Straipsnis Intelektualė antifeministė: šizoidinės strategijos

  • Bibliografinis aprašas: Nida Vasiliauskaitė, „Intelektualė antifeministė: šizoidinės strategijos“, @eitis (lt), 2016, t. 336, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Nida Vasiliauskaitė, „Intelektualė antifeministė: šizoidinės strategijos“, Filosofija. Sociologija, 2013, t. 24, nr. 1, p. 11–21, ISSN 0235-7186.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Filosofijos ir politologijos katedra.
Santrauka: Straipsnyje analizuojamas „atsiribojimo nuo feminizmo“ fenomenas tarp išsilavinusių, turinčių mokslinius laipsnius ir tam tikrą socialinį-kultūrinį kapitalą (viešą žinomumą) moterų, tyrimo lauką apribojant paskutinio dešimtmečio Lietuva. Kitaip nei „liaudiškos“ atmetimo reakcijos ar priešiškumas feministinėms idėjoms, reiškiamas analogišką statusą turinčių vyrų, šis antifeminizmas paradoksalus: jo subjektas šiuo gestu iš principo neigia savo paties egzistavimo galimybę. Kodėl jis taip elgiasi, kaip konkrečiai tą daro, kokia galima tokio judesio interpretacija, kokį „feminizmo“ supratimą numato, į ką reaguoja, nuo ko ir kodėl mėgina atsiriboti – pagrindiniai klausimai, į kuriuos mėginama atsakyti.

Pagrindiniai žodžiai: moterys, lyčių studijos, seksizmas, feminizmas, antifeminizmas, postfeminizmas.
 
Kam dar mojuoti feministiniais lozungais, kurie kol kas gal išties nėra svarbiausi. Ir kaip sulyginsi dienos ir nakties, saulės ir mėnulio teises? Jolanta Miškinytė, „Jurga taifūno akyje: interviu su Jurga Ivanauskaite“.

„Beveik visi lyčių studijomis postsocialistinėje Rytų Europoje domėjęsi tyrėjai yra atkreipę dėmesį į plėtojimąsi to, kas vėliau buvo pavadinta ‚antifeministiniu‘ judėjimu“, – prieš septyniolika metų rašė Laurie Occhipinti Laurie Occhipinti, “Two Steps Back?: Anti-Feminism in Eastern Europe” 1996. . Šis reiškinys paprastai laikomas reakcija į sovietinę „lyčių lygybės“ retoriką, kurios paskubomis mėginta atsikratyti, kaip ir visko, kas „sovietiška“, pastarąją sąvoką rezervuojant negatyviai pažymėti ne tik specifines sovietines institucijas ir praktikas, bet ir idėjas, reiškinius ir procesus, kurie nepriklauso etniniam „paveldui“, nėra nei neokonservatizmo, nei neoliberalizmo produktai ir šioms ideologijoms politiškai oponuoja. Bet kokios su kairiąja politine-intelektine modernybės tradicija sietinos tendencijos postsovietiniame regione neretai suvokiamos kaip šalintini „sovietiniai reliktai“, kaip smurtinė, „natūralią žmogaus prigimtį“ žalojanti socialinė inžinerija, todėl ir feminizmas – ne išimtis Atmetimo reakcija nereiškia, kad sovietmečiu feminizmui simpatizuota buitiniu lygmeniu. Pasak to laikotarpio lyčių lygybės politiką ir jos recepciją Lietuvoje tyrusios Dalios Leinartės, „Kai viena pirmųjų sovietinės valdžios moterų aktyvisčių M. Kaunaitė važinėjo po Lietuvą su propagandinėmis paskaitomis apie lyčių lygybę, jos paskaitos ne tiek piktino, kiek gąsdino klausytojas. Moterys bijojo, kad po keleto panašių Kaunaitės paskaitų gali pasidaryti, kaip pačios sakė, didžiausiomis bolševikėmis ir bedievėmis“ (Dalia Leinartė, „Lyčių lygybės modelis sovietinėje Lietuvoje 1953–1970 m.“). Kitaip tariant, dar „pokario lietuvės nesuvokė skirtumo tarp vakarietiško feminizmo ir sovietinės vyrų ir moterų lygybės“ (ten pat), o pastarąją – lygybės fikciją – tapatino su sovietiniu režimu. Sovietų Sąjungai suirus, „tylioji rezistencija feminizmui“ tiesiog liovėsi būti tylia. .

 

Žinoma, buitinė „antifeministinė“ laikysena – ją galima apibrėžti kaip neteorinį, demonstratyvų, neretai afektyvų atsiribojimo nuo feminizmo Čia sąmoningai ignoruoju feminizmų skirtumus ir sąvoką vartoju bendriausia prasme: „Bendras galimas apibrėžimas: [feminizmas] – tai įsitikinimas, kad visuomenėje, kuri organizuota taip, kad privilegijuotų vyrų pozicijas ir interesus, moterys traktuojamos neteisingai vien dėl to, kad jos moterys. Tokioje patriarchalinėje paradigmoje moterys tampa viskuo, kuo nėra (ar nenori būti matomi kaip esantys) vyrai: kur vyrai laikomi stipriais, moterys yra silpnos; kur vyrai racionalūs, jos emocionalios; kur vyrai aktyvūs, jos pasyvios ir taip toliau. Ši logika jas visur paženklina negatyviai, ir taip lygi prieiga prie viešų reikalų ir kultūrinės reprezentacijos moterims tampa užginta. Paprasčiau sakant, feminizmas siekia šią situaciją pakeisti“ (Sarah Gamble (ed.), The Routledge Companion to Feminism and Postfeminism, p. vii). gestą, pasireiškiantį a) post-feministiniu credo: „feminizmas jau praeitis, visi jo tikslai seniai įgyvendinti, diskriminacijos lyties pagrindu nebėra“; b) patriarchalinių socialinių institutų ir seksizmo-apskritai egzistavimo-kur-nors-kada-nors neigimu; c) seksistinės tvarkos egzistavimo pripažinimu, tačiau natūralizavimu, atmetant galimybę ir (ar) būtinybę ją keisti; d) tiesiog feminizmą kurioziškai suvokiant kaip „piktų negražių moterų neapykantą vyrams“ ar „perdėtą moteriškumo išaukštinimą“; e) kai kurių ar visų išvardytų variantų alogiška kombinacija – nėra išskirtinė Rytų Europos regiono ypatybė: „Deja, daugumai žmonių feminizmas, regis, lieka kažkuo ‘ne iš šio pasaulio’, o ne internalizuotu, aktualizuotu įsitikinimu; plačiai išviešintos apklausos rodo, kad mažai moterų dabar noriai atvirai identifikuojasi kaip feministės“ Sarah Gamble (ed.), The Routledge Companion to Feminism and Postfeminism, p. vii. . Apie medijų ir politikų spaudimą „sugrįžti atgal“ Vakaruose kalbama jau ne vieną dešimtmetį Pvz., Sara Delamont, Feminist Sociology, 2003. .

 

Vis dėlto, nesant teorinio ir kultūrinio feministinių judėjimų tęstinumo (tarpukario autoritarinius režimus lydėjęs sovietmetis pirmąją feminizmo bangą – ten, kur jos būta – neutralizavo ir sukompromitavo), Rytų Europoje Čia sąmoningai pažeidžiu tradiciją Lietuvą kultūriškai priskirti Vidurio, o ne Rytų Europos regionui, nes reakcijomis į feminizmą ji artimesnė Rusijai, Baltarusijai, Ukrainai nei Lenkijai, Čekijai ar Slovėnijai. šios tendencijos gerokai ryškesnės: feminizmas yra toks „blogas tonas“, kad beveik nesimato žinomų asmenų, nevengiančių viešai prisistatyti kaip „feministės/ai“ ar bent teigiamai komentuojančių lyčių nelygybės priežasčių analizei skirtus tekstus, projektus, judėjimus, akcijas, kurie kartu nebūtų tų judėjimų aktyvistai ar lyčių studijomis besidomintys akademikai. Taip pat čia esama ypatingo, mano žiniomis, atskirai netyrinėto antifeminizmo pavidalo: šias nuostatas deklaruoja ne tik plačioji visuomenė, bet ir išsilavinusios, moksline ar kūrybine veikla užsiimančios moterys, kurių pati socialinė pozicija yra feminizmo produktas ir gyvybiškai nuo jo priklauso „Antifeministinę retoriką šiandien vartoja visi – politiniai dešinieji ir kairieji, akademijų rektoriai, verslininkai ir popdainininkai. Atrodo, tarytum visi būtų nusitaikę į vieną bendrą priešą, nors jis lyg ir neegzistuoja – juk 99 procentai viešumoje pasirodančių moterų kiekviena pasitaikiusia proga laiko garbės reikalu patikinti, kad jos su feminizmu neturi nieko bendra. Kartais moterų atsiribojimas nuo feminizmo ideologijos atrodo esąs tik kalbinis saugiklis, maskuojantis iš tiesų menkai socialinių klišių varžomą kai kurių iš jų veiklą“ (Linara Dovydaitytė, „Moterų menas etnografijos užuovėjoje“. . Kartais net tos, kurių interesų ratas ir sukurti kūriniai kritikų ir kolegų dekoduojami kaip aiškiai feministiniai Pvz., menininkė Marta Ivanova: „Mano kūryba be feminizmo poteksčių, nors esu neretai priskiriama į feminisčių gretas“ („Liemenėlės sagtimi susegtos mintys: Martos Ivanovos portfolio ir trumpas pokalbis“). .

 

Tyrimo objektas – šio tipo dabartinis „antifeminizmas“ Lietuvoje, reiškiamas moterų, kurių formalus išsilavinimas ir profesija leidžia tikėtis bent elementaraus susipažinimo su akademinėmis feminizmo teorijomis, o (sukauptas ar kaupiamas) kultūrinis kapitalas, socialinis statusas, gyvenimo būdas ir veikla būtų neįmanomi, jei tos teorijos ir jomis grįsti politiniai judėjimai nebūtų atvėrę tradiciškai moterims neprieinamų galimybių ir taip suteikę progą įsigyti minėtą išsilavinimą, profesiją, statusą etc. Kitaip tariant, paradoksalus antifeminizmas subjekto, kuris antifeminizmu neigia savo paties egzistavimo galimybę (vyrų antifeminizmas, suprantama, tokio autodestrukcijos efekto neturi, todėl į tyrimo lauką nepatenka).

Mano uždavinys: išskleisti šitą antifeminizmą, parodyti subjekto balansavimą mėginant išsilaikyti neįmanomoje pozicijoje ir pasiūlyti versiją, kodėl jis (tiksliau, ji) tą daro. Pagrindinė tezė: toks reiškinys Lietuvoje egzistuoja. Tyrimui pasirinkti kelių žinomų intelektualių reprezentatyvūs neakademiniai tekstai (esė, publicistika, interviu, recenzijos), kuriuose jos a priori mėgina paneigti įtarimus feminizmu. Metodai – dekonstrukcija ir diskurso analizė. Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmoje nagrinėjamas dviejų filosofių santykis su feminizmu (niekaip nepaveiktas lyčių studijų teorijų) išryškinant vidinius prieštaravimus, implicitines prielaidas ir implikacijas; antroji dalis skirta kokybiškai kitaip su feminizmu susipažinusios sociologės pozicijai klausiant, kaip tokia pozicija įmanoma ir ką ji reiškia. Be abejo, tyrimas konceptualus, ne empirinis ir nepretenduoja apimti visų galimų ar aptinkamų antifeminizmo raiškos formų.

 

1. Filosofė-dama

1.1. Kaip nuvyti šmėklą?

„Visur yra savų išsigimimų ir nutolimų nuo normos. Sakykime, filosofijos tekstus kiekvieną dieną medituojanti moteris yra anomalija – ji praradusi gyvenimo instinktus“, – teigia žinoma filosofė profesorė Jūratė Baranova Šiaurės Atėnuose Filosofijos profesorė Jūratė Baranova atsako į Sigito Parulskio klausimus: „Mąstymo pratybos – atspara chaosui“. Interviu senas, bet aktualus: neteko girdėti apie autorės pažiūrų šiais klausimais pasikeitimą. . Ne, ji neironizuoja. Nė trupučio. Tokią (kitais atvejais labai tikėtiną) interpretaciją draudžia kontekstas: pastraipa, kurios pabaigą pacitavau, prasideda aiškia ir nedviprasmiška pozicija: „Nesimpatizuoju feminizmui. Tiesiog moteris yra kitam sukurta. Tai jos žavesys ir slapta galia. ‘Moteris motina’ man daug patrauklesnė nei ‘moteris filosofė’“. Kuo plačiau suprasime kontekstą, kuo daugiau peržiūrėsime Baranovos publicistinių ir akademinių tekstų, tuo mažiau pagrindo bus abejoti šių jos teiginių pažodine prasme ir noro ieškoti provokacijos ar autorefleksijos požymių.

 

Kaip tik tuo jos tekstai gali būti įdomūs iš lyčių studijų perspektyvos. Jie liudija neįmanomą tapatybę, kuri – mąstant logiškai – turėtų išsprogdinti tokios tapatybės savininkės galvą iš vidaus, tačiau to nenutinka. Netgi atvirkščiai, daugybei žmonių, įskaitant profesorę, ši tapatybė atrodo tokia natūrali, suprantama ir patogi, kad atsiplėšti nuo jos bent hipotetiškai reikštų prarasti pačią save, kuri tik ir egzistuoja vien loginio-ontologinio oksimorono būdu: filosofė moteris kaip subjektas, keistų aplinkybių įsteigtas mechaniškai sujungiant (negalėjo juk toks nenatūralus dalykas atsirasti natūraliai) tai, kas (subjekto požiūriu) yra binarinė opozicija ir niekada (subjekto požiūriu) neištirps jokioje „aukštesnėje sintezėje“ a la Hegel. Buvimas moterimi ir buvimas mąstytoja čia yra priešingi, iš principo nesuderinami dalykai, negatyviai apibrėžiantys vienas kitą: mąstymas kenkia moters „prigimčiai“, nes kyla iš kitokios – nemoteriškos – „prigimties“, o moters „prigimtis“ tėra gimdyti (būti motina) Šopenhaueriškos reminiscencijos: plg. „nes moters gyvenime lytinis aspektas vaidina pagrindinį vaidmenį“ (Arthur Schopenhauer, Gyvenimo išminties aforizmai, p. 105). . Analitiškai galime išskirti etapus: pirma, moteris skaito filosofijos tekstus ir tą skaitymą netgi paverčia savo profesija, antra, supranta, kad dėlto tampa nebe moterimi, trečia, paniškai griebiasi „moteriškumo atstatymo“ aktų, neigdama savo filosofines ambicijas ir sugebėjimus („moteris yra kitam sukurta“), ketvirta, ir toliau noriai laikosi filosofės ir profesorės regalijų (į kurias tiki neturinti teisės). Neigiamas santykis su feminizmu čia argumentuojamas apeliacijomis ad naturam, numanomu Biblijos autoritetu („moteris yra kitam sukurta“) ir asmenine antipatija, tokiu būdu netiesiogiai neigiant savo pačios – filosofijos profesorės, mokslininkės, teoretikės – statusą: taip argumentuotų tipiškas „žmogus iš gatvės“, o akademinėje erdvėje tokie ėjimai iš principo negalimi, ir cituojama autorė tą puikiai žino. Šiuo gestu ji formaliai dar kartą tarsi mėgina patvirtinti savo pasisakymo turinį: „moteris negali būti filosofė [o aš – moteris]“ Baranovos frazė po jos pačios habilitacijos procedūros. .

 

Filosofę čia leistina suprasti platesne intelektualės ir netgi feministės prasme, mat pati Baranova savąjį nesimpatijos feminizmui išpažinimo gestą pratęsia radikalia „moters motinos“ – „moters filosofės“ dichotomija, o citata apie filosofijos tekstus kiekvieną dieną medituojančią moterį-anomaliją visai atvirai demonstruoja sąvokas filosofė, feministė, nenormali, nemoteris vartojanti sinonimiškai Čia įprastas būdas, kuriuo „populiarioji sąmonė“ konceptualizuoja „feminizmą“: „Pirminė diskursyvinė reakcinio atbaidymo (backlash deterrence) technika gamina ir suprekina „feministės“ ir „tikros moters / moteriškumo“ kategorijas kaip priešingas perspektyvas ir besivaržančias frakcijas“ (Ednie Kaeh Garrison, “Contests for the Meaning of Third Wave Feminism: Feminism and Popular Consciousness,”p. 30) . (Beje, kyla pagrįstas klausimas, kas, pasak profesorės, nutiktų moteriai, kuri filosofijos tekstus skaitytų ne kiekvieną dieną, o rečiau, tarkime, kas antrą, kas penktą, kas šimtas penkiasdešimtą? Išsaugotų ji pirmapradį normalumą, išliktų moterimi ar nelabai? Kokiais intervalais dozuojama filosofija nepakenktų „moteriškumui“? Kokio dydžio porcijomis filosofiją vartoja – ir kodėl tą daro – pati profesorė?) Minėta sinonimų grandinė būtų pragmatiškai galima, jei taip kalbėtų vyras arba mažaraštė namų šeimininkė. Arba jei Baranova atliktų vieną iš dviejų veiksmų: iškilmingai išsižadėtų profesorės, filosofės, intelektualės titulo (gamta ją sukūrė kitkam), netgi eseistės praktikos (rašanti moteris Lietuvoje irgi vis dar yra, tam tikra prasme, anomalija; rašytoją Laurą Sintiją Černiauskaitę kalbinanti literatūrologė kultūrinę laidą pradeda nuostabos sklidinu klausimu: „Kodėl rašai? Argi neužtenka vaikų?“ Rasa Petruškevičiūtė, „Interviu su Laura Sintija Černiauskaite“. ) ir atsidėtų uogienių virimui arba išsižadėtų titulų, pasikeistų lytį, o tada – kaip vyras – pagaliau teisėtai pradėtų (ne tęstų) intelektualinę karjerą.

 

Tačiau profesorė nedaro nė viena, nei kita. Ne, ji būna profesore, filosofe, rašytoja, intelektuale, t. y. būna feministe, nes tik feministė gali turėti tokių ambicijų, tik feministei neužtenka vaikų ir tik feminizmo idėjų paveiktoje visuomenėje moteris gali tas ambicijas bent tam tikru mastu realizuoti užimdama vietą, tradiciškai skirtą vyrams. Bet būna tik tam, kad nebūtų, kad pasakytų iš tiesų nesanti (oi, ne, ką jūs!) jokia profesorė ir jokia filosofė, tik moteris (normali), kuriai pridera nebent mezgimo vadovėlis Plg. garsųjį prof. Arvydo Šliogerio dictum „Mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas“. , o dar geriau – tiesiog megzti ir laukti, kol pritariamai linktels bendrakeleivis, vyriškai atsakingas už teisingą jos minčių eigą „Taip daug geriau“, – pritariamai linkteli mano bendrakeleivis, tarsi jaustųsi vyriškai atsakingas už teisingą mano minčių eigą“ (Jūratė Baranova, „Gyvenimas „anapus“ mirties ir meilės“). Be abejo, čia mėginama ironizuoti, tačiau kaip tas daroma atskleidžia, kas laikoma rimtais dalykais. . O tada dar vienas tapatybės posūkis – tame pačiame tekste ji kukliai pažymi: „Ir ne tik feministės, bet ir normalios moterys[turi, ką pasakyti apie filosofinę Niekio patirtį, kuri, esą, yra bendražmogiška, nors normalūs vyrai ir mano kitaip]. Neatsakytas klausimas: kaip, iš kokios vietos toji normali, feminizmo ir filosofijos nesugadinta moteris gali prieštarauti normaliam vyrui, ir dar tokioje nemoteriškoje srityje? Iš kur mergaitei tiek drąsos? Taigi nusibrėžtos ribos nejučiomis sujaukiamos (moterys įleidžiamos filosofijon; Baranova filosofuoja; Baranova meta pirštinę), bet tik tam, kad būtų kuo greičiau atkurtos vėl (feministės yra nenormalios moterys, gal net apskritai ne moterys; Baranova yra moteris; Baranova yra normali; Baranova – Dieve, saugok! – nėra feministė).

 

Padėtis darosi dar painesnė, kai ką tik išryškintą feministės-filosofės figūrą sugretiname su kitais profesorės pasisakymais „feminizmo klausimu“. Pvz., rašytojos Dalios Jazukevičiūtės knygos Anarchistės išpažintis (2007) recenzijoje Baranova rašo:

Mane stebina, kodėl kai kurios feministiškai angažuotos moterys mano, kad turėtų parūpinti visoms moterims vienodą gyvenimo bei erotikos suvokimo modelį, ir paprastai pasiūlo savąjį. Kitus moterų gyvenimo stilius ima niekinti. Man norėtųsi palikti skirtingoms moterims teisę rinktis. Suprask, tik Katerina (maištaujanti Jazukevičiūtės romano herojė – N. V.) žino, kas tai yra tikrasis moteriškumas. Jis, be abejo, turi būti neatsiejamas nuo keiksmažodžių ir besaikio alkoholio vartojimo, pridedant dar ir atsitiktinio sugėrovo parsivedimą paryčiais į namus, užmiršus, kad juose gyvena dar kitas lyg ir artimas žmogus, taip pat duktė. Jūratė Baranova, „Paslapties ar nuogybės link? Recenzija“.
Feminizmas čia (pagarbiai, neniekinant) interpretuojamas kaip… asocialus elgesys: feministė, pasirodo, yra „tikrojo moteriškumo“ beieškanti alkoholikė, mananti, kad „visos moterys“ privalo be saiko gerti ir keiktis.

Apibendrinus išeitų, kad „feministė“ profesorės kūryboje reiškia Kariotiškių dialektu bendraujančią alkoholikę-filosofę, kuri dėl gausybės skaitomų knygų nukeliavo į visuomenės „dugną“, prarado „gyvenimo instinktus“ ir savo lytį (tapo ne moterimi), bet iš tiesų gyvena ir skaito tik tam, kad įkūnytų „tikrąjį moteriškumą“ bei užkrėstų juo visas kitas. Ir tai nėra koks atskiras filosofių ar feminisčių porūšis. Ne, kaip feministė, filosofė per se yra asocialus (tiesiogine prasme) monstras, moteris-nemoteris (nemoteris tiek, kiek užsiima vyriška veikla, moteris tiek, kiek jai iš to „nieko neišeina“), labiau už viską tenorinti būti pačiu moteriškumu, kuris (dėl žalingo įpročio – skaitymo) slysta iš rankų. Prieštaringa, absurdiška būtybė, šaukianti (sutrikus instinktams) „Aš – ne moteris, aš – filosofė!“, bet iš tiesų temananti „Aš – ne filosofė, tik moteris…“, mat opozicija moteris – filosofė Baranovos „feministėms“ tokia pat šventa, kaip ir „normaliosioms“. Panašu, kad normali moteris profesorė, abiem rankom vaikydama grėsmingai jos link artėjančią „feministės“ šmėklą, suprojektavo į ją savo autoportretą: rezultatas netyčia gavosi ironiškas (rezultatas, ne šmėklos vaikymo gestas, ne sąmoninga intencija).

 

1.2. Neatidarykite ir neuždarykite durų

Baranovos atvejį pasirinkau kaip tipišką išsilavinusios moters santykio su feminizmu vis dar patriarchalinėje Lietuvoje pavyzdį. Jis anaiptol nėra išskirtinis. Kita ne mažiau tituluota filosofė profesorė Rita Šerpytytė irgi potencialius įtarimus feminizmu (kuriuos išgirsta Ievos Vasilionytės klausime „Ar būnant moterimi „suktis“ filosofinėje akademinėje sferoje ir gal netgi filosofuoti lengviau ar sunkiau?“) kuo skubiau gena šalin:

Nežinau, ar mano veide kas nors yra parašyta, bet tikrai galiu pasakyti, kad feministė nesu. […] Neturiu jokio poreikio kovoti suvyrišku pasauliu, o juo labiau – feministiniais „ginklais“. Gal man labai gerai sekėsi vyrų pasauly, kad neiškilo toks poreikis? Aš nelaikau savęs nesėkmingu žmogumi, bet vyrų pasauly man sekėsi panašiai kaip ir visoms moterims. Nepaisant to, neturiu priekaištų nė vienam filosofui, kaip vyrui. Ir turiu priekaištų moterims, kurios kovoja už moterų teises, nes tokio neskoningo kovojimo mano moteriška prigimtis „neatlaiko“. Rita Šerpytytė, „Filosofija – amatas iš pašaukimo, ir tik virš jo – „visi genialumai“.
Prieštaravimai akivaizdūs: feminizmą mėginama pavaizduoti kaip „nevykėlių (kurioms nesiseka) maištą“, nuo jo besąlygiškai atsiribojama (sėkmingai profesorei feminizmas nereikalingas), tačiau čia pat prasiveržia išstumtas suvokimas, kad, tiesą sakant, vyrų pasauly sekėsi ne kažin kaip („kaip ir visoms moterims“), bei nuoskauda („Nepaisant to“), kuri iš karto, vos pasigirdusi, nutildoma, suvaldoma ir skoningai nukreipiama į socialiai priimtiną „atpirkimo ožį“ – į feministes, sujaukusias moterims galvas ir „prigimtis“ (jei ne jos – nebūtų dvejonių, nuoskaudų, blaškymosi, moterys patenkintos virtų vyrams-filosofams sriubą ir nebandytų prasmukti jų pasaulin; joks neskoningas kovojimas neslėgtų jų trapių siluetų, o „nepaisant to“ net negalėtų būti suformuluotas).
 

Ir tikrai, tik feminisčių praardytoje, bet vis dar tvirtai stovinčioje ant savo patriarchalinių pastolių kultūroje įmanoma filosofijos profesorė, visa savo esybe aktyviai neigianti feminizmą kaip socialinės ir intelektualinės lyčių lygybės idėją, nors tiktai tos idėjos politinės įtakos dėka galėjo pasinaudoti galimybe mokytis universitete, įgyti akademinius titulus ir apskritai teisę kalbėti už virtuvės bei vaikų kambario ribų. Filosofijos profesorė, kuri filosofiją laiko prigimtine vyrų profesija, homosocialiu klubu – kuris ne tik toks yra de facto, bet ir amžiams toks, jos požiūriu, išliks dėl intymios, išskirtinės testosterono sąjungos su abstrakčiu mąstymu; moterį klubas įsileis nebent „dirbti moterimi“ bei tuo didžiuotis (profesorė ir didžiuojasi, ir mano, kad tai teisinga: „Sakyčiau, jeigu savo moteriškumu tu sugebi įsirašyti į „vyrišką“ filosofijos pasaulį, tai, man atrodo, yra kur kas svarbesnis dalykas nei tas „lygybės“ reikalavimas“ Ten pat. ) – ir kuri ką tik pacituotą sakinį kaip niekur nieko palydi neįsisąmoninta feministine klasika:

Filosofų bendruomenėje aš nenoriu jokių privilegijų kaip moteris, nenoriu, kad mane praleistų pirmą, kaip moterį, į kokį nors žurnalą. Žinoma, lygiai taip pat nenoriu, kad mane išmestų iš kur nors vien dėl to, kad esu moteris. Ten pat.
(Gerai, tikiu, bet kodėl tada toji moteris, nuoširdžiai nelaikanti savęs nei filosofe, nei profesore, moteris, desperatiškai sauganti savo tikrą moteriškumą, priima vyrams priklausančius titulus ir nori – kaip lygi – patekti į jų žurnalus? Kaip tokią pozą pavadinti? Transseksualo, kuris ir nori, ir nenori pasikeisti lytį? O gal patriarchalinėje lyčių vaidmenų sistemoje tai būtų tikrasis hermafroditizmas? Kita vertus, įdomu tai, kad atmetamą feminizmą šioje citatoje Šerpytytė, atrodo, suvokia kaip privilegijų lyties pagrindu tikėjimąsi bei dalijimą, tai yra kaip feminizmo priešybę: de facto ji atmeta „feminizmu“ pavadintą seksizmą, taip nesąmoningai darydama feministinį gestą par excellence, nors kitais sakiniais jį neigia.)
 

Čia atkreiptinas dėmesys į sąvokos „lygybė“ vartojimą kabutėse: ironijos investicija į ją rodo, kad, Šerpytytės manymu, lygybė, apie kurią kalba įvairūs feministiniai diskursai, iš tiesų nėra jokia lygybė, ji tik tariama, netikra, deklaratyvi, galbūt „iškreipta“ (ką tai turėtų reikšti – atskiras klausimas), ir būtent tuo Šerpytytę nuvilia: feminizmas yra apgaulingas lygybės pažadas. Kodėl – tekste nepaaiškinama. Tačiau nesunku nuspėti, kad feminizmo lygybės „netikrumas“ čia reiškia ne (pageidaujamos) lygybės stoką, o piktinantį klibinimą esencialistinio tikėjimo nelygybės nepajudinamu / nejudintinu būviu: nepageidaujamos lygybės steigimą. Kabutės čia rašomos kaip netikėjimo (net bodėjimosi) pačia lygybės idėja ženklas: „lygybė“ ne todėl, kad žada lygybę, bet neduoda, o kad tikrai ketina duoti ir taip suardyti „natūralią tvarką“. Plg.:

Man nereikia tokios „lygybės“, kai vyrai, užuot praleidę tave pro duris, patys pro jas veržiasi pirmi, arba, užuot įpylę moteriai vyno į taurę, „leidžia“ jai pačiai prisipilti. Kad ir kas jie būtų – filosofai ar medkirčiai. Ten pat.
Šis sakinys – iškart po anksčiau cituoto fragmento: „nenoriu, kad mane praleistų pirmą, kaip moterį, į kokį nors žurnalą“. Pasikartojantis durų motyvas kuria keistą nenoriu, kad praleistų – noriu, kad praleistų dichotomiją, o ši implikuoja seką: a) filosofė Šerpytytė save steigia kaip prima facie moterį (gender prasme); b) moterį apibrėžia kaip būtybę, kuriai galioja ir yra egzistenciškai svarbūs XIX a. lyčių etiketo kodai; c) tie kodai moteriai, kaip „silpnajai lyčiai“, kuriai tradiciškai filosofija užginta, numato simbolinę pirmenybę, jos funkcija – priminti, kad su moterimi nekonkuruojama; d) profesinėje, filosofijos, srityje Šerpytytė ją atmeta, nori būti „kaip visi“; e) taigi kaip filosofė ji de facto atmeta ir (minėtos „pirmenybės“ apibrėžtą) tradicinę „moters“ tapatybę; tačiau f) primygtinai laikosi įsikibusi tos tapatybės „už filosofijos ribų“; nors g) tos ribos labai neaiškios, „galantiško“, lyčių vaidmenų scenarijui paklūstančio santykio ji tikisi ir iš kolegų ne mažiau nei iš „medkirčių“; galiausiai h) į filosofiją ji „įsirašo“ savo „moteriškumu“ (kurį lyg privilegijų neigimu mėgino suspenduoti) ir, vadinasi, i) funkcionuoja joje ne kaip mąstytoja, o kaip dama.
 

Teoriniai tokio diskurso šaltiniai nesunkiai nuspėjami – XIX a. pab. filosofinės mizoginijos klasika nuo Arthuro Schopenhauerio ir Friedricho Nietzche’s aforizmų iki Otto Weiningerio Lytis ir charakteris (Geschlecht und Charakter. Eine prinzipielle Untersuchung, 1903).

2. Sociologė: šmėklos bijo nešvankybių

Skirtingai nuo Baranovos ir Šerpytytės, sociologė Rasa Baločkaitė nemažai dėmesio yra skyrusi akademinėms lyčių studijoms ir apskritai socialinės nelygybės temoms, nebevartoja esencialistiškai (be kabučių, be kritinės distancijos) tokių sąvokų kaip „vyriškumas“ ar „moteriškumas“, priklauso jaunesnei kartai ir visiškai kitai diskursyvinei kultūrai, operuoja kitokiais analitiniais įrankiais, todėl, skaitant jos tekstus, santykio su feminizmu lūkestis a priori investuotinas kitas. Ir jis pasitvirtina: tokie postsovietines patirtis nagrinėjantys straipsniai, kaip „Go West…“: skirtingi moteriškumo mitai, feminizmo utopijos Rytuose ir Vakaruose“ Žr. Rasa Baločkaitė, “‘Go West…’: Myths of Femininity and Feminist Utopias in East and West.” neabejotinai priskirtini sąmoningai ir kokybiškai feministinei publicistikai. „Feminizmo“ supratimas ir santykis su juo, analogiškas tam, kurį demonstruoja minėtos filosofės, šiame lygmenyje, atrodytų, neįmanomas.
 

Ir vis dėlto: vos metais vėliau portale Delfi.lt pasirodo visiškai kitoks Baločkaitės straipsnis Žr. Rasa Baločkaitė, „Tas saldus žodis – f…“ ir atveria dar vieną – labai netikėtą – intelektualės „atsiribojimo nuo feminizmo“ galimybę. Obsceniška antraštės („Tas saldus žodis – f…“) potekstė susieja dvi akivaizdžias raidės „f…“ dekodavimo galimybes: a) feminizmas; b) fuck, taip nubrėždama skaitymo gaires ir maksimaliai glaustai apibendrindama autorės požiūrį: pasiųsti tą feminizmą kuo toliau ir necenzūriškai. Tekstas emocingas, padrikas, sąmoningai rašytas laisvu esė stiliumi, ne kaip traktatas ar manifestas, todėl ištraukti į paviršių aiškią, argumentuotą, nuosekliai dėstomą poziciją – nelengva. Veikiau, tai pozicijos ieškanti emocija (kaip ir reikėtų tikėtis iš antifeministinio pas seul). Bendras tonas – sarkastiškas; nuo pirmų iki paskutinių eilučių citatomis ir savais žodžiais tapomas pašaipos ir / ar užuojautos vertas emancipuotų moterų portretas:

Moteriškasis masių sukilimas, kai moterys įsiveržė į istorijos areną, užtvindė fabrikus ir biurus, ofisus ir komitetus… Visur jų pilna. Pačios sau tapę problema, su nesuprantamu ir pačių nesuprastu moteriškumu…
Jos naivios ir kvailos, įžūlios ir agresyvios, landžios ir liguistai entuziastingos. Jos pervertina savo galimybes ir primena kažkokią beformę homogenišką masę, kuri gali „užtvindyti“ ir „užtvindo“ kaip vanduo. Nepaisant feministinių deklaracijų, jos (kažkodėl) vis tiek yra tradiciškai silpnos „mažos mergaitės“, kurios „nežino, ką daro“ ir kurioms lemta pralaimėti: „Įsiaudrinusi vaizduotė, švelni mergaitiška vaizduotė, ištroškusi nuotykių ir audringų patyrimų, – mažai mergaitei vaidenasi dideli šešėliai, vaidenasi tamsūs šešėliai, regisi patriarchatas ir diskriminacija. Jos, šitos naiviosios Don Kichotės, kaunasi su šešėliais kambaryje, bet įsivaizduoja esą Dovydas, nugalėjęs Galiotą“ – t. y. patriarchatas, seksizmas, diskriminacija tiesiog… neegzistuoja. Ir netgi neegzistavo. Tai „šešėlis“, „vaiduoklis“, liguistos infantilios vaizduotės produktas, kurį tuščiai mėginama perkirsti kardu. Kodėl – neaišku, argumentų nėra, nes autorei nebeatrodo, kad jų reikia.
 

Vieninteliu aptinkamu argumentu (ne „kodėl nebuvo / nėra seksizmo“ ar „kodėl feministes leistina pavaizduoti taip, kaip tas buvo padaryta“, o „kodėl feminizmas yra blogai“) galima laikyti tik Baločkaitės perfrazuojamą kai kurių feminizmo teoretikų išsakytą vidinį priekaištą, jog feminizmas iš pat pradžių buvo ir nemažu mastu pasiliko elitiniu (aukštesnės vidurinės klasės) projektu, atvėrusiu naujas socialines galimybes ne visų sluoksnių ar etninių grupių moterims: „Kai kurioms užtenka proto suvokti, jos egzistuoja privilegijuotoje pozicijoje a la Simone Beauvoir. Tos, protingosios, supranta, kad yra privilegijuotos – labiau nei dauguma moterų, ir net labiau nei dauguma vyrų. Jos tiesiog dėkoja – tėvams, sutuoktiniams, ar likimui.“ Baločkaitės tekste šis priekaištas paradoksaliai virsta ataka prieš feminizmą kaip tokį ir dėstomas pasitelkiant tradicionalistinę mizogišką retoriką: visos jos kvailos, nors kai kurioms užtenka proto suvokti, kad gyvena labai gerai ir kad to pasiekė ne ankstesnių kartų feminisčių, ne socialinės politikos ir ne savo asmeninėmis pastangomis, o paprasčiausiai todėl, kad joms pasisekė, nes moters padėtį, kaip ir prieš šimtmečius, lemia šeima (ta, kurioje gimė, ir ta, kurioje atsidūrė sudariusi santuoką) ir Fatumas. Kodėl jos tokios, kodėl iš kaltinimų elitizmu turėtų kilti antifeminizmas, tuomet kieno vardu (klasizmo, rasizmo?) išsakomi šie kaltinimai, ar jie turėtų reikšti, kad kitos socialinės nelygybės formos (rasės, etniškumo, klasės etc. pagrindu) realios ir naikintinos, tik lyčių nelygybės nebuvo ir nesama – atsakymų ir vėl nėra.

Ironizuojamas feminizmas čia (kaip ir Šerpytytės atveju) paradoksaliai pateikiamas kaip „moteriškumo esmės“ paieška (nors akademiniame feminizme seniai sunku įsivaizduoti labiau sukompromituotą, tolimesnį šiuolaikinėms lyčių studijoms užsiėmimą) ir apie jį kalbama kaip apie masiškai Lietuvoje paplitusį reiškinį, tarsi feminisčių tikrai būtų pilni fabrikai, biurai, ofisai ir komitetai. Arba tarsi tos ir tie, kurie nevengia savęs taip įvardyti ir „rašo traktatus apie diskriminaciją“, eo ipso būtų kažkieno sąskaita parazituojanti grupė, susirūpinusi vien kaip „nesusidarkyt šukuosenos bei nesusigadinti manikiūro“ Vienas iš retų galimų realių tokio „feminizmo“ pavyzdžių: „Kažkada kažkas pajuokavo, kad aukštakulniais kaukšiu lyg per istoriją, lyg per literatūrą… Ką gi, aš pajuokausiu: moteris be aukštakulnių – moteris be ateities“ (rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, „Apie kalėdines dovanas: duoti ir gauti“. (tradiciškai „moteriškais“ dalykais), nuo kurių būtina kuo skubiau atsiriboti necenzūrinį keiksmą imituojančiu (tradiciniam „moteriškumui“ nederančiu, taigi tam tikra prasme „feministiniu“) gestu.

 

Išvados

Keli nagrinėti pavyzdžiai ir jų neproblemiškumas (nustebimo, noro pasitikslinti, kritinių reakcijų tokie ir panašūs mokslininkių, menininkių, rašytojų pasisakymai paprastai neišprovokuoja) leidžia išryškinti daugeliui išsilavinusių moterų būdingos laikysenos (onto)loginį prieštaringumą. Intelektualė antifeministė – moteris, į kurią pagrįstai nukreiptas baisaus įtarimo feminizmu smaigalys, nes be feminizmo ji kaip tokia paprasčiausiai neegzistuotų; moteris, kuri nenori atsisakyti mėgstamos profesijos ir jos suteiktos galios pozicijos, iš privačios erdvės žengia į viešą, praktiškai niekaip negalėtų gyventi tradicinio namų šeimininkės gyvenimo ir nesutiktų būti tildoma, tačiau vis dar tiki Viktorijos epochos socialinės tvarkos natūralumu, mainais į palaikytą paltą užleidžia vietą kiekvienam vyrui, deda visas pastangas įtarimui paneigti, skelbia savąjį „normalumą“, teisina juo profesines nesėkmes, atsiprašinėja dėl sėkmių (aš nenorėjau… nesu karjeristė… daugiau nebuvo kam… patikėkite, man svarbiausia šeima ir vaikai… kolegos įkalbėjo… vyras paragino… pašaukė pareiga Tėvynei… etc.), sutartinai smerkia feministes, neigia sąmonę ištikusį chaosą ir tikisi visuomenės atleidimo (už „nukrypimą nuo normos“).

Santykis su tuo, ką kalbantis subjektas laiko „feminizmu“, čia apsibrėžiamas anksčiau nei pasistengta sužinoti, ką ta sąvoka reiškia: paradoksaliai „feminizmu“ jis neretai vadina neapibrėžtą, nereflektuotą a) populiarių tradicinių vaizdinių apie „moteris“, „vyrus“, jų „prigimtis“ bei „deramus“ santykius ir b) kelių abstrakčių idėjų („lyčių lygybė“, „diskriminacija“, „reikalavimas daugiau teisių“, „kova su vyrišku pasauliu“, „agresija“…), regimų iš tos pačios patriarchalinės perspektyvos, kratinį. Sąvoka vartojama nedisciplinuotai ir nekorektiškai, beveik taip pat, kaip tą darytų „žmogus iš gatvės“ (kartu neabejojant, kad žinoma „pakankamai“), o kartais net paverčiama kuriozine savo pačios priešybe (pvz., „feminizmas – moteriškumo esmės paieška“).

 

Emfatiško neigimo, emocingo atsiribojimo pastanga kyla iš nereflektuotos nuovokos, kad „nusikaltimas“ padarytas: feminizmas jose (nors ir neryškiai) matyti, feminizmas jas sukūrė, todėl būtina jį kaip nors paslėpti. Subjektas kybo kažkur „tarp“: gyvenimo būdu ir interesais bent tam tikru mastu jau spėta įsikurti feminizmo sukurtoje nišoje, tačiau sąmonės lygmeniu laikomasi senų tapatybių ir buitinio „žinojimo“, kurį a priori mobilizuojamasi ginti nuo destabilizuojančių teorinių ėjimų. Faktiškai tai – šizoidinė frustruojančio „netapatumo“ būklė, kurią „feminizmas“ persekioja kaip įkyri šmėkla, nuo kurios tenka gintis net tada, kai, atrodytų, niekas nepuola: Baranovai ar Šerpytytei niekas realiai neinkriminuoja feminizmo; Baločkaitės atveju tam tikrų su(si)tapatinimų esama, tačiau tada šmėkla suprojektuojama į sociumą: aplink „visur jų [feminisčių] pilna“, todėl būtina „joms“ parodyti „f…“ gestą, kad nepalaikytų saviške.

Nagrinėtų atvejų „normalumas“ intelektualioje aplinkoje išskiria Lietuvą iš daugelio kitų (ne vien Europos) šalių: paprastai toks „feminizmo“ suvokimas ir garsiai, atvirai išsakomos agresyvios antifeministinės nuotaikos koreliuoja su menku išsilavinimu arba (ne moterų atveju) turimų privilegijų gynimu, tačiau akademinei terpei nebūdingos. „Mizoginų, kaip ir homofobų ar antisemitų, esama visur, bet, skirtingai nuo pokomunistinių kraštų, kur vertybių sumaištis ir neapykanta dangstoma ‘pliuralizmu’, vakaruose sunku būtų įsivaizduoti solidesnį kultūros leidinį, įsileidžiantį (ar mokslinį laipsnį turintį asmenį, leidžiantį sau – N. V.) tokius pasisakymus“ Solveiga Daugirdaitė, „Ko moteris nori?“ – spėlionės po dvidešimties metų“, p. 21. .

 

Literatūra

 

Women Intellectuals as Anti-Feminists: Schizoid Strategies

  • Bibliographic Description: Nida Vasiliauskaitė, „Intelektualė antifeministė: šizoidinės strategijos“, @eitis (lt), 2016, t. 336, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Nida Vasiliauskaitė, „Intelektualė antifeministė: šizoidinės strategijos“, Filosofija. Sociologija, 2013, t. 24, nr. 1, p. 11–21, ISSN 0235-7186.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Filosofijos ir politologijos katedra.
Summary: When backlash politics and popular consciousness reactions against feminism usually go together with lack of education, in Lithuania it is quite normal to be a self-content anti-feminist and aspiring or already well-established female intellectual at the same time. This kind of present-day vocal anti-feminism, and its paradoxical subject as an impossible schizoid being acting against herself becomes the object of my analysis: why does she speak so, what is her notion on “feminism” behind, is she really so immersed in popular gender stereotypes, despite already destroying them by her very existence? Three exemplary figures from academia with some publicity, yet distinct training in Gender Studies are on the focus, with the attempt to show how they deal with the specter of “feminism” haunting them.

Keywords: women, gender studies, sexism, feminism, anti-feminism, post-feminism.