Straipsnis Žmogaus („Da-sein“) esmės samprata Heideggerio laiške „Apie humanizmą“

    • Bibliografinis aprašas: Tautvydas Vėželis, „Žmogaus (Da-sein) esmės samprata Heideggerio laiške Apie humanizmą“, @eitis (lt), 2016, t. 569, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Tautvydas Vėželis, „Žmogaus (Da-sein) esmės samprata Heideggerio laiške Apie humanizmą“, Logos, 2013, nr. 77, p. 167–185, ISSN 0868-7692.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Santrauka: Straipsnyje įvairiais aspektais nagrinėjama žmogaus (Da-sein), turinčio ekstatišką santykį su būties atvertimi, samprata, kuri išplėtojama Heideggerio laiške Apie humanizmą. Parodoma, kaip, reaguodamas į Sartre’o egzistencialistinės filosofijos iššūkį, filosofas ne tik atskleidžia ideologinio mąstymo ištakas, jo ribotumus, bet ir plėtoja artimas egzistencializmui mintis apie kitokios, tiesiogiai susijusios su žmogaus būtimi mąstysenos būtinybę. Straipsnyje daug dėmesio skiriama Sartre’o ir Heideggerio koncepcijų lyginamajai analizei ir vokiečių mąstytojo požiūrių į žmogaus būties problemas specifiškumo išryškinimui. Tekste parodoma, kad gilinantis į pirmapradį žmogaus esmės suvokimą Heideggerio filosofijoje, aiškėja ekstatiškojo mąstančios asmenybės santykio su būtimi specifika, daranti jį išskirtine būtybe kitų esinių atžvilgiu. Iš čia kyla vokiečių mąstytojo įsitikinimas, kad giliausia žmogaus esmė yra ek-sistencija, arba gebėjimas būti atvira vieta būties proskynai.

    Pagrindiniai žodžiai: Martin Heidegger, Jean-Paul Sartre, egzistencializmas, humanizmas, būtis, kalba.
     
  1. Polemika su Sartre’u

    Glaustas Heideggerio laiškas Apie humanizmą, pasirodęs 1947 m., atspindi esmines vėlyvąsias šio mąstytojo idėjas. Formaliai žvelgiant, tai yra atsakymas į pamatinius žmogaus būties klausimus, kuriuos iškėlė Beaufret, remdamasis Vakarų intelektualus suaudrinusiu programiniu Sartre’o veikalu Egzistencializmas yra humanizmas. Dar prieš karą studijavęs Heideggerio darbus Sartre’as Prancūzijos okupacijos laikotarpiu buvo aktyvus pogrindžio dalyvis, o po karo plačiai išgarsėjo skelbdamas Kierkegaard’o idėjas atgaivinusį prancūzišką egzistencializmo filosofijos variantą. Tiesą sakant, Heideggerio „fundamentalioji ontologija“ kiek anksčiau kėlė panašias žmogaus būties problemas ir pateikė savitą egzistencijos struktūros analizę, kuri pateko tiek į dešiniųjų, tiek į kairiųjų intelektualų dėmesio akiratį.
    Augant nusivylimui Vakarų civilizacijos perspektyvomis, pokario Europos dvasinėje atmosferoje stiprėjo poreikis kitokios nei nuasmenintoje racionalistinėje metafizikoje viešpatavo, su aktualiomis žmogaus būties problemomis susijusios mąstysenos, kuri jautriau išreikštų dramatiškas su Vakarų civilizacijos krize ir stiprėjančiu asmenybės susvetimėjimu susijusias nuotaikas. Todėl daugelis nusivylusių racionalaus proto galimybėmis mąstytojų atsakymų į aktualiausias žmogaus būties problemas ieškojo Sartre’o ateistiniame, Kojève’o marksistiniame ar Marcelio krikščioniškame egzistencializme.
     
  2. Heideggeris pagrindiniu mūsų analizės objektu tapusiame tekste pateikia atsakymus į klausimus apie „būties filosofijos“ ir naujosios „egzistencialistinės“ filosofijos, humanizmo, krikščionybės ar marksizmo santykį. Laiškas parašytas sunkiu Heideggeriui metu, kai dėl sąsajų su nacizmu pokario metais jam okupacinė valdžia neribotam laikui uždraudė dėstyti. Natūralu, kad dėl šių aplinkybių išryškėjo dramatiškai išgyventas emocinis išsekimas. Vis dėlto šis rašinys pagrįstai laikomas vienu svarbiausių vėlyvosios Heideggerio filosofijos tekstų, kuriame apibrėžiamos pagrindinės vėlesniuose darbuose plėtojamos egzistencinių motyvų prisodrintos temos: žmogaus būties prasmė, jos santykis su filosofine tradicija, veiklos ir mąstymo santykis, technikos, meno bei kalbos vaidmuo būties istorijos lemtyje. Taip brėžiami nauji mąstymo keliai, kuriuose filosofas regi būties istorijos atsinaujinimo galimybes. Prabylama apie kitokio su žmogaus būtimi susijusio mąstymo, gebančio ruošti esminį atsinaujinimą, reikalingumą.
    Filosofo minčių dėstymo būdas yra nuoseklus, kontempliatyvus, padedantis aiškiai suprasti pačios kalbos reikšmę mąstymui, kuris leistų išsiveržti anapus anksčiau Vakaruose viešpatavusios metafizinės tradicijos, ligi šiolei sąlygojusios visą mūsų mąstyseną bei kalbėseną. Naujas pastangas ieškoti kalbinės saviraiškos rodo didėjantis dėmesys žodžių etimologinėms išsklaidoms, jų sandaros analizei, žaidimui kalbos teikiamomis galimybėmis. Taip stengiamasi rodyti, kad siekiama mąstyti anapus metafizikos uždarumo, ieškoma mąstymo ir būties bendro vardiklio. Šitaip pratęsiama heidegeriškoji Vakarų metafizikos kritika. „Metafizika, – rašo jis, –
     
  3. Atsiribodamas nuo metafizinio mąstymo tradicijos, autentišką mąstymą Heideggeris sieja su kalba. Iš čia atsiranda kitas programinis teiginys: „kalba yra būties namai“. Mėgindamas parodyti kalbos ir būties sąsajas, Heideggeris sako, kad jau pats savaime „mąstymas yra būties mąstymas“
    Martin Heidegger, Laiškas apie humanizmą, p. 226.
    . Kadangi mąstymas čia skleidžiasi būties ir žmogaus esmės sąlyčio brandinimu, pačios būties atsivėrimu per kalbą, jis yra pilnatviškesnė veika nei veikimas, kurio nesąlygoja mintis. Paprastai mes veiksmą iškeliame virš mąstymo, manydami, kad mąstymas nieko neatlieka. Mums primenama, kad mąstymas gali būti apskritai svarbiausias veikimas, nes jis keičia mūsų santykį su būtimi. Mąstymas atneša būtį į kalbą, vadinasi, mūsų mąstymas nėra atskirtas nuo mūsų vartojamos kalbos. Heideggeris mano, kad jo paties ankstyvasis mąstymas apie būtį veikale Būtis ir laikas patyrė nesėkmę, nes liko įklimpęs Vakarų metafizinės tradicijos sąlygotoje kalboje. Vėlesniuose veikaluose jis nuolat priešinasi plačiai išplitusiam kalbos vartojimo „niokojimui“. Stengiamasi „nukalti“ naujos kalbos formas, siekiama eiti mąstymo keliu, kuris išeitų anapus metafizinės tradicijos. Tokios pastangos ir toliau verčia kritikuoti šimtmečiais besitęsiančią subjekto-objekto perskyrą, aiškiai regimą Descartes’o, Kanto, Hegelio filosofijoje, aiškinamasi, kur slypi šios skirties ištakos gramatikoje. Subjekto ir objekto takoskyros apmąstymas jį atveda prie suvokimo, kad įprasta žmogaus, kaip subjekto tarp objektų, samprata, būdinga vakarietiškai mąstysenai, greičiausiai turi labai sekliai įaugusias šaknis. Tai leidžia rastis kitokiam, visiškai savitam mąstymui apie humanizmą bei žmogaus prigimtį. Žmogaus esmės, o tai reiškia žmogaus buvojimo pasaulyje (neišvengiamame santykyje su kitais esiniais), apmąstymas tampa ir svarbiausia pastanga, ir tikslu.
     
  4. Savo rašinyje Egzistencializmas yra humanizmas Sartre’as išdėstė teoriją, kurioje įrodinėjama, kad „egzistencija eina prieš esmę“. Jis teigė, jog
    Nors čia plėtojamos pirmtakų – Kierkegaard’o, Nietzsche’s bei paties Heideggerio – idėjos, ši teorija siekė reformuoti Vakarų filosofinio mąstymo tradiciją. Sartre’ui atrodo, kad tradicinėje filosofijoje esinio esmės suvokimas yra svarbiau už egzistenciją ir eina pirma jos. Pavyzdžiui, tradicinėje filosofijoje pirmiausia mąstoma gyvūno esmė, jo idėja ar sandara, o ne faktas, kad jis egzistuoja. Kitaip tariant, paprastai mes mąstome, pavyzdžiui, apie dramblio idėją, kuri tarsi iš anksto paruošta (tarkime, yra Dievo prote) atskiro dramblio egzistavimui ir yra jo buvimo sąlyga. Žmogaus atžvilgiu mes mąstome apie žmogaus esmę – žmogišką prigimtį, esančią prieš paties žmogaus, kaip individualios būtybės, egzistenciją. Sartre’as reikalauja perversmo šiame požiūryje: mes turėtume mąstyti apie žmogų pirmiausia kaip apie egzistuojančią būtybę. Tai reiškia, kad žmogus neturi jokios „žmogiškos prigimties“ – nei duotos biologiškai, nei sąlygotos Dievo. Tikrovė tokia, kad apsibrėžti žmogišką prigimtį, savąją esmę reikia mums patiems, ir esame visiškai laisvi šiame kūrybiškame apsibrėžime. Todėl žmogus yra nuolat tebevykstantis „projektas“, mes esame neužbaigti save kuriantys kūriniai, suprojektuoti bei įmesti į laiką.
     
  5. Šio savasties apsibrėžimo bei kūrimo iššūkio akistatoje galime tai daryti autentiškai – principingai ir sąžiningai – arba neautentiškai. Mes veikiame neautentiškai, kai pamirštame savo sunkią laisvę bei pasineriame į iš anksto primestą gyvenimo būdą, mąstymo klišes, elgesio šablonus. Kada nekvestionuodami pripažįstame mokslų, religijų ar psichologijų teikiamus atsakymus į klausimą, kas esame ir kaip turėtume veikti, nusimetame sunkią atsakomybės naštą, pabėgame iš laisvės pasmerktumo pančių, bet kartu atpuolame ir nuo savasties kūrimo galimybių. Ir priešingai, gyvename autentiškai tik tuomet, kai, žvelgdami iš savo fundamentaliosios laisvės perspektyvos, patiriame bei išgyvename visą sunkų savęs kūrimo procesą. Iš čia kyla ypatingas Sartre’o domėjimasis subjektyviosios ontologijos šerdį sudarančiomis sąmonės problemomis. Į šį Sartre’o filosofijos aspektą atkreipia dėmesį Antanas Andrijauskas, kuris nurodo, kad „plėtodamas subjektyviosios ontologijos idėjas, filosofas nuolatos pabrėžia asmenybės, jos individualios sąmonės, pabrėžtinai subjektyvios gyvenimo pozicijos, subjektyvumo apskritai, individualios atsakomybės už save, savo veiksmus, pasaulį svarbą“
    Antanas Andrijauskas, „Sartre’o egzistencinės ontologijos principai“, p. 8–9.
    .
    Sartre’o požiūriu, žmogus pasmerktas laisvei. Savo rašinyje jis gina požiūrį, kad taip apibrėžtas egzistencializmas pagrįstai gali būti laikomas humanizmu – jis iškelia žmogaus orumą ir šiame chaotiškame absoliučios laisvės pasaulyje mūsų neapleidžia. Egzistencializmas mums nesiūlo jokių išankstinių „vertybių“ ar „principų“, kuriais turėtume sekti, jis tiesiog atskleidžia žmogaus buvimo pasaulyje esmę bei jo laisvės prasmę, kuri labai svarbi vakarietiškai etinei tradicijai. Taip mums atskleidžiamas tikrasis žmogaus, aktoriaus su laisva valia ar laisvės atstovo šiame pasaulyje, filosofinės sampratos pagrįstumas. Jo veiksmai neturėtų būti apibrėžti jokių išankstinių prielaidų ar vertybių. Todėl egzistencializmas, pasak Sartre’o, gina bei palaiko tradicinį žmogaus supratimą, kuris vyravo Renesanso ir Apšvietos epochose, t. y. nuolatinį žmogaus išsilaisvinimą iš krikščioniško ar teocentrinio pasaulėvaizdžio dominavimo.
     
  6. Užuot Sartre’o egzistencializmui ir su juo siejamai humanizmo sampratai pritaręs, Heideggeris savo rašinyje siekia nuo tokio mąstymo atsiriboti. Jis mano, kad humanizmo supratimas vis dar lieka įstrigęs metafizinės tradicijos gniaužtuose. Heideggeris apie esmės tradicinio pirmumo egzistencijos atžvilgiu sartriškąjį apvertimą sako:
    Priešingai, Heideggeris mano, kad jo būties filosofija gali atskleisti senesnę ir pirmapradiškesnę žmogaus esmę. Siekdamas giliau suprasti žmogaus esmę, jis atmeta viską, ką Sartre’as vadina „humanizmu“:
    Šis „tikrasis orumas“ gali būti atskleistas tik jei žmogus bus apmąstomas jo fundamentaliame santykyje su būtimi ir jos prasme bei tiesa.
    Kokia yra Heideggerio „humanizmo“ atmetimo reikšmė? Kas svarbiausia šiame atmetime? Kad tai suprastume, turime apmąstyti patį humanizmą ir jo vietą Vakarų filosofijos tradicijoje. Gindamas tradicinį humanizmo supratimą Sartre’as teigia, kad jis remiasi moderniųjų laikų žmogaus samprata, kurią apibrėžė Descartes’as. Kaip gerai žinome, viskuo abejojančiam Descartes’ui cogito ergo sum (mąstau, vadinasi, esu) yra filosofijos atramos taškas, vienintelis galimas tikrojo žinojimo šaltinis, o žmogus pirmiausia yra būtybė, kuri mąsto. Descartes’as, išskyręs res cogitans ir res extensa substancijas, atskiria nematerialųjį protą, apibrėžiamą jo gebėjimu mąstyti, nuo fizinės materijos, neturinčios mąstymo gebos. Tokiame mašininiame pasaulėvaizdyje žmogaus esmė yra nematerialioji sąmonė ar protas, gyvenantis fiziniame kūne. Kaip nemateriali sąmonė, žmogus gali mąstyti ir turi laisvą valią nulemti dalykus, kurie nėra sąlygojami fizinės materijos. Vadinasi, jau Descartes’o filosofijoje žmogus suvokiamas kaip nemateriali, mąstanti sąmonė, turinti laisvą valią, kuriai padedant pajungiama materija.
     
  7. Subjekto problema

    Moderniojoje filosofinėje tradicijoje viena bendra sąvoka, siejanti nematerialumą, veikimą ir patį valiojimą, yra „subjektas“. Nuo Descartes’o iki Kanto ir Hegelio mąstančio subjekto ir pasaulio santykio supratimui skirta labai daug dėmesio. Subjektas atskiriamas nuo objektų, daiktų, kuriuos mąstantis subjektas gali suprasti ir pagal kuriuos jis gali veikti. Bet, pasak Heideggerio, šis modernybei priskiriamas žmogaus suvokimo būdas iš tikrųjų yra daug senesnis. Mes tai galime matyti apmąstydami pačią mūsų kalbos gramatiką tokiu būdu, kuriuo ji reflektuoja metafiziką. Jau pradinėje mokykloje paprasčiausiame sakinyje išmokstame atskirti subjektą ir objektą. Kada sakome „žmogus skaito knygą“, mes jau skiriame žmogų nuo daikto, su kuriuo jis sąveikauja. Subjektas yra esinys, kuris gali formuluoti mintis bei planus, o tai darydamas santykiauja su daiktais, verčia juos paklusti savo valiai. Todėl mes galvojame, kad mūsų mintis yra pirminė veiksmo atžvilgiu, o savo mąstymą laikome paruošiamąja veikimo – manipuliavimo esiniu bei savo planų įgyvendinimo – sąlyga. Šis santykis tarp subjekto ir objekto, pagal kurį mąstantys subjektai įsivaizduoja, planuoja ir laisvai apsisprendžia dėl objektų manipuliavimo bei valdymo planų įgyvendinimo, pats savaime yra neatskiriama metafizikos tradicijos dalis. Šio santykio ištakos slypi su metafizika įsivyravusiame ontologiniame skirtume tarp esinio ir būties, pačiose „būties užmaršties“ įsčiose. Šiame santykyje subjektai vis labiau iškelia save virš esinių kaip objektų ir pajungia juos savo dominavimui. Galiausiai, „būties užmarščiai“ vis gilėjant, pradedama manipuliuoti pačiais subjektais, traktuojant juos kaip objektus. Nykstant tradicinei perskyrai tarp subjekto ir objekto, tarp esinių ir žmogaus, šis santykis įgauna fantasmagorinį bei nenuspėjamą, todėl grėsmingą pobūdį.
     
  8. Kada galvojame apie žmogų kaip subjektą, apie jo sąlytį su esiniais mąstome kaip apie santykį tarp subjekto ir objekto. Subjektas priešstatomas objektui, kuris tampa žmogaus naujų kūrybos planų įgyvendinimo materija. Heideggeris grindžia kelią tokiam žmogaus esmės apmąstymui, kuriame jis nebūtų santykio su kitais esiniais priešstatos forma. Bet tai įmanoma tik tiek, kiek žmogus apmąstomas ir pats mąsto save esminiame santykyje su būtimi. Kadangi Sartre’as remiasi Descartes’u, žmogus suprantamas kaip nemetafizinė sąmonė ar protas, patalpintas fiziniame kūne, t. y. kaip subjektas tarp kitų objektų. Priešais glūdintys objektai tuomet suvokiami kaip mums paklusni materija, o žmogaus laisvė – kaip valia veikti objektus bei jais manipuliuoti. Bet kaip jau užsiminėme, tai kyla iš „būties užmaršties“, iš nesugebėjimo pažinti ir suprasti savo paties esmės santykio su būtimi. Savo ruožtu ši užmarštis neatskiriama nuo metafizikos tradicijos bei kalbos, kuria ji reiškiasi.
    Mūsų esminė žmogaus samprata, kurią sąlygoja „būties užmarštis“, nulemta įprastinio santykio tarp žmogaus ir esinių mąstymo būdo. Šis mąstymo būdas užvaldo pačią mūsų kalbą, o modernusis mokslas ir filosofija taip pat laikomi priežastimis, leidžiančiomis kalbą redukuoti iki techninės-instrumentinės priemonės manipuliuoti esiniais.
     
  9. Heideggeris pradeda nuoseklią humanizmo esmės analizę, aiškina jo atsiradimo aplinkybes, mėgina suprasti ir atidengti šio reiškinio ištakas. Pasirodo, vyraujanti karteziškosios tradicijos žmogaus kaip subjekto samprata, kuria remiasi Sartre’as, nėra neginčijama. Greičiau priešingai, pasirodo tokio žmogaus supratimo paviršutiniškumo ir neatidumo ženklai. Kad tai parodytų, Heideggeris grįžta prie pačios ankstyviausios žodžio „humanizmas“ reikšmės apibrėžties.
    Pirmą kartą Humanitas, Heideggerio požiūriu, buvo aiškiai įvardytas Romos respublikos epochoje, kada romėnai homo humanus priešpriešino homini barbaro, tiems, kurie nebuvo perėmę helenistinių laikų graikų auklėjimo (paideia). Jo esmė buvo gerųjų menų išmanymas ir mokėjimas (eruditio et institutio in bonas artes), o tai savo ruožtu buvo ir romėnų dorybės (virtus) bei mokytumo (eruditio) pagrindas. Būtent taip suprantamas auklėjimas ir buvo įvardintas žodžiu Humanitas. Dar prieš tai graikai ir Aristotelis žmogų apibrėžė kaip animal rationale – protingą gyvūną. Būtent antikinėje Graikijoje žmogus buvo suprastas kaip siela, psyche (anima), turinti racionalaus mąstymo gebėjimą. Šiame žmogaus apibrėžime, kuris privilegijuoja racionalumą, jau galime matyti Descartes’o žmogaus, kaip mąstančiosios substancijos, sampratos ištakas. Tai ir yra tasai žmogaus apibrėžimas, kurį Vakarų tradicija nuolatos laikė kaip prielaidą. Vėlesnės humanizmo versijos – krikščionybė, kuri skelbia, kad žmogaus esmę apibrėžia jo nemateriali siela, ir marksizmas, besipriešinantis nesuvaldomai kapitalizmo plėtrai, – perima šią žmogaus esmės sampratą.
     
  10. Kiek mes esame įstrigę šiame žmogaus apibrėžtume, visuomet liksime metafizikos ir jos sąlygotos „būties užmaršties“ priklausomybėje. Iš tikrųjų mes atkrentame į šią priklausomybę tuojau pat, kai tik pradedame mąstyti apie žmogų kaip vieną esinio tarp kitų esinių rūšį, ir išliekame joje tol, kol pradedame mąstyti apie specifinį ir išskirtinį santykį, kurį žmogus turi su pačia būtimi:
    Prieš pradedant mąstyti apie žmogaus santykio su būtimi ypatingumą, reikalingas tam tikras mąstymo lauko paruošimas. Iškyla paties žmogaus žmogiškumo esmės klausimas:
     
  11. Heideggeris pabrėžia, kad metafizika visuomet žmogų apibrėžia kaip protingą gyvūną; ji mąsto apie žmogų vadovaudamasi ne humanitas, o animalitas pagrindu. Net kai pripažįstama žmogaus specifika palyginti su gyvūnu ir su gyvūnu jis netapatinamas, jis vis tiek pasilieka animalitas karalystėje. Kartu užsimerkiama prieš paprastą, bet esminį dalyką – kad žmogus tik būdamas savo esmėje, kurioje užkalbinamas būties, yra iš tikrųjų žmogus. Todėl tinkamas žmogaus esmiškumo apmąstymas turėtų skleistis tik kitokiame mąstymo kelyje, kurio pradžia yra konstatavimas, kad žmogus esti Da-sein. Šis žmogaus įvardijimas, tiksliausiai išreiškiantis tai, kas esame, ir išreiškia tik mums būdingą specifinį santykį su būtimi. Vadinasi, nesame subjektai tarp objektų, nesvarbu, ar esame existentia prieš essentia ar vice versa. Daug svarbiau, kad esame buvimo forma, kuria disponuoja pati būtis. Skiriamoji žmogaus, kaip Da-sein, kokybė kitų esinių atžvilgiu ta, kad ji vaidina ypatingą vaidmenį būties atsiskleidime ir jos saugojime.
    Raktas į tikrąjį žmogui pritinkantį orumą glūdi „čia-būties“ (Da-sein) ir būties santykio apmąstyme. Kas yra šis santykis? Priešingai nei Sartre’as, Heideggeris egzistencijos nelaiko pirmuoju ir svarbiausiu žmogaus faktu. Pasak jo, egzistencijos idėja yra tik dalis metafizinės tradicijos, kurią jis pats stengiasi įveikti. Užuot sprendus tradicinę esmės ir egzistencijos pirmumo problemą, šią skirtį stengiamasi peržengti mąstymu grįžtant prie pirminio autentiško pagrindo. Tai darydamas jis įveda naują sąvoką žmogaus kaip čia-būties (Da-sein) skiriamosios kokybės buvimo esmei išreikšti. Žmogus unikalus tuo, kad jis, ir tik jis ek-sistuoja:
     
  12. Ek-sistencija Heideggeriui reiškia, kad, viena vertus, galime būčiai atsiverti, kita vertus, esame jos tiesoje „išstatyti“. Esame tiek būties viduje, tiek jos išorėje, tiek veikiame jos lemtį, tiek ją vykdome. Tokiame santykyje tinkamas žmogaus vaidmuo būtų ne būti esinių manipuliatoriumi, bet jų globėju, taip leidžiant būti pačiai būčiai. Tikroji žmogaus paskirtis – saugoti būties tiesą. Tai rodo pats žodis čia-būtis (Da-sein). Savojoje čia-būtyje žmogus turėtų leisti „čia“ (da) būti vieta, kurioje būtis galėtų parodyti save, tapti tikrai mums esančia. Šią vietą Heideggeris vadina „proskyna“ (die Lichtung). Tik šioje proskynoje būtis gali atsiskleisti bei parodyti save:
    Plėtodamas „nuobloškio“ egzistencialą, kuris pirmą kartą apmąstytas Būtyje ir laike, Heideggeris priešinasi metafiziniam žmogiškumo apibrėžimui. Pastarasis nepastebi, kad mūsų esmė, arba tai, kas mus išskiria iš visų kitų esinių, mus sieja su kažkuo, kas patys nesame, – būtent su būtimi. Mes patiriame būties galią tiek miglotai (pavyzdžiui, per moderniosios technikos poveikį mūsų gyvenimui), tiek aiškiai (kai leidžiame esiniams atsiskleisti tiesos šviesoje). Nors dažniausiai negalime pasirinkti nei būties pasirodymo, nei atsitraukimo, Heideggeris teigia, kad galime ir turime nuspręsti, ar atrandame save tinkamoje santykio su būtimi formoje, sudarome jai sąlygas atsiskleisti, ar priešingai, atkritę į daiktų užvaldymo ir manipuliavimo stichiją, toliau ją ignoruojame.
     
  13. Mąstymo ir būties antinomijos

    Heideggerio mąstymas apie būties lemtį bei mūsų santykį su jos atskleistimi susijęs su nauja tiesos samprata, kuri pradedama plėtoti dar rašant Būtį ir laiką. Paprastai dėl metafizinės tradicijos įtakos teisingumą, kaip klaidingumo priešybę, laikome tiesa, arba sąvokos ir daikto, į kurį ji nurodo, atitikimą. Sakyti, kad sakinys yra teisingas, reiškia sakyti, kad jis išreiškia kažką tiksliai, kad jis atitinka savo objektą. Galimybė sakyti tiesą priklauso nuo galimybės žodžiais perteikti tikslią dalykų, apie kuriuos kalbama, padėtį. Tiesą dažniausiai suprantame kaip teisingą pasaulio patyrimą. Anot Heideggerio, taip yra dėl subjektyvumo metafizikos įtakos. Vietoj mąstymo apie tiesą, kaip teisingą sąvokos ir objekto atitikimą, Heideggeris pateikia senesniąją graikiškąją tiesos, kaip aletheia, sampratą. Į lietuvių kalbą aletheia verčiama kaip „nepaslėptis“, taip išreiškiama tiesos, kaip paslėpties, iškilimo į šviesą idėja. Tiesa tuomet reiškia fenomeno atsiskleidimą savajame aiškume, jo pasirodymą tuo, kas jis iš tikrųjų yra. (Etimologiškai aletheia sudaromas nuo žodžio lethe, kuris reiškia atskleistį; Leta (lethe) buvo mitologinė užmaršties upė, per kurią mirusieji turėjo persikelti prieš įžengiant į Hadą.) Tokia tiesos kaip aletheia samprata, kurioje ryškėja žmogaus ir būties santykis, siekiama pakeisti reprezentacinės ir objektyvuojančios tiesos supratimą, kur tasai ryšys su būtimi iš viso yra užmirštas. Kada tiesa vyksta kaip aletheia, esiniai atsiskleidžia ne kaip reprezentuojami objektai, o kaip tokie, kokie jie yra. Pati būtis gali vykti (ereignet), atsiskleisti ir pasirodyti mirtingajam tik tokioje neprievartinio santykio, arba proskynos, kuri yra pačios būties vieta, erdvėje.
     
  14. Heideggeris eina kitu mąstymo apie žmogų ir būtį keliu, ieškodamas naujos kalbos, kuria būtų galima šį abipusį ryšį suprasti:
    Būties mąstymo perspektyvos ieškoma pasitelkiant žodžio „proskyna“ (Lichtung) teikiamas galimybes. Į metafizikos istoriją taip pat galima žvelgti kaip į ribotus ir nesėkmingus mėginimus apibrėžti ir suprasti būtį. Platono filosofijoje tikroji būtis apibrėžiama per eidos, arba idėjas, kas tradiciškai ir buvo laikoma amžinosios būties atskiruose esiniuose dalimi, tikrąja esinių esme. Bet Heideggeris mums primena, kad eidos iš tikrųjų reiškia „išvaizdą“, tai yra išorinį daikto pasirodymą. Platonas daikto išvaizdą arba išorinį jo pasirodymą – kelią, kuriame jis atsiskleidžia tiesos šviesoje – perkelia į įsivaizduojamą amžinybės, skaistumo sritį, taip idėjas padarydamas dieviškai tobulais daiktų kategorijų pavyzdžiais. Tokia būties, kaip amžinųjų idėjų srities lokacija, ir nulėmė požiūrį į žmogų ir pasaulį krikščioniškoje metafizikoje, kur viskas laikoma Dievo kūriniais. Būtent iš tokios metafizikos atsirandantį esmės pirmumą egzistencijos atžvilgiu Sartre’as rašinyje „Egzistencializmas yra humanizmas“ ir kritikuoja.
     
  15. Karteziškoje metafizikoje revoliucinga tai, kad idėja suprantama nebe kaip aukštesniosios tikrovės ar dieviškojo proto kūrinys, o kaip tai, kas gali atsirasti žmogaus sąmonėje ir yra pasaulio pažinimo bei supratimo pagrindas. Po Descartes’o idėjos tampa subjekto mąstymo ir suvokimo dalyku, o tiesa laikoma objekto atitikimu idėjai. Mąstantis ir valiojantis subjektas tampa centrine tiesos vyksmo vieta. Plėtojama subjekto ir jo laisvės samprata, kuri vis labiau absoliutinama Kanto, Hegelio, Marxo filosofijoje, o aukščiausią tašką pasiekia Nietzsche’s valios galiai (Wille zur Macht) metafizikoje. Nietzsche’s visuotinės valios galiai samprata, Heideggerio nuomone, užbaigia Vakarų metafizinę tradiciją ir tuo pačiu yra akivaizdus padarinys to, kad nebekeliamas būties klausimas. Nietzsche’s „visų vertybių perkainojimas“ steigia pasaulietiškumo ir laikiškumo pirmenybę prieš krikščioniškąjį dieviškumą ar amžinybę, bet, kaip ir Sartre’o egzistencializmas, vis dar išlieka uždaros metafizikos, kurią mėgina apversti, sistemoje.
    Heideggeris teigia, jog tam, kad pradėtume judėti anapus metafizikos, turime pradėti mąstyti apie vientisą santykį tarp būties, žmogaus ir kalbos. Tokiame autentiškai mąstomame santykyje žmogus yra ek-statiniame sąryšyje su būties tiesa. Jis tarsi „iš-stoja“ iš savęs, bet tuo pačiu, per praeitį „tiesdamas“ save į ateitį, įgyja savastį:
     
  16. Būties tiesos apmąstymai toliau plėtojami atkreipiant dėmesį į artumoje esančių daiktų, kaip „tai yra“, paprastumo unikalumą. Taip siekiama nuvalyti metafizinės tradicijos mąstymo apnašas ir grįžti prie pirmapradžių minties šaltinių. Kreipiamasi į filosofijos apyaušrio mąstytojus, konkrečiai, į Parmenidą, kurio ištarmėje esti gar einai („Tai yra kaip tik būtis“) galima aptikti pačios būties mąstymo užuomazgas, galėjusias pasukti tradiciją kita kryptimi. Anot Heideggerio, šiuose žodžiuose bet kokiam mąstymui glūdi „pirmapradė paslaptis“. Šiandien būtis vis dar lieka neapmąstyta, o daugiausiai, ką galima apie ją pasakyti, – kad ji reiškiasi kaip il y a („yra“ prancūziškai; da verčiamas kaip „tai duoda“). Šiuo il y a, neturint tvirtos atramos, spekuliuoti tiesmukiškai nedera, todėl mūsų galimybės mąstyti būtį ir toliau priklauso nuo gebėjimų apmąstyti „čiabūties“ (Da-sein) „čia“ (Da), kaip žmogaus ir būties susitikimo erdvę bei vietą, tą „proskyną“ (Lichtung), kur būtis savo šviesoje atskleidžia esinius visoje savo tiesoje. Tokią galimybę rodo išgyventa paties mąstymo patirtis:
    Kaip Da-sein, mes gyvename tarp esinių ir būties, tai yra proskynos erdvėje. Bet dėl metafizinės tradicijos įtakos čia gyvename tinkamai to nepatirdami ir apie tai nemąstydami. Tokį gyvenimą Heideggeris vadina „benamiškumu“, kuriame prarandame savo savastį ir esmę ir kuris iškyla kaip pasaulio lemtis. Pateikiama nuoroda į Marxo „benamiškumo“, arba susvetimėjimo, supratimą, kuriame tvirtinama, kad jis atsiranda kapitalistinėje biurgeriškoje visuomenėje, kuomet darbininkas susvetimėja savo darbo procesui. Tačiau, Heideggerio požiūriu, tokia Marxo susvetimėjimo samprata tėra kita interpretacija reiškinio, kurį jau galima pastebėti Hegelio filosofijoje. Jo Dvasios fenomenologijoje Naujųjų laikų metafizinė darbo prigimtis apmąstyta kaip save organizuojantis besąlygiškos gamybos vyksmas, kuriame esiniai mąstomi kaip medžiaginės žaliavos darbui visuma, todėl žmogaus savitas ir skiriamasis santykis su jų būtimi, kaip nepaslėptimi, prarandamas ir į žiūros akiratį nebepatenka. Kad atrastume šio žmogaus „benamiškumo“ pasaulyje šaknis ir suprastume jo priežastis, turime pažinti bei suvokti metafizikos istoriją, kuri pati yra išskirtinė ir iki šiol „vienintelė apžvelgiama būties istorijos fazė“.
     
  17. Remdamasis žmogaus, kaip Da-sein, samprata, Heideggeris kritikuoja nacionalizmo ideologiją, tvirtina, kad kiekvienas nacionalizmas tėra tik moderniosios subjektyvumo ir antropologizmo metafizikos iškilimas bei plėtimasis. Po karo įsivyravusi internacionalizmo ideologija yra lygiai tokios pačios kilmės, ji ne tik kad neįveikia nacionalizmo, bet jį dar labiau išplečia ir paverčia sistema. Tokiu būdu žmogaus subjektyvumas yra totalizuojamas. Internacionalizmo idealogija kuriamas neistorinis kolektyvizmas yra žmogaus subjektyvumo totalizacija. Kaip neįmanoma individualizmo įveikti pakeičiant jį kolektyvizmu, taip neįmanoma nacionalizmo įveikti pakeičiant jį humanizmu. Ginantis nuo kolektyvinių-antropocentrinių ideologijų skleidžiamo kalbos teroro, atramos ir atspirties taško žmogus gali ieškoti tik savo individualumo paslaptyje ir pamatinės savirados šiame pasaulyje esmėje:
     
  18. Žmogaus kaip esinio kokybinis išskirtinumas tas, kad jo esmė yra eksistencija, tai yra ekstatiškojo santykio su būtimi galimybė. Ek-sistencija reiškiasi tuo, kad žmogus gyvena artume būčiai, jis yra būties kaimynas.
    Laiško apie humanizmą pabaiga skirta naujojo mąstymo apie žmogaus, kaip Da-sein, ir tradicinės vertybių etikos santykio klausimams. Tradicinė vertybių etika atmetama. Heideggeris siekia mus sugrąžinti prie senesnės žodžio „etika“ reikšmės, kuri dar nėra apibrėžiama metafizine žmogaus, kaip mąstančios, veikiančios bei vertinančios būtybės samprata. Galima ginčytis, ar filosofui pavyko pateikti kitą etikos koncepciją, ar šios užduoties buvo sąmoningai vengiama. Kad ir kaip būtų, galime aiškiai matyti, kaip heidegeriška žmogaus esmės analizė atskleidžia naujojo mąstymo perspektyvas; tokio mąstymo, kuris pats savaime veda prie supratimo, kas pats mąstymas, kaip toks, yra.
    Galima sakyti, kad Heideggeris atsiriboja ne tik nuo egzistencializmo, bet ir nuo visų humanizmo versijų. Nors ir pabrėžiama, kad nusisukimas nuo humanizmo nereiškia nežmoniškumo ar nehumaniškumo palaikymo, vis dėlto mūsų epochos diagnozė gana niūri. Heideggeriui tai klaidžiojimų ir benamystės metas, nors jis pats ir toliau nepaliaujamai ieško galimybių mąstyti būtį. Toks būties mąstymas turėtų parodyti žmogui kelią į kalbą kaip į būties namus. Besiskleidžiantis anapus metafizikos, šis mąstymas verčia atmesti tai, kas tradiciškai buvo priskiriama etikos, vertybių ar logikos mąstymo sritims. Kita vertus, tai nereiškia iracionalumo ar nelogiškumo iškėlimo. Greičiau priešingai, iracionalumas skleidžiasi ten, kur vyrauja savo prigimties neapmąstanti ar ją atsisakanti mąstyti „logika“:
     
  19. Heideggeris kvestionuoja „logiką“, suprantamą kaip tinkamo ar teisingo mąstymo taisyklių nustatymo discipliną, nes ji neapsvarsto savo pačios kilmės pagrindo. Graikiškoji sąvoka logos pradžioje turėjo labai plačią reikšmę; ji buvo tokia plati, kad mes iki šiol ją verčiame labai įvairiai: „žodis“, „protas“, „kelias“, „telkimas“. „Logikos“, kaip teisingo mąstymo taisyklių nustatymo, „suskliaudimu“ pirmiausia siekiama praskinti kelią galimybei apmąstyti paties logos pirminę reikšmę.

    Etika, vertybės ir autentiškas mąstymas anapus metafizikos

    Logikos“ kritika leidžia Heideggeriui geriau parodyti, kodėl jis kritikuoja ir atmeta tradicinę etiką. Kritikams tai iki šiol leidžia prikišti jo filosofijai etinės dimensijos ir socialinio matmens stoką. Vis dėlto daug svarbiau, kad etikos nagrinėjimas čia tėra tik antrinis ir išvestinis parengiamojo „būties mąstymo“ dalykas. Suprantama, žmogaus ir būties santykio apmąstymų horizonte tai lieka savotiškoje paraštėje.
    Keliose trumpose pastraipose pateikiama tradicinės, metafiziškai suprantamos etikos ir elgsenos kritika. Siekiant mąstyti anapus metafizikos, etika kaip „humanizmas“ turi būti pakeista „būties mąstymu“. Klausimas, ar toks etikos pakeitimas pats yra etiškas, sudėtingas ir iki šiol kelia daug ginčų. Tačiau kas konkrečiai, Heideggerio požiūriu, šioje tradicinėje etikos sampratoje yra smerktina? Kaip jau anksčiau minėjome, metafizinės tradicijos požiūriu žmogus yra suprantamas kaip protingas gyvūnas, t. y. gyvūno rūšis, galinti turėti protą ir valią, gebanti racionaliai planuoti ir nukreipti savo veiklą tikslui pasiekti. Atitinkamai racionali etika plėtojosi kaip tyrinėjimas bendrų principų ar taisyklių, kuriais reikėtų sekti tam, kad veiktum teisingai ir kurtum gėrį. Net šiandien, kai, priklausomai nuo siekiamų tikslų, etika skirstoma į įvairias rūšis, dėmesys pirmiausia sutelkiamas į klausimą, kokie principai grindžia racionalų veikimą, koks šių principų statusas ir t. t.