Straipsnis Maldininkai-elgetos Lietuvoje ir Prūsų Lietuvoje

Elgetos ryšiai su mirusiais protėviais matyti ir iš gimtuvių, krikštynų bei vestuvių papročių fragmentų. Jeigu pakrikštyti naujagimiai miršta, reikia pakeisti naujagimio kūmą. Tokiais atvejais į kūmus prašydavo bet kurį atsitiktinai sutiktą žmogų Žr. Jonas Balys, Raštai, t. 5, p. 203; Zenonas Slaviūnas, „Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose“, p. 337. . Baltarusijoje prašydavo į kūmus net atsitiktinai sutiktą elgetą Žr. Dmitrii Zelenin, Russische (Ostslavische) Volkskunde, S. 295. . Toks pat paprotys žinomas ir rusams Žr. Jan Stanisław Bystroń, Slowianskie obrzędy rodzinne, s. 89. . Lietuvoje tokį paprotį egzistavus liudija Juozo Mickevičiaus ir Jono Balio užrašyti tikėjimai: „Elgetos kviečiami kūmais tik iš būtino reikalo, būtent, jei kurių tėvų visi vaikai miršta“ Juozas Mickevičius, „Žemaičių krikštynos“, p. 96. ; „Jei kieno vaikai miršta, reikia ubagą į kūmus paprašyti, tai nemirs.“ Jonas Balys, Raštai, t. 5, p. 203. Pasitaiko aiškinimų, kad šitaip norima suklaidinti dvasias Žr. George Frederick Abbott, Macedonian Folklore, p. 138. , tačiau kur kas labiau tikėtina, kad šitaip siekiama užtarimo pas mirusius protėvius, arba tikimasi Dievo pagalbos.

Toks pat, ko gero, ir jaunamartės, vestuvių dieną šventoriuje pagerbiančios elgetas, tikslas. Antai Balys Buračas 1935 m. paskelbė Kupiškio apylinkėse iš senų žmonių užrašytus vestuvių papročius, kur įterptas ir toks fragmentas:

Kaip prisimena 60 metų senutė M. Šerelytė iš Kupiškio m., seniau jaunoji, eidama bažnyčion, būdavo atsiskiria nuo pamergių pulko ir eina ubagų rankų bučiuoti. Kiek tik sėdi ubagų prie bažnyčios, visiems jaunoji nusilenkia ir bučiuoja rankas. Kartais ubagams ji dar ir pinigų šiek tiek duoda, kuriuos ji gavo šį rytą užgėrose. Paskui jaunoji vėl grįžta prie pamergių pulko, ir eina bažnyčion. Balys Buračas, „Kupiškėnų vestuvės“, p. 227.
 

Įsitvirtinant krikščionybei, kartu formavosi ir elgetos kunigo (vienuolio) paralelė. A. J. Greimo teigimu, šias dvi socialines klases sieja dvi bendros funkcijos: 1) tarpininkavimas tarp žmogiškojo „šiapus“ ir dieviškojo „anapus“; 2) teisė rinkti aukas Žr. Algirdas Julijus Greimas, Lietuvių mitologijos studijos, p. 406–407. . Funkcijų analogija atsispindi patarlėse, posakiuose: „Elgeta ir kunigas malda gyvena“, „Ana maldė kunigus, ubagus, kad melstųs, t. y. davė alužnas“, „Ir ubagaus maldžiau, ir mišias pirkau – nieko nemačijo“ Jonas Kruopas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 7, p. 793. , „Kalėdininkai tik kunigai ir ubagai“, „Vargamistra ir ubagas – abu iš tarbos gyvena.“ Kazys Grigas (sud.), Lietuvių tautosaka, t. 5: Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai, p. 177.

Elgetos ir kunigų luomo sąsajos užfiksuotos ir kalboje. Lietuvių kalbos žodyne pateiktos keturios žodžio kalėda reikšmės: 1) Kalėdų dovana; 2) paviržis, t. y. samdiniui, atitarnavusiam metus ir vykstančiam namo (paprastai po Kalėdų), duodama dovana (duonos kepalas, mėsos gabalas ir kt.); 3) išmalda; 4) kunigui ir bažnyčios tarnams, apie Kalėdas apsilankantiems, duodama duoklė. Tas pat ir dėl žodžių kalėdininkas: 1) dovanų rinkėjas; 2) elgeta; 3) dvasininkas ar bažnyčios tarnas, kuris lankydamasis renka iš tikinčiųjų duokles; 4) Kalėdų šventės dalyvis; 5) per Kalėdas atvykęs pas gaspadorių samdinio parsivežti; kalėdoti: 1) rinkti Kalėdų dovanas; 2) elgetauti Žr. Kazys Ulvydas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 5, p. 130, 131. .

 

Negatyvus požiūris į elgetas tradiciniu laikotarpiu, matyt, radosi dėl itin gausaus apsimetėlių, kuriems elgetavimas buvo pasirinktas gyvenimo būdas ir amatas, pasaulis, skaičiaus Žr. Rima Praspaliauskienė, Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje, p. 48. . Būtent tokie elgetos susilaukė griežto A. Fromo-Gužučio įvertinimo:

Iš visos tos ubagų draugijos gal tik ketvirtoji dalis yra tokie, kurie nieko negali dirbti, o trys dalys, nors pigiai išsimaitintų, užsiimdami įvairiais darbais ir galvijų ganymu, bet būdami dykūnai, tinginiai, dažnai girtuokliai, paleistuviai ir vagys, nenori dirbti, o apsimetę liga ir paėmę ubagystę amatu, slankioja po kaimus ir jomarkus. Aleksandras Fromas-Gužutis, Baisioji gadynė, p. 102.

Dėl šios priežasties dauguma patarlių, priežodžių, palyginimų, keiksmų, susijusių su elgetyste, ubagavimu, turi neigiamą atspalvį: „Elgetos duona lengva, bet neskani“, „Elgetą pripenėsi, bet krepšio nepridėsi“, „Gobšaus akys ir elgetos maišas vienu siūlu siūti“, „Eina ir eina kaip ubagai į atlaidus“, „Ieško kaip ubagas kelio į atlaidus“, „Eina kaip ubagas galvą nuleidęs“, „Gerlę paleido kaip ubagas botagą“, „Ginčijosi kaip Pivašiūnų ubagas su ponu Dievu“, „Bambėk kaip ubagas kruopus pabėręs“, „Išėjo iš kalbos kaip ubagaus iš maldos“, „Ubago kišenės nepripildysi“, „Ubago poteriai kaip vilko pasnykas“; frazeologizmai: į ubagą suvaryti – „sugadinti“, ubago naginė – „plevėsa“, ubagas iškišo lazdą – „snarglys išlindo“; keiksmai: „Ubago šmotas“, „Ubago bamba“, „Ubago naginė“, „Ubago nasras“, „Ubago vinis“, „Po ubago raišo eik“ Vytautas Vitkauskas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 17, p. 344–349; Jonas Paulauskas ir kt. (red.), Frazeologijos žodynas, p. 758–759. , „Dievo drigantas“ Aleksandras Fromas-Gužutis, Baisioji gadynė, p. 10. ir t. t.

 

Panašiai elgetos vertinami ir pasakojimuose, kurie, pasak B. Kerbelytės, pasižymi racionalesniu požiūriu į vaizduojamąjį dalyką, polemizuoja su senoviniais liaudies tikėjimais. Tokiuose pasakojimuose neretai elgetos vaizduojami kaip apsimetėliai, apgavikai, lėbautojai, mušeikos, paleistuviai ir t. t. Žr. Bronislava Kerbelytė, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 4, p. 130–131; Mečislovas Davainis-Silvestraitis (sud.), Pasakos, sakmės, oracijos, p. 298–300; Danutė Krištopaitienė (sud.), Nuo Punsko iki Seinų: iš Juozo Vainos rinkinių, p. 54.

Dėl tos pačios priežasties (elgetos) ubagai, matyt, tapo ir Užgavėnių persirengėlių eisenos pašaipos objektu. Ubago vardą turintis personažas dažniausiai mėgdžiodavo ne tiek įprastą kaimo elgetą, kaip teigia A. Vaicekauskas, o kur kas labiau – apsimetėlį elgetą – rengdavosi sudriskusiais drabužiais, pasiremdavo lazda, šlubuodavo, nešdavosi didelę terbą išmaldai sukrauti Žr. Arūnas Vaicekauskas, Lietuvių žiemos šventės, p. 135. . Tai parodo ir Užgavėnių persirengėlių „ubagų“ dainos bei giesmės Plačiau žr. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis (sud.), Žemaičių kalendorinė tautosaka: užgavėnių dainos, 2010; Jurgita Ūsaitytė, Aušra Žičkienė (sud.), Lingu palingu balti suoleliai: kalendorinės dainos, 2009. .

 

Išvados

1. XVI–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose minimi vaidilos, maldininkai laikytini senosios (ikikrikščioniškosios) religijos kulto tarnų funkcijų perėmėjais; XVI a. jie dar vadovauja bendruomeninėms aukojimo apeigoms, XVII a. – jau tik atskirų šeimų rengiamiems aukojimams.

2. XVI–XVII a. maldininkas aukojimus atlieka jau slapta nuo bažnytinės bei pasaulietinės valdžios, priverstas klajoti, slėpti savo pašaukimą, todėl laikytinas ir pirmuoju maldininku-elgeta, kuris tradiciškai išlaikomas bendruomenės.

3. Nuo XVII a. pabaigos–XVIII a. pradžios elgeta – jau dviejų religijų (ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios) sinkretinis darinys, kai lygiomis dalimis susilieja krikščioniškojo gailestingumo ir pagarbos senajam žynių luomui refleksijos.

4. Tradicinio laikotarpio elgetos įvaizdžio ir vertinimo visuomenėje skilimas (teigiamas ir neigiamas) sietinas su apsimetėlių elgetų atsiradimu.

 

Literatūra

  • Abbott, George Frederick, Macedonian Folklore, Cambridge: University press, 1903.
  • Aleksynas, Kostas (sud.), Iš gyvenimo vėlių bei velnių, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1993, nr. 24.
  • Aries, Philipe, Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje, iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė, Dalia Šarkūnaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1993.
  • Baliulis, Algirdas; Elmantas Meilus (sud.), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001.
  • Balys, Jonas, Lietuvių kalendorinės šventės: tautosakinė medžiaga ir aiškinimai, Vilnius: Mintis, 1993.
  • Balys, Jonas, Lietuvių žemdirbystė: papročiai ir tikėjimai. Lietuvių liaudies tradicijos, Silver Spring, 1986.
  • Balys, Jonas, Raštai, t. 5, parengė Rita Repšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.
  • Basanavičius, Jonas, Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7.
  • Bystroń, Jan Stanisław, Slowianskie obrzędy rodzinne, Kraków: Akademia Umiejętności, 1916.
  • Blaževičiūtė, Nijolė (sud.), Sapnų kalba, Vilnius: Algarvė, 1997.
  • Buračas, Balys, „Kupiškėnų vestuvės“ / Tautosakos darbai, t. 1, Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvas, 1935.
  • Černiauskaitė, Dalia, „Elgetos vaizdinys lietuvių tradicinėje kultūroje“, Tautosakos darbai, t. 13 (20), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000.
  • Čilvinaitė, Marija, „Sarginimo, marinimo ir laidotuvių papročiai“, Gimtasai kraštas, nr. 31, Šiauliai, 1943.
  • Davainis-Silvestraitis, Mečislovas (sud.), Pasakos, sakmės, oracijos, Vilnius: Vaga.
  • Elisonas, Jurgis, „Dievas Senelis“ / Vincas Krėvė-Mickevičius (sud.), Mūsų tautosaka, t. 9, Kaunas, 1935, p. 3–6.
  • Elisonas, Jurgis, „Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje“ / Vincas Krėvė-Mickevičius (sud.), Mūsų tautosaka, t. 9, Kaunas, 1935.
  • Fox, Robin Lane, Pagonys ir krikščionys Viduržemio pasaulyje nuo antro amžiaus iki Konstantino atsivertimo, iš anglų kalbos vertė Mantas Adomėnas, Vilnius: Aidai, 2006.
  • Fromas-Gužutis, Aleksandras, Baisioji gadynė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955.
  • Gidžiūnas, Viktoras, Jurgis Ambraziejus Pabrėža: (1771–1849), Roma: Lietuvių katalikų Mokslo Akademija, 1993.
  • Greimas, Algirdas Julijus, Lietuvių mitologijos studijos, sudarė Kęstutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos, 2005.
  • Grigas, Kazys (sud.), Lietuvių tautosaka, t. 5: Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai, Vilnius: Mintis, 1968.
  • Jakštas, Adomas, „Apie mūsų ubagus, Žemaiczių ir Lietuvos apžvałga“, Katalikiszkas łaikrasztis, nr. 20, Tilsit, 1891, p. 156–157 [žiūrėta 2013 m. lapkričio 12 d.].
  • Kadžytė, Gražina, „…Ubago lazdos – niekada neišsižadėk“, Lietuvos žinios, 2012 02 21 [žiūrėta 2013 m. lapkričio 10 d.].
  • Katkus, Mikalojus, „Balanos gadynė“ / Vincas Krėvė-Mickevičius (red.), Mūsų tautosaka, t. 4, Kaunas: Tautosakos komisijos leidinys, 1931, p. 132–139.
  • Kerbelytė, Bronislava, Lietuvių liaudies pasakų repertuaras, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002.
  • Kerbelytė, Bronislava, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 4, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009.
  • Kerbelytė, Bronislava, Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011.
  • Kerbelytė, Bronislava; Bronė Stundžienė (sud.), Lietuvių folkloro chrestomatija, Vilnius: Regnum fondas, 1996.
  • Krėvė-Mickevičius, Vincas (sud.), Mūsų tautosaka, t. 9, Kaunas, 1935.
  • Krištopaitienė, Danutė (sud.), Nuo Punsko iki Seinų: iš Juozo Vainos rinkinių, Punskas: „Aušros“ leidykla, 1998.
  • Kruopas, Jonas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 2, Vilnius: Mintis, 1969.
  • Kruopas, Jonas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 7, Vilnius: Mintis, 1966.
  • Kruopas, Jonas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 9, Vilnius: Mintis, 1973.
  • Kulakauskienė, Dovilė, „Lietuvių agrarinė magija: XIX a. pabaiga–XX a. pirmoji pusė, Darbai ir dienos, nr. 11 (20), Kaunas, 1999.
  • Lietuvos vienuolynai: vadovas [žiūrėta 2013 m. lapkričio 7 d.].
  • Lukšaitė, Ingė (sud.), Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai, sudaryta bendradarbiaudama su Sabina Drevello, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2009.
  • Lukšaitė, Ingė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis, Vilnius: Baltos lankos, 1999.
  • Mačiokienė, Judita (sud.), Paparčių ir Žaslių apylinkės, Kaišiadorys: Kaišiadorių etninės kultūros centras, 1997.
  • Mannhardt, Wilhelm, Letto-Preussische Götterlehre, Riga: Lettisch-Literär, Ges, 1936.
  • Marcinkevičienė, Nijolė, „Dziedai“, Šiaurės Atėnai, nr. 42, 1997, p. 8–10,
  • Marcinkevičienė, Nijolė, „Kuo įsimintinas konkursas „Etninės kultūros šaltiniai: žmogus ir jo gyvenamoji aplinka“ / Nijolė Marcinkevičienė (sud.), Žmogus ir jo gyvenamoji aplinka: konferencijos medžiaga, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centas, 2007.
  • Mickevičius, Juozas, Žemaičių krikštynos / Tautosakos darbai, t. 1. Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvas, 1935.
  • Motuzas, Alfonsas, „Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmių ištakos, Tiltai, nr. 2. Klaipėda, 1997, p. 47–58.
  • Motuzas, Alfonsas, Žemaičių Kalvarijos Kalnai ir Kryžiaus kelias, Kretinga: Kretingos Šv. Kazimiero provincijos Mažesniųjų brolių vienuolyno spaustuvė, 1993.
  • Naujokaitis, Algimantas (sud.), Kaimo metai: kalendorius, Vilnius: Mokslas, 1988.
  • Pakarklis, Povilas (sud.), Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960.
  • Paulauskas, Jonas; ir kt. (red.), Frazeologijos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001.
  • Petrošienė, Lina; Jonas Bukantis (sud.), Žemaičių kalendorinė tautosaka: užgavėnių dainos, Klaipėda, 2010.
  • Piškinaitė-Kazlauskienė, Laura, Bitininkystė Lietuvoje (XVI a. – XX a. pirmoji pusė), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995
  • Praspaliauskienė, Rima, Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje, Vilnius: Žara, 2000.
  • Rabikauskas, Paulius, „Iš Pašiaušės jėzuitų kolegijos“ / Tautos praeitis, t. 1, kn. 3, Chicago, 1961.
  • Razauskas-Daukintas, Dainius, „Krosnis mitologijoje“ / Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, t. 3, Vilnius: Aidai, 2011.
  • Rekašius, Albinas, „Apeiginės aukos elgetoms“, Mokslas ir gyvenimas, nr. 10, 1990.
  • Salys, Antanas, „Kretingos vienuolyno lietuviškieji rankraščiai“, Švietimo darbas, nr. 1, Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1927.
  • Simoniukštytė, Aušra, „Elgetos ir elgetavimas“, Liaudies kultūra, nr. 5, 1994, p. 15–17.
  • Slaviūnas, Zenonas, „Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose“ / Tautosakos darbai, t. 6–7 (13–14), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997.
  • Subačius, Giedrius, „Du Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos rankraščiai: Kninga turinti savėj kozonius ir Rekolekcijos dvasiškos“ / Archivum Lithuanicum, nr. 3, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001, p. 167–184.
  • Trinka, Vladas, „Elgetų karšinimas“, Gimtasai kraštas, nr. 1, Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugija, 1935.
  • Ulvydas, Kazys (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 15, Vilnius: Mokslas, 1991.
  • Ulvydas, Kazys (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 5, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959.
  • Ūsaitytė, Jurgita; Aušra Žičkienė (sud.), Lingu palingu balti suoleliai: kalendorinės dainos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.
  • Vaicekauskas, Arūnas, Lietuvių žiemos šventės, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005.
  • Valančius, Motiejus, Raštai, t. 2, redakcinė komisija: Kostas Korsakas ir kt., Vilnius: Vaga, 1972.
  • Vėlius, Norbertas (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001.
  • Vėlius, Norbertas (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003.
  • Vėlius, Norbertas (sud.), Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos, Vilnius: Vaga, 1985.
  • Vėlius, Norbertas, Baltų mitologija iš sakalo skrydžio, parengė Pranas Vildžiūnas, Vilnius: Aidai, 2012.
  • Vėlius, Norbertas, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: folklorinio velnio analizė, Vilnius: Vaga, 1987.
  • Vitkauskas, Vytautas (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. 17, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
  • Zelenin, Dmitrii, Russische (Ostslavische) Volkskunde, Berlin-Leipzig: W. de Gruyter & Co, 1927.
  • Прыжов, Иван Гаврилович, Нищіе на святой Руси: матеріалы для исторіи общественнаго и народнаго быта в Россіи, Mocква: Изд. М. И. Смирнова, 1862.
 

Beggar-Pilgrims in Lithuania and in Lithuanian Prussia

  • Bibliographic Description: Rimantas Balsys, „Maldininkai-elgetos Lietuvoje ir Prūsų Lietuvoje“, @eitis (lt), 2016, t. 320, ISSN 2424-421X.
  • Previous Editions: Rimantas Balsys, „Maldininkai-elgetos Lietuvoje ir Prūsų Lietuvoje“, Logos, 2014, nr. 80, p. 119–128, nr. 81, p. 148–154, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Klaipėdos universitetas.
Summary: Using the sources currently available, it is almost impossible to determine when exactly beggars and tramps first appeared in the lands of the Balts. We only find information about them in the written sources from the 16th century on (although this information is fragmentary and even contradictory). Even so, information from the chronicles of this period is sufficient to allow consideration of parallels between beggars and the servants of the old religion, and consequently of the reasons for the appearance of the first beggars as well. In the 16th and 17th centuries, the supplicant was already performing sacrifices in secrecy from the ecclesiastical and temporal powers. The supplicant was forced to wander about and hide his calling. The supplicant thus became the original supplicant-beggar, whom, according to tradition, the community continued to maintain and support. From the end of the 17th to the beginning of the 18th century, the beggar had become a syncretic figure of two religions (pre-Christian and Christian) made up of equal parts Christian charity and honor for the remains of the old hierophantic class. The differentiation of the image of the beggar in the traditional period (to negative and positive) is connected with the appearance of the so-called charlatan beggars.

Keywords: beggar, pilgrim, customs, rites, folklore.