Straipsnis Blogio samprata Sri Aurobindo „Dieviškajame gyvenime“

  1. Paskutinė ir svarbiausia skirtis, kurią, pasak Aurobindo, reikia pašalinti, yra tarp gamtos ir antgamtės, kuri yra dieviškosios būties savigalia. Šis aspektas Aurobindo metafizinę sistemą daro nebe metafizinę tikrąja prasme, bet nedvilypę visuotinę (šitaip ir įvardijama – pūrna advaita vedanta) ir suteikia jai naują, dinamišką pamatą. Iki jo niekas nei Vakarų, nei Rytų filosofinėje-teologinėje tradicijoje taip aiškiai ir išsamiai nekalbėjo apie imanentinę būtinybę (lietuvių kalboje pats žodis yra išvestinis iš „būties“, „būti“) permainyti ne tik žmogaus prigimtį, bet ir visą gamtą žemėje, bent jau dvasiniu pagrindu. Nauja ir ne statiškos, o evoliucionuojančios sielinės (psichinės) esybės samprata. Evoliucija čia suprantama ne kaip amžina akla slinktis į nežinią, o tikslinga, siekianti sublimuoti mums natūralias būsenas į būdingas amžinai tiesos sąmonei. Mūsų integracija nebus baigta, jei neatsiras dinamiškas transformuojantis, keičiantis veikimas. „Reikia, kad visiškai pasikeistų tai, kas mes esame, veikiant antgamtinei galiai ir jėgai“; „dalinio apšvietimo ir vidinių veikimo būdų virsmo nepakanka“
    Sri Aurobindo, Life Divine, p. 657.
    . Savaiminis tiesos judėjimas, tapęs vientisu (integraliu) mūsų prigimties dėsniu, iš principo išspręstų blogio problemą. Tačiau akivaizdu, kad net ir ankstesni laimėjimai yra tokie aukšti idealai, kad apie šį paskutinį žingsnį galima kalbėti tik įsivaizduojamoje idealioje perspektyvoje. Iki tol pamatas blogiui reikštis išlieka kaip pereinamasis tarpsnis į aukštesnės kokybės būtį.
     
  2. Išvados

    Sri Aurobindo blogio problemą sprendžia ne jo paties ar gėrio ir blogio dualumo pagrindu, bet iš aukštesniosios, viršdualios tikrovės perspektyvos, kuri jo sistemoje yra dieviškoji tiesos būtis. Siūlomas veiksmingiausias blogio įveikos būdas yra ne etinis ar socialinis, bet dvasinis, ir jis iš dalies gali sutapti su religiniais tikslais. Vedantoje Aurobindo randa savo teorijos ištakas ir pats jas kūrybingai plėtoja. Jo sistema naudinga žmogui, kuris tikėjimą siekia papildyti argumentuota šiuolaikine mintimi, juolab kad Sri Aurobindo mąstymas remiasi į praktines patirtis, jo sukurta visuotinės jogos mokykla. Kadangi laisvą pasirinkimą filosofas laiko žinojimo išdava, sampratą taiko dvasiniam gyvenimui pasirengusiems, juo besidomintiems subjektams. Specialus pasirengimas yra būtinas, nes neišmanantis dalyko žmogus negali savarankiškai rinktis doktrinos ar teisingai ja vadovautis gyvenime. Todėl primygtinio ir „pranašaujamo“ pobūdžio nei visa Sri Aurobindo teorija, nei konkretus blogio problemos sprendimas neturi. Etinis kodeksas, dorovė – tai sukaupta patirtis, kuri yra prasminga ir naudinga mišraus postmodernaus būvio sąlygomis. Sri Aurobindo koncepcija moko, jog Lietuvoje taip pat moralės normas keisti reikėtų ne dirbtinėmis socialinėmis, žmogaus teisėmis (t. y. žmogaus ego) paremtomis priemonėmis, bet tik tada, kai jos kyla iš dvasinės būtinybės ir tautai būdingo charakterio bei savasties. Taip pat reikšminga krikščioniškosios mistinės tradicijos patirtis, kuri yra veiksmingas priešnuodis prieš blogio, įsivilkusio į modernias tariamo gėrio (asmeninio ir visuomeninio) formuluotes, transformacijas.
     
  3. Literatūra

    • Aurobindo, Sri, Life Divine, Pondicherry: Sri Aurobindo Ashram, 2006.
    • Aurobindo, Sri, Thoughts and Aphorisms, Pondicherry: Sri Aurobindo Ashram, 1982.
    • Bhagavad-Gītā, Calcutta: Union Press, 1984.
    • Jonas, Šv. Kryžiaus, Kopimas į Karmelio kalną: smulkieji raštai, iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė, Ieva Marija, Vilnius: Aidai, 2013.
    • Maitra, Sisir Kumar, The Meeting of the East and West in Sri Aurobindo’s Philosophy, Pondicherry: Sri Aurobindo Ashram, 2000.
    • Purani, Ambalal Balkrishna, Evening Talks with Sri Aurobindo, Puducherry: Sri Aurobindo Ashram, 2007.
    • Times Literary Supplement, Jan. 9, 1943.
    • Upanišados, vertimas iš sanskrito, paaiškinimai ir įvadinis straipsnis Audriaus Beinoriaus, Vilnius: Vaga, 2006.
     
  4. The Concept of Evil in Sri Aurobindo’s Life Divine

    • Bibliographic Description: Daiva Tamošaitytė, „Blogio samprata Sri Aurobindo Dieviškajame gyvenime“, @eitis (lt), 2016, t. 615, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Daiva Tamošaitytė, „Blogio samprata Sri Aurobindo Dieviškajame gyvenime“, Logos, 2015, nr. 84, p. 38–44, ISSN 0868-7692.
    • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Summary: Sri Aurobindo discusses evil in the context of his original metaphysical theory according to which the problem is a temporary phenomenon indispensable during the evolutionary process. He proposes to see the problem as a relative duality of Divine and Undivine, which is below the eternal Divine perfection and absolute good. Understanding the consequences of nescience and imperfection – relative good, error, falsehood and evil, one cannot avoid falling into human weaknesses and ignorance as well as under the influence of the vital supraphysical sphere. In a terrestrial life and if there is mutual oneness with the Divine Being, one can keep a partial perfection and divinity. The fundamental nature of this Divine Being is absolute True-Consciousness, and its intermediary is our soul. The solving of the problem lies in a spiritual life, when psychic being and man moves towards ever greater perfection and good, and so evil cannot enter. The aim of the True-Consciousness is a dynamic evolutionary transformation of the present laws of being into the Divine on altogether new conditions. Only then can the problem of evil be solved. The concept of Sri Aurobindo is akin to the Christian mystical theory of Saint John of the Cross, which also foresees the transformation of human nature on the basis of perfection and oneness with the Divine.

    Keywords: Sri Aurobindo, Saint John of the Cross, evil, good, relativity, divinity, oneness, transformation.