• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Hermeneutika anapus objektyvizmo ir reliatyvizmo: trauminės atminties patirtys

Borisas Kapustinas:
Supratau: nors daugelis buvusių Baltijos Waffen-SS narių, jų gynėjų ir advokatų fašizmo nelaiko blogiu, tai neatspindi Baltijos šalių oficialaus požiūrio, nes Lietuva oficialiai pripažino kaltę dėl kolaboravimo su naciais naikinant žydus. Jei taip, tada kodėl Gegužės 9-oji vienpusiškai matoma išimtinai kaip okupacijos emblema ir kaip skausmo šaltinis, tarsi nebūtų nieko pagirtina tame, ką ši pergalė simbolizuoja?

Nejau nieko pagirtina ir tuo atžvilgiu, kad Lietuva atgavo Vilnių 1939 m. spalio 10 d. ir tas atgavimas istoriškai buvo užantspauduotas 1945-ųjų gegužės 9-ąją? Ką ši vienpusė Gegužės 9-osios interpretacija reiškia Baltijos regiono projektui, kuriant nacionalinę valstybę, o ypač įtvirtinant legitimuotas fikcijas (čia prisiminčiau ankstesnę pastabą apie Derrida fikcijų koncepciją ir tai, kaip Rusija tą koncepciją naudoja Gegužės 9-ajai)? Ar tai nėra taip pat apgailėtinai vienpusiška? Boris Kapustin, Tomas Kavaliauskas, „Apie laiko dvasią: švelnias utopijas ir agresyvias fikcijas po nežinomybės skraiste“.

Ar šį pokalbį galėtume vadinti „neįmanomais debatais“? Diskutuoti mėginama, nėra nuostatos a priori dekonstruoti kitą, atvirkščiai – bent iš dalies stengiamasi suprasti vienas kitą (tai rodo patikslinantys vienas kitą pašnekovų klausimai ir atsakymai). Kita vertus, dialogo partneriai nesiliauja laikęsi skirtingų, net priešingų aistras keliančio istorinio įvykio interpretacijų, vadinasi, jie nepasiekia jokios „bendros tiesos“. Tačiau, regis, primygtinai jos ir nesiekia. Tik stengiasi diskutuoti atviroje skirtims erdvėje.

 

Tokia atvirumo kitokiam Kitam nuostata leistų dirbti „atminties darbą“ nuolat perinterpretuojant skirtingą atmintį, diskutuojant dėl jos Žr. Irena Šutinienė, „Trauma ir kolektyvinė atmintis: sociokultūrinis aspektas“, p. 57–62. ir šitaip siekti tam tikro skirtis apimančio bendrumo, dialogo, kuriame Kitas neužgniaužiamas, atvirkščiai – suteikiama jam erdvė skleistis kaip kitam, tačiau neuždaram savo kitume. Šiuo požiūriu yra vertinga pastanga siekti hermeneutinio dialogo, bet ne kaip abiem pusėms bendros tiesos, o kaip gebėjimo toleruoti skirtis, priimti Kitą kaip kitą, neredukuojant jo skirtingumo į vien subjektyvias savo nuostatas. Mat bendrų tiesų ieškojimas, kaip matėme, dažnai pasirodo utopiškas arba išsigimsta į Kito asimiliaciją, kai vienas susilpnina arba atsisako savo pozicijos dėl kito (tai reiškia, kad nebelieka ir abipusio dialogo). Tiesa, ir ši tolerancija neturėtų virsti indiferencija, tiesiog Kito ignoravimu, vedančiu prie atomizuotos skirčių bendruomenės.

Galbūt mūsų dialogo pastanga taptų produktyvesnė, jei išmoktume laviruoti tarp dirbtinio bendrumo ir atomizuotų skirčių, priimdami skirties pleištą kaip praturtinantį dialogą, kita vertus, neišlaisvindami skirčių vien dekonstrukcinei autoteliškai žaismei, atpalaiduotai nuo bet kokių jungčių. Toks laviravimas dialogą padarytų dinamišką, atvirą vis naujoms, netikėtoms, galbūt sukrečiančioms prasmėms, kartu įgalintų skirtis darniai koegzistuoti. Taip laviruojant galbūt mums pavyktų įgyti ir tą universalesnį matmenį, apie kurį kalba hermeneutinė filosofija. O gal tai ir utopija, tačiau utopijos kartais taip pat būna vertingos, net ir suvokiant jų utopiškumą…

 

Išvados

Hermeneutiškai įsisąmoninus pamatinę egzistencialumo bei istoriškumo prielaidą, tai, kad žmogus, kaip heidegeriškasis Dasein, yra įmestas į konkrečią egzistenciją, todėl visada žvelgia iš vidaus – savo horizonto, savos perspektyvos, sudūžta proto sukurtos metafizinės pretenzijos įgyti objektyvią istorinę atmintį.

Suvokus istorinę praeitį kaip skirtingų horizontų – interpretatoriaus istorinio horizonto ir interpretuojamo istorinės praeities horizonto – liejimąsi dialoginiame vyksme, atsiribojama ne tik nuo objektyvistinio, bet ir nuo subjektyvistinio bei reliatyvistinio požiūrio: interpretacija, liejantis skirtingiems istoriniams horizontams, neredukuojama į objektyvias, „teisingumą“ užtikrinančias tiesas, kita vertus, ji nevirsta ir vien subjektyvistinių projekcijų montažu, slepiančiu radikalaus reliatyvumo užtaisą.

Praeities suvokimui būdingas ateitiškumas, kuris neleidžia užbaigti interpretacijos proceso: praeitis vis perinterpretuojama iš besikeičiančios ateities, virstančios dabartimi, perspektyvos. Tokia begalinė interpretacija nereiškia bet kokio supratimo, tačiau joje geresnio supratimo kriterijus negali būti griežčiau apibrėžtas, būna tik orientuojantis. Todėl mes galime suprasti vis kitaip. Vis dėlto tas vis kitoks, skirtingas supratimas čia nepaneigia geresnio supratimo galimybės – jis orientuoja tą supratimą, lemia, kad vis kitoks supratimas yra ne išsklaidytas bet kaip, o kreipiamas centro link.

 

Istorinių horizontų liejimosi sampratą susiejus su konkrečios istorinės atminties analize, išryškinamas bei hermeneutiškai motyvuojamas istorinių patirčių skirtingumas, kuris nesileidžia dialogiškai padaromas rišliu naratyvu.

Trauminių istorinių patirčių pagrindu formuluojamos aistringos tiesos, kurios verčiau provokuoja neišspręstus (gal ir neišsprendžiamus) interpretacinius konfliktus, nei skatina ieškoti bendrų tiesų. Vita activa – atminties politikos plotmėje stokojama pačios hermeneutinės nuostatos priimti dialogo, kaip nuoširdaus siekio suprasti vienas kitą, sąlygas, nesistengiama angažuotai įsitraukti į tą dialogą, jame ieškant gilesnių, „viršesnio matymo pločio“ atverčių. Nusitrina riba tarp bendrumą užtikrinančio „aukštesnio universalumo“ ir subjektyvistinių projekcijų, paverčiant tą „universalumą“ apsukrių manipuliacijų objektu. Panyrama į aistringą kovą dėl geresnės interpretacijos nesitenkinant vien kitokių interpretacijų statusu.

Vis dėlto hermeneutinis dialogas gali būti bent iš dalies įgyvendintas vita activa plotmėje, jei jį suprasime ne kaip pasiektas bendras tiesas, o kaip gebėjimą toleruoti skirtis, priimti Kitą kaip kitą neredukuojant jo skirtingumo į vien subjektyvias savo nuostatas, kartu saugantis, kad ši tolerancija nevirstų indiferencija, tiesiog Kito ignoravimu, vedančiu prie atomizuotos skirčių bendruomenės. Tinkamas laviravimas tarp dirbtinio bendrumo ir atomizuotų skirčių dialogą padarytų dinamišką, atvirą vis naujoms, netikėtoms, galbūt sukrečiančioms prasmėms, kartu leistų skirtims darniai koegzistuoti, galbūt net pasiekti hermeneutinės filosofijos iškeliamą universalesnį matmenį.

 

Literatūra

  • Aleksandravičius, Povilas, „Heideggerio jaunystės filosofija: nuo amžinybės garbinimo iki laiko suabsoliutinimo“ (pabaiga), Logos, 67, 2011, p. 23–36.
  • Aleksandravičius, Povilas, „Heideggerio jaunystės filosofija: nuo amžinybės garbinimo iki laiko suabsoliutinimo“ (pradžia), Logos, 66, 2011.
  • Bambach, Charles R., Heidegger, Dlthey and the Crisis of Historicism, Ithaca, New York: Cornell University Press, 1995.
  • Bernstein, Richard J., Beyond Objectivism and Relativism: Science, Hermeneutics, and Praxis, United States of America: University of Pennsylvania Press, 1983.
  • Betti, Emilio, Die Hermeneutik als allgemeine Methodik der Geisteswissenschaften, Tübingen: JCB Mohr (Paul Siebeck), 1972.
  • Boucher, David, History, Historicism, and Hermeneutics, Texts in Context: Revisionist Methods for Studying the History of Ideas, Dordrecht: Martinus Nijhoff Publishers, 1985.
  • Caruth, Cathy, “Introduction” | Cathy Caruth (ed.), Trauma: Explorations in Memory, Baltimore and London: The Johns Hopkins University Press, 1995.
  • Fredriksson, Carl Henrik; Almantas Samalavičius (sud.), Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis, Vilnius: Kultūros barai, 2010.
  • Gadamer, Hans-Georg „Filosofija ir literatūra“ | Hans-Georg Gadamer, Istorija. Menas. Kalba, sudarė ir vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999.
  • Gadamer, Hans-Georg, Grožio aktualumas: menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė, vertė Giedrė Grinytė, Vilnius: Baltos lankos, 1997.
  • Gadamer, Hans-Georg, Truth and Method, translated by Joel Weinsheimer, Donald G. Marshall, first translation by William Glen-Doepel, London, New York: Continuum, 2004.
  • Heidegger, Martin, Being and Time, translated by John Macquarrie, Edward Robinson, Basil Blackwell Publisher Ltd„ 1962.
  • Heidegger, Martin, Ontology – The Hermeneutics of Facticity, translated by John van Buren, Bloomington, Indianapolis: Indiana University Press, 1999.
  • Herakleitas, Fragmentai, vertė Mantas Adomėnas, Vilnius: Aidai, 1995.
  • Hirsch, Eric Donald, Validity in Interpretation, Yale University Press, 1967.
  • Kapustin, Boris; Tomas Kavaliauskas, „Apie laiko dvasią: švelnias utopijas ir agresyvias fikcijas po nežinomybės skraiste“, Kultūros barai, nr. 3, 2011, p. 6–14 [žiūrėta 2011 birželio 22 d.].
  • Kavaliauskas, Tomas, „Išsivadavimo fantazijos žvelgiant iš Vidurio Europos perspektyvos“ | Carl Henrik Fredriksson, Almantas Samalavičius (sud.), Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis, Vilnius: Kultūros barai, 2010.
  • Kuzmickas, Bronislovas, „Tradicija ir inovacija modernybės ir postmodernybės požiūriu“, Logos, 67, 2011.
  • Leggewie, Claus, „Mūšio laukas – Europa: transnacionalinė atmintis ir europinis tapatumas | Carl Henrik Fredriksson, Almantas Samalavičius (sud.), Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis, Vilnius: Kultūros barai, 2010.
  • Michelfelder, Diane P.; Richard E. Palmer (eds., trans.), Dialogue & Deconstruction: The Gadamer – Derrida Encounter, Albany: State University of New York Press, 1989.
  • Mul, Jos De, “Dilthey’s Narrative Model of Human Development: Necessary Reconsiderations after the Philosophical Hermeneutics of Heidegger and Gadamer, Man and World, no 24, 1991.
  • Rockmore, Tom, “Gadamer, Rorty and Epistemology as Hermeneutics,” Laval théologique et philosophique, vol. 53, 1997, p. 119–130.
  • Schlögel, Karl, „Atminties vietos ir sluoksniai: požiūriai į Rytų Europą“ | Carl Henrik Fredriksson, Almantas Samalavičius (sud.), Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis, Vilnius: Kultūros barai, 2010.
  • Snyder, Timothy, „Subalansuojant sąskaitas: kaip suderinti ES plėtrą su europinio solidarumo gilinimu?“ | Carl Henrik Fredriksson, Almantas Samalavičius (sud.), Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis, Vilnius: Kultūros barai, 2010.
  • Spengler, Osvald, The Decline of the West, Oxford University Press, 1991.
  • Šutinienė, Irena, „Trauma ir kolektyvinė atmintis: sociokultūrinis aspektas“, Filosofija ir sociologija, nr. 1, 2002, p. 57–62.
  • Vickroy, Laurie, Trauma and Survival in Contemporary Fiction, USA: The University of Virginia Press, 2002.
 

Hermeneutics beyond Objectivism and Relativism: Experiences of Traumatic Memory

  • Bibliographic Description: Rūta Bagdanavičiūtė, „Hermeneutika anapus objektyvizmo ir reliatyvizmo: trauminės atminties patirtys“, @eitis (lt), 2016, t. 386, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Rūta Bagdanavičiūtė, „Hermeneutika anapus objektyvizmo ir reliatyvizmo: trauminės atminties patirtys“, Logos, 2014, nr. 79, p. 6–19, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Vytauto Didžiojo universitetas.

Summary. In this article the hermeneutical theory of the understanding of the historical is applied to the analysis of traumatic historical memories. There is an important hermeneutical precondition of existentiality, also a hermeneutical look from the inside, which breaks pretensions to understand history objectively. The text analyses Gadamer’s theory of the fusion of different historical horizons as a balancing between objectivism and relativism and as directed to understanding a “higher Universality.” This text highlights futureness that does not put an end to the process of interpretation. Such a theory of understanding history is useful to analyze concrete traumatic historical memories. These experiences stimulate passionate truths that provoke conflicts of interpretations instead of directing people towards “higher” truths. This article shows the friction between such “universality” and subjective projections paved by pragmatic manipulations. This article discusses the possibility of realizing the principle of a hermeneutical dialogue on the platform of a politics of memory; but this principle should not be understood as striving to common truths but to a harmonious coexistence of differences.

Keywords: traumatic memories, passionate truths, interpretations, dialogue, Hans-Georg Gadamer.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė