Straipsnis Hermeneutika anapus objektyvizmo ir reliatyvizmo: trauminės atminties patirtys

  • Bibliografinis aprašas: Rūta Bagdanavičiūtė, „Hermeneutika anapus objektyvizmo ir reliatyvizmo: trauminės atminties patirtys“, @eitis (lt), 2016, t. 386, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Rūta Bagdanavičiūtė, „Hermeneutika anapus objektyvizmo ir reliatyvizmo: trauminės atminties patirtys“, Logos, 2014, nr. 79, p. 6–19, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.
Santrauka: šiame tekste hermeneutinė istorinės praeities supratimo teorija taikoma analizuojant trauminę istorinę atmintį. Akcentuojama hermeneutinė egzistencialumo prielaida, pateikiamas hermeneutinis žvilgsnis iš vidaus, išvedantis istorijos supratimą anapus objektyvumo. Gadamerio skirtingų istorinių horizontų liejimosi teorija analizuojama kaip balansuojanti tarp objektyvizmo ir reliatyvizmo bei kreipianti supratimą prie „aukštesnio universalumo“. Išryškinamas praeities suvokimui būdingas ateitiškumas, neleidžiantis užbaigti interpretacijos proceso. Tokia istorijos supratimo teorija taikoma konkrečios trauminės istorinės atminties analizei. Atskleidžiama, kad tokia patirtis, užuot kreipusi „aukštesnių“ tiesų link, skatina kilti aistringas tiesas ir provokuoja interpretacinius konfliktus. Parodoma besitrinanti riba tarp tokio „universalumo“ ir pragmatinėmis manipuliacijomis grindžiamų subjektyvistinių projekcijų. Svarstoma galimybė įgyvendinti hermeneutinio dialogo principą atminties politikos plotmėje, tačiau jį suprantant nebe kaip bendrų tiesų siekimą, o kaip darnią skirčių koegzistenciją.

Pagrindiniai žodžiai: trauminės atmintys, aistringos tiesos, interpretacijos, dialogas, Hans-Georg Gadamer.
 

Hermeneutinė egzistencialumo prielaida: sudužusios objektyvizmo pretenzijos

Hermeneutinis žvilgsnis į istorinę atmintį paremtas žmogaus laikiškumo, istoriškumo prielaidos įsisąmoninimu – plėtojamas judėjiškas, krikščioniškas, antigraikiškas supratimas, kad žmogus egzistuoja istorijoje, „istorija lemia žmonijos eigą per laikus“ Hans-Georg Gadamer, „Filosofija ir literatūra“, p. 156. .

Tokios sampratos šaknys glūdi M. Heideggerio faktiškumo hermeneutikoje, joje išryškėjančioje žmogaus kaip štai-būties (Dasein) sampratoje. Čia žmogus suvokiamas kaip įmestas į pasaulį, į tam tikras jo aplinkybes, situacijas, laiko atkarpas, kylančias iš laikiškai ribotos, baigtinės, „mirties link“ krypstančios egzistencijos. Paniręs herakleitiškoje Žr. Herakleitas, Fragmentai, 1995. laiko tėkmėje, konkrečios egzistencijos, laikiškos realybės erdvėse – „laikiškajame šiapus Povilas Aleksandravičius, „Heideggerio jaunystės filosofija: nuo amžinybės garbinimo iki laiko suabsoliutinimo“, 66, p. 22; taip pat žr. šio str. tęsinį: 67, p. 23–36. , jis visuomet yra gyvenamo pasaulio viduje – priima savo pasauliškumą kaip lemtį, tad neįgyja abstraktaus objektinio santykio su juo. Kitaip nei nešališkas stebėtojas, siekiantis gryno fakto faktualumo, hermeneutas yra dalyvis, egzistencialiai įsiliejantis į gyvenimą, faktiškai interpretuojantis hermeneutine „kaip“ struktūra besiskleidžiančias jo raiškas.

Įsisąmoninta egzistencialumo prielaida iš esmės pakerta metafizines universalumo, amžinumo pretenzijas, kaip sudužusią iliuziją atskleidžia pastangą būti už/virš tėkmės (flux), pakilti su meta- virš physis. Parodo, kad ribotos yra tokios teorinio, iš šalies stebinčio proto sukurtos, į objektyvumą pretenduojančios abstrakčių esmių formuluotės, nes jos neapčiuopia egzistencinės čia esančio, laikiško žmogaus esmės. Atsisako suvokti, kad, Kierkegaard’o žodžiais tariant, „gyvenimas gali būti interpretuotas tik po to, kai jis buvo gyventas…“ Martin Heidegger, Ontology – The Hermeneutics of Facticity, p. 13. Hermeneutiškai pasaulis interpretuojamas iš žmogaus, kaip štai-būties dalyvio, perspektyvos, suvokiant, kad toje interpretacijoje visada implikuotas jau turimas patirties plotmėje išankstinis supratimas. Niekada nepradedame interpretuoti baltame lape – keldami klausimą, visuomet jau turime supratimą apie tai, kas klausiama. M. Heideggerio žodžiais, „interpretuojamas „pasaulis“, kuris jau yra suprastas“ Martin Heidegger, Being and Time, p. 189. . Toks išankstinis supratimas glūdi mumyse tarsi egzistencinė pasąmonė.

 

Ją įsisąmoninę, privalome interpretaciją atriboti nuo objektyvumo pretenzijų. Karteziškasis tikrumas pasirodo ištirpęs takiuose, dinamiškuose hermeneutinio supratimo procesuose. Palygindami galėtume prisiminti O. Spenglerį, kuris taip pat teigė, kad istorijos stebėjimas niekada nepasiekė objektyvumo, tačiau dėl to kaltino ydingą stebėjimą, manydamas, jog įmanoma „nupiešti istorijos paveikslą, kuris būtų nepriklausomas nuo atsitiktinio stebėtojo požiūrio jo „dabartyje“, išlaisvinti ją nuo stebėtojo požiūrio, jo asmeninių prielaidų, kad tai nebūtų tik „istorija dalinės praeities“, kuriai primetami dabarties tikslai“ Žr. Martin Heidegger, Ontology – The Hermeneutics of Facticity, p. 43–44; Osvald Spengler, The Decline of the West, p. 93–94. .

Hermeneutinis požiūris teigia, jog iš principo neįmanomas objektyvus istorijos stebėjimas, pašalinantis „ydingus“ subjektyvumo faktorius, taigi beprasmiška ką nors dėl to kaltinti šitaip prielaidaujant objektyvumo galimybę. Bergždžios pastangos „pakelti save į aukštesnį „intelektualinį“ lygmenį“, kuris leistų įgyti objektyvią istorinę atmintį, – jos randasi tik klaidingai suvokiant „istorijos meną“ Martin Heidegger, Ontology – The Hermeneutics of Facticity, p. 45. , atsiejant jį nuo žmogaus istoriškumo.

Hermeneutiškai suprantant judama ratu tarp pirminių struktūrų, istorinių prielaidų ir visumos. Ratu, iš kurio, pasak Heideggerio, nereikia stengtis išeiti dėl tariamai įmanomo tiesioginio objektyvaus pažinimo atsisakant ikisupratimo prielaidų, atvirkščiai: į jį reikia tinkamai įeiti, nes čia ir glūdi galimybė atrasti pirmapradį, autentišką pažinimą.

 

Skirtingų istorinių horizontų liejimosi samprata: anapus objektyvizmo / reliatyvizmo alternatyvos

Sąmonė niekada nėra neutrali – ji visada šališka, regi reiškinius iš tam tikro taško. Šią mintį įtvirtina Gadamerio formuluojama istoriškai paveiktos sąmonės (wirkungsgeschichtliches Bewustsein), kaip „hermeneutinės situacijos sąmonės“ Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 301. , koncepcija. Ji reiškia, kad „…visame supratime, nesvarbu ar mes tai aiškiai suvokiame, ar ne, istorinė sąmonė yra paveikta“ Ten pat, p. 300. : žvelgiame iš tam tikros situacijos, kuri neišvengiamai priklauso nuo to žvelgimo būdo. Negalime ištrūkti iš jos vidujiškumo ir pažiūrėti į ją iš šalies, tarsi iš niekur. „Situacijos“ konceptas riboja mūsų regėjimo galimybę. Su šiuo konceptu iš esmės susijęs „horizonto“ konceptas, reiškiantis tam tikrą požiūrio tašką, tam tikrą matymo galimybę. Iš to horizonto kyla „savi žiūros įpročiai“ Hans-Georg Gadamer, Grožio aktualumas: menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė, p. 70. , prielaidos, kurių negalime tiesiog atmesti nei jų transcenduoti racionaliomis pastangomis, nes jos pranoksta tą racionalumą. Kita vertus, galėtume pasakyti, kad „turėti horizontą“ Gadamerio hermeneutikoje reiškia ne tik būti apribotam, bet ir matyti savo ribas, o tai atveria galimybę bent iš dalies jas transcenduoti. Tačiau toks dalinis transcendavimas reiškia ne ribos nutrynimą, o veikiau buvimą paribyje – t. y. ne racionalių prielaidų ištrynimą, o interpretacinį jų permąstymą jas įsisąmoninant.

Taigi, įsisąmoninant šį istorinį paveiktumą, į praeitį nebežvelgiama kaip į jau įvykusį faktą, saugantį objektyvų savo praeitiškumą, kurį reikia tiesiog atkoduoti. Nebekeliamas uždavinys epistemologiškai-metodologiškai rekonstruoti „tai, kas iš tiesų įvyko“, nes nėra to „iš tiesų“, kurį vylėsi surasti tokie autoriai kaip Leopoldas von Ranke. Nėra praeities kaip „objektyvaus fakto“ – ji „neturi egzistencijos už žmonių, mąstančių apie ją konkrečioje dabartyje, protų“ David Boucher, History, Historicism, and Hermeneutics, Texts in Context: Revisionist Methods for Studying the History of Ideas, p. 15. . Integruojant šiuos „protus“, istorija suprantama kaip daugiasluoksnė visuma, o ne kaip istorinė mirusių faktų, hermetiškai uždarų praeities muziejuje, kolekcija.

 

Įsisąmoninama, kad praeities supratimas – tai skirtingų istorinių horizontų liejimasis, kai interpretatoriaus istorinis horizontas liejasi su jo interpretuojamu istorinės praeities horizontu. Būtent stengiamasi kuo geriau įsijausti į interpretuojamą horizontą, tačiau kartu suvokiama, kad interpretatorius negali atsiriboti ir nuo savojo horizonto – bandymas tai padaryti tėra savų prielaidų neįsisąmoninimas.

Vertėtų pažymėti, kad tokia Gadamerio hermeneutikos nuostata skiriasi nuo XIX a. romantinės hermeneutikos, kuri dar puoselėjo siekį empatiškai susitapatinti su kitu istoriniu laikotarpiu, tarsi persikelti į jį, rekonstruoti tą praeitį autentiškame jos pačios kontekste. Būtent šitaip įgyti „teisingą istorinį horizontą“, „kad tai, ką mes stengiamės suprasti, būtų matoma tikromis dimensijomis“ Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 302. , tarsi objektyviai Tarsi, nes romantinės hermeneutikos „objektyvumo“ siekis susitapatinant su istoriniu Kitu visiškai skiriasi nuo gamtamokslinio-objektyvistinio, istoriją traktuojančio kaip vien tyrimo objektą. Romantinei hermeneutikai labiau būdingas subjektyvistinis objektyvumas, savotiško objektyvumo siekiantis per subjektyvią patirtį. .

 

Žvelgdami iš XX a. filosofinės hermeneutikos perspektyvos, mes negalime matyti praeities iš jos pačios originalaus horizonto, neišpildoma viltis atrodo pasiekti kažkokios „originalios“ prasmės vienprasmybę, nes į praeitį, tradiciją visuomet žvelgiame iš savo dabarties, žvelgiančiojo sąmonė visuomet paveikta savos gyvenamos situacijos. Paties Gadamerio žodžiais tariant,

…supratimas visada įtrauks daugiau negu tiktai istorinį praeities „pasaulio“ rekonstravimą, kuriam darbas priklauso. Mūsų supratimas visada išlaikys suvokimą, kad mes taip pat priklausome pasauliui ir atitinkamai, jog darbas taip pat priklauso mūsų pasauliui. Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 290.
Žvelgdami iš šio savo pasaulio mes susikuriame savitą santykį su praeitimi – jis visada iš dalies selektyvus:
Kiekviena žmonių karta iš jau randamo palikimo priima tai, kas jai atrodo reikšmingiausia, tokiu būdu renkasi ne tik dabartį ir ateitį, bet tam tikra prasme renkasi ir praeitį. Bronislovas Kuzmickas, „Tradicija ir inovacija modernybės ir postmodernybės požiūriu“, p. 9.
Tačiau mes neturime galimybės pasirinkti horizontų, kuriuose norime atsidurti – mes jau iš anksto esame juose, pačios mūsų rinkimosi galimybės suvaržytos tų horizontų, kurių mes negalime peržengti vien subjektyviu savo apsisprendimu. Siekis suspenduoti šį savo matymo tašką ir persikelti į Kitą tebuvo romantinė iliuzija, kuri, pasak Gadamerio, greičiau suspendavo savo pretenziją į tiesą: bandant rekonstruoti pirminį istorinį horizontą, „pripažįstant Kito kitoniškumą, tokiu būdu padarant jį objektyvaus pažinimo objektu, fundamentaliai suspenduojama jo pretenzija į tiesą“ Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 303. .
 

Gadamerio filosofinėje hermeneutikoje išplėtota skirtingų istorinių horizontų liejimosi samprata reiškia dialogą, kuriame siekiama suprasti kitą, įsisąmoninant, kad jis visada suvokiamas per save patį. Taigi interpretacija skleidžiasi tarp savo ir kito horizontų. Supratimas šiame dialoge mąstomas kaip pokalbis, „perdavimo procesas, kuriame praeitis ir dabartis nuolat tarpininkaujamos“ Ten pat, p. 291. .

Toks interpretacinis santykis su istorija atribojamas ne tik nuo objektyvistinio, bet ir nuo subjektyvistinio bei reliatyvistinio požiūrio. Viena vertus, šiame žaidime neįmanoma pasiekti baigtinio supratimo, mat „asmuo, kuris turi horizontą, suvokia reliatyvią visko, kas yra tame horizonte, reikšmę“ Ten pat, p. 301. , kita vertus, neatsipalaiduojama ir vien subjektyvistiniam reliatyvizmui. Galėtume teigti, kad XX a. hermeneutinė istorinių horizontų liejimosi samprata laviruoja tarp reliatyvizmo ir esencializmo kraštutinybių atremdama, viena vertus, tokių filosofų kaip Ericas Donaldas Hirschas Žr. Eric Donald Hirsch, Validity in Interpretation, 1967. , Emilio Betti Žr. Emilio Betti, Die Hermeneutik als allgemeine Methodik der Geisteswissenschaften, 1972. kaltinimus pavojingu reliatyvizmu, stumiančiu radikalaus istoricizmo link, kita vertus, tokių autorių kaip Tomas Rockmore Žr. Tom Rockmore, “Gadamer, Rorty and Epistemology as Hermeneutics,“ p. 119–130. kaltinimus esencialistiniu objektyvizmu.

Galime vaizdžiai tarti, kad tarp praeities ir ateities istorinių horizontų nuolat vyksta pokalbis, pranokstantis kalbančiųjų subjektyvumą, – jame skleidžiasi istorinės būties atspindžiai, neredukuojami į subjektyvias nuostatas. Mat „subjektyvumo akcentas yra iškraipantis veidrodis. Individo savižina yra tiktai mirgėjimas/švystelėjimas uždarose istorinio gyvenimo grandinėse“ Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 278. . Tai tarsi žaidimas, įtraukiantis abu dalyvius su savo prielaidomis ir orientuojantis juos į patį žaidimo vyksmą.

 

Tiesa, norint peržengti šią subjektyvumo ribą, reikalinga aktyvi siekiančiojo suprasti pastanga įsitraukti į tą pokalbį-žaidimą, jam atsiverti, vis iš naujo užklausti interpretuojamą praeitį ir leistis pačiam būti užklausiamam. Toks įsitraukimas saugo nuo vien savo lūkesčių primetimo praeičiai, nuo jos pavertimo tik savo suvokimo projekcija ir leidžia išgirsti pačios praeities balsą. Nors, kita vertus, suvokiama, kad šis balsas negali būti objektiškai išgrynintas, tikima, kad taip judant abipusiu įsiklausymu grįstu supratimo keliu, galima išgirsti bent šio balso aidus ir tokiu būdu patirti autentiškas tiesos atvertis.

Filosofinė hermeneutinė interpretacija, orientuota į pačius dalykus, pripažįsta, kad „bet koks ieškojimas yra vedamas to, ko ieškoma“ Martin Heidegger, Being and Time, p. 24. . Mes interpretuodami visuomet atidžiai įsiklausome į tai, ką interpretuojame. Interpretacija atsižvelgia „į objekto kontekstą ir matoma ten“ Martin Heidegger, Ontology – The Hermeneutics of Facticity, p. 60. . Čia objekto kontekstas, kaip jau matėme, nereiškia objektyvaus suvokimo galimybės, tačiau ši objektyvumo negalimybė „neturi nieko bendra su ydingu ontologinių požiūrių sureliatyvinimu“ Martin Heidegger, Being and Time, p. 44. .

Gadameris, pritardamas Heideggeriui, kaip hermeneutikos „pirmą, paskutinę ir nuolatinę užduotį“ formuluoja „klausinėti daiktus“ Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 269, 271. . Pasitelkdami R. Bernsteino formuluotę,

[M]es turėtume visada siekti […] teisingai suprasti, ką „patys daiktai“ sako. Nors tai, ką tie „patys daiktai“ sako, bus skirtinga dėl mūsų besikeičiančių horizontų ir skirtingų klausimų, kurių mes mokomės tų daiktų klausti. Richard J. Bernstein, Beyond Objectivism and Relativism: Science, Hermeneutics, and Praxis, p. 139.
Taigi jie vis kitaip prabyla, bet vis dėlto prabyla jie.
 

Vadinasi, viena vertus, interpretacija, liejantis skirtingiems istoriniams horizontams, nevirsta vien subjektyvistinių projekcijų montažu, slepiančiu radikalaus reliatyvumo užtaisą, kita vertus, ji neredukuojama į baigtines tiesas. Viena vertus, interpretuodami visuomet atsižvelgiame į interpretuojamą praeitį – per tos praeities ateitiškumą iškyla neatskleistos pačios praeities struktūros. Tačiau, kita vertus, negalime tarti, kad ateitis iškelia tikrąją praeitį, – kaip jau minėta, nėra uždaro praeities praeitiškumo, nes praeitis atsiveria tik susitikimų su ateitimi įvykiuose (Ereignis).

Čia horizontas atsiskleidžia ne kaip ribojantis žvelgimo galimybę, bet, atvirkščiai – kaip dinamiškai atveriantis:

Istorinis žmogaus gyvenimo judėjimas yra neatsiejamas nuo fakto, kad jis niekada nėra visiškai susaistytas su kuriuo nors vienu požiūriu, taigi ir niekada negali turėti tikrai uždaro horizonto. Horizontas verčiau yra kažkas, į ką mes judame ir kas juda su mumis. Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 303.
Nuolat vyksta tokie istorinių „nutikimų“ link orientuoti praeities susitikimai su ateitimi praeinančios dabarties akimirkose. Vadinasi, praeitis, istorija verčiau artinasi mūsų link, nei traukiasi iš mūsų akiračio:
Tai, kas buvo (das Gewesene), nėra apribota praeities praeitiškumu, bet grįžta atgal kaip ateitis (Zukunft), kuri artėja mūsų link atverdama savo galimybes dabartyje (Gegenwart). Charles R. Bambach, Heidegger, Dlthey and the Crisis of Historicism, p. 267.
Toji praeitis, besiskleidžianti santykyje su savos istorinės dabarties paveiktu interpretatoriumi, vis perinterpretuojama, jos ateitiškumas neleidžia užbaigti interpretacijos proceso.
 

Vis dėlto galėtume klausti: kurlink kreipia šis procesas? Ar jis apskritai turi kryptį?

Reikia pripažinti, kad ši interpretacija orientuota kryptingai, ontocentriškai – tam tikrų tiesų, kaip giliųjų struktūrų, atverties link. Tai neužbaigiamas, tačiau įcentrintas judėjimas. Tos giliosios ontologinės struktūros nepasirodo akivaizdžiai, kaip stabiliai esančios, mat „dalykai iš prigimties save slepia, atitraukia tai, kas pirmapradiška“, tokia savo paslėptimi stimuliuodami nuolatinį, nepabaigiamą judėjimą atslėpties link. Taigi hermeneutika tiesia begalinį interpretacinį kelią tarp skirtingų laiko horizontų, kuris, viena vertus, nėra baigtinis, neleidžia „pasiekti vienos teisingos interpretacijos“ Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 118. , kita vertus, yra kryptingas, kreipia į centrą.

Tokia subalansuota interpretacija stengiamasi pakilti „į aukštesnį universalumą, kuris įveikia ne tik mūsų pačių, bet taip pat ir Kito partikuliarumą. „Horizonto“ konceptas būtent išreiškia viršesnį matymo plotį, kurį privalo turėti asmuo, besistengiantis suprasti“ Ten pat, p. 304. , ir kuriame prielaidos jau ne uždaro ribojančiame subjektyvizme, bet atveria interpretacinėms tiesoms. Skirtingiems horizontams susiliejus, iškyla naujos prasmės, pranokstančios ir subjektyvumą, ir objektyvumą. Jos lėtai skleidžiasi nepabaigiamame dabarties ir praeities pokalbyje. Galiausiai didžiojo istorijos proceso prasminiame kontekste besiliejantys horizontai konstituoja

vieną didelį horizontą, kuris juda iš vidaus ir […] už dabarties sienų, apima istorines mūsų savimonės gelmes. Viskas suvaldyta istorinėje sąmonėje ir iš tiesų apimta vieno istorinio horizonto. Mūsų pačių praeitis ir to Kito praeitis, į kurią nukreipta mūsų istorinė sąmonė, padeda formuoti šį judantį horizontą, už kurio žmogaus gyvenimas visada gyvena ir kuris determinuoja jį kaip paveldą ir tradiciją. Ten pat, p. 303.
Tokį susiliejimą galima palyginti su skirtingų metalų lydiniu, kuriame išryškėja tokios savybės, kurios sudedamuosiuose metaluose skyrium nebuvo matomos Žr. Jos De Mul, “Dilthey’s Narrative Model of Human Development: Necessary Reconsiderations after the Philosophical Hermeneutics of Heidegger and Gadamer,” p. 413. .
 

Pasiaiškinkime, ar šiame nepabaigiamame, bet „į aukštesnį universalumą“ orientuojančiame procese egzistuoja geresnės interpretacijos ar tik kitokios.

Galima tarti, jog taip interpretuojant – be galo, bet kryptingai – neatsipalaiduojama anarchiškai reliatyvizuojančiam tik kitokių interpretacijų srautui – išsaugoma pretenzija į geresnę interpretaciją. Suprantama, ši pretenzija čia nereiškia hėgeliškojo judėjimo absoliutaus pažinimo, adekvatumo sau pakopos link, kai šis judėjimas įveikia pats save. Hermeneutikoje tokia saviįveika, kaip jau matėme, neįmanoma – visada liekama istorijos viduje, todėl interpretacija nepabaigiama. Tai ką reiškia geresnė interpretacija hermeneutikoje?

Tie geresnės interpretacijos kriterijai čia nėra aiškiai apibrėžti, neverifikuojami remiantis kokiais nors akivaizdžiais kriterijais.

Filosofinės hermeneutikos autorius Gadameris bandė formuluoti laiko distanciją kaip pozityvią sąlygą, įgalinančią geresnį supratimą. Neva istorija geriau pažįstama iš distancijos, kai į įvykį pažvelgiama kaip į visumą, kai jis pasibaigęs. Tada lengviau išvengti klaidinančio stebėtojo subjektyvumo. Mat lieka tik istorinis interesas:

Ta distancija numarina lokalias, ribotas prielaidas ir leidžia tam, kas sukelia tikrą supratimą, aiškiai iškilti kaip tokiam. Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 298.
Kita vertus, galėtume prieštarauti šiai minčiai teigdami: jei mes visuomet matome savo prielaidų šviesoje, tai, įgiję didesnę istorinę distanciją, mes tiesiog matysime kitų, tolimesnių – to laiko prielaidų šviesoje.
 

Galbūt hermeneutinių interpretacijų kokybė priklauso nuo to, kiek įsitraukiama į dialoginį santykį su interpretuojama istorija, kiek atsiduodama pačiam to dialogo, kaip žaidimo, vyksmui. Tačiau ir šis kriterijus yra labai neapibrėžtas, nes to įsitraukimo negalime išmatuoti, galų gale galima tarti, kad kiekvienas įsitraukia skirtingai…

Taigi istorijos suvokimas čia skleidžiasi kaip begalinė interpretacija, kuri nereiškia bet kokio supratimo, tačiau kur geresnio supratimo kriterijus negali būti griežčiau apibrėžtas, yra tik orientuojantis. Toks neapibrėžtumas lemia, kad mes galime suprasti vis kitaip, kad galime įsitraukti į tą pokalbį-žaidimą vis kitaip. Mat mes egzistuojame kintančioje istorijoje, mūsų suvokimas visada veikiamas prielaidų, kurios pačios keičiasi istorijoje, nes liejasi skirtingi horizontai – istorija, praeitis suprantama vis iš kito horizonto, įsitraukiant į santykį su tuo horizontu vis kitaip. Tad Gadamerio teorijoje „suprasti yra visada suprasti skirtingai Richard J. Bernstein, Beyond Objectivism and Relativism: Science, Hermeneutics, and Praxis, p. 139. . Tačiau vis dėlto galėtume pridurti, jog tas vis kitoks, skirtingas supratimas čia nepaneigia geresnio supratimo galimybės – jis orientuoja tą supratimą, lemia, kad vis kitoks supratimas yra ne išsklaidytas bet kaip, o kreipiamas centro link.

Trauminės atminties patirtys: aistringos tiesos ir interpretacijų konfliktai

Pamėginkime aptartąją istoriškai paveiktos sąmonės (wirkungsgeschichtliches Bewustsein), kaip hermeneutinės situacijos sąmonės, teoriją susieti su konkrečios istorinės atminties analize ir, viena vertus, suteikti žvilgsniui į šitokią atmintį gilesnę filosofinę perspektyvą, kita vertus, filosofinę teoriją labiau susieti su konkrečia socialine praktika, į kurią ji ir orientuota pačia savo esme.
 

Suvokus, kad nėra uždaro praeities praeitiškumo, pateisinančio objektyvavimo pretenziją, ir kad visas suvokimas yra interpretacija tarp praeities ir vis atsinaujinančios dabarties, regis, galimos skirtingos interpretacijos, suteikiama natūrali teisė egzistuoti įvairių egzistencinių patirčių motyvuotoms, todėl neredukuotinoms į viena kitą sampratoms. Pabandykime pažvelgti, kiek ši skirtingas interpretacijas išlaisvinanti Gadamerio besiliejančių istorinių horizontų teorija pasiteisina ar pakoreguoja save perkelta iš vita contemplativa plotmės į vita activa plotmę.

Čia telkiamasi į traumines istorines atmintis, nes per jas geriausiai išryškėja tas skirtingas interpretacijas motyvuojančios egzistencinės prielaidos, taip pat pagrindžiama, kodėl tos interpretacijos kartais negali darniai koegzistuoti tarpusavyje, bet ima konfliktuoti, kovoti dėl geresnės interpretacijos.

Paimkime skirtingus Europos istorijų naratyvus, išsamiai gvildenamus knygoje Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis Žr. Carl Henrik Fredriksson, Almantas Samalavičius (sud.), Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis, 2010. . Šioje knygoje ypatingas dėmesys skiriamas skirtingoms, net Geležine uždanga perskirtoms, Rytų ir Vakarų Europos patirtims, išsaugojusioms nematomas sienas net po formalių sienų griūties. Mat griuvus išorinėms užtvaroms, išliko vidinės, sumūrytos iš sunkių skirtingos patirties ir atminties akmenų.

 

Stengiantis hermeneutiškai įsijausti į konkrečias patirtis, motyvuojamos skirtingos, dirbtinai nesuobjektinamos tiesos, grindžiamos savomis gelminėmis prielaidomis. Tačiau ar įmanoma tas skirtybes sutelkti į autentišką dialogą siekiant bendrų prasmių? Ar Europos Vakarai ir Rytai apskritai nori ir gali užmegzti nesuklastotą dialogą – išties vieni kitus išgirsti ir suprasti, ar jie pajėgūs kurti bendrą naratyvą, puoselėti vieningą Europos atminties kultūrą? Galbūt tokia kultūra būtų tik imitacija – nuoseklios, vienalypės, aiškios istorijos imitacija? Atsižvelgiant į patirčių skirtis, šiuo atveju verčiau reikėtų (o ir galima būtų) kalbėti daugiskaita, apie istorijas – kartais sunkiai suderinamas, besivaržančias tarpusavyje dėl galios interpretuoti praeitį, skleisti ir įtvirtinti savo tiesą.

Galėtume tarti, kad siekiama aistringai įtvirtinti savo tiesą atsisakant stengtis suprasti kitą, kvestionuojantį tą tiesą dėl savosios. Ypač tai aktualu trauminės atminties atveju: anapus Geležinės uždangos buvusios šalys iki šiol jaučia traumas, kurių kita Europos dalis dėl skirtingos patirties negali suprasti.

Vertėtų pasakyti, kad trauma yra socialinės tvarkos pažeidimas, tam tikras nenormalumas, suardantis įprastą – normalią socialinės tvarkos tėkmę. Trauminės istorijos atveria nutylėtas praeities tragedijas – holokaustą, sovietinė okupacijos prievartą, lenkų žudynes Katynėje, kitus nacių ir sovietų nusikaltimus – tai žiauriausi žmonių naikinimo būdai, koncentracijos stovyklos, marinimas badu…

 

Tokios nenormalumo, išsviedžiančio iš įprastos egzistencijos rėmų, patirtys nesileidžia lengvai iššifruojamos, paverčiamos nuosekliu naratyvu – jos yra prieštaringos, racionaliai nesubalansuotos, visada trikdančios, tarsi chaoso inkliuzas tvarkoje. Tad ir tokios atminties raiška gana sudėtinga, emociškai daugiareikšmė, provokuojanti daugiaaspektės praeities labirintus redukuoti į savos trauminės atminties prizmę. Kartais trauminė atmintis pasireiškia nesąmoningai, nėra prezentuojama, slepiasi po tylos, neigimo, atsiribojimo, pasipriešinimo ir pan. kaukėmis, yra tarsi įšalusi laike Žr. Laurie Vickroy, Trauma and Survival in Contemporary Fiction, p. 12. , apimta tam tikros praeities amnezijos Žr. Cathy Caruth, “Introduction,” p. 6. . O kartais atvirkščiai – tokios patirtys tampa aistringomis prezentacijomis, uždaromis Kitam. Pastaruoju atveju skausmingų patirčių pagrindu be galo angažuotai, aistringai formuluojamos savos tiesos, kurios greičiau provokuoja neišspręstus (gal ir neišsprendžiamus) interpretacinius konfliktus, nei leidžia dialogiškai pasiekti bendrą naratyvą. Taip įsitraukiama į aistringą kovą dėl geresnės interpretacijos nesitenkinant vien kitokių interpretacijų statusu (filosofinėje hermeneutikos teorijoje, kaip matėme, geresnės interpretacijos siekis taip pat egzistuoja, nors ir sunkiai apčiuopiamas, o čia jis tampa kovos akstinu).

Vis dėlto, suvokiant objektyvavimo neįmanomybę, aptariamoje knygoje mėginama ieškoti dialogo tarp skirtingų patirčių.

 

Vienas šios knygos autorių Timothy Snyderis vis dėlto siūlo „subalansuojant sąskaitas“ ieškoti būdo, kaip perrašyti istorinį naratyvą, kad jis aprėptų ir Rytus, ir Vakarus. Tai, autoriaus manymu,

pareikalautų akistatos su dviem esminiais Europos praeities dalykais: pirma, tektų pripažinti, kad Antrojo pasaulinio karo kančių centras buvo ne žemyno Vakaruose, o veikiau Rytuose, antra, reikėtų įsisąmoninti, kad Rytų europiečiai keturis dešimtmečius kentė komunistų prievartą, o ne kaupė europinės integracijos patirtį. Nederėtų manyti, kad paprasta atremti nacių ir sovietų teroro istorinę jėgą. Timothy Snyder, „Subalansuojant sąskaitas: kaip suderinti ES plėtrą su europinio solidarumo gilinimu?“, p. 24.
Tačiau mes galėtume klausti: kiek toks „sąskaitų subalansavimas“ įmanomas de facto lygmenyje? Kiek realus abipusis į tarpusavio supratimą orientuotas šalių dialogas, reikalaujantis, viena vertus, įsijausti į Kito traumas, kita vertus, pripažinti savo kaltes? Ar apskritai priimtina nuostata stengtis suprasti Kitą?

Antai Clausas Leggewie straipsnyje „Mūšio laukas – Europa“ taip pat svarsto bendros istorinės sąmonės problemą:

Europos tautos sukūrė gausybę didžiųjų pasakojimų ir mitų, užtikrinančių solidarumą tarp nustatytų savo sienų. Tačiau kokie suvienytos Europos reikalai? Kokiu požiūriu jos atmintis yra „padalyta“? Ar europinė atmintis yra padalyta tarp Europos tautų kaip „bendrai valdoma atmintis“? Ar vis dėlto europinė atmintis vieną Europos tautą atskiria nuo kitos, sukurdama „skiriamąją atminties sieną? Claus Leggewie, „Mūšio laukas – Europa: transnacionalinė atmintis ir europinis tapatumas“, p. 100–102.
Tokios nematomos, tačiau tvirtos „skiriamosios atminties sienos“ neleidžia brėžti griežtų pažangos linijų orientuojantis vien į formalius šalių laimėjimus (sienos griuvo, bet ar griuvo vidinės sienos?) – verčiau ragina atkreipti dėmesį į jaučiamą įtampą keliantį tarpusavio nesupratimą.
 

Štai straipsnyje „Išsivadavimo fantazijos žvelgiant iš Vidurio Europos perspektyvos“ pabrėžiama, kad Vakarai neįstengia suprasti Vidurio Rytų Europos dėl skirtingos 1968-ųjų revoliucijos patirties Paryžiuje ir Prahoje.

Vienoje Europos pusėje vyko smagios intelektualų riaušės niūriame kultūrinės revoliucijos kontekste, o kitoje, atitvertoje geležine uždanga, egzistenciškai kovota už politinę laisvę, testuojant atitvėrimo nuo pasaulio stiprumą. Kad geležinė uždanga nuausta ne tik iš ideologijos, patvirtino Raudonosios armijos tankai Prahoje. Po to reikėjo ilgai laukti devintojo dešimtmečio… Tomas Kavaliauskas, „Išsivadavimo fantazijos žvelgiant iš Vidurio Europos perspektyvos“, p. 50.

Karlas Schlögelis tekste „Atminties vietos ir sluoksniai“ svarsto: gal, nepaisant didžiulių čia išryškėjusių skirtumų, sąlygotų skirtingų egzistencinių patirčių, vis dėlto įmanoma vieninga europinė atminties erdvė, mat Vidurio Rytų Europa jau nebėra kalinė, pavydžiai ir kartu beviltiškai žvelgianti Vakarų pusėn, o kita vertus, ir vakariečiai ėmė labiau domėtis „kita“ kitos Europos pusės atmintimi, kaip „patirties ir žinių vieta“ Karl Schlögel, „Atminties vietos ir sluoksniai: požiūriai į Rytų Europą“, p. 131. , „kraštutinumų amžiaus“ zona, paženklinta išskirtinės dvigubos okupacijos patirties. Tačiau vis dar stinga gilesnio įsijautimo ir tarpusavio supratimo į kitą kitokią patirtį. Kartais žvelgiama į kitokybę verčiau kaip į egzotikos objektą nei kaip į supratimo vertą dialogo partnerį.

 

Matome, kad hermeneutinė pastanga suprasti Kitą konkrečiai analizuojant istorines atmintis vis susiduria su, regis, sunkiai įveikiama (jei iš viso įveikiama) skirčių siena. De facto neištrinamos skirtys sukuria skirtingus perspektyvų centrus, lemia jautrumą skirtingoms temoms. Nuostata priimti dialogo, kaip nuoširdaus siekio suprasti vienas kitą, sąlygas, pastanga įsitraukti į tą dialogą, jame ieškoti gilesnių, neuždarančių vien subjektyvume atverčių, – visa tai pasirodo sunkiai įgyvendinama vita activa – atminties politikos plotmėje.

Prisimindami „neįmanomus“ filosofų Gadamerio ir Derrida debatus Šie dabatai vyko 1981 m. Paryžiuje, Goethe’s institute, Sorbonos universitete, kai Philippe Forget simpoziume apie „Tekstą ir interpretaciją“ pamėgino suvesti Gadamerį ir Derrida, konfrontuojančių tarpusavyje filosofinės hermeneutikos ir dekonstrukcijos teorijų autorius, akis į akį, į dialoginę situaciją, provokuodamas jų pokalbį klausimais dėl pačios hermeneutikos ir dekonstrukcijos santykio galimybės. Iš hermeneutinės Gadamerio perspektyvos šį santykį mėginama užmegzti aptinkant net dekonstrukcijos elementų hermeneutikoje, tačiau dekonstrukcinės pozicijos tikslas – ne siekti atrasti ryšį, o jį suardyti. Šių debatų pagrindu išleistas straipsnių rinkinys: Diane P. Michelfelder, Richard E. Palmer (eds., trans.), Dialogue & Deconstruction: The Gadamer – Derrida Encounter, 1989. , galėtume tarti, kad dažnai vadovaujamasi ne tiek gadameriška hermeneutine nuostata suprasti Kitą, kiek dekonstrukcine nuostata ardyti to supratimo galimybę. Pagal šią tradiciją ne tik kad nesiekiama suprasti Kito, bet net atvirkščiai – siekiama jo nesuprasti, nes to Kito supratimas grasintų savai pozicijai. Vertėtų patikslinti, jog interpretuojant istorinę atmintį, niekada neatsiduodama deridiškajai dekonstrukcinei skaldymo aistrai, besimėgaujančiai vien savimi pačia, – išsaugomas tam tikras pozityvumo momentas, mat siekiama įtvirtinti savą supratimą kaip pozityvų.

 

Tačiau tik uždaras tokių pozityvumų tvirtinimas, ištremiantis kitus į nesueinančių skirčių erdves, reikštų, kad hermeneutinė dialogo filosofija šioje plotmėje nerealizuoja savo tikslų. Ar vis dėlto įmanomas tam tikras hermeneutinis dialogas tarp skirtingų atminčių, kaip bando klausti ir minėti knygos Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis autoriai? Ar tarp skirtingomis egzistencinėmis prielaidomis motyvuotų, kartais susipriešinusių, trauminių atminčių įmanoma bent pradėti bendro supratimo siekiantį pokalbį?

Aišku, kad tokių skirtingų patirčių negalima pagal pareikalavimą apibendrinti kaip bendro „paneuropinio naratyvo“ Karl Schlögel, „Atminties vietos ir sluoksniai: požiūriai į Rytų Europą“, p. 129. . Galime tik ieškoti būdų, kaip išlaviruoti tarp dirbtinių bendrumų ir riboto subjektyvumo, svarstyti, ar išties įmanoma įveikti varžančio subjektyvumo ribą, pasiekti nesuklastotą anapussubjektyvistinį – „aukštesnįjį universalumą“, iškeliamą filosofinės hermeneutikos teorijoje, ir kiek apskritai jo siekiama. O gal, įdėmiau pažvelgus, tektų pripažinti, jog to „viršesnio matymo pločio, kurį privalo turėti asmuo, besistengiantis suprasti“ Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 304. , atminties politikoje dažnai nė nesistengiama įgyti arba jis tik imituojamas siekiant pragmatiškai įtvirtinti savą subjektyvumą?

Atrodo, kad neretai vita activa plotmėje nutrinama riba tarp bendrumą užtikrinančio „aukštesnio universalumo“ ir subjektyvistinių projekcijų paverčiant tą „universalumą“ apsukrių manipuliacijų objektu. Kita vertus, vienas minėtos knygos autorių – Schlögelis – įžvalgiai siūlo mėginti ne dirbtinai siekti atminties bendrumo sukuriant bendrą istoriją, o verčiau kurti „erdvę, kurioje nekiltų pavojus net skirtingiausioms istorijos interpretacijoms ir besivaržantiems nacionaliniams naratyvams“ Karl Schlögel, „Atminties vietos ir sluoksniai: požiūriai į Rytų Europą“, p. 141. .

 

Pasitelkime konkretų pavyzdį tokio mėginimo užmegzti dialogą tarp skirtingų, besivaržančių naratyvų – Gegužės 9-osios atvejo analizę, kai kaktomuša susiduria Baltijos šalių okupacija versus išvadavimo tiesos. Šio aistringo interpretacinio konflikto atspindžius jaučiame taip pat akademiniuose debatuose. Tai atskleidžia reprezentatyvus Tomo Kavaliausko pokalbis su rusų politinės filosofijos akademiku Borisu Kapustinu, kuris aiškiai linksta interpretuoti Gegužės 9-ąją kaip sovietinio išvadavimo gėrį, nesutikdamas su pašnekovu, šią datą interpretuojančiu kaip sovietinę okupaciją:

Borisas Kapustinas:
Leiskite man nekomentuoti naujo Baltijos šalių demokratijos projekto, kuris padėtų naujai interpretuoti Gegužės 9-ąją. Manau, būdamas rusas, turiu susitelkti ties Rusijos negerovėmis, o kitką palikti kitų nuožiūrai. Antraip kaipgi atskirsime patriotizmą nuo nacionalinio kvailumo ir trumparegystės? Tačiau ar iš tikrųjų Rusija ir Baltijos šalys Gegužės 9-ąją skirtingai traktuoja todėl, kad rusams tai pergalės prieš fašizmą diena, o Baltijos šalims – antrosios komunistų okupacijos pradžia? Neaptarinėsiu, koks rusų procentas giria (Stalino) komunizmą ir kodėl jis tapo toks populiarus po 10-ajame dešimtmetyje šalį nusiaubusio liberalaus kapitalizmo. Man įdomu, ar minėta antitezė, interpretuojant Gegužės 9-ąją, reiškia, kad žvelgiant iš Baltijos šalių perspektyvos fašizmas nėra blogis?
Tomas Kavaliauskas:
Patikslinsiu: Baltijos šalims fašizmas be išlygų yra blogis. Lietuva pripažino kolaboravusi su naciais, vykdant Holokaustą, per kurį nužudyta apie 220 000 žydų Lietuvos teritorijoje. Prezidentas Algirdas Brazauskas, nuvykęs į Izraelį, atsiprašė už tai visos žydų tautos, dabartinis premjeras Andrius Kubilius pažadėjo 141 milijono litų finansinę kompensaciją žydų bendruomenėms. O kad Baltijos šalyse Gegužės 9-oji neturi tokios pačios pergalės prasmės kaip Rusijoje, lėmė tragiška trijų okupacijų patirtis. Štai kodėl kalbu apie hermeneutines pastangas, kurios padėtų jautriai suvokti skirtingas Gegužės 9-osios perspektyvas ir istorinės atminties prielaidas. Manyčiau, kaip Kristupo Kolumbo išsilaipinimas vieniems buvo atradimas, o kitiems užkariavimo pradžia, taip ir Gegužės 9-oji, deja, ne visiems, net ir išvaduotiems, atnešė pergalės džiaugsmą…