Straipsnis Estetika urbanistikoje: Camillo Sitte įžvalgos

Sitte iškėlė ir estetinę vandens reikšmę mieste – funkciją, kurią su pasidygėjimu nuvainikavo Le Corbusier, teigęs, kad vandens šaltiniams mieste ne vieta, todėl moderniajame metropolyje, kurį jis įsivaizdavo esant trijų milijonų gyventojų didmiesčiu, upė

teka toli už miesto. Ji panaši į skystą geležinkelį, prekių sandėlį ir skirstymo centrą. Padoriuose namuose tarnaitės laiptai neina per svetainę, nors toji tarnaitė būtų ir labai žavinga. Le Corbusier, The City of Tomorrow and Its Planning, p. 173.

Nors tokia vandens deurbanizacijos samprata buvo paskelbta gerokai vėliau, nei austrų architektas apmąstė moderniojo miesto planavimo klystkelius, Sitte ir šiuo požiūriu pasirodė buvęs itin toliaregiškas. Ir vėl tasai toliaregiškumas buvo grįstas kruopščiais urbanistinio paveldo tyrimais natūroje. Lankydamasis įvairiuose Europos miestuose ir atidžiai studijuodamas jų urbanistinę sąrangą, Sitte negalėjo nepastebėti, kad vandens estetika klestėjo ne tik renesanso ir baroko epochose, bet ir pragmatiškos Romos imperijos laikais. Kaip jau esu rašęs anksčiau, renesanso laikais Italijoje vanduo atgavo ankstesnę estetinę vertę, kuri dėl įvairių priežasčių viduramžiais buvo primiršta. Be to, renesanso laikais pietinėje Europos dalyje, o ypač Romos apylinkėse, plito užmiesčio vilų statybos mada. Plėtojant šias rezidencijas, buvo puoselėjami sodai ir kuriami parkai, o jų šeimininkai siekė sukurti gamtos ir architektūros pusiausvyrą ir harmoniją, t. y. skoninga architektūra buvo supama išradingai sukurtos ir skrupulingai prižiūrimos žaliosios aplinkos. Ne tik Italijoje, bet ir kitose Europos šalyse soduose ir parkuose buvo įrengiami vandens „fejerverkai“, teikę didžiulį estetinį pasigėrėjimą lankytojams Žr. Almantas Samalavičius, Ideas and Structures: Essays in Architectural History, p. 98–99. . Aptardamas moderniosios urbanistikos būklę devynioliktam amžiui baigiantis Sitte atsigręžė į urbanistinės kultūros ištakas, pabrėždamas „dekoratyvinio vandens“ svarbą miesto estetikai. Ieškant šios estetinės perspektyvos, jo nuomone, pravartu atsigręžti ne tik į „Romos popiežių renesanso“ epochą, bet ir gerokai ankstesnį senovės Romos urbanistinį paveldą Žr. George R. Collins, Christiane C. Collins, Camillo Sitte: The Birth of Modern City Planning, p. 304. . Kad ir kaip būtų paradoksalu, Romos architektūros paveldu be galo žavėjosi nuožmus Sitte’s pažiūrų kritikas Le Corbusier, nors ir dėl kitų priežasčių.

 

Išvados

Svarstydamas urbanistinio planavimo ir miestų raidos klausimus, jau gana ankstyvame moderniųjų didmiesčių plėtros tarpsnyje Sitte diagnozavo daugelį vėliau išryškėjusių besiplečiančios urbanizacijos problemų, o ypač tas, kurios buvo susijusios su architektų ir miestų planuotojų veikla. Atmesdami istorinių miestų paveldą ir urbanistinio planavimo tradicijas kaip nereikalingą „praeities balastą“ ir susižavėję progreso socialine inžinerija, jo amžininkai architektai ėmė interpretuoti miesto planavimo procesą kaip pasaulio kūrimą ex nihilo braižybos lentoje. Nepasiduodamas pažangos ideologijos ir urbanistinę atmintį ignoruojančio kultūros diskurso apžavams, Sitte nubrėžė kitokio – gerokai perspektyvesnio – urbanistinio mąstymo kontūrus, o šio mąstymo konfigūracijoje itin svarbi vieta buvo skirta istorinio urbanistinio paveldo studijoms ir jų pagrindu išmoktoms planavimo perspektyvų pamokoms. Iš tolimesnės perspektyvos vertinant austrų architekto ir teoretiko veikalą, skirtą miestų planavimui pasitelkus meninius principus, tampa akivaizdu, kad jame buvo pateikta anuometiniame kontekste be galo blaivi, įžvalgi, toliaregiška intelektualinė programa, galėjusi pakeisti moderniosios urbanistikos savižiną ir savimonę ir iki šiol turinti nemenką tokio pobūdžio potencialą. Bandymus nuvertinti Sitte’s indėlį į urbanistikos teoriją ir gairių miesto planavimui kūrimą, jo požiūrį interpretuojant kaip nostalgišką, retrogradišką ir atgyvenusį, reikėtų sieti su moderniojoje urbanistikoje įsigalėjusia pažangos ideologija ir jos poveikyje susiformavusiu galios diskursu, kuris siekė ir neretai iki šiol siekia išstumti iš intelektualinės apyvartos bet kokius konkuruojančius urbanistinius „naratyvus“.

 

Išsamesnė, detalesnė ir adekvatesnė Sitte’s koncepcijos analizė leidžia įsitikinti, kad bandymas jo skvarbias ir toliaregiškas įžvalgas redukuoti iki beatodairiškos praeities „nostalgijos“ lygmens esmingai iškreipia jo pažiūrų esmę ir nuvertina jo intelektualinį postūmį šiuolaikinės urbanistikos pokyčiams. Istorinių miestų paveldo studijos ir jų pagrindu suformuluotos urbanistinio planavimo teorinės prieigos, kurias jis įtvirtino, ir šiandieną gali būti pritaikomos kaip kantiški „reguliuojantys“ principai, pasižymintys potencialia galia atnaujinti urbanistinio mąstymo horizontus ir užkirsti kelią ne kartą susikompromitavusiai miestų planavimo praktikai, grįstai atgyvenusia beribės pažangos ir plėtros ideologija. Sitte’s koncepcija puikiausiai sinchronizuojasi ne tik su tais šiuolaikiniais urbanistikos diskursais, kurie apnuogina ir išryškina urbanizacijos procesus kaip moderniojoje epochoje dominavusios industrinės galios išraišką Žr. Sharon Zukin, Landscapes of Power: From Detroit to Disney World. , bet ir sustiprina urbanistinės ekologijos diskursų ir „žaliojo miesto“ koncepcijų teorines atramas. Jo urbanistinio planavimo ir miestokūros principų studijos galėtų itin praversti plečiant lietuviškų urbanistikos diskursų akiratį perspektyvesnėmis intelektualinėmis idėjomis nei tos, kurios vyravo slogų mentalinį paveldą palikusio sovietmečio industrinio planavimo principų klestėjimo laiku.

 

Literatūra

  • Buivydas, Rimantas; Almantas Samalavičius, “Public Spaces in Lithuanian Cities: Legacy of Dependence and Recent Tendencies” | Urban Studies Research, Volume 2011, Hindawi Publishing Corporation, Article ID 284573.
  • Collins, George R.; Christiane Crasemann Collins, Camillo Sitte: The Birth of Modern City Planning, New York: Dover Publications, 1986.
  • Corbusier, Le, The City of Tomorrow and Its Planning, translated by Frederick Etchell, London: The Architectural Press, 1947.
  • Girardet, Herbert, Cities, People, Planet, New York: Wiley-Academy, 2004.
  • Girardet, Herbert, Creating Sustainable Cities, London: Green Books, 1999.
  • Goodman, Percival; Paul Goodman, Communitas: Means of Livelihood and Ways of Life, New York: Vintage Books, 1960.
  • Jacobs, Jane, „Vizualinė tvarka – jos ribos ir galimybės“ | Almantas Samalavičius, Architektūros kritika, Vilnius: Technika, 2010.
  • Jarram, Leif, “From Page to Policy: Camillo Sitte and Planning Practice in Munich,” Manchester Papers in Economic and Social History, Number 57, September 2007.
  • Kostoff, Spiro, The City Assembled, London: Thames and Hudson, 2004.
  • Samalavičius, Almantas, Ideas and Structures: Essays in Architectural History, London: Wipf & Stock Pub, 2011.
  • Schorske, Carl E., Fin-de-siècle Viena: XIX amžiaus pabaigos politika ir kultūra, iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė, Vilnius: Baltos lankos, 2002.
  • Zukin, Sharon, Landscapes of Power: From Detroit to Disney World, Berkeley: University of California Press, 1993.
 

Aesthetics in Urban Planning: Insights of Camillo Sitte

  • Bibliographic Description: Almantas Samalavičius, „Estetika urbanistikoje: Camillo Sitte įžvalgos“, @eitis (lt), 2015, t. 224, ISSN 2424-421X.
  • Previous Editions: Almantas Samalavičius, „Estetika urbanistikoje: Camillo Sitte įžvalgos“, Logos, 2011, nr. 69, p. 141–149, 2012, nr. 70, p. 139–145, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

Summary. The author of the article discusses the concept of urban planning that was offered by Austrian architect Camillo Sitte at the turn of the last century. During this period and under the pressure of modernist imperatives, the leading urban planners were captured by urban megalomania and demonstrated an indifference to urban heritage and to the principles of aesthetics. The aesthetical dimension of Sitte’s thinking is scrutinized and his concept of urban planning is interpreted as strikingly up to date and modern. The author suggests that Sitte’s role in the history of urban planning still remains somewhat underrated because such influential authors as historian Carl E. Schorske or renowned architect Le Corbusier have drafted a one-sided and often unjust interpretation of Sitte’s theoretical assumptions. The author emphasizes the potential of Sitte’s approach. The author also mentions George R. Collins and Christiane Craseman Collins who consider the Austrian architect as adequately modern and thus extremely urgent in the present discussions on urban planning. Further reconsideration of the legacy of Camillo Sitte can enrich urban studies and be of great help when drafting holistic attitudes toward urban heritage and contemporary planning practices both in Lithuania and other countries who face many urban dilemmas.

Keywords: Camillo Sitte, urban planning, aesthetics, artistic principles, public spaces.