• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Žmogaus („Da-sein“) esmės samprata Heideggerio laiške „Apie humanizmą“

Heideggeris pirmiausia smerkia etikos mokslą, kadangi mėgina mąstyti anapus visos metafizinės tradicinės žmogaus, kaip racionalaus gyvūno, turinčio gebėjimą mąstyti ir apsibrėžti geriausią veikimo kryptį, sampratos. Antra, jis mano, kad vadovavimasis racionalaus veikimo taisyklėmis negali būti autentiško etinio mąstymo esmė. Viena priežastis, kurią pastebėjo ir Sartre’as bei kiti egzistencialistai, yra ta, kad veikimas, besiremiantis teoriškai nustatytomis universaliomis geros elgsenos taisyklėmis, negali būti tikrai etiškas. Toks veikimas, kai man tereikia prisiminti jau „patikrintas tiesas“ ir jomis vadovautis, nėra tikrai laisvas, kadangi tuomet nepatiriama sunki pasirinkimo našta, kuri būtina darant tikrai laisvą ir todėl autentiškai etinį sprendimą. Dėl šios priežasties jau Būtyje ir laike išsakyta mintis, kad kiekvienas autentiškas sprendimas turi būti daromas atsižvelgiant į atskiros situacijos kontekstą, nes bendros elgesio normos netinka visiems atvejams. Laiške apie humanizmą Heideggeris priduria, kad tradicinis įprastas požiūris į etiką paprasčiausiai yra techninio požiūrio simptomas, kurį jis laiko netinkamu:

Etikos troškulį stengiamasi numalšinti vis uoliau, nes žmogaus bejėgiškumas – akivaizdus ne mažiau negu slaptas – neįvertinamai išaugo. Didžiausias susirūpinimas etiniais ryšiais turi atsirasti ten, kur masių egzistavimui pasmerktas žmogus gali užsitikrinti patikimą pastovumą tik per savo planavimo ir veiksmo būdą bei sutelktumą, suderintą su technika. Ten pat, p. 251.
 

Heideggeriui tradicinis etikos traktavimas yra tik vienas būdų, kuriais mes siekiame apibrėžti ir nustatyti elgsenos pasaulyje ribas neatsižvelgdami į atskiras situacijas ar buvimo aplinkybes, į kurias patenka individas. Akivaizdžiai pasisakydamas prieš taisykles kaip išankstinį etikos pagrindą, jis taip pat kritikuoja ir etikos grindimą „vertybių“ idėja. Kada šiandien nuolat girdime kalbant apie „vertybes“ (krikščioniškos vertybės, kultūrinės vertybės, šeimos vertybės ir t. t.) – o tikrasis tokio kalbėjimo variklis dažniausiai yra paprastas savanaudiškas simbolinio-ekonominio kapitalo kaupimo interesas, – ši kritika atrodo kaip niekad įdomi ir aktuali:

Mąstymas prieš „vertybes“ netvirtina, kad viskas, kas vadinama „vertybėmis“: „kultūra“, „menas“, „mokslas“, „žmogaus orumas“, „pasaulis“, „Dievas“ neturi jokios vertės. Priešingai, reiktų pagaliau suprasti, kad, kaip tik ką nors pavadinus „vertybe“, iš taip įvertinto dalyko atimamas jo rangas. Vadinasi, ką nors įvertinus kaip vertybę, vertinamajam leidžiama būti tik žmogiškojo įkainio objektu. Tačiau tai, kas yra kažkas savo būtimi, neapsiriboja savo objektiškumu netgi tada, kai objektiškumas turi vertybės pobūdį. Kiekvienas vertinimas, netgi pozityvus, yra subjektyvavimas. Jis neleidžia esiniui būti; galų gale vertinimas esiniui leidžia turėti tam tikrą vertę tik kaip vertinimo objektui. Ten pat, p. 248–249.
 

Kad geriau suprastume, ką Heideggeris nori pasakyti, turime apsvarstyti pačią žodžio „vertybė“ reikšmę. Šis žodžio daiktavardis kilęs iš veiksmažodžio „vertinti“, tai yra nustatyti kieno nors vertę. Bet ką reiškia nustatyti kieno nors vertę? Tai reiškia matuoti, sverti ar lyginti vertinamąjį pagal tam tikrą nustatytą matą, kuriuo nustatoma vertinamojo teikiama nauda. Tokiame matavime vertinamąjį objektą (tai gali būti bet koks esinys, dalykas ar situacija) redukuojame iki vienintelio aspekto – jo vertės. Heideggeriui nepatinka, kad tai darydami neleidžiame konkrečiam esiniui, dalykui ar situacijai būti tokiems, kokie jie yra patys savaime, savyje ir iš tikrųjų. Telkdamiesi ties vertinamojo verte, ties jo teikiama nauda, užmirštame jo buvimo unikalumą. Esiniai, įskaitant ir žmones, tampa tik mūsų vertės apskaičiavimo bei nustatymo objektais. Susipažinus su tokiais vertybinio mąstymo ypatumais, tampa aiškesnis ir tradicinės, „vertybėmis“ grindžiamos etikos kritikos pagrįstumas:

Keistos pastangos įrodyti vertybių objektyvumą yra nesusipratimo vaisius. Jei pagaliau ir „Dievas“ paskelbiamas aukščiausia vertybe, tai yra Dievo esmės išniekinimas. Vertybinis mąstymas būties atžvilgiu visur ir visada yra didžiausia šventvagystė, kokią tik galima įsivaizduoti. Todėl mąstyti prieš vertybes visiškai nereiškia mušti būgną esinijos niekingumo ir nevertingumo garbei, tai reiškia: kovoti prieš esinio subjektyvavimą ir pavertimą grynuoju objektu ir priešstatyti mąstymui būties tiesos prošvaistę. Ten pat, p. 249.
 

Be to, Heideggeris mano, kad pats vertinimas nėra pakankamas pagrindas etikai. Neįmanoma nustatyti universalių, visiems tinkančių ir galiojančių etinių normų. Pavyzdžiui, Heideggerio pirmtako Nietzsche’s Dievo mirties retorika pirmiausia buvo nukreipta į tradicinių vertybių kritiką, atskleidžiant visų žmogiškos prigimties universalių moralinių normų reliatyvumą. Analizuodamas pamatinių etikos kategorijų „gėris“ ir „blogis“ istorinę raidą, Nietzsche atskleidžia moralės kilmės istoriją (genealogiją) ir parodo dvilypę jo priešistorę. Tradiciškai nusistovėjusiai gėrio/blogio vertybinei priešstatai metamas iššūkis pateikiant gera/prasta vertybinę perskyrą. Gėrio/blogio vertybinis vertinimas būdingas su krikščionybe įsigalėjusiai destruktyviajai vergų moralei, kurią Nietszche smerkia iškeldamas aristokratišką kilmingųjų moralę, grindžiamą „valios galiai“ principu – nuolatine savęs įveika arba savikūra.

Heideggerio filosofijoje klasikinių etinių vertybių kritika nėra šių vertybių apvertimas. Kuomet kalbama apie Dievo esmės išniekinimą paskelbiant jį aukščiausia vertybe, mėginama pasakyti, kad apie Dievą iš viso neturėtų būti sprendžiama remiantis pernelyg žmogiška vertės nustatymo sistema. Be būties prasmės klausimo kėlimo ir mąstymo, kuris artėja šios prasmės link, bet koks mąstymas apie Dievą spekuliatyvus, todėl neįmanomas.

 

Heideggeris apie aukštesnę ar anapusinę tikrovę nekalba iš viso. Visiškai nieko neteigiama nei apie „Dievo buvimą“ ar jo „nebuvimą“, nei apie dievų galimybę ar negalimybę. Bet svarbu suprasti, kad apibrėžiant žmogaus esmę egzistencialiai, pagrindiniame Da-sein „būtiespasaulyje“ (In-der-Welt-Sein) buvimo moduse „pasauliškumas“ nėra mąstomas kaip „dvasiškumo“ priešybė:

Pagal mūsų apibrėžimą „pasaulis“ apskritai nereiškia kokio nors esinio ar esinių srities; jis reiškia būties atvertį. Žmogus yra ir yra žmogus tiek, kiek jis yra ek-sistuojantis. Jis stovi būties atvertyje, o pati būtis yra kaip tik atvertis kaip bloškis (Wurf), bloškiantis žmogaus esmę į „rūpestį“. Tokiu būdu nublokštas žmogus stovi būties atvertyje. „Pasaulis“ yra būties prošvaistė, kurioje žmogus esti dėl savo nuobloškiosios prigimties. Ten pat.

Mums, mirtingiesiems, pasiekiama tik šiapusinė, „pasauliškoji“ transcendencija, kurią tradicinė metafizika, sutelkusi dėmesį į anapusybę, buvo linkusi ignoruoti. Bet svarbiausia, kad mąstymas, mąstantis apie būties tiesą, klausia pirmapradiškiau, negu tai gali padaryti metafizika:

Tik iš būties tiesos pagaliau galima apmąstyti šventumo prigimtį. Tik iš šventumo prigimties galima suprasti dievybės esmę. Tik pagal dievybės esmę galima apmąstyti ir išsakyti tai, ką privalo įvardyti žodis „Dievas“. Ten pat, p. 250.

Anksčiau už bet kokius tvirtinimus apie Dievą ir bet kokius samprotavimus apie Dievo mirtį ar pasitraukimą turėtume mokytis mąstyti apie savo santykio su būtimi ypatumą. Heideggeris tvirtina, kad toks mąstymas jau mąsto anapus metafizikos, bet jis įveikia metafiziką ne tuo, kad vis aukščiau kildamas ją peržengia ar kur nors nustumia, o tuo, kad nužengia į artumą to, kas arčiausia.

 

Kaip tuomet galime vertinti etiką? Ar klasikinių etinių vertybių ribotumo atskleidimas reiškia ir pačios etikos, kaip tokios, paneigimą? Kas atsiveriančioje kitokio mąstymo perspektyvoje etiniam požiūriui galėtų būti svarbu? Deja, Heideggerio mąstymas apie etiką išlieka labai miglotas. Jis kviečia mus apmąstyti pirmapradę sąvokos „etika“ prasmę, etimologiškai giminingą graikiškam žodžiui ethos. Aristotelis šį žodį vartojo įvardinti bendruomenėje priimtų normų, reguliuojančių jos narių elgesį, visumą. Heideggeris mėgina „kapstytis“ giliau ir aiškina, ką žodis ethos reiškia Hėrakleito fragmente ἦθος ἀνθρώπῳ δαίμων (ethos anthropoi daimon). Aνθρωπος (Anthropos) reiškia žmogų, o žodžiu δαίμων (daimon) senovės graikų mitologijoje ir religijoje buvo įvardijama gera arba bloga dvasia, padedanti arba trukdanti žmogui vykdyti savo sumanymus. Kaip žinome, Platono dialogų pagrindinis veikėjas Sokratas filosofuoja bei sprendimus priima nuolatos pasitardamas su savo „daimonu“. Krikščioniškoje mitologijoje šiuo žodžiu pradėti vadinti pagoniškieji dievai, kol galiausiai žodis „demonas“ tapo piktosios dvasios, arba velnio, sinonimu. Tačiau Heideggeris kritikuoja įprastas Hėrakleito ištarmės interpretacijas, kurios žvelgia į šį fragmentą iš šio laikmečio perspektyvos, todėl nesugeba įeiti į paties graikiškojo mąstymo esmę:

Įprasta versti: „Žmogaus būdas yra jo demonas“. Šitoks vertimas mąsto moderniškai, o ne graikiškai. ἦθος (Ethos) reiškia prieglobstį, gyvenimo vietą. Žodis įvardija atvirą apylinkę, kurioje gyvena žmogus. Jo prieglobsčio atvirumas leidžia pasirodyti tam, kas artinasi prie žmogaus esmės ir priartėdamas laikosi arti jo. Žmogaus prieglobstis saugo ir puoselėja artėjimą to, kam žmogus priklauso savo prigimtimi. Tai yra, pasak Herakleito, „δαίμων“ („daimon“), Dievas. Posakis sako: žmogus, kol jis yra žmogus, gyvena Dievo artume. Ten pat, p. 252.
 

Mes dar kartą matome, jog tradicinis etinis mąstymas atmetamas todėl, kad jame vyrauja metafizikos tradicija, kurioje racionalioji etika tampa sistemišku mėginimu išvesti bei suprasti tinkamų sprendimų taisykles ar maksimas, padėsiančias užtikrinti tinkamą mąstančio subjekto elgesį. Savojoje žmogaus kaip Da-sein sampratoje Heideggeris nori „peržengti“ šią tradiciją ir grįžti prie daug senesnio ethos supratimo būdo. Pateikiamas Hėrakleito posakio vertimas turėtų mums priminti apie nuolankumą būties paprastumui ir kasdieniškumui. Tuomet tikroji „etika“ reiškia paprastą gyvenimą būties artumoje pripažįstant ypatingą žmogaus, kaip Da-sein, privilegiją gyventi ir tausoti proskynos vietą, kurioje tikrovė arba būties tiesa reiškiasi arčiausiai ir intensyviausiai.

Tradicinės etikos požiūriu toks aiškinimas gali atrodyti labai ribotas. Iš tikrųjų sakyti, kad tikroji etika reiškia gyvenimą būties artumoje, mums mažai ką atsako į klausimą, kaip žmogus turėtų gyventi, kokių tikslų siekti savo gyvenime ar kokiomis vertybėmis sekti. Heideggerio požiūriu, Platono gėrio idėja mąstoma iš anksto turint galvoje belaikiškumą ir nekintamumą – orientacija į tai yra esminiai tradicinės metafizikos mąstymo bruožai. Tačiau netgi jei iš tikrųjų būtų tokie amžinieji, nuo laiko nepriklausantys idealai ar vertybės, jų siekdamas žmogus vis tiek lieka istoriška, laikui pavaldi būtybė. Pasakojant istoriją apie Hėrakleitą, kurį lanko svetimšaliai smalsuoliai, norima pasakyti, kad dėl žmogiško buvojimo pasaulyje savirados, dėl žmogaus, kaip Da-sein, apriorinių egzistencinių struktūrų specifikos tradicinė vertybių etika neapmąsto svarbiausio dalyko; žmogaus gyvenimas skleidžiasi ne belaikėje užpasaulinėje amžinybėje, o laikui pavaldžioje vidutiniškoje kasdienybėje:

…Smalsuoliai randa Heraklitą prie krosnies. O tai yra tokia kasdieniška ir nežymi vieta. Žinoma, čia kepama duona. Tačiau Heraklitas prie krosnies net nekepa. Jis čia stovi, kad pasišildytų. Taip šita kasdieniška jo laikysena išduoda visą jo gyvenimo vargingumą. Sužvarbusio mąstytojo išvaizdoje nėra nieko įdomaus. Regėdami tokį nuviliantį vaizdą, lankytojai tuojau pat praranda norą prieiti arčiau. Ką jiems čia veikti? Tokį kasdienišką ir nuobodų įvykį, kai kas nors žvarbsta ir stovi prie krosnies, kiekvienas gali bet kada pamatyti savo namuose. Kam jiems dar ieškoti mąstytojo? Lankytojai rengiasi išeiti. Jų veiduose Heraklitas perskaito nuviltą smalsumą. Jis žino, jog miniai pakanka nerasti geidžiamos sensacijos, kad tik ką įėjusi ji apsisuktų ir išeitų. Todėl jis ją padrąsina. Jis ragina ją įeiti tardamas žodžius: eιναι γαρ χαι ενταυθα θεους („Ir čia gyvena dievai“). Ten pat, p. 253.
 

Tikrąją etiką sudaro mąstymas apie būtį visos žmogiškos egzistencijos vargingumo akistatoje. Tuomet etika nebėra universalus mokymas apie tai, kaip žmogus turėtų elgtis. Bet tuo pačiu pasakojimas apie Hėrakleitą mums taip pat kai ką parodo apie santykį tarp veiksmo ir mąstymo. Apie veiksmą tradiciškai galvojame kaip pirmiausiai mintyse suplanuotą, o po to praktiškai įgyvendinamą veikimą. Teorija laikoma pirmine praktikos atžvilgiu; šios dvi sritys supriešinamos, apgailestaujama, kad teoriškai užsibrėžtų tikslų dažnai nepavyksta įgyvendinti praktiškai. Galima lengvai pagalvoti, jog Heideggerio mąstymas apie būtį yra paprasčiausia teorija apie tai, kaip mes turėtume mokytis jos užklausti ir ją mąstyti, kad rastume tinkamas priemones keisti pasaulį ar padėti visuomenei, kurioje gyvename. Bet Heideggerio būties mąstymo santykis su klasikinės teorijos samprata yra dviprasmiškas, nes toks mąstymas yra pirminis teorijos atžvilgiu. Mums primenama, kad theoria reiškia „žiūrėjimą“, o būties mąstymo negalima paprasčiausiai stebėti, nes jis pats ir yra toji šviesa, kurioje teorinė žiūra tik ir gali skleistis. Graikams teorija reiškė objektyvųjį tikrosios daiktų ar dalykų padėties matymą. Pati sąvoka, sudaryta iš dviejų šakninių žodžių thea ir horao sako, kad tai yra mirtingojo siekis pažvelgti „dievo akimis“, t. y. nešališkai. Dievas, ikisokratikų suprantamas kaip aukščiausia, nebegeidžianti, sau pakankama forma ar esybė, klasikinėje graikų filosofijoje sąlygojo doksinės ir episteminės, arba praktinės ir teorinės veiklos, atsiskyrimą. Bet daiktai, į kuriuos žiūrima, tvirtina Heideggeris, regimi būties šviesoje. Todėl būties mąstymas, kuris mus labiausiai stebina ir kartu atstumia dėl savo paprastumo, iš tikrųjų yra pirmapradiškesnis už teorijos ir praktikos atskyrimą. Naujaisiais amžiais įsivyravo mąstymo vertinimas pagal pasiektus vaisingus praktikos rezultatus, „tačiau tikroji mąstymo veikla nėra nei teorinė, nei praktinė, nei šių dviejų elgsenos formų samplaika“. Tikrojo autentiško mąstymo esmė yra ekstatiškojo santykio su būtimi užmezgimas, o toks mąstymas jau skleidžiasi anapus teorijos ir praktikos, atsiradusios su metafizikos tradicija, skirties.

 

Būties mąstytojo paskirtis ir misija yra „prakalbinti neišsakytą būties žodį“, o vienintelis mąstymo uždavinys yra nuolatos kalbinti ir prakalbinti būties atvertį. Paskutiniuose laiško apie humanizmą puslapiuose Heideggeris ieško šios būties atverties prieigos kelių, mėgina aptikti naujojo mąstymo ženklus, properšas kalboje, sėja joje sėklas, kurios dygdamos suvešėtų ir dar kartą pražystų pačios būties kalba:

Būsimasis mąstymas jau nebebus filosofija, nes jis mąstys pirmapradiškiau negu metafizika, kuri yra tas pats, kas filosofija. Tačiau būsimasis mąstymas neatsisakys – kaip reikalavo Hėgelis – „išminties meilės“ vardo ir išminties netapatins su absoliučiu žinojimu. Mąstymas nužengs į savo pirmykštės esmės skurdą. Mąstymas sutelks kalbą į paprastą sakymą. Kalba yra būties kalba taip pat kaip debesys yra dangaus debesys. Išsisakydamas mąstymas kalboje išaria nematomas vagas. Jos yra dar nematomesnės negu vagos, kurias valstietis lėtu žingsniu varo per lauką. Ten pat, p. 259.

Filosofas tvirtina, kad visos įvairių humanizmų ar humanistinės ideologijos yra priklausomos nuo visuotinai pripažįstamos žmogaus, kaip protingo gyvūno (animal rationale), esmės. Bet šie žodžiai tėra interpretacija prielaidos, kuri pati savaime nėra akivaizdi ar teisinga. Ontologinis būties ir esinio skirtumas, apibrėžtas tam tikra metafizine interpretacija, iš mąstymo akiračio buvo išstumtas. Užmirštas pačios būties klausimas. Aiškiai apibrėžus žmogaus esmę, ji tampa tik vienu esiniu tarp esinių, kurio ypatinga savybe ir egzistencinės kokybės rodikliu laikomas racionalumas. Bet metafizika užsimerkia prieš paprastą, tačiau esminį dalyką, kad žmogus savo esmėje esti tik tuomet, kai joje jis užkalbinamas būties. Tik šitas užkalbinimas leidžia jam surasti tai, kur gyvena jo esmė, ir tik toks užkalbinimas duoda „kalbą“ kaip prieglobstį, suteikiantį jo esmei ek-statiškumą. Stovėseną būties proskynoje Heideggeris vadina žmogaus ek-sistencija. Skiriamasis žmogaus ir kitų esinių požymis tas, kad tik žmogui būdingas toks buvimo būdas. Taip suprantama ek-sistencija yra ne tik ratio galimybės pagrindas, bet kartu ir tai, kur žmogaus esmė puoselėja savo paskirties kilmę. Pagrindinė humanizmo kritika atsiremia į tai, kad ek-sistencija niekada negali būti apmąstyta kaip specifinė rūšis šalia kitų gyvūnų rūšių, jeigu žmogui yra lemta mąstyti savo būties esmę. Taip mąstoma eksistencijos esmė (essentia) yra galimybė, ji nesutampa su tradicine metafizikoje apibrėžta existentia, kurios esmė yra aktualybė. Ek-statiškai apmąstyta ek-sistencija nei turiniu, nei forma nesutampa su existentia.

 

Išvados

Vadinasi, mūsų įvairiais aspektais aptartame laiške Apie humanizmą reaguodamas į Sartre’o išplėtotą egzistencialistinę filosofiją, Heideggeris atskleidžia ideologinio mąstymo ištakas, parodydamas, kad tai yra istoriškai susiformavusios žmogaus kaip animal rationale sampratos pasekmė, kuri iškreipia autentiško mąstymo sklaidos galimybes. Iš čia kyla jo įsitikinimas, kad žmogaus ir būties sąlytį būtina apmąstyti daug esmingiau nei tai darė anksčiau viešpatavusi Vakarų metafizinė mąstymo tradicija, kuri nutolo nuo tikrųjų savo tikslų. Todėl autentiškas mąstymas privalo atsiriboti nuo išorinių būties formų ir turi gilintis į pirmapradį žmogaus esmės suvokimą, išryškinti jo ekstatiško santykio su būtimi specifiką, kuri paverčia žmogų išskirtine būtybe kitų esinių atžvilgiu. Iš čia kyla principinė vėlyvojo Heideggerio išvada, kad giliausia žmogaus esmė yra ek-sistencija, arba gebėjimas būti atvira vieta būties proskynai. Todėl žmogus, būdamas čia-būtis (Da-sein), turi galimybę įeiti į santykį su būties nepaslėptimi, gyventi jos artumoje, metaforiškai kalbant, būti tiek „būties piemeniu“, tiek jos kaimynu.

 

Literatūra

  • Andrijauskas, Antanas, „Sartre’o egzistencinės ontologijos principai“, Logos, 2010, nr. 65.
  • Heidegger, Martin, Laiškas apie humanizmą, iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris | Bronislovas Kuzmickas (sud.), Gėrio kontūrai, Vilnius: Mintis, 1989.
  • Heidegger, Martin, Platons Lehre von Wahrheit, Bern: Verlag A. Francke, 1947.
  • Sartre, Jean-Paul, L’éxistentialisme est un humanisme, Paris: Gallimard, 1996.
 

The Conception of Man as Da-sein in Heidegger’s Letter On Humanism

  • Bibliographic Description: Tautvydas Vėželis, „Žmogaus (Da-sein) esmės samprata Heideggerio laiške Apie humanizmą“, @eitis (lt), 2016, t. 569, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Tautvydas Vėželis, „Žmogaus (Da-sein) esmės samprata Heideggerio laiške Apie humanizmą“, Logos, 2013, nr. 77, p. 167–185, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Summary. This article analyzes Heidegger’s letter On Humanism and its conception of man as an ecstatic relationship with the opening of being. Reacting to the challenges posed by Sartre’s existentialist philosophy, Heidegger not only reveals the origins and shortcomings of ideological thinking, he also elaborates ideas that are familiar to existentialism about the necessity of a different thinking in relation to human existence. The article focuses on comparative analysis of the ideas of Heidegger and Sartre as well as Heidegger’s thoughts about the particularity of human existence. By getting deeper into the conception of primordial essence of the human being in Heidegger’s philosophy, there emerges the unique relationship between ecstatic man and being which makes man an exceptional creature in respect to other beings. From here arises Heidegger’s conviction that the deepest essence of the human being is existence or, in other words, the ability to be an open space for the opening of being.

Keywords: Martin Heidegger, Jean-Paul Sartre, existentialism, humanism, being, language.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė