Ir vis dėlto kalbėti apie šią tapatybę yra sunku. Tik ką minėta „europinė substancija“, tokia akivaizdi XVIII ir XIX amžiaus intelektualams, šiandien iš tiesų mums patiems atrodo tik kaip gražus mitas: jeigu ne vienas iš mūsų, europiečių, vis dar tapatiname savo asmeninę kultūrą su Mocarto ar Vagnerio operomis, toli gražu ne kiekvienas save atpažįstame XIX amžiuje liaupsinto mokslo mentalitete, galų gale privedusiame prie technokratinio mąstymo, dar mažiau – politikoje, atvedusioje ir į totalitarizmą, ir į populizmą, ne vienas iš mūsų yra atvirai paneigęs krikščionišką vertybių sistemą, kai kam „europietiškoji civilizacija“ yra tapusi, kaip matėme, blogio simboliu, ir t. t. Europos tapatybės substancinis, arba esencialistinis, modelis šiandien jau nebeveikia, ir ne vien dėl tų sunkumų, kuriuos čia įvardijome kaip santykinius ir santykinai lengvai išsprendžiamus. Šio neveikimo priežastis yra nauja Europos tapatybės krizė. Net ir didžiausi optimistai, kurie, tardami žodžius „mes – europiečiai“, jaučia tam tikrą egzistencinį šių žodžių potyrį, šiandien turi pripažinti, kad Europos tapatybę aiškiai įvardyti yra sunku, praktiškai neįmanoma.

Tačiau ši krizė Europai nėra nauja. Maža to, analizuodami jos pobūdį, pamatysime, kad Europai ji yra būtina kaip jos pačios savasties išlaikymas. Ši analizė kartu sudarys atsakymo į Derrida kritiką pagrindus.

2. Fundamentalus sunkumas, siekiant apibrėžti Europos tapatybę

2.1. Europos esmė: substancijos ir substancijos krizės suderinamumas

Tapatybės krizės sąvoką reikia sieti su kritikos ir kriterijaus sąvokomis. Kritika kieno nors atžvilgiu išsakoma, kai substancinė kritikuojamojo tikrovė yra konfrontuojama su jo substancinę tapatybę nustatyti leidžiančiais kriterijais. Staliaus darbo rezultatą, baldą, kritikuosime, kai jam imsime taikyti tuos kriterijus, pagal kuriuos nustatome, kas yra tos rūšies baldas, kaip ir universitetą galima kritikuoti pagal tai, kiek jis atitinka universiteto tapatybę. Egzistuoja ir savikritika: taikant savosios tapatybės kriterijus, save patį galima kritikuoti už tai, kad buvo nutolta nuo savo paties tapatybės. Kriterijai leidžia spręsti ir apsispręsti: galbūt baldą, universitetą ir save patį galima „pataisyti“, suteikti ar grąžinti jam jo tapatybę, apibrėžtį, substanciją. Tačiau krizę išgyvenantis subjektas neturi, yra praradęs arba dar tik ieško kriterijaus, kuris jam leistų save patį suvokti ir apibrėžti, kitaip tariant – įgauti ar atgauti tapatybę. Krizėje atsidūręs žmogus pirmiausia yra tas, kuris nežino, kas jis yra. Rodos, būtent tokio kriterijaus, kuris leistų save suvokti ir apibrėžti, įgauti tapatybę, ir trūksta Europai. Tiesa, kaip jau buvo minėta, šios tapatybės įvardijimo pasiūlymų netrūksta, jie varijuoja nuo senovės graikų mitologijos iki vienos europinės nacijos kūrimo, kuriame šiandien dalyvaujame. Tačiau pats faktas, kad šiuo klausimu nėra rasta bendro europiečių sutarimo, bent jau vieno dominuojančio konsensuso, būtino tapatybės įvardijimui, leidžia teigti, kad Europa išgyvena tapatybės krizę.

Būtent čia priartėjame prie pačios fundamentaliausios priežasties, dėl kurios yra sunku kalbėti apie Europos tapatybę. Nes krizė Europai yra ne laikinas nepatogus momentas, o priklauso pačiai jos esmei. Trumpai tariant, Europos esmė, o kartu jos gilioji tapatybė, yra neįmanomybė įgauti kažkokią nuolatinę, visiems amžiams tinkamą substancinę tapatybę, aiškų apibrėžimą, aiškiai apibrėžtą kultūrą ar civilizaciją. Derrida tai parodė radikaliu būdu, kaip to reikalauja jo paties išrastas dekonstrukcijos metodas. Matėme, kad Europos krizę jis aiškina kaip nuolatinę jos būseną, darančią tapatybę, kaip tokią, neįmanomą. Mes visiškai pritariame šiam kritiško Europos momento, kaip nuolatinės jos būsenos, išskyrimui. Ir vis dėlto, mūsų galva, šio momento traktavimas turi būti kitoks: mums atrodo, kad šis krizės momentas yra ne vienintelė Europos esmės išraiška, bet tik viena iš dviejų. Krizės sąlygomis yra išlaikoma substancinė tapatybė, tačiau dėl krizės ji yra ne uždara ir visiems laikams aiškiai apibrėžta, bet atvira ir kintanti. Krizė sudaro neįmanomybę susiformuoti substancinei imobilistinei Europos tapatybei, tačiau ji nė kiek netrukdo formuotis tam tikrai kitokiai ir originaliai, substancinei, bet neimobilistinei, tapatybei Substancijos sąvokos bei jos evoliucijos Vakarų metafizikoje analizę, išryškindami perėjimą nuo imobilistinio iki dinaminio jos pobūdžio ir siedami visa tai su žmogaus tapatumo problematika, esame atlikę knygoje Povilas Aleksandravičius, Rimgaudas Bubelis; Bronislavas Kuzmickas, Algis Mickūnas, Jūratė Morkūnienė, Individo tapatumas: tarp tradicijos ir inovacijų, p. 189–274. . Krizė, kaip Europos esmė, pasireiškia tuo, kad Europa yra pasmerkta, lyg koks Sizifas, nuolat ieškoti ir niekada nerasti galutinės savo tapatybės, kurioje galėtų pagaliau apsibrėžti ir visiems laikams sustoti. Tačiau tokia Europos esmė jai vis dėlto netrukdo įgauti tam tikrą – dinamišką – kultūrinę, nacionalinę, politinę, juridinę ir t. t. substanciją ir tapatybę. Šis originalus tapatybinis darinys reikšis tuo, kad Europa pajėgs daryti savomis, išgyventi kaip savo visą spektrą kitų ar pačių europiečių sukurtų darbų, istorijų, tradicijų – įvairialypių kultūrinių substancijų, nors nė vienoje iš jų dėl minėtos krizės ji negalės galutinai apsistoti. Europa turi savo tapatybę – savo esmę, kurią galima vadinti substancija, kurią sudaro tam tikra integracinė jungtis tarp daugybės tautų, nacijų, kultūrų, papročių ir religijų, tačiau ši substancija, ši europiečius vienijanti jungtis, nėra imobili, ją skrodžia nuolatinė krizė – vis besitęsiančios galutinės tapatybės paieškos. Turėtume nesunkiai atpažinti tai, ką anksčiau pavadinome trans-funkcija. Iš jos kyla europinės tapatybės originalumas: tai ne uždara, bet iš esmės atvira substancija. Ši atvirybė yra tokio pobūdžio, kad netrukdo puoselėti tam tikrą konkrečią kultūrą, religiją ar mokslą, bet griežtai neleidžia apsiriboti, griežtai draudžia nutraukti santykį su kitybe. Ji vyksta tokiu būdu, kad įgalina įvairių kultūrų sąveiką viena kitos papildymo prasme, išsaugant kiekvienos iš jų savitumą. Lietuvis europietis gali paversti itališkas operas savomis, išsaugodamas gebėjimą savomis laikyti aukštaitiškas sutartines. Europos esmė yra atvira, santykinė substancija, kuri negali tapti nei imobili, nei uždara, nes yra persmelkta vis naujos savęs pačios paieškos: Europos tapatybė yra substancijos ir substancijos krizės suderinamumas.

Kitais žodžiais tariant, Europos tapatumas yra arši, nuolat vykstanti savikritika Savikritiką, kaip europinės tapatybės esminį elementą, taip pat jos suderinamumą su substancijos momentu, puikiai atskleidė Jacques Dewitte savo knygoje L’exception européenne, 2008. . Visos tradicijos, mokslai ir kitokios kultūrinės substancijos, kurias europiečiai išgyvena kaip savo, Europoje bus konfrontuojamos su gilesnės ir vis dar nežinomos tapatybės paieškomis, joms bus taikomas poreikio eiti (mąstyti, kurti…) toliau kriterijus. Kaip parodė prancūzų filosofas Remy Brague’o knygoje, sėkmingai išverstoje į lietuvių kalbą pavadinimu Ekscentriškoji Europos tapatybė Žr. Rémi Brague, Ekscentriškoji Europos tapatybė, 2001. , europietiškasis buvimo būdas, kurio tipas būtų Romos imperijos gyvenimo pobūdis, yra savyje neturėti kažkokios visiems laikams nulemtos kultūros, religijos ar civilizacijos, bet pats pajėgumas į save įimti kitas kultūras, religijas ir gyvenimo būdus, patį pasaulį, ir šiuos įimtus dalykus išgyventi kaip nuolatinę savęs pačios – savosios tapatybės – paiešką. Pati savikritika sudaro Europos tapatybę, arba, Brague’o žodžiais, jos tapatybė yra ekscentriška, ne savyje, bet nuolat iš savęs išeinanti, kitame. Tai ir sudaro tikrąjį, fundamentalųjį sunkumą kalbėti apie Europos tapatybę, nes visa, ką apie ją sakome, įgaus autentiškumo tik tada, kai sugebėsime parodyti, kaip sakomi dalykai yra atsivėrę tolesniam jų vyksmui, platesniam horizontui, konfrontacijai su kitu.

2.2. Europos tapatybės priežastis: asmens samprata

Užduokime tokį klausimą: kodėl Europa atsidūrė tokioje ypatingoje, įdomioje ir kartu labai nepatogioje – aiškėjančios tapatybės ir nuolatinės jos krizės – būsenoje? Tuo pačiu metu, kai formavosi Bragueʼo tirtasis romėnų mąstysenos pobūdis, taigi tik ką įvardintoji paradoksali, kritiškoji europinė tapatybė, jausdama tos pačios Romoje stoikų filosofijos bei sparčiai plintančios krikščioniškosios teologijos įtaką formavosi nauja antropologija, nauja žmogaus samprata – žmogaus kaip asmens samprata. Kokia yra šios sampratos esmė? Platesnius žmogaus kaip asmens sampratos ir jos genezės tyrimus autorius yra atlikęs knygoje Povilas Aleksandravičius, Rimgaudas Bubelis; Bronislavas Kuzmickas, Algis Mickūnas, Jūratė Morkūnienė, Individo tapatumas: tarp tradicijos ir inovacijų, p. 245–269. Fundamentalus veikalas šiuo klausimu yra Emmanuel Housset, La vocation de la personne, 2007. Žmogaus, kaip asmens, esmė yra lygiai tokia pati kaip ir mūsų prieš tai įvardintoji Europos esmė. Žmogus, suvokiamas kaip asmuo, turi savo substancinį tapatumą, tačiau ši substancija nėra imobili, uždara, apibrėžiama aiškiais konceptais. Žmogaus kaip asmens substancija yra santykio substancija. O kadangi ji yra persmelkta santykio su kitu, ji yra nuolat vis iš naujo savęs ieškanti ir dinamiška. Šia prasme asmuo yra nuolatinėje krizėje. Visa, ką apie save žmogus yra suvokęs, jo jau turima tapatybė yra konfrontuojama su kitu ir tokiu būdu yra provokuojamos naujos savosios tapatybės paieškos. Kadangi asmens buvimo būdas yra santykis, tai nenuostabu, kad būtent tame geografiniame areale, kuriame susiformavo žmogaus, kaip asmens, samprata, susiformavo šią sampratą teigiančios tradicijos, papročiai, menai, filosofija ir netgi religija Apie krikščionybės santykį su žmogaus kaip asmens samprata žr. Povilas Aleksandravičius, Rimgaudas Bubelis; Bronislavas Kuzmickas, Algis Mickūnas, Jūratė Morkūnienė, Individo tapatumas: tarp tradicijos ir inovacijų, p. 250−264. Būtent krikščioniškąją teologiją (Trejybės doktriną bei kristologiją) reiktų laikyti šios sampratos matrica. Būtent žmogaus kaip asmens sampratą savo ruožtu reiktų laikyti autentiškos krikščionybės nešėja. Tai, kad europietiškoji tapatybė, atitinkanti šią sampratą, pasirodė anksčiau nei krikščionybė ir pati ši samprata (Brague’o tyrimai parodė, kad šio tapatumo pirmoji išraiška buvo romėnų įvykdytas helenistinės kultūros perėmimas, vykęs kiek anksčiau prieš atsirandant krikščionybei), mūsų tvirtinimui nesudaro kliūties: ikikrikščioniškoje epochoje ši tapatybė Romoje buvo tik tam tikra užuomazga, mentaliteto elementas, atsiradęs dėl romėnų susižavėjimo graikų pasiekimais ir greičiausiai spontaniško sprendimo priimti juos kaip savus; tačiau užuomazga išsivystė, ir elementas tapo viso mąstymo dominante, tik Romai tampant krikščioniška. Būtent Europos evangelizacija buvo tas procesas, kurio metu trans-funkcija tapo europiečio savastimi, nepaisant, kad kaip tam tikras mąstysenos elementas ši funkcija jau figūravo romėnų pasaulėžiūroje dar iki krikščionybės atsiradimo. Savo knygoje Brague tai labai aiškiai patvirtina. . Europos buvimo būdas yra santykis, nes Europoje gyvenančių žmonių mąstymas yra persmelktas asmens sampratos, žmogų traktuojančios kaip santykį: ne kaip jokios substancijos, jokios nuolatinės tapatybės neturintį santykinį darinį, bet kaip atvirą substanciją, pasižyminčią tuo, kad jau įgyta nuolatinė tapatybė yra „kritikuojama“, vėl papildoma ir ugdoma santykio su kitu. Europa teisingai save suvoks tik autentiškai išgyvendama tokio pobūdžio santykį, taigi tik vykstant tokiam europiečių, kaip asmenų, tapatybės įsisavinimui, kuris prisipažins esantis niekada neužbaigtas, vis iš naujo vykstantis konfrontacijoje su kitu asmeniu, su kita kultūra, su kita civilizacija, su pačiu pasauliu. Būtent konfrontacija su pasauliu, tikrovės pažinimas, o ne tam tikrų nusistovėjusių kultūrinių schemų primetimas ir bus europiečio tapatybės esmė. Šia prasme Europos tapatybė yra asmens buvimo būdą atitinkanti filosofija.

2.3. Europietiškosios tapatybės universalumas ir misija

Tai, kad europietiškosios tapatybės esmė sutampa su asmens buvimo būdu, lemia jos universalumą. Ne europietiškų civilizacijų atstovai taip pat yra asmenys – jiems priklauso visi asmens bruožai bei kilnumas: ši etinė nuostata privalo būti išlaikyta kaip svarbiausias europietiškosios tapatybės atributas santykiuose su kitų civilizacijų atstovais. Tačiau pastarieji neigia žmogaus kaip asmens sampratą. Europietiškosios tapatybės universalumas pasirodo tas, kad savo buvimo būdu – asmens buvimo būdu – ji atskleidžia visų žemės civilizacijų antropologinius pagrindus ontologine prasme: ji teigia, kad žmonės yra asmenys net ir ten, kur apie asmens sampratą nė nenutuokiama. Šia prasme visos civilizacijos yra europietiškos savo ontologiniais pagrindais.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad visos civilizacijos yra pašauktos priimti substancinę europietiškosios tapatybės pusę. Kaip matėme, europietiškąją tapatybę sudaro du sandai: pastovusis substancinis momentas ir kritinis šio momento išgyvenimo pobūdis. Pirmasis reiškiasi konkrečia kultūra, tradicijomis, papročiais, o antrasis šią kultūrinę substanciją įveda į krizę, t. y. neleidžia užsisklęsti savyje ir tapti imobiliai. Būtent iš antrojo sando – santykio – kyla asmeniškumo bruožas. Todėl europietiškosios tapatybės universalumas reiškiasi tik per šį sandą, t. y. per kritinį savos substancijos išgyvenimą, bet jokiu būdu ne per pačias kultūrines-socialines šios substancijos formas. Europietis nebus nieko supratęs apie savosios tapatybės universalumą, jeigu ims teigti, jog kitų civilizacijų žmonės turėtų priimti europietiškąją kultūrą ir įpročius. Tačiau jis atliks savo universalumo misiją, teigdamas, kad visos civilizacijos tik joms būdingas substancines kultūras galėtų praturtinti, jas įvesdamos į tam tikrą kritinį momentą, t. y. atsiverdamos pasauliui, jo pažinimui, kitam. Bet kuri iš civilizacijų pasieks savo pačios tapatybės autentiškumą tik tada, kai nebus savyje uždaryta, bet atsivers pasauliui. Europos tapatybė ir esmė – savo buvimo būdu išryškinti būtent šį atverties momentą, trans-funkciją, tinkamą žmogui kaip asmeniui, taigi bet kokiai civilizacijai. Europos tapatybė yra universali todėl, kad yra savikritiška. Čia ir glūdi universalistinė Europos misija – leisti kiekvienai civilizacijai būti savimi pačia, rodant, kad savimi pačiu galima išlikti tik atsivėrus kitam. Panašiai, kiekvieno žmogaus, kuris suvokė savo paties ir visų žmonių asmeniškumo pobūdį, misija yra ginti savitą kiekvieno asmens tapatybę, tačiau tuo pat metu rodyti, kad šis savitumas bus autentiškai žmogiškas tik per atvertį kitiems asmenims. Kiekvienam žmogui, taip pat kiekvienai kultūrai, religijai ar mokslui užsidarymas savyje yra pragaištingas. Europos misija – liudyti patį atvirybės momentą. Jos universalumas – tai etinė jos tapatybės dimensija.

2.4. Europiečio liga

Teigti, kad Europa sėkmingai vykdo savo misiją pasaulyje, būtų naivu. Yra greičiau priešingai. Šios nesėkmės priežastis ta, kad antrasis europietiškosios tapatybės sandas, savikritika arba atsivėrimas kitam, yra nepatogus – jis yra sunkiai išgyvenamas ir sunkiai suvokiamas. Europa sunkiai išgyvena savo pačios tapatybę, kadangi atverties santykis su kitu kelia aukštus etinius reikalavimus, kuriuos žmogus ne visada pajėgia įvykdyti. Būti tokioje konfrontacijoje su kitu, kad vyktų ne kito tapatybės naikinimas, bet naujas savosios tapatybės įvertinimas, išgyventi nuolatinę krizę, tam tikrą neaiškumą – tai išbandymas. Šis egzistencinis sunkumas sudaro kliūtį ir pačiai savivokai: nesugebėdama autentiškai išgyventi savosios tapatybės, Europa ne kartą buvo praradusi ir jos autentišką supratimą. Europiečio misija pasaulyje yra liudyti žmogaus kaip asmens suvokimą, bet nesuklysime teigdami, kad pats europietis šį suvokimą dažnai iškreipia arba visai praranda.

Nepajėgdama atlikti autentiškos savikritikos, Europa savo tapatybę ima išgyventi taip, kaip dauguma kitų civilizacijų išgyvena savąją – uždarai, koncentruojantis ties „užbaigta“ substancija. Juk nepajėgiant išgyventi atvirumo ir natūralaus neaiškumo, lengviausia įsikibti į ką nors labai aiškaus, nors ir abstraktaus bei dirbtinio. Rūpinimasis sava substancija be savikritikos tampa jos suvedimu į aiškias ir imobilias konceptualines schemas, tam tikrą abstrakčią, absoliučią ir nekritikuotiną „vertybių sistemą“, vyksta jos užsidarymas, atotrūkis nuo kitybės. Tokia substancialistinė europinės civilizacijos koncepcija vyravo ne kartą, tarsi atkartodama pačios krikščionybės, iš gyvo santykio su kitu (Dievu, pasauliu, artimu) dažnai virsdavusios abstrakčia ir totalitarine religine sistema, dvasios praradimą. XVIII–XIX amžiai buvo ypač ryškus Europos substancializmo momentas. Šį procesą galima vertinti kaip savosios europietiškosios tapatybės neautentišką išgyvenimą, kurio metu santykis su kitu virto kolonizacija, dėl techninių pranašumų pasiekusi globalų mastą.

Jeigu Europa užmiršta antrąjį savosios tapatybės sandą, savikritiką, asmens buvimo pobūdį, ir atkrenta į substancialistinį tapatybės modelį, būdingą visoms civilizacijoms, kuriose žmogus nėra suvokiamas kaip asmuo, kyla klausimas, ar ji apskritai yra išlaikiusi tą tapatybę, apie kurią čia kalbėjome. Galbūt sunkumai išgyventi savąją tapatybę jau lėmė, kad jos visai nebeliko? Galbūt Europa turi pagaliau pripažinti, kad savikritika jos atveju nėra funkcionali ir, kaip kad daro visos kitos civilizacijos, sąžiningai koncentruotis ties uždara substancija – tam tikra aiškiai apibrėžiama kultūra bei sociumu? Galbūt reiktų nuodugniai suskaičiuoti, susitarti ir į jos viešąją erdvę kaip privalomus dalykus įvesti visa, kas yra empiriškai konstatuojama kaip bendri europiečiams būdingi substanciniai bruožai, nuo graikų mitų iki operos, nuo aiškių krikščioniškų vertybių iki racionaliojo mokslo, uždrausti jų kritiką ir taip įgauti solidumo savo pačių bei atvykėlių akyse? Toks svarstymas nėra pagrįstas ne vien dėl to, kad, atliekant tokius kai kurių radikalų reikalaujamus žingsnius, Europa turėtų atsisakyti svarbiausio jos tapatybę reiškiančio fenomeno – žmogaus kaip asmens sampratos, ne tik dėl to, kad, ėmus skaičiuoti ir tartis dėl visų europinę kultūrą sudarančių substancinių elementų, būtų įeita į neišsprendžiamus prieštaravimus, bet ir dėl to, kad Europai iš principo, dėl jos pačios esmės, niekada nebus leista apsistoti ties tam tikra konkrečia ir galutine substancija. Graikų mitai ir operos, krikščioniškos vertybės ir racionalusis mokslas Europoje galės išsilaikyti tik tada, kai juos skros arši savikritika, nes jie ir atsirado kaip savikritinio mąstymo produktas, jie vis dar yra savikritikos išraiška.

Tapatybė yra ontologinė būtybės raiška, todėl europietis visada anksčiau ar vėliau ims save kritikuoti. Klausimas kyla tik dėl savikritikos autentiškumo. Tikra savikritika, autentiškas atsiplėšimas nuo savosios substancijos šios nesunaikina, bet ją ugdo. Tačiau neautentiška savikritika gali reikštis kaip savęs nekentimas, savosios substancijos naikinimas ir neigimas. Būtent tai ir matome anksčiau cituotuose europiečių mąstytojų darbuose, kuriuose yra raginama atsisakyti Europos tapatybės dėl „moralinių motyvų“, dėl blogos sąžinės, dėl to, kad ši tapatybė reiškėsi kaip uždara substancija, kolonializmas ir karas. Iš vieno kraštutinumo yra puolama į kitą: substancija tampa nekenčiama dėl to, kad prieš tai buvo suabsoliutinta, dabar pati krizė tapo absoliutu, neigiančiu substanciją. Tokia yra europiečio liga.

Šią ligą įveiksime tik vėl mokydamiesi mums duotą tapatybę išgyventi autentiškai. Tai reiškia, kad abu šios tapatybės sandus – Europos substanciją ir jos savikritiką – turime mokytis derinti, nesiblaškydami nuo vieno prie kito. Santykis su kito, nei aš pats, horizontu, verčiantis save kritikuoti ir ugdyti, – toks yra asmuo, tokia yra filosofija, tokia yra ir Europa.

Išvados

1.Geografinės apibrėžties problema, kalbant apie Europos tapatybę, yra tik santykinis sunkumas. Iš vienos pusės, galima siūlyti klimatologinį geografinių ribų nustatymo kriterijų, bet iš kitos, geografinių ribų neapibrėžtumas tik išryškina tikrąją europinės tapatybės prasmę – ji yra dvasinio, o ne geografinio pobūdžio.

2. Kultūrinės įvairovės problema, vienijančio naratyvo nebuvimas kelia egzistencinį sunkumą apibrėžti Europos tapatybę. Vis dėlto galima bandyti įveikti šį sunkumą, kuriant tam tikrą naują naratyvą, kuris ne tik atsispirtų nuo pastarojo šimtmečio europinės istorijos, bet naudotų ypatingo pobūdžio hermeneutinį raktą – „atminties dialogą“, įgalintą paties charakteringiausio europiečio mentalinio bruožo – sugebėjimo transcenduoti save patį (trans-funkcija).

3. Krikščionybė turi užimti esminę vietą europinės tapatybės apibrėžime. Tačiau šią vietą ji turi užimti ne kaip originali vertybių ar tiesų sistema, viena iš daugelio pasaulyje ir Europoje, bet kaip mąstymo būdas, įgalinęs minėtą pajėgumą transcenduoti save patį.

4. Moralinio pobūdžio sunkumai, kylantys kalbant apie europinę tapatybę, yra įveikiami Europos istoriją interpretuojant ne iš išimtinai kaltinamųjų pozicijų, bet iš etinio reikalavimo prisiimti istorinę atsakomybę perspektyvos.

5. Principinis europinės tapatybės neigimas, kokį randame Jacquesʼo Derrida darbuose, yra vienpusiškas: jis atspindi tik šiai tapatybei būdingą nuolatinės krizės momentą, bet neįvertina kito jos sando – substancijos realumo.

6. Fundamentalus sunkumas apibrėžti Europos tapatybę kyla iš pačios Europos esmės: jos substancija yra persmelkta nuolatinės krizės. Bet būtent ši originali konfigūracija, reiškiama per „atviros substancijos“ sąvoką, ir privalo būti laikoma europinės tapatybės apibrėžtimi. Istoriškai galima parodyti, kad ši ypatinga tapatybė kilo neatsitiktinai – ji atitinka žmogiškojo individo, suvokiamo kaip asmuo, tapatybinę struktūrą: Europa tapo tuo, kuo ji yra, dėl joje gyvenančių žmonių turimos filosofinės antropologijos.

7. Europiečių nukrypimas nuo jų pačių tapatybės reiškiasi kaip vieno iš šios tapatybės sandų atmetimas kito naudai: arba yra paneigiamas krizės, savikritikos, santykio aspektas ir atkrentama į uždaros substancijos tapatybinį modelį, būdingą beveik visoms kitoms civilizacijoms, arba yra atmetamas substancinis momentas ir akcentuojama vien tik tapatybinė krizė, kas veda į kulpabilizaciją bei principinį europinės tapatybės neigimą. Tik mokydamiesi derinti substanciją ir substancijos krizę, t. y. puoselėdami sveiką savikritiką, neredukuotą žmogaus kaip asmens sampratą, „atviros substancijos“ buvimo būdą, europiečiai atitiks savo pačių esmę bei atliks universalumo misiją pasaulyje.

Literatūra

• Aleksandravičius, Povilas; Rimgaudas Bubelis; Bronislavas Kuzmickas, Algis Mickūnas, Jūratė Morkūnienė, Individo tapatumas: tarp tradicijos ir inovacijų, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012.
• Badiou, Alain, « Notes sur l’Europe » | Penser l’Europe à ses frontières : géophilosophie de l’Europe, La Tour-d’Aigues : Éditions de l’Aube, 1993.
• Brague, Rémi, Ekscentriškoji Europos tapatybė, iš prancūzų kalbos vertė Regina Matuzevičiūtė, Kristina Kazakevičiūtė, Vilnius: Aidai, 2001.
• Char, René, Fureur et Mystère, Paris : Gallimard, 1948.
• Crépon, Marc, Altérités de l’Europe, Paris : Galilée, 2006.
• Derrida, Jacques, L’autre cap, Paris : Les Éditions de minuit, 1991.
• Derrida, Jacques, La dissémination, Paris : Seuil, 1972.
• Derrida, Jacques, Voyous, Paris : Galilée, 2003.
• Dewitte, Jacques, L’exception européenne, Paris : Michalon Eds, 2008.
• Dumont, Gérard-François, « L’identité géographique de l’Europe » | Chantal Delsol, Jean-François Mattéi (dir.), L’identité de l’Europe, Paris : PUF, 2010.
• Gauchet, Marcel, Le désenchantement du monde, Paris : Gallimard, 1985.
• Hobsbawm, Eric, « L’Europe: mythe, histoire, réalité », Le Monde, 24 septembre 2008.
• Housset, Emmanuel, La vocation de la personne, Paris : PUF, 2007.
• Jean-Paul II, « Lettre du pape Jean-Paul II à Mgr Jean-Pierre Ricard », Du Vatican, le 11 février 2005 [žiūrėta 2012 m. liepos 9 d.].
• Jean-Paul II, Mémoire et identité, Paris : Flammarion, 2005.
• Keinys, Stasys (sud.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.
• Lequesne, Christian; Jacques Rupnik, L’Europe des Vingt-Cinq : 25 cartes pour un jeu complexe, Paris : CERI, 2004.
• Morkūnienė, Jūratė, „Europos Sąjungos galia ir įsipareigojimai globalizacijos epochoje“ | Povilas Aleksandravičius (sud.), Europos galia pasaulyje, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2010.
• Nemo, Philippe, « Les racines chrétiennes de l’Europe et leur dénégation » | Chantal Delsol, Jean-François Mattéi (dir.), L’identité de l’Europe, Paris : PUF, 2010.
• Penser l’Europe à ses frontières : géophilosophie de l’Europe, La Tour-d’Aigues : Éditions de l’Aube, 1993.
• Petkevičius, Marijonas Mykolas; Česlovas Kavaliauskas (sud.), II Vatikano susirinkimo nutarimai, Kaunas: Fortūna, 1994.
• Platonas, Valstybė, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Mintis, 1981.
• Ricoeur, Paul, Soi-même comme un autre, Paris : Seuil, 1990.
• Ricoeur, Paul, Temps et récit, vols. 1–3, Paris : Seuil, 1983–1985.
• Sontag, Susan, “What’s Happening to America,” Partisan Review, 1967, vol. 34 (Winter), pp. 51–58.
• Vabalaitė, Rūta Marija, „Modernioji tapatybės samprata“ | Dalia Marija Stančienė, Jonas Balčius (sud.), Lietuva globalėjančiame pasaulyje, Vilnius: Logos, 2006.
• Žukauskaitė, Audronė, „Kintamos tapatybės ir demokratijos paradoksai“ | Dalia Marija Stančienė, Jonas Balčius (sud.), Lietuva globalėjančiame pasaulyje, Vilnius: Logos, 2006, p. 149−161.
• Žukauskaitė, Audronė, Anapus signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika, Vilnius: Aidai, 2001.

Why Is It Difficult to Speak about European Identity?

Summary. The article names the key difficulties that arise when contemplating the problem of European identity and indicates the ways of overcoming those difficulties. All difficulties are grouped into two categories: conditional difficulties, resolved when approaching European identity from a certain point of view or introducing some additional concepts, and fundamental difficulties constitutive of European identity, therefore, they are permanent as well as their defiance.

Identifying geographical European definition is in the first category of difficulties as well as the issue of cultural diversity, the role of Christianity, rejection of European identity because of moral motives and certain epistemological principles. European geographical boundaries are posing the relativity of this understanding: on the one hand, they can be drawn consulting climatological criteria of determination of geographical boundaries, but on the other hand, indefiniteness of European boundaries only emphasize the true meaning of European identity – it is of spiritual, not of geographical nature. The absence of cultural variety and the unifying narrative raises a more complex problem, but it can be solved by creating a certain new narrative which could take root in the European history of the latter century and could use a special kind of a hermeneutical key – “a memory dialogue,” empowered by the most characteristic European mentality feature – the ability to transcendent itself (“trans” function). The role of Christianity in European identity is also problematic, but it can be determined without approaching Christianity as an original system of values or truths, one of many systems in the world and in Europe, instead it can be seen as a way of thinking, enabling the aforementioned ability to transcendent oneself. Difficulties of moral character while speaking about European identity, are overcome when we discontinue interpreting European history from the positions of the claimant exceptionally, but from the perspective of ethical requirement to take historic responsibility. Whereas principal denying of the European identity which we find in Jacques Derrida’s works is simplex: it reflects the moment of a steady crisis characteristic only to this identity, but does not take into account its other constituent – the reality of substance.

Fundamental difficulties in aiming to determine European identity stem from the very essence of the sought identity, it is revealed in its particular dynamics of combining the substance and the on-going crisis of this substance. But, precisely this original configuration, expressed through the concept of “an open substance” has to be considered for the definition of European identity. Historically it can be demonstrated that this special identity rose not by accident, it corresponds to the structure of sameness of a human individual perceived as a person: Europe became what it is for the philosophical anthropology internalized by its people.

Keywords: European identity, culture, ethics, substance, crisis, person, universality.