Straipsnis Generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka: retrospektyva ir perspektyva

Pažymėtina, kad konstitucinės teisės teorijoje vieningai laikomasi nuomonės, jog Konstitucija aiškintina remiantis tik ja pačia, jos logika, normų ir principų ryšiais ir sąveika, konstituciniu visuminiu reguliavimu. Kita vertus, net remdamasis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnio 15 punkto nuostatomis, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas netinkamai aiškino jų turinį. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 14 punktą kariuomenės vadą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Vadinasi, kariuomenės vado skyrimo ir atleidimo procedūroje pagal Konstituciją dalyvauja tik du subjektai, t. y. Respublikos Prezidentas ir Seimas. Konstitucija nenumato, kad šioje procedūroje dalyvautų kokie nors kiti subjektai. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nurodo, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnio 15 punkte nustatyta, jog Krašto apsaugos ministras teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl kariuomenės vado kandidatūrų“ (išskirta – V.S.). Komiteto nuomone, tai yra argumentas, kad Prokuratūros įstatyme galima nustatyti, jog generalinis prokuroras skiriamas Vyriausybės teikimu. Su tokiu požiūriu negalima sutikti. Tai, kad pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnio 15 punktą Krašto apsaugos ministras teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl kariuomenės vado kandidatūrų, nereiškia, jog nurodytame įstatyme esą nustatyta, kad Respublikos Prezidentas kariuomenės vadą skiria Krašto apsaugos ministro teikimu. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas nenumato Krašto apsaugos ministro teikimo skiriant kariuomenės vadą.

 

Sąvokos „siūlymas“ ir „teikimas“ nėra sinonimai, jos nesutampa, kiekviena iš jų turi tik jai būdingą teisinį turinį Sąvokų „teikimas“ ir „siūlymas“ skirtumai atskleisti Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime, kuriame buvo nagrinėjama, ar Konstitucijai neprieštarauja Teismų įstatymo nuostatos, kad Apeliacinio teismo ir kai kurių kitų teismų teisėjus Respublikos Prezidentas skiria teisingumo ministro teikimu. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti, kas Respublikos Prezidentui siūlo teisėjų kandidatūras, bet toks siūlymas Respublikos Prezidento nesaisto, nes skirti apylinkių, apygardų teismų teisėjus yra išimtinė Respublikos Prezidento teisė; Respublikos Prezidentas taip pat turi išimtinę teisę Seimo pritarimu skirti Apeliacinio Teismo teisėjus. Taigi teisėjo kandidatūros siūlymas nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes jis Respublikos Prezidento nesaisto. Kitokia padėtis yra tuo atveju, kai Teismų įstatyme numatytas teisingumo ministro teikimas skiriant ir atleidžiant teisėjus. Teisingumo ministro teikimas sukelia teisines pasekmes: kol nėra nurodyto teikimo Respublikos Prezidentas negali įgyvendinti jam Konstitucijoje numatytos teisės skirti ir atleisti teisėjų. Taip yra apribojami Respublikos Prezidentui Konstitucijoje numatyti įgaliojimai. Konstitucija draudžia Seimui priimti įstatymus, kuriais apribojami konkrečiai valstybės valdžios institucijai (nagrinėjamu atveju – Respublikos Prezidentui) Konstitucijoje numatyti įgaliojimai. . Krašto apsaugos ministro siūlymas dėl kariuomenės vado kandidatūros negali būti sutapatinamas su teisiniu reguliavimu, kad Respublikos Prezidentas kariuomenės vadą skiria Krašto apsaugos ministro teikimu. Krašto apsaugos ministro siūlymas dėl kariuomenės vado kandidatūros Respublikos Prezidento nesaisto, nes Konstitucija nenumato nei Krašto apsaugos ministro siūlymo, nei teikimo, todėl pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas turi teisę nepaisyti nurodyto siūlymo ir teikti kariuomenės vado kandidatūrą savo nuožiūra. Be abejonės, atsakingo valdymo principas reikalauja, kad Respublikos Prezidentas pasirinktų ne bet kokią, o tinkamą kariuomenės vado kandidatūrą, todėl dėl kariuomenės vado kandidatūros Respublikos Prezidentas konsultuojasi su įvairias valstybės pareigūnais, taip pat ir su Krašto apsaugos ministru.

 

Kad ir kaip būtų, bet įstatyme numatytas Krašto apsaugos ministro siūlymas Respublikos Prezidentui dėl kariuomenės vado kandidatūros negali būti sutapatinamas su teisiniu reguliavimu, kad Respublikos Prezidentas kariuomenės vadą skiria Krašto apsaugos ministro teikimu. Krašto apsaugos ministro siūlymas Respublikos Prezidentui dėl kariuomenės vado kandidatūros nesukelia tokių pačių pasekmių, kokias sukeltų teisinis reguliavimas, kad Respublikos Prezidentas kariuomenės vadą skiria Krašto apsaugos ministro teikimu. Jeigu Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą aiškintume taip, kad esą pagal įstatymą Respublikos Prezidentas kariuomenės vadą gali skirti tik Krašto apsaugos ministro siūlymu ar teikimu, tai reikštų, jog į Konstitucijoje nustatytą kariuomenės vado skyrimo procedūrą įsiterpia Konstitucijoje nenumatytas subjektas – Krašto apsaugos ministras. Taip aiškinti Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo negalima, nes tai reikštų, jog įstatymu yra pakeisti (apriboti) Respublikos Prezidento Konstitucijos 84 straipsnio 14 punkte numatyti įgaliojimai skirti kariuomenės vadą Seimo pritarimu. Minėta, kad Konstitucija draudžia priimti įstatymus, kuriais apribojami valstybės valdžios institucijoms (nagrinėjamu atveju – Respublikos Prezidentui) Konstitucijoje priskirti įgaliojimai.

 

Tenka pasakyti ir tai, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, nepritardamas Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadai, kad Prokuratūros įstatymo 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, nepateikė jokių konstituciškai pagrįstų argumentų, paneigiančių minėtą Teisės departamento išvadą. Jis ją tiesiog atmetė. Už tai, kad Prokuratūros įstatymo pakeitimo projektas prieštarauja Konstitucijai balsavo tik 3 komiteto nariai, „prieš“ – nebalsavo niekas, o net 5 komiteto nariai balsuodami „susilaikė“. Tai rodo, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas ne tik neatliko jam Seimo statute numatytos labai svarbios pareigos, – neatkreipė Seimo dėmesio į tai, kad Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, – bet, konstatuodamas, kad projektas neprieštarauja Konstitucijai, skatino Seimą svarstyti ir priimti aiškiai antikonstitucinį įstatymą. Manytina, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto sprendimą lėmė ne jo narių abejonės, ar Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai – tokioms abejonėms kilti nebuvo jokio pagrindo, nes projektas akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai, – o projekto autoriaus ir kai kurių komiteto narių užgautos asmeninės ambicijos bei noras bet kokia kaina įrodyti, kad jų parengtas projektas esą „yra tinkamas“. Galbūt tai buvo bandymas „paspausti“ Respublikos Prezidentę, kad ji kuo greičiau teiktų Seimui kitą generalinio prokuroro kandidatūrą, neatidėtų to iki tol, kol bus išrinktas naujas Seimas. Toks Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui elgesys griauna Seimo statute įtvirtintą įstatymų projektų konstitucingumo prevencinės vidinės kontrolės institutą, kurią turi vykdyti būtent Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.

 

Prokuratūros įstatymo 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas buvo įtrauktas į Seimo 2015 m. lapkričio 24 d. plenarinio posėdžio darbotvarkę. Seimo neįtikino projektą pateikusio Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko aiškinimas, kad projektas neprieštarauja Konstitucijai, nes

Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnio 15 punkte nustatyta, jog Krašto apsaugos ministras teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl kariuomenės vado kandidatūrų

ir „niekas iki šiol nekėlė klausimo, kad toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijai“. Seimas nutarė grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti Žr. Lietuvos Respublikos Seimo VII (rudens) sesijos vakarinio posėdžio nr. 297 stenograma, 2015 m. lapkričio 24 d., 2015. . Iš Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatos „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai“, 5 straipsnio 2 dalies nuostatos „valdžios galias riboja Konstitucija“, Konstitucijos viršenybės principo kyla tai, kad, norint įstatymu pakeisti generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarką, prieš tai būtina atitinkamai pakeisti Konstitucijos 118 straipsnio 5 dalį ir 84 straipsnio 11 punktą, kuriuose nustatyta, jog generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.

 

Išvados

1.1992 m. spalio 25 d. priimtoje Konstitucijoje generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka nebuvo nustatyta; Konstitucijos 118 straipsnyje buvo numatyta, kad prokurorų, taigi ir generalinio prokuroro, skyrimo ir atleidimo tvarką nustato įstatymas. Seimas 1992–2003 m. įstatymais daug kartų keitė generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarką.

2. Seimas 2003 m. kovo 30 d. pakeitė Konstitucijos 118 straipsnį bei 84 straipsnio 11 punktą ir nustatė, kad generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad tik Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus teikti Seimui generalinio prokuroro kandidatūrą, ir, jeigu Seimas jai pritaria, skirti generalinį prokurorą. Seimas sprendžia tik tai, ar pritarti (nepritarti) Respublikos Prezidento pateiktai generalinio prokuroro kandidatūrai. Konstitucija nenumato, kad skiriant ir atleidžiant generalinį prokurorą dalyvautų kitos valstybės institucijos ar pareigūnai.

 

3. Prokuratūros įstatymo 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte numatyta, kad

generalinį prokurorą penkeriems metams Vyriausybės teikimu, Seimo pritarimu skiria ir iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas. Generalinio prokuroro kandidatūras Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisingumo ministras.

Siūlomas teisinis reguliavimas reiškia, kad Respublikos Prezidentas jam Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte ir 118 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įgaliojimus teikti Seimui generalinio prokuroro kandidatūrą, taip pat teikti Seimui siūlymą atleisti generalinį prokurorą galės įgyvendinti tik esant Vyriausybės teikimui.

4. Tokiu teisiniu reguliavimu, jeigu jis būtų nustatytas įstatymu, būtų apribota Respublikos Prezidento konstitucinė teisė teikti Seimui generalinio prokuroro kandidatūrą, taip pat teisė teikti Seimui siūlymą atleisti generalinį prokurorą. Taip į Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte ir 118 straipsnio 5 dalyje numatytą Generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo procedūrą įsiterptų Vyriausybė, kuri pagal Konstituciją tokių įgaliojimų neturi.

 

5. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose daug kartų yra konstatavęs, kad konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia ir tai, kad

jeigu Konstitucijoje yra nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, ši valstybės institucija negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai institucijai, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

Prokuratūros įstatymo 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu, jeigu jis būtų priimtas, būtų apriboti Respublikos Prezidentui konstitucijoje numatyti įgaliojimai skirti ir atleisti generalinį prokurorą, todėl projektas prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktui, 118 straipsnio 5 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos viršenybės ir teisinės valstybės principams. Norint įstatymu pakeisti generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarką, prieš tai būtina atitinkamai pakeisti Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą ir 118 straipsnio 5 dalį.

 

Literatūra

  • Abramavičius, Armanas, „Prokuratūra“ | Armanas Abramavičius (sud.), Lietuvos teisinės institucijos, Vilnius: Registrų centras, 2011, p. 251–300.
  • Danišauskas, Gintautas, Teisėsaugos institucijos, Vilnius: Justitia, 2013.
  • Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo įgyvendinimo“, Valstybės žinios, 1994, nr. 81-1515.
  • Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo“ ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo įgyvendinimo pakeitimo“, Valstybės žinios, 1994, nr. 86-1620.
  • Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo“, Valstybės žinios, 1994, nr. 83-1555.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymas, Valstybės žinios, 2003, nr. 32-1316.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1998, nr. 39-1044.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1999, nr. 109-3192.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2001, nr. 62-2276; Atitaisymas, 2001, nr. 86.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 81-2903.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2005, nr. 152-5605.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 65-2400.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendimas, TAR, 2014-01-20, nr. 299.
  • Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 17 d. dekretas nr. 1206 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti V. Nikitiną iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigų“, Valstybės žinios, 1997, nr. 16-332.
  • Lietuvos Respublikos Prezidento 2015 m. birželio 15 d. dekretas nr. 1 K-352 „Dėl Dariaus Valio atleidimo iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigų“, TAR, 2015-06-15, nr. 9327.
  • Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymas, Valstybės žinios, 1994, nr. 81-1514.
  • Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, Valstybės žinios, 1997, nr. 23-543.
  • Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymas, Valstybės žinios, 2000, nr. 103-3259.
  • Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 22 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, Valstybės žinios, 2010, nr. 64-3142.
  • Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas nr. XIIP-3650.
  • Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymas, Valstybės žinios, 2003, nr. 42-1919.
  • Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 25 d. nutarimas nr. VIII-120 „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“, Valstybės žinios, 1997, nr. 18-391.
  • Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2015 m. spalio 26 d. išvada Dėl Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo nr. I-599 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nr. XIIP-3650.
  • Lietuvos Respublikos Seimo statutas, Valstybės žinios, 1999, nr. 5-97.
  • Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2015 m. lapkričio 4 d. išvada nr. 102-P-48 „Dėl preliminaraus įvertinimo, ar Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo nr. I-599 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas nr. XIIP-3650 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
  • Lietuvos Respublikos Seimo VII (rudens) sesijos vakarinio posėdžio nr. 297 stenograma, 2015 m. lapkričio 24 d., Lrs.lt, 2015-11-24.
  • Žilys, Juozas, „Lietuvos prokuratūros statuso raida: teisiniai istoriniai aspektai“, Jurisprudencija, 2005, t. 70 (62), p. 16–30.
  • Žilys, Juozas, „Prokuratūra pagal 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstituciją“ | Toma Birmontienė, Arūnas Bubnys, Onutė Buišienė, Darius Butvilavičius, Kristina Grigienė, Kęstutis Jankauskas, Egidijus Jarašiūnas, Indrė Kavoliūnienė, Dainius Kenstavičius, Mindaugas Maksimaitis, Augustinas Normantas, Indrė Pukanasytė, Alvydas Pumputis, Vytautas Sinkevičius, Vilenas Vadapalas, Milda Vainiutė, Elena Vaitiekienė, Dalia Vasarienė, Dainius Žalimas, Juozas Žilys, Edita Žiobienė, Lietuvos konstitucinė teisė, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012.
 

The Procedure for Appointing and Relieving the Prosecutor General from Duty: Retrospective and Perspective

  • Bibliographic Description: Vytautas Sinkevičius, „Generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka: retrospektyva ir perspektyva“, @eitis (lt), 2021, t. 1 787, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Vytautas Sinkevičius, „Generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka: retrospektyva ir perspektyva“, Jurisprudencija, 2016, t. 23, nr. 1, p. 43–57, ISSN 1392-6195.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės institutas.

Summary. The Constitution adopted on 25 October 1992 did not outline the processes for appointing and relieving the prosecutor general from duty. Between that year and 2003, the Seimas changed these procedures on more than one occasion. On 30 March 2003, the Seimas amended Article 118 of the Constitution and Item 11 of Article 84, stipulating that the prosecutor general was to be appointed and relieved from duty by the president of the Republic upon the assent of the Seimas. On 15 October 2015, the Draft Law Amending the Law on Prosecution Services was registered in the Seimas, stipulating that

the president of the Republic shall appoint and relieve the prosecutor general from duty upon submission by the Government and upon the assent of the Seimas. Candidatures for the prosecutor general shall be submitted to the Government of the Republic of Lithuania by the president of the Supreme Court of the Republic of Lithuania and by the minister of justice.

This draft law is in conflict with the Constitution.

Keywords: prosecutor general, president of the Republic, Seimas, Constitution, principle of separation of powers.