Recenzija Jurgio Gimberio paradoksai: „lengviau susikalbi, kai nesikalbi“

  • Bibliografinis aprašas: Rūta Petrauskaitė, „Jurgio Gimberio paradoksai: lengviau susikalbi, kai nesikalbi“, @eitis (lt), 2016, t. 669, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Rūta Petrauskaitė, „Jurgio Gimberio paradoksai: lengviau susikalbi, kai nesikalbi“, Darbai ir dienos, 2014, nr. 61, p. 297–300, ISSN 1392-0588.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.
Jurgis Gimberis, Brauno judesiai: memuarai ir kitos pasakos, Kaunas: Jotema, 2013, 128 p.

Jurgis Gimberis, Žinios trumpai: aforizmai, Kaunas: VšĮ Kauko laiptai, 2013, 208 p.

75-ą gimtadienį, švęstą 2013 lapkritį, rašytojas satyrikas ir vertėjas Jurgis Gimberis pažymėjo išleisdamas dar dvi knygas ir taip pailgindamas savo knygų sąrašą iki 16. Šios pastarosios – „Brauno judesiai“ ir „Žinios trumpai“ – priklauso būdingiausiems Gimberio žanrams: kiek ilgėlesnėms humoreskoms, paties autoriaus šmaikščiai pavadintoms „memuarais ir kitomis pasakomis“, ir aforizmams, perkeltiems iš ankstesnės knygos „Dar galima gyventi“ ir papildytiems nauju skyriumi „Iš gyvenimo“. Šie žanrai gal ir nebūtų humanitarinių mokslų žurnalo recenzijos objektas, jei ne Jurgio Gimberio angažavimasis mokslui (tą rodo knygos pavadinimas – perprasmintas chemijos terminas), ypač humanistikai, smarkiai besikuklinant prisipažįstant „[t]ariuosi esąs filosofas“, bet labiausiai – kalbai ir susikalbėjimui. Apie tai jau buvo išsamiai rašyta humoro ir satyros rinktinėje „Jūs turite teisę tylėti…“, siekiant parodyti visos Gimberio kūrybos unikalumą jam žaidžiant kalba ir svarstant apie kalbos reikšmę, galią ir politiką. Tad bus peržvelgtos tik dvi paskutinės knygos čia paminėtu ir kitais aspektais.

 

Apie ką rimtai juokaudamas rašo Jurgis Gimberis paskutiniojoje satyrų knygoje? Apie tai, kas gyvenime svarbiausia (Kas svarbiausia), bet nėra pinigai, apie laiką, kuris su laikrodžio rodyklėmis neturi nieko bendra, apie pastovumą, kai nesinori „[…] gyvent kaip traukinyje. Šiandien viena bendrovė, rytoj – kita, lėkštės vienkartinės, rankšluosčiai popieriniai, adresai laikini, draugai tam kartui“ (p. 70–71). Dar apie nenorą skubėti (Sustok, akimirka žavinga), apie meilę, nerealizuotą ir, jo žodžiais tariant, konkrečią, ir apie darbą (Skeptikas ir miškas). Atskirai apie politiką, valdžią ir vyriausybę (Muzika. Tiltas), nors politikos tema yra tokia kaip šeiminiai santykiai, valgymas ar pinigai (tiksliau – jų stygius) – daugiau kaip leitmotyvas. Kitaip sakant, jis rašo apie gyvenimą, kuris slenka žiūrint televizorių, bendraujant su namiškiais, draugais bei pažįstamais ir stebint gamtą. Jo personažai taip pat skaitytojams iš seno pažįstami: pats pasakotojas, prisistatantis kaip Juga Mišiuginas, Balandėlė, Feliksas Žertva ir katinas ar koks kitas epizodinis veikėjas. Viename interviu Jurgis Gimberis yra sakęs: „Man nyku juokauti „aktualiomis“ temomis“, turėdamas galvoje dažnai vulgarų televizinį humorą. Jo temos – amžinosios, nors ir įvilktos į kasdienybės rūbą.

Beskaitydamas supranti, kad viską, ką autorius nori svarbaus pasakyti apie gyvenimą, pasako rašydamas apie visai paprastus kasdienius dalykus, kad ir apie pasiklydusį skambutį (Jonukas). Ir dar rašydamas visai paprastai, tarsi besikalbėdamas su savo mylimais duonos valgytojais ir mokesčių mokėtojais, šaknelių ir Seimo rinkėjais, su kiekvienu iš jų atskirai, vis kreipdamasis „žmogau, rinkėjau, tamsta“. Artumo jausmą sustiprina kartkartėmis įterpiami pasakotojo paatviravimai: „esu asmeniškai išbandęs“ arba „patikėk nukentėjusiu“, net ir tada, kai keblu „prisipažinti“ padaugindavus arba pasipinigavus. Jo mintis tekste šuoliuoja nevaldoma nuo slieko iki ministro (Ar vis dėlto jie sukasi) ir vėl atgal, kuo paradoksaliau, tuo geriau. Tekstų, ypač pasakėčių, pavadinimai (Irklai ir organai, Dėdulė ir livaras, Mama ir vyriausybė) traukia nesuderinamumu, o patys tekstai sąmojingai atskleidžia nesuderinamųjų dalykų ryšį, nors kartais ir visai netikėtą, kaip kad tarp akmens amžiaus bei šiandienos džiunglių ir keturkojų, iš kurių mieliausias pasakotojui yra virtuvinis stalas. Unikalu tai, kad autoriui pakanka šešių trumpų sakinių tą padaryti.

 

Apskritai, Gimberis daugiau pasako ne tekstu, o potekste, atsirandančia iš panašių ir nepanašių dalykų gretinimo (plg. jo aforizmą: „Tekstas be potekstės – kaip nupešta gulbė“). Gretinama įvairiai: tiesiog nurodant darybos ir konotacijos panašumus („[…] beje, daktare, man visada kėlė įtarimą ta „nuomonė“ … prašau palyginti su „nuoteka“, „nuostoliais“, „nuobaigom“, „nuogirdom“ […]“) arba implikuojant per unikaliuosius gimberiškus vardijimus, dar laukiančius savų tyrėjų kaip iki šiol neatrastos rūšies metaforos: „Negali dienos trūkti, negali! Jos yra tiek, kiek yra. Taip kaip algos, žmonos, antklodės, laimės, proto, gyvenamojo ploto.“ Iš pirmo žvilgsnio visai nekaltai, bet „ne į temą“ įterptas žodis iš žodžių derinio išgauna visai naują prasmę, sunkiai nusakomą kitaip: „raukšlėtu veidu, siela, kelnėm“. Metaforos efektą kuria bendras visam vardijimui žodis, kad ir koks jis būtų: daiktavardis „šaknelių ir Seimo rinkėjų“ atveju, dalyvis, medžio, priploto prie raudonų plytų sienos, ir žmogaus, priploto prie valstybės sienos, arba veiksmažodis ar net jo sinonimas: „megzti dryžuotas kojines, regzti ateities planus“. Tai dar ryškiau, kai žaidžiama daryba ir kuriami ne tik nauji ryšiai, kitaip įprasminantys žodžiu, bet ir naujadarai, tokie kaip „apkabinti kabutėmis“, „labdarotieji kompiuteriai, lakūnsparniai, hidrosparniai“: „Įsijungė ji raciją, išsikvietė malūnsparnius, lakūnsparnius, sraigtasparnius, hidrosparnius, amfibijas, helikopterius, dūdų orkestrą ir pradėjo forsuoti upę.“

Lakoniškumas yra išskirtinis Jurgio Gimberio satyros bruožas, leidžiantis jam svarbiausią mintį pasakyti vienu sakiniu. Iš jo ir atsirado „Žinios trumpai“, įvardytos kaip aforizmai, tačiau išeinančios iš už ribų šio žanro, suprantamo kaip bendrosios tiesos, pateiktos patetišku stiliumi. „Žinios trumpai“ iliustruotos panašiai nenusakomo žanro paties autoriaus piešiniais su užrašais. Kartais filosofiški („Iš esmės – visi praeiviai“), kartais – ironiški („Galėtumėm šitaip palyginti – nekaltas nelyginant pirmieji marksistai“), kartais – pamokantys („Gali netekti pusiausvyros, bet orumo neprarask“), kartais – paradoksalūs („Lengvai gyventi nelengva“), kartais – kalambūriški („Nupūtęs užmaršties dulkes, gali pradėti smarkiai čiaudėti“), kartais – daugiaprasmiai ar ne iškart suprantami (Greičiausiai lis…). Bet čia pat skaitome: „Menas ne tam, kad suprastum, o tam, kad žavėtumeis“. Tą ir darom.

 

Žavėtis galima ir kuo kitu – jo atrastu būdu suderinti savo vartojamą leksiką su lietuvių kalbos kultūros reikalavimais. Dašuto, prabočyk, piela, livaras, dakalti, alkašas, chroniukas ir į juos panašūs „nesankcionuoti“ (terminas – J. G.) žodžiai jo tekste pažymėti žvaigždute ir išversti į bendrinę kalbą puslapio apačioje. Jis juos vartoja specialiai dėl jų savaiminės vertės, apie jų statusą primindamas skaitytojui („Kultūringi žmonės nesako „livaras“) ir įgeldamas kalbos tvarkytojams: „Niekada nesakyk „dašuto“! Nes pirma – mudu su tavimi normalūs žmonės, o tai nenorminės kalbos žodis, ir antra – lietuvių kalboje priešdėlio „da“ nėra. Tūlo lietuvio kalboje jis yra, o lietuvių kalboje – nėra“ (p. 61).

Jurgis įterpia ne tik gimtųjų Šančių dialekto leksikos, bet ir žemaitiškos, skaitytojui apie tai pranešdamas: „[…] matai, tamsta, kai aš kalbu apie žemaitišką sušį, tai įterpiu ir vieną kitą mandagų žemaitišką žodį: „ton“, „mudum“, „paskum“ ir panašiai […]“ (p. 79).

Negana to, „Brauno judesiuose“ jis svarsto šių žodžių kilmę, reikšmes, patikslindamas žanrą: „Tai ne lingvistika, ne sociologija ir ne politologija – tai pasakėčia“. Nekalbininkų kalbėjimas apie kalbą, jos vartosenos aiškinimas, t. y. vadinamoji metalingvistika, išsamiai aprašyta Šiaulių universiteto profesoriaus Kazimiero Župerkos, o Jurgis Gimberis pelnytai gali būti tituluojamas vienu žymiausių jos atstovų tarp rašytojų.

 

Aforizmų knygoje apie kalbą rašoma kitaip, daugiau iš kalbos filosofijos, komunikacijos pozicijų. Svarbiausios dvidešimties tam skirtų aforizmų temos yra šios: (ne)susikalbėjimo („Kalba yra ta priemonė, kuria naudodamiesi mes nesusikalbame“, „Lengviau susikalbi, kai nesikalbi“), kalbinės raiškos nepakankamumo („Kalba mums dovanota tam, kad galėtumėm mykti“, „Dažnai tonas svarbiau už prasmę“, „Kartais žmogus kalba tarsi kiniškai“), abejonių kalbos galia (plg. ironišką pasakymą „Kas kalbėdamas pradeda rėkti, tas dar tiki žodžio galia“). Akivaizdus autoriaus nusistatymas prieš tuščiažodžiavimą („Mažiau kalbų – sveikiau dantims“, „Ne visada daug kalbėdamas daug pasakai“), įmantravimą („Pasitaikius progai kalbėk įmantriai“, „Dekoratyvinė kalba – tai taikomasis menas“) ir kalbos norminimą bei normintojus („Norminė kalba – šakės tikram lietuviui“, „Kalba kaip upė, kalbininkai kaip kanalo kasėjai ar melioratoriai“).

Baigiant šią trumpą apžvalgą belieka tik sutikti su autoriumi, kad „Kalba – tai ne daugybos lentelė“, ji turi tekėti laisvai kaip upė. Retai kam taip pavyksta tuo pat metu žaisti kalbos paviršiumi ir nerti į pačias jos esybės gelmes. Gal todėl kai kurie Jurgio Gimberio posakiai („Toliau gyvensim kaip arčiau“, „Tavo vietoje nebūčiau tavo vietoje“, „Davė Dievas dantis, duos ir artimą tavo“) jau tapo folkloru. O pačioje pabaigoje labai tiktų ir lakoniškiausio (pagal jubiliato stilių) palinkėjimo konkursą laimėjęs raginimas: „Rašyk, Jurgi, rašyk“.