Straipsnis Maldininkai-elgetos Lietuvoje ir Prūsų Lietuvoje

  • Bibliografinis aprašas: Rimantas Balsys, „Maldininkai-elgetos Lietuvoje ir Prūsų Lietuvoje“, @eitis (lt), 2016, t. 320, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesni leidimai: Rimantas Balsys, „Maldininkai-elgetos Lietuvoje ir Prūsų Lietuvoje“, Logos, 2014, nr. 80, p. 119–128, nr. 81, p. 148–154, ISSN 0868-7692.
  • Padėka: Straipsnio parengimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutartis nr. LIT-5-1).
  • Institucinė prieskyra: Klaipėdos universitetas.
Santrauka: Kada elgetos atsirado baltų kraštuose, remiantis šiandien turimais duomenimis, vargiai galėtume tiksliai nurodyti. Rašytiniuose šaltiniuose apie juos žinių (tiesa, fragmentiškų ir net prieštaringų) randame tik nuo XVI a. Vis dėlto to laikotarpio kronikose užfiksuota informacija leidžia svarstyti apie elgetų ir senųjų kulto tarnų sąsajas, o sykiu ir apie pirmųjų elgetų atsiradimo priežastis. XVI–XVII a. maldininkas aukojimus atlieka jau slapta nuo bažnytinės bei pasaulietinės valdžios, priverstas klajoti, slėpti savo pašaukimą, todėl laikytinas ir pirmuoju maldininku-elgeta, kuris tradiciškai išlaikomas bendruomenės. Nuo XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios elgeta – jau dviejų religijų (ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios) sinkretinis darinys, kai lygiomis dalimis susilieja krikščioniškojo gailestingumo ir pagarbos senajam žynių luomui refleksijos. Tradicinio laikotarpio elgetos įvaizdžio ir vertinimo visuomenėje skilimas (teigiamas ir neigiamas) sietinas su elgetų apsimetėlių atsiradimu.

Pagrindiniai žodžiai: maldininkas, elgeta, papročiai, apeigos, folkloras.
 

Įvadas

Šio straipsnio tikslas – remiantis šiandien žinoma XVI–XVIII a. rašytinių šaltinių medžiaga, XIX–XX a. tautosaka, papročiais, tikėjimais, parodyti ikikrikščioniškosios religijos žynių, krikščionių bažnyčios dvasininkų ir elgetų sąsajas XVI–XVIII a., apžvelgti raidos nuo žynio iki elgetos (valkatos) kelią, atskleisti skirtingo elgetos įvaizdžio susiformavimo priežastis XIX–XX a. pr. tautosakoje, tikėjimuose, papročiuose.

Dar Norbertas Vėlius yra pažymėjęs, kad jau daugelyje senųjų mitologijų (graikų, germanų, kitų indoeuropiečių) kai kurie dievai, nenorėdami būti atpažinti, pasirodydavo senelio pavidalu, vaizduojami vienaakiais, aklais, šlubais ir pan. Toks būtų graikų Plutonas, germanų Odinas, prūsų Patulas. Prieinama prie išvados, kad senelio, elgetos pavidalo dievo paveikslo ištakos yra daug senesnės nei krikščionybė Žr. Norbertas Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: folklorinio velnio analizė, p. 165. . N. Vėliui pritarė Algirdas Julijus Greimas, sakydamas, kad „elgetos, kaip socialinė grupė, atstovauja, tiesa, jau sunykusiai, degraduotai, bet autentiškai senosios lietuvių religijos dvasininkų klasei“, kuri, įsigalėjus krikščionybei, jau gretintina su katalikų kunigų luomu Algirdas Julijus Greimas, Lietuvių mitologijos studijos, p. 406–407. .

Aptariamai temai artimą tyrimą 2000 m. paskelbė Rima Praspaliauskienė. Monografijos Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusėselgetos, valkatos, ir plėšikai Lietuvoje Žr. Rima Praspaliauskienė, Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje, 2000. pirmame skyriuje pateikiamas ir analizuojamas pačių elgetų ir visuomenės požiūris į šią marginalią grupę.

 

Straipsnių, kuriuose vienu ar kitu aspektu paliečiamas elgetų sluoksnis, jų raiška tradicinėje kultūroje (be jau minėtų), yra paskelbę Albinas Rekašius Žr. Albinas Rekašius, „Apeiginės aukos elgetoms“, p. 19–20. , Alfonsas Motuzas, Dalia Černiauskaitė Žr. Dalia Černiauskaitė, „Elgetos vaizdinys lietuvių tradicinėje kultūroje“, p. 187. , Aušra Simoniukštytė Žr. Aušra Simoniukštytė, „Elgetos ir elgetavimas“, p. 15–17. , Gražina Kadžytė Žr. Gražina Kadžytė, „…Ubago lazdos – niekada neišsižadėk“. . Kiti tyrinėtojai, kurių publikacijose elgeta ar elgetavimas nebuvo pagrindinis tyrimo objektas, apsiriboja įžvalgomis, jog elgeta yra ne kas kita kaip „kažkada po žemę vaikščiojusio Dievo įvaizdžio atšvaitas“ Nijolė Marcinkevičienė, „Kuo įsimintinas konkursas „Etninės kultūros šaltiniai: žmogus ir jo gyvenamoji aplinka“, p. 20. , „yra senosios religijos žynio įpėdinis“ Dainius Razauskas-Daukintas, „Krosnis mitologijoje“, p. 27. ir pan.

Ištakos

Prisimintina, kad jau pirmųjų mums žinomų civilizacijų religijų kulto tarnai gyveno iš pamaldžios liaudies dievams suneštų aukų. Aukojamą gyvulį ritualiniais veiksmais papjovę žyniai mėsą iškepdavo ir padalydavo kitiems ritualo dalyviams. Aukojimas buvo viena iš progų, kai graikų kultūros zonos valgiaraštyje leista valgyti mėsą. Valgyti nepaaukotą mėsą buvo draudžiama. Apeigų pabaigoje žyniai pasiimdavo „stalo aukas“ arba padėtas prie kultinio atvaizdo „kelių arba juosmens“, dievui skirtus gabalus, dedamus atskirai, tačiau dievo labai taktiškai paliekamus nesuvalgytus Žr. Robin Lane Fox, Pagonys ir krikščionys Viduržemio pasaulyje nuo antro amžiaus iki Konstantino atsivertimo, p. 74. .
 

Pirmieji elgetos, kai kurių tyrinėtojų žiniomis, radosi tik griūvant Antikos civilizacijai Žr. Иван Гаврилович Прыжов, Нищіе на святой Руси: матеріалы для исторіи общественнаго и народнаго быта в Россіи, c. 4. . To laikotarpio elgetos su savimi nešiojosi senųjų dievų atvaizdus ir už jų demonstravimą (apsireiškimą žmonėms?) rinko pinigus bei maistą. Krikščionybei įsitvirtinus Europoje, radosi elgetų, kurie prašė aukoti jau naujo dievo (Kristaus) vardu. Romos popiežiaus net buvo nurodyta, jog visuomenėje privalo būti tam tikras skaičius elgetų, kad žmonės nepamirštų mielaširdingumo Plg. su elgetaujančiais musulmonų vienuoliais – dervišais. . Kaip tik iš tokių popiežiaus laiminamų elgetų ilgainiui susiformavo elgetaujančių vienuolių bendrija (mendicanti). Bažnyčios patvirtintose taisyklėse elgetos-vienuoliai negalėjo turėti jokio turto ir privalėjo gyventi tik iš aukų, surinktų keliaujant po miestus, kaimus bei vienkiemius. XIII a. iš elgetaujančių vienuolių bendrijų jau radosi elgetaujančių vienuolių ordinai (Bettelorden) Žr. Иван Гаврилович Прыжов, Нищіе на святой Руси: матеріалы для исторіи общественнаго и народнаго быта в Россіи, c. 4–6. . Šitaip jie buvo vadinami dėl to, kad neturėdami jokios nuosavybės, vienuoliai turėjo elgetauti, tai yra nuolankiai prašyti žmonių paramos, idant laikydamiesi neturto įžado, galėtų vykdyti evangelizavimo misiją. Iš tuo metu susikūrusių elgetaujančių ordinų žinomiausi du – Mažesnieji broliai, vadinami pranciškonais, ir Pamokslininkai, vadinami dominikonais, įkurti Pranciškaus Asyžiečio ir Dominyko Guzmano Plačiau žr. Lietuvos vienuolynai: vadovas. .

Apibendrindami tai, kas pasakyta, galime suformuluoti bent tris įžvalgas: a) elgetavimas (aukų rinkimas dievo vardu) kaimyninėse žemėse buvo gerai žinomas ir iki krikščionybės atėjimo į baltų žemes; b) aukos dievams buvo ir ikikrikščioniškojo laikotarpio baltų žynių pagrindinis egzistencijos šaltinis; c) sudėtingam ir prieštaringam elgetos paveikslui susidaryti viduramžiais palankias sąlygas sudarė krikščionybė, aukštinusi neturtą ir mielaširdingumą pavargėliams Žr. Norbertas Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: folklorinio velnio analizė, p. 165. .

 

Rašytinių šaltinių duomenys

Kada elgetos atsirado baltų kraštuose, vargu ar galėtume tiksliai pasakyti remdamiesi šiandien turimais duomenimis. Rašytiniuose šaltiniuose apie juos žinių (tiesa, fragmentiškų ir net prieštaringų) randame tik nuo XVI a. Vis dėlto to laikotarpio kronikose užfiksuota informacija leidžia svarstyti apie elgetų ir senųjų kulto tarnų sąsajas, o sykiu ir apie pirmųjų elgetų atsiradimo priežastis.

Vagies gaudymo apeigoms, Sūduvių knygelės autoriaus duomenimis, jau vadovauja vaidila (waidler), kuris čia dar vadinamas ir žegnotoju (Segnoten), ir burtininku: „Jei kam nors ką pavogė, tas ieško vaidilos (waidler), ar tai būtų moteris, ar vyras (čia ir kitur kursyvas mano, – R. B.) […]. Vaidilą (waidler), arba burtininką, dar vadina žegnotoju (Segnoten) ir jį didžiai gerbia, kad jis iš savo kapšo kam ko neįdėtų, kas galėtų gyvuliams arba sveikatai pakenkti. Šie žegnotojai (Segnoten) paprastai būna luoši, neturtingi, akli ir patys sau niekuo negalį padėti. Kada juos klausia, kodėl jie nepadeda patys sau, atsakymas būna toks: jų dievas taip norįs. Taigi šis žegnotojas (Segnot) šaukiasi dangaus dievo Ukapirmo (Ockopirmum) ir žemės dievo Puškaičio (Puschaitus) ir prašo jų, kad tas vagis negalėtų pereiti per sieną […]. Apvogtasis turi atnešti alaus, kurį jis [vaidila] palaimina.“ Toliau kreipiamasi malda į jau minėtus dievus Ukapirmą bei Puškaitį ir stebi alaus kaušelį. Visa apeiga kartojama tol, kol „jam velniai duoda ženklą – ant alaus atsiranda putos.“ Tai reiškia, kad vagis yra pagautas Žr. Norbertas Vėlius (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, p. 139–140, 154. .

Atkreiptinas dėmesys į formuluotes „ieško vaidilos“, „moteris ar vyras“, „būna luoši, neturtingi, akli“, tačiau jie šaukiasi senųjų dievų, kreipiasi į juos malda, gauna iš jų atsaką (ženklą), išaiškina šį ženklą bėdos ištiktiems. Taigi toks vaidila nėra bendruomenės narys, nes jo specialiai ieškoma, jis apibūdinamas kaip elgeta, tačiau apeigų metu iš esmės atlieka žynio (krivio) funkcijas.

 

Vertingų žinių apie elgetas XVI a. antroje pusėje perteikia Lukas Davidas. Prūsijos kronikoje informacija apie elgetas iš pirmo žvilgsnio gana prieštaringa, tačiau būtent tai ir atskleidžia vieną iš galimų elgetų ir senųjų kulto tarnų sutapatinimo priežasčių. Visų pirma L. Davidas rašo, kad prūsai „niekam iš savo tarpo neleisdavo elgetauti, o jeigu kuris nors nuskursdavo, tam iš gailesčio padėdavo atsigauti arba taip juo rūpindavosi, kad jis vieną dieną pas vieną, kitą dieną pas kitą būdavo pavalgydinamas, pagirdomas ir kitkuo aprūpinamas“ Ten pat, p. 298. Panašios tradicijos, atrodo, laikėsi ir Sembos sūduviai. J. Polianderis, kuris sakėsi informaciją gavęs iš vieno seno, ilgai su sūduviais gyvenusio žmogaus, rašo: „Šios tautybės žmonės atkakliai stengiasi išsaugoti savo protėvių drabužius, papročius, apeigas, nesituokia su tolimesniais prūsais ir nė vienas saviesiems neleidžia elgetauti“ (Žr. Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis, p. 179). .

Vėliau, aprašydamas XVI a. prūsų valstiečių išpažintą religiją, L. Davidas jau teigia, kad nepaisant pamokslininkų ir kunigų uolumo bei griežtų pasaulietinės valdžios bausmių, „dauguma žmonių liko tamsūs.“ Įvardintąjį žmonių tamsumą L. Davidas paaiškina plačiau:

…pakrikštyti, pamokyti katekizmo, eina į bažnyčią, klauso Dievo žodžio, meldžiasi, priima šventą Kristaus Kūno ir Kraujo Sakramentą, elgiasi viešumoj kaip ir kiti žmonės, tačiau tą stabmeldžiavimą, labai gaila, jie atlieka slapčiomis ir kartais taip užsimaskavę, kad net savo vaikams nesako. Ir dažniausiai šis nuodas ir blogis prasiskverbia per senas moteris ar vyrus, kurie patys paprastai yra paliegę ir elgetauja, tačiau sakosi galį kitiems padėti. Paklausti, kodėl jie per didelę dievų malonę negali padėti sau patiems, atsako, jog jų dievams patinka, kad jie tarnauja kitiems. Norbertas Vėlius (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, p. 281–282.
 

L. Davido kronikos informacija gali būti perskaitoma ir interpretuojama įvairiai. Panašu, jog savas, t. y. savos bendruomenės, nuskurdęs ar pasiligojęs varguolis nelaikomas elgeta, nes jis tos pačios bendruomenės ir išlaikomas Plg. su iki pat XX a. išlikusia tradicija visiems kaimo gyventojams paeiliui rūpintis nusenusiu elgeta (Vladas Trinka, „Elgetų karšinimas“, p. 243). . Dar svarbiau – niekur neužsimenama apie jo gebėjimą vaidilauti, t. y. vadovauti aukojimo apeigoms. O to paties L. Davido ir Sūduvių knygelės autoriaus aprašyti aukojimo apeigų atlikėjai – jau sąmoningai tokį gyvenimo būdą pasirinkę, elgetomis persirengę (virtę) senojo kulto tarnai vaidilos, klajojantys iš kaimo į kaimą ir gyvenantys iš žmonėms teikiamų paslaugų. Persirenginėti, slapstytis buvo būtina, nes tokie apeigų atlikėjai XVI a. bažnyčios ir pasaulietinės valdžios griežtai baudžiami. Čia galima prisiminti XVI a. aprašytą istoriją apie nubaustą vaidilą Valtiną Suplitą. 1520 m. atlikęs aukojimus ant jūros kranto, jis nukreipė į šalį priešo laivus, o paskui sugrąžino į pakrantę žuvis. Apie tai sužinojęs Sembos vyskupas griežtai nubaudė ir vaidilą Valtiną Suplitą, ir visus aukojimuose dalyvavusius valstiečius Žr. Norbertas Vėlius (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, p. 288–292. .

Nepaisant draudimų ir bausmių, rašytinių šaltinių duomenys aiškiai parodo, kad elgetos XVI a. suvokiami ir priimami kaip gebantys komunikuoti su senaisiais dievais, vykdantys jų valią ir tokiu būdu galintys pasitarnauti kitiems. XVI a. elgetos, lygiai kaip ir pirmieji antikos laikų elgetos, laikomi tarpininkais, per kuriuos reiškiasi dievų valia, o atskirais atvejais ir patys dievai. Ar šie elgetos (vaidilos) laikytini ankstesniuose šaltiniuose (XIII–XIV a.) minimų tulisonių, lygiašonių (Tulissones, Ligaschones), krivių (Criwe) funkcijų perėmėjais, atsakyti nėra paprasta. Tiesiog trūksta duomenų. Vis dėlto hipotetiškai galime teigti, jog bent dalis XVI a. minimų vaidilų (elgetų) sietini su senosios religijos kulto tarnais (funkcijos identiškos). Kita vertus, tiek pat įmanoma, kad šalia vaidilų (elgetų) buvo ir įvairių burtininkų, užkalbėtojų, įvairių ženklų aiškintojų sluoksnis, kuriuos buvus mini dar A. Bremenietis ir vėlesni autoriai, ir su kuriais taip pat aršiai kovojo tiek Prūsų Lietuvos valdžia, tiek bažnyčia.

 

Išsakytas prielaidas patvirtina šimtmečiu vėliau užrašyti M. Pretorijaus duomenys, iš kurių galima matyti, kad XVII a. pabaigoje bendruomeninėms apeigoms dar retsykiais vadovauja klajojantis (užklystantis) maldininkas. Tiesa, ne kartą M. Pretorijaus pažymi, kad nesant maldininko, jį pakeičia šeimininkas Švenčiant mėšlavežio pabaigtuves „į trobą ateina maldininkas, šio nesant šeimininkas…“, tas pat atliekant rugiapjūtės pradžios apeigas: „… jei yra Maldininkas…“ (Norbertas Vėlius (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3, p. 298, 290). . Kodėl šeimininkas imasi vadovauti apeigoms, taip pat paaiškina M. Pretorijus, teigdamas, kad „evangelikų kunigų uoli priežiūra Kunigaikštiškuosiuose Prūsuose prisidėjo prie išnaikinimo maldininkų (Maldininker), atsiradusių vietoj vaidilučių (Weydulutten), kurie tokiuose bendruomenių sambūriuose būdavo reikalingi“ Norbertas Vėlius (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3, p. 299. .

Reikšminga aptariamai temai ir dar viena M. Pretorijaus pastaba: „Kitados toksai maldininkas (Maldininker) turėjo savus kaimus, kur kasmet lankydavosi ir už savo maldas šį tą pelnydavosi.“ Dabar tokių maldininkų, pasak M. Pretorijaus, jau „vargiai bepamatysi, nebent apsivilkusių žemaičių elgetų rudinėmis“ Ten pat. .

Ši pastaba leidžia suformuluoti bent keturias įžvalgas: a) XVI a. tokie maldininkai (vaidilos) dar vadovavo bendruomeninėms metinėms aukojimo apeigoms; b) jie buvo bendruomenės (kelių bendruomenių) išlaikomi; c) XVI a. bendruomenių pagrindu (iš inercijos) dar galėjo funkcionuoti senųjų šventviečių teritorinis tinklas; d) XVII a. pabaigoje jau likusios tik vaidilų (maldininkų) institucijos refleksijos (maldininkai – elgetos).

 

Taigi maldininkas (persirengęs elgeta) XVII a. pabaigoje atliekamose žemdirbiško aukojimo apeigose jau retas svečias. Dėl to, matyt, silpsta ir pačių prosenovinių, namuose atliekamų apeigų reikšmė, nes tuo pat metu lygiagrečiai garbė atiduodama jau ir krikščioniškajam dievui, o aukos (dovanos) padalijamos klebonui ir prie bažnyčios besiglaudžiantiems ar pakelėje sutiktiems elgetoms, t. y. tiems patiems maldininkams. Apeigų susipynimas gerai regimas iš M. Pretorijaus aprašyto sodybos ir gyvenamojo namo šventinimo. Teigiama, kad pradžioje bent kelis kartus kreipiamasi į sodybą globojančius dievus, atliekami žemyneliavimai ir palabinimai, o aprašymas baigiamas tokiu apibendrinimu:

Šitoks sodybos arba gyvenamosios vietos pašventinimas vyksta kasmet. Dažnas šeimininkas ta proga neša kokią dovaną klebonui ir prašo už jį pasimelsti. Dažnas siunčia ko nors į špitolę ir taip pat prašo pasimelsti. Jei šeimininkas pasiturintis, tai tą dieną važiuoja važiuotas, pasiima pilną pintinę duonos gabalų ir duoda kiekvienam sutiktam elgetai, kad melstųsi už jį, jo visus namus ir ūkį, taip pat ir iš jo namų tada nė vienas elgeta neišeina be išmaldos.
Lygiai taip pat elgiamasi įsikraustant į naują gyvenamąjį būstą. M. Pretorijaus liudijimu, į naujai pastatytą trobesį pirmiausia įridenami du duonos kepalai, kurie vėliau suraikomi ir išdalijami vargšams, kad šie pasimelstų prašydami įsikraustantiems žmonėms gerovės Žr. Norbertas Vėlius (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3, p. 301–303. .

Iš M. Pretorijaus raštų matome, kad buvusios įprastinės aukojimo apeigos XVII a. pabaigoje keičiasi – ne tik apeigoms vadovaujantieji, bet ir apeigų vieta: a) kartais dar aukojama namuose seniesiems dievams, ir tai atlieka maldininkas (elgeta); b) jau aukojama bažnyčioje krikščioniškajam dievui (klebonui), prie bažnyčios ar pakelėje sutiktiems elgetoms. Nepakitusi abiem atvejais išlieka aukojimo intencija – namų ir šeimynykščių sveikata bei visokeriopa gerovė.

 

XVII–XVIII a. Prūsijos valdžios potvarkiai

Kaip jau minėta, klajojančių maldininkų, o vėliau tiesiog elgetų nykimo priežastis buvo ne tik senojo tikėjimo, su juo susijusių papročių natūrali destrukcija, bet ir aktyvi Prūsų Lietuvos pasaulietinės valdžios, o taip pat ir bažnyčios veikla. 1683–1684 metų Rusnės bažnyčios vizitacijos dokumentai rodo, kad tuo metu Prūsų Lietuvoje jau buvo nustatyta tvarka ir numatytos priemonės, kad elgetos gatvėmis nevaikščiotų, o atėję iš kitur (pvz., iš Žemaitijos) tuojau pat būtų išgabenti už parapijos ribų Žr. Ingė Lukšaitė (sud.), Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai, p. 208. .

Dar intensyviau elgetų problemos sprendžiamos XVIII a. Štai 1748 m. balandžio 28 d. Prūsijos karaliaus Frydricho II-ojo įsake nustatoma, kad elgetoms visiškai turi būti uždrausta elgetauti, o valstiečiai ir miestiečiai būtinai turi sudaryti iždą elgetoms šelpti Žr. Povilas Pakarklis (sud.), Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, p. 25–26. . 1793 m. spalio 31 d. Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo II įsake, kuriame išdėstytos Tepliavos elgetyno tvarkos taisyklės, nurodoma, kad Prūsijos vyriausybė rūpinasi elgetomis, pasenusiais kariais, visokiais benamiais ir stato jiems elgetynus. Įsakas reikalauja, kad ne tik valdininkai, bet ir valstiečiai sulaikytų elgetas ir be darbo pakiemiais vaikštinėjančius žmones, ištirtų juos ir nugabentų į nurodytas vietas. Taip pat nurodoma, kaip turi būti baudžiami elgetos, atvykę iš kitų kraštų: sučiuptas elgeta baudžiamas dvylika rykščių ir sugrąžinamas per sieną. Antrą kartą nutvertiems iš svetur atėjusiems elgetoms įsake numatyta itin griežta bausmė – įkalinimas tvirtovėje. Tame pačiame įsake dar išvardinamos ir elgetų prievolės, nurodančios, kad visi Tepliavoje gyvenantys elgetos turi ne tik visiškai pasirūpinti savo buitimi (verpti vilnas, kirsti malkas, nešioti vandenį ir kitus darbus dirbti), bet ir pagelbėti miestelėnams (elgetyno vadovybei leidus, miestiečiai už tam tikrą atlygį galėjo paimti elgetų įvairiems patarnavimams) Žr. ten pat, p. 37–38. . Be jau išvardintų darbų, elgetos, matyt, dalyvaudavo ir laidotuvių procesijose. Tai rodo dar 1638 m. bažnyčių vizitacijos ataskaita, kurioje sakoma, kad lietuvių mirusiuosius apdainuoja elgetos Žr. Wilhelm Mannhardt, Letto-Preussische Götterlehre, p. 429. .

 

Galima numanyti, kad išvardintosios bausmės elgetaujantiems nedavė norimų rezultatų, nes 1793 m. gruodžio 20 d. įsakas dėl kovos su elgetavimu jau nukreiptas ne prieš pačius elgetas, o prieš juos šelpiančius gyventojus. Įsake nurodoma, kad joks gyventojas negali savo namuose priimti elgetų ar valkataujančių žmonių, jų apnakvindinti, pavalgydinti ir kad už šio draudimo nepaisymą, t. y. už elgetų priėmimą, gyventojai bus baudžiami piniginėmis baudomis ir kūno bausmėmis Žr. Povilas Pakarklis (sud.), Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, p. 38. .

1797 ir 1803 m. Tepliavos elgetyno apskaitos rodytų, kad paskutinė priemonė galėjo būti veiksminga. 1797 m. duomenimis, elgetyno gyventojų skaičius buvo 315 (tarp jų vadinamųjų vargdienių iš miesto – 43, vargdienių iš kaimo – 102 ir žmonių, kurie be reikalo aplink sukiojasi, – 170), o 1803 m. tam pačiam elgetyne buvo jau 512 elgetų Žr. ten pat, p. 43, 46. .

Elgetos ir elgetynai Lietuvoje XVI–XIX a.

Neturime duomenų, kaip klostėsi senosios religijos kulto tarnų nykimo, degradavimo ar perėjimo į klajojančio maldininko- elgetos sluoksnį procesas Lietuvoje. Mat XVI–XVII a. šaltiniuose tiesiog fiksuojama senosios religijos destrukcija. To laikotarpio autorių aprašytoms aukojimo apeigoms vadovauja ir žyniai, ir valstiečiai (tiek vyrai, tiek moterys).

Aktyvi jėzuitų veikla XVI a. pab. – XVII a. pr. ir jų veiklos ataskaitų medžiaga rodo, jog XVII a. pradžioje (kaip ir Prūsų Lietuvoje) atokesniuose kaimuose dar apstu senojo tikėjimo išpažinėjų, bet tuo pat metu vyksta ir apeigų kaita. Tokį procesą vykus patvirtina 1611 m. jėzuitų ataskaita, kurioje sakoma, kad dar neseniai „vyrai ir moterys nusikalstamai aukojo draugų ir protėvių vėlėms ir kasmet, o ypač per Velykas, Kalėdas, Visus Šventuosius ruošė joms puotas“, o dabar „keičia savo įpročius, stengiasi dalyvauti šventose mišiose, dalija vargšams išmaldą“ Norbertas Vėlius (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, p. 633. . Kitaip tariant, aukojimas elgetoms XVII a. pradžioje jau prilyginamas aukojimui mirusiems protėviams. Vadinasi, aukojant elgetoms, tuo pat metu „aukojama dviem institucijoms: ikikriščioniškajai ir krikščioniškajai“ Albinas Rekašius, „Apeiginės aukos elgetoms“, p. 19. , o išmalda, viena vertus, permaldaujami protėviai, kita vertus, duodama iš krikščioniškų paskatų – gailestingumo vargstančiam, stokojančiam duonos kąsnio Žr. Dalia Černiauskaitė, „Elgetos vaizdinys lietuvių tradicinėje kultūroje“, p. 187. .

 

Sąlygos tokiam papročių pasikeitimui, perėjimui, virsmui Lietuvoje palankios buvo jau nuo XVI a. pabaigos. Mat kaip tik tuo laiku dvasininkijos rūpesčiu prie bažnyčių imta steigti elgetynus Dar kitaip elgetnamis, špitolė, maldanumis, prieglauda (žr. Jonas Kruopas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 2, p. 1123; Kazys Ulvydas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 15, p. 277. Pirmoji tokia prieglauda atidaryta Vilniuje dar 1518 m. (Rima Praspaliauskienė, Nereikalingi ir pavojingi. XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje, p. 40). – parapijos elgetų ir senelių prieglaudos namus, kuriuose kartais kartu gyvendavo ir bažnyčios tarnai. Špitolninkai už maistą ir pastogę turėjo bažnyčioje atlikti tam tikrus darbus: palaikyti švarą, skambinti varpais, poteriauti, giedoti Žemaičių vyskupijos 1636 m. sinodas iš elgetų reikalavo, kad šie, norėdami prie bažnyčios durų prašyti išmaldos, turi mokėti visus poterius ir po sumos atsisėdę prie durų giedoti (Paulius Rabikauskas, „Iš Pašiaušės jėzuitų kolegijos“, p. 377). O 1655 m. rašoma, jog „elgetų Dievo įsakymų paaiškinimai, vaikų atmintin įspaustos pamaldžios giesmės sklinda per kaimus iš namų į namus, išstumdamos pasaulietiškas dainas…“ Ilgainiui Lietuvoje susiformavo paprotys, kad ne tik špitolninkas, bet ir bet koks elgeta, atėjęs į namus, pagieda kokią nors giesmę, sukalba poterius (Alfonsas Motuzas, Žemaičių Kalvarijos Kalnai ir Kryžiaus kelias, p. 377; Alfonsas Motuzas, „Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmių ištakos“, p. 54). , dalyvauti laidotuvių eisenose Tą liudija įrašai įvairiuose dokumentuose: (Kretinga, 1731 05 12) „Elgetai Aleksandrienei už budėjimą – 15 auksinų“; (Salantai, 1782 12 14) „Andriuškos laidotuvių metinėms jos malonybės Geradarės nurodymu Mišioms, skambinimui ir elgetoms – 2 auksinai“; (Salantai, 1782 12 26) Špitolės vargetoms, skambinusiems per Kalėdas, – auksinas ir 15 grašių; vietiniams bobinčiaus elgetoms – auksinas; iš parapijos atėjusiems elgetoms – 24 grašiai…“; (Salantai, 1784 m. liepos 26 d.) „Jos malonybės Geradarės vardadienio proga bobinčiaus ir ateiviams elgetoms išdalinta auksinas po pusantroką“; (Salantai, 1785 m. kovo 16 d.) „Špitolės vargetoms varpininkams už savaitinį skambinimą, mirus jos malonybei poniai, duota 2 auksinai; vietiniams ir parapijos elgetoms, susirinkusiems į laidotuvių eiseną, – auksinas ir 15 grašių; dvidešimčiai Salantų bažnyčios davatkų už rožančiaus [sukalbėjimą] – 2 auksinai…“ (Algirdas Baliulis, Elmantas Meilus (sud.), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, p. 630, 445, 446, 451). Beje, panaši tradicija, t. y. atsilyginti elgetoms už dalyvavimą laidotuvių eisenoje, daug anksčiau buvo žinoma visoje katalikiškoje Europoje (žr. Philipe Aries, Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje, p. 115–116). , šventinėse eisenose aplink bažnyčią Pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijos „maldanumio“ elgetos giedojo Kryžiaus kelius Kalnuose, o esant blogam orui – bažnyčioje (Alfonsas Motuzas, „Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmių ištakos“, p. 47–58). Būta papročio elgetas panaudoti ir bausmių eisenose aplink bažnyčią: „Seniau, jeigu mergė įsigavo vaiką, aną šventą dieną ubagai varė su lazdomis aplink bažninčią lauke“ (Vytautas Vitkauskas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 17, p. 345). ir t. t.

 

Suprantama, kad visiems elgetoms vietų prieglaudose neužteko. O jų, sprendžiant iš įvairių to laikotarpio šaltinių, vis daugėjo. Tokio socialinio reiškinio priežastys buvo gana įvairios. Antai Dalia Černiauskaitė, remdamasi M. Katkaus įžvalgomis, išskiria bent kelias elgetavimo priežastis: a) nedarbingi, nusenę, pono išvaryti baudžiauninkai; b) iš carinės armijos grįžę rekrutai; c) iš namų išvaryti seni tėvai, našlės, našlaičiai Žr. Dalia Černiauskaitė, „Elgetos vaizdinys lietuvių tradicinėje kultūroje“, p. 187; Mikalojus Katkus, „Balanos gadynė“, p. 132–139. . Šią klasifikaciją, regis, galima papildyti. Jurgis Pabrėža pažymi, jog tam tikrą elgetų būrio dalį sudarė dėl girtuokliavimo visos savo gerovės netekę ūkininkai Viktoras Gidžiūnas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža: (1771–1849), p. 174. . Nederlingi, t. y. sausros arba labai lietingi, metai taip pat galėjo būti elgetystės priežastis. Tai rodo išlikęs tikėjimas pagal rugpjūčio mėnesio lietingų dienų skaičių numatyti, koks tais metais šeimos laukia likimas. Sakoma: „Penkių pėtnyčių Įdomi čia žodžio ir savaitės dienos pėtnyčios interpretacija. Akivaizdu, jog tai nėra gera diena. Deja, Lietuvių kalbos žodynas pateikia tik vieną šio skolinio reikšmę – penktadienis. Tačiau iš užrašytų pavyzdžių aiškėja ir kitos (perkeltinės) reikšmės: a) pasninkas (plg. pėtnyčioti, „pasninkauti“); b) liūdna, rūsti diena (pvz.: „Tėvas kaip pėtnyčia – susiraukęs, neūtura“, „Susraukęs kaip devynios pėtnyčios“, „Ir apsiniaukė šviesi saulelė kaip pėtnyčia prieš subatėlę“, „Be karvės pėtnyčia, be arklio šventa“) (žr. Jonas Kruopas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 9, p. 882). Išvardintosios reikšmės galėjo rastis iš priešvelykinio arba didžiojo penktadienio, kuris dar vadinamas ir kryžiaus diena, t. y. Kristaus nukryžiavimo diena, papročių. Tą dieną reikalaujama laikytis pasninko, nevalia linksmintis. Ikikrikščioniškuoju laikotarpiu penktadienis galėjo būti Perkūno diena, nes išlikę tikėjimai, jog šią dieną negalima nei malti, nei velėti, kad perkūnija su ledais vasarą javų neišmuštų (Jonas Balys, Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai, p. 124). nedėlioj ubagai duris varsto“, – jei per savaitę penkias dienas lyja – daug kam trūks duonos. Dar blogiau, jei visa savaitė lietinga, nes „iš pėtnyčių septynių gaspadorius su terba“ Algimantas Naujokaitis (sud.), Kaimo metai: kalendorius, p. 4. .

 

Spartus elgetų gausėjimas XVIII a. pab. – XIX a. pr. skatino ieškoti būdų, kaip su šiuo reiškiniu reikėtų visuomenėje tvarkytis. XIX a. pačioje pradžioje kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža parašė specialius nuostatus „Pariedims dieł Óbagu Szpytolys Płungiys“, kurių visi turėjo laikytis. Šie nuostatai kas mėnesį buvo perskaitomi balsu Žr. Viktoras Gidžiūnas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža: (1771–1849), p. 32; Rima Praspaliauskienė, Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje, p. 41. Šiandien šios vos 9 puslapių knygelės likimas nėra žinomas, tačiau dar 1925 metais Kretingos vienuolyno bibliotekoje teigia regėjęs A. Salys (žr. Antanas Salys, „Kretingos vienuolyno lietuviškieji rankraščiai“, p. 23). . Plungės nuostatų pagrindu J. A. Pabrėža parengė ir Kartenos prieglaudos gyventojų elgsenos tvarką Pastanawyiymay Apey Szpytolys Óbagus (Kartynas). Rašyta Kar[t]enoj 1807–1810 Žr. Giedrius Subačius, „Du Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos rankraščiai: Kninga turinti savėj kozonius ir Rekolekcijos dvasiškos“, p. 167–184. . Kiek vėliau (1811 m.) Žemaičių vyskupas Arnulfas Giedraitis paskelbė nuostatus „Parapinių prieglaudų kūrimas Žemaičių vyskupystėje“. Be kitų dalykų, šiuose nuostatuose visi elgetos buvo suskirstyti į tris grupes: a) prieglaudų (špitolių) elgetos; b) parapijos elgetos, turėję kunigo išduotus leidimuselgetauti savo parapijose; c) apsimetėliai arba profesionalūs elgetos Žr. Rima Praspaliauskienė, Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje, p. 42–43. .

 

Akivaizdu, kad ir išvardintos priemonės elgetų (ypač apsimetėlių) skaičiaus nepadėjo sumažinti. Tai atspindi ir gana gausi XIX–XX a. pradžios etnografinė medžiaga, išlikusi jau minėto J. Pabrėžos, taip pat ir M. Valančiaus Žr. vyskupas Motiejus Valančius rašo: „Nors žemaičių žemė gan yra vaisinga, o jos gyventojai retai tetrūksta duonos, vienok visame krašte daugybė yra pavargėlių. Dideliais būriais susieina į atlaidus ir jomarkus, sėdas eilėmis ant takų, kiekvieno, pro šalį einančio, meldžia, kad ką norint duotų. Vieni, rankas ištiesę, kalba poterius, kiti, visų stiprieji, giesta ir šaukia atsispirdami“ (Motiejus Valančius, Raštai, t. 2, p. 396). , M. Katkaus Žr. Mikalojus Katkus „Balanos gadynėje“ rašo: „…Štai plačiai atsiveria durys – ir lazdomis barškindamas ir nuo šuns gindamasis įžengia į gryčią elgeta […]. Atsisėdo ant suolo prie durų, persižegnoja ir kalba poterius… Pakalbėjo „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu“ ir „Amžiną atilsį; toliau eina „apieravonė“: „Apieravoju ir palieciavoju tuos poterėlius ant didesnės garbės Viešpačiui Dievui už sveikatą mūsų geradėjų, kad jiems Dievas padėtų, kur einant, kur žengiant, patiems ir gyvulėliams: už dūšias čisčiuje kentančias, kurios iš tų namų išsiskyrė, šaukia pagalbos, iš niekur ratunko neturi. Kad Dievas duotų atpildą visuose reikaluose, laukams derlių, gyvuliams sveikatą“ (Mikalojus Katkus, „Balanos gadynė“, p. 132). , A. Fromo-Gužučio „Prie visų kelių, vedančių į Šiluvą, visuose miesto užkampiuose, apie bažnyčią ir nuo anos ligi koplyčios, iš abiejų gatvės pusių sėdėjo ubagai, taipgi stovėjo jų vežimaičiai, kuriuose gulėdami vadinamieji Lozoriai kaip pardavinį rodė baisias žaizdas ir ubagystę“ (Aleksandras Fromas-Gužutis, Baisioji gadynė, p. 99–100). darbuose. XIX a. pabaigoje kunigas A. Dambrauskas-Jakštas, matydamas, kad apsimetėlių elgetų nuolat gausėja, siūlė „atskirti tikrus ubagus nuo netikrų“ ir pastariesiems, kuriuos vadino ubagais-valkatomis, išmaldos nebeduoti Adomas Jakštas, „Apie mūsų ubagus, Žemaiczių ir Lietuvos apžvałga“. .

Regis, kad šis suskirstymas ir negatyvus požiūris į apsimetėlius, kurį formuojant aktyviai dalyvavo ir bažnyčia, paveikė elgetos įvaizdžio (teigiamo ir neigiamo) formavimąsi XIX a. pabaigos XX a. pradžios tikėjimuose, papročiuose, tautosakoje.

 

Tradicinio laikotarpio elgetos įvaizdis folklore ir papročiuose

Panašu, kad tik prieglaudose gyvenantys ir turintys leidimus parapijose elgetauti varguoliai išlaikė istorines sąsajas su senaisiais ikikrikščioniškojo laikotarpio žyniais, lygia dalia ir su krikščionių kulto tarnais. Toks elgeta ir tradiciniu laikotarpiu vis dar suvokiamas kaip tarpininkas tarp žmonių ir dievų Žr. Dalia Černiauskaitė, Elgetos vaizdinys lietuvių tradicinėje kultūroje, p. 187. , o sykiu kaip ir kaip tarpininkas tarp dviejų skirtingų erdvių – profaninės (buitiškos, kasdienės, kurioje gyvena žmonės) ir sakralinės, kurioje gyvena protėvių vėlės ir dievai Žr. Albinas Rekašius, „Apeiginės aukos elgetoms“, p. 19. .

Tai liudija tautosakoje dažnas (ypač sakmėse) Dievo, kuris vaikšto po žemę pasivertęs seneliu, elgeta, pakeleiviu, paveikslas Žr. Jurgis Elisonas, „Dievas Senelis“, p. 3–6. : „ėjo Dievas senelis per pasaulį“; „Dievas, pasivertęs elgeta ir vaikščiodamas pas žmones, užėjo kartą į vienus namus…“; „Vieną kartą ėjo per žmones Dievas, pasivertęs keleiviu“; „…viena senutė pavalgydino pavargusį elgetą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Dievas“; „Vieną kartą užėjo pas ūkininką elgeta ir paprašė duonos“ Vincas Krėvė-Mickevičius (sud.), Mūsų tautosaka, t. 9, p. 137–159. . Elgetos (elgeta pasivertusio dievo) paveikslas šiuose folkloro kūriniuose padeda suvokti, koks elgesys su likimo nuskriaustuoju yra tinkamas (toleruojamas, skatinamas) ir koks to laikotarpio pasaulėžiūroje laikomas netinkamu. Paprastai laimi tas herojus, kuris su elgeta (seneliu) pasidalina duona, kitaip pagelbsti pavargėliui ar, išklausęs jo patarimų, sugeba jais tinkamai pasinaudoti Žr. Gražina Kadžytė, „…Ubago lazdos – niekada neišsižadėk“. . Keliose pasakose-legendose kartu su seneliu ar elgeta pavalgęs žmogus yra pakviečiamas atvykti į kitą pasaulį Žr. Bronislava Kerbelytė, Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės, p. 195; Lietuvių liaudies pasakų repertuaras, p. 153–154; Norbertas Vėlius, Baltų mitologija iš sakalo skrydžio, p. 469. .

 

Sakralųjį elgetos statusą rodo išlikę tikėjimai, paprotinės elgsenos pavyzdžiai. Visoje Lietuvoje žinomas paprotys pradedant sėją berti po saują grūdų į visas keturias puses ir sakyti: „Dieve, užderink dėl manęs, dėl ubagų, dėl paukščių ir žvėrių“, arba atsiklaupti, persižegnoti ir sakyti: Duok, Dieve, dėl mūsų, dėl prūsų, dėl pavargėlių, ubagų, žydų. Jonas Balys, Lietuvių žemdirbystė: papročiai ir tikėjimai. Lietuvių liaudies tradicijos, p. 24. Kitur greta ubagų ir žydų dar minimi ir čigonai. Daroma prielaida, kad ne tik ubagai, bet ir žydai, čigonai bei kiti keisti žmonės sietini su protėvių pasauliu, todėl per juos ir bandoma paveikti protėvių vėles sau palankia kryptimi Žr. Dovilė Kulakauskienė, „Lietuvių agrarinė magija: XIX a. pabaiga–XX a. pirmoji pusė“, p. 101. .

Ukmergės apylinkėse išleidžiant iš avilio bites į dūminę buvo dedama duonos trupinių iš elgetos krepšio. Tikėta, kad taip aprūkytos bitės kalėdos kaip ubagai. Kad bitėms sektųsi, nebūtų šykščios, išimto ir dar nepasidalinto medaus reikėjo duoti elgetoms Žr. Laura Piškinaitė-Kazlauskienė, Bitininkystė Lietuvoje (XVI a. – XX a. pirmoji pusė), p. 126, 147–148. Dar bitininkai sakydavo: „Jei nori, kad bitės neštų daug medaus, tai avilį išvalius ir po to užėjus pirmam pakeleiviui ar ubagui, duok medaus pakaštavoti, tuomet jo visada turėsi, o jei gailėsi duoti, tai bitės ir tau gailės.“ . Panašių tikėjimų žinoma ir daugiau: jei nori, kad paršiukai gerai eitųsi rankon, reikia juos paliuobti trupiniais iš elgetos maišo Žr. Jurgis Elisonas, „Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje“, p. 189. , o radus lobį, iškasus paslėptus pinigus, būtina juos išvalyti, t. y. palengvinti vėlių „čyščių“ ir tą galima padaryti tik dalį aptiktų pinigų atidavus elgetai, užpirkus mišias ar pakėlus „žėlaunus pietus“ – tada rasti pinigai žmogui atneš sėkmę Žr. Norbertas Vėlius (sud.), Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos, p. 39. . J. Basanavičius mini analogišką mirusiųjų pagerbimo paprotį tarpininkaujant elgetoms, sakydamas:

Nebėr didesnės apieros už mišes ir už pirtį dėl ubagų iškuriantą, ir už pietus ubagams pakeltus. Jonas Basanavičius, Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Kostas Aleksynas (sud.), Iš gyvenimo vėlių bei velnių, p. 121.
 

Užrašyti tikėjimai rodo, kad visa ūkinė sėkmė, šeimyninė ir asmeninė laimė priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi su nelaimės ištiktuoju, nes „Geriausia malda – išmalda“ Albinas Rekašius, „Apeiginės aukos elgetoms“, p. 19. , „Malda pavargulių pereit debesis“ Jonas Kruopas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 7, p. 793. , todėl „Pečių dabina dėl svečio, o kerčią dėl ubago“ Dainius Razauskas-Daukintas, „Krosnis mitologijoje“, p. 27. . Pozityvus požiūris į elgetą akcentuojamas ir sapnų aiškinimuose: „išmalda elgetai – geri darbai bus įvertinti“, „jei sapnuojate, kad tapote elgeta, reikalai pagerės“ Nijolė Blaževičiūtė (sud.), Sapnų kalba, p. 79. .

Žinia, dievų paramos, mirusių protėvių pagalbos galima tikėtis tik atlikus konkretų veiksmą (apeigą) – aukojimą. Tradiciniu laikotarpiu už tam tikrą užmokestį (auką) elgeta ir įpareigojamas atlikti sakralinį veiksmą (apeigą). Tokia auka su apeiginiais niuansais duodama kelis kartus per metus, dažniausiai per Žolines, Visus Šventus, Vėlines, kartais per Kalėdas, šermenis ir mirusiųjų atminimus Žr. Albinas Rekašius, „Apeiginės aukos elgetoms“, p. 18. .

Tverečiuose sakoma: „Visų šventėj ubagams reikia duoti rugių duonos už dūšeles ir už gyvą gaspadorių ir gaspadinę, už derlių, nes kitus metus rugiai nederės…“ Jonas Balys, Lietuvių kalendorinės šventės: tautosakinė medžiaga ir aiškinimai, p. 282.

 

B. Saulėnas užrašė paprotį, jo teigimu, XX a. pradžioje dar buvus Varėnos valsčiuje, Pavarėnų ir aplinkiniuose kaimuose:

„Dziedai“ Diedai – skolinys iš lenkų kalbos (dziady), lietuvių kalboje turi bent dvi reikšmes: 1) išmalda; 2) per atminimus už mirusius atsineštos į vaišes trys bandelės duonos ir mėsa. Iš pirmosios leksemos ir hibridas diedaduonė: 1) elgetoms duonos dalijimo laikas; 2) išmalda. Beje, paskutiniame pradalgyje pasislepianti rugių augimo dvasia, o vėliau ir pirmasis arba paskutinysis rugių pėdas taip pat vadinami diedu (Jonas Kruopas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 2, p. 496–497). Iš diedo – paskutinio pėdo, greičiausiai radosi ir diedo – baidyklės paukščiams baidyti reikšmė. – tai būna skiriamos tam tikros šventės, pvz., Visi Šventi, Grabnyčios, Sekminės ir Žolinės. Per Žolines būna vad. „naujienų dziedai“. Per šiuos dziedus būna prikepama ir priverdama iš naujo tų metų derliaus: pakepa duoną iš šiųmečių rugių ir pyragų iš kviečių, papjaunama avis ir keliama vad. „dziedai“. Žolinių rytą viską sutvarkius einama pusryčiaut. Visa, ką paskiria dziedam, sudeda ant stalo: avies šlaunelė, keli bakanėliai duonos ir pyrago. Tada šeimininkas paėmęs uždega žvakę ir leidžia per visų prie stalo esančiųjų rankas. Leidžiant žvakę kalbama „Visų Šventų litanija“. Apėjus žvakei stalą, šeimininkas vėl paima šią žvakę, apneša triskart apie tuos valgius, kurie yra paskirti dziedams. Visa tai padarius, šeima susėda prie stalo pusryčiauti. Po pusryčių vieni šeimos nariai važiuoja į bažnyčią ir tuos paskirtus valgius atiduoda dziedams (elgetoms), sėdintiems prie bažnyčios, arba atiduoda špitoliun. Jonas Balys, Lietuvių kalendorinės šventės: tautosakinė medžiaga ir aiškinimai, p. 285.
 

Žaslių apylinkėse per Vėlines žmonės iškepdavo pyragų, pjaudavo aviną ar kiaulę ir išdalindavo elgetoms Žr. Bronislava Kerbelytė, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. t. 4, p. 62; Bronislava Kerbelytė, Bronė Stundžienė (sud.), Lietuvių folkloro chrestomatija, p. 90. . Intencija paprasta: „Nu neduosi ubagam, tai Dievas nepadės.“ Judita Mačiokienė (sud.), Paparčių ir Žaslių apylinkės, p. 134. Panašiai elgtasi ir Punsko parapijoje: „…per Vėlinių donę ūkininkai atveždavo duonos ir mėsos…“ Danutė Krištopaitienė (sud.), Nuo Punsko iki Seinų: iš Juozo Vainos rinkinių, p. 54. Beje, Nijolė Marcinkevičienė dar atkreipia dėmesį į faktą, jog maisto per Dziedus duodavo ne tik elgetoms, bet ir skerdžiui su piemenimis, žydams ar net visai atsitiktiniams žmonėms. Tai rodytų, jog visi šie asmenys mitologiniu lygmeniu galėjo atlikti komunikacinę funkciją tarp šio ir mirusiųjų pasaulio (Nijolė Marcinkevičienė, „Dziedai“, p. 8–10).

Nurodytieji pavyzdžiai, kaip matome, patvirtina prielaidą, kad ši duoklė, išmalda elgetoms – tai nauja andainykščio aukojimo mirusiems protėviams ar jas globojančiam dievui forma. Tai dar patvirtina ir dieveniškėnų tikėjimas vėlių lankymusi žemėje Visų Šventųjų naktį. Sakoma, kad vėlės, kurių namiškiai nedavė išmaldos elgetoms, į bažnyčią einančios liūdnos, o kurie davė – tų linksmos Žr. Norbertas Vėlius, Baltų mitologija iš sakalo skrydžio, p. 365. . Dėl tos pačios priežasties elgetos maitinami, girdomi tik palaidojus mirusįjį, o jo palaikai atiduodami elgetoms, įsipareigojusiems melstis už velionį. Kartais už vertingesnį daiktą elgeta prašomas „kalbėti visus metus kasdien rožančių“, o „sekmadieniais stacijas apvaikščioti“ Žr. Marija Čilvinaitė, „Sarginimo, marinimo ir laidotuvių papročiai“, p. 187; Norbertas Vėlius, Baltų mitologija iš sakalo skrydžio, p. 468. .