Straipsnis Fenomenologinė Nikolajaus Berdiajevo vertybių samprata

  • Bibliografinis aprašas: Aušra Malkevičiūtė, „Fenomenologinė Nikolajaus Berdiajevo vertybių samprata“, @eitis (lt), 2016, t. 548, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Aušra Malkevičiūtė, „Fenomenologinė Nikolajaus Berdiajevo vertybių samprata“, Logos, 2011, nr. 69, p. 46–63, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Panevėžio kolegija.
Santrauka: Straipsnyje analizuojama Nikolajaus Berdiajevo vertybių samprata: kilmė, hierarchinė tvarka, pažinimo būdai ir realizavimo kultūrinėje plotmėje sąlygos. Tai filosofas svarsto, samprotaudamas apie asmenybės savikūrą, tautos ir žmonijos kultūrinį vystymąsi. Laisvę ir meilę mąstytojas teigia kaip dvasinės žmogaus prigimties ypatybes. Jas savyje atpažinti ir jų pagrindu formuoti individualią būtį – kiekvieno asmens ontologinis uždavinys. Istoriškai sąlygotų vertybių, jų tarpusavio ryšio kūrėju tampa pats žmogus (istorinė žmonija). Sklandų tautos kultūrinį vystymąsi, tikslingą istorinį vyksmą lemia visuomenės orientacija į prigimtines dvasines vertybes. Vidinį asmens, visuomenės aksiologinį pasimetimą Berdiajevas sprendžia remdamasis sobornost principu.

Pagrindiniai žodžiai: Nikolaj Berdiajev, laisvė, meilė, kūrybiškumas, sobornost, vertybės, eschatologinis tikslas, tauta, Dievas.
 

Įvadas

Nikolajaus Berdiajevo kūryba orientuota į žmogaus būties problematiką. Čia dominuoja dvi temos – asmenybės savikūros ir Vakarų kultūros istorinės raidos. Minėtomis temomis filosofo keliami klausimai, jų sprendimas aktualūs ir šių dienų žmogui. Įvairialypė dabarties Vakarų kultūra kiekvienam asmeniui formuoja uždavinį: suvokti ir apibrėžti savąjį tapatumą, kultūrinį identitetą, kad jis galėtų visavertiškai dalyvauti šalies, kurioje buvoja, kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Kuo nacionaliniu požiūriu margesnė šalies kultūra, tuo sudėtingesnį uždavinį jam tenka spręsti. Vertybės leidžia asmeniui modeliuoti pasaulio vaizdinį ir šiuo pagrindu formuoti gyvenimo tikslus. Egzistuojančių konkrečioje kultūrinėje terpėje vertybių (at)pažinimas, prioriteto tarp jų nustatymas ir tampa esminiu minėto asmenybės uždavinio sprendimo etapu.

Nors aksiologine tematika Berdiajevas neparašė nė vieno veikalo, tačiau įvairiais rakursais analizuodamas žmogaus laisvę, jis apmąstė ir vertybinį šio reiškinio aspektą. „Nikolajų Berdiajevą galima lyginti su muzikantu, – pastebi Eugenijus Porretas, – kuris kiekvienąkart užgroja tą pačią melodiją, siekdamas ją praturtinti įvairiomis variacijomis“ Eugene Porret, Nikolaj Berdiajev und die christliche Philosophie in Russland, S. 49. . Berdiajevo aksiologinių pažiūrų analizė sudaro galimybę pristatyti dar menkai nagrinėtą mąstytojo kūrybos aspektą. Filosofo samprotavimų savitumas, požiūrio į problemą gilumas išryškėja lyginant jo vertybių kilmės, jų struktūros, vertybių pažinimo ir realizavimo sąlygų aiškinimą su analogiškomis Maxo Schelerio, Nikolajaus Hartmanno idėjomis. Taip atsiskleidžia įvardytiems filosofams bendra, fenomenologinė žiūros į nagrinėjamą reiškinį pozicija. Fenomenologinis aiškinimas būdingas ir kitiems (pvz., gnoseologiniams, etiniams) Berdiajevo samprotavimams. Istoriškai šis rusų mąstytojas vertintinas kaip vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės minėtos krypties atstovų.

 

Individualus vertybių atvėrimo aspektas

Berdiajevo kūryboje egzistencinis žmogaus būties matmuo tampa filosofinės pasaulėžiūros šerdimi. Tai sąlygoja dinamiška mąstytojo būties samprata ir metafizinė žiūros į istorinį vyksmą pozicija. Pasak filosofo, „Dievas sukūrė asmenybę, ne pasaulio tvarką“ Николай Бердяев, О рабстве и свободе человека: творчество и обьективация, c. 82. . Asmenybės pagrindas yra „dvasia, [kuri reiškiasi kaip] laisvė, kūrybinis pakilimas, individualumas, meilė“ Ten pat, c. 55. . Žmogaus būties esmę ir sudaro laisvės proveržis, kūrybinis tapsmas. Dvasinė prigimtis istoriniam asmeniui diktuoja egzistencinį uždavinį: atverti savyje kūrybinį pradą ir, juo remiantis, formuoti individualią būtį. Čia Berdiajevas regi žmogaus gyvenimo tikslą ir prasmę.

Kūrybiškas žmogaus buvimo pasaulyje būdas yra ne tik prasmingas, bet ir sudėtingas, sukeliantis tam tikrą sumaištį. Asmens savikūros poreikį mąstytojas kildina ne iš istorinės (realios), o iš metafizinės (idealios) jo prigimties. Pirmapradė žmogaus būtis yra neapibrėžta, chaotiška.

Mūsų pirminė patirtis išlaiko atvaizdą Kūrėjo, sukūrusio laisvą pasaulį, kuriame kūrybiškai turi harmonizuotis chaosas ir formuotis kosmosas. Николай Бердяев, Философия свободы, c. 134.

Teosofinę problemą Berdiajevas sprendžia rinkdamasis vidurio kelią. Mąstytojas nemano, kad pasaulis sukurtas vienu mostu ir paliktas savieigai. Jis taip pat nepritaria pažiūrai, kad Dievas dalyvauja kiekviename naujo kūrimo akte. Rusų filosofo pateiktas Dievo ir kūrinijos (žmogaus) santykis vaizdžiai gali būti palygintas su išmintingo tėvo ir sūnaus santykiu. Dievas sukūrė žmogų panašų į save: jam suteikė neribotas kūrybines galias, laisvę. Dievas stebi žmogų ir laukia, kada šis išmoks naudotis dieviškomis galiomis ir jas visaverčiai realizuos. Taigi kiekvieno asmens egzistencinis uždavinys yra nulemtas metafizinio žmogaus uždavinio: „tapti bendrakūrėju su Dievu“ Ten pat, c. 135. . Vidinį rūpestį žmogui kelia tai, kad jis turi savarankiškai suformuoti vertybinius kūrybiškos veiklos orientyrus ir, jais vadovaudamasis, kurti istorinę bei kosminę būtį.

 

Pirmapradis žmogaus būties (metafizinės, egzistencinės) chaotiškumas mąstytojo dažniau traktuojamas pozityviai nei negatyviai. Chaosas byloja, kad išankstinė tvarka neegzistuoja, tad žmogus turi ją susikurti. Pirmapradės būties neapibrėžtumas reiškia ir jos pilnatvę, absoliučią galimybę žmoguje atsiskleisti dieviškai laisvei. Berdiajevas neatmeta, kad laisvė yra noumenas, nesuvokiamas diskursyviu mąstymo būdu. Tačiau filosofas neapsistoja ties Immanuelio Kanto nubrėžta pasaulio pažinimo riba – laisvės pulsavimą žmogus junta intuityviai. Šitai patiriama per kūrybinius egzistencinius išgyvenimus. Juose laisvė apčiuopiama kaip iracionali spontaniška jėga, gyvybinė energija, o suvokiama kaip asmens dvasinės egzistencijos ir kūrybos šaltinis. Kitaip nei Friedrichas Nietzsche, Berdiajevas teigia tik pozityvų kūrybinį laisvės reiškimosi būdą. Destruktyvus iracionalios jėgos proveržis neliudija prigimtinės žmogaus laisvės, tai ženklas, kad asmuo priklausomas nuo aistrų, instinktų ar žalingų įpročių.

Metafiziniam žmogui laisvė yra būties pagrindas ir raiškos visatoje būdas, o istorinio žmogaus sąmonėje ji apčiuopiama kaip simbolinis vaizdinys, inspiruojantis savitą asmens veiklos pobūdį bei nurodantis istorinės būties formavimo kryptį. Tad laisvė pastarajam tampa aukščiausia dvasine vertybe, siektinu tikslu. Analogiškai dvasinių vertybių kilmę aiškina Hartmannas.

Tai, kad sąžinė kaip ir vertybinis jausmas išsivysto palyginti vėlai, neprieštarauja nei tam, kad vertybės egzistuoja pačios savaime, nei tam, kad jos suvokiamos aprioriškai. Matematiniai santykiai negali būti pažinti be mokymosi, […] ir vis dėlto jie egzistuoja patys savaime. Nicolai Hartmann, Filosofijos įvadas, p. 225.
Scheleris taip pat teigia ontologinę vertybių prigimtį.
Mylėtini dalykai (Liebenswűrdichkeiten) dieviškos visuotinės meilės požiūriu gali būti tik šios meilės akto padariniai ir kūriniai: žmogaus meilė jų nepadarė ir nesukūrė. Ji tik pripažino jų kaip objektų reikalavimą ir pakluso savaime egzistuojančių (bet savaime egzistuojančių žmogui) mylėtinų dalykų rangų gradavimui, orientuotam į specifinę žmogaus esmę. Max Scheler, „Ordo amoris forma“, p. 203.
 

Minėti vokiečių mąstytojai pateikia ir apibūdina ontologinę hierarchinę vertybių rūšių tvarką: nuo aukščiausių dvasinių iki žemiausios jų pakopos – juslinių, malonumo arba smagumo, vertybių. Berdiajevas neigia objektyvią vertybių tvarką. Vertybes klasifikuoja, jų sąryšio sistemą formuoja istorinis subjektas, asmenybė. Šiuo požiūrio aspektu rusų filosofas tartum priartėja prie šiandien Vakarų kultūroje dominuojančios liberalios vertybių sampratos, esą kiekvieno asmens suformuotas vertybių modelis turi teisę būti gerbtinas, pripažintas. Berdiajevas rašydamas, kad vertybių modelį kuria žmogus, turi galvoje ne tiek konkretų asmenį, kiek tautą, istorinę žmoniją. Vertybių gradacija įgauna ontologinį statusą, nes ją formuoja žmonija nuo istorinės būties atsiradimo iki jos pabaigos. Tokiu būdu ji dalyvauja metafizinio uždavinio realizavime: pirmapradžiam būties chaosui suteikia aksiologinę formą – formuoja kosmosą (vidinę tvarką). Taigi Berdiajevo požiūris į vertybių tvarkos subjektyvumą yra idealistinis, sąlygotas krikščioniškos pasaulėžiūros. Šioje teigiamas metafizinės būties primatas istorinės atžvilgiu, tad dieviškų ir istoriškai sąlygotų vertybių hierarchinis ryšys mąstytojui yra natūralus, prigimtinis. Vadinasi, Berdiajevo ir šiuolaikinėje Vakarų kultūroje dominuojanti vertybių tvarkos subjektyvumo samprata iš esmės skiriasi. Pastarojoje vertybių modelį kuriantis subjektas yra ne noumenas (tauta, žmonija), o fenomenas – konkreti socialinė grupė (-ės), kuri tam tikru metu ir tam tikram krašte įgauna socialinę galią tokį modelį formuoti. Šis sudaromas iš įvairių socialinės ir materialinės prigimties vertybių. Dvasinės prigimties vertybės kaip privataus gyvenimo dalis į modelį neįtraukiamos. Konkrečioje visuomenėje egzistuojančių minimų vertybinių modelių gausa ir kaita tik pabrėžia jų sąlygiškumą vienas kito, bet – ne dvasinės (idealios, metafizinės) būties atžvilgiu. Taip šiuolaikinėje Vakarų kultūroje nyksta vertybės kaip simbolio samprata, nes prarandamas idealus jos matmuo, kuris ir sudaro vertybės esmę.

 

Teigdamas subjektyvią vertybių tvarką Berdiajevas tik pabrėžia, kad ši nėra Dievo sukurta. Taip jis samprotauja, remdamasis Rytų bažnyčios Tėvų Berdiajevo krikščioniška pasaulėžiūra formavosi lygiagrečiai metafiziniams ieškojimams. Mąstytojas studijavo Rytų ir Vakarų bažnyčios Tėvų darbus. Didžiausią įtaką jo religinių ir metafizinių nuostatų formavimuisi darė Grigaliaus Nysiečio idėjos. pažiūromis apie dieviškos būties nepažinumą. Pasauliui Dievas reiškiasi įvairiomis energijos formomis. Ką visatoje, savo sieloje žmogaus sąmonė įstengia apčiuopti ir apibrėžti, filosofas traktuoja kaip jos pačios kūrybos vaisių. Todėl ir dieviškąjį pradą – laisvę – pajutęs savyje žmogus suvokia kaip aukščiausią vertybę.

Kita vertus, atmesdamas objektyvią vertybių tvarką, Berdiajevas teigia betarpišką jausminį pažįstančiojo subjekto ir vertybės santykį. Taip jis plėtoja gyvo gyvenimo [живая жизнь] filosofinę nuostatą, suformuotą rusų originaliosios filosofijos pradininkų (Aleksejaus Chomiakovo (Алексей Хомяков), Fiodoro Dostojevskio). Būti – tai ilgėtis, nusivilti, džiaugtis. Išgyvenimai sukuria tam tikrą vertę, kuria matuojama asmens gyvenimo prasmė. Mintis byloja atotrūkį nuo realybės, būties. Išgyvenimo objektyvavimas reiškia vidinį asmens susiskaldymą, konkretaus sielos būvio priešpastatymą sąmonei. Sudaiktintas santykis su būtimi negali tapti autentiškos žmogaus būties pagrindu. Tik giluminiai (egzistenciniai, religiniai ir kt.) išgyvenimai, prilyginami transcendavimui, sąlygoja asmens savasties atvėrimą, betarpišką kūrybišką jo santykį su savo būtimi. Giluminių išgyvenimų prigimtis yra ne psichinė, o dvasinė. Minimų išgyvenimų šaltinis – dieviškoji meilė, kuri formuoja autentišką sąveiką: vidinio ir istorinio „aš“, dviejų asmenų, Dievo ir žmogaus.

Meilės paslaptis – aukščiau įstatymo ir už įstatymo, joje [slypi] išėjimas [iš gamtinės] prigimties […] joje [glūdi] pasaulio pertvarkymo pradmuo. Николай Бердяев, Философия свободы, c. 207.
Meilę žmogus suvokia kaip aukščiausią vertybę, pajunta kaip energinę jėgą, kuri skatina pažinti, išeiti iš savo riboto empirinio „aš“ ir atsiverti pasauliui. Taip įgyti naują patirtį, žinojimą. Asmens sieloje meilė susieja istorinį, egzistencinį ir kosmologinį jo „aš“, taip leisdama patirti pilnatvę konkrečiu gyvenimo akimirksniu.
 

Laisvė ir meilė Berdiajevo antroposofijoje interpretuotini kaip dieviško prado raiškos modusai žmoguje, tačiau šio prado veikimą jis patiria skirtingai. Laisvė skatina žmogų kurti, meilė suteikia kūrybai kryptį. Laisvė sietina su būties formavimu, meilė su šio akto įprasminimu, t. y. tikslo kūrimu. Laisvė sąlygoja asmens savikūrą, meilė – savižiną. Abi vertybės, veikloje virstančios energinėmis kūrybinėmis galiomis, filosofo pateikiamos kaip žmogaus dvasinio veikimo būdas ir buvimo pasaulyje tikslas.

Gyvo gyvenimo nuostata idealistinei Berdiajevo pozicijai suteikia realumo. Panašiu keliu eina Scheleris bei Hartmannas. Šie filosofai akcentuoja, kad vertybes, jų ontologinę tvarką asmuo pirmiausia išgyvena, tik po to suvokia. „Anksčiau negu ens cogitans ar ens volens, žmogus yra ens amans“ ─ pabrėžia Scheleris.

Todėl meilė mums visuomet yra pirminis aktas, kuriuo būtybė, tebebūdama šia ribota būtybe, peržengia savo ribas. […] Meilė visuomet mums yra dinamiškas daiktų tapsmas, augimas, veržimasis prie savo pirmavaizdžio, kurį jie turi Dievuje. Max Scheler, „Ordo amoris forma“, p. 202.
Meilę Scheleris traktuoja kaip gyvos būtybės egzistencijos šaltinį, santykio su supančia aplinka pagrindą ir būdą, kuriuo žmogus pajunta ir pažįsta dievišką vertybių prigimtį bei tvarką. Hartmannas, remdamasis Schelerio mintimi, teigia prigimtinį vertybinį jausmą, kuris sudaro galimybę suvokti tai, kas žmogui yra vertinga.
 

Betarpiškas asmens sąlytis su būtimi Berdiajevui yra sąlyga visaverčio žinojimo – Tiesos (Истина). Tačiau mąstymo procese šis žinojimas prarandamas, nes žmogaus intelektas (ratio) nepajėgus suvokti daikto visumos (noumeno), nesuskaidydamas jo į atskirus elementus (fenomenus). Dvasinės patirties visybiškumą didžia dalimi išlaiko tik kultūros simboliai (meno, religijos, mistinės filosofijos). O gamtamokslinės tiesos, logikos dėsniai ar racionalios filosofinės idėjos mąstytojui tėra žmogaus intelekto kūrinys, nė dalinai neatspindintis visaverčio žinojimo. Visa tai tik perteikia žmogaus pastangas dinamiškai būčiai suteikti statišką formą. Kantiškąją noumenų ir fenomenų pasaulio perskyrą Berdiajevas interpretuoja kaip racionalistinės filosofijos siekį Vakarų kultūroje įtvirtinti vienpusišką būties pažinimą. Filosofas stengiasi oponuoti racionalistinei (taip pat ir empiristinei bei pozityvistinei) Vakarų mąstymo tradicijai akcentuodamas, kad kuo mintis yra abstraktesnė, tuo ji daugiau nutolusi nuo būties, vadinasi ir nuo tiesos.

Visatos tiesa atsiveria tik visatos sąmonei, t. y. sobornost, bažnytinei [religinei] sąmonei. Николай Бердяев, Философия свободы, c. 26.
Dėl istorinio žmogaus pažinimo sąlyginumo visavertis žinojimas šiam tampa aukščiausia vertybe, siektinu tikslu, kurio link nukreipia kūrybinis gyvenimo būdas, kontempliatyvi malda. Taigi intuityvų pažinimo būdą Berdiajevas pripažįsta esant visavertės asmens savižinos bei savikūros, žmonijos tikslingo kultūrinio vystymosi pagrindu.

Nors mąstytojas supriešina metafizinę tiesos formą (истина) su istorine (правда), dėl jų skirtingos prigimties ir tikslo, jis įžvelgia ir pozityvų diskursyvaus mąstymo sąlygotos tiesos vaidmenį. Asmens mėginimas objektyvuoti savąjį „aš“ ir teigti jį aplinkiniams, kaip ir visuomenės pastangos socialinei aplinkai suteikti apibrėžtas formas, tampa neišvengiamybe istorinėje erdvėje. Dalinė tiesa, pasireiškianti socialiniais politiniais modeliais, mokslo idėjomis bei kitomis žmogaus minties formomis, gali būti pripažinta ir vertintina kaip tiesa tiek, kiek ji orientuota į civilizacijos vystymą, asmenybės socialinę raišką, tačiau ši tiesa nenukreipia žmogaus galutinio istorinio tikslo link.

 

Berdiajevas ir Scheleris filosofines pažiūras formavo savarankiškai Berdiajevo filosofinės pasaulėžiūros pagrindai formavosi dar jaunystėje, šiam besilankant rusų aristokratų filosofinio, religinio pobūdžio rateliuose, salonų susibūrimuose. Kai rusų filosofas, priverstinai emigruodamas iš Rusijos, laikinai apsistojo Vokietijoje, buvo susitikęs su Scheleriu, tačiau artima asmeninė, idėjinė bičiulystė tarp mąstytojų neužsimezgė. Berdiajevas buvo gerai susipažinęs su Schelerio veikalu Der Formalismus in der Ethik und die Materiale Wertethik: neuer Versuch der Grundlegung eines ethischen Personalizmus ir viename paskutiniųjų solidžių veikalų О назначении человека. Опыт парадоксальной этикиjis aptaria vokiečių filosofo etines idėjas, su jomis polemizuoja. , tačiau gnoseologiniuose samprotavimuose gausu abiejų minčių sąsajų. Minimas vokiečių filosofas taip pat pabrėžia, kad intuityvus pasaulio pažinimas yra ne tik pirminis, bet ir visavertis. Intuicija sudaro galimybę suvokti tai, kas neprieinama racionaliam mąstymui (pvz., vertybes, valios aktus, emocines būsenas ir kt.).

Tai, ką mes vadiname žmogaus siela, arba, vaizdžiai tariant, „širdimi“, nėra aklų emocinių būsenų chaosas, būsenų, kurios tik pagal tam tikras priežastingumo taisykles, tai susieja su kitais, vadinamaisiais psichiniais reiškiniais, tai atskiria nuo jų. Ji yra visų galimų mylėtinų dalykų kosmoso diferencijuotas atspindys – ji yra vertybių pasaulio mikrokosmosas. Max Scheler, „Ordo amoris forma“, p. 207.
Intuityvus pažinimas yra visybiškas, nes jame dalyvauja visa žmogaus esybė: jo jusliniai potyriai ir emociniai išgyvenimai, lūkesčiai ir troškimai, vertybinės nuostatos, valios aktas ir jį stebintis intelektas. Tuo tarpu racionalaus pažinimo metu intelektas, patyrimo duomenis dėliodamas į išankstines logines konstrukcijas, praranda realų ir vertybinį santykio su patyrimo objektu aspektus. Tad diskursyvus mąstymo būdas, pasak Schelerio, perteikia idealius subjekto ir objekto santykius, intuityvus – realius. Pastarąjį suvokimo būdą mąstytojas teigia kaip vertingą ne tik subjektyviam žinojimui, siekiančiam atskleisti vidines asmens būsenas, bet ir vertingą dėl galimybės praplėsti racionalaus filosofinio, mokslinio pažinimo, susijusio su dvasinės žmogaus veiklos sritimis, lauką. Skirtingai nei analizuojamas rusų mąstytojas, Scheleris teigia intuityvaus ir racionalaus pažinimo būdų sąryšio galimybę.
 

Daugelį šimtmečių Vakarų kultūroje dominuojantys moralės modeliai, pagrįsti etiniu būties dualizmu, Berdiajevo požiūriu, yra netinkamo žmogaus prigimties, realios jos paskirties suvokimo padarinys.

Etinis dualizmas reiškia tai, kad žmogus yra pažeistas. Pats gėrio ir blogio išskyrimas yra kankinantis, ir džiaugsmo nesuteikia. […] etinė orientacija – tragiška, […] nes blogio problemos išspręsti moralės normomis ir įstatymais neįmanoma. Николай Бердяев, О рабстве и свободе человека: творчество и обьективация, c. 139.
Šiuo atžvilgiu Berdiajevas tampa artimas Nietzschei, kurio kritiniu požiūriu į Vakarų kultūros vertybes žavėjosi. Rusų filosofas rašo:
Nietzsche – instinktyvus […] religinio Europos atgimimo šauklys. Jis pajuto […] kūrybinį žmogaus pašaukimą, kurio nesuvokė nei patristinė, nei humanistinė antropologija. Николай Бердяев, Философия свободы, c. 322.

Berdiajevas pritaria Nietzschei, kad moralės kilmė yra istorinė, susijusi su ressentimento žmogaus ypatybėmis, baime ir siaubu. Moralinio pobūdžio draudimais, kildintais iš įvairių dievybių, archajinės kultūros žmogus siekė susikurti socialinį saugumą. Moralės įstatymas (filosofas taip vadina iki krikščionišką moralę) nesudarė asmeniui galimybės apčiuopti ir suvokti savo dvasinės prigimties, atskleisti jos galias istorinėje plotmėje. Netgi atvirkščiai, ši moralė, išimtinai orientuota į bendruomenę, slopino asmens individualybę, naikino jo egzistencijos pagrindą – laisvę. Krikščioniškoji etika kilo ne iš žmogaus baimės, o iš Dievo malonės – Atpirkimo. Ši etika galėjo įveikti minėtą senosios moralės trūkumą, tačiau krikščioniškųjų vertybių objektyvavimas ir socializavimas tik sustiprino dualistinę moralės sampratą visuomenėje. Žmogaus būtis įsivaizduojama esanti blogio apsuptyje, iš kurio išvaduoti tegalįs tik gėris. Siekiama neapčiuopiamą gėrį pažinti ir įtvirtinti visuomenėje moralinėmis normomis, gero elgesio modeliais. Šios priemonės lemia visuomenės susiskaldymą į „gerus“ ir „blogus.“ Netgi Dievui suteikiamas prižiūrėtojo, „gerųjų“ globėjo ir „blogųjų“ baudėjo, vaidmuo. Aptariamas vaizdinys simboline forma įkūnija ir suteikia dorovinę žymę ressentimento žmogaus savybėms, todėl šis jaučiasi teisus, stebėdamas ir mėgaudamasis moralės standartų neatitinkančio asmens viešu smerkimu, būsimomis jo kančiomis anapusybėje. Įvairiose krikščioniškose kultūrose, Berdiajevo pastebėjimu, didžia dalimi ir buvo įtvirtintas minėtas fariziejiškas religinio tikėjimo ir moralės modelis.

 

Dievas malonės aktu žmogui nepateikė moralinių vertybių, nesukūrė dorovinio elgesio modelio. Jis atskleidė žmogaus prigimties esmę ir veiklos kryptį. Dievo meilė žmogui, krikščioniškoje teologijoje įvardyta kaip malonė, reiškėsi besąlygiškai – tai nebuvo padėka žmogui už gerą elgesį ar reikalavimas taip elgtis. Atpirkimo istoriją Berdiajevas interpretuoja kaip gyvenimą laisvos Asmenybės, veikiančios meilėje, už gėrio ir blogio ribų. Šis veikimo būdas tampa realiu žmogaus kaip dvasinės būtybės realizacijos istorinėje būtyje pavyzdžiu kiekvienam asmeniui. Moralė, filosofo nuomone, turi ne varžyti asmenybės saviraišką įvairiais draudimais, o suteikti jai galimybę kūrybiškai atsiskleisti. Moralė turi nukreipti žmogų Dievop. Šitai įgalina ne kova prieš neapčiuopiamą blogį, o kūrybinė žmogaus laisvė, sąlygota dieviškos meilės.

Kūrybos pradžia susijusi su įsivaizdavimu savyje kitokio [asmens], geresnio, dvasingesnio [высшего]. Ten pat, c. 161.
Berdiajevas savo etinę poziciją įvardija kaip kūrybinę.

Gėrio ir blogio kova negali tapti etinio mokymo pagrindu, nes šie reiškiniai nėra realūs. Jie neturi būties, kadangi nėra kilę iš dvasios (Dievo). Minėtas moralines idėjas suformavo istorinio žmogaus sąmonė, siekdama suvokti ir paaiškinti socialinių, kultūrinių, materialinių gėrybių sąlyginumą. Žmogaus būties tikslu ir aukščiausia dvasine vertybe Berdiajevas įvardija grožį.

Tobula, pilna ir harmoninga būtis yra grožis. Ten pat, c. 171.
Kūrybiškas santykis su aplinka leidžia žmogui minimą vertybę apčiuopti ir ją realizuoti, harmonizuojant individualią būtį, formuojant istorinę erdvę. Ši Berdiajevo nuostata atspindi rusų kultūrinėje bei filosofinėje tradicijose Plačiau apie rusų estetinės pasaulėvokos kilmę, raidą ir įtaką rusų XIX a. pr.–X pr. filosofų kūrybai (didžiausias dėmesys skiriamas Berdiajevui) skaitykite mano straipsnyje: „Moteriškojo prado vaidmuo Nikolajaus Berdiajevo filosofinėje kūryboje“, p. 51–59, 34–42. įsitvirtinusią estetinę žiūros į pasaulį poziciją.
 

Iš esmės filosofas nekuria savitos etinės koncepcijos. Jo samprotavimai skirti ne tiek moralinei problematikai analizuoti, kiek šios ontologiniam nepagrįstumui atskleisti. Moralė orientuota į socialinio gerbūvio kūrimą ir šio būvio visuomenėje palaikymą. Ji nesuteikia galimybės atsiskleisti individualybei, todėl moralė nėra susijusi su egzistenciniu, galutiniu istoriniu žmogaus tikslu. Standartizuotai moralei mąstytojas priešina kūrybišką asmenybę, kuri atverdama savo dvasios gelmes, pasaulyje veikia kaip laisva ir mylinti būtybė. Šia prasme Berdiajevo etika yra subjektyvi: moralinių vertybių kūrėjas ir vykdytojas yra istorinis žmogus. Mąstytojas nori pabrėžti, kad kiekvienas asmuo turi ontologinę vertę, t. y. tiesiogiai susaistytas su Dievu per dvasinę prigimtį ir joje slypinčią metafizinę paskirtį. Tad kūrybiška asmenybė, formuodama moralines vertybes, vadovaujasi prigimtinėmis dieviškomis vertybėmis, ir už šių realizaciją individualioje istorinėje būtyje atsako Dievui.

Vertybiškai sąlygotas asmenybės santykis su kita asmenybe

Kadangi žmogaus prigimties esmę sudaro laisvė, tai būdama energinė jėga ji lemia asmens aktyvumą, nukreipia šį į tam tikrą veiklą. Visatą (makrokosmosą) sudaro ne viena kūrybiška asmenybė: „aš tikiu monopliuralizmu, – rašo Berdiajevas, – t. y. metafizine ir mistine prasme suvokiu egzistavimą ne tik Vienio, bet ir substancialaus amžino kosminio daugio, prilygstančio amžinų individualybių daugiui, kuris atsiskleidžia Vienatiniame Dieve“ Николай Бердяев, Философия свободы, c. 45. . Iš prigimties kiekvieno žmogaus būtis kūrybiniu ryšiu susaistyta su dieviškąja bei kito asmens būtimi. Šis susisaistymas nėra atsitiktinis, jis turi tam tikrą metafizinę, egzistencinę ir istorinę paskirtį.
Paskutinė dieviška paslaptis – Dieve užgimstantis žmogus. Paskutinė žmogiškoji paslaptis – Dieve užgimstantis žmogus. Ir tai yra viena paslaptis, nes ne tik žmogui yra reikalingas Dievas, bet ir Dievui reikia žmogaus. Tai yra Kristaus paslaptis, paslaptis – Dievažmogio. Ten pat, c. 46.
Kadangi Dievas, pasak Berdiajevo, būdamas kūrybinė asmenybė pasaulyje reiškiasi kaip laisvės dvelksmas, kūrybinis proveržis, tai žmogus, dieviškos kūrybos rezultatą visatoje apčiuopdamas kaip chaosą, šiam suteikia tam tikrą formą. Taip jis dalyvauja visatos ir tuo pačiu individualios būties harmonizavimo procese. Vadinasi, žmogus Dievui reikalingas kaip bendrakūrėjas, tačiau reikalingas ne istorinis žmogus, o metafizinis – žmonija, kurią filosofas prilygina Dievažmogiui dėl galimybės visaverčiai atskleisti ir kūryboje realizuoti dvasines galias.
 

Metafizinę žmoniją filosofas suvokia ne kaip asmenų visumą, o kaip individualybių sąjungą, kurioje kiekvienos asmenybės veikimas yra išskirtinis ir vertingas. Individuali kūrybinė veikla dėl visaapimančio žmonijos tikslo turi derėti su kitos asmenybės veikla, todėl kiekviena iš jų tampa atsakinga ir Dievui, ir žmonijai.

Egzistuoja vieną su kitu asmeniu susaistanti [кругловая] atsakomybė, visų žmonių už visus, kiekvieno [atsakomybė] už visą pasaulį. Ten pat, c. 185.
Ši mąstytojo nuostata nėra savita, ji aptinkama stačiatikių pasaulėžiūroje. Pirmasis filosofinį atspalvį jai suteikė Dostojevskis, kurio kūryba darė nemenką įtaką Berdiajevo etinių pažiūrų formavimuisi. Pastarasis etinei nuostatai suteikė ontologinį statusą. Čia Tamara Kuzmina Žr. Тамара Кузьмина, «Экзистенциальная этика Н. А. Бердяева», c. 87. įžvelgia Berdiajevo požiūrio į etinę problematiką išskirtinumą, lyginant su rusų originaliosios filosofijos pradininkų etine pozicija.

Istorinis žmogus yra praradęs būties pilnatvę dėl priešistorinio žmogaus neišlavinto gebėjimo naudotis dieviškąja laisve. Pradinis kūrybinis žmogaus klaidžiojimas lėmė tiek istorinės būties, tiek sąlyginių vertybių (pvz., laiko, erdvės, gėrio ir kt.) atsiradimą. Metafizinis uždavinys istoriniam žmogui tapo dar sudėtingesnis: jis pirmiausia turi susivokti, kas istorinėje būtyje yra vertinga ir kas atsitiktina, kad įstengtų atkurti vidinę pilnatvę. Šio uždavinio realizavimo procese kiekvienam asmeniui ir kartu istorinei žmonijai reikalinga Dievo pagalba. Sąlytį su dieviška realybe asmuo išgyvena transcenduodamas kūrybinio akto, kontempliatyvios maldos metu. Taip jis patiria dievišką meilę ir pajunta egzistencinę laisvę, sąlygojančias jo vidinį dvasinį augimą ir savitą kūrybinę raišką.

 

Giluminių išgyvenimų metu Dievo meilė asmenyje netampa realiai veikiančia savikūros jėga. Ji aktyvuojasi tik per šio meilę konkrečiam priešingos lyties asmeniui. Taip žmoguje atstatomas kosminių kūrybinių galių pirmapradiškumas. Pastarąsias galias Berdiajevas įvardija vyriška ir moteriška energijomis. Vyrišką energiją jis apibūdina kaip racionalią, konstruktyvią, stabiliai pulsuojančią. Moteriška kūrybinė energija pasižymi spontaniškumu, intuityvumu, galia susieti dalis į harmoningą visumą. Šių dviejų energinių jėgų sąveika visatoje kuria jos grožį. Vyriškos ir moteriškos energinių galių sąryšis per dviejų asmenų meilę lemia harmoningą kiekvieno jų raišką įvairiuose žmogaus būties lygmenyse.

Vyro ir moters meilė tampa galia, sąlygojančia giluminį asmenybės pažinimą. Šio ypatumas slypi ne mylimo asmens objektyvavime, t. y. priešinime savajam „aš“ siekiant suvokti mylimojo individualumą, o santykio su mylimu asmeniu subjektyvavime. Tai reiškia intuityvų išgyvenimą žmoguje glūdinčio dieviško prado. Objektyvų asmens pažinimą filosofas traktuoja kaip paviršutinišką žinojimą, fiksuojant atsitiktines jo būdo savybes, elgesio ypatybes. Intuityvus asmenybės esmės pajautimas apima ne tik santykį su ja formuojantį jausmą, bet ir mylimo subjekto valios aktus, vertybines nuostatas, intelekto raišką. Šis pažinimo būdas leidžia suvokti mylimojo sielos savitumą.

 

Intuityviuose išgyvenimuose slypi ne tik psichologinis, bet ir aksiologinis, egzistencinis bei ontologinis analizuojamo santykio aspektai. Vyro ir moters meilės ryšys sąlygoja egzistencinių (pvz., kūrybinės laisvės, vidinės harmonijos), dorinių (pvz., ištikimybės, gailestingumo), socialinių (pvz., solidarumo, geranoriškumo) vertybių formavimąsi asmenyje ir jų realizaciją istorinėje plotmėje. Egzistencine prasme vyriškos ir moteriškos energijų sąryšis asmenyje sudaro galimybę jam transcenduoti ir taip patirti kūrybinį pakilimą, ekstazę.

Meilės šventume atsiveria visavertė asmenybė, androginizmo paslaptis, [žmogaus] panašumas į Dievą, [Jo] paveikslas. Николай Бердяев, Философия свободы, c. 217.
Berdiajevo samprotavimuose apie dviejų asmenų kūrybinį sąryšį per dievišką meilę įprasminama stačiatikių pasaulėžiūros nuostata, esą, mylėdamas žmogų, myli Dievą jame. Šiuose samprotavimuose taip pat išryškėja simbolinis rusų dvasinės kultūros vaizdinys, kurio ištakos glūdi senovės graikų kultūroje. Filosofo kūrybiškos asmenybės provaizdis – androginas. Žmogus tiek istorinėje, tiek ontologinėje plotmėse tampa visaverte asmenybe tik tuomet, kai jo veikime betarpiškai sąveikauja kosminė vyriška ir moteriška energijos.

Atkreiptinas dėmesys, kad Berdiajevas akcentuoja įvairiapusę vyro ir moters meilę kaip pagrindą prasmingai bei tikslingai asmenybės raiškai. Asmenų draugystė nėra tokios meilės pavyzdys, nes šiam ryšiui trūksta eroso. O meilė, sąlygota tik aistros, netampa motyvu rūpintis artimu, skatinti jo dvasinį augimą. Visavertė meilė, mąstytojo požiūriu, talpina ir erosą, ir caritas. Erosas suteikia asmeniui kūrybinį impulsą, caritas – kūrybinei jėgai kryptį, orientuotą į dieviškų vertybių sklaidą. Taigi vienas kitą mylintys vyras ir moteris tampa visaverte kūrybiška asmenybe, persona.

 

Intuityviuose išgyvenimuose slypi ne tik psichologinis, bet ir aksiologinis, egzistencinis bei ontologinis analizuojamo santykio aspektai. Vyro ir moters meilės ryšys sąlygoja egzistencinių (pvz., kūrybinės laisvės, vidinės harmonijos), dorinių (pvz., ištikimybės, gailestingumo), socialinių (pvz., solidarumo, geranoriškumo) vertybių formavimąsi asmenyje ir jų realizaciją istorinėje plotmėje. Egzistencine prasme vyriškos ir moteriškos energijų sąryšis asmenyje sudaro galimybę jam transcenduoti ir taip patirti kūrybinį pakilimą, ekstazę.

Meilės šventume atsiveria visavertė asmenybė, androginizmo paslaptis, [žmogaus] panašumas į Dievą, [Jo] paveikslas. Николай Бердяев, Философия свободы, c. 217.
Berdiajevo samprotavimuose apie dviejų asmenų kūrybinį sąryšį per dievišką meilę įprasminama stačiatikių pasaulėžiūros nuostata, esą, mylėdamas žmogų, myli Dievą jame. Šiuose samprotavimuose taip pat išryškėja simbolinis rusų dvasinės kultūros vaizdinys, kurio ištakos glūdi senovės graikų kultūroje. Filosofo kūrybiškos asmenybės provaizdis – androginas. Žmogus tiek istorinėje, tiek ontologinėje plotmėse tampa visaverte asmenybe tik tuomet, kai jo veikime betarpiškai sąveikauja kosminė vyriška ir moteriška energijos.

Atkreiptinas dėmesys, kad Berdiajevas akcentuoja įvairiapusę vyro ir moters meilę kaip pagrindą prasmingai bei tikslingai asmenybės raiškai. Asmenų draugystė nėra tokios meilės pavyzdys, nes šiam ryšiui trūksta eroso. O meilė, sąlygota tik aistros, netampa motyvu rūpintis artimu, skatinti jo dvasinį augimą. Visavertė meilė, mąstytojo požiūriu, talpina ir erosą, ir caritas. Erosas suteikia asmeniui kūrybinį impulsą, caritas – kūrybinei jėgai kryptį, orientuotą į dieviškų vertybių sklaidą. Taigi vienas kitą mylintys vyras ir moteris tampa visaverte kūrybiška asmenybe, persona.

 

Berdiajevas personos, t. y. kūrybiškos asmenybės, dviejų intymiu ryšiu susietų asmenų siekių nepriešina bendruomenės tikslams. Personalumą jis sieja su asmenybės individualumu, o individualizmą su asmens egocentriškumu. Individualistas save priešina aplinkai, manydamas, kad jo socialiniai, materialiniai poreikiai yra išskirtiniai. Jis jaučiasi vienišas, negalėdamas šių pilnai realizuoti.

Personalizmas turi glaudaus bendradarbiavimo tendenciją, norą užmegzti broliškus santykius su žmonėmis. […] Didingi kūrėjai visuomet suvokė savo pašaukimą tarnauti, jie jautė universalią savo misiją. Николай Бердяев, О рабстве и свободе человека: творчество и обьективация, c. 93.
Taigi persona yra kūrybiška asmenybė, individualios būties savitumą grindžianti aukščiausiomis vertybėmis, jų pagrindu formuojanti santykį su kita asmenybe, bendruomene, tauta. Personos sąvoką Berdiajevas vartoja ir platesne prasme. Persona yra asmenybė, turinti kosmologinį statusą. Tai – mikrokosmosas, visavertė visatos dalelė, kurioje harmoningai sąveikauja vyriška ir moteriška kosminės energijos. Religinė bendruomenė filosofui taip pat įkūnija personą.

Berdiajevo personos sampratos savitumą leidžia suvokti kitas dažnai jo vartojamas terminas sobornost (соборность), kurio ištakos slypi rusų dvasinėje kultūroje. Aleksejus Chomiakovas, Ivanas Kirejevskis (Иван Киреевский) pirmieji šią sąvoką pradėjo vartoti filosofiškai. Ja įprasmino vidinių, psichinių ir dvasinių žmogaus galių sutelktumą pažinimo procese, kūrybinėje veikloje. Apie religinės bendruomenės vidinį susitelkimą maldoje pirmasis prabilo Rytų teologas Izaokas Siras (VII a.). Jis pabrėžė, kad kontempliatyvi bendruomenės malda sąlygoja visuotinį mistinį sąlyčio su Dievu išgyvenimą. Minimas Rytų krikščionių maldos aspektas ypatingo dėmesio sulaukė rusų kultūrinio renesanso laiku (XIX a. pr.–XX a. pr.). Literatai, filosofai šį rusų dvasinės kultūros reiškinį traktavo kaip tautos vidinės vienybės, jos dvasingumo ir kultūrinio savitumo simbolį. Vieni jų atkreipė dėmesį į kontempliatyvios maldos metu sukuriamą energinį lauką, kuriame individualus „aš“ išnyksta ir taip pasijunta esąs visatos dalimi (Aleksandras Blokas), šis energinis laukas traktuojamas ir kaip tautos kūrybinių galių šaltinis (Chomiakovas). Kiti mąstytojai (pvz., Vladimiras Solovjovas), Sergejus Bulgakovas) mistinį religinės bendruomenės sutelktumą suvokia kaip istorinį metafizinės žmonijos, kurią įvardija Sofija, analogą.

 

Berdiajevas pabrėžia ne pradinį religinės bendruomenės dvasinių galių sutelktumą, o šių galių realią raišką kūrybinio vyksmo, plačiąja žodžio prasme, metu. Betarpiškas emocinis, dvasinis bendruomenės narių ryšys sąlygoja kiekvieno jos nario gilesnį dieviškų vertybių, laisvės ir meilės, suvokimą. Šis tampa paskata prasmingai asmens savikūrai, geranoriškiems santykiams su aplinkiniais formuoti.

Būti laisvu ir reiškia būti cerkvėje […] cerkvės [vidinis] gyvenimas atsiskleidžia mūsų religinėje patirtyje.
Analizuodamas religinės bendruomenės vidinio gyvenimo privalumus ir trūkumus, mąstytojas įžvelgia poreikį susivienyti krikščioniškoms bendruomenėms į vieną Dvasios bažnyčią, Rytų bažnyčios religinio mokymo pagrindu.

Bažnyčią filosofas pirmiausia traktuoja ne kaip instituciją, o kaip dvasinę bendruomenę, kuri gali būti „suvokta tik mistiškai kaip paslaptinga ir Dievo palaiminta bendruomenė“ Николай Бердяев, Философия свободы, c. 192. . Gausi ir vieninga krikščioniškos bendruomenės kūrybinė galia prilyginama kosminei moteriškai energinei jėgai. Kūrybinės galios moteriškumą perteikia jausminis bendruomenės narių sąryšio pagrindas, intuityvus dvasinių reiškinių pažinimo būdas. Susitelkusi ir vieninga religinė bendruomenė savo galia kontempliuoti ir skleisti pasauliui išmintį yra sutapatinama su Sofija Žr. ten pat, c. 192. . Viena vertus, minima dvasinė bendruomenė sudaro galimybę kiekvienam žmogui pažinti dieviškas vertybes, laisvę ir meilę, ir jomis grįsti individualią būtį. Kita vertus, ji tampa kūrybine jėga, sąlygojančia šių vertybių įprasminimą kultūrinėje plotmėje. Analizuojama bendruomenė tampa aukštesne personos reiškimosi istorinėje būtyje pakopa. Šiai personai skiriama eschatologinė misija – metafizinio žmogaus būties būvio atkūrimas. Tai įvykdoma dieviškąją tiesą, Logosą, siejant su aukščiau įvardytos bendruomenės gebėjimu intuityviai ją suvokti ir kūrybiškai išreikšti.

Suvokti istorijos prasmę ir visa išsprendžiančią jos baigtį įmanoma tik sobornost, bažnytinei mistikai. […] Bažnyčia taps Dievo karalyste žemėje taip, kaip ir danguje, kai Pasaulio dvasia galutinai susijungs su Logosu, susijungs nuotaka su jaunikiu, t. y. pasikeis esamos būties tvarka į Dievo palaimintą tvarką. Sofija yra rusų renesanso filosofijoje įtvirtintas amžinojo moteriškumo simbolis, įkūnijantis aukščiausią žmogaus išmintį ir tauriausias moralines savybes.
Dievo tiesos ir žmogaus išminties sąsajos kūrybinėje istorinėje plotmėje simbolizuoja dviejų kosminių jėgų, vyriškosios ir moteriškosios, sąveiką.
 

Pasaulio dvasia reprezentuoja metafizinę žmoniją, dvasioje susitelkusi krikščioniška bendruomenė (vieninga bažnyčia) traktuojama kaip Pasaulio dvasios apraiška istorinėje būtyje. Augustiniška Berdiajevo pažiūra – kad istorinės ir metafizinės žmonijos ryšys lemia istorinio vyksmo eigą, kokybę, pabaigą – susijusi su kosmologinių vertybių kilmės pagrindimu. Svarbiausia iš minėtų vertybių rūšies yra sobornost, santykio vertybė, nurodanti žmonių tarpusavio ryšio pobūdį bei kokybę. Sobornost vertybė kyla iš žmogaus būties, ne Dievo. Jis yra vientisas, todėl dieviška laisvė visuomet reiškiasi tikslingai ir harmoningai. Dievas kuria tik Grožį.

Žmonija – kosminis būties centras, aukščiausias jos pakilimo taškas, pasaulio dvasia, visuotinai [соборно] atkrito nuo Dievo ir visuotinai turi sugrįžti pas Dievą, sudievėti. Ten pat, c. 197.
Vadinasi, istorinė žmonija, siekdama atkurti prarastą būties pilnatvę, turi atkurti ryšį su dvasinėmis ištakomis, t. y. metafizine žmonija. Dėl minėtų priežasčių istorinis žmogus pajuto dvasinių galių sutelktumo poreikį. Šis ir nulėmė sobornost vertybės sukūrimą.

Ši vertybė tapo pamatine. Asmens dvasinių galių sutelktumas ir raiška pažintinėje, kūrybinėje veikloje, sąlygoja tikslingą bei prasmingą jo savižinos, savikūros procesą. Asmens santykyje su mylimu žmogumi pasireiškianti sobornost lemia visavertę juodviejų sąjungą, kūrybišką jų veikimą socialinėje plotmėje. Sobornost vertybė nukreipia tautą į nacionalinių dvasinių vertybių puoselėjimą ir naujų kūrimą. Istorinei žmonijai ši vertybė leidžia suvokti ir realizuoti tikrąją jos buvimo ribotoje erdvėje paskirtį. Net metafizinėje plotmėje ji nepraranda aktualumo. Atkūręs pradinę būties pilnatvę metafizinis žmogus-Pasaulio dvasia netampa vientisa, nes ją sudaro substancialių individualybių gausa. Dėl darnios ir tikslingos kūrybos šios individualybės stengiasi išlaikyti kosminių kūrybinių galių sutelktumą. Susitelkusi metafizinė žmonija prilygsta Dievažmogiui, kuriančiam kosminės būties grožį kartu su Dievu.

 

Žmogaus istorinei būčiai harmonizuoti sukuriama kita reikšminga santykio vertybė – gėris. Gėriu įvardijamas daiktas, reiškinys, žmogaus būdo ir elgesio ypatybė – visa tai, kas kiekvieną asmenį (tautą bei žmoniją) nukreipia link aukščiausiųjų vertybių: laisvės ir meilės, tiesos ir grožio. Taigi gėrio, kaip ir sobornost, vertybės tampa priemonėmis siekti dieviškų vertybių, susijusių su galutiniu istoriniu žmonijos tikslu. Gėrio ir sobornost vertybes taip pat riša kosmologinė kilmė, kadangi jų poreikis kilo tuomet, kai metafizinis žmogus prarado vidinę pilnatvę ir sukūrė istorinę būtį. Istorinės erdvės sąlyginumas reikalavo tai, kas vertinga, sietina su eschatologiniu tikslu, atskirti nuo to, kas neturi ontologinės Žr. ten pat, c. 136. žymės. Atkūrus žmogaus būties pilnatvę, jo kūrybinė raiška taps harmoninga ir tikslinga, aksiologinis dualistiškumas išnyks, gėris kaip vertybė praras prasmę.

Berdiajevo požiūris į gėrio kilmę iš esmės skiriasi nuo krikščionių metafizikų, kuriems įtaką darė platonizmas. Pastarieji (pvz., Augustinas, kurio istoriosofinėmis, egzistencinėmis idėjomis Berdiajevas rėmėsi) Dievą tapatina su gėriu. Gėris tampa ir pagrindine žmogaus vertybe, gyvenimo tikslu. Berdiajevas laisvę sieja su Dievu, nes joje esti visa, kas yra ir kas potencialiai gali būti. Absoliuti laisvė reiškiasi per kūrybą, kuri visuomet patiriama kaip harmonija, grožis. Destruktyvi kūryba galima dėl žmogaus negebėjimo naudotis neribota laisve. Laisvė, kaip ir visaapimančios harmonijos siekis (grožis), tampa absoliučiomis vertybėmis bei žmogaus egzistencijos tikslu. Šito siekdamas istorinis žmogus sukuria kosmologinio gėrio vaizdinį (blogio – taip pat). Dinamiška Berdiajevo būties samprata, artima herakleitiškajai, ne parmenidiškajai kaip platonizmo sekėjų, nulemia savitą požiūrį į gėrio kilmę ir istorinę paskirtį.