglamentas, Lietuvos edukologijos universitetas, Vilnius, 2013.
Merkys, Gediminas, Pedagoginio tyrimo metodologijos pradmenys, Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 1995.
Pukelis, Kęstutis, Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos, arba Raktas nuo antrų ugdymo reformos durų, Kaunas: Versmė, 1998.
Raudeliūnaitė, Rita, „Socialinio darbo studentų patirtis studijų praktikoje: rašytinių refleksijų analizė“, Socialinis darbas, 2010, t. 9, nr. 2, p. 48–55.
Rincon-Robichaud, Maria-Guadalupe, Vaikas kenčia pažeminimus mokykloje, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Žalgaitė-Kaya, Vilnius: Baltos lankos, 2007.
Rupšienė, Liudmila, Nenoras mokytis – socialinis pedagoginis reiškinys, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.
Rupšienė, Liudmila; Aelita Skarbalienė, „Lyderystės kompetencijų ugdymas Lietuvos universitetų pedagogų rengimo programose“, Andragogika, 2011, t. 2, p. 161–168.
Šimanskienė, Ligita; Kęstutis Trakšelys, „Pedagoginės psichologinės pagalbos teikimas Lietuvos ir JAV švietimo sistemoje“, Socialinis darbas, 2009, t. 8, nr. 2, p. 75–85.
Targamadzė, Vilija, Bendrojo lavinimo mokykla: mokinių edukacinio stimuliavimo aspektas, Kaunas: Technologija, 1999.
Trakšelys, Kęstutis, „Mokinių edukacinio stimulo deficitas“, Tiltai, 2008, nr. 2, p. 61–73.
Trakšelys, Kęstutis, Švietimo prieinamumas Lietuvos visuomenės transformacijos kontekste (1990–2010), daktaro disertacija, socialiniai mokslai, edukologija (07S), Vilnius: Edukologija, 2013.
Гудонис, В.; М. Баркаускайте, «Интегрированное обучение детей с нарушениями зрения», Дефектология, 2006, № 3, с. 78–82.
Students’ Experience of Pedagogical Practices at the Lithuanian University of Educational Sciences: Observation of Pupil Behavior
Bibliographic Description: Kęstutis Trakšelys, „Lietuvos edukologijos universiteto studentų pedagoginės praktikos patirtis: mokinių elgesio stebėjimas“, @eitis (lt), 2021, t. 1 752, ISSN 2424-421X.
Previous Edition: Kęstutis Trakšelys, „Lietuvos edukologijos universiteto studentų pedagoginės praktikos patirtis: mokinių elgesio stebėjimas“, Pedagogika, 2015, t. 118, nr. 2, p. 44–57, ISSN 1392-0340.
Institutional Affiliation: Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto Andragogikos katedra.
Summary. Behavior is usually named as a main and the essential educational stimulus in the lesson. Due to the pupils’ inappropriate behavior is common to blame their unwillingness to learn, laziness or period of adolescence. Teachers are usually looking for various types of abnormal behavior and other disorders in their pupils. Students who had teacher’s assistant practice at schools were observing pupils and their teachers interaction in lessons. The observed lessons’ data show that lots of impact for pupils behavior has teacher’s personality, the ability to communicate, respect and interact with them. The appropriate teaching organization, the competence to explain the aims and goals of the task, ability to select suitable teaching or learning methods, didactic attitude, the ability to control emotional intelligence, etc.
According to reports of students, who had pedagogical teacher’s assistant practice at these schools, teachers not always give well suited teaching material. It doesn’t correspond to the pupils in his or her needs, interests, expectations. They don’t want and can’t concentrate attention for 45 minutes. Sometimes happen when the teacher has wrong planned lessons, then pupils waste their time because simply they don’t have what to do. The results show that very low percent of pupils work effectively, have high quality knowledge and learning results. In many cases teachers do not create positive learning environment, fail to ensure emotional security by threatening to write negative marks, to send away from classroom or end the lesson. Teachers usually don’t pay enough attention for their pupils for many reasons. They prefer treating these who are more motivated to study or are going to take the exam of the curriculum. Behaving in this way teachers make all conditions for unwillingness to study and provoke inappropriate activity of their students during lessons. In such conditions the educators don’t involve pupils of all social groups. It means that integration doesn’t work for children with the special needs. Also doesn’t work so called the inclusive education. They do not ensure pleasant micro-climate in the classroom and suitable educational environment. The observation results state that some educators of these schools acted inadequate by writing negative marks for the students who tried to show inappropriate behavior.
Also we should emphasize that some teachers and students, who had teacher’s assistant practice, lack abilities to adapt their pedagogical and psychological knowledge in their work with pupils. They lack of abilities to control the audience, to interact with the pupils. Also they lack skills of working in a stratified society.
Keywords: behavior of the pupil, pedagogical environment, pedagogical practices, interaction.
