Straipsnis „Transgender“ subjektų reprezentacija meninėse produkcijose: „camp“ jautrumo realizavimas ir natūralizacijos, subversyvumo įveiksminimas

  • Bibliografinis aprašas: Gintarė Narauskaitė, „Transgender subjektų reprezentacija meninėse produkcijose: camp jautrumo realizavimas ir natūralizacijos, subversyvumo įveiksminimas“, @eitis (lt), 2016, t. 475, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesni leidimai: Gintarė Narauskaitė, „Transgender tapatybių diskursas: camp estetikos, lyties performatyvumo teorinės perspektyvos“, Logos, 2015, nr. 82, p. 216–222, nr. 83, p. 210–217, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.
Santrauka: Straipsnyje apžvelgiamos teorinės lyties performatyvumo, camp jautrumo koncepcijos ir jų sąsajos su translytiškumo (aptariant drag queens, transseksualumą) diskursu. Pirmiausia aptariama J. Butler suformuota lyties performatyvumo teorija, kurios kontekste aktyviai išryškinamas lyties kaip citavimo praktikos, nuolatinio atlikimo aspektas. Remiantis šia nuostata, straipsnyje akcentuojama, kad nėra autentiškos, vienintelės teisingos lytiškumo formos, kadangi visų subjektų lytiškumas yra socialinis, istorinis, kultūrinis konstruktas. Lyties performatyvumo konceptas taip pat tampa forma, galinčia paremti natūralizuojančios galios hegemoniją. Taigi normalizuojančios galios laukas vienus individus (heteroseksualūs, konvencionalūs vyriški / moteriški vyrai / moterys) pripažįsta teisingais, autentiškais, o kitus traktuoja kaip klaidingus, netinkamus (translyčiai, neheteroseksualios orientacijos subjektai). Per nuolat kartojamus performatyvius aktus palaikoma tradicinė vyriškumo / moteriškumo binarija, stereotipai ir normatyvai, nurodantys, kokios turi būti šios kategorijos. Tačiau suvokimas, kad lytis yra sukonstruota, jau atskleidžia subversyvumo dėmenį, kadangi tai akcentuojant idealizuojamos tapatybės yra sukurtos, tad jų statusas taip pat gali būti ir pakeistas, tai nėra iš anksto nulemtas dėmuo, bet yra konstruktas. Tradicinių lytiškumo normų apropriacija, lyčių binariškumo išardymas, kurį įaktyvina translyčiai subjektai, taip pat demonstruoja lyties daugialypumą, transgresyvumą ir fragmentiškumą. Pažymėtina, kad camp jautrumui taip pat būdingi šie teiginiai. Dekoratyvi, stilizuota, teatrališka, įmantri camp estetika, kurioje gausu parodijos elementų, gali būti suvokiama tik kaip estetinis vienetas, tačiau taip pat gali tapti ir subversyvia praktika.

Pagrindiniai žodžiai: lyties performatyvumas, camp jautrumas, camp estetika, drag queens, translytiškumas, subversyvumas.
 

Įvadas

Šiuolaikiniame, itin kaičiame ir daugialypiame pasaulyje, kuriame sunku nubrėžti ribą tarp postmodernumo ir postpostmodernumo, vis iš naujo produkuojami įvairialypiai tapatybiniai daugiai, kuriuose išryškėja seksualinės, lytinės, rasinės, klasinės, etninės ir kitos tapatybės. Atskiri individai, veikdami socialinėse realybėse, kuria žaidybiškumu paremtas performatyvias praktikas, kasdieniai lytiškumo, seksualumo performatyvūs pasirodymai įsteigia vis naujas erdves, kuriose susipina skirtingos queer ir normatyvinių subjektų tapatybės. Nors laiko atžvilgiu esame nutolę nuo 1969 m. Niujorke įvykusių gėjų ir lesbiečių riaušių su policija, atvėrusių naują savivokos kelią, grindžiamą lygių teisių, kultūrinio ir socialinio prieinamumo reikalavimais (šis įvykis tapo oficialia politinio homoseksualų judėjimo pradžia) Žr. Simon Hall, “The American Gay Rights Movement and Patriotic Protest,” p. 545. , tačiau vis dar egzistuojame natūralizacija Šio teksto kontekste natūralizaciją reikėtų suvokti kaip normalizaciją, asimiliaciją. Kadangi socialinėje tikrovėje tradicine vertybe pripažįstamas heteroseksualumas, vientisas ir nuosekliai atliekamas moters ir vyro lytiškumas pagal biologinę lytį, o šie dėmenys akcentuoja natūralumo, autentiškumo aspektus, tokioje visuomenėje taip pat siekiama subjektus suvokti tik kaip heteroseksualius tradicinius vyrus ir moteris, taigi siekiama juos natūralizuoti, suvienodinti su tradiciniais heteroseksualiais vyrais ir moterimis. , stigmatizacija paremtame pasaulyje. Pažymėtina, kad tie asmenys, kurie neatitinka tradicinio heteroseksualaus vyro ir moters portreto, yra ne tik stigmatizuojami, bet juos siekiama pakeisti, natūralizuoti, suvienodinti su įprastomis seksualinėmis, lytiškumo formomis, kurios suvokiamos kaip natūralios ir autentiškos. Tačiau šioms marginalizuojančioms hegemoninėms jėgoms atsvara tampa subversyvumas ir jas dekonstruojančios praktikos. Šiame kontekste itin reikšmingą vietą užima performatyvumo, transgender sąvokos, kurios rekontekstualizuoja tapatybių, jų išraiškos, veikimo būdų pasaulyje suvokimą. Šalia šių sąvokų taip pat iškyla ir camp jautrumo apibrėžimas, dažnai siejamas su queer subkultūromis. Nors S. Sontag, pirmoji prabilusi apie camp jautrumą, akcentuoja jo apolitiškumą, tačiau šios nuostatos kritika atveria naujas teorines ir praktines perspektyvas, kur camp pasirodo ir kaip kvestionuojanti veikla, ardanti hegemoninę santvarką, pavyzdžiui, heteronormatyvumo konstruktą. Taigi galima pažymėti, kad 1960–1970 m. iškilusią tapatybių politiką lydėjo nauji socialiniai judėjimai, tokie kaip feminizmas, homoseksualų išsilaisvinimas, politizuojantys ir akcentuojantys tapatybių socialinį konstruktyvizmą, kuris kvestionuoja įteisintas hegemonizuotas natūralumo, stabilumo normas, taikomas seksualumui, lytiškumui, rasei, klasei Žr. Tim Edwards, Cultures of Masculinity, p. 88. . Pats postmodernizmas tampa ne tik erdve, bet ir būsena, sudėtingu, daugialypiu kompleksu, kuriame pirmumas teikiamas formai, paviršiui, išraiškai, o ne turiniui ar prasmei, postmodernistinėje pasaulėžiūroje kyla daug diskusijų apie autentiškumą ir simuliakrus.
 

Aptariant straipsnio teorinį lauką galima paminėti pavienius reikšmingus mokslinius tekstus, kuriuose minimaliai pristatomas camp jautrumas ar transseksualumo kontekstas. Pavyzdžiui, N. Arlauskaitės straipsnis apie Mae West fenomeną „Kaip padaryta „Mae West“: Kempas ir naratyviniai ekscesai“, ar lyties pakeitimo, įteisinimo, santuokos sudarymo aspektus analizuojantys magistriniai darbai, sveikatos mokslų srities straipsniai, pristatantys transseksualumą kaip sveikatos sutrikimą (A. Seibutytė, „Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) ypatumai (literatūros apžvalga)“) ar transseksualumo diagnostikos aspektus (B. Burba, A. Dovydaitytė, V. Grigaliūnienė, R. E. Jusiūtė, „Transseksualumo diagnostikos problemos: atvejo pristatymas“). Tačiau Lietuvos moksliniame diskurse vis dar mažai dėmesio skiriama svarbioms socialinėms, kultūrinėms teorijoms kaip lyties performatyvumas (J. Butler), camp estetikos (S. Sontag) gairės ar translyčių subjektų reprezentacijoms, problematikai. Taigi šiuo straipsniu siekiama paaiškinti lyties performatyvumo teorijos, camp estetikos bei transgender sąvokas, apibūdinti šių trijų dėmenų tarpusavio sąsajas. Apžvelgti ir pristatyti lyties performatyvumui būdingus teiginius, kurie reprezentuoja tai, kaip per performatyvius aktus, citavimo praktikas konstruojamos ir palaikomos normos, įgalinančios veikti natūralizuojančios galios aparatą. Paaiškinti, kaip suvokimas, kad lytiškumas taip pat yra socialinis konstruktas, destabilizuoja lyties stabilumo, natūralumo įprasminimą bei kaip performatyvūs aktai, kuriuos atlieka transgender subjektai, įveiksmina inversiją bei subversyvumą. Išskirti ir apibendrinti kaip stilizuoti, camp estetiką atspindintys drag queens performansai ardo binarinę lyčių sistemą, kaip moteriškumo lyties performansas įaktyvina žaidybiškumą, parodiją ir procesualumo malonumą.

Pažymėtina, kad šis mokslinis straipsnis yra pirmasis Logos žurnale, kuriame analizuojamos transgender, camp jautrumo, lyties performatyvumo teorinės perspektyvos. Šis analitinis apžvalginis straipsnis yra teorinis įvadas, kuriame aptariami teoriniai konceptai gali būti sėkmingai taikomi analizuojant įvairias menines produkcijas, pavyzdžiui, kino filmus ar spektaklius, kuriuose veikiantys translyčiai subjektai įveiksmina camp jautrumui ir lyties performatyvumui būdingus aspektus.

 

Camp, transgender ir lyties performatyvumo apibrėžimas bei teorinės sąsajos

XX a. pabaigoje išplėtota queer teorija ir studijos turėjo lemiamą įtaką ne tik netradicinių seksualinių, bet ir visų marginalizuotų tapatybių kontekstuose. Queer terminas įgavo naują prasmę (atmetama pejoratyvinė termino reikšmė) ir apėmė plačius tapatybinius arealus, kur, be abejo, skiriama reikšminga vieta ir seksualumo, lytiškumo kategorijoms. Kaip nurodo queer studijų pradininkas A. Doty: „queer pripažįsta ne tik skirtingus būdus būti gėjumi ar lesbiete, bet taip pat apima ir kitas ne mažiau svarbias mažumas, kaip biseksualus, drag queens, kitus translyčius subjektus“ Ann-Marie Cook, “More Than Just a Laugh: Assessing The Politics of Camp in The Adventures of Priscilla, Queen of the Desert,” p. 13–14. . Itin platus transgender (translytis) terminas, koreliuojantis su įvairialypiais būdais išreikšti savo lytinę tapatybę, akcentuoja konfrontaciją su biologine / prigimtine lytimi, ardo nusistovėjusį lyčių binarizmą. Taigi toks tranzitinis būvis, apimantis įvairias variacijas, kaip drag queen, drag king, androginiškumas, lyčių binariškumą neigiantys asmenys, taip pat įtraukia ir radikalų transgender būvį, t. y. transseksualumą (transmoteris (biologiško vyro virsmas moterimi, Male to Female), transvyras (biologiškos moters virsmas vyru, Female to Male). Taip pat galima teigti, kad transgender terminas taikomas tiems asmenims, kurie identifikuojasi ar gyvena kaip priešinga (kita, ne biologinė) lytis, arba taikant hormonų terapiją, atliekant lyties pakeitimo opercijas, arba ne Žr. Judith Butler, Undoing Gender, p. 6. . Kaip rodo šie teiginiai apie trangender kategoriją, šie subjektai egzistuoja tranzitinėje, liminalioje stadijoje. Dėl transgender daugialypumo, nepertraukiamo fluidiškumo ir gilaus pasipriešinimo biologinės lyties duotybei, trans subjektai traktuojami kaip trečioji lytis (šalia vyro ir moters). Tačiau lyčių teoretikė J. Butler prieštaraudama nurodo, kad transgender nėra trečioji lytis, bet tam tikras perėjimas tarp lyčių, tai tarpinė lytinė figūra, kuri nėra supaprastinama iki binarinių moters ir vyro lyties kategorijų Žr. ten pat, p. 43. . Nors transseksualai ir drag queens apibrėžiami transgender terminu, vis dėlto tai dvi skirtingos kategorijos. Drag queens, kurie pagal prigimtį yra vyrai, įkūnija hiperbolizuotą moteriškumą, įveiksmina moters lyčiai priskiriamus vaidmenis dažniausiai įvairaus pobūdžio šou programose ir atlieka ryškų lyties performansą, o transseksualai (ar vyro virsmas moterimi, ar atvirkščiai) siekia ne įkūnyti priešingą lytį atliekamuose sceniniuose performansuose, tačiau gyventi kaip priešinga lytis, dažniausiai chirurginiu būdu panaikinant visus biologinės lyties bruožus ir galutinai susitapatinant su trokštama lytimi, kuri natūraliai atitinka jų kultūrinės lyties (gender) suvokimą. Nors tai dvi skirtingos tapatybinės kategorijos, tačiau kaip ir visiems trans subjektams, jiems taip pat gresia pažeidžiamumas (verbalinis, fizinis). Pažymėtina, kad medicinoje diagnozuojamas lyties tapatybės sutrikimas (Gender Identity Disorder, GID, ligos kodas F64, suformuotas XX a. viduryje), kurio identifikavimas suteikia galimybes transseksualiems asmenims atlikti genitalijų rekonstrukciją, patologizuoja lytinį įvairialypumą, stiprina binarinį lyčių kategorizavimą, didina transfobiją. Tačiau trans teoretikai ir aktyvistai įrodinėja pripažinimo teisę pagal pasirinktą lytiškumą simultaniškai dekonstruodami moters ir vyro binariškumo idėją, šitaip parodydami, kad transgender – tai ne sutrikimas, bet sudėtingas lytinių, seksualinių santykių kompleksas Žr. Gavin Brown, Kath Browne, Jason Lim, “Introduction, or Why Have a Book on Geographies of Sexualities?,” p. 13. Žr. Judith Butler, Undoing gender, p. 80. .
 

Su transseksualų, drag queens tapatybėmis galima sieti ir lyties performatyvumo teoriją bei camp estetiką ir ją atspindinčius performansus. Nors performatyvumo terminas pirmiausia siejamas su D. Britanijos filosofo J. L. Austino performatyvių kalbos aktų teorija, tačiau lyčių studijų teoretikė J. Butler šią teoriją itin plačiai išplėtė suformuodama lyties performatyvumo teoriją, atsiradusią queer studijų organizavimo kontekste XX a. pabaigoje. Autorės teorija reprezentuoja visų tapatybių (tiek queer, tiek heteroseksualių) dirbtinumą, nurodo, kad visi veiksmai, elgesys yra citavimo praktikos, nuolatinis tapsmas, kūrimo procesas, kurio metu ir gaminamas lytiškumas, seksualumas. Performatyvumo teorija, kaip ir J. Derrida, J. Lacano, M. Foucault poststruktūralistinės teorinės perspektyvos, neigia esencialistines pastovumo, vientisumo nuostatas ir pabrėžia fragmentiškumą, nestabilumą, taigi tapatybė suvokiama ne kaip turėjimas, buvimas, bet nuolatinis kūrimas, pakartojamas atlikimas – performansas, įtraukiantis kalbos, kūniškumo aktus bei lytiškumo atributus Žr. Tim Edwards, Cultures of Masculinity, p. 89–90. . Taip pat svarbu pažymėti, kad J. Butler teorinėse perspektyvose biologinė (sex) lytis jau įtraukiama į kultūrinės (gender) lyties kontekstą (sex sutampa su gender), tai du neatskiriami vienetai, kadangi kultūrinė lytis negali egzistuoti be biologinės lyties, kaip ir biologinė lytis neegzistuoja atskirai nuo kultūrinės lyties. Taigi transseksualūs subjektai ar drag queens, kaip ir visas gausus kitų lytinių tapatybių (norminių ar ne) spektras, atspindi lyties performatyvumo teorinę sampratą. O tapatybiniuose drag queens kontekstuose performansas kaip tam tikras pasirodymas ženklina ne tik camp estetiką, jų atliekamos šou programos – tai ne pasirodymas, produkcija, griežtai atskirianti ribas tarp realaus asmens ir atlikėjo, bet realios drag queen tapatybės tęstinumas, atliekamas ekstravagantiškas lyties performansas, atspindintis savaip suvokiamą moteriškumą.

 

S. Sontag 1964 m. suformuota camp samprata ir camp stiliui būdingi bruožai įgauna itin vizualią ir žaidybišką išraišką drag queens tapatybiniuose performansuose, tačiau transseksualumo kontekste vartojamas camp, kaip ir drag, terminas nurodo pejoratyvinę reikšmę. Taip pat galima pažymėti, kad camp jautrumui nesvetimos ir performatyvumo teorinės perspektyvos. Jeigu lytį suvoksime kaip citavimo performansą, imitaciją, kuri neturi originalo, tada „vyras“ ir „moteris“ – šios kategorijos visada jau yra citavimo kabutėse Žr. Ann Pellegrini, “After Sontag: Future Notes on Camp,” p. 177. . Be abejo, šis teiginys puikiai tinkamas ir kalbant apie translyčius subjektus, kurių performansai itin raiškiai, demonstratyviai žymi citavimo, apropriacijos veiksmą, jo procesualumą. S. Sontag nurodo, kad camp yra stilius, estetinio jautrumo forma, tad būtent dėl to camp negali būti politiškas Žr. ten pat, p. 169. . Tačiau tokie mokslininkai kaip J. Babuscio, R. Dyer, E. Newton, M. Bronski, kritikuodami S. Sontag camp apolitiškumo idėją, nurodo, kad camp taip pat gali tapti ir dekonstruojančia praktika.

 

Camp stilius – tai teatrališkumo, nenatūralumo, hipertrofuoto manieringumo, stilizacijos triumfas, camp veikimo būdas pabrėžia dinamiškumą ir vidinį intensyvumą, tai aistringas, žavingas performansas, kai svarbiau dekoratyvumas. S. Sontag, 1964 m. tekste „Pastabos apie camp“ (“Notes on „Camp“) išryškindama camp jautrumą, akcentuoja dichotomijas, kur camp svarbiau ironija nei tragedija, stilius nei turinys, estetika nei moralė Žr. Susan Sontag, “Notes on ‘Camp,’” 1966, p. 10. . Camp stilius, kaip ir lyties performatyvumas, taip pat nėra šių dienų reiškinys. Camp jautrumo atgarsių randama gotikinėse novelėse, XVII a. pab.–XVIII a. pr. baroko, manierizmo teatrališkoje estetikoje, XIX a. androginiškose prerafaelitų drobių figūrose, tačiau ryškiausiai camp atskleidžiamas Art Nouveau meno stiliaus (XIX a. pab.–XX a. pr.) dekoratyvumo, vizualumo ir dualumo (pirminis vaizdas paverčiamas kitu, antriniu) aspektuose Žr. ten pat, p. 4, 5. . Camp jautrumo ir jo raiškos pavyzdžiais taip pat gali būti įvairiausi kultūros artefaktai (tarp jų ir kino filmai, spektakliai, šou), asmenybės (vienas žinomiausias pavyzdys – tai XIX a. dendizmo persona O. Wilde’as), muzikos stiliai (1970–1976 m. glam (glitter) efektingojo, blizgančiojo roko era D. Britanijoje), reiškiniai, intenciniai / neintenciniai veiksmai. Britų kino filmų kritikas J. Babuscio, prieštaraudamas S. Sontag pastangoms atskirti camp nuo queer konotacijų, pažymi, kad camp jautrumas itin giliai įsišaknijęs buvimo kitonišku patyrime, kontekstuose, kur heteronormatyvumas yra natūralus, o homoseksualumas siejamas su abnormalumu, nesveiku elgesiu, tačiau australų kino filmų teoretikė Ann-Marie Cook taip pat akcentuoja, kad camp visada yra queer, bet queer ne visada gali būti suvokiama kaip camp Žr. Ann-Marie Cook, “More Than Just a Laugh: Assessing The Politics of Camp in The Adventures of Priscilla, Queen of the Desert,” p. 14. .

 

Natūralizuojanti normų galia ir lyties konstruktyvizmo subversyvi paradigma

Asmens tapatybės kūrimo socialiniame pasaulyje, kuriame įteisinta daugybė priimtinų elgesio, seksualumo, lytinės išraiškos normų, subjektas, norėdamas būti pripažintas taip pat siekia įkūnyti, išpildyti konvencionalias išvaizdos, elgesio, komunikacijos normas, kurios tampa pagrindu jo pripažinimui. Kadangi dažniausiai lytis atliekama įveiksminant priimtinus standartus, paklūstant įvairiems socialiniams apribojimams, tad bandymas protestuoti, prieštarauti jiems, gresia įvairaus lygio bausmėmis – nuo ostrakizmo iki legalaus kontroliavimo Žr. Tim Edwards, Cultures of Masculinity, p. 90. . Kontrolės ir valdymo aparatas, kuriame vieną svarbiausių vaidmenų atlieka stereotipų, kategorijų kūrimas ir jų palaikymas, veikia kiekvienoje kasdienio gyvenimo formoje nuolat skleisdami natūralizuojančią galią, kuri žadina stigmatizaciją ir savikontrolę. Ir nors atrodo, kad gyvename itin demokratiškose, laisvos valios, lygių galimybių socialinėse realybėse, už kiekvienos laisvės išraiškos slypi galios mechanizmas, kurio siūlomos kontrolės privilegijos naudingos palaikant įsteigtą tvarką. Itin paradoksalu, tačiau subversyvumą aktyvinančios performatyvios praktikos kartais taip pat gali paremti, stiprinti normalizacijos galią. Tai itin akivaizdu, kada įkūnijami moteriškumo / vyriškumo stereotipai. Pavyzdžiui, transseksualai, siekdami tapti moterimis ar vyrais, itin aistringai siekia įkūnyti visuotinai priimtinus, konvencionalius stereotipus, siejamus su moteriškumu / vyriškumu. Įdomu tai, kad seksualinės, lytinės laisvės perspektyvose siekinys įgyti geidžiamą lytiškumą (pavyzdžiui, transseksualumo atveju)kaip įsivaizduojamo natūralumo, autentiškumo išpildymą, atveria ir sustiprina normalizacijos lauką Žr. Judith Butler, Undoing gender, p. 65–66. . Taip tam tikri lyties (griežtas binarinis moters / vyro modelis), seksualumo (universalizuojamas heteroseksualumas) konceptai tampa socialinėmis normomis, kurios palaikomos per nuolatinį performatyvų pakartojimą. Pažymėtina, kad siekiamoms normoms suteikiamas autentiškumo, natūralumo statusas. Taigi tokie konstruktai veikia kaip normalizuojanti galia. Tad subjektas, neatitinkantis subjekto vertę nustatančių rodiklių pagal formuluotę: seksualumas + rasė / etniškumas + klasė + amžius Žr. Benjamin William Turner, A Genealogy of Queer Theory, p. 5, 30. , atsiduria marginalinėse paraštėse, nors ši formulė tėra tik suformuotas konstruktas. Galima sakyti, kad ši formulė įteisina patriarchalinį modelį, kai vertybe tampa heteroseksualumas, baltoji rasė, vyriškas / moteriškas, vyro / moters kūnas, vidurinioji klasė ir jaunas amžius (iki 40 m.), itin dažnai pabrėžiant ir vyro lyties dėmenį bei susiejant šią formulę su heteroseksualios matricos Žr. Judith Butler, Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity, p. 194. Heteroseksuali matrica suprantama kaip privilegijuojanti binarinius vyro ir moters santykius, kai moteris tampa vyro fališką galią kurstančiu geismo signifikantu; šis konstruktas natūralizuoja tradicinį lyčių modelį, kuriame seksualumas ir lytis atitinka įprastas standartines konotacijas (vyriškas vyras, geidžiantis moters, moteriška moteris, trokštanti vyro). konstruktu. Tokie dariniai palaiko vienakryptį tapatybinį modelį išstumdami kitoniškas tapatybines praktikas. Taigi galima pritarti J. Butler teiginiui, nurodančiam, kad natūralizuojančių lyties, seksualumo dėmenų sukonstravimas, skleidimas veikia kaip žiaurus realybės apribojimas Žr. Judith Butler, Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity, p. xxiii. . Heteronormatyviniame kontekste vykstantys lyties performatyvumo aktai taip pat siekia išlaikyti, paremti ir toliau plėtoti jau įsteigtą įprasto lytiškumo (moteris/vyras binarinis rėmas Žr. Lies Xhonneux, “Performing Butler? Rebecca Brown’s Literary Supplements to Judith Butler’s Theory of Gender Performativity,” p. 294. ), tradicinio seksualumo (heteroseksualumas) modelį kaip konfrontaciją vis labiau ryškėjančiam nenormatyviniam lytiškumo, seksualumo siekimui, demonstratyvioms praktikoms, kuriomis kvestionuojama heteroseksuali matrica daugialypiais, iš norminės sistemos išsiveržiančiais lytiškumo, seksualumo performatyviais atlikimais.
 

Normatyvinės galios mechanizmas, veikiantis per konstruojamas normas, jas palaikantis ir plečiantis per performatyvius stereotipų pakartojimus, taip pat gali būti dekonstruojamas. Nors lyties konstruktyvizmas galioja visoms tapatybėms, tačiau translyčiai subjektai itin akivaizdžiai išryškina, kaip biologinė lytis gali būti konstruojama pagal suvokiamą ir trokštamą kultūrinės lyties vaizdinį. Pažymėtina, kad transseksualumo kontekste nebegalima kalbėti apie stabilią anatomiją, kurią reprezentuoja skirtingais būdais dėvimi drabužiai, dengiantys artikuliuojamą kūną Žr. Judith Butler, Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity, p. xxii. . Pavyzdžiui, transmoteris įveiksmina moteriškumo konotacijas ne tik elgesiu, bet, žinoma, ir išorine reprezentacija. Transmoteris, aproprijuodama moteriškumo standartus, iš jų daro savus derinius ir šitaip kuria savitą moteriškumo portretą kartu ir modifikuodama, papildydama moteriškumo suvokimą. Šios praktikos pagrindžia teiginį, kad tapatybes kuriantys performatyvūs aktai nuolatiniame tapsmo, atlikimo procese taiko citavimo praktikas, kada cituojamos jau egzistuojančios normos, kurios taip pat keičiamos per citavimo veiksmą Žr. Judith Butler, Undoing Gender, p. 218. . Translyčiai subjektai stengiasi paneigti duotybės sąvokas ir parodyti, kad moteriškumas, vyriškumas yra konstruktas, kuris gali būti įveiksminamas nepaisant biologinio dėmens. Trasgender diskurse siekiama ne tik akcentuoti, kad moteriškumas ir vyriškumas yra gaminamas, o ne gaunamas, bet taip pat ir ardyti šią tipinę, nedalomą binariją išplečiant lytiškumo aspektus už šios dichotomijos rėmų. Tai, kad translyčiai subjektai perima kitus lytiškumo kriterijus nei jų duotoji biologinė lytis kartu reprezentuoja, jog lytis nėra pastovi duotybė, bet fluidiškas, nepastovus ir kaitus darinys, keičiamas ir iš naujo pritaikomas. Translyčiai, kiti queer (įtraukiant ir homoseksualus, neįgaliuosius ir kitus neatitinkančius normų asmenis) subjektai žymi inversiją, siekia įveiksminti dekonstrukcines praktikas, ardančias nusistovėjusius ir palaikomus hegemoninės galios, standartų modelius. Jie iškreipia, hipertrofuoja moteriškumo / vyriškumo stereotipus (drag queens, drag kings) pasisavindami heteronormatyvioms vertybėms priskiriamus konstruktus, kaip šeima, santuoka (homoseksualų santuokos), kvestionuoja jų vientisumą, parodo, kad tai taip pat konstruktas, atskleidžia šių vertybių tranzityvumą, apvertimą. Netradiciniam lytiškumui ar seksualumui priskiriamų subjektų atliekami performatyvūs aktai pabrėžia, kad tos konotacijos, kurios taikomos vyriškumui, moteriškumui ar heteroseksualumui, gali būti pritaikomos ir drag queens, gėjų, transseksualų performatyviuose aktuose kaip savęs kūrimas. Šios normos išjudinamos iš privilegijuotų tapatybių zonos ir perkeliamos į marginalias, kur iš naujo pritaikomos sugriaunant vientisumo, stabilumo iliuziją.

 

Svarbu paminėti, kad ryškiausias dekonstrukcinis, subversyvumo aspektas slypi pačiame lyties kaip pirminio originalo suvokime, nurodant, kad iš tiesų nėra pirminio originalo, nes vadinamasis lyties originalas (moteris / vyras) taip pat yra sukonstruotas. Taigi nėra skirtumo tarp lyties performanso kaip klastotės ar lyties performanso kaip autentiškumo, nes tikra lytis, vidinė lyties esmė yra fantazija, kūrimo aktas, įrašytas kūnų paviršiuose, tad lytys nėrai nei tikros, nei klaidingos, bet gaminamos kaip tapatybės diskurso rezultatai Žr. ten pat, p. 214, žr. taip pat Judith Butler, Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity, p. 174. . Faktas, kad lytiškumas yra sukonstruotas, jau rodo stabilios sistemos inversiją. Visos natūralizuojančios seksualumo, lytiškumo sistemos išviešinimas atskleidžia, kad už tariamos duotybės glūdi konstruojantys veiksmai, liudijantys subversyvią paradigmą.

Apibendrinant galima teigti, kad per performatyvius aktus, kada konstruojamos įvairios tapatybės, atliekamas ne tik nuolatinis normų citavimas, tačiau ir kuriamos bei palaikomos normos, normalizacijos procesas, vienas tapatybes reprezentuojantis kaip autentiškas, tikras, o kitas kaip suklastotas. Tačiau suvokimas, kad lytis – tai dar vienas socialinis, istorinis, kultūrinis konstruktas, taip pat atskleidžia, kad visos lytiškumo, seksualumo formos yra lygiavertės, nes nė viena iš jų nėra pirmesnė ar originalesnė už kitą, kadangi jos visos gimsta konstruojamajame tapsmo procese. Taigi lyties performatyvumas, kuris gali būti ir subversyvus, ir normalizuojantis aparatas, palaikantis ir ardantis lytiškumo binarijas, natūralizuojantis hegemoniškumą, moteriškumo / vyriškumo konotacijas, įveiksminantis reguliacinį galios lauką, taip pat suteikia galimybių ir dekonstruojančiai veiklai Žr. Judith Butler, Undoing Gender, p. 30, 43. .

 

Campy veikimo būdai drag queens lyčių performansuose

Drag queens, transvestitų šou pasirodymuose, kuriuose hipertrofuojamos, iškreipiamos moteriškumo konotacijos naudojant vizualią kalbą, įveiksminama camp estetika, campy praktika. Šie atliekami lyties performansai gali įveiksminti subversyvią galią, destabilizuojančią lyties binariškumą, vientisumą. Galima teigti, kad drag queens perkuria moteriškumo kategoriją per atliekamą lyties performansą, reprezentuoja, kaip moteriškumas skirtingai įkūnijamas vyrų ir moterų, atspindi heterogenišką moteriškumo paveikslą kartu konstruojant ir reprodukuojant šią kategoriją Žr. Kath Browne, “Drag Queens and Drab Dykes: Deploying and Deploring Femininities,” p. 113. . Vis dėlto moteriškumo hipertrofacija, camp estetika, kurią įveiksmina drag queens lyties performatyvumas, pati savaime nėra subversyvi konfrontacija, tai taip pat priklauso ir nuo konteksto, aplinkybių, kai vyksta šis aktas, bei jam suteikiamų reikšmių. Itin aktyvus improvizacinis žaidybiškumas, nepertraukiamai sklandus, bet kokį prasminį turinį eliminuojantis žaidimas lytiškumo atributais ir reikšmėmis gali tapti ir pertekliniu atlikimu, kada prarandamas bet koks subversyvus potencialas ir įaktyvinama tik estetika, neturinti turinio. Galima pažymėti, kad nors ir drag queens lyties performansas iškreipia lytiškumo suvokimą, bet neįveiksmina (tai būdinga transseksualumo atveju), o tik imituoja lyties inversiją. O translyčiams subjektams būdingas dvilypumas, kuriame susikerta skirtingos lytiškumo formos, kada pirminis vaizdas slepia antrinį, pabrėžia ir camp jautrumui būdingą dvilypumą, kada po demonstruojama forma kažkas yra paslėpta, tad tokiu būdu camp herojai visada įvardijami kabutėse Žr. Natalija Arlauskaitė, „Kaip padaryta Mae West: kempas ir naratyviniai ekscesai“, p. 123. .
 

Transseksualai (transmoterys), atliekamu lyties performansu siekdami priartėti prie vadinamojo autentiško, fetišizuojamo moteriškumo idealo, stengiasi eliminuoti visas aliuzijas, nurodančias, kad jų kuriamas moters lytiškumas yra netikras. Jie trokšta, kad jų reprezentuojamas lytiškumas būtų atpažįstamas ne kaip stilizuotas, teatrališkas lyties performansas, bet kaip neva originalios, tikros moters lyties performatyvumas. O drag queens lyties performansuose kuriamas dirbtinumas, moteriškumo konotacijų hiperbolizavimas, netgi parodijavimas yra tikslingas veiksmas. Drag queens, atskleisdami moteriškumą biologiniame vyro kūne, prezentuoja kūną kaip paviršių, kuriame jų apranga, makiažas tampa priemonėmis, išryškinančiomis lyties dirbtinumą, konstruojamumą Žr. Peter Hennen, Faeries, Bears and Leathermen: Men in Community Queering the Masculine, p. 169. . Drag queens per performatyvius lytiškumo kūrimo aktus įveiksmina žaismingas praktikas, kuriose sujungiami vyriškumo ir moteriškumo bruožai, standartai, šitaip gaminant naują, hibridinį lytiškumo modelį, kuris gali iškilti ir kaip trečioji lytis. Reprezentuojamas kūnas, išvaizda daugiau nebėra patikimas šaltinis, padedantis įvertinti, nustatyti aiškų, vientisą lyties tapatumą. Amerikiečių antropologė E. Newton pabrėžia drag queens tapatybių daugialypumą ir sudėtingumą. Autorė nurodo, kad drag queens tapatybės žymi dvigubą inversiją, nurodančią, kad išvaizda yra iliuzija; drag queens išorinė reprezentacija yra moteriška, bet kūnas yra vyriškas, tačiau tuo pačiu metu atliekama šio teiginio inversija nurodant, kad drag queens išvaizda (kūnas) yra vyriška, bet vidinė esmė (aš pats, mano sąmoningumas) yra moteriška Žr. Judith Butler, Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity, p. 174. . Taip laužomi normalizacijos, binariškumo, griežtos lytinės sistemos ramifikacijos rėmai, ištrinamos ribos tarp teisingos ir klaidingos lyties ar seksualumo.

 

Drag queens lyties performansas, atspindintis campy veikimą, įtraukia žaidybiškumą aproprijuojant moteriškumui priskiriamas konotacijas, atributus, kurių deriniai įgyja ekstravagantišką, stilizuotą išraišką drag queens kūnų paviršiuose. Galima teigti, kad šie translyčiai subjektai viešai demonstruoja ironišką santykį su moteriškumu, kada kuriamas kontrastingas moters paveikslas hipertrofuojant moteriškumo konotacijas. Nors šiais lyties performansais išreiškiama pajuoka, tai nėra piktdžiugiškas, žeidžiantis juokas, tai žaisminga veikla, kurios procesualumas teikia malonumą. Tačiau ši stilizuota parodija tampa ir pasipriešinimo natūralizacijai praktika, kuri kvestionuoja heteroseksualumo matricos konstruktą, ardo binarinę lyčių sistemą. Žr. Peter Hennen, Faeries, Bears and Leathermen: Men in Community Queering the Masculine, p. 90. Taigi drag queens lyties performansai įtraukiami ir į lyčių politikos diskursą, bet dėl šio politiškumo nepraranda camp charakteristiką. Humoras, žaidybiškumas, pamėgdžiojimas, konvencionalių vertybių, aukštojo meno, stabilumo, grožio iškraipymas tampa pasilinksminimo, džiugesio šaltiniu. Tačiau šios priemonės tampa ir kritiniais mechanizmais, kurie išjuokia, reprodukuoja ir dekonstruoja binarizmus, natūralumo / nenatūralumo kategorijų išskaidymą (J. Babuscio) Žr. Keith Harvey, “Camp Talk and Citationality: a Queer Take on ’Authentic’ and ’Represented’ Utterance,” p. 1148. .

Pažymėtina, kad campy veikimo būdas, aktyvuojamas drag queens lyties performansuose, įtraukia parodiją, ironiją ir žaidybiškumą, kurie tampa malonumo šaltiniu bei kvestionuoja lyčių binariją, išryškina lyties, jos išraiškos daugialypumą ir fragmentiškumą. Transseksualumo kontekste autentiškumo būvis reprezentuojamas atsisakant stilizacijos, ekstravagantiškos išorinės reprezentacijos, o sudėtingu transformacijos procesu siekiama patvirtinti tariamai autentiškos lyties įkūnijimo rezultatą.

 

Išvados

Platus ir daugialypis transgender terminas, kuris įtraukia įvairias tapatybes, kaip drag queens, drag kings, transseksualai, interseksai, lyties binariškumą neigiantys asmenys, pabrėžia lyties daugialypumą ir kaitumą, ardo griežta moters / vyro lyties binarija paremtą konstruktą. Šis terminas akcentuoja konfrontaciją biologinei lyčiai pabrėžiant, kad asmuo turi teisę įkūnyti savo pasirinktą lytiškumą nepaisant jo anatominės lyties. Taigi tokie subjektai gali būti įvardijami kaip trečioji lytis. Tačiau pažymėtina, kad drag queens nesiekia keisti savo biologinio lytiškumo ir reprezentuoja lytį kaip performansą atlikdami šou pasirodymus, kuriuose reprezentuojamas hiperbolizuotas moteriškumas. O transseksualus būvis (transmoteris, transvyras) žymi gilią lyties transgresiją kasdienėse praktikose, kada savo lyties performatyvumu įkūnija priešingą nei biologinė lytis lytiškumą ir atsisako reprezentuoti kuriamą lytiškumą kaip hiperbolizuotą performansą.

J. Butler lyties performatyvumo teorijos ištakos atrandamos lingvisto J. L. Austino performatyvių kalbos aktų teorijoje. J. Butler lyties performatyvumo teorija akcentuoja, kad tapatybės kuriamos per nuolatines citavimo praktikas, nesibaigiančius pakartojamus veiksmus. Nėra autentiškos, pirminės, originalios lyties, ne tik translyčių subjektų, bet taip pat ir moters, vyro lytiškumas yra sukonstruotas, įsteigtas per performatyvias praktikas. Taigi lytis, kaip ir seksualumas, yra socialinis, kultūrinis, istorinis konstruktas.

 

S. Sontag aptartam camp jautrumui būdingas žaidybiškumas, teatrališkumas, stilizacija, dekoratyvumas. Taip pat galima pažymėti, kad camp jautrumas įgauna itin vizualią išraišką drag queens performansuose, o transseksualai kritikuoja šio termino vartojimą kalbant apie jų tapatybines išraiškas ir patirtis. Nors camp konotacijos susiejamos su homoseksualumu, tačiau pažymėtina, kad camp – daug platesnis konstruktas, įtraukiantis ir įvairias meno formas, stilius, asmenybes, objektus, veiksmus, nesusietus su seksualinėmis mažumomis. Camp jautrumas gali būti politiškas arba apolitiškas, tai taip pat priklauso nuo konteksto, analizės objekto ir priskiriamų reikšmių.

Normų konstravimas ir jų palaikymas veikia kaip normalizuojamoji galia bei kontrolės aparatas, kuris reiškiasi ir kūno lygmeniu, taigi taip pat ir per išreiškiamą lytiškumą. Paradoksas, tačiau transseksualūs (Male to Female) subjektai, siekdami išpildyti geidžiamą lytiškumą, taip pat stiprina normalizacijos lauką. Asmenys, kurie neatitinka stereotipizuojančių rasės, seksualumo, lytiškumo, klasės ar kitų tapatybinių dėmenų, yra marginalizuojami. Taigi vienos tapatybės idealizuojamos (heteroseksualios, tradicinė vyro / moters lyties binarija), o kitos tampa šios idealizacijos aukomis (pvz., translyčiai subjektai).

 

Pats lytiškumo konstruktyvizmas, suvokimas, kad lytis yra sukonstruota, jau savaime rodo subversyvumo dėmenį, kadangi tai paaiškina, jog idealizuojamos, pripažįstamos tapatybės, jas sudarantys dėmenys nėra iš anksto nulemti, bet sukurti ir įteisinti visuomenės. Translyčių subjektų lyties performatyvumas atskleidžia, kaip gali būti įkūnijamas trokštamas lytiškumas nepaisant biologinės lyties, o tai apverčia tradicinę binarinę lyties suvokimo schemą bei akcentuoja lyties daugialypumą, dekonstruoja stabilumo, vientisumo, neišvengiamos duotybės aspektus, priskiriamus lyties kategorijai.

Drag queens stilizuoti moteriškumo performansai, efektingai įveiksmindami camp estetikos sampratą, parodo, kad moteriškumo hiperbolizavimas, parodija gali būti subversyvia pasipriešinimo natūralizacijai priemone. Tačiau subversyvumas priklauso nuo konteksto, kadangi perterklinis, grynos camp estetikos daugis gali ir eliminuoti dekonstrukcinį dėmenį. Ironija, parodija ir žaismė yra camp estetikos priemonės, kurias aktyviai naudoja drag queens, tačiau juokas nėra skirtas įžeisti, bet teikti daugybinį malonumą atliekamos veiklos procesualumu bei stebint tokią veiklą.

 

Literatūra

  • Arlauskaitė, Natalija, „Kaip padaryta Mae West: kempas ir naratyviniai ekscesai“, Acta Academiae Artium Vilnensis 68, 2013.
  • Brown, Gavin; Kath Browne, Jason Lim, “Introduction, or Why Have a Book on Geographies of Sexualities?” / Gavin Brown, Kath Browne, Jason Lim (eds.), Geographies of Sexualities: Theory, Practices and Politics, United Kingdom: Ashgate, 2007.
  • Browne, Kath, “Drag Queens and Drab Dykes: Deploying and Deploring Femininities” / Gavin Brown; Kath Browne; Jason Lim (eds.), Geographies of Sexualities: Theory, Practices and Politics, United Kingdom: Ashgate, 2007.
  • Butler, Judith, Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity, United States of America: Routledge, 1999.
  • Butler, Judith, Undoing Gender, United States of America: Routledge, 2004.
  • Cook, Ann-Marie, “More Than Just a Laugh: Assessing The Politics of Camp in The Adventures of Priscilla, Queen of the Desert” / Lin Ching-Yu, John McSweeney (eds.), Representation and Contestation: Cultural Politics in a Political Century, Netherlands: Rodopi, 2010.
  • Edwards, Tim, Cultures of Masculinity, United Kingdom: Routlege, 2006.
  • Hall, Simon, “The American Gay Rights Movement and Patriotic Protest,” Journal of the History of Sexuality 19 (3), 2010.
  • Harvey, Keith, “Camp Talk and Citationality: a Queer Take on ’Authentic’ and ’Represented’ Utterance,” Journal of Pragmatics 34 (9), 2002.
  • Hennen, Peter, Faeries, Bears and Leathermen: Men in Community Queering the Masculine, United States of America: The University of Chicago Press, 2008.
  • Pellegrini, Ann, “After Sontag: Future Notes on Camp” / George E. Haggerty, Molly McGarry (eds.), A Companion to Lesbian, Gay, Bisexual, Transgender and Queer Studies, United States of America: Blackwell Publishing Ltd, 2007.
  • Sontag, Susan, “Notes on ‘Camp’” / Susan Sontag (ed.), Against Interpretation and Other Essays, United States of America: Farrar, Straus and Giroux, 1966.
  • Turner, Benjamin William, A Genealogy of Queer Theory, United States of America: Temple University Press, 2000.
  • Xhonneux, Lies, “Performing Butler? Rebecca Brown’s Literary Supplements to Judith Butler’s Theory of Gender Performativity,” Critique 54 (3), 2013.
 

The Discourse of Transgender Identities: Theoretical Perspectives of Camp Aesthetics and Gender Performativity

  • Bibliographic Description: Gintarė Narauskaitė, „Transgender subjektų reprezentacija meninėse produkcijose: camp jautrumo realizavimas ir natūralizacijos, subversyvumo įveiksminimas“, @eitis (lt), 2016, t. 475, ISSN 2424-421X.
  • Previous Editions: Gintarė Narauskaitė, „Transgender tapatybių diskursas: camp estetikos, lyties performatyvumo teorinės perspektyvos“, Logos, 2015, nr. 82, p. 216–222, nr. 83, p. 210–217, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Vytauto Didžiojo universitetas.
Summary: This article presents theoretical concepts of gender performativity, camp sensibility and their connection with transgenderism discourse while discussing transgenderism of drag queens. A theory of gender performativity by J. Butler is presented and in the context of this theory an aspect of gender as a practice of quotation and constant performance is emphasized. On the basis of this perception, this article stresses that there is no authentic and universally correct form of sexuality, since all subjects see sexuality as a social, historic or a cultural construct. The concept of gender performativity also turns out to be a form, which supports hegemony of naturalisation. Normalisation treats some individuals (heterosexuals, conventional men and women) as legitimate and others (transgender people, non-heterosexuals) – as improper. Continuously repeated performances maintain a traditional binarism of masculinity and femininity, stereotypes and standards which indicate characteristics of these categories. Nevertheless, the perception of constructed gender reveals an element of subversion, since it emphasizes the fact that idealized identities are created which means their status can be modified and that it is not a predetermined element but a construct. Appropriation of traditional norms and breakdown of gender binarism, which is encouraged by transgender subjects also demonstrate gender multiplicity, transgression and fragmentariness. Furthermore, emphasis should be placed on the fact that camp sensibility, which is also characterized by decorative, stylized, theatrical and elaborate camp aesthetics full of elements of parody, can be perceived as a merely aesthetic unit or become a subversive practice as well.

Keywords: gender performativity, camp sensibility, camp aesthetics, drag queens, transgender, subversion.