Studija Muziejų valdymo kaita tarp savo ir kitų patirties

3.2. Muziejų valdymas sovietinėje Lietuvoje 1944–1990 m. Bendrieji sovietiniai centralizavimo ir ideologizavimo stereotipai

Sovietų Lietuvoje 1944–1990 m. muziejų ir paveldo valdymas aljansinis, jo valstybinis ir visuomeninis moduliai formuoti atsižvelgus į TSRS centrinių kultūros paveldo apsaugos bei kraštotyros valdymo struktūrų pobūdį. 1944 m. spalio 1 dieną KPAĮ buvo priskirta LTSR LKT Meno reikalų valdybai, išskyrus jos Architektūros skyrių, kuris buvo perduotas LTSR LKT Architektūros skyriui. Nors 1944 m. lapkričio 9 d. LTSRLKT priimtas nutarimas „Dėl Lietuvos TSR muziejų veiklos atnaujinimo“ numatė muziejų, kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros paminklų, vertybių priežiūrą, apsaugą pavesti KPAĮ, tačiau buvo suformuota nauja struktūra – Muziejų ir paminklų valdyba prie ŠLK Švietimo įstaigų komiteto, kurios inspektorius Stasys Daunys buvo įpareigotas 1945 m. vasario 14 dieną perimti KPAĮ turtą. Netrukus valdyba pervardinta į Muziejų ir senovės paminklų skyrių (MSPS, 1945–1963) prie LTSR MT Kultūros švietimo įstaigų komiteto (KŠĮK). 1953 m. įkūrus Kultūros ministeriją, MSPS tapo jos struktūros dalimi ir veikė iki 1963 m., kuomet buvo reorganizuotas į Muziejų ir kultūros paveldo apsaugos valdybą (MKPAV, 1963–1990 m.).

MSPS pirmaisiais veiklos metais pirmenybę teikė kilnojamųjų vertybių apskaitai, patikrinimui, kas liko po karo. 1945–1954 m. LTSR, kaip ir visoje TSRS, vykdyta muziejų fondų apskaita, kurios rezultatai (fiksuoti tipinėje TSRS dokumentacijoje) buvo siunčiami į centrą, Maskvą. 1947–1948 m. MSPS ataskaitose apie LTSR muziejų būklę, nurodoma apytiksli muziejų statistika: 1941–1944 m. sunaikinti 8 kraštotyros muziejai, 10 muziejų sugriauta, rasta po karo kraštotyros muziejuose tik 49 541 eksponatas. 1945 m. spalio 1 d. buvo 25 muziejai, iš jų 18 kultūros-švietimo įstaigų sistemoje. 1947 m. tarp kraštotyros muziejų daugiausia eksponatų turėjo Panevėžio kraštotyros – 24 695, o mažiausia – 65 Trakų kraštotyros muziejus Žr. Romaldas Samavičius, Pagrindinės Tarybų Lietuvos muziejų raidos tendencijos, p. 32. . 1949 m. LTSR muziejų tinklo valdymo sistema dar išliko necentralizuota.

 
LTSR muziejų tinklo valdymo sistema 1949 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė, remdamasi pažyma apie LTSR muziejus 1949–1950 m. Žr. Справка о положении музеев в Литовской ССР, 1949–1950 г., l. 1.

Tarp 23 muziejų, pavaldžių MSPS, 18 buvo kraštotyros. Meno reikalų valdybos prie LTSR MT žinioje – 2 meno muziejai. LTSR MA pavaldūs – anksčiau minėti 8 muziejai.

Penktajame dešimtmetyje MSPS prioritetiniai muziejų valdymo uždaviniai buvo muziejų valymas ir centralizuoto valstybinių tarybinių muziejų tinklo sudarymas. Muziejų „valymą“ (atleidimą neįtikusių sovietiniam režimui muziejų vadovų, muziejininkų, muziejų ekspozicijų pertvarkymus, eksponatų išėmimą iš muziejų, pavyzdžiui, 1952 m. sausio 13 d. akte nurodyti išbraukti 33 eksponatai iš Telšių kraštotyros muziejaus fondų, tarp jų tautiškoji Telšių vėliava Žr. Steponas Gečas, Lietuvos muziejininkystės raida 1940–1956 metais, p. 55. ) tiesiogiai kuravo LKP(b) Centro biuras bei LTSR MT KŠĮK, kurie muziejus traktavo kaip svarbią ideologijos, kultūros-švietimo procesų dalį. Taip pat muziejų tinklo pokyčius žymėjo ideologizuotų muziejų steigimas, nors kraštotyros muziejų nesumažėjo.

LTSR kultūros-švietimo muziejų tinklas 1955 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė, remdamasi LTSR muziejų ataskaitų suvestine 1955 m. Žr. М. Мешкаускене, Сводка годовых отчетов музеев системы министерсво культуры Литовской ССР за 1955 г., l. 1.
 

Sovietų valdžia ypač sureikšmino krašto / kraštotyros muziejų vaidmenį. 1947 m. buvo paskeltas specialus Kraštotyros muziejų įstatymas. Šiems muziejams buvo skirti du pagrindiniai uždaviniai: atlikti tarybinio muziejaus ideologizuotą misiją, dalyvauti ideologijos sklaidoje ir masiniame švietime, – bei tradiciškai prisidėti prie paveldo apsaugos organizacijos. MSPS stiprino šių muziejų administravimą steigtomis prie jų visuomeninėmis tarybomis, kurias sudarė 7–9 komunistų partijos, komjaunimo, vykdomųjų komitetų, liaudies švietimo skyriaus atstovų bei žemės ūkio ir pramonės specialistų. Šios tarybos turėjo svarstyti muziejų metų ketvirčių darbo, ekspozicijų sudarymo, pertvarkos, parodų organizavimo planus, finansinius ir kitus svarbius muziejaus veiklos klausimus. Tik šių tarybų aprobuoti muziejų veiklos planai, eksponuojamų vertybių sąrašai buvo teikiami tolesnėms aprobacijoms: komunistų partijos, kultūros-švietimo įstaigų 33 komitetams, Glavlitui Žr. Kultūros-švietimo įstaigų komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko įsakymas nr. 218 „Dėl Respublikos kraštotyros muziejų darbo“, l. 21–32. . 1948 m. spalio 14 d. TSRS MT bei 1949 m. LTSR valdžiai paskelbus nutarimus dėl priemonių kultūros paminklų apsaugai gerinti, MSPS skyrė krašto / kraštotyros muziejams masinio kraštotyros judėjimo jų regionuose centrų vaidmenis. Šie muziejai turėjo organizuoti kraštotyros būrelių veiklą, vadovaujantis MSPS, centrinių institucijų parengtomis instrukcijomis bei programomis (pastarosios, kaip ūkio pakopinio socializmo formavimo programos, buvo penkmetinės), o taip pat juos įpareigojo daryti kultūros paminklų „paspartizaciją“ (dokumentavimą, apskaitą). Kadangi krašto / kraštotyros, vietos muziejai buvo pavaldūs tiesiogiai vykdomiesiems komitetams, šie savo ruožtu šiems muziejams pavedė tuos pačius darbus. 1962 m. sausio 4–5 dienomis vykusiame Vilniuje LTSR muziejininkų pasitarime-seminare buvo konstatuota, kad muziejai nelabai rūpinosi kultūros paminklų „paspartizacijos“ darbais. Buvo nuspręsta muziejų ir paveldo valdymą reorganizuoti. 1963 m. MSPS pertvarkius į MKPAV, kito iš dalies muziejų dalyvavimas paveldo priežiūros organizacijoje, muziejai buvo daugiau orientuoti atlikti specifines muziejų kultūrines-socialines misijas.

 

XX a. septintajame dešimtmetyje, pasak Glemžos Žr. Jonas Glemža, Povilas Jakučionis, Paminklosaugos raida Lietuvoje: Lietuvos kultūros paveldo restauravimo institucijų 50-mečio konferencijos medžiaga, p. 5. , LTSR kultūros ministerija, disponavo paminklosaugos Lietuvoje valdymu, sudariusi struktūrų sistemą iš MKPAV ir Metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos (MMKPAT, sudaryta 1967 m.). Visuomeninius / žinybinius muziejų bei kraštotyros veiklą organizavo ir kuravo valdžios suburta visuomeninė LTSR Paminklų apsaugos ir Kraštotyros draugija (PAKD, sudaryta 1965 m., reorganizavus LTSR Kraštotyros draugiją, įkurtą 1961 m.) Žr. Kazys Račkauskas, Kraštotyros sąjūdis Lietuvoje 1961–1986, p. 167. . LTSR valstybinio centralizuoto muziejų ir paveldo valdymo sistema pagrįsta iš esmės 1977 m. gruodžio 22 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos skelbtu Lietuvos TSR Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymu, kuris adaptavo TSRS istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo nuostatas.

MKPAV tęsė pagrindines savo pirmtako MSPS muziejų valdymo strategijas, išskyrus muziejų valymą, nes tai jau buvo atlikta, užsibrėžė šiuos prioritetus:

  • tarybinių muziejų tinklo formavimo,
  • muziejų veiklos priežiūros.
LTSR muziejų valdymo sistema 1967–1990 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė
 

Valdybos vadovo (juo buvo architektai-paveldosaugininkai: 1963–1979 m. J. Glemža, 1979–1990 m. Emundas Misiulis) pavaduotoju muziejų reikalams pastoviai kelis dešimtmečius dirbo istorikas Stasys Čipkus. Jam talkino vienas specialistas (vedantysis inspektorius), kurie toliau sąlygiškai traktuojami kaip MKPAV muziejų sektorius, kai kultūros paminklų apsauga rūpinosi penki ir daugiau valdybos darbuotojų (viršininko pavaduotojas, inspektorius, vyresnysis inspektorius, du vedantieji inspektoriai). MKPAV muziejų sektoriaus elementarus muziejų priežiūros uždavinys – vykdyti ją pagal Sovietų Sąjungoje veikusius muziejų valdymo teisinius, metodinius, organizacinius standartus. Vadovautasi bendra Sovietų Sąjungos muziejams vertybių apskaitos ir saugojimo veiklos instrukcija Žr. Константин Григорьевич Левыкин, Вольфганг Хербст (ред.), Музееведение: музеи исторического профиля, c. 142. . MKPAV muziejų tinklo organizacijos pobūdį lėmė komunistų partijos ir vykdomosios valdžios masinio visuomenės švietimo komunizmo dvasia uždaviniai. Nors laikotarpį nuo šešto dešimtmečio istorikai traktuoja kaip atšilimo, tačiau muziejų veikla tuo laiku tapo tik meistriškiau ideologizuojama. 1964 m. gegužės 12 dienos TSRS KP CK nutarimas apie masių auklėjimo vaidmenį Sovietų Sąjungos vystymuisi bei vėlesni TSRS KP CK plenumų, suvažiavimų nutarimai, kurie retransliuoti LTSR KP CK ir vyriausybės dokumentuose, skyrė muziejams svarbų visuomenės idėjinio auklėjimo organizatoriaus vaidmenį. Muziejų ideologinė misija buvo pagrindinis metodologinis ir organizacinis muziejų veiklos, tinklo plėtojimo matmuo. MKPAV muziejų priežiūros kuratoriai, vykdydami neišvengiamai ideologizuojamas jų pareigas, reikšdami viešai savo požiūrius, persmelktus komunistinės ideologijos (pavyzdžiui, 1984 m. žurnale Muziejai ir paminklai: „Svarbiausias muziejų uždavinys šiandien – formuoti ir stiprinti darbo žmonių komunistinius įsitikinimus, auklėti juos partijos ir tarybinės Tėvynės didvyriškos istorijos, revoliucijos, kovų ir liaudies tradicijų dvasia, ugdyti tarybinį patriotizmą ir socialistinį internacionalizmą“ Julius Kasperavičius, „Dirbti kūrybiškai, efektyviai“, p. 3. ), prisidėjo formuojant tarybinius muziejus ir jų tinklą. Muziejų ekspozicijų naratyvų bei tinklo plėtra klostėsi būdingomis priespaudos, okupacijos ideologizuotai kultūrai sąlygomis (panašiai kaip ir carinės priespaudos laikais):

  • lojalumas sovietiniams tapatumo kodams, istorinės atminties ideologizavimui,
  • deklaravimas valdžios ideologijos, politikos, socializmo pasiekimų. Žr. Julius Kasperavičius, Lietuvos TSR muziejai, p. 128.
 
LTSR muziejų tinklas 1976 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė, remdamasi skelbtu MKPAV inspektoriaus Juliaus Kasperavičiaus LTSR muziejų sąrašu Žr. Julius Kasperavičius, Lietuvos TSR muziejai, 1977.

Steigti muziejai, skirti iliustruoti komunistų partijos veiklai, sovietų Antrojo pasaulinio karo kovoms (pavyzdžiui, papildė 1967 m. LTSR Revoliucijos muziejaus padalinių skaičių Lietuvos komunistų partijos I suvažiavimo namas-muziejus, 1974 m. LKP Šiaurės ir Pietų sričių pogrindinių komitetų bazės muziejus). Tarybinės etnografijos samprata, liaudies kultūros rėmimas skatino liaudies buities pobūdžio muziejų sudarymą (1966 m. LTSR liaudies buities muziejaus, 1975 m. Lietuvių liaudies dailės muziejaus (LRSR dailės muziejaus filialas)). Taip pat sovietinėje Lietuvoje kopijuotos visoje Sąjungoje plėtotos centrinių muziejų organizavimo tendencijos. Padalinių gausa išsiskyrė LTSR Revoliucijos bei LRSR dailės muziejai. Formavosi naujos, būdingos tarybinių muziejų tinklui tendencijos: kraštotyros muziejų skaičių jau pranoko revoliucijos, istorijos, etnografijos bei literatūros / rašytojų memorialiniai muziejai.

 

MKPAV kryptingai, planuotai, o ne stichiškai, kaip manė klaidingai kai kurie muziejininkai Žr. Alvydas Jokūbaitis, Raimundas Klimavičius, „Lietuvos muziejininkystė kryžkelėje“, p. 151–156. , rūpinosi muziejų organizacijos priežiūra. Muziejai, kaip ir kultūros paveldo objektai, klasifikuoti pagal bendrąją Sovietų Sąjungos muziejų ir paveldo klasifikaciją, paremtą reikšmingumo lygiais: sąjunginės, respublikinės ir vietos reikšmės. Klasifikacijos lygis lėmė muziejų finansavimo dydžius. MKPAV teikdavo LTSR Kultūros ministerijai pasiūlymus dėl valstybinio pavaldumo muziejų finansavimo, metinis biudžetas siekdavo iki 11 milijonų rublių.

LTSR muziejų tinklas 1987, 1988, 1989 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė, remdamasi skelbtais muziejų statistikos duomenimis Žr. Pagrindiniai muziejų darbo rodikliai 1987, 1988, 1989 m., p. 176–184.

1987–1989 m. muziejų skaičius, pobūdis atspindi svarbias tarybinių muziejų tinklo formavimo tendencijas bei jo statistikos valdymo problemiškumus. Tebuvo dviejų reikšmingumo kategorijų muziejai: respublikiniai ir vietos. Nurodomas 1987–1989 m. statistikų muziejų skaičius nėra tikslus. Šalies muziejų skaičiaus nustatymas – akivaizdi muziejų valdymo nepakankamai reglamentuojama ir efektyviai sprendžiama problema. Beje, muziejų tipų paplitimas atspindi tradicines tendencijas: muziejų provincijoje gausėjimą, pastovų krašto / kraštotyros muziejų skaičiaus palaikymą.

 
Vietinio pavaldumo muziejai 1987, 1988, 1989 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė

Nors vietinio pavaldumo muziejų dvigubai daugiau negu respublikinio, bet jų lankymo rodiklių suma gerokai, penkis kartus, mažesnė negu respublikinės reikšmės muziejų (santykis lankytojų tūkstančiais: 6694, 6:1239, 4; 6959, 1:1307, 4; 5432, 2: 1231, 5). 1987–1989 m. muziejų penkių-septynių milijonų lankytojų pasiskirstymą lėmė daugiausia masinio turizmo Sovietų Sąjungoje praktikuoti muziejų lankymo pasirinkimai: didmiesčių muziejai, Antrajam pasauliniam karui skirtos atminties vietos.

c
 
LTSR muziejų lankymas 1987, 1988, 1989 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė

XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje kilęs Nepriklausomybės Sąjūdis skatino kai kuriuos muziejininkus suburti profesinę visuomeninę organizaciją, kuri „iš apačios“ imtų valdyti tinklą ir naikintų muziejų ideologizavimą. 1989 m. balandžio 18 dieną Lietuvos muziejininkų suvažiavime Vilniuje įsteigta Lietuvos muziejininkų draugija (veikė iki 1992 m.) savo įstatuose, programoje bei rezoliucijose, adresuotose Sąjūdžio Seimo tarybai ir Lietuvos vykdomajai valdžiai, nurodė būtinas spręsti kultūros paveldo apsaugos strategines problemas: parengti kultūros paveldo apsaugos teisinius dokumentus (įstatymus, specialų Muziejų įstatymą ir poįstatyminius aktus), sudaryti darbo grupes prie LTSR AT susigrąžinimui išvežtų iš Lietuvos kultūros vertybių Žr. Lietuvos muziejininkų draugijos įstatai, p. 157–160. . Tuo pačiu metu LTSR vyriausybė sudarė valstybinę komisiją, kuri jau 1990 m. balandžio mėnesį pateikė pasiūlymus dėl paveldo valdymo pokyčių.

 

4. Muziejų valdymas Lietuvoje po 1990 m. atvirojo muziejaus formavimas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, po 1990 m. pradėtos vykdyti paveldo globos ir muziejų valdymo teisinės bei institucinės pertvarkos – kurti nauji jų valdymo moduliai, iš dalies reorganizuotos sistemos, tradiciškai sureikšmintas archyvų sistemos valdymas. Pagal minėtos valstybinės komisijos 1990 m. balandį pateiktus siūlymus prie Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo įkurta Kultūros paveldo apsaugos inspekcija, o prie Vyriausybės – Paminklotvarkos departamentas. Įvykdyta muziejų priežiūros ir paveldo apsaugos valdymo atskirtis. Kultūros paveldo valdymas trumpam buvo išimtas iš LR kultūros ministerijos pavaldumo, o muziejai – ne. 1994 m. LR Seimo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas inspiravo paminklosaugos valstybinio valdymo sistemos reorganizacijas. Įkurta Valstybinė paminklosaugos komisija. Kultūros paveldo inspekcija sujungta su Paminklotvarkos departamentu, įsteigtas Kultūros vertybių apsaugos departamentas (KVAD) prie LR kultūros ministerijos. Šioje ministerijoje iki 2001 m. veikė Muziejų skyrius. Nuo 1995 m. muziejų valdymo pagrindinis teisinis reglamentas LR Seimo paskelbtas Muziejų įstatymas Žr. Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas, 1995 m. birželio 8 d. nr. I-930. 1997 m. Muziejų įstatymo 9 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu straipsniai pakeisti atsižvelgiant į apskričių administravimo pokyčius. 2003 m. Muziejų įstatymo pakeitimo įstatymo nauja redakcija parengta priėmus LR Civilinio kodekso naują redakciją, Vietos savivaldos pagrindų įstatymą, Juridinių asmenų registro įstatymą ir kitus teisės aktus. 2010 m. Muziejų įstatymo 4, 12, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu straipsniai pakeisti atsižvelgiant į šalies administracinės sistemos pertvarkas (apskričių panaikinimą). 2012 m. numatomos Muziejų įstatymo pataisos siekiant suderinti jo nuostatas su kitais teisės aktais bei reformuoti, demokratizuoti valstybinį muziejų valdymą. (jo redakcijos 1997, 2003, 2010 m.) nustatė muziejų Lietuvoje organizacijos, veiklos, tinklo valdymo teisinį reguliavimą, užtikrinimą muziejų finansavimo, prieinamumo šaliai, pasauliui, muziejinių vertybių apsaugos, restauravimo, reglamentavo muziejų fondą, apibrėžė muziejaus socialinę-kultūrinę misiją, kuri tapo panaši į pateikiamą Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM). Po 2001 m. muziejų valdymo struktūros kitimą lėmė informacinės visuomenės formavimo ir paveldo skaitmeninimo strategijos.
 
Lietuvos muziejų teisė ir strategijos po 1990 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė

4.1. Lietuvos muziejų valdymas 1990–2001 m.

Muziejų skyriaus LR kultūros ministerijoje strategijos:

  • desovietizuoti muziejus ir jų tinklą, plėsti jį pagal visuomenės poreikius,
  • kurti muziejų teisę,
  • vykdyti visų Lietuvos muziejų priežiūrą.

Muziejų skyriui pirmaisiais veiklos metais svarbia metodine atrama tapo veikęs 1990–1992 m. LR kultūros ir švietimo ministerijoje Muziejininkystės centras Žr. Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijos kolegijos nutarimas nr. 12 „Dėl Lietuvos kultūros instituto, Liaudies kultūros centro, Lietuvos kultūros palikimo studijų centro sujungimo“, l. 28–29. , inicijuotas Lietuvos muziejininkų draugijos. Jis prisidėjo prie muziejų ir jų tinklo desovietizacijos, kurios panaikinimui buvo pasitelkta kontroversiška pasiūlymų įvairovė, bei rengimo muziejų teisės (LR Muziejų įstatymo, LR Valstybinio muziejaus nuostatų) projektų, sudarymo Muziejų ekspertų-konsultantų komisijos ir planavimo Lietuvos muziejų ir muziejininkų bendrijų ir jų regioninės, pasaulinės integracijos organizavimo (kai kurie sumanymai buvo įgyvendinti vėliau, pavyzdžiui, 1994 m. įkūrus ICOM Lietuvos nacionalinį komitetą (ICOM LNK Žr. ICOM Lietuva. )). Taip pat formavo muzeologijos mokslą Lietuvoje, jo taikymą muziejų praktinei veiklai, pasirėmus Vakarų patirtimi, leido informacinį leidinį Muziejininkystės biuletenis (1992 m. išleisti 4 numeriai).

 

Vėliau Muziejų skyrius rėmėsi Muziejų ekspertų komisijos (MEK Žr. Muziejų Tarybos nuostatai. , sudaryta 1997 m., vėliau Muziejų taryba) patarimais bei panašiu laiku susibūrusių profesinių muziejinių visuomeninių organizacijų: Lietuvos muziejų asociacijos (LMA Žr. Lietuvos muziejų asociacija. , įsteigta 1995 m.), ICOM LNK, Lietuvos savivaldybių muziejų bendrijos (anksčiau – Savivaldybių muziejų direktorių bendrija, įkurta 1998 m., LSMB Žr. Lietuvos savivaldybių muziejų direktorių bendrija. ). Nuo 1995 m. Muziejų skyrius iš esmės vadovavosi Muziejų įstatymu. Klasifikavo muziejų tinklą pagal muziejų pavaldumą ir reikšmingumą. Toks principas, sureikšminantis valstybinių ir nevalstybinių muziejų statistikos fiksavimą, žinoma, yra labai svarbus, tačiau neatveria muziejų tinklo kaip tapatumo raiškos dalyvio vaizdo. 1996 m. muziejų tinklas atspindi besimezgančias naujas privačių viešųjų muziejų, kurių sovietiniais metais negalėjo būti, steigimo tendencijas. Šių ir valstybinių muziejų skaičių skirtumai kol kas milžiniški.

Muziejų skyriaus esminiai Lietuvos muziejų priežiūros aspektai: kontroliavimas bendrų visiems muziejams, nežiūrint jų pavaldumo, muziejinių vertybių apsaugos, apskaitos, tvarkymo, saugojimo normatyvų / instrukcijų laikymosi bei rinkimas metinių muziejų rezultatų statistikos, – nesudarė konfliktinių situacijų, nors nepasiekė didesnio efektyvumo. Deja, teprisitaikyta sovietiniais laikais naudota muziejinių vertybių apskaitos, apsaugos, tvarkymo instrukcija, nepajėgta nustatyti tikslaus faktinio muziejų šalyje skaičiaus.

Muziejų skyriui būdingi valstybinio valdymo bruožai, taip pat ir permainų įgyvendinimo organizacinės kultūros liberalus braižas susidarė dėka permainų rėmimo strategijos ir kolegialaus bendradarbiavimo su profesine aplinka.

 

4.2. Lietuvos muziejų valdymas 2001–2012 m.

2001 m. muziejų valdymo struktūros kitimą – panaikinimą Muziejų skyriaus ir sudarymą LR kultūros ministerijoje Informacinės visuomenės plėtros skyriaus (IVPS) – lėmė informacinės visuomenės formavimo, plėtros nuostatos, 2001 m. LR vyriausybės patvirtinta Lietuvos nacionalinė informacinės visuomenės plėtros koncepcija, Europos Sąjungos kultūros paveldo skaitmeninimo politika, kurios prioritetus išreiškė 2001 m. Lundo principai (The Lund Principles): integralus, bendradarbiavimas, grįstas skaitmeninimo įgyvendinimo skatinimo, duomenų saugojimo ir prieigos užtikrinimo Žr. The Lund Principles: Conclusions of Experts Meeting, 2001-04-04. – bei savotiškas pritaikymas Lietuvoje bendro muziejų, bibliotekų, archyvų, kitų informacijos centrų valdymo Didžiosios Britanijos, JAV patirties Žr. Nastazija Keršytė, Lietuvos muziejai: pokyčiai ir tęstinumas. Mokomoji knyga, p. 13. Didžiosios Britanijos 2000 m. įsteigta Muziejų, bibliotekų ir archyvų taryba (Museums, Libraries and Archives Council, MLA), koordinavo šių institucijų veiklą, nors 2012 m. ji reorganizuota, muziejų reikalų tvarkymas perduotas Didžiosios Britanijos menų tarybai. Nuo 1996 m. JAV veikia Muziejų ir bibliotekų paslaugų institutas (Institute of Museum and Library Services, IMLS), kuris rūpinasi informacijos pasiekiamumo gerinimu, muziejų bei bibliotekų vadybos tobulinimu ir veiklos koordinavimu. , taip pat 2001 m. Lietuvos kultūros politikos nuostatos.

Lietuvos muziejų tinklas 1996 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė Žr. Nastazija Keršytė, Lietuvos muziejai: pokyčiai ir tęstinumas, p. 32.
 

IVPS muziejų valdymo pobūdis formavosi veikiamas taip pat vėlesnių informacinės visuomenės ir paveldo, kultūros plėtojimo nuostatų (pavyzdžiui, skelbtų – 2005 m. Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo koncepcija, 2009 m. Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo, skaitmeninio turinio saugojimo ir prieigos strategija, 2010 m. Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės, 2010 m. Etninės kultūros plėtros valstybinė 2010–2014 metų programa, 2011 m. – Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programa, Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo 2012–2014 metų tarpinstitucinis veiklos planas, Regionų kultūros plėtros 2012–2020 metų programa) bei muziejų specifinės teisės ir strategijų: 2007 m. Muziejų modernizavimo 2007–2015 metų programa Žr. Muziejų modernizavimo 2007–2015 metų programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-03-14 nutarimas nr. 275. , 2008 m. Muziejų vertinimo nuostatai Žr. Muziejų vertinimo nuostatai, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008-08-27 įsakymas nr. ĮV-429. , o taip pat – Ilgalaikio muziejininkų kvalifikacijos tobulinimo nuostatos Žr. Ilgalaikio muziejininkų kvalifikacijos tobulinimo nuostatai (2008), Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008-10-29 įsakymas nr. ĮV-508. (pastarosios įgyvendinamos per Regionų kultūros plėtros 2012–2020 metų programą), LR kultūros ministro skelbtų kitų muziejų veiklos reglamentų.

Lietuvos muziejų tinklas 2008, 2011, 2012 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė, remdamasi muziejų statistika 2013 m. Žr. Muziejai ir galerijos.
 

IVPS muziejų valdymo strategijos, prioritetai:

  • atvirojo muziejaus formavimo,
  • muziejų modernizavimo,
  • organizavimo muziejus, bibliotekas ir archyvus jungiančios suskaitmeninto paveldo sistemos, integravimo Lietuvos kultūros paveldo į bendrą Europos kultūros paveldo skaitmeninę erdvę,
  • muziejų veiklos priežiūros ir vertinimo.

IVPS dalyvauja „formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką bibliotekų, muziejų, leidybos ir visuomenės informavimosrityse“ Informacinės visuomenės plėtros skyriaus nuostatai. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2002-09-30 įsakymas nr. 353. , pabrėžia, kad pora specialistų užsiima šiais prioritetiniais muziejų reikalais: rengia „įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su muziejų veikla projektus“, koordinuoja „muziejų programų įgyvendinimą ir kontroliuoja muziejų programoms skirtų lėšų panaudojimą“, organizuoja Lietuvos muziejų veiklos vertinimus pagal 2008 m. parengtus nuostatus, veda Lietuvos muziejų statistiką, teikia „metodinę pagalbą ir konsultacijas“ Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011-02-07 įsakymas nr. ĮV-83. . Beje, neakcentuoja muziejų tinklo formavimo. Šis klostosi savaimingai, veikiamas daugiau visuomeninių muziejų ir kitų organizacijų, bendruomenių, asmenų požiūrių į muziejus kaip tapatumo liudytojus ir švietimo procesų talkininkus. Po 2008 m. muziejų tinklas stabilus. Nuo 1996 m. savivaldybių muziejų pagausėjo apie 50 procentų. Tai būdingas muziejų organizacijos Lietuvoje bruožas po 1918, 1990 m. nepriklausomybės atgavimo.

 

IVPS pateikiama Lietuvos muziejų statistika atspindi tik muziejų, teikusių ataskaitas IVPS, rodiklius. 2012 m. kultūros ministras perdavė šią problemą spręsti Lietuvos nacionaliniam muziejui Žr. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymas „Dėl pavedimo Lietuvos nacionaliniam muziejui rinkti Muziejų veiklos metines statistines ataskaitas už 2012, 2012–11–15 nr. ĮV-766. . Tačiau pastarasis jos neišsprendė. Kita, pateikiama muziejų pagal pavaldumą tinklo situacija, neatveria tiesiogiai muziejų tipų, atspindinčių interesus tapatumo, pažinimo sritims, paplitimo tendencijų. Tyrinėtojams tenka pasitelkti papildomus šaltinius, pateikiančius kontroversiškus duomenis apie muziejus (pavyzdžiui, elektroninis portalas Lietuvos muziejai nurodo 435 muziejus, suskirstytus į grupes pagal temas, kurios tik iš dalies atspindi muziejų tipus), kad nustatytų bent apytikslį muziejų tipų krašte paplitimą. Tenka pabrėžti, kad muziejų tipų, tipologijos / klasifikavimo problemiškumas yra būdingas ne tik Lietuvai, bet yra bendra pasaulinė muziejų valdymo praktikos ir muzeologijos nepakankamai išgvildenta problema. 2010 m. enciklopedinis muzeologijos terminų žodynas šios problemos nesureikšmino ir nepateikė muziejų tipo, tipologijos vienareikšmio apibrėžimo Žr. André Desvallées, François Mairesse (eds.), Key Concepts of Museology, Armand Colin, 2010. .

Suklasifikavus 2012 m. 102 muziejus pagal klasikinę tipologiją (istorijos, gamtos, meno, mokslo ir technikos muziejai, kurių tipus apsprendžia rinkinių pobūdis), pastebima, kad Lietuvoje dominuoja istorijos tipo muziejai. Šių muziejų gausą lėmė ilgą laiką ideologizuotos Lietuvos kultūros ir istorinės savimonės, patriotinės jausenos.

IVPS nepateikia gilesnės Lietuvos muziejų rėmimo ir poreikio, paklausos analizės, apsiriboja kelerių metų rodiklių dinamikos bei elementarių reitingų sudarymu. Kol kas nesureikšminama muziejų internete svetainių lankymo specifika, virtualių lankytojų spartus augimas.

 
Lietuvos muziejų tipų paplitimas 2012 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė

IVPS pateikia Lietuvos muziejų finansavimo statistikas buhalteriniu principu: gauta-išleista. Tuo tarpu yra svarbu žinoti, kokia teikiama valstybės, visuomenės muziejams parama, kaip jie patys užsidirba. Tai iš esmės pagrindiniai muziejų poreikio parametrai, susiję su muziejų lankomumu. Pastebima, kad valstybės skiriamų muziejams ir muziejų užsidirbamų lėšų santykis kasmet tradiciškai būna apie 80–90 %: 10–20%, o taip pat kol kas yra milžiniški fizinių ir juridinių asmenų rėmimų ir skirtų muziejams biudžetinių lėšų skirtumai. Tad yra gajos nuo sovietinių laikų valstybinio muziejaus sektoriaus tradicijos. Tačiau šiuolaikinis muziejų rėmimas nurodo ir valstybės atsakomybę garantuoti valstybinį muziejų, vertinamų kaip valstybės turto, išlaikymą, bei bendruomeninio muziejaus, deklaruojamo šiuolaikinės naujosios muzeologijos, poreikį.

 
Lietuvos muziejų lankomumas 2008, 2011, 2012 m. Schemą sudarė Nastazija Keršytė, remdamasi muziejų statistika

Manoma, kad Lietuvai būtų naudinga panaši į Nyderlandų muziejų finansavimo organizavimo ir atsakomybės patirtis (Nyderlandų muziejuose nuo 1994 m. vyrauja subsidijavimo modulis, kurio esmė – finansavimą grįsti ilgalaikiu planu ir ilgalaikiu institucijos biudžetu bei finansuoti rezultatus, o ne išlaidas Žr. Inga Bartkevičiūtė ir kt., Šiuolaikinis kultūros įstaigų administravimas ir valdymas: projekto „Lietuvos kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo plėtra“ mokymosi medžiaga, p. 48–49. ). Nuo 2009 m. LR Valstybės kontrolė rekomenduoja keisti Kultūros ministerijos kultūros finansavimo sistemą, kurios dalis yra muziejų finansavimas, bei sustiprinti kultūros projektų finansavimo funkciją, įgyvendinant ištiestos rankos principą, o taip pat turėti strateginio planavimo dokumentą, apjungiantį „kultūros politikos strategines, valdymo bei finansavimo kryptis“ Kultūros politikos įgyvendinamas dalinai finansuojant programas ir projektus: valstybinio audito ataskaita, 2009. . 2010 m. LR kultūros ministerija sureikšmino muziejinių vertybių apskaitos ir saugojimo tvarkos priežiūrą bei muziejų plėtojimo, mokslinio tyrimo programų finansavimą Žr. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatai, 2010, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 201-1-13 nutarimas nr. 1469. , bet IVPS vis nepriima sprendimo, išreiškiančios specialistų nuomonę, kad Lietuvos muziejų praktikai galima pritaikyti muziejinių vertybių apskaitai ir apsaugai bendresnio pobūdžio reglamentą, pavyzdžiui, Europoje populiarų standartą Spectrum (adaptuotą Belgijoje, Nyderlanduose, Ukrainoje ir kitur) Žr. Nastazijos Keršytės interviu su Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės pavaduotoju Žygintu Bučiu, 2012 12 14. .

 
Lietuvos muziejų teisė ir strategijos po 1990 m. (mln.) Schemą sudarė Nastazija Keršytė

IVPS muziejų strategijų valdymo kliuviniai iš esmės lemti LR kultūros ministerijos pozicijos dėl muziejų valdymo. Šią aštriai kritikuoja LR Valstybės kontrolė: LR Kultūros ministerija nevykdo pagrindinių LR Muziejų įstatymo nurodymų: „Kultūros ministerija nustato nacionalinių ir respublikinių muziejų veiklos vystymo strategiją“, – bet šios strategijos neparengė Žr. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės 2012-01-16 valstybinio audito ataskaita nr. VA-P-50-1-1 „Ar muziejų modernizavimo 2007–2015 metų programa vykdoma rezultatyviai“. . 2012 m. LR Valstybės kontrolė pateikė visų pagrindinių muziejų strategijų parengimo ir vykdymo kritiką, taip pat rekomendacijas kliuviniams pašalinti:

  • Muziejų modernizavimo 2007–2015 m. programa parengta, neatsižvelgiant į Strateginio planavimo metodiką, programoje numatytų uždavinių įgyvendinimui skiriamos nepakankamos lėšos, keičiantis finansinėms galimybėms, programa nepatikslinama, muziejų materialinė bazė atnaujinama, neturint aiškios krypties, įsigyjami, saugomi, restauruojami bei konservuojami eksponatai, nesilaikant finansavimo prioritetų. Rekomendavo šią programą atnaujinti, parengti kokybinius reikalavimus muziejų pastatams, ekspozicijoms, valdymą ir paslaugas apibrėžiantį bei restauravimo darbų eiliškumą ir vykdytojus nustatantį dokumentus, suformuoti kvalifikacinius reikalavimus muziejuose dirbantiems specialistams ir užtikrinti jų kvalifikacijos kėlimą;
  • Muziejų vertinimo nuostatų (patvirtintų 2008 m.) tikslingumas, pagrįstumas – neaiškus, jų taikymo procesas vėluoja 5 metus. Lietuvos muziejų apklausos rodo, kad muziejai nesupranta vertinimo prasmės, nes jis nedaro įtakos papildomam finansavimui, kitoms „lengvatoms“ gauti. LR Valstybės kontrolė siūlo pozityviai įvertintiems muziejams teikti prioritetą skirstant projektų finansavimą.
  • Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema (LIMIS) vėluoja porą metų (pradėta 2009 m., kai šio projekto pradžia buvo numatyta 2007 m.), rekomenduojama ją spartinti.
 

Tenka pastebėti, kad Lietuvos muziejų valdymo pagrindinių strategijų vykdymo ir jo kuravimo nepakankamą efektyvumą lėmė bendrų šalies ekonominių faktorių ir LR kultūros ministerijos muziejų politikos, IVPS vadybos veikų visuma. Čia bus pabrėžiami tie aspektai, kurie daugiau priklausomi nuo LR kultūros ministerijos, IVPS muziejų valdymo / priežiūros pozicijos. Iki 2013 m. pradžios pasiekti neskaitlingi muziejų vertinimo ir muziejinių vertybių skaitmeninimo rezultatai:

  • teįvertinti 3 muziejai (2009 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus (195 balai), 2011m. Lietuvos liaudies buities muziejus (124 balai), Lietuvos jūrų muziejus (212 balai) 65 pagal Muziejų vertinimo nuostatus (juos IVPS specialistai parengė pasirėmę Didžiosios Britanijos muziejų akreditavimo sistemos, akcentuojančios muziejaus, jo rinkinio valdymo, lankytojams skirtų paslaugų efektyvumą, patirtimi, ir kurie vis dėlto tėra tik nuorodos muziejaus efektyvumo parametrų nustatymui, o ne akreditacijos laidavimui). Nuo 2012 m. vertinimas privalomas visiems Lietuvos nacionaliniams ir respublikiniams muziejams, kurių steigėja yra LR kultūros ministerija, o kitiems – savanoriškas. O štai 2012 m. Latvijoje akredituotų muziejų registre jau esama 108 valstybiniai, savivaldybių ir privatūs muziejai, nors Estijoje dar panaši praktika netaikoma.
  • suskaitmeninta 543536 eksponatų iš turimų Lietuvos muziejuose 6677212 (pagal 2012 m. statistiką Žr. Įvertintų muziejų sąrašas: Muziejai ir galerijos. ). Atsiliekama nuo latvių, estų muziejų vertybių skaitmeninimo: 2006 m. sukurtas Latvijos Nacionalinis muziejų kolekcijų katalogas (lat. Nacionālāmuzeju krājuma kopkatalogs, NMKK) pateikia beveik visų valstybinių, savivaldybių ir privačių muziejų duomenis Žr. 2012 m. muziejų statistika: Muziejai ir galerijos; Nacionālā muzeju krājuma kopkatalogs. , nuo 2010 m. veikianti Estijoje Muziejų informacinė sistema (est. Muuseumide Infosusteem, MuIS) skelbia duomenis apie 51 muziejaus daugiau kaip 1, 3 mln. eksponatų Žr. Eesti muuseumide veebivärav. . Nors Lietuvoje organizuojant muziejų vertybių skaitmeninimą yra pozityvių rezultatų: įsteigtas nacionalinio Lietuvos Dailės muziejaus filialas (bus savarankiška įstaiga) Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras (LM ISC LIMIS), kuris valdo sukūrimą ir įdiegimą Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos Žr. Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos (LIMIS) diegimas Lietuvos muziejuose 2010–2012 m. .