Straipsnis Jano Karlovičiaus susirašinėjimas su lietuvių kultūros ir mokslo veikėjais, bendradarbiavimas su kultūros ir mokslo draugijomis

  • Bibliografinis aprašas: Birutė Gudelienė, „Jano Karlovičiaus susirašinėjimas su lietuvių kultūros ir mokslo veikėjais, bendradarbiavimas su kultūros ir mokslo draugijomis“, @eitis (lt), 2021, t. 1 820, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Birutė Gudelienė, „Jano Karlovičiaus susirašinėjimas su lietuvių kultūros ir mokslo veikėjais, bendradarbiavimas su kultūros ir mokslo draugijomis“, Lituanistica, 2014, t. 60, nr. 1 (95), p. 28–41, ISSN 0235-716X.
  • Pastaba: Populiariąją straipsnio versiją žr. [4, 34–36].
  • Padėka: Šio straipsnio kaip mokslo projekto „Janas Karlovičius – XIX ir XX a. sandūros mokslinio ir kultūrinio gyvenimo skleidėjas“ (nr. VAT-36/2012) dalies rengimą rėmė Lietuvos mokslo taryba.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvių kalbos institutas.

Santrauka. Susirašinėjimas su lietuvių kultūros ir mokslo veikėjais daugiausiai buvo orientuotas į lituanistinės medžiagos rinkimą, lietuvybės sklaidą, jos išsaugojimą. Taip J. Karlovičius gavo žinių apie lietuvių tarmes, liuberišką kalbą. Ryškiausia asmenybė, su kuria susirašinėjo J. Karlovičius, buvo Stanislovas Raila. Jo dėka buvo akcentuojamas lietuviškumas, aptariama daug įvairių klausimų – pradedant leidyba, tarmėmis ir baigiant etimologijomis, lietuvių kalbos, lietuviškumo išsaugojimu. Aptartieji laiškai – puiki dokumentinė medžiaga ne tik kalbininkams, bet ir istorikams, galinti patikslinti reikiamus XIX a. Lietuvos istorijos faktus. Straipsnyje stengtasi naujai perteikti J. Karlovičiaus susirašinėjimą būtent su lietuvių kultūros ir mokslo veikėjais, pažvelgti į šio proceso vertę lituanistikai, tarmėtyrai, taip pat į tai, kaip lietuviai dalijosi informacija, todėl tyrimo medžiaga aktuali autentiškumu, didžiąja dalimi ir moksliniu pagrįstumu.

Pagrindiniai žodžiai: Janas Karlovičius dialektologas, lietuvių tarmės, Janas Karlovičius visuomenininkas, liaudies etimologijos.

 

Įvadas

Šio straipsnio tikslas – ištirti ir aptarti J. Karlovičiaus susirašinėjimą su lietuvių kultūros ir mokslo veikėjais. Darbe išsikelti ir įgyvendinti šie uždaviniai: pateikti susirašinėjimo aplinkybes, rezultatus ir apibrėžti, kokį indėlį susirašinėjimas davė kalbos mokslui, lituanistikai. Darbo objektas – lietuviškai rašyti laiškai J. Karlovičiui Žr. sąrašą. . Visi laiškai, kuriais buvo remtasi, yra saugomi Lietuvos istorijos archyve, J. Karlovičiaus fonde F1185|10, 236-oje byloje. Straipsnyje taikyti literatūros apžvalgos, aprašomasis, lyginamasis metodai.

Archyvinė medžiaga šiame straipsnyje analizuojama pirmąkart, nors kai kurie laiškai jau buvo publikuoti anksčiau (S. Railos laiškai J. Karlovičiui). Laiškuose esanti informacija yra puiki medžiaga ne tik filologiniams, bet ir istoriniams tyrimams, kadangi apsiribota tik lietuviškais laiškais.

 

Keletas faktų apie Janą Karlovičių

2011 m. buvo paminėtos J. Karlovičiaus (1836 28 05–1903 10 14) 175-osios gimimo metinės. Ta proga vyko nemažai renginių 2011 m. gegužės 24 d. Vilniuje, Lietuvių kalbos institute, įvyko žymaus lenkų kalbininko Jano Karlovičiaus 175-ųjų ir jo sūnaus žymaus lenkų kompozitoriaus Miečyslavo Karlovičiaus 135-ųjų gimimo metinių minėjimas, kurį organizavo Lietuvių kalbos institutas ir Lenkijos institutas Vilniuje (žr. „Jano ir Mieczysławo Karłowiczių gimimo metinių minėjimas Vilniuje“, 2011). 2011 m. spalio 21 d., 15 val. Subartonių kaime (Varėnos r.) vyko J. Karlovičiaus paminklo atidengimo šventė; organizatoriai: Subartonių kaimo bendruomenė, Varėnos rajono Merkinės seniūnija, Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas, Lenkijos institutas; prieiga per internetą (žr. „Lenkijos instituto naujienlaiškis / Newsletter Instytutu Polskieg“, 2011; Krystyna Rutkovska, „Mečislovo Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimas su lenkų kalbininku ir tautosakos rinkėju Janu Karlovičiumi“, 2013; „Subartonyse pagerbtas žymus kraštietis Janas Karlovičius“, 2011). , paskelbta naujų straipsnių, archyvinės medžiagos Naujojoje Romuvoje pasirodė įdomus ir aktualus Kristinos Rutkovskos straipsnis apie J. Karlovičiaus nuopelnus lietuvių kalbai ir tautosakai (žr. Krystyna Rutkovska, „Jano Karłowicziaus nuopelnai lietuvių kalbai ir tautosakai“, p. 2–5); dar žr. Halinos Karaś straipsnį „Jano Karlovičiaus indėlis į dialektologijos tyrinėjimus: lenkų tarmių žodynas kaip lūžio žodynas“, 2012. .

1 pav. Janas Karlovičius
1 pav. Janas Karlovičius
 

J. Karlovičius – žymus kalbininkas, kilęs iš Varėnos krašto, tautosakininkas, etnologas ir muzikologas, lituanistas ir polonistas, visuomenės veikėjas. XIX a. Subartonyse, Dzūkijoje, buvo įsikūręs J. Karlovičiaus giminės dvaras, kuriame 1836 m. lietuvių bajorų J. Karlovičių siejo giminystės ryšiai ne tik su garsia Lietuvos bajorų Bilevičių, bet ir su kunigaikščių Kęstučių ir Gediminų iš Alovės gimine. 1619 m. senuose dokumentuose, kuriuos pats J. Karlovičius priskiria savo giminei, jo giminaičio pavardė buvo užrašyta taip: Johannes Karloviczius Vilnensis Lithuanus (iš Heidelbergo universiteto imatrikuliacinių knygų) (žr. Viktoras Jencius-Butautas, „05 30. Sukarpyta ir naujai suklijuota praeitis: Jonas Karlovičius ir Alovė“, 2011). šeimoje gimė būsimasis mokslininkas. Šiandien buvusio dvaro ženklų, deja, jau nebelikę. Plati Jano veiklos sfera susiformavo palaipsniui, nuo mažens būsimasis mokslininkas buvo labai smalsus. Paaugęs Janas baigė gimnaziją Vilniuje. Mokslas jam sekėsi tikrai gerai, tai rodo ir baigus 4-ą klasę įteiktas pagiriamasis raštas.

2 pav. 4-os gimnazijos klasės baigimo proga Janui Karlovičiui įteiktas pagiriamasis raštas
2 pav. 4-os gimnazijos klasės baigimo proga Janui Karlovičiui įteiktas pagiriamasis raštas
 

Baigęs gimnaziją jaunuolis pasirinko studijas Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, Paryžiuje – istoriją, Heidelberge lankė istorijos, filologijos ir kalbotyros paskaitas, Briuselyje studijavo muziką. Gimęs, užaugęs ir didžiąją gyvenimo dalį praleidęs etnografinės Lietuvos žemėse, domėjosi įvairias kalbas vartojančių vietos gyventojų tarme, tautosaka, papročiais ir dainomis.

Įgijęs daug įvairių žinių, 1875 m. J. Karlovičius parašė palankiai specialistų įvertintą studiją Apie lietuvių kalbą. Joje aptarė ankstesnius lietuvių kalbos tyrimus, išnagrinėjo lietuvių kalbos ryšius su kitomis indoeuropiečių kalbomis ir aprašė lietuvių kalbos gramatinę sandarą.

J. Karlovičius geriausiai žinomas kaip leksikografas, vienas ir su bendraautoriais parengęs Lenkų tarmių žodyną (1900–1911, 6 tomai) ir Lenkų kalbos žodyną (Varšuva, 1900–1927, t. 1–8). Šie žodynai svarbūs, nes juose užfiksuota daug lituanizmų ir tik Lietuvos lenkų kalbai būdingų žodžių. J. Karlovičius ragino rinkti lietuvių tautosaką ir pats paskelbė buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse surinktų pasakų ir sakmių rinkinį. Jis aprašė liaudies muzikos instrumentus ir senąją kaimo architektūrą, parašė ir daugiau lietuvių ir lenkų kalboms reikšmingų veikalų Pagal Karłowicz, Jan Aleksander“, p. 2–5. Dar remtasi Krystyna Rutkovska, „Mečislovo Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimas su lenkų kalbininku ir tautosakos rinkėju Janu Karlovičiumi“, 2013. . Nenuostabu, kad šio žymaus mokslininko darbo kambarys net ir šių dienų akimis žiūrint atrodė kaip rimta skaitykla.

 
3 pav. Jano Karlovičiaus darbo kambarys
3 pav. Jano Karlovičiaus darbo kambarys

Susirašinėjimas

Lietuvoje laiškai pradėti rašyti lotyniškai XIII a., tai seniausia bendravimo raštu forma. Juos dažniausiai rašė aukštesnieji visuomenės sluoksniai, kuriems neretai talkindavo raštininkai. Tai vadinamasis oficialiųjų laiškų sluoksnis, nes susirašinėjo ir paprasti žmonės. Štai, pavyzdžiui, oficialieji kunigaikščių Gedimino, Vytauto laiškai buvo autentiškas Lietuvos istorijos žinių ir viduramžių retorikos meno šaltinis. Paties Vytauto korespondencija buvo labai svarbus politinės istorijos šaltinis, šiek tiek – ir kaip diplomatijos objektas Žr. Rūta Čapaitė, „Vytauto laiškai kaip Viduramžių epistolinio žanro pavyzdys“, 1996. . Mūsų nagrinėjamuoju atveju laiškai – informacijos kaupimo, dalijimosi priemonė.

 

Laikotarpis, kai J. Karlovičius 1873–1882 m. gyveno Višniave Višniavo miestelis – vadinamoji etnografinė Lietuva, dabartinė Baltarusija (baltarusiškai Вiшнева, lenkiškai Wiszniew) yra šalia to paties pavadinimo ežero, 100 km į rytus nuo Vilniaus. , vėliau – Varšuvoje, buvo intensyvaus susirašinėjimo metas. Karlovičiui talkinę to meto lietuvių kultūros ir meno veikėjai buvo Stanislovas Raila (Stanislovas Raillo) Stanislovas Raila (g. apie 1844 m. Plaučiškių k., Rozalimo vls., Panevėžio apskr. – m. 1918 m. Baltos mst., Ukrainoje) – advokatas, aušrininkas. Domėjosi lietuvių literatūra, lietuvių kalba, rašyba, terminija. Supirkinėjo ir studijavo lituanistines knygas, kur rašyta apie Lietuvą, jos kalbą, etnografiją. Aušroje nebijojo skelbtis kaip lietuvių advokatas Kaune (žr. Vaclovas Biržiška ir kt. (sud.), Lietuvių enciklopedija, t. 23: Juozas Girnius, Jonas Puzinas (sud.), Pinaklis – Prezidentas, p. 441). Jis pirmasis Kraj (nr. 18) paskelbė apie Aušros išleidimą, vėliau tame pačiame leidinyje sukėlė diskusiją dėl Zero slapyvardžiu išspausdinto pikto straipsnio apie lietuvių spaudą. S. Raila manė, kad Aušra ne visai atitinka laiko dvasią, kad reikia veikti plačiau (žr. Petras Juknevičius, „Advokatas ir aušrininkas Stanislovas Raila“, p. 102). S. Railos laiškai J. Karlovičiui buvo trumpai aptarti ir publikuoti Vidos Girininkienės (žr. Vida Girininkienė, „Stanislovo Railos laiškai Janui Karlovičiui 1883 m.“, p. 98–113). , Jonas Kuokštis (Jonas Kuoksztis, tai Jono Šliūpo slapyvardis) Jonas Šliūpas (g. 1861 11 23/ 3 6 Rakandžių k., Šiaulių apsk. – m. 1944 11 6 Berlyne, Vokietijoje) į kultūros ir meno veikėjų sąrašą patenka dėl negausių savo laiškų J. Karlovičiui, nors pagal nuopelnus jis priskirtinas daug nusipelniusiems Lietuvai. Tai žymus aušrininkas, lietuvybės skleidėjas, intensyviai kovojęs prieš pavergėjus (žr. Vaclovas Biržiška ir kt. (sud.), Lietuvių enciklopedija, t. 24: Jonas Puzinas (sud.), Prezidentas Smetona – Raudondvario padangėj, p. 57–58). , Jonas Juška (Jonas Juszkevičius) Jonas Juška (g. 1815 5 27 / 6 8 Žarėnų vlsč. – m. 1886 4 29 / 5 11 Kazanėje) – dialektologas, daug dėmesio skyręs lietuvių kalbos tyrinėjimui. Recenzavo 1856 m. išleistą Augusto Šleicherio (Schleicher) pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką (žr. Vaclovas Biržiška ir kt. (sud.), Lietuvių enciklopedija, t. 10: Juozas Girnius, Jonas Puzinas (sud.), Jungtinės Amerikos Valstybės – Karikatūra, p. 180). , Mečislovas Davainis-Silvestraitis Jo laiškai šiame straipsnyje aptariami nebus, plačiau jie nagrinėjami K. Rutkovskos straipsnyje (žr. Krystyna Rutkovska, „Mečislovo Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimas su lenkų kalbininku ir tautosakos rinkėju Janu Karlovičiumi“, p. 28–31). , Silvestras Gimžauskas Jo laiškų minėtoje byloje nėra, jis yra surinkęs pasakų pluoštą J. Karlovičiui (remiamasi kalbininko dr. Aloyzo Vidugirio internetiniu straipsniu) (žr. Aloyzas Vidugiris, „Silvestras Gimžauskas: Didžio Rytų Lietuvos švietėjo raštams pasirodžius“, 1997). , Vincentas Bakutis (Wincentas Bakutis) Asmenų, su kuriais susirašinėjo J. Karlovičius, originalios pavardės pateikiamos skliaustuose. Štai dar keletas asmenų – tai Nikolajus Sumcovas (Nikolaj Sumcov), Julijus Gižickis (Julij Gižicky), Zygmundas Horodeckis (Zygmund Horodecki) ir kt. Plačiau žr. Lietuvos istorijos archyve, J. Karlovičiaus fonde F1185|10, 236-oje byloje. .

 

Labai svarbu paminėti, kad susirašinėti su lietuviais jį skatino kalbininko pareiga iš žmonių užrašyti ir paskelbti kuo daugiau lietuviškų žodžių, vietovardžių, tautosakos. J. Karlovičius nelabai tikėjo lietuvių tautos galimybe išlikti, o juo labiau iškovoti laisvę. Jis manė, kad reikia skubėti tyrinėti kalbą, nes greitai gali būti jau per vėlu Žr. Vida Girininkienė, „Stanislovo Railos laiškai Janui Karlovičiui 1883 m.“, p. 98. .

Tam J. Karlovičius buvo išspausdinęs ir išplatinęs atsišaukimą, kuriame ragino lietuvių kalbą mokančius raštingus žmones užrašinėti ir siųsti jam lietuvių tautosaką. J. Karlovičius stengėsi užmegzti daugiau kontaktų su lietuvių inteligentija. Laiške jis rašo:

Pernei pradėjau rinkti adresus mųsu intligencijos ir jieškoti lietuwninkų tarp aukštesnių kliasų ir korespondawoti su jais ragindams juos jieškoti kelio į mųsu ateisintą demokratiškuose pamatuose ir galiu pasigirti, kad mano wardas, wisiškai tamsaus paeimo, šendie, drauge su tokiomis idėjomis, kurias ir Jųs, regis, išpažįstate, gerai išsiplatino tarp žiamaitšių. Regim juos dabar apmislyti „spasabus“ ant uždėjimo spaustuwės. Viktoras Jencius-Butautas, „05 30. Sukarpyta ir naujai suklijuota praeitis: Jonas Karlovičius ir Alovė“, 2011.
 

Kiekvienas iš laiškų po detalę atskleidžia autentišką, gyvą kultūrinę to meto situaciją, žmones, įvykius. Iš susirašinėjimo su straipsnyje minimais visuomenės veikėjais išryškėja dar viena svarbi detalė: tuo laikotarpiu buvo rengiamas Edmundo Vekenstedo (Edmund Veckenstedt, 1840–1903) Die Mythen, Sagen und Legenden der Zamaiten Tai knyga, kurioje labai falsifikuojami mitai, apie tai rašo pats J. Karlovičius (žr. Karłowicz, Jan Aleksander“, p. 121–144). (1883, 2 tomas), taigi nemažai kalbos sukosi apie šį leidinį. Ši knyga buvo sumanyta dėl XIX a. antrojoje pusėje paplitusio susidomėjimo kalba, etnografija – taip pasireiškė romantizmo epochos idėjos. Daug dėmesio tam skyrė nelietuviai kalbininkai, tarp jų ir J. Karlovičius, siekdamas savo tikslų. Tai rodo abiejų kraštų svarbą – vieno kaip šaltinio (šiuo atveju tai – Lietuva), kito kaip ieškotojo, tyrėjo, tai – Lenkija. J. Karlovičiaus yra sukaupta daug išrašų E. Vekenstedo knygai, greičiausiai surinktų jo paties arba atsiųstų jam.

4 pav. Išrašas iš E. Vekenstedo knygos Die Mythen, Sagen und Legenden der Zamaiten (1883)
4 pav. Išrašas iš E. Vekenstedo knygos „Die Mythen, Sagen und Legenden der Zamaiten“ (1883)
 

E. Vekenstedo darbas buvo išleistas, tačiau greitai paaiškėjo, kad tai falsifikacija, apie tai rašė ir kritikai.

5−6 pav. E. Vekenstedo knygos Die Mythen, Sagen und Legenden der Zamaiten (1883) kritika
5−6 pav. E. Vekenstedo knygos „Die Mythen, Sagen und Legenden der Zamaiten“ (1883) kritika
 

Pagrindinė kryptis lietuvių laiškuose J. Karlovičiui yra ne kalbos dalykai, o susirūpinimas dėl tautos dabarties ir ateities Žr. Vida Girininkienė, „Stanislovo Railos laiškai Janui Karlovičiui 1883 m.“, p. 98. . Pagrindinis ir daugiausia žinių suteikęs asmuo buvo S. Raila, labai daug laiškų siuntęs iš Teodosijos Feodosija – pietų Krymo pajūrio kurortas ir neužšąlantis uostas (žr. Vaclovas Biržiška ir kt. (sud.), Lietuvių enciklopedija, t. 6: Jonas Puzinas (sud.), Er – Gardino gubernija, 1955). Toliau – Teodosija. , taip pat ir Kauno. Jis pasisiūlė į pagalbą, kai išgirdo, jog renkama medžiaga jau minėtai knygai Die Mythen, Sagen und Legenden der Zamaiten, kurią susirašinėtojai vadino „Mitologija“. S. Raila gerai valdė plunksną, jo laiškai ir straipsniai įdomūs, publicistiški, vaizdingi Žr. Vida Girininkienė, „Stanislovo Railos laiškai Janui Karlovičiui 1883 m.“, p. 99. .

Štai kaip prisistato pats S. Raila:

isz paszaukimo esu juristas ir dėlto mitoliogijoje nedaug ką permanau, tikt kaip lietuwninkas, kurs myli savo praėjusias gadynes […], prito dažniai man rodėsi, kad wardai musu diewų ir diewaiczių, szeip ir teip pas minawotus rasztininkus wartami, o par kitus be jokios kritikos wartojami, jei butu buwę iszskaityti pas rasztininkus, katrie juos isz gywos kalbos girdėjo ir pirmie užrašė 1883 03 6 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui. .

S. Raila sakosi esąs surinkęs kelias mįsles ir planuoja rašyti

isz Kauno korespondencija i Krają […]. Korespondencija weikiai bus gatawa ir nusiųsta.
 

Daugiausia jų laiškuose kalbama apie lietuvių kalbos, kultūros duomenis, knygas, pagalbininkus. Svarbią vietą laiškuose užima moksliniai darbai – Augusto Šleicherio pirmoji mokslinė lietuvių kalbos gramatika Litauische Grammatik (1856), Frydricho Kuršaičio Grammatik der littauischen Sprache von Dr. Friedrich Kurschat (1876); iš jų reikia semtis rimtų gramatikos žinių, tačiau jų ortografijos lietuviai priimti negalintys, nes raštas netinka nei Lietuvos, nei Lenkijos lietuviams Žr. 1883 05 03 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui. . Neužmirštamas ir Antano Baranausko bei Hugo Veberio (Hugo Weber) darbas Ostlitauischen Tekste (1882). Paminimi lenkiški leidiniai: Wsprawie pisowni polskiej ir Kraj 34 numeris, kuriuos S. Railai parūpino pats J. Karlovičius. Kalbama ir apie istorinius darbus, pvz., S. Daukanto Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845). S. Raila cituoja ir A. Baranausko Anykščių šilelį, džiaugiasi rimtais jo darbais: „mat lietuvių dūšios senais miškais penėtos, widui miško trųšios“. Akcentuojamas ir H. Veberio užsakymas išleisti lietuvišką gramatiką:

H. Weber’as (apie kurį senei mes jau girdžiame) užsakęs išdawimą łietuwiškos gramatikos […], daugumas bajorų ir kitų inteligencijos wyrų ir jauniškių Čia – jaunuolių. lietuwių geidžia mokytis savo kalbos, bet nemokėdami wokiškai, ar nežinodami apie wokiškus triūsus Čia – darbus, leidinius. , negali naudoti Čia – skaityti, mokytis. iš jų 1883 05 03 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui. .
 

Šių knygų, leidinių pavadinimai išryškina rimtą J. Karlovičiaus požiūrį į lietuvių kalbą, rėmimąsi svarbiais to meto leidiniais siekiant geriau pažinti kalbos struktūrą, dvasią, istoriją. Šios visos knygos buvo minimos ne veltui. Apie J. Karlovičiaus tikslus S. Raila rašo viename iš savo laiškų:

Lietuwa neužmirš Jums niekad už gerą walią padėti mums sustatyti gramatiką (18) dėl praktikiško wartoimo. Su pawelyimu Jųsu pasigirsiu tata mylesta Jųsu prieš sawo wientautšius aukštesnės kilties. Wardas Jųsu bus autoritėtas, su kuriuom daug darbo galima bus padirbti. 1883 05 20 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui.

Pats S. Raila prisipažįsta (apsiėmęs gramatikos pertvarkymo): „dešimtį gal jau kartų ėmiausi už pertaisymo gramatikos Schleichero (kuri ir man rodosi už wisu geresne), bet nebudamas filioliogu, negalėjau pakakti ir sawo paties kritikai ir draskiau sawo procę“. Toji gramatika turėtų būti lietuviška arba lenkiška ir palyginta su Erdmano Juliaus Šykopo (Shiekopp) Erdmanas Julius Šykopas (Schiekopp, 1829 – po 1901), filologas lituanistas, Tilžės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas. Minima jo parengta F. Kuršaičio gramatikos santrauka Litauische Elementargrammatik (Pradinė lietuvių kalbos gramatika), išleista Tilžėje 1879 m. gramatika. Sunkumams iškilus rengiant gramatiką, jis ieškojo pažįstamų „filioliogų“ ir „pedagogų“, tačiau sužinojo tik apie „Baranawskį“ ir „Jawnį“ Kaune. Apie pastarąjį jis girdėjęs, kad šis yra labai „piktas filioliogas“, kad apie reikalus tautos klausyti nenori. Jie abu su A. Baranausku, atrodo, nepadarė S. Railai tinkamo įspūdžio Žr. 1883 05 20 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui. : Jie „mųsu nemyl, o ar pradės kada norint mylėti, nežinau, nes szirdis tu ponu prie Lietuwos neguli“ 1883 09 23 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui. . Be šių dviejų asmenų, S. Raila dar tikisi gauti pagalbos iš to meto žemaičių vyskupo Juo 1883 m. buvo paskirtas Mečislovas Leonardas Paliulionis, pakeitęs ilgametį Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių. Jis kovojo už lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimą (žr. Juozas Tumelis ir kt. (sud.), Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 13: Stasys Vaitekūnas ir kt. (sud.), Leo–Magazyn, p. 329–330). Žr. 1883 10 13 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui. .

 

Laiškuose iškeliami ir spaudos reikalai, padėsiantys lietuvybės sklaidai. S. Raila, norėdamas Kaune įkurti spaustuvę, pažeria kritikos Aušros redaktoriui Pirmiesiems Aušros numeriams rašė apie 20 autorių. Daugiausia rašė Jonas Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, Jurgis Zauerveinas ir Andrius Vištelis. Jaunasis redaktorius Jurgis Mikšas, aišku, nedrįso vyresniųjų kolegų rašinių taisyti. Jis pats, kaip redaktorius, Aušroje skelbė Mažosios Lietuvos aktualių įvykių apžvalgą, recenzavo Juozapo Ignaco Kraševskio Vitolio raudos vertimą ir pan. Pats rašydamas ir vėliau taisydamas kitų raštus, laikėsi F. Kuršaičio mokymo ir tuo prisidėjo prie lietuvių kalbos norminimo. J. Mikšas vyresnių kolegų dėmesį į save atkreipė 1882 m. aštrokomis poleminėmis publikacijomis Lietuviškoje ceitungoje. Jis kritikavo vokiečių vykdomą nutautinimo politiką bei tautinių mažumų priespaudą. Matyt, tai lėmė, kad jaunasis J. Mikšas kartu su vyresniais kolegomis tapo Aušros iniciatoriais, leidėjais ir pirmaisiais žurnalo finansuotojais. Jais buvo J. Basanavičius, Martynas Šernius, A. Vištelis ir J. Mikšas. Jaunajam J. Mikšui (jam tada ėjo 21-ieji) buvo patikėtos Aušros techninio redaktoriaus pareigos. J. Mikšas išleido pirmuosius keturis Aušros numerius. Jam teko rinkti medžiagą žurnalui, tvarkyti, rengti spaudai, kaupti lėšas, ieškoti prenumeratorių, rūpintis leidimu ir platinimu. Tai buvo labai sudėtingas darbas. Atlikęs darbus ir surinkęs medžiagos kitiems Aušros numeriams, 1883 m. rudenį J. Mikšas staiga dingo. Dingimo priežastis liko neišaiškinta. Dingo slapta, nieko nepranešęs bendradarbiams, draugams ir artimiesiems. Tik seseriai prasitarė, kad kuriam laikui vyksta į „Maskoliją“, t. y. į carinę Rusiją. Aušros leidimo rūpesčius paliko Martynui Jankui. J. Mikšui dingus, Aušrai redaguoti iš užsienio buvo pakviestas J. Šliūpas. Jis su Jankumi Aušros spausdinimą perkėlė į Oto fon Mauderodės spaustuvę Tilžėje. J. Šliūpas Aušrą redagavo ir leido nuo 1883 m. penktojo iki 1884 m. šeštojo numerio. Vokiečių policijai pradėjus domėtis svetimtaučio J. Šliūpo asmenybe, šis Prūsiją paliko 1884 m. kovo viduryje. J. Šliūpui išvykus, J. Mikšas vėl pradėjo redaguoti Aušrą (žr. Kazys Blaževičius, „Užmirštas aušrininkas“, 2008). , kuris

nepermano kaip stovi Maskolijos Lietuvoj wienas stonas priesz kitą […] Isz Kauno mums lengwiaus bus pasistatyti Čia – prisistatyti, susisiekti. priderincziai su lenkais. 1883 10 13 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui.

S. Raila itin nusivylęs, kad tuo metu negalima spausdinti lotyniška abėcėle:

lyg šioliai negalime drukawoti lotiniška abecele, neteriojame wienok wilties gauti ant to pawelyimą nu Wiresnybės. Šendie storojasi apie tą Basanaitis. Dr. J. Basanavičius. 1883 05 20 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui.
 

Ieškant, į kurį miestą orientuotis dėl lietuviškumo, pasirenkamas Kaunas, o lietuviška kalba pasirinkta „pietų-vakarų kalno lietuwiško“ Omenyje turima Mažosios Lietuvos lietuvių kalba.1883 05 20 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui. , nes „ta kalba yra wisu pritinkiausia dėl raszto, Kaunas yra miestas, kur lengwiausia prawyks gywastis lietuwiška, o Kauniszkei lietuwei kalb burkiszkai“. Kaunas S. Railai dar atrodo palankus bendraujant su lenkais. Nors lietuvių ir lenkų mąstymas ir požiūris skiriasi, jis siekia įtvirtinti darnų šių dviejų tautų bendravimą Žr. 1883 10 13 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui. . Rinkdamasis kalbą S. Raila padaro išvadą, kad S. Daukanto ir „Walantšio“ (Motiejaus Valančiaus) kalba yra sunki, o A. Šleicherio kalba „lengvesne ant išmokimo negu Baranauskio kalba“ (rytų aukštaičių anykštėnų tarmė), tačiau iš A. Šleicherio kalbos dar reikėtų išmesti germanizmus ir „školearizmus“ (lenk. szkalować – apkalbinėti, šmeižti).

Laiškuose svarbios ir tarmės – tikrasis kalbos pagrindas: minimos „Anykštšių“, „Endrejaviškių“, „Telšių“, tai pat „Naujo-Aleksandrawo“ ir „Šwentšionių“ kalbos (t. y. tarmės) – taip vadintos to meto pavadinimais anykštėnų, pietų žemaičių raseiniškių ir šiaurės žemaičių telšiškių, vakarų žemaičių ir rytų vilniškių tarmės. Taigi tyrimų arealas orientuotas labiau į Žemaitiją. S. Raila žada važiuoti į ekspedicijas po Raseinių, Panevėžio, Telšių, Šiaulių pavietus ir žiūrėti, kaip vyksta darbai (susiję greičiausiai su lietuvybės skaida) Žr. 1883 11 11 Jono Šliūpo laiškas Janui Karlovičiui. .

 

Laiškuose bandomos aiškinti ir etimologijos: 1883 m. kovo (jis rašo – Marcziaus) 6 d. laiške teigia, kad Dievų ir dievaičių vardai nėra patikimi, nes raštininkai juos užrašinėjo iš gyvosios kalbos. Jei jie būtų išmanę paleografiją (t. y. rašybą), tai būtų patikimesni. Pateikiami keleto žodžių aiškinimai:

liúlys – mažiems waikams werkiant, baida juos nenkos liuliu, kurs lindžia pasuolėse, palowėse, tamsiose kertėse; czemeriai – moterys, supykusios, kad jų gaspadorystę kas suardė, nenorėdamos welnią minėti, keikia; amalas krinta – wasaroj wakarais ir naktimis matyti žaibus be griaustinio.

Be šių pavyzdžių, S. Raila dar analizuoja žodį szlėktasschlecht vietoje blogas kilmę iš Kuršaičio gramatikos. Kaip teigia, tai tik žmonių vartojamas žodis, knygose jo nėra: „pormas Čia – formas. iszmislytas par sudėtojus senowiszkų gramatikų, arba jau susenejusias ir nebewertojamas“ 1884 11 24 Stanislovo Railos laiškas Janui Karlovičiui. .

Viename iš savo laiškų S. Raila rekomenduoja studentą

Joną Szliupowicz; esąs tai labai geros nujėgos jaunas žmogus, iszwarytas isz Peterburkio uniwersiteto „za bezporiadki“. Koks pamuszalas tų bezporiadkov tikrai nežinau, ale nieko blogo apie Szliupowicz man nesakė; atsiliepė tik apie jį ir kitus jaunus žmones, kad jie daug szneką, o maž tedarą. Ten pat.

Taigi tikėtina, kad J. Karlovičius kreipėsi į J. Šliūpą, kuris atsakė Žr. Petras Juknevičius, „Advokatas ir aušrininkas Stanislovas Raila“, 2009. laišku iš Kauno. Pirmiausia jis atsiprašo, kad negalės daug padėti, nes yra „istorikas ir priegimtininkas“. Dėl gramatikos jis abejoja, ar galėtų padėti, nes „tiktai filologas galetu prisideti. Kitaip butu su žodinu“ Čia – žodynu. .

 

Jis pateikia tik kelis „perėjunu“ liuberiškos Pirmasis ją rankraštiniame žodynėlyje Liuberiska arba senų ubagų kalba pateikė Matas Jonas Slančiauskas (1850 02 21–1924 04 11). Rankraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne [LMD I 905, toliau vadinamas L]. Liuberišką kalbą tiria kalbininkė dr. Janina Švambarytė-Valužienė (žr. Janina Švambarytė-Valužienė, „Mato Slančiausko rankraštinis žodynėlis Liuberiszka arba senų ubagų kalba (1892)“, 2011). Kaip rašo autorė, „matyt, ubagavimas Slančiausko gyvenamu laikotarpiu buvo toks socialinis reiškinys, kuris visuomenei kėlė ir užuojautą, ir rūpestį, o pačiam Slančiauskui – susidomėjimą ubagais kaip tiriamuoju objektu“. Mokslininkė išsamiai aprašo žodynėlio sandarą, rašybą, kalbines ypatybes, žodžių sandarą. Po ubagų leksikos žodynėlio tuojau prasideda sudarytas pokalbių (susišnekėjimų) žodynėlis. Jo principas toks pat, kaip ir leksikos, t. y. kiekvienas sakinio žodis surašytas stulpeliu, šalia pateikiami lietuviški sakinio žodžių atitikmenys, pvz.: „Lipkai kacƶijes prie cindƶola, cecirius auridůj – Ubagai sedzia prie bažnyczias poterius kalb.“ [Ubagai sėd(ž)i(a) prie bažnyčios, poterius kalb(a), L 10]; „Bieliuszkas reik skrebocit – Bulbes reik skust“ [Bulves reik(ia) skust(i), L 11]. Dar žr. Janina Švambarytė-Valužienė, „Redagavimo ypatumai Mato Slančiausko ir jo bendradarbių žodyne“, 2012. Straipsnio autorė nuoširdžiai dėkoja doc. dr. Janinai Švambarytei-Valužienei už vertingą medžiagą ir patarimus. kalbos pavyzdžius (kas tai yra, nežino, yra girdėjęs iš piemenų perėjūnų, ubagų):

gultlus paklizijo matarą, vasiliszkas patloką į szorbą (= židas pasidėjo peilį, kningą, taboką į krepszį), lipkus supinajojo į szimką (= ubagas nuėjo į grinczią), manuji nedziaknijo sterpuko pakaskė (= man nedavė mėsos gaspadinė).

Nors nedaug kuo galėdamas padėti J. Šliūpas labai dėkoja J. Karlovičiui: „szimtakart acziu sakidamas už meilingą lietuvių neužmiršimą“.

 

J. Karlovičiui su J. Šliūpu teko gana gražiai pabendrauti ir vėliau, ne vien kalbiniais klausimais Reikia tiesiog stebėtis, kaip gerai suvokė ir giliai pajuto mūsų tautinio judėjimo dinamiką tas lenkų mokslininkas. Lyg atsidėkodamas J. Šliūpas parašė palankią recenziją Aušroje apie J. Karlovičiaus lietuvišką vietovardžių studiją (žr. Vincas Trumpa, „Dr. Jonas Šliūpas aušrininkas“, 1991). .

Dar viename laiške J. Karlovičiui nuo V. Bakučio daug informacijos nėra, tačiau šis žmogus pažada rinkti ir siųsti patarles:

Garbingasis Pone!

Diekawoiu ponui łabai pakarnei už atsustus piningus deszimti rubliu. Kad pons padeia mana warguse. Storosius kiek galedums rinkti patarles ir priuti ponui geradiiui. Vaclovas Biržiška ir kt. (sud.), Lietuvių enciklopedija, t. 6: Jonas Puzinas (sud.), Er – Gardino gubernija, 1955.