Studija Netitnaginių uolienų apdirbimo technologijos ir dirbinių gamyba finaliniame paleolite–mezolite Lietuvoje

Apskaldytus akmenis vėliau buvo galima panaudoti įvairiai: židinių konstrukcijoms formuoti, kam nors paremti, prislėgti, kaip tinklo pasvarą.

Tinklų pasvarai kaip atskiri dirbiniai plačiau neanalizuoti, nes neaptikta specialiai gamintų tokio tipo radinių. Tinklų pasvarams buvo galima naudoti bet kokius kiek kampuotesnės formos apvalainukus jų nė neapdirbus. Utilizacijos požymiai nėra pastebimi, tad pasvarai traktuoti kaip atsineštiniai akmenys (kaip ir akmenys iš laužų, pastatų, kapų konstrukcijų), kokių galima aptikti bemaž visų gyvenviečių archeologinėje medžiagoje. Paprasti apvalainukai galėjo būti vyniojami į augalų lapus ar medžio tošį, kad, velkant juos upės ar ežero dugnu, nekeltų garso ir nebaidytų žuvų. Šiuo atveju ne uolienos tipas ar jos apdirbimas, o kruopštus įrišimas turėjo įtakos pasvarų kokybei.

Netitnaginių uolienų dirbinių formos nebuvo titnago dirbinių analogai ar kopijos. Kitos uolienos buvo reikalingos dėl savo specifinių petrografinių savybių, skirtos tam tikriems įrankiams gaminti. Jos buvo naudingos daugeliu požiūrių, kartais – vienintelės ir nepakeičiamos. Titnagas buvo apdorojamas kitų uolienų apvalainukais, o ne atvirkščiai.

Atskira tema – ruošinių interpretavimas. Užsienio archeologų, tyrusių uolienų dirbinių utilizacijos laipsnį mikroskopu, nuomone, beveik visos aštresnės nuoskalų ir skelčių briaunos galėjo būti panaudotos minkštiems paviršiams skusti. Tokio panaudojimo utilizacija yra sunkiai atsekama Žr. Ruth Tringham, Glenn Cooper, George Odell, Barbara Voytek, Anne Whitman, “Experimentation in the Formation of Edge Damage: A New Approach to Lithic Analysis,” 1974. . Analizuojant Lietuvos medžiagą, taip pat buvo skaičiuojamos aštrios radinių briaunos: vidutiniškai vienam radiniui teko 1,5 aštrios briaunos. Tai tik statistika, tačiau šis vidurkis parodo santykinai didelį skaičių galimų kaip nors panaudoti ruošinių. Beveik neaptikta kraštinių, kur išryškėtų antrinis apdirbimas, tačiau, pro mikroskopą apžiūrėję visas suregistruotas 2 303 aštrias briaunas, turbūt rastume utilizuotų.

 

Taigi radinys nebūtinai yra dirbinys. Tačiau ruošinys gali būti įrankis. Šiuo atveju vietoje radinių skirstymo į ruošinius ir dirbinius galimas skyrimas į utilizuotus ir neutilizuotus radinius. Būtina aiškintis ne vien ruošinių antrinį apdirbimą, bet ir jų panaudojimą, šie du aspektai gali ir nesutapti. Dirbinių mikroanalizė, kuri Vakarų Europoje jau tapo įprasta, Lietuvoje galėtų būti perspektyvi tyrimų kryptis akmens amžiaus tyrėjams ir atskleistų realų įrankių, o ne dirbinių skaičių.

Šlifuotų netitnaginių uolienų kirvių datavimas

Lietuvoje rasta daug atsitiktinių netitnaginių uolienų radinių, neabejotinai yra ir archeologams nežinomų. Pateiksiu savo požiūrį į netitnaginius įtveriamuosius (ne su skyle kotui) kirvius bei apskritai gludinimo technologiją ir jos datavimą.

Dažniausiai atsitiktinai rasti akmeniniai kirviai Lietuvoje datuojami neolitu arba vėlesniais laikais dėl vyraujančios nuomonės, kad tokių formų ir antrinio apdirbimo (šlifavimo, gręžimo) dirbiniai nebuvo būdingi ankstesniems laikams. Pagal gyvenviečių ir kapaviečių archeologinę medžiagą tokių kirvių atsiradimas siejamas su neolitu ir žemdirbystės pradžia. Atsitiktinai rasti akmeniniai dirbiniai sudaro pernelyg didelę dalį visų Lietuvoje aptiktų netitnaginių uolienų radinių, kad būtų be išimties priskiriami vien tik vėlyviems laikotarpiams. Dažnai tokių radinių aptinkama nevienalaikėse gyvenvietėse, todėl būtina atsižvelgti į jų radimo kontekstą.

 

Šiame straipsnyje analizuoti radiniai ir jų kiekis Lietuvoje aiškiai rodo, kad netitnaginės uolienos buvo naudotos ir iki neolito. Žinotos uolienų petrologinės savybės, taikyti įvairūs apdirbimo būdai (tai liudija vien titnago apdirbimo įgūdžių lygmuo), taip pat – ir gludinimo technologija. Lietuvos akmens amžiaus periodizacija yra kiek vėlesnė nei, pavyzdžiui, Centrinės Europos, todėl ir būdingos radinių formos gali varijuoti. Dėl šių priežasčių netitnaginių uolienų dirbinių datavimas turėtų būti tikslinamas ne vien tiesmukai remiantis tipologija ir suskirstymu, menančiu dar Ch. J. Thomseno laikus. Kiekvienas objektas yra individualus, jo kontekstas savitas, konkretus, tad objektas neturėtų būti analizuojamas pagal nusistovėjusį kriterijų kadangi šlifuota, vadinasi – vėlyva. Šlifuoti dirbiniai, gludinimo technologija nėra griežtai vėlyvų laikų indikatorius: randama ankstesniais laikais datuojamų šlifavimo įrankių, tad turėtų būti ir to laiko šlifuotų netitnaginių uolienų dirbinių. Tokie radiniai taip pat nebūtinai sietini su titnaginių kirvelių gludinimu.

Uolienos šlifavimas nereikalauja didelio išmanymo, taip pat turėti metalinių įnagių: tam užtenka kelių uolienų, smėlio ir vandens. Šlifuotų dirbinių koreliacija su žemdirbių kultūrų materialiniu palikimu yra pakankamai logiška. Šlifavimas (kaip technologija) ar šlifuoti radiniai galėtų būti neolito technologinės pažangos rodiklis, tačiau ne ribą tarp epochų nusakantis požymis. Kadaise R. Rimantienės publikuotas apibrėžimas, kad „neolitas yra žmonijos kultūros raidos tarpsnis, kuris prasidėjo, atsiradus keramikai, akmens gludinimui, pjovimui ir gręžimui […]“ Rimutė Rimantienė, Akmens amžius Lietuvoje, 1984. , turi būti persvarstomas remiantis naujais duomenimis (vėliau archeologė šį apibrėžimą koregavo, tačiau gludintus akmeninius dirbinius vis tiek datavo tik neolitu Žr. Rimutė Rimantienė, Akmens amžius Lietuvoje, 1996. ).

 

Kertamojo pobūdžio įrankių gludinimo ikineolitiniu laikotarpiu teoriją patvirtina ir A. N. Sorokinas Žr. Алексей Николаевич Сорокин, Мезолит Жиздринского полесья, 2002. . Lietuvos archeologai šią nuomonę laiko nepakankamai argumentuota, nors pripažįsta, kad dauguma gludintų dirbinių yra apskritai nedatuotini dėl atsitiktinio radimo aplinkybių, o paviršinių kolekcijų ir smėlinių gyvenviečių kirvelius sunku datuoti pagal kitus radinius Žr. Džiugas Brazaitis, Gytis Piličiauskas, „Gludinti titnaginiai kirviai Lietuvoje“, 2005. . Rusijos mezolito gyvenvietėse gausiai rasta gludintų įtveriamųjų kirvių, šlifavimo plokščių, neabejojama ankstyvu tokių dirbinių datavimu Žr. Светлана Викторовна Ошибкина, Мезолит Восточного Прионежья: культура Веретье, 2006. .

Sudotos 2 gyvenvietėje buvo aptiktas šlifuoto kirvelio ašmenų fragmentas, datuotinas ikineolitiniais laikais. Remiantis turimais duomenimis, atidžiai peržvelgus atsitiktinių radinių kolekcijas, būtų galima dalį įtveriamųjų netitnaginių uolienų kirvių priskirti mezolito antrai pusei. Tai paaiškintų ankstyvų šlifavimo įrankių aptinkamumą, o perėjimas iš mezolito į neolitą technologiniu požiūriu taptų nuoseklesnis. Gręžimo technologija iki neolito, ko gero, nežinota, todėl kirviai su skyle kotui mezolitui neskirtini.

 

Netitnaginių uolienų skaldymo technologija

Netitnaginių uolienų skaldymo technologiją sunku atkurti, tam Lietuvos archeologinėje medžiagoje labai trūksta informacijos. Dažniausiai randami ruošiniai, turintys menkų skėlimo požymių, o skaldytinių rasta mažiau nei dešimtis. Daugiausia informacijos suteikia Pasienių 1 gyvenvietės medžiaga: čia rasti net 7 skaldytiniai iš kvarcito ir smiltainio, gausu ruošinių, neabejotinai nuskeltų nuo šių skaldytinių. Taigi kol kas ši gyvenvietė yra etaloninė kalbant apie uolienų skaldymo technologijas Lietuvoje.

Neanalizuosiu apskaldytų apvalainukų ir riedulių, nes iš jų neformuoti skaldytiniai, t. y. skaldymo veiklos seka neprognozuota. Svarbus tik Sudotos 2 gyvenvietėje rastas apskaldytas čipingo tipo apvalainukas: tai dar ne skaldytinis, tačiau jame galima įžvelgti pagrindinį skaldymo technologiją atspindintį kriterijų: nuskėlimai daryti greta vienas kito, paeiliui, planuojant veiksmus – tai vadinamasis „skeliu, apžiūriu, skeliu, apžiūriu veiklos rezultatas“ Thomas Wynn, “Piaget, Stone Tools and the Evolution of Human Intelligence,” 1985. .

Visi aptikti skaldytiniai buvo skaldyti bent keliomis kryptimis. Du Pasienių 1 skaldytiniai identifikuoti kaip dvigaliai, kiti buvo skaldomi įvairiomis kryptimis. Pasienių 1 gyvenvietėje rastas dvigalis prizminis skaldytinis pagamintas iš kvarcito, 98 × 56 × 44 mm dydžio (19 pav.). Jo galuose suformuotos dvi skaldymo aikštelės. Net 3⁄4 šoninio paviršiaus sudaro skaldomasis frontas. Iš apskaldymo negatyvų galima spręsti, kad nuo jo skeltos vidutinių proporcijų ir trumpos, plačios nuoskalos. Naudota kieto ir pusiau kieto skėlimo technologija: nuoskalų bazinėse dalyse matomos išlikusios aikštelių liekanos, stambokos kuprelės. Aikštelės kraštai prieš skeliant nuoskalas zulinami nebuvo.

 
Pasienių 1 gyvenvietėje rastas jotnio smiltainio amorfinis skaldytinis (20–21 pav.) pats masyviausias, pagamintas iš didelės riedulio nuoskalos.
20 pav. Skaldytinis, Pasieniai 1, Nr. 607, jotnio smiltainis (Gabrielės Gudaitienės piešinys) / Fig. 20. Jotnian sandstone core no. 607 from Pasieniai 1 site
 
Apie 3⁄4 šoninio paviršiaus sudaro skaldomasis frontas. Nuo jo įvairiomis kryptimis skeltos didesnės ir mažesnės nuoskalos, pavykę nuskelti ir keletą skelčių. Skaldytinio forma, aikštelė specialiai nedaryta. Skaldyta po kelias nuoskalas įvairiu patogiu kampu laikant skaldytinį. Viena briauna skaldyta į dvi puses (kaip briauninio skaldytinio), o kitos – tik į vieną pusę. Negatyvų kryptingumas rodo, kad smūgiuota dešine ranka. Skaldytinis sunkus (apie 1 200 g), prieš jį pradedant apdirbti, buvo dar sunkesnis. Galbūt jį skaldė vyras, galėjęs ne tik išlaikyti rankoje sunkų skaldytinį, bet ir atlaikyti stipraus smūgio jėgą. Galėjo būti skaldoma ir skaldytinį pasidėjus ant žemės ar ant kelių.

Dar vienas amorfinis Pasienių 1 gyvenvietės skaldytinis (22 pav.) pagamintas iš jotnio smiltainio riedulio nuoskalos. Nuo jo buvo nuskeliamos ir nuoskalos, ir skeltės. Maždaug 2⁄3 šoninio paviršiaus formuotas skaldomasis frontas, keliskart keičiamos skaldymo kryptys. Iš pradžių nuskaldyta viena skaldytinio pusė, vėliau ši skaldomojo fronto dalis tapo aikštele tolesniam skaldymui. Nors skaldyta nemažai, vis dėlto skaldytinis nesunaudotas iki galo – neketinta ekonomiškai panaudoti žaliavą. Tai pasakytina ir apie kitus aptartus skaldytinius.

 

Pasienių gyvenvietėje aptikti skaldytiniai labai skiriasi vienas nuo kito, tačiau tai nėra skirtingų žmonių veiklos rodiklis, o veikiau sietina su uolienų petrografinėmis charakteristikomis, poreikiu skaldyti. Palyginus titnago ir kitų uolienų skaldytinius tampa akivaizdu, kad titnagas skaldytas gerokai taupiau. Tai mažai priklausė nuo geografinės gyvenvietės padėties, titnago žaliavos prieinamumo: pavyzdžiui, Biržulio apyežerėje įsikūrusios bendruomenės neskaldė daugiau netitnaginių uolienų.

Statistiškai nuoskalų aptinkama gerokai dažniau, nei skelčių, o ant skaldytinių likę negatyvų skelčių gamybos pėdsakai menkai įžiūrimi. Vis dėlto skelčių buvo aptikta: kartais laužtų ar nuskeltų, taip pat fragmentiškų. Galbūt šie ruošiniai rodo dirbinių gamybą. Galėjo būti naudota ir vadinamoji Anvil technology, t. y. skaldyta priekalo principu, tuomet nuo smūgio atatrankos skeltės galėjo iškart sulūžti. Dažnai ruošinių nepavykdavo nuskelti iš pirmo, net iš antro karto: skėlimo vietose susidarę įtrūkimų skaldytinių aikštelių briaunose. Kvarcitas ir jotnio smiltainis skilo sunkiau nei titnagas.

Tipiška nuoskalos forma – nuo proksimalinės dalies išplatėjanti, o viršūnės link susiaurėjanti; distalinė dalis užlinkusi į šoną. Kietos uolienos pasipriešinimas smūgiui būna stiprus, sunku smūgiuoti didele jėga, tiksliai nutaikytu kampu. Galbūt dėl to dauguma ruošinių nuskilę kreivai. Tačiau tai nereiškia prastos ruošinio kokybės – tokių nuoskalų ir skelčių briaunas galima įvairiai panaudoti.

Nuspaudimo technologija netitnaginėms uolienoms skaldyti nebuvo taikoma. Dažniausiai skaldyta tiesioginiu kietu mušimu, netitnaginių uolienų ar kaulo muštukais.

 

Dvigalių, briauninių titnaginių skaldytinių naudojimas yra finalinio paleolito požymis. Analogiški kitų uolienų skaldytiniai turėtų būti datuojami taip pat ankstyvai.

Šaltaliūnės 1 ir Sudotos 2–4 gyvenvietėse gausiai rasta skaldyto piroklasto, tačiau skaldytinių neaptikta. Daugumą ruošinių sudaro trumpos, plačios nuoskalos. Tai rodo arba skaldytinio skaldomojo fronto apimčių ribotumą, arba specifinį uolienos skalumą. Gali būti, kad iš piroklasto gabalo buvo gaminta po vieną dirbinį, o nuoskalos tėra antrinio apdirbimo liekanos, nors pačių dirbinių rasti nepavyko. Nuoskalų kuprelės ryškios, tad ruošiniai greičiausiai skelti minkštu, tiesioginiu skėlimu. Ant jų neaptikta jokių antrinio apdirbimo požymių.

Kitų netitnaginių uolienų skaldymo technologijas paaiškinti labai sunka. Ruošinių mažai, skeltos beveik vien tik nuoskalos, netinkamos dirbiniams gaminti. Veikiau jos yra didelių dirbinių šiurkštaus makroretušinio antrinio apdirbimo liekanos arba nuoskalos, nuskeltos tikrinant žaliavos skalumą.

Galima išskirti tris Lietuvos akmens amžiaus uolienų apdirbimo etapus:

  1. finaliniame paleolite–ankstyvajame mezolite uolienos skaldomos;
  2. vėlyvajame mezolite uolienos vis dar intensyviai skaldomos, tačiau atsiranda šlifavimo technologija;
  3. prasidėjus neolito epochai vis mažiau taikoma ne titnaginių uolienų skaldymo technologija, ją išstumia šlifavimas, gręžimas ir panašus apdirbimas. Tiesa, šioks toks apvalainukų apdaužymas prieš šlifuojant turėjo būti praktikuojamas.
 

Dekoruoti (?) netitnaginių uolienų radiniai

Lietuvos akmens amžiaus archeologinėje medžiagoje pasitaikė ir keletas dekoruotų radinių. Iš abiejų pusių raižytą, paplokščią skalūno apvalainuką Eigulių 1A gyvenvietėje XX a. aštuntame dešimtmetyje aptiko ir paskelbė R. Rimantienė Žr. Рамуте К. Римантене, Палеолит и мезолит Литвы, 1971. . Tuo metu radinys interpretuotas kaip su magija susijęs akmuo, datuotas vėlyvuoju paleolitu.

Analogiškai raižytu paviršiumi apvalainukas buvo rastas Sudotos 3 gyvenvietėje. Pasirinkta nenustatyta nuosėdinė uoliena, kuri lengvai raižosi. Nuotraukoje išsiryškinus įrėžimus ir atidžiai apžiūrėjus raižytą paviršių, nebuvo pastebėta konkrečių figūrų. Šis apvalainukas, kaip ir Eigulių 1A plokštelė, buvo raižytas įvairiomis kryptimis padrikai.

Raižymui pasirinkti neišsiskiriančių formų uolienų gabaliukai (gražūs, aptakūs apvalainukai dažniausiai esti kietesnių uolienų, kurias sunkiau įrėžti). Raižyta buvo kitų tvirtesnių uolienų (titnago, kvarcito) rėžtukais.

Nuo vėlyvojo paleolito žmogus ypač gerai piešė, taigi jei šiais raižiniais būtų ketinta perduoti vaizdinę informaciją, tai ir būtų padaryta. Dažnai tokie ankstyvi raižiniai yra bent kiek „įskaitomi“, juose galima įžvelgti figūrų. Madleno kultūrų grupei yra būdingi uolienų raižinukai, tad Lietuvoje egzistavusios giminingos kultūros galėjo taip pat raižyti uolienų gabaliukus. Mezolite paplinta labiau stilizuotas, abstraktus menas, taigi ir šiuos radinius tipologiškai būtų galima skirti šiam laikotarpiui. Vis dėlto šie du raižiniai turbūt nepasako nieko ypatingo apie paleolito–mezolito pasaulėžiūrą ir nėra sietini su priešistoriniu menu. Tai viso labo raižiniai ant uolienos, kuri lengvai raižosi. Polinkis nesąmoningai piešti abstrakcijas yra būdingas daugeliui žmonių. Galbūt tai tik įdomus atsitiktinumas, kad turime rastų tokių išraižytų apvalainukų. Šie apvalainukai galėjo būti naudoti kaip pagrindas smulkiems objektams pjaustyti – tai paaiškintų įrėžimų daugiakryptiškumą.

 

Apibendrinimas

Netitnaginių uolienų radinių analizė Lietuvos archeologinėje medžiagoje parodė, kad ikineolitiniu laikotarpiu mūsų teritorijoje buvo žinota ir naudota bent 15 uolienų rūšių. Plačiausiai naudotas smiltainis, kvarcitas, granitas, bazaltas-diabazas. Žeimenos pakrantėse gyvenusios bendruomenės žinojo ir riolitinį piroklastą – retą, Lietuvos geologų žiniomis, uolieną.

Netitnaginės uolienos buvo apdirbamos ir naudojamos įvairiais būdais: skaldant ir šlifuojant, o pačiomis uolienomis apdirbant kitas organines ir neorganines medžiagas. Skiriami trys uolienų panaudojimo etapai: uolienų skaldymas (finaliniame paleolite–ankstyvajame mezolite), uolienų skaldymas ir šlifavimas (vėlyvajame mezolite–vėlyvajame neolite), uolienų skaldymo technologijų atsisakymas ir šlifavimo įgūdžių susidarymas, dirbinių formų tobulinimas (vėlyvajame neolite ir vėlyvesniais laikais). Šlifavimo įrankių gausa ir pavieniai šlifuoti dirbiniai rodo, kad šlifavimo technologija yra ankstesnė, nei manyta iki šiol. Nors netitnaginių uolienų radinių formos ir apdirbimas įvairavo, faktiškai šios medžiagos įsisavinimas mažai kito iki pat geležies amžiaus.

Remiantis Pasienių 1 gyvenvietės tyrimų duomenimis, galima apibendrinti uolienų skaldymo technologiją: amorfiniai, briauniniai, dvigaliai skaldytiniai formuoti iš smiltainio ar kvarcito, vyravo kieto ir pusiau kieto mušimo nuoskalinė skaldymo technika. Skaldymui naudoti uolieniniai muštukai iš granito ir smiltainio. Antrinis apdirbimas beveik nepraktikuotas.

Iš netitnaginių uolienų buvo gaminami specifiniai įrankiai, dažnai nepakeičiami kitų medžiagų dirbiniais. Nustatyti bent penki skirtingi dirbinių tipai, naudoti aptariamu laikotarpiu. Neatmetama galimybė, kad dirbinių ir realiai naudotų įrankių kiekis nesutampa. Tai išsiaiškinti galima tik mikroanalizės būdu apžiūrėjus ruošinių paviršių.

Netitnaginių uolienų dirbinių dizainas neįmantrus, įrankio formavimas dažniausiai priklausė nuo apvalainuko formos. Raižytų apvalainukų iš Eigulių 1A ir Sudotos 3 gyvenviečių funkcija kol kas neišaiškinta.

 

Šaltiniai

  • Jablonskytė-Rimantienė, Rimutė, Eigulių (Kaunas) akmens amžiaus stovyklos tyrinėjimai 1952–3 m.: tyrimų ataskaita, 1953, LII RS, nr. 62.
  • Ostrauskas, Tomas, Varėnos rajono archeologinių žvalgymų 1994 m. ataskaita, 1994, LNM, AR A 227.
  • Ostrauskas, Tomas; Adomas Butrimas, Dalia Butrimaitė, 1993 m. archeologinių žvalgymų Telšių rajone ataskaita, 1993, LNM, nr. AR A223.
  • Ostrauskas, Tomas; Algirdas Girininkas, Šaltaliūnės, Švenčionių raj., akmens a. gyvenvietės 1990–1995 tyrinėjimų ataskaitos ir radinių sąrašai, 1990–1995, LNM, AR A 232.
  • Šatavičius, Egidijus, Vėlyvojo paleolito kultūros ir jų likimas ankstyvajame mezolite, daktaro disertacija, 2001, VU.

Literatūra

  • Bagušienė, Ona; Rimutė Rimantienė, „Akmeniniai gludinti dirbiniai“ / Lietuvos TSR archeologijos atlasas: akmens ir žalvario amžiaus paminklai, 1, Vilnius, 1974.
  • Brantingham, Jeffrey P., “A Neutral Model of Stone Raw Material Procurement,” American Antiquity, 2003, vol. 68, no. 3, July, pp. 487–509.
  • Brazaitis, Džiugas; Gytis Piličiauskas, „Gludinti titnaginiai kirviai Lietuvoje“, Lietuvos archeologija, 2005, 29, p. 71–118.
  • Buteux, Simon; Jenni Chambers, Barbara Silva, Digging up the Ice Age: Recognising, Recording and Understanding Fossil and Archaeological Remains Found in British Quarries, Oxford, 2009.
  • Eigeland, Lotte, “Terminology and Methodology in Non-Flint Raw Material Studies – from Multiplicity to Unity: Introduction” / Non-Flint Raw Material Use in Prehistory: Old Prejudices and New Directions, 11, England, Session C77, 2009, pp. 3–4.
  • Gaigalas, Algirdas, „Akmeninių kirvukų ir kitų akmens įrankių petrografinė sudėtis ir medžiagos šaltiniai“, Geologija, 2001, nr. 36, p. 15–29.
  • Girininkas, Algirdas, „Tyrinėjimai Kretuono apyežeryje“ / ATL 1992 ir 1993 metais, Vilnius, 1994, p. 10–14.
  • Girininkas, Algirdas, „Tyrinėjimai prie Kretuono ežero“ / ATL 1988–1989 metais, Vilnius, 1990, p. 9–15.
  • Girininkas, Algirdas, Lietuvos archeologija: I. Akmens amžius, Vilnius, 2009.
  • Hansen, Elin; Lotte Eigeland, “The Rock that Rocks the Rock: An Experimental Study With Hammerstones” / Non-Flint Raw Material Use in Prehistory: Old Prejudices and New Directions, England, 11, Session C77, 2009, pp. 67–75.
  • Juodagalvis, Vygandas, „Mezolitas“ / Lietuvos istorija: akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis, 1, Vilnius, 2005, p. 49–102.
  • Juodagalvis, Vygandas, Užnemunės priešistorė, Vilnius, 2010.
  • Karmaza, Bronislovas; Vygandas Juodagalvis, Tomas Ostrauskas, „Akmens amžiaus titnaginių dirbinių žaliava ir jos paplitimas“ / Akmens amžius Pietų Lietuvoje, Vilnius, 2001, p. 225–229.
  • Kemėšis, Viktoras; Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, 1, Vilnius, 2009.
  • Kostrzewski, Józef, “Obsidian Implements Found in Poland,” Man, 1930, 30, June, pp. 95–98.
  • Lietuvių kalbos žodynas, 2005.
  • Lombera-Hermida, Arturo de, “The Scar Identification of Lithic Quartz Industries” / Non-Flint Raw Material Use in Prehistory: Old Prejudices and New Directions, 11, England, Session C77, 2009, pp. 5–11.
  • Motuza, Gediminas, Magminių ir metamorfinių uolienų petrologija, Vilnius, 2006.
  • Ostrauskas, Tomas, „Grūdos ežero apylinkės“ / Akmens amžius Pietų Lietuvoje, Vilnius, 2001, p. 174–179.
  • Ostrauskas, Tomas, „Grūdos upės aukštupio archeologiniai žvalgymai“ / ATL 1994 ir 1995 metais, Vilnius, 1996, p. 320–323.
  • Ostrauskas, Tomas, „Kabelių 2-oji senovės gyvenvietė“ / ATL 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 29–32.
  • Ostrauskas, Tomas, „Kabelių akmens amžiaus 2-oji gyvenvietė“, Lietuvos archeologija, 1999, 16, p. 31–66.
  • Ostrauskas, Tomas, „Šaltaliūnės akmens amžiaus stovyklavietė-gyvenvietė“ / ATL 1990–1991 metais, Vilnius, 1992, p. 29–31.
  • Ostrauskas, Tomas, „Vakarų Lietuvos mezolitas“, Lietuvos archeologija, 1996, 14, p. 192–212.
  • Ostrauskas, Tomas, „Vėlyvasis paleolitas“ / Lietuvos istorija: akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis, 1, Vilnius, 2005, p. 11–48.
  • Ostrauskas, Tomas; Dalia Butrimaitė, „Upėtų akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėjimai“ / ATL 1992 ir 1993 metais, Vilnius, 1994, p. 23–25.
  • Ostrauskas, Tomas; Dalia Butrimaitė, Adomas Butrimas, „Akmens amžiaus paminklų žvalgymai Biržulio apyežeryje“ / ATL 1992 ir 1993 metais, Vilnius, 1994, p. 26–29.
  • Ostrauskas, Tomas; Gytis Piličiauskas, „Karaviškių 6-oji akmens amžiaus gyvenvietė“ / ATL 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 32–35.
  • Ostrauskas, Tomas; Gytis Piličiauskas, „Karaviškių 6-osios akmens ir žalvario amžių gyvenvietės tyrinėjimai“ / ATL 1998 ir 1999 metais, Vilnius, 2000, p. 58–61.
  • Piličiauskas, Gytis, „Akmens ir bronzos amžiaus stovyklos Karaviškėse (Karaviškių 6-oji gyvenvietė, plotai II ir IV)“, Lietuvos archeologija, 2004, 25, p. 157–186.
  • Piličiauskas, Gytis, „Karaviškių 6-oji akmens amžiaus gyvenvietė“ / ATL 2000 metais, Vilnius, 2001, p. 17–18.
  • Piličiauskas, Gytis, „Karaviškių 6-oji gyvenvietė“ / ATL 2001 metais, Vilnius, 2002, p. 32–34.
  • Piličiauskas, Gytis, „Karaviškių 6-oji gyvenvietė“ / ATL 2003 metais, Vilnius, 2005, p. 20–21.
  • Piličiauskas, Gytis, „Karaviškių 6-oji gyvenvietė“ / ATL 2004 metais, Vilnius, 2006a, p. 19–21.
  • Piličiauskas, Gytis, „Karaviškių 6-oji gyvenvietė“ / ATL 2005 metais, Vilnius, 2006b, p. 14–18.
  • Piličiauskas, Gytis, „Karaviškių 6A gyvenvietė“, Lietuvos archeologija, 1999, 16, p, 229–238.
  • Płonka, Tomasz, The Portable Art of Mesolithic Europe, Wrocław, 2003.
  • Puzinas, Jonas, „Lietuvos proistorės bruožai“ / Naujoji mokykla: kraštotyra, 3, Kaunas, 1940, p. 97–139.
  • Revedin, Anna, et al., “Thirty Thousand-year-old Evidence of Plant Food Processing,” PNAS, 2010, St. Louis, November, no. 44, vol. 107, pp. 18 815–18 819.
  • Rimantienė, Rimutė, „Akmens amžiaus paminklai“ / Lietuvos TSR archeologijos atlasas: akmens ir žalvario amžiaus paminklai, 1, Vilnius, 1974, p. 5–19.
  • Rimantienė, Rimutė, Akmens amžius Lietuvoje, antr. leid., Vilnius, 1996.
  • Rimantienė, Rimutė, Akmens amžius Lietuvoje, Vilnius, 1984.
  • Schulz, Hans-Peter, “The Lithic Industry from Layers IV–V, Susisuola Cave, Western Finland, Dated to the Eemian Interglacial,” Préhistoire Européenne, 2002, Liège, 2000–2001, vol. 16–17, p. 43–56.
  • Steponaitis, Valdas, „Paduobės-Šaltaliūnės III grupės pilkapių tyrinėjimai“ / ATL 1988–1989 metais, Vilnius, 1990, p. 61–62.
  • Steponaitis, Valdas, „Paduobės-Šaltaliūnės III pilkapiai“ / ATL 1986–1987 metais, Vilnius, 1988, p. 61–63.
  • Sternke, Farina, “Non-Flint Raw Materials in Experimental Archaeology and Use Wear Studies: With Old Departures to New Destinations” / Non-Flint Raw Material Use in Prehistory: Old Prejudices and New Directions, 11, England, Session C77, 2009, pp. 79–80.
  • Szukiewicz, Wandalin, „Narzędzia kamienne gładzone w pow: Lidzkim i Trockim (gub. Wileńska)”, Światowit, 1904, 5, Warszawa, s. 9–16, 50–58.
  • Šatavičius, Egidijus, “The Early Mesolithic Site of Pasieniai 1” / Environmental History and Quaternary Stratigraphy of Lithuania, PACT, 54, Rixensart, 1998, pp. 157–170.
  • Šatavičius, Egidijus, „Akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėjimai Žeimenos baseine“ / ATL 1994 ir 1995 metais, Vilnius, 1996, p. 30–34.
  • Šatavičius, Egidijus, „Archeologiniai žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Pietų ir Rytų Lietuvoje“ / ATL 2007 metais, Vilnius, 2008, p. 485–497.
  • Šatavičius, Egidijus, „Archeologiniai žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Pietų ir Rytų Lietuvoje“ / ATL 2009 metais, Vilnius, 2010, p. 452–461.
  • Šatavičius, Egidijus, „Ažutakio senovės gyvenvietės tyrimai“ / ATL 2008 metais, Vilnius, 2009, p. 28–32.
  • Šatavičius, Egidijus, „Margių „Salos“ akmens amžiaus gyvenvietės tyrinėjimai“ / ATL 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 50–52.
  • Šatavičius, Egidijus, „Margių „Salos“ gyvenvietės tyrimai“ / ATL 1994 ir 1995 metais, Vilnius, 1996, p. 24–26.
  • Šatavičius, Egidijus, „Margių „Salos“ gyvenvietės tyrinėjimai“ / ATL 1998 ir 1999 metais, 2000, Vilnius, p. 67–69.
  • Šatavičius, Egidijus, „Nauji akmens amžiaus paminklai Rytų ir Pietų Lietuvoje“ / ATL 1998 ir 1999 metais, Vilnius, 2000, p. 76–81.
  • Šatavičius, Egidijus, „Nauji paminklai Rytų Lietuvoje“ / ATL 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 472–474.
  • Šatavičius, Egidijus, „Pasienių 1-oji akmens amžiaus gyvenvietė“ / ATL 2001 metais, Vilnius, 2002, p. 34–36.
  • Šatavičius, Egidijus, „Pasienių 1-osios akmens amžiaus gyvenvietės tyrinėjimai“ / ATL 1992 ir 1993 metais, Vilnius, 1994, p. 34–36.
  • Šatavičius, Egidijus, „Pasienių 1-osios akmens amžiaus gyvenvietės tyrinėjimai“ / ATL 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 41–43.
  • Šatavičius, Egidijus, „Pasienių I mezolitinės stovyklavietės tyrinėjimai“ / ATL 1990–1991 metais, 1, Vilnius, 1992, p. 34–36.
  • Šatavičius, Egidijus, „Rėkučių 1-oji akmens amžiaus gyvenvietė“ / ATL 2001 metais, Vilnius, 2002, p. 36–37.
  • Šatavičius, Egidijus, „Rėkučių 1-osios akmens amžiaus gyvenvietės tyrinėjimai“ / ATL 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 43–44.
  • Šatavičius, Egidijus, „Rėkučių 2-oji senovės gyvenvietė“ / ATL 2006 metais, Vilnius, 2007, p. 46–49.
  • Šatavičius, Egidijus, „Rėkučių 2-osios senovės gyvenvietės tyrimai“ / ATL 2007 metais, Vilnius, 2008, p. 44–47.
  • Šatavičius, Egidijus, „Rėkučių-1 akmens amžiaus gyvenvietės tyrimai“ / ATL 2002 metais, Vilnius, 2005, p. 20–21.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologijos paminklų komplekso tyrinėjimai 1996–1997 metais“ / ATL 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 45–50.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinio komplekso tyrimai“ / ATL 2007 metais, Vilnius, 2008, p. 48–51.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinio komplekso tyrimai“ / ATL 2008 metais, Vilnius, 2009, p. 35–37.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinio komplekso tyrimai“ / ATL 2009 metais, Vilnius, 2010, p. 24–26.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinio paminklų komplekso tyrinėjimai“ / ATL 2001 metais, Vilnius, 2002, p. 38–39.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinio paminklų komplekso tyrinėjimai“ / ATL 1998 ir 1999 metais, Vilnius, 2000c, p. 72–76.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinis kompleksas“ / ATL 2004 metais, Vilnius, 2006a, p. 25–29.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinis kompleksas“ / ATL 2005 metais, Vilnius, 2006b, p. 18–21.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinis kompleksas“ / ATL 2006 metais, Vilnius, 2007, p. 50–53.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinis paminklų kompleksas“ / ATL 2003 metais, Vilnius, 2005, p, 25–27.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinių paminklų komplekso tyrinėjimai“ / ATL 2000 metais, Vilnius, 2001, p. 21–22.
  • Šatavičius, Egidijus, „Sudotos archeologinių paminklų komplekso tyrinėjimai“ / ATL 2002 metais, Vilnius, 2005, p. 18–29.
  • Šatavičius, Egidijus, „Titnago kasyklos ir apdirbimo dirbtuvės prie Titno ežero“ / ATL 2000 metais, Vilnius, 2001, p. 22–24.
  • Šatavičius, Egidijus, „Vėlyvoji Svidrų kultūra“, Kultūros paminklai, 1997, 4, p, 3–15.
  • Šatavičius, Egidijus, „Vilniaus rajono akmens amžiaus paminklų tyrinėjimai“ / ATL 1994 ir 1995 metais, Vilnius, 1996, p. 26–29.
  • Šatavičius, Egidijus, „Žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Pietų ir Rytų Lietuvoje“ / ATL 2006 metais, Vilnius, 2007, p, 473–487.
  • Šatavičius, Egidijus, „Žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Rytų ir Pietų Lietuvoje“ / ATL 2004 metais, Vilnius, 2006, p. 291–305.
  • Tarasenka, Petras, Lietuvos archeologijos medžiaga, Kaunas, 1928.
  • Taute, Wolfgang, „Die Stielspitzen-Gruppen im nördlichen Mitteleuropa: Ein Beitrag zur Kenntnis des späten Altsteinzeit“ / Fundamenta, Köln-Böhlau, Reihe A, Bd. 5, 1968.
  • Tringham, Ruth; Glenn Cooper, George Odell, Barbara Voytek, Anne Whitman, “Experimentation in the Formation of Edge Damage: A New Approach to Lithic Analysis,” Journal of Field Archaeology, 1974, 1, Boston, no. 1/2, pp. 171–196.
  • Wynn, Thomas, “Piaget, Stone Tools and the Evolution of Human Intelligence,” World Archaeology, Studying Stones, 1985, vol. 17, June, no. 1, pp. 32–43.
  • Zhilin, Mikhail G., “The Western Part of Russia in the Late Palaeolithic – Early Mesolithic,” Acta Archaeologica Lundensia, The Earliest Settlement of Scandinavia and Its Relationship with Neighbouring Areas, 1996, Stockholm, no. 24, pp. 273–284.
  • Ошибкина, Светлана Викторовна, Мезолит Восточного Прионежья: культура Веретье, Москва, 2006.
  • Римантене, Рамуте К., Палеолит и мезолит Литвы, Вильнюс, 1971.
  • Сорокин, Алексей Николаевич, Мезолит Жиздринского полесья, Москва, 2002.

Konsultacijos

  • Juodagalvis, Vygandas, 2010-05-24 (raštu).
  • Motuza, Gediminas, 2010-12-02, 2010-04-01 ir 2010-05-23 (žodžiu).
  • Spiridonov, Andrej, 2010 m. kovą–gegužę (raštu ir žodžiu).
  • Šatavičius, Egidijus, 2011 m. vasarį–gegužę (raštu ir žodžiu).
  • Zając, M., 2010-05-09 (raštu).

Santrumpos

  • ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje
  • LII RS – Lietuvos istorijos institutas, Rankraščių skyrius
  • LNM – Lietuvos nacionalinis muziejus
 

Non-Flint Raw Material Manufacture Technologies and Tool Making Technologies in Final Palaeolithic–Mesolithic Lithuania

  • Bibliographic Description: Gabrielė Gudaitienė, Netitnaginių uolienų apdirbimo technologijos ir dirbinių gamyba finaliniame paleolite–mezolite Lietuvoje, @eitis (lt), 2016, t. 649, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Gabrielė Rimkutė, „Netitnaginių uolienų apdirbimo technologijos ir dirbinių gamyba finaliniame paleolite–mezolite Lietuvoje“, Archaeologia Lituana, 2012, nr. 13, p. 29–65, ISSN 1392-6748.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universitetas.
Summary: The investigation of non-flint raw material artifacts of Final Palaeolithic–Mesolithic period was a topic that Lithuanian archaeologists did not pay a lot of attention to. For many years this group of finds was ignored or hardly recognized during the excavations. The lack of information published and an obscure number of raw material artifacts in the museum collections of Lithuania has led to collect all the probable raw material artifacts altogether and to obtain as much information as these finds could actually provide. All types of artifacts were analyzed, meaning raw material knapping assemblage and the definite implements.

After a careful research of the collections of finds in the museums and newest data of recent excavations, more than 1,500 artifacts were chosen up, added to the database, and were examined on different aspects. The types of raw material used were determined with a help of geologists from Vilnius University. Each artifact was described according to its general size measurements and a possible shaping work done on it. Artifact examination results were defined by making statistic diagrams and resumptive interpretations. This has lead to the following conclusions: At least 15 types of different non-flint raw material were undoubtedly known during the Final Palaeolithic and Mesolithic period in the area. The most commonly used were sandstone, quartzite and basalt-diabase materials. These kinds of pebbles are usually found all over the area and were probably not to be searched on purpose.

On the whole, 19 archaeological sites with some raw material find collections were detected in Lithuania. The non-flint artifact assemblage found in Pasieniai 1, Sudota 2, Sudota 4 sites was essential for making the reconstruction of raw material knapping and shaping techniques and for distinguishing all sorts of possible implements. Few sites in the region of Žeimena riverbank have yielded a specific pyroclastic rock finds. Numerous flakes have shown that pieces of this type of rock were probably brought by icesheet from Scandinavia. Prehistoric people recognized it as useful and tried to knap it in at least five different sites. This could be an indicator of a simultaneous dating of some settlements.

Some sort of rough knapping technique and different ways of polishing were used for non-flint tool manufacturing during the pre-Neolithic period in Lithuania. This resulted different types of finds identified in sites: some cores and chipped pebbles, lots of short and wide flakes, few blades, some sandstone and granite percussion tools. The bigger part of implements was used for polishing: polishing slates (also fragments) and polishers made of sandstone mainly. Some of the tool types could not be manufactured out of flint or organic material, so some of raw materials (e.g. sandstone) are considered to have been irreplaceable. The basalt axe found at Sudota 2 was defined as belonging to the earlier period than Neolithic. The possible outcome of this dating could be a reinterpretation of polished axes chronology. All similar axes, especially accidentally found, were dated to Neolithic or even later periods so far. This interpretation could be reconcidered according to the recent data.

One possibly new tool type was determined. Some quartzite flakes with denticulate sides could probably be interpreted as some sort of scraping implements, probably used for fish scale scraping off or some similar activity. However, these finds should be examined more closely and a different appliance can be determined. Flaking of non-flint rocks was not as progressive as flintknapping, although some chaîne opératoire can be seen on cores undoubtedly. There are almost no implements with secondary micro-retouch discovered in Palaeolithic-Mesolithic sites in Lithuania. Therefore, there is only a possibility of finding some utilized flakes after the micro-scanning analysis.

Non-flint raw material was treated in specific ways in different periods of Stone Age. This would suggest discerning some chronological stages. In Final Palaeolithic and during the first part of Mesolithic tentatively raw material was worked up only by flaking. In the Late Mesolithic people could have started to polish non-flint material, and knapping was still practiced. Probably flaking technology came to an end on the same time as flintknapping tradition. This could be seen in the decreasing number of raw material debitage in later periods. The evidence of a new group of non-flint raw material artifacts should trigger an appropriate attention of Stone Age archaeologists in the future. Tool manufacture technologies need a further examination by experimental archaeology, some microanalysis of use-wear of implements and flakes have to be done, meanwhile this paper is just a basic start of awaiting investigations.

Keywords: non-flint raw material artifacts, Final Palaeolithic–Mesolithic period, Lithuania.