Straipsnis Vizualumas, regimasis kapitalas ir vertybių hierarchijų kaita

  • Bibliografinis aprašas: Odeta Žukauskienė, „Vizualumas, regimasis kapitalas ir vertybių hierarchijų kaita“, @eitis (lt), 2016, t. 597, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Odeta Žukauskienė, „Vizualumas, regimasis kapitalas ir vertybių hierarchijų kaita“, Logos, 2015, nr. 82, p. 33–44, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Santrauka. šiuolaikinėje vizualiojoje kultūroje plačiai paplitęs įžymybių kultas, regimumo siekis ir įvairios žiūrėjimo praktikos palietė daugybę socialinio, politinio, kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo sričių. Todėl šiame darbe aptariama kino industrijoje susiklosčiusi įžymybių kultūra, kuri patyrė transformacijas ir įsiskverbė į įvairias gyvenimo struktūras. Išplėtojant prancūzų sociologės Nathalie Heinich tyrinėjimus, straipsnyje mėginama nusakyti viešąją erdvę užkariavusio vizualumo principus, kurie lemia regimojo kapitalo formos įsitvirtinimą dabarties visuomenėje. Atkreipiamas dėmesys į vizualumo logikos paskatintą elito sampratos kaitą ir regimojo elito sanklodą. Atskleidžiama, kad reginių sklaida ir regimumo fenomenas kinta priklausomai nuo technologijų raidos ir žiūrėjimo praktikų. Šiandien dalyvaujame hipervizualume, kai regimumas iš kiekybinės sąvokos virto kokybine, primetančia kultūriniam ir intelektualiniam gyvenimui savo valią ir darančia įtaką vertybinėms nuostatoms.

Pagrindiniai žodžiai: kinas, vizualumas, įžymybės, regimasis kapitalas, naujasis elitas, vertybių sistema.

 

Kinas ir įžymybių kultas

XX a. 8–9 dešimtmetyje anglų amerikiečių akademinė bendruomenė išplėtojo vadinamosios įžymybių kultūros (celebrity culture) tyrinėjimus, kurių atspara ir šaltinis buvo kino industrijos analizė, atskleidusi slaptus žvaigždžių „darymo“ mechanizmus. 1975 m. publikuotame straipsnyje Visual Pleasure and Narrative Cinema (Vizualinis malonumas ir naratyvinis kinas) feministinės pakraipos britų kinotyrininkė Laura Mulvey viena pirmųjų iš psichoanalizės perspektyvos aptarė kino sužadintą skopofilijos (malonumo žiūrėti) reiškinį ir vaizdinio žmogaus demonstravimo, vizualinės jo būties sureikšminimą, suformavusį „žvaigždžių“ sistemą ir šiuolaikinės reginių kultūros pagrindus Žr. Laura Mulvey, “Visual Pleasure and Narrative Cinema,” p. 6–18. . 1979 m. pasirodė žymaus kino tyrinėtojo ir teoretiko Richardo Dyerio knyga Stars (Žvaigždės), atskleidusi žvaigždžių viešumo ir jų vaizdinio reprezentavimo sąryšį su glamūrine kino tikrove Žr. Richard Dyer, Stars, 1998. . Kino ir kitų sričių tyrinėtojų veikalai (Christine Gledhill, Richardo Chinkelio, Davido P. Marshallo, Christopherio Lascho) grindė populiariosios kultūros ir žvaigždžių sistemos studijas, suformavusias atskirą kritinių ir teorinių tyrinėjimų lauką, nagrinėjantį ne vien tik įžymybių fenomeną, bet ir vartotojiškos visuomenės bei vaizdo industrijos dėsnius, žiūrėjimo praktikas, tapatybės konstravimo modelius ir daugybę kitų probleminių klausimų.

Kaip taikliai pažymėjo garsenybių kultūrai skirtą bibliografiją aptarusi Kristine Harmon, XX a. pabaigoje įžymybių kultūra ir žvaigždžių garbinimo kultas tapo vienu mokslinio tyrimo objektų, leidžiančių „atrakinti“ šiuolaikinę kultūrą ir suvokti gelmines sociokultūrinių permainų priežastis Žr. Kristine Harmon, “Celebrity Culture: Bibliography Review,” p. 98. . Įžymybių kultūros studijose išryškėjo psichologinio, sociologinio ir semiotinio tyrinėjimo pakraipos, kurios tolydžio susipynė su tarpdalykiniais vizualinės kultūros tyrimais, atskleidusiais bulvarinių įžymybių, masiškai tiražuojamų vaizdų ir įvaizdžių pasaulį gaubiančias ideologijas, galios vektorius, jų daromą įtaką institucijoms, nusistovėjusioms normoms ir vertybių hierarchijoms, įvairioms politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo sritims.

 

Didžių žmonių, žinomų asmenybių, šventųjų ir istorinių veikėjų garbinimas (kaip ir vizualinė kultūra, kurios pavidalai kinta skirtingose epochose) nėra naujas reiškinys Vakarų kultūroje (galime prisiminti viduramžių relikvijų ir stebuklingų vaizdų kultą, valdovų graviūras, didikų portretus, žymių veikėjų skulptūras). Tačiau XX a. susiduriame su ypatingu „įžymybių“ fenomenu, kuris susijęs ne tiek su asmens nuopelnais, kiek su jo vizualine būtimi, visuomeniniu regimumu, siekiu būti matomam ir atpažįstamam. Šį vizualumo režimą grindžia didžiulė atvaizdų sklaida ir augantys reginių vartojimo (žiūrėjimo) reitingai (pasiekę rekordinių aukštumų plintant amerikietiškajai popkultūrai).

Kaip žinoma, Vokietijoje vizualiosios kultūros ir įžymybių reprezentavimo klausimai buvo gvildenami populiariosios masinės kultūros tyrimų lauke. Frankfurto mokyklos teoretikai (Walteris Benjaminas, Theodoras Adorno, Herbertas Marcuse ir kiti) atkreipė dėmesį į visuomeninės patirties pokyčius, susijusius su techniniu vaizdų reprodukavimu, masiniu tiražavimu, kuris visuomenės žvilgsnį prikaustė prie begalinių vaizdinių naratyvų, reginių ir jų scenarijų kartočių, slapta suteikiančių vertę originaliam subjektui ar įvykiui. Pasak Benjamino, fotografijos ir kinematografijos medijos atvėrė vartus į naują erą, įgalino planetarinę vaizdų sklaidą, pasiekusią įspūdingų „tikrovės efektų“ ir socialinį regimumą.

 

Prancūzakalbėse šalyse vizualumo kultūros tyrimai XX a. antroje pusėje skleidėsi vartojimo kultūros ir vėlyvojo kapitalizmo kritikos kontekste: filosofai ir sociologai analizavo sociokultūrinius procesus, susijusius su reginių visuomenės sankloda, vizualine reikšmių gamyba, nepaprastai išaugusiomis reprezentacinėmis galiomis. Šiame kontekste paminėtini Guy Debord’o, Jeano Baudrillard’o, Rolando Bartheso ir Régis Debray veikalai, skirti fotografijos, kinematografijos ir televizijos vaizdų technologinės prigimties analizei, vaizdo percepcijos kaitai, aktyvių medijuoto patyrimo formų įsiviešpatavimui, fetišistinio ir vujaristinio žvilgsnio kritikai. Simptomiška, kad žymus filosofas ir sociologas Edgaras Morinas, 1956 m. paskelbęs knygą Le cinéma ou l’homme imaginaire (Kinas arba įsivaizduojamas žmogus), kitais metais publikavo knygą Les Stars (Žvaigždės), kurioje parodė, kad kino žvaigždės (naujieji Olimpo dievai) nėra tik pramoginis susižavėjimo objektas. Jų šlovė ir galia pamažu paliečia įvairias kasdienio, sociokultūrinio ir akademinio gyvenimo sritis Žr. Edgar Morin, Les Stars, 1972. .

Prancūzų filosofas Gilles Lipovetsky ir literatūros bei teatro tyrinėtojas Jeanas Serroy knygose L’écran global (Globalusis ekranas, 2007) ir L’esthétisation du monde (Pasaulio estetizacija, 2013) Žr. Gilles Lipovetsky, Jean Serroy, L’écran global: culture-médias et cinéma à l’âge hypermoderne, 2007; L’esthétisation du monde: vivre à l’âge du capitalisme artiste, 2013. taip pat atskleidė kino dvasios (l’esprit cinéma) ir neatsiejamos jo dalies – žvaigždžių kultūros – įspūdingą sklaidą ir raiškos transformacijas. Pasak jų, XX a. viduryje Holivudas tapo tikra mūsų vaizduotės kalve, o „kino studijose pagaminta žvaigždė kūrė ir formavo visus mūsų fantazmus“ Gilles Lipovetsky, Jean Serroy, L’écran global: culture-médias et cinéma à l’âge hypermoderne, p. 18. ir svajas. Maždaug 1980 m. prasidėjusį kino – masinio vartojimo meno – raidos etapą šie bendraautoriai vadina hipermoderniu: tada kino dvasia (estetika ir žvaigždžių kultūra) pradėjo smelktis į kitas sritis – ne tik į didelių ir mažų ekranų sferą (ekrano sferą), bet ir į kasdienybės pasaulį, kuriame visi nori tapti savotiškais kino kūrėjais ir gyvenimo aktoriais. Įsitvirtino neregėtas reginių ir įžymybių kultas.

 
Kuo mažiau žiūrovų ateina į tamsiąsias kino teatrų sales, tuo daugiau kyla noras patiems filmuoti, daugiau kino narcisizmo, regimumo ir hipervizualumo troškimo. Ten pat, p. 26.

Šitaip pasaulis „kinematografiškėja“:

Hipermoderni visuomenė pasaulį stebi tarytum užsidėjusi nesąmoningus kino akinius, pro kuriuos mato ir gyvenamąją tikrovę. Kinas formuoja globalų žvilgsnį, nukreiptą į įvairiausias šiuolaikinio gyvenimo sferas. Ten pat, p. 29.

Taigi įžymybių kultūra (ypač įvairiose šalyse išplitus bulvariniams „žmonių“ leidiniams) Verta nurodyti, kad populiarioje kultūroje ir bulvarinėje žiniasklaidoje paplitusi sąvoka „žmonės“ yra posakio „pasaulio žmonės“ trumpinys. Tačiau, kaip taikliai pastebi Nathalie Heinich, išsilavinusių visuomenės narių akimis žvelgiant, šie „išsišokėliai“ turi jų garbintojams būdingų „liaudiškumo“ ir vulgarumo bruožų, todėl, priešingai nei ankstesni elitai, dabarties „išrinktieji“ iš esmės nesiskiria nuo eilinių žmonių. tapo įvairialype mokslinių tyrinėjimų sritimi. Šiame straipsnyje siekiama parodyti, kad kino pasaulyje susiformavęs įžymybių kultas (atrodytų, toks banalus reiškinys), masės dievaičių sureikšminimas ir vaizdų performatyvumas šiuolaikinėje vizualinėje kultūroje iš pagrindų keitė sociokultūrinį gyvenimą ir vertybių hierarchijas. Darbe remiamasi prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu mokyklos atstovės Nathalie Heinich (g. 1955) pastaraisiais dešimtmečiais atliktais moksliniais tyrimais, publikuotais knygoje De la visibilité: excellence et singularité en régime médiatique (Apie regimumą: tobulumas ir išskirtinumas medijų pasaulyje, 2012). Šios įtakingos ir produktyvios mokslininkės veikla ir nuopelnai kultūros sociologijai plačiau nagrinėti Antano Andrijausko straipsnyje Žr. Antanas Andrijauskas, „Nathalie Heinich pragmatinė meno sociologija“, p. 101–116. . Tačiau šiame darbe svarbu aptarti sociologės indėlį į vizualinės kultūros tyrimų lauką, kuris sutelkia vis įvairesnį sociologų, filosofų, kultūros ir meno tyrinėtojų būrį.

 

Vizualumas

Taip, įžymybės yra kino kultūroje susiformavęs, televizijoje ir internete išplėtotos vaizdų gamybos ir sklaidos rezultatas. Tapęs neatsiejama dabarties vizualinės kultūros dalimi, jis skatina gilintis ne tik į vaizdus ir jų gamybos būdus, bet ir į jų žiūrėjimo bei vartojimo praktikas. Būtent begalinė reprodukcijų, vaizdo kopijų, replikų sklaida lemia didelį žvaigždžių regimumą ir vizualinį vartojimą. Kaip taikliai pažymėjo Morinas, „kaip ir karaliai ar dievai, žvaigždės yra priklausomos nuo savo gerbėjų, o pastarieji – nuo žvaigždžių“ Edgar Morin, Les Stars, p. 55. . Nėra žvaigždžių be vaizdinių reprodukcijų, be begalinio jų dauginimo, be vizualinio vartojimo ir didelio vartotojų skaičiaus. Vadinasi, šį fenomeną sukuria techninio reprodukavimo priemonės, jų sukeliami efektai masinei auditorijai, regimumas ir stebimumas (vaizdų naudojimas).

Vizualumas ir vizualioji kultūra yra plačiai vartojami terminai, kurių reikšmės nėra aiškiai apibrėžtos, todėl įvairiai interpretuojamos humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Vizualinių studijų (Visual Studies) steigėjai Nicholas Mirzoeffas ir Williamas J. T. Mitchellas pripažįsta, kad vizualumas tapo reikšmingu šiuolaikinės kultūros raktažodžiu, visuotinai įtvirtintu knygoje Vizija ir vizualumas (Vision and Visuality, 1988). Jos sudarytojas amerikiečių meno istorikas ir kritikas Halas Fosteris įžanginiame straipsnyje rašo:

Nors vizija nurodo regėjimą kaip fizinį veiksmą, o vizualumas – reginį kaip socialinį įvykį, jie nėra vienas kitam priešstatyti kaip gamta ir kultūra: regėjimas yra socialiai ir istoriškai determinuotas, o reginys susijęs ne tik su kūnu, bet ir su psichiniu gyvenimu. Vis dėlto jie nėra identiški: šių terminų skirtumas nurodo vizualume slypintį dvilypumą – regėjimo mechanizmus ir jų istorinę techniką, žiūrėjimo charakteristikas ir jų diskursyvinę apibrėžtį. Be to, atskleidžia esant skirtingų matymo perspektyvų – kaip yra matoma, kaip leidžiama ar verčiama matyti, kaip suvokiamas regimų ir neregimų laukų santykis. Kiekvienas skopinis režimas savo retorikoje ir reprezentacijoje siekia užmaskuoti šį dvilypumą – daugybę visuomeninių reginių paversti viena vyraujančia vizija arba sudėlioti taisyklingą vaizdų hierarchiją. Hal Foster, Vision and Visuality, p. ix.
 

Beje, Mirzoeffo nuomone, škotų filosofas ir istorikas Thomas Carlyle’is (1795–1881) vienas pirmųjų pradėjo plėtoti vizualumo tyrimus. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje rašydamas apie britų imperinės kultūros herojus ir jų įsitvirtinimą vaizdiniame naratyve, jis svajojo apie moralinį ir taikų imperializmą, kurio link vestų garbingi asmenys. Deja, modernioje epochoje Carlyle’io herojaus vizija buvo apversta aukštyn kojomis. Tačiau rašytojas atskleidė, koks svarbus imperinėje kultūroje yra herojaus vizualizavimas, jo ritualinis pasirodymas viešumoje ir dalyvavimas vizualiame diskurse. Pasak Mirzoeffo, istoriniai Carlyle’io tyrinėjimai atskleidė vizualumo kultūros ambivalentiškumą – jame slypintį siekį reprezentuoti imperinę kultūrą ir galimybę jai priešinti išryškinant reprezentavimo būdų specifiką ir ją aproprijuojant (pasisavinant) Žr. Nicholas Mirzoeff, “On Visuality,” p. 54. .

Mitchello nuomone, žiūrėjimo praktika, regėjimo patirtis, neregimų vaizdo funkcionavimo ir matymo mechanizmų atskleidimas yra pagrindiniai naujos tarpdalykinės disciplinos tikslai. Nesiekdama nukonkuruoti meno istorijos ar estetikos disciplinų, vizualinės kultūros disciplina neapsiriboja tik meninės ar nemeninės vaizdo raiškos analize, o apima platų vaizdo prigimties, jo sklaidos visuomenėje, kasdienės žiūrėjimo praktikos lauką. Šiuo požiūriu vizualinis arba vaizdinis posūkis – „politinė ir moralinė panika arba euforija nukreipta į vaizdus ir vadinamąsias vaizdines medijas“ William J. T. Mitchell, “Showing Seeing: A Critique of Visual Culture,” p. 173. – nėra visiškai naujas reiškinys. Todėl vizualumo tyrimai, plėtodami politinės ir etinės sistemos kritiką, kaip tik ir kreipia dėmesį į įvairias manipuliacines praktikas, vaizdų ir reginių socialinį gyvenimą, jų galią ir įtaką visuomeninei būčiai. Perpratus reginių dialektiką (materialinę būtį ir įtaką visuomenės vaizduotei) natūraliai kyla ne tik su vaizdų prasmėmis ir funkcijomis susiję klausimai, bet ir kokia yra jų vitališkumo paslaptis – kokį jie daro poveikį žiūrovui, kodėl trokšta būti matomi ir stebimi, ko jie siekia ir geidžia? Žr. ten pat, p. 176.

 

Sociologai „vizualumo“ terminą dažniausiai vartoja tirdami visuomeninės kontrolės mechanizmus ir galios diskursus, matomų ir nematomų socialinio gyvenimo reiškinių dialektiką, žiūrėjimo ir viešinimo(si) praktikas. Socialiniuose moksluose vizualumas taip pat siejamas su „medijų“ produkuojamais vaizdais ir scenarijais, kuriuose bet koks dalykas gali būti ištrauktas iš originalios aplinkos ir rodomas visiškai kitame kontekste vadovaujantis vaizdine logika ir specifinėmis taisyklėmis Žr. Nathalie Heinich, De la visibilité: excellence et singularité en régime médiatique, p. 24. . Iš tiesų vizualumas yra dviprasmis reiškinys, kurį apibrėžia masiškai tiražuojami vaizdai, sukuriantys neautentišką ir medijų sukonstruotą pasaulį, savo ruožtu atsispindintį visuomeninio gyvenimo veidrodyje. Įžymybių pasaulis, kurį reprezentuoja ne tiek vardai, kiek „veidai“ (vaizdai), yra integrali šiuolaikinės vizualiosios kultūros dalis. Jis yra vizualumo matrica, apimanti ne tik masinę kultūrą, bet ir kitas politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo sritis.

Masiškai dauginami vaizdai lemia individo reikšmingumą ir skatina pripažinimą-atpažinimą, kuris, susikūrus tinkamai situacijai, lemia jo pripažinimą-įteisinimą ir pripažinimą-garbinimą arba net pripažinimą-šlovinimą, jeigu dievinamas stabas paaukoja visą savo gyvenimą. Ten pat, p. 37.

Šitaip medijinis režimas ir matomumo didinimas skatina „spektaklio visuomenės“ (Debord) personažų „atpažinimą“ ir žinomumą, kuris suteikia ne tik išskirtinių galimybių, šlovės, bet ir finansinės naudos. Vaizdo įrašų ir tiesioginio vaizdo rodymas bei kartojimas sukuria asimetrinius ryšius tarp garbinamų personažų ir žiūrovų; dėl diferenciacijos išskirtinės „žvaigždės“ būna stebimos daugybės žmonių, kurie iš tiesų nepažįsta ir gyvai nėra bendravę su savo garbinamais stabais. Pasak Heinich, būtent asimetriški santykiai lemia žinomų ir nežinomų, regimų ir neregimų žmonių diferenciaciją, kuri gali būti redukuota į kapitalą. Toks disbalansas ir nelygybė atveria kapitalo rinką:

arba daugiau pažįstame kitų žmonių, negu esame jų atpažįstami, t. y. esame „publikos“, žiūrovų ir vartotojų pusėje, arba daug daugiau esame atpažįstami kitų, nei jų patys pažįstame, tada iš tiesų esame ryški ir matoma „persona“. Kaip tik šios skirtingos individo atpažinimo sąlygos lemia „regimumo kapitalo“ atsiradimą. Ten pat, p. 44.

Turime pripažinti, kad regimumo kapitalui pamatus paklojo kino industrijoje suformuota „žvaigždžių sistema“, nepaprastai išauginusi žiūrovų skaičių, kurių milijonai atpažįsta ir garbina tas pačias „asmenybes“, kaupiančias pelną nešantį kapitalą.

 

Kapitalo modifikacija

Bourdieu į sociologiją įdiegė tokias sąvokas kaip simbolinis ir kultūrinis kapitalas. Jis taip pat vienas pirmųjų prabilo apie „vizualumą“ kaip tam tikrą socialinio kapitalo formą:

sukaupti kapitalą reiškia „pasidaryti žinomam“, išgarsinti savo vardą (arba pavardę), kad plačiai žinomas ir atpažįstamas vardas, tarsi prekės ženklas, išskirtų individą iš kitų suteikdamas jam ypatingą formą nediferencijuotoje, pilkoje, miglotoje, viską suliejančioje aplinkoje. Pierre Bourdieu, «Le champ scientifique», p. 93–94. Citata iš: Nathalie Heinich, De la visibilité: excellence et singularité en régime médiatique, p. 45.

Vis dėlto vizualinį kapitalą sociologas siejo su simboliniu kapitalu (įgytu prestižu, reputacija, žinomumu, galia) ir kultūriniu kapitalu (išsilavinimu, sukauptomis žiniomis) neapčiuopdamas atskiro jo funkcionavimo lauko. Metaforiškai „vizualinio kapitalo“ sąvoką vartojo ir Morinas, įžymybes ir žvaigždes vadindamas „prekiniais ženklais“ ir tam tikra „kapitalo forma“.

Heinich požiūriu, vizualumu paremtas kapitalas nėra tik metafora:

regimumo kapitalas pasižymi visomis klasikinio – ekonominio – kapitalo savybėmis: jį galima išmatuoti, kaupti, perduoti, investuoti už palūkanas ir konvertuoti. Nathalie Heinich, De la visibilité: excellence et singularité en régime médiatique, p. 46.

Fetišu virtusio herojaus regimumo kapitalą galima išmatuoti pagal gerbėjų būrį, vardo sklaidą žiniasklaidoje, vaizdų gausą žurnalų viršeliuose, užklausų skaičių interneto paieškos sistemoje ir pan. Kuo individas daugiau matomas, tuo didesnis jo regimumo kapitalas. Įžymybės statusą įgiję individai jį gali perduoti vieni kitiems ir dalintis juo su sutuoktiniais, draugais ir pažįstamais. Kino sferoje sukauptas vizualinis kapitalas neretai perkeliamas į muzikos sritį, kokioje nors sporto šakoje – į mados, reklamos, masinės žiniasklaidos ir pan. Taigi tai yra viena iš specifinių ekonominio kapitalo formų, suteikiančių individui reikiamų išteklių, pakylėjančių jį į visuomeninės hierarchijos aukštumas ir suteikiančių jam ypatingą statusą.

 

Regimumo kapitalas nėra simbolinio arba kultūrinio kapitalo vedinys (simbolinis kapitalas nėra būtinas siekiant įgyti vizualinį kapitalą). Ši kapitalo forma lemia akivaizdžias visuomeninės hierarchijos transformacijas ir įsitvirtinimą savitos žmonių kastos (visuomenininkų-politikų-pramogų verslo atstovų-sportininkų-žurnalistų-menininkų), pamažu išstumiančios iš visuomeninio gyvenimo kritinį mąstymą ir darančios vis didesnę įtaką socialinei būčiai (įsivaizduojamybės ir realybės pasauliui), kultūrinei ir intelektualinei veiklai. Žvaigždžių, t. y. personalizuotų atvaizdų, pagalba pagaminti vizualiniai modeliai, suvokimo stiliai ir kodai tampa ne tik mūsų socialinio, bet ir mentalinio gyvenimo dalimi. Prisiminkime Debord’o žodžius: „Visuomenė, kuri remiasi šiuolaikine industrija, nėra atsitiktinai ar dirbtinai reginiška, ji – iš esmės spektakliška Guy Debord, Spektaklio visuomenė, p. 45. , t. y. regimumas pažaboja visuomenę pavergdamas ne tik žvilgsnį, bet ir sąmonę.

Regimasis elitas

Gyvename regimumo viešpatijoje. Kaip teigia Heinich, regimumo įsigalėjimą lemia keturi faktoriai: masinis vaizdų tiražavimas, asimetriniai socialiniai santykiai, galimybė įgyti statusą (prestižą, privilegijų) ir tapti naujojo elito dalimi.

Jeigu galima sakyti, kad neregimumas yra viena skurdo formų, tai regimumas, priešingai, reiškia priklausymą naujajam elitui. Ten pat, p. 67.

Regimasis (pramogų) elitas pakeičia didingos aristokratijos ir kilnių asmenybių elitą perimdamas kai kuriuos „versališkajai“ (pamaivų) aristokratijai ir paveldėtam bajoriškumui būdingus bruožus: turi ne tik išskirtinę turtinę ir socialinę padėtį, bet išsiskiria dykinėjimo laisve, prestižu bei privilegijomis. Šitaip vaizdus gyvenimas (vizualioji būtis) tampa nauja rafinuotos aristokratijos forma, išsiskiriančia tuo, kad jai priklausantys asmenys turi būti nuolat matomi viešojoje erdvėje.

 

Perfrazavus ispanų filosofo José Ortega y Gasseto žodžius, galima sakyti, jog mūsų laikais vyrauja „regimasis žmogus“. Akivaizdu, kad regimasis elitas toli gražu nėra XIX–XX a. kultūrinė diduomenė, „dvasios aristokratija“, primetanti ypatingą moralinį toną aplinkai. Reikia prisiminti, kad regimumo elitui pagrindus paklojo Holivudo kino aktoriai, kurių dauguma buvo kilę iš mažai išsilavinusio arba vidurinio visuomenės sluoksnio. Tik dėl ekranų kultūros, žiniasklaidos ir iliustruotų leidinių jie tapo žinomi milijonams žurnalų skaitytojų, mėgdžiojančių jų šukuosenas, apsirengimo būdą, manieras ir elgesį. (Savi)reklama ir „charizmatiškumas“ pakeitė kilmingumą, garbingumą, išsilavinimą, meistriškumą, asmeninius nuopelnus ir kitus elito žmogui būdingus bruožus (poreikį kreipti žvilgsnį į autoritetus, laikytis principų, vidinės disciplinos, siekti tobulumo, sąmoningai tarnauti pareigai) Žr. José Ortega y Gasset, Masių sukilimas, p. 75–78. . Regimojo elito atstovui, kaip ir Ortega y Gasseto apibrėžtai vidutinybei, „niekada net į galvą neateina suabejoti savo tobulumu; jo pasitikėjimas savimi išties panašus į biblinį, kaip tikro Adomo“ Ten pat, p. 82. . Jis visiškai nepaiso kitų patirties, išsimokslinimo ir sukauptų žinių. Be to, atstovaudamas savo atvaizdui, jis tampa ne pačiu savimi, ne kuo kitu, o tuščia fikcija, šmėkla, vaiduoklišku šešėliu. Jam būdingi visi „masės žmogaus“ bruožai:

polinkis žaidimus ir sportą paversti pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu; kūno kultas – higieniškas režimas ir ypatingas dėmesys aprangai; jokio riteriškumo moters atžvilgiu; flirtas su intelektualais, širdyje juos niekinant, netgi paliepiant liokajams ar sekliams juos išplakti; absoliučios valdžios garbinimas, panieka demokratijai ir t. t. Ten pat, p. 115–116.
 

Masinis vaizdų tiražavimas ir reginių primatas iš esmės modifikavo visuomenės gyvenimą ir taurios žmogaus būties vertybes. Iš kino industrijos „žvaigždžių sistema“ persikėlė į televiziją ir kitas medijas palikdama ryškių pėdsakų socialiniame gyvenime, visuomenės dėmesį kreipdama nuo reikšmingų darbų ir laimėjimų prie „personalizuotų“ herojų, įvaizdžių ir pseudo veiklos. Viešąją erdvę atitinkamai keitė vaizdo kultūra, kurioje trykšta neautentiškos patirties versmės, vyksta nesibaigiantis „spektaklis“, režisuojamas pagal regimumo reitingus ir vizualumo diktuojamas taisykles.

Tad kilmingų, žymių žmonių ir kūrėjų (rašytojų, architektų, kompozitorių ir t. t.) vardus, biografijas ir laimėjimus užgožę masiškai tiražuojami vaizdai bei pseudokultūra lėmė esmines elito sampratos transformacijas. „XIX amžiuje marginalų gretose atsidūrę menininkų elito atstovai paskatino demokratinį aristokratiškų vertybių atmetimą siekdami elitinio meistriškumo pripažinimo, o XX amžiuje regimasis elitas išskirtinumą išmainė į populiarumą atsisakydamas tradicinių elitui būdingų iškilumo, meistriškumo ar nusipelnymo savybių“, – apibendrina Heinich Nathalie Heinich, De la visibilité: excellence et singularité en régime médiatique, p. 84. .

 

Elektroninės medijos

Elektroninės medijos ir interneto sklaida atvėrė naujas perspektyvas regimumo raiškai. Kultūrinė industrija prarado vizualumo monopolį, nes daugybė interneto vartotojų patys gali dalintis asmeninėmis nuotraukomis ir vaizdais socialiniuose tinkluose, burtis į internetinius fanų klubus, kurti blogus, nuolat papildant juos informacine ir vaizdine medžiaga. Viena vertus, „reprezentacinį“ žvaigždžių kultūros pobūdį keitė „prezentacinis“ – netarpiškesnis, efemeriškesnis, momentinis. Techninės naujovės padidino tiesioginį vaizdų prieinamumą. Pavyzdžiui, 2011 m. Didžiosios Britanijos princo Williamo ir Kate Middleton vestuvių ceremonijos tiesioginę transliaciją internetu stebėjo apie du milijardai žiūrovų. Antra vertus, atsivėrė galimybės bet kam tapti žvaigždžių kultūros dalimi, t. y. pasinaudojant asmeninėmis svetainėmis ir socialiniais tinklais patiems rūpinantis savo žinomumu (do-it-yourself celebrity), pasinaudoti regimumu ir paversti jį pelnu Žr. Graeme Turner, Understanding Celebrity, p. 55. . Tačiau eilinio žmogelio greitai įgytas regimumo kapitalas neretai greitai praranda savo vertę, nes atsiranda daug panašių pavyzdžių ir išnyksta asimetriniai galios santykiai, sunaikinantys išskirtinumą bei diferencinius skirtumus.

Taigi iš žvaigždžių industrijos išaugusios naujos narcisizmo ir asmeninio gyvenimo viešinimo formos, noras susitapatinti su įžymybėmis (sukuriant netikras paskyras socialiniuose tinkluose) yra įžymybių kultūros raidos pasekmės, ne tiek sudemokratinančios prieigą prie regimumo ar išlaisvinančios iš vizualumo monopolijos gniaužtų, kiek sukuriančios naujas – trumpalaikes, kaičias ir vulgarėjančias – jo raiškos formas. Visas mūsų visuomenės gyvenimas atsiduria šio naujo hipervizualaus režimo ir regimumo gniaužtuose ir priklauso nuo jo dėsnių.

 

Vizualumo įtaka ir aksiologija

Aptarti vizualiosios kultūros procesai lėmė radikalų vertybių ir prioritetų pasikeitimą (pramogų pasaulio atstovai ir sportininkai tapo tikraisiais naujųjų laikų herojais!). Atitinkamai keitėsi kūrėjų ir akademinės bendruomenės padėtis visuomenėje. Techninio vaizdo reprodukuojamumo epochoje ne tik meno kūriniai prarado savo aurą, ją prarado asmenybė, išlavinta kultūra ir profesionalus žinojimas. Nors kultūros ir mokslo atstovų nuotraukos taip pat puikuojasi leidiniuose, jie retsykiais kviečiami dalyvauti televizijos laidose, pristatomi institucijų tinklapiuose, iš tiesų jų prieiga prie nuolatinio regimumo ir masinio viešumo sferos yra labai ribota ir trumpalaikė Žr. Nathalie Heinich, De la visibilité: excellence et singularité en régime médiatique, p. 159. . Kita vertus, regimumas, kaip neatsiejama vartotojiškos visuomenės dalis, rašytojams, menininkams ir intelektualams išties nėra ir neturėtų būti vertybė. Pernelyg didelis kokio nors autoriaus reprezentavimas ir reklamavimas netgi kelia abejonių dėl jo kūrybos autentiškumo ir tikrosios vertės, nes regimumas paklūsta aktualumo principui ir „turi polinkį į ekonominę magiją, daiktų, kaip tokių, ir visų kitų objektų (idėjų, laisvalaikio, žinojimo, kultūros) pervertinimą“ Jean Baudrillard, Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, p. 62. . Vizualumas dažniausiai simuliuoja vertę, o kultūra ir žinojimas yra paveldėtų tradicijų tęsinys, tikslinga gilesnių idėjų ir prasmių paieška, nuosekli teorinės ir kritinės minties plėtotė.

Vis dėlto knygų leidybos srityje nemažą regimumo kapitalą sukaupę „rašytojai“ traktuojami panašiai kaip žvaigždės kultūros industrijose, nes jų vizualinį bagažą taip pat galima paversti pardavimų skaičiumi ir skaitytojų pinigais. Todėl rašytojų ir kitų kūrėjų vardai ima cirkuliuoti kaip prekės ženklai, padedantys parduoti daugiau produktų, jeigu „autorius“ gerai reprezentuotas ar „medializuotas“. Dėl to knygynus užpūsta bestseleriai ir įvairių „įžymybių“ prisiminimai, biografijos ir gyvenimo apybraižos, atsiduriančios vienoje lentynoje su iškilių rašytojų ir mąstytojų kūriniais.

 

Dėl stiprėjančio visuomenės reikalavimo užkariauti jų žvilgsnį, daugiau dėmesio ir įvertinimo sulaukia ne autentiškoje kūryboje save realizuojantys kūrėjai (tapytojai, skulptoriai, rašytojai, kompozitoriai), o tie, kurie dažniau pasirodo scenoje ir ekrane – aktoriai, televizijos laidų vedėjai, dainininkai Žr. Nathalie Heinich, De la visibilité: excellence et singularité en régime médiatique, p. 563. . Taip yra todėl, kad „pramogoms ir reginiams reikia artistiško charakterio“ José Ortega y Gasset, Masių sukilimas, p. 25. . Į kūrybos pasaulį įsibrovęs vizualumas ir kūrybinės industrijos griauna tradicinę autoriaus (kūrėjo) sąvoką ir paveldėtus kūrybos vertinimo kriterijus. Estetines diskusijas keičia pateisinimo ir įteisinimo diskursas. Menininko žinomumas tarsi papildo estetinį jo kūrinių aspektą ir suteikia pridėtinę kūrybinę vertę.

Vis dėlto ši vizualumo ekonomika pagrįsta tik emociniais argumentais, sužavėjimu ir dėmesio užvaldymu. Galima sakyti, kad popmeno klasikas Andy Warholas, ištaręs kultinę frazę „15 minučių šlovės“ ir įkūręs Interview žurnalą, skirtą pokalbiams su įžymybėmis, vienas pirmųjų atskleidė regimumo globalinį galios mastą ir skvarbą į visas sociokultūrinio gyvenimo sritis, taip pat meno pasaulį. XX a. 7 dešimt. sukūręs nuasmenintų kino, muzikos, sporto, mados, meno ir politikos įžymybių portretus, jis iš tiesų numatė esmines transformacijas, nulemtas masiškos vaizdų sklaidos ir sufokusuoto visuomenės žvilgsnio į nuolat stebimas „žvaigždes“.

Lemtingi regimumo kulto padariniai išryškėjo meniniame ir intelektualiniame gyvenime. Šiuolaikinėje vizualinėje kultūroje iškilus prodiuserio ir vadybininko figūroms, sustiprėjo meno kuratoriaus, kuriančio menininko išskirtinumą, vaidmuo. Nežinia, ar sąmoningai, ar ne, tačiau 2004–2006 m. Šiuolaikinio meno centre vykdytas projektas Emisija (solo parodų ciklas ir jį pristatantys katalogai) buvo skirtas „išrinktiesiems“ menininkas. Pasak Kęstučio Kuizino, „apeliuojama į čia ir dabar, o ne į tai, kas jau buvo ar įvyko svarbaus šių kūrėjų praeityje“ Kęstutis Kuizinas, „Emisija įmanoma“, p. 5. . Tai reiškia, kad menininkus institucija buvo užsimojusi „gaminti“ kaip žvaigždes suteikdama joms regimumo platformą ir kapitalą.

 

Regimumo logika palietė ir akademinę bendruomenę. Neatsitiktinai Heinich primena, kad Collège de France dėstęs Michelis Foucault mielai sutikdavo, kad būtų daromi paskaitų garso įrašai, tačiau neleisdavo fotografuoti, sakydamas, jog „arena, kurioje perduodama mintis, iš esmės skiriasi nuo erdvės, kurioje viešpatauja vaizdas“ Nathalie Heinich, De la visibilité: excellence et singularité en régime médiatique, p. 165. . Vis dėlto vizualumo principai pamažu smelkėsi į švietimo ir akademinio gyvenimo sritis skatindami nuolat aktualinti ir populiarinti tyrinėjimus bei mokslo programas, jas pakreipiant praktiškumo linkme.

Regimumas tapo kultūros industriją maitinančiu šaltiniu. Kaip žinome, „žvaigždžių“ kultūroje itin svarbų vaidmenį vaidina įvairūs tarpininkai (prodiuseriai, žiniasklaidos atstovai, vadybininkai ir administratoriai), įtvirtinantys kokios nors žvaigždės statusą. Kaip pažymėjo Bourdieu, šis procesas padarė itin neigiamą poveikį akademinės veiklos suvokimui. Ją nušviečianti žiniasklaida ir informacijos platintojai pamažu ėmė ne tik tarpininkauti tarp akademinės bendruomenės ir visuomenės, bet ir perėmė intelektualų žodį nustumdami juos į kultūros paraštes Žr. Pierre Bourdieu, Sur la télévision, 1996. .

Vis dėlto dera pažymėti, kad pats vizualumas ir regimumas nėra savaime negatyvus dalykas, tačiau įsigalėjęs įžymybių industrijoje jis skatino ekshibicionizmo ir vujarizmo sklaidą, tapo savaimine vertybe, neatsižvelgiančia į jokias asmens moralines savybes, profesinius nuopelnus ar talentus. Tai lėmė elito sampratos kaitą ir regimojo elito įsitvirtinimą – individo išvaizdos, būdo bruožų, asmeninio gyvenimo ir išreikštos nuomonės vertinimą, o ne darbų, asmeninių nuopelnų, gilesnės minties ar teorinio mąstymo pažinimą.

 

Todėl galima sakyti, kad būdamas pramogų civilizacijos, vartotojiškos kultūros ir socialinės tikrovės konstravimo dalimi, regimumas yra kapitalistinio konsumerizmo įrankis, skatinantis masiškumą ir transformuojantis kolektyvines tapatybes. Įžymybių industrija kuria ir daugina visuomenės garbinamų herojų modelius, atliekančius maginę misiją ir sykiu terapinę funkciją – padėti individui išgyventi beprasmės egzistencijos nykumą.

Išvados

Modernių vizualinių technologijų pažanga, masinis vaizdų tiražavimo ir reginių reikmės įsigalėjimas visuomenėje lėmė radikalius socialinės santvarkos, žmogaus etikos bei vertybinės orientacijos pokyčius. Fotografijos, industrinės reprodukcijos ir iliustruotų leidinių atsiradimas sukūrė įžymybių kultūros užuomazgas. Vėliau kinas (ne tiek vaizdo technikos naujovės – stambus planas, montažas, kiek aktorių populiarinimas, jų „veidų“ tiražavimas ir asmeninio gyvenimo viešinimas) tapo kertiniu akmeniu žvaigždžių kultūros sanklodoje. Kino industrijoje susiformavusius principus perėmė televizija, sukūrusi reginio („spektaklio“) visuomenę, kurioje viešąją erdvę atstoja socialinis regimumas. Ir pagaliau internetas dar plačiau paskleidė vizualumo ir savęs susireikšminimo (sužvaigždinimo) virusą.

Regimasis kapitalas tapo atskira besiplėtojančia galia. Jis nulėmė tai, kad susidarė rinktinė žmonių kasta – regimasis elitas, kuris pakeitė kilmingą ir išsilavinusią diduomenę. Šiandieninė galia remiasi regimumo principais, kuriems paklūsta. Vizualumo raida keičia socialinę hierarchiją, formuoja savitą ekonomiką, psichologinį visuomenės klimatą, bendravimo pobūdį ir emocinę aplinką. Regimumo dėsniai taip pat daro įtaką meniniam ir intelektualiniam gyvenimui.

Galima sakyti, kad žinomumo, turtų ir galios geismas, įvairių konkuravimo ir savireklamos strategijų viešpatavimas, moralinės dimensijos ir vertybių sistemos nyksmas – „žvaigždžių“ kultūros, begalinės vaizdų sklaidos, didelio jų žiūrimumo ir ikonofilijos lemtingi padariniai.

 

Literatūra

  • Andrijauskas, Antanas, „Nathalie Heinich pragmatinė meno sociologija“, Logos 77, 2013, p. 101–116.
  • Baudrillard, Jean, Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė, Kaunas: Kitos knygos, 2010.
  • Bourdieu, Pierre, «Le champ scientifique», Actes de la recherché en sciences sociales 2–3, 1976.
  • Bourdieu, Pierre, Sur la télévision, Paris: Liber-Raisons d’agir, 1996.
  • Debord, Guy, Spektaklio visuomenė, iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas, Kaunas: Kitos knygos, 2006.
  • Dyer, Richard, Stars, London: BFI, 1998.
  • Foster, Hal, Vision and Visuality, Seattle: Bay View Press, 1988.
  • Gasset, José Ortega y, Masių sukilimas, iš ispanų kalbos vertė Elena Treinienė, Vilnius: Mintis, 1993.
  • Harmon, Kristine, “Celebrity Culture: Bibliography Review,” The Hedgehog Review 7, 2005, pp. 98–106.
  • Heinich, Nathalie, De la visibilité: excellence et singularité en régime médiatique, Paris: Éditions Gallimard, 2012.
  • Kuizinas, Kęstutis, „Emisija įmanoma“ | Emisija 2004 – ŠMC, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2005, p. 5–6.
  • Lipovetsky, Gilles; Jean Serroy, L’écran global: culture-médias et cinéma à l’âge hypermoderne, Paris: Seuil, 2007.
  • Lipovetsky, Gilles; Jean Serroy, L’esthétisation du monde: vivre à l’âge du capitalisme artiste, Paris: Gallimard, 2013.
  • Mirzoeff, Nicholas, “On Visuality,” Journal of Visual Culture, 2006, vol. 5, no. 1, p. 53–79.
  • Mitchell, William J. T., “Showing Seeing: A Critique of Visual Culture,” Journal of Visual Culture, 2002, vol. 1, no. 2, pp. 165–181.
  • Morin, Edgar, Les Stars, Paris: Seuil, 1972.
  • Mulvey, Laura, “Visual Pleasure and Narrative Cinema,” Screen, 1975, vol. 16, no. 3, pp. 6–18.
  • Turner, Graeme, Understanding Celebrity, London: SAGE Publications, 2004.
 

Visuality, the Capital of Visibility and Changes in Value Hierarchy

  • Bibliographic Description: Odeta Žukauskienė, „Vizualumas, regimasis kapitalas ir vertybių hierarchijų kaita“, @eitis (lt), 2016, t. 597, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Odeta Žukauskienė, „Vizualumas, regimasis kapitalas ir vertybių hierarchijų kaita“, Logos, 2015, nr. 82, p. 33–44, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Summary. The cult of celebrity, the aspiration for visibility and widespread practices of seeing within contemporary visual culture touched on many important social, political, cultural and intellectual spheres. Thus, this paper discusses celebrity culture that arose out of the cinema industry, underwent significant transformations and penetrated the existing social structures. The study elaborates the research of French sociologist Nathalie Heinich and attempts to define the principles of visuality that occupies public space and produces the capital of visibility which is firmly entrenched within Western society. It pays attention to the logic of visuality transforming the notion of the elite and making importance of visual elite. It shows that the dissemination of visibility and phenomenon of visibility depend on the evolution of technology and seeing practices. Today we participate in hipervisuality, the quantitative concepts of visibility become qualitative, impose its will to cultural and intellectual life as well as influence our values and attitudes.

Keywords: cinema, visuality, celebrity, capital of visibility, new elite, value system.