Straipsnis Estetika urbanistikoje: Camillo Sitte įžvalgos

  • Bibliografinis aprašas: Almantas Samalavičius, „Estetika urbanistikoje: Camillo Sitte įžvalgos“, @eitis (lt), 2015, t. 224, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesni leidimai: Almantas Samalavičius, „Estetika urbanistikoje: Camillo Sitte įžvalgos“, Logos, 2011, nr. 69, p. 141–149, 2012, nr. 70, p. 139–145, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

Santrauka: Straipsnio autorius aptaria austrų architekto Camillo Sitte’s miestų planavimo koncepciją, pateiktą tuo metu, kai spaudžiant modernistiniams imperatyvams suklestėjo urbanistinė megalomanija ir abejingumas urbanistiniam paveldui bei estetikos principams. Straipsnyje nagrinėjama Camillo Sitte’s mąstysenos estetinė dimensija, o jo pateiktą urbanistinio planavimo koncepciją siūloma vertinti kaip itin šiuolaikišką ir modernią. Teigiama, kad Sitte’s vaidmuo miestų planavimo istorijoje tebėra nepakankamai įvertintas, kadangi tokie įtakingi autoriai kaip istorikas Carlas E. Schorske ar žinomas architektas bei urbanistas Le Corbusier suformulavo vienpusišką ir neteisingą Sitte’s palikimo interpretavimo tradiciją. Autorius išryškina kitos teorinės Sitte’s rašytinio palikimo interpretacijos potencialią, kuris slypi George’o R. Collinso bei Christiane’os Craseman Collins požiūryje: šie autoriai laiko austrų architektą adekvačiu moderniosios urbanistikos siekiniams, todėl labai reikšmingu šiuolaikinėms urbanistinio planavimo diskusijoms. Autorius teigia, kad tolesnė Camillo Sitte’s teorinio palikimo analizė gali praturinti urbanistines studijas ir pagelbėti kuriant holistinį požiūrį į urbanistikos paveldą ir šiuolaikinį miestų planavimą, taip pat padėti sprendžiant urbanistines dilemas Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse.

Pagrindiniai žodžiai: Camillo Sitte, urbanistika, estetika, meniniai principai, viešosios erdvės.

 

Prae Scriptum

Šiuolaikinei urbanistikai, kurios dominuojantys diskursai per praėjusį šimtmetį buvo pasidavę pažangos ideologijos apžavams ir neretai ignoravo ankstesnių epochų patyrimą, miesto plėtrą interpretuodami kaip civilizacinių procesų begalinio kilimo aukštyn kreivę, šiandien tampa itin svarbu adekvačiai įvertinti savo teorinės minties istoriją, reikšmingas, tačiau nepakankamai įvertintas koncepcijas, o taip pat atskleisti praeities mąstymo formose slypintį kūrybos potencialą. Jau išgyvenusi didžiausią pažangos ideologijos pakilimo tarpsnį, po kurio sekė nusivylimas šiuolaikinio megalopolio trajektorijų plėtra, ir ieškanti naujų tolesnės raidos perspektyvų, šiuolaikinė urbanistika vis dažniau gręžiasi į savo ištakas, ieškodama praeityje neišnaudotų mąstymo apie ateities miestą galimybių. Camillo Sitte yra vienas iš iki šiol adekvačiai neįvertintų, tačiau vis didesnį susidomėjimą keliančių teoretikų ir platesne prasme urbanistinio diskurso kūrėjų, labai anksti numačiusių moderniojo miestų planavimo raidos akligatvius ir pateikusių kitokias miesto erdvių kūrimo strategijas, kuriose šalia praktiškų dalykų didelė reikšmė teikiama utilitarumui sunkiai pasiduodančiai estetinei dimensijai. Kadangi moderniosios Vakarų urbanistinės minties trajektorijų tema Lietuvos miesto plėtros problemų kontekste iki šiol išlieka nepakankamai atskleista, yra labai pravartu įdėmiau pasižvalgyti po moderniojo miestų planavimo idėjų ir praktikų raidos istoriją, juolab kad ir išgyvenę daugiau nei pusės šimtmečio ideologinės izoliacijos laikotarpį niekuomet nebuvome, o juo labiau šiandien nesame globalių urbanistinių procesų nuošalyje. Camillo Sitte’s daugiau nei prieš šimtmetį paskelbtoje urbanistinėje koncepcijoje galima įžvelgti mąstymo atšvaitų, aktualių sprendžiant sudėtingas urbanistinio planavimo ir urbanizacijos problemas tiek Europoje, tiek ir šiandieninėje Lietuvoje.

 

Meniškumas ir miestų planavimas

Austrų architektas ir architektūros kritikas Camillo Sitte (1843–1903) visai pagrįstai laikomas moderniojo urbanistinio planavimo pradininku, nežiūrint į tai, kad jo įžvalgos apie miesto formos ir struktūros transformacijas įvairių autorių buvo skirtingai, o neretai itin kontraversiškai interpretuojamos ir tendencingai vertinamos kaip „nešiuolaikiškos“ arba spendžiančios konceptualias kliūtis šiuolaikinės urbanistikos praktikų sklaidai. Neretai buvo tvirtinama, esą austrų architektas dygėjosi moderniosios epochos urbanistinėmis vertybėmis ir perdėtai aukštino ankstesnių epochų urbanistinį paveldą. Toks siauras, perdėm paviršutiniškas požiūris, nuvertinantis austrų architekto indėlį į urbanistinės minties istoriją, charakteringai atsispindi plačiai pagarsėjusiame austrų istoriko Carlo Schorske’s veikale Fin-de-siècle Vienna, kur Sitte’s nuopelnai urbanistinio planavimo ir urbanistinės minties istorijai redukuojami iki elementarios praėjusių laikų nostalgijos ir retrogradiško susižavėjimo praeitimi. Vertindamas architekto indėlį į devynioliktojo amžiaus pabaigos Vienos kultūrą šis garbus istorikas be didelių užuolankų teigė, esą

Sitte’s kritika yra persmelkta nostalgijos dingusiai praeičiai. Ji taip pat iškelia ypač modernius socialinius-psichologinius poreikius, kurie rūpėjo ir kitiems jo laiko kultūros kritikams, ypač Sitte’s herojui Richardui Wagneriui. Ringštrasė Sittei įkūnijo blogiausius bejausmio utilitarinio racionalizmo bruožus. […] Sitte teigia, kad formuojasi nauja neurozė: agorafobija (Platzscheu), baimė eiti per didžiules miesto erdves. Jose žmonės jaučiasi tarsi nykštukai, bejėgiai prieš tas erdves apibrėžiančius tūrius. Drauge žmonės praranda ryšį su pastatais ir paminklais. Carl E. Schorske, Fin-de-siècle Viena: XIX amžiaus pabaigos politika ir kultūra, p. 63.
 
Istorikui architekto atsigręžimas į viduramžių miestų statybos paveldą ir kritiškas tuo metu išryškėjusių planavimo principų vertinimas prilygo nostalgiškam, t. y. itin „nešiuolaikiškam“, susižavėjimui praeitimi. Pasak Schorske’s, „Baisėdamasis suvienodintu gatvių tinklu, Sitte išaukštino laisvas antikos ir viduramžių miesto erdvės organizavimo formas: netaisyklingas gatves ir aikštes, kurios atsirasdavo ne ant braižymo lentos, bet in natura. Priešindamasis valdingiems spekuliantų ir inžinierių reikalavimams, Sitte sąmoningu meniniu planavimu užsimojo pasiekti tai, ką ankstesni amžiai sukurdavo dėl spontaniško ir lėto miesto augimo: tapybišką ir psichologiškai jaukią erdvės organizaciją. Kovodamas su modernumu, Sitte pasitelkė į pagalbą Aristotelį:
Miestas turi būti pastatytas taip, kad jo piliečiai jaustųsi saugūs ir laimingi. Kad pasiektume antrąjį tikslą, miestų statyba turi būti ne vien techninis uždavinys, bet ir estetinis pačia kilniausia prasme. Ten pat, p. 62.

Nepaisydamas kai kurių taiklaus architekto teorinių prieigų ir jas paskatinusių sociokultūrinių veiksnių nusakymo, jo tėvynainis istorikas vis dėlto nesugebėjo įžvelgti Sitte’s koncepcijos atskleistų urbanistinio mąstymo, taip pat ir požiūrių į planavimą kaitos perspektyvų, kurios tampa vis aktualesnės ryškėjant šiuolaikinio megalopolio plėtros akligatviams. Schorske’s veikale nepalyginamai šilčiau ir aukščiau vertinamas bei iškeliamas Sitte’s antipodas – racionaliai, neva šiuolaikiškai mąstęs jo amžininkas ir tėvynainis Otto Wagneris – istoriko nuomone, moderniajai epochai gerokai artimesnės dvasios reiškėjas, kurio urbanistinių vertybių rinkinyje vietos praeities „nostalgijai” liko gerokai mažiau. Dar kritiškiau Sitte’s idėjas, kaip puikiai žinoma, vertino šveicarų kilmės prancūzų architektas Le Corbusier, kuris neakivaizdžiai polemikai su Sitte’s meniniais planavimo principais paskyrė ištisą knygą, išaukštinusią geometriją, tvarką, racionalumą ir tiesią liniją, o austrų architekto mąstymą nureikšminęs iki destruktyvaus planavimo teorinio įrankio.

 

Vis dėlto nepaisant santūraus, netgi neslepiamai priekaištingo Schorske’s požiūrio į menamą architekto nostalgiją praeičiai, vėlesni miesto kultūros istorikai ir teoretikai Camillo Sitte’s koncepcijas vertino palankiau nei istorikas, tyrinėjęs fin-de-siècle Vieną ar „tiesios linijos“ ir „stačių kampų“ mechaniškų principų planuojant miestus ideologas. Tačiau ne visi vėlesni autoriai buvo linkę kliautis Sitte’s aršiausių oponentų verdiktais. Gerokai pozityviau Sitte’s idėjas ir jo indėlį į urbanistinių koncepcijų istoriją vertino Paulis ir Percivalis Goodmanai, savo veikale Communitas itin dėmesingai analizavę austrų architekto pažiūras į modernųjį miestų planavimą Žr. Paul Goodman, Percival Goodman, Communitas: Means of Livelihood and Ways of Life, p. 162–166. . Kaip nurodo, ko gero, bene kruopščiausi Sitte’s teorinio palikimo tyrinėtojai – urbanistikos istorikai George’as R. Collinsas ir Christiane Crasemann Collins –

Sitte’s, kaip ir Rieglio bei Wöllflino, indėlis kituose menuose pastebimas dėl to, kad jis redukavo urbanistinę aplinką iki esmių, grindžiančių kurį nors arba kurio nors laikotarpio stilių […] Miestų statyba buvo grynas tvarkymo menas. Vadinti šį žmogų viduramžių, baroko ar romantizmo atstovu yra absurdas; ir nors kiekvienu atveju rezultatai gali būti skirtingi, Sitte’s metodas yra vienodai pritaikomas ir Vidurio Europos gyvenvietėms, Kinijai, ir Peru plokščiakalniams. Šiuo požiūriu jis buvo visiškai modernus. George R. Collins, Christiane Crasemann Collins, Camillo Sitte: The Birth of Modern City Planning, p. 65. Knygoje pateiktas ne tik austrų architekto teorinio palikimo vertinimas, bet ir publikuotas jo veikalo Die Stadtebau vertimas į anglų kalbą, kuriuo remiuosi šiame straipsnyje.

Nuoseklus ir išsamus Sitte’s urbanistinio mąstymo paveldo tyrimas suteikė pagrindą tiek gerokai plačiau ir giliau suvokti Sitte’s nuostatas bei argumentus, tiek pastebėti jose glūdintį ateities urbanistinio mąstymo potencialą. Pastaruoju metu susidomėjimas Sitte’s idėjomis ir jų poveikiu urbanistinės minties bei miestų planavimo praktikai gerokai išaugo; gausėja veikalų adekvačiau ir išsamiau vertinančių jo požiūrio ištakas, formavimosi aplinkybes bei recepciją urbanistinių tyrimų lauke Žr. nuorodas pateiktas Leif Jarram “From Page to Policy: Camillo Sitte and Planning Practice in Munich.” .

 

Sitte’s koncepcijų vertinimo netolygumas susijęs su keletu priežasčių: viena, jis labai aiškiai pasisakė už tradicinio urbanistinio paveldo išsaugojimą ir puoselėjimą tuo metu, kai buvo įtaigaujama kurti urbanistinę masę ex nihilo, o šitai itin erzino tuos modernizmo adeptus, kurie avangardinių koncepcijų pritaikymą urbanistikai bei architektūrai siejo su bet kokių praeities „atgyvenų“ pašalinimo iš miesto „kūno“ imperatyvu; kita vertus, nepaisant didžiulės Sitte’s įtakos devynioliktojo amžiaus pabaigos ir dvidešimtojo pradžios Vakarų Europos (ypač Vokietijos) miestų architektūrai, būtina pastebėti, kad jo požiūrius savaip (o neretai – prieštaringai ir netgi klaidingai) interpretavo ne tik nuoseklūs jo kritikai, bet net kai kurie jo mokiniai ir sekėjai. Austrų architekto garsiosios knygos vertimų istoriją tyrinėję autoriai yra atkreipę dėmesį į tai, kad pavyzdžiui, prancūziškojo leidimo vertėjas ne tik perteikė jo tekstą nepakankamai adekvačiai, bet ir pats pasidarbavo jį „tobulindamas“, t. y. sukurdamas naują skyrių, kurio nebuvo originale, arba pakeisdamas Sitte’s pateiktus pavyzdžius savaip ir tuo iškreipdamas Sitte’s požiūrį, nors laikė save jo mokiniu. Kaip taikliai šią problemą įvardijo George’as R. Collinsas ir Christiane Craseman Collins, architektui „teko ta pati lemtis kaip ir daugeliui pranašų – jo paties mokiniai, taip pat ir oponentai, nelabai suprato, ką jis sakė“ George R. Collins, Christiane Crasemann Collins, Camillo Sitte: The Birth of Modern City Planning, p. 70. .

 

Camillo Sitte savo knygą, padariusią tokią didelę įtaką būsimoms miestų studijoms, parašė per labai trumpą – vos kelių savaičių – laikotarpį. Šis veikalas, originalo kalba pavadintas Die Stadtebau nach seinen kunstlerishen Grundsatzen („Miestų planavimas remiantis meniniais principais“) buvo išleistas 1889 m. ir netrukus tapo savotišku intelektualiniu manifestu, įkvėpusiu naują urbanistinės regeneracijos sąjūdį Europoje, ypač Austrijoje ir Vokietijoje. Šį faktą, nors ir su dideliu nepasitenkinimu, pripažino jo oponentas Le Corbusier, nepaliaujamai kritikavęs tiek patį Sitte, tiek jo įtaką kelioms europinių architektų kartoms. Savo knygos Urbanisme (leidime anglų kalba pervadintoje į „Rytdienos miestą ir jo planavimą“), kurią daugeliu atžvilgių galima laikyti ideologiniu atsaku Sitte’s koncepcijai, pratarmėje Le Corbusier aiškino, kad „miestų planavimui skirta Sitte’s knyga – šis piktavališkiausias veikalas Vokietijoje tapo net pagrindu sąjūdžiui susiformuoti; išlankstytos linijos ir jos ypatingo grožio garbinimui. Šito įrodymu buvo pateiktas visų viduramžių gražiųjų miestų pavyzdys; autorius vaizdingumą supainiojo su miesto egzistavimo gyvybinėmis sąlygomis. Neseniai Vokietijoje ištisi kvartalai buvo pastatyti remiantis šia estetika Žr. Le Corbusier, The City of Tomorrow and Its Planning. . Le Corbusier nepasitenkinimą kėlė ir tai, kad estetikos principais, o ne technologinės pažangos ar kuriais kitais moderniosios eros imperatyvais Sitte grindė urbanistikos sampratą.

 

Iš tiesų, vienas svarbiausių Camillo Sitte’s siekių buvo sugrąžinti miestų planavimui estetinę dimensiją, kuri buvo sparčiai prarandama prasidėjus modernybės laikotarpiui. Daugeliui jo amžininkų atrodė, kad miesto plėtros problemos susijusios su grynai techninio pobūdžio sprendimais, susijusiais su transporto ar inžinerinių komunikacijų poreikiais. Geriau nei daugelis jo amžininkų austrų architektas suvokė, kad toks sudėtingas ir prasmingas organizmas kaip miestas negali būti nureikšmintas iki kokių nors pragmatiškų funkcijų lygmens, kad ir kokios svarbios jos būtų, pašalinus iš šiuolaikinių miestų planavimo nuorodų bazės estetikos klausimus. Apeliuodamas į Aristotelio autoritetą (o pastarasis teigė, kad miestas turi būti suprojektuotas taip, kad visi jo gyventojai jaustųsi saugūs ir laimingi), Sitte nurodė, kad dėl šių siekinių „miesto planavimas neturi būti tiesiog technikos reikalas, jis turėtų būti pačia tikriausia ir labiausiai sureikšminta prasme – meninės kūrybos vaisius“ George R Collins, Christiane Crasemann Collins. Camillo Sitte: The Birth of Modern City Planning, p. 136. . Tačiau kalbant apie Sitte’s pažiūras ir jo skelbtus miestų planavimo imperatyvus nereikėtų vaizduotis, kad jo koncepcija suabsoliutino estetikos vaidmenį miestų planavimo procesuose, visiškai ignoruodama arba išstumdama kitus ne mažiau reikšmingus aspektus. Galima tvirtinti, kad Sitte’s koncepcijoje atsispindėjo siekis atkurti modernybėje prarastą aesthesis ir techne dermę; šiam siekiui įgyvendinti reikėjo susigrąžinti estetikos reikšmę ir vertę miesto planavime, juolab kad devynioliktojo amžiaus industrializacijos bei urbanizacijos procesų sąlygota miestų plėtra daugeliui jo amžininkų urbanistų kėlė grynai techninio pobūdžio rūpesčius. Jis pastebėjo, kad miestų planavimo problematika jo laiku buvo atsidūrusi daugelio mokslo disciplinų paraštėse: netgi moderniųjų laikų Vakarų meno istorijoje (o ji neišvengiamai susijusi su urbanistine dimensija) miestų planavimo istorijos svarstymams nebuvo skirta nė menkiausios vietos Žr. ten pat, p. 223. . Be to, aptardamas šią problemą Sitte pastebėjo, kad „netgi ir tuo atveju, jei tenka atsisakyti daugybės tapybiškų grožybių ir reikia itin daug svarbos teikti moderniosios statybos, higienos ir transporto reikalavimams, tai neturėtų priversti mūsų iš viso atsisakyti meninių principų grynai dėl techninių principų, kaip, pavyzdžiui, tiesiant autostradą ar konstruojant mašiną. […] Reikia turėti galvoje, kad miesto planavime ypač turėtų atsirasti vietos menui“ Ten pat, p. 249. , kadangi pats planavimas yra jokiu būdu ne vien techninė, bet ir estetinė architekto veikla.

 

Tarsi iš anksto numanydamas, kokių priekaištų susilauks jo paskelbta intelektualinė programa, paremta siekiu grąžinti estetikai prarastą reikšmę, Sitte aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžė, kad jis tikrai neketino „teigti, esą, visas senųjų miestų planų grožis būtų panaudotas moderniosioms reikmėms“ Ten pat, p. 154. . Kitaip tariant, jis nemanė, kad formuojant miestų planavimo perspektyvas turėtų būti beatodairiškai remiamasi kokiais nors perdėm nostalgiškais praeities vaizdiniais, juoba turint galvoje, kad jo knygoje nagrinėti erdvių bei architektūrinių masių sąrangos ypatumų pavyzdžiai nebuvo skirti kokio nors vieno istorinio stiliaus sureikšminimui ar propagavimui, o veikiau reikliam priminimui, kad urbanistinio planavimo istorija pakankamai įvairi ir turtinga, tad iš jos būtų galima (ir būtina) nemažai pasimokyti. Šiuo požiūriu, teigdamas, kad atsigręžus į istorijos klodus visuomet įmanoma pasisemti ką nors vertinga Žr. ten pat, p. 217. , Sitte lieka itin artimas vėlesniam miesto istorijos tyrinėtojui Lewisui Mumfordui, kuris savo ruožtu teigė, kad istorija gali būti naudinga sprendžiant moderniojo gyvenimo problemas: šitai liudija garsiojo miestų istoriko skelbta „naudingos praeities“ (usable past) samprata.

 

Viešųjų erdvių deformacijos ir jų įveikimas

Kaip retas kuris jo amžininkų, Sitte suprato viešųjų erdvių simbolinę reikšmę ir vertę urbanistinio audinio sandaroje. Viešosios erdvės Sittei pirmučiausia išreiškia tikrą miestiškumo ir miesto kultūros pojūtį, kadangi pats miestas – istorinis-bendruomeninis kūrinys, kuriame įsikūnija kolektyvinės vertybės ir žmonių bendrumas. Tai, ką klasikinėje graikų kultūroje išreiškė agora – su visa joje vėliau išsiskleidusių funkcijų puokšte – moderniaisiais laikais prarado savo kadaise turėtas prasmes. Sitte labai aiškiai pabrėžė, kad modernusis planavimas paradoksaliai atsigręžė prieš viešąsias erdves, beatodairiškais taisyklingumo, tvarkos ir utilitarumo reikalavimais deformuodamas jų prasmę ir esmę. Viena iš priežasčių, paskatinusių viešųjų erdvių deformacijas, jo nuomone, buvo nežmoniškas naujųjų urbanistinių darinių dydis. Pasak Sitte’s,

pirmiausia mūsų didmiesčių milžiniškas dydis lėmė tradicinių meno formų išsiskaidymą visur. Kuo didesnis miestas, tuo platesnės tampa aikštės ir gatvės, tuo aukštesnės ir masyvesnės tampa visos struktūros iki tokio lygio, kad kylant nenuskaičiuojamai galybei aukštų ir langų virtinėms, pasidaro nebeįmanoma nieko atpažinti meniniu požiūriu. Ten pat, p. 244.

Kita, ne mažiau svarbi priežastis buvo prioritetas, kurį moderniojo planavimo adeptai teikė linijų tiesumui ir geometrinių formų taisyklingumui miestų sandaroje. Pasak Sitte’s, moderniajame planavime „santykis tarp užstatymo ir atvirų erdvių yra apverstas aukštyn kojomis. Anksčiau tuščios erdvės (gatvės ir aikštės) buvo vieningi dariniai formų, kurių poveikis buvo numatytas, dabartiniai statiniai išdėstomi kaip taisyklingi uždarų formų dariniai, o tai, kas lieka jų tarpuose, tampa gatve ar aikšte“ Ten pat, p. 205. . Būtina pastebėti, kad Sitte neneigė transporto plėtros miestuose sąlygotų reikalavimų plėsti tiesių kelių ir gatvių tinklą. Jį neramino veikiau tai, kad gatvių tiesumas moderniajame planavime tapo alfa ir omega, jos buvo projektuojamos mechaniškai, neatsižvelgiant nei į reljefą, nei į kokias nors kitas vietos sąlygas.

 

Polinkis bet kuria kaina patenkinti geometrinius planavimus plėtojant miesto struktūrą, Sitte’s požiūriu, buvo destruktyvi veikla, kurios padariniai esmingai įtakojo miestovaizdžio pokyčius ir urbanistinių erdvių sandarą. Pasak jo, modernieji miestų statytojai yra visiškai apleidę meninius miestų planavimo ir statybos principus. Visą jų kompozicinių sprendimų arsenalą sudaro „preciziškai ištiesinta namų linija ir kubo formos statinių kvartas“, ir šis skurdus rinkinys nė iš tolo neprilygsta tai priemonių įvairovei, kuria disponavo praeities miestų planuotojai Žr. ten pat, p. 222. . Tokia nuostata, jo nuomone, susiformavo dėl to, kad miestų planavimą ir statybą moderniaisiais laikais imta grįsti vien techniniais motyvais, o estetiniai (arba, jo žodžiais tariant, „meniniai“) principai buvo ne tik nustumti į antrą planą, bet ir dažniausiai visai ignoruojami kaip neturintys nieko bendra su moderniosios visuomenės poreikiais. Toks modernistinis aklumas miestų planavimą ir statybą pavertė geriausiu atveju amatininkiška ar profesine veikla (nors derėtų turėti galvoje, kad tiek viduramžiais, tiek priešindustrinėje epochoje apskritai amatas buvo išsaugojęs saitus su menu), tačiau, kad ir kaip šią praktiką vadintume, ji nustojo būti siejama su menine kūryba: modernusis miestų planuotojas ir statytojas pats išsižadėjo šios jungties, kuri egzistavo daugelį tūkstantmečių.

 

Camillo Sitte negalėjo sutikti su tokia vienpusiška moderniojo miestų planavimo uždavinių traktuote. Suabsoliutintas geometrinis miesto erdvių organizavimo principas lėmė, kad praeities urbanistinį paveldą pradėta interpretuoti kaip beviltišką atgyveną, kurią būtina išgyvendinti iš miestų planavimo ir statybos praktikos. Tokiam požiūriui, kurį įtvirtino racionali teorija, būtinas priešnuodis, t. y. gerokai kompleksiškesnis požiūris į miesto erdves bei jų istorinės sąrangos įvertinimas. Sitte pastebėjo, kad kai kurios moderniojo planavimo dogmos iš viso neturi nieko bendra su istorine tradicija: pavyzdžiui, viduramžių aikštėse vandens šaltiniai ar fontanai niekuomet nebuvo įrengiami atviro ploto centre, tad ir šiuolaikinėse viešosiose erdvėse fontanus derėtų įrengti „tose salose, kurios plyti tarp komunikacijos linijų“ Ten pat, p. 160. . Sukaupęs gausybę medžiagos studijuodamas Europos miestus natūroje, Sitte nurodė, kad visi seniausieji miestų fontanai tokiose „salose“ būdavo išdėstomi nesilaikant simetrijos reikalavimų, be to, neretai jie būdavo greta to aikštės kampo, kuriame vykdavo intensyviausias judėjimas, tačiau niekados nebūdavo įrengiami pačiame aikštės centre Žr. ten pat, p. 156. . Dėl šios priežasties viešosios erdvės įgaudavo individualų charakterį ir pasižymėjo savitais meniniais sprendimais. Tačiau moderniųjų miestų planuotojai mąstė ir veikė visiškai priešingai, suabsoliutindami tiesias linijas, centrinę kompoziciją ir stačius kampus. Vėliau šias maksimas teoriškai pagrindė vienas didžiausių moderniosios urbanistikos ideologų Le Corbusier, kategoriškai pasisakydamas prie „nešulinio mulo“ kelius – šia metafora jis išreiškė daugeliui vėlesnių moderniųjų planuotojų būdingą pasidygėjimą bet kokia tvarkos ir preciziškų taisyklingų geometrinių ikonfigūracijų stoka ar jų digresijomis.

 

Sitte pastebėjo, kad panašiai kaip ir aikščių centrinėse dalyse įkurdinant fontanus, moderniojoje urbanistinėje praktikoje imta elgtis ir su paminklais – jiems dažniausiai numatoma vieta pačiame aikščių ar kitų viešųjų erdvių centre. Sitte tvirtino, kad ir čia moderniojo planavimo principai pralaimi istorinei tradicijai, kur vietos paminklams buvo parenkamos labai atsakingai, įvertinant jau susiklosčiusios viešosios erdvės sandarą ir aplinkinį urbanistinį kontekstą.

Esminis skirtumas tarp praeities ir dabarties yra tas, kad mes visuomet ieškome kuo didingesnės vietos netgi mažiausiai statulai taip sumenkindami jos įspūdį, užuot jį padidinę, o tai galėtų būti daroma pasitelkus neutralų foną, kurį tokiomis sąlygomis rinktųsi portretistas […] Senovės žmonės patalpindavo savo paminklus aplink aikštes sienų fone“ Ten pat, p. 154. ,

– tikino architektas, išanalizavęs gausybę viešųjų erdvių išdėstymo pavyzdžių įvairiuose Europos regionuose. Sitte įžvelgė ir dar vieną moderniųjų miestų plėtros veiksnį – automobilio diktatą. Įdomu, kad automobilių eros priešaušryje jis pastebėjo tendenciją, kuri vėliau ėmė dominuoti urbanistikoje – aikštes imta daugiausia naudoti kaip automobiliams pastatyti skirtas erdves, tad meninę sąveiką tarp jų ir aplinkinių pastatų imta atvirai ignoruoti. Kita vertus, jis įžvalgiai diagnozavo, kad būtent ši tendencija paskatino ir viešųjų erdvių deformacijos ir sunykimo procesus, dėl kurių priešingai nei antikos laikais aikštės ir viešosios erdvės nustojo buvusios gyvos miesto gyventojų sąveikos ir aktyvaus bendravimo vietomis, virsdamos automobilių statymo zonomis. Sitte’s įžvalgų tvarumą liudija ir analogiški procesai didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kurių aikštės pastaruoju metu vis dažniau tampa automobilių aikštelėmis arba jų danga Išsamesnį šios problematikos svarstymą žr. Rimantas Buivydas, Almantas Samalavičius, “Public Spaces in Lithuanian Cities: Legacy of Dependence and Recent Tendencies,” p. 1–9. . Keista ir sunkiai suvokiama, kad tokia abejotina praktika kartais susilaukia Lietuvos architektūros ir urbanistikos ekspertų palaikymo ir pritarimo. Iš dalies šį keistą, paradoksalų reiškinį galėtume sieti su vėluojančia Lietuvos urbanistinio sąmoningumo ir miesto kultūros sampratų raida, juoba kad urbanistikos diskursas, sovietmečiu ideologiškai tarnavęs totalitarinei modernistinio planavimo praktikai, čia dar tik pradeda įgauti esmingesnes sąmoningumo ir savikritikos formas.

 

Turint galvoje, kad Camillo Sitte svarstė pirmoje straipsnio dalyje aptariamus automobilio diktuojamus iššūkius miestų viešųjų erdvių sąrangai dar tuo metu, kai automobilių eismo problemos nebuvo tapusios europinių ir pasaulio urbanistinių darinių rykšte, jo taiklios įžvalgos stebina savo toliaregiškumu. Ne mažiau skvarbūs ir aktualumo nepraradę jo pastebėjimai apie beatodairišką tiesių linijų, simetrijos ir banalių geometrinių formų dominavimą nuolatos augančio ir besiplėtojančio šiuolaikinio miesto erdvių sąrangoje. Šiuo požiūriu, pasak Sitte’s, moderniųjų miestų struktūros savo monotonija ir pasikartojimais, kuriuos sukelia sekimas tokiomis išankstinėmis moderniojo planavimo dogmomis, akivaizdžiai nusileidžia seniesiems istoriniams miestams, kuriuos kuriant ir plėtojant buvo siekiama užtikrinti natūralią įvairovę. Šiai urbanistinei įvairovei jis priešino akivaizdžiai pastebimą „moderniojo planavimo dirbtinį taisyklingumą ir beprasmę simetriją bei vienodumą“ – o šias savybes jis vertino neigiamai Žr. George R. Collins, Christiane C. Collins, Camillo Sitte: The Birth of Modern City Planning, p. 189. . Austrų architekto nuomone, vienodumo įsigalėjimą mieste skatino būtent kai kurie pernelyg sureikšminti ir iš anksto suabsoliutinti urbanistinio planavimo principai, kurie įsigalėjo nutraukus ryšius su urbanistikos tradicija. Antai, susižavėjimas ilgomis tiesiomis linijomis bei urbanistinių formų stačiakampiškumu – savybėmis, kurias jis įžvelgė dar ankstyvoje moderniojo miestų planavimo fazėje, vėliau tapusiomis dogmatiškomis planavimo konstantomis – Sitte’s teigimu, laikytinas ne privalumu, o priešingai – silpnybe:

mylias besidriekiantis, nekintantis bulvaras netgi pačioje gražiausioje aplinkoje atrodo nuobodžiai. Jis nenatūralus, neprisitaiko prie nelygaus reljefo ir galiausiai lieka neįdomus, tad [žmogus], mentaliai slegiamas, negali sulaukti, kol jis pasibaigs. Būdama pernelyg ilga, eilinė gatvė sukelia tokius pačius padarinius. Ten pat, p. 224.

Panašiai ilgas horizonto link besidriekiančias gatvių linijas vėliau vertino ir pagarsėjusi praėjusio amžiaus architektūros kritikė Jane Jacobs Žr. Jane Jacobs, „Vizualinė tvarka – jos ribos ir galimybės“, p. 52. .

 

Kaip jau minėta, Sitte’s netenkino ir perdėm subanalintas, suabsoliutintas viešųjų erdvių geometriškumas, jų nuolat didėjantys sunkiai suvaldomi plotai bei pats planavimo procesas, suvokiamas kaip urbanistinės masės kūrimas braižybos lentoje su kampainiu ir liniuote ex nihilo. Sitte’s pasidygėjimas moderniojo urbanistinio planavimo sukeltomis viešųjų erdvių deformacijomis, kurioms jis priešino didesne įvairove, subtiliu vietos pojūčiu pasižyminčias Europos senųjų miestų aikštes ir skverus, nebuvo joks išankstinis nusistatymas prieš neišvengiamą miestų kaitą. Veikiau priešingai, suvokdamas, kad moderniojoje epochoje miestų plėtros sukeltos problemos taps vis didesnės, Sitte siūlė įvertinti praeities urbanistinėse formose slypintį erdvės estetinio suvaldymo potencialą. Jo iššūkis neistoriškam, praeities paveldui abejingam miesto planavimui, kuris netrukus ėmė reikštis vis destruktyvesnėmis formomis, susilaukė gerokai adekvatesnio vėlesnių urbanistų vertinimo. Sitte’s įžvalgų gilumą diagnozuojant būsimas urbanistinio planavimo ir plėtros problemas, kurias nulėmė tradicijų, paveldo, galiausiai, ankstesnių epochų išminties nepaisymas, užkoduotas moderniojo planavimo ideologiniuose principuose, patvirtina ne vienas šiuolaikinis urbanistas, vertinantis praradimus, kuriuos sukėlė beatodairiška pažangos ideologija, persikūnijusį į urbanistines formas.

 

Antai žinomas amerikiečių urbanistas Spiro Kostoffas kadaise kitais žodžiais Sitte’s išsakytas įžvalgas pakartojo tuomet, kai daugelis tų problemų jau buvo tapę gigantiško masto globaliais reiškiniais. Pasak Kostoffo, „Modernizmas pakankamai jaukiai jaučiasi tik nepriekaištingai švariose vietovėse ir yra nepajėgus susidoroti su ankstesnės urbanistinės tvarkos liekanomis“, todėl jo urbanistinės plėtros schemos tinka tik patiems didžiausiems miestams, tačiau „netiko istoriniams Europos miestams, kuriems reikėjo subtilesnio ir intymesnio prisilietimo. Tad pragmatiška formulė buvo vystoma be rimtesnių teorinių pagrindų“ Spiro Kostoff, The City Assembled, p. 264. . Taigi galima tvirtinti, kad Sitte’s akcentuojama estetikos principų taikymo urbanistikoje svarba, kurios nesugebėjo įžvelgti daugelis moderniojo planavimo ideologijos adeptų, galėjo tapti rimta teorine atsvara moderniojo planavimo sukeltoms urbanistinėms deformacijoms. Dvidešimtojo amžiaus išvakarėse Sitte numatė tai, kas urbanistikos profesionalams ir mąstančiai visuomenei tapo akivaizdu tik retrospektyviai vertinant miesto planavimo trajektorijų raidą. Pasak jo, tradicines menines formas labiausiai deformavo būtent

milžiniškas šiuolaikinių mūsų miestų dydis. Kuo didesnis miestas, tuo didesnės ir platesnės tampa jo aikštės ir gatvės, tuo didesni ir stambesni tampa pastatai, išaugantys iki tokių dimensijų, kad jų aukštai bei langų eilės vargiai gali būti atpažintos meniniu požiūriu. George R. Collins, Christiane C. Collins, Camillo Sitte: The Birth of Modern City Planning, p. 244.
 

Sitte buvo ne pasyvus urbanistinių deformacijų stebėtojas, bet nenuolaidus tų procesų analitikas, priešinęs siaurai suvoktai moderniajai urbanistikai kitokią, gerokai pozityvesnę intelektualinę programą. Jis, regis, buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad neperspektyvų moderniojo planavimo kursą galima ne tik pristabdyti, bet ir pasukti tinkamesne kryptimi, atsižvelgus tiek į Europos miestų raidos istoriją, tiek į tas vaizduotės ir mąstymo erdves, kurias atveria gilesnės mieste pritaikomų estetinių principų studijos. Apmąstydamas galimas urbanistinio planavimo perspektyvas architektas teigė, kad pirmiausia miesto planavimą reikia liautis laikius techninio pobūdžio uždaviniu ir įvertinti jo kompleksiškumą taip, kad estetinė dimensija taptų nė kiek ne mažiau reikšminga.

Jei manysime, kad bet koks naujas miestovaizdžio (stadtbild) pokytis turi būti kiek įmanoma puikesnis ir vaizdingesnis, net jei to siekiama tik dėl dekoratyvumo, tam, kad išaukštintume vietovę, tokio uždavinio negalima įgyvendinti su liniuote arba pasitelkus geometriškai tiesias linijas. Ten pat, p. 249.

Deja, didžioji dalis Sitte’s amžininkų bei vėlesnių miesto planuotojų pasuko kita, jo nuoseklaus oponento ir kritiko Le Corbusier nubrėžta kryptimi, atmesdami ankstesnių epochų grožio principus vardan miesto erdvių, kaip bet kokiam planavimui ir rekonstrukcijoms pasiduodančios tabula rasa imperatyvų, o juos įtvirtino, suabsoliutino ir nenuginčijamomis dogmomis pavertė ideologija, kuria buvo grindžiami netoliaregiški ir, kaip vėliau daugelis blaiviau mąstančių urbanizacijos kritikų spėjo įsitikinti, neretai destruktyvūs moderniojo urbanistinio planavimo siekiniai.

 

Želdynai urbanistinėje sąrangoje

Sitte numatė ir kai kurias kitas moderniojo megalopolio plėtros tendencijas, dėl kurių gyvenimas šiuolaikiniame mieste neretai praranda savo patrauklumą ir kurios tampa galvos skausmu ištisoms urbanistų ir miestų planuotojų kartoms. Neatsitiktinai pastaruoju metu urbanistikos teorijoje dedami solidūs „žaliojo miesto“ koncepcijos pamatai Žr. Herbert Girardet, Creating Sustainable Cities; Cities, People, Planet. . Jis buvo vienas pirmųjų moderniojo miesto teoretikų, kurio pažiūrose ryškėjo vėliau itin aktualiu tapusio ekologiško urbanistinio mąstymo kontūrai. Praeities miestų paveldo studijos ir čia jam padėjo įžvelgti tai, ko nenorėjo ar tiesiog negalėjo įžvelgti moderniojo planavimo principų kūrėjai, pasukę Le Corbusier nubrėžta siaurai suprasta pažangos kryptimi. Rigoristinis planavimas, grįstas geometriškumu (o tokį urbanizacijos supratimą skleidė ir Le Corbusier, ir gausūs jo adeptai), atmetė kaip neva nepritaikomą visą turtingą miesto erdvių formavimo paletę, kuria disponavo senųjų Europos miestų kūrėjai.

Jei parkai būtų kuriami siekiant paversti juos vaikų žaidimo aikštelėmis ar pasivaikščiojimo vietomis, medžių poveikis būtų visai kitoks nei dabar, kai jie surikiuojami eilėmis palei pagrindinę transporto arteriją, kurioje gausu triukšmo, eismo kryžkelių, vėjo ir dulkių debesų. George R. Collins; Christiane C. Collins, Camillo Sitte: The Birth of Modern City Planning, p. 313.

– tikino architektas, įtvirtindamas oponuojantį požiūrį tiek į želdynų vaidmenį mieste, tiek ir į jų erdvinės sąrangos principus.

 

Šalia kitų anuomet besiskleidžiančio modernizmo kontekste itin nonkonformistinių pastebėjimų savo veikale Sitte nurodė, kad bet kokie bandymai formuoti miesto želdynus braižybos lentoje, nė kiek neatsižvelgiant į jų realias konfigūracijas urbanistinėse erdvėse, dėsningai baigiasi planavimo nesėkme, kadangi taip ignoruojama reali per ilgą laiką nusistovėjusi urbanistinių erdvių, medžių ir želdynų sąranga. Pasak Sitte’s, „moderniojo išdėstymo klaidos kyla iš to, kad visos alėjos su jose surikiuotomis medžių eilėmis yra suplanuotos braižybos lentoje, remiantis simetrijos principais“ Ten pat, p. 314. . Todėl siekiant, kad želdynai atliktų „sanitarines“ funkcijas, jų nederėjo formuoti triukšmingose ir dulkėtose gatvėse, bet reikėjo perkelti juos į didesnių pastatų kvartalų vidų, kuriuose jie būtų atskirti nuo gatvių iš visų keturių pusių Žr. ten pat, p. 319. . Moderniojo planavimo klaida jis laikė beatodairišką siekį paversti parkus ir želdynų plotus atviromis erdvėmis. Istorinių miestų patirtis liudijo, kad įrengiant želdynus buvo elgiamasi priešingai, todėl, pasak Sitte’s,

Senasis privatus sodas, paprastai sujungtas su keletu kitų, su juo besiribojančių, ir visi jie apsaugoti nuo vėjų ir gatvės dulkių aukštų statinių sienomis, teikia iš tiesų gaivinančią vėsą ir – tiek, kiek įmanoma dideliame mieste – gryną orą, apsaugotą nuo dulkių. Tai tikras šeimininko poilsiui skirtas sodas, tikra palaima visiems aplinkiniams butams, išeinantiems į kiemą, kadangi jie gauna geresnį orą, dienos šviesą ir malonų vaizdą į žalumą […]. Modernusis viešasis sodas, atviras vėjui ir orui, yra padengtas gatvės dulkėmis, išskyrus tuos atvejus, kai nuo to jį apsaugo jo milžiniškas dydis. Ten pat, p. 240.

Jis atkreipė dėmesį, kad mieste želdynai ir augmenija (taip pat ir vandens šaltiniai) gali atlikti grynai dekoratyvinę funkciją, kurią griežtai atribojo nuo sanitarinės. Išimtinai dekoratyvinę funkciją, jo teigimu, atlieka tie želdiniai, kurie (dažniausiai kartu su vandens šaltiniu) patalpinami didžiausio žmonių judėjimo vietose – gatvėse ir eismo apsuptuose skveruose Žr. ten pat, p. 319. .

 

Tačiau Sitte akcentavo ne tik (ir, veikiausiai, ne tiek) ekologiško požiūrio į želdynų vaidmenį mieste reikšmę (šiuo atveju mums nėra svarbu, kad „ekologijos“ sąvoka jo, kaip ir daugelio ano meto architektų bei urbanistų, žodyne nebuvo vartojama), bet ir estetinį želdynų formavimo aspektą. Akivaizdu, kad architektui, kurį žavėjo senųjų Europos miestų erdviškumas, viešųjų ir privačių erdvių dermės ir sąveikos, negalėjo nerūpėti ir gamtos elementų santykis su architektūrine ir urbanistine aplinka. Želdinius Sitte interpretavo kaip labai svarbius architektūros harmonizavimo elementus, todėl jam rūpėjo, kad medžių ir kitos augmenijos išdėstymas urbanistiniuose ansambliuose netaptų savitiksliu, užgoždamas architektūrinių statinių grožį. Pasak Sitte’s,

Sodinant medžius, harmoningas dizainas su architektūrine aplinka turi esminę svarbą ir šiam tikslui pirmiausia būtina, kad medžiai nelėptų nuo žvilgsnio meninę vertę turinčios architektūros ar skulptūros, tokios kaip portalai, nišos, nišų statulos, fasado mozaikos ir kt. Be to, laipsniškas perėjimas nuo augalų formų prie architektūros savo pobūdžiu reikalingas kaip ir muzikos sąskambiuose, kur jie jungiami pasitelkus harmoningą perėjimą. Šitai galima užtikrinti pasitelkus pastatų, taip pat medžių bei krūmokšnių siluetus, o taip pat įrengiant mažosios architektūros formas, kokias aptinkame soduose ar kaime, kur jos jungiamos su natūraliomis formomis ir dera su augmenija. Ten pat, p. 311.