Straipsnis Lugano ežero pakrančių menininkai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko kūrėjai (XVI–XVIII a…

    • Bibliografinis aprašas: Rūstis Kamuntavičius1), Aušra Vasiliauskienė1)2), Stefano M. Lanza1), „Lugano ežero pakrančių menininkai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko kūrėjai (XVI–XVIII a.)“, @eitis (lt), 2016, t. 675, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Rūstis Kamuntavičius, Aušra Vasiliauskienė, Stefano M. Lanza, „Lugano ežero pakrančių menininkai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko kūrėjai (XVI–XVIII a.)“, Darbai ir dienos, 2014, nr. 61, p. 233–261, ISSN 1392-0588.
    • Institucinė prieskyra: 1) Vytauto Didžiojo universitetas, 2) Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
    Santrauka: Arti keturiasdešimties nuo Lugano ežero pakrančių kilusių architektų, skulptorių, tapytojų ir meistrų XVI–XVIII a. savo pėdsakus paliko apie pusėje šimto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietovių. Didžiausią įtaką šie menininkai padarė XVII–XVIII a. sandūros stiukui: nei prieš tai, nei po to Lietuvoje jų niekas nepralenkė. Istoriografijoje yra pripažinta ženkli jų įtaka ankstyvajam (XVI–XVII a. sandūra, Šv. Kazmiero koplyčia, Nesvyžiaus Dievo Kūno jėzuitų bažnyčia) ir brandžiajam (Pažaislis, Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia Antakalnyje) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokui. Nors XVIII a. Lugano ežero pakrančių kilmės architektų produkcija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse buvo gausiausia, bet jų įtaka Vilniaus rokoko Lietuvos meno istorikų nėra išsamiai tirta ir vertinama nevienareikšmiškai. Straipsnyje supažindinama su Lugano ežero pakrančių menininkų Lietuvoje fenomenu pasiremiant Šveicarijos, Italijos, Lenkijos ir Lietuvos istoriografija; identifikuojami svarbiausi menininkai ir jų kūriniai. Iš esmės apžvalginiame sintetiniame straipsnyje Lietuvos istoriografijos kontekste naujų duomenų pateikiama apie Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus katedroje skulptorių ir architektą Džovanį Džakomą Tenkalą (Giovanni Giacoma Tencala), Pažaislio kamaldulių bažnyčios stiuko lipdytoją Džovanį Merlį (Giovanni Merli) ir XVIII a. Vilniaus baroko architektą Antonijų Paraką (Antonio Paracca).

    Pagrindiniai žodžiai: Tičinas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Luganas, barokas, komaskai.
     
  1. Beveik pusę paskutinio tūkstančio metų Lugano ežeras yra padalytas tarp italų valdomų žemių ir Šveicarijos. Pastarosios kantonui Tičinui priklauso didžiausia ežero pakrančių dalis. Tičinas – tai pietinis Šveicarijos kantonas, kuriame absoliučią daugumą gyventojų sudaro italakalbiai. Pagrindinis miestas – Luganas – šiandien yra vienas iš svarbiausių Europos finansinių centrų
    Tyrimą rėmė ir finansavo Lietuvos Respublikos garbės konsulas Tičino kantone Gintautas Bertašius ir Šveicarijos stipendijų fondas (Sciex-NMSch). Straipsnis parengtas bendradarbiaujant Vytauto Didžiojo universitetui (Kaunas) ir SUPSI (Scuola universitaria professionale della Svizzera italiana, Luganas).
    . Nors istoriškai tai buvo materialiai skurdus kraštas, pati žemė negarsėjo savo turtais, tačiau jos gyventojai visoje Europoje buvo žinomi kaip universalūs, techniški ir kūrybingi menininkai. Nuo viduramžių jie keliavo po Europą ieškodami turtingų užsakovų. Viena iš juos priėmusių šalių buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau – LDK).
    Beveik keturiasdešimties architektų, skulptorių, tapytojų ir meistrų savo pėdsakus paliko apie pusėje šimto LDK vietovių. Vien Vilniuje jie prisidėjo prie keliolikos iki mūsų dienų išlikusių pastatų. Kai kuriuose kituose miestuose jų įtaka irgi buvo didelė. Akivaizdžiai išsiskiria Gardinas, Kaunas, Slanimas, Vitebskas ir Nesvyžius.
     
  2. Susiklostė tokia tradicija, kad istoriografijoje dažnai šie menininkai vadinami komaskais, pirmuosiuose lotyniškuose šaltiniuose magistri commacini. Nėra iki galo aišku, iš kur kilo šis pavadinimas. Labai tikėtina, jog tai susiję su vienu svarbiausių regiono miestų – Komu (Como), tačiau iškelta ir kitų hipotezių, neva commacini galėjo kilti iš junginio cum mac(h)inis, kadangi šie meistrai dirbdavo su sudėtinga įranga (machinae). Kaip sinonimas, naujausioje italų, šveicarų ir lenkų istoriografijoje plinta terminas „ežerų krašto menininkai“ – Artisti dei laghi arba „Lombardijos ežerų krašto menininkai“. Turimi galvoje svarbiausi to menininkų krašto ežerai – Komo, Lugano ir Madžorė (Maggiore). Šiame straipsnyje atsisakoma komaskų ir kitų minėtų pavadinimų, nes į LDK žemes išimtinai vyko tik nuo Lugano ežero pakrančių, daugiausia pietinės Tičino kantono dalies, kilę menininkai.
    Komaskų arba Lugano ežero pakrančių menininkų tematika lietuvių istoriografijoje nebuvo išsamiau plėtojama. Prieš du dešimtmečius parašytas Sigitos Samuolienės straipsnis buvo pirmasis ir vienintelis bandymas susintetinti žinias apie šių menininkų, tiksliau, stiuko lipdytojų darbus LDK žemėse
    Žr. Sigita Samuolienė, „Komaskai ir stiuko lipdyba Šiaurės Europoje bei Lietuvoje XVII a. II pusėje“, 1992.
    . Baltarusių istoriografijoje nei apie komaskus, nei apie Lugano ežero pakrančių menininkus iš viso nėra platesnės apimties sintetinių darbų, neskaitant skirtų atskiriems objektams (pavyzdžiui, šimtais galima skaičiuoti Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčiai skirtus darbus) ar asmenims (viename iš naujausių plačiai analizuojama intelviečio Mauricijaus Pedečio (Maurizio Pedetti) kūryba Baltarusijoje
    Žr. Ольга Дмитриевна Боженова, Радзивиловский Несвиж, 2007.
    ).
     
  3. Tiriant Lugano ežero pakrančių menininkų migraciją į Lenkijos ir Lietuvos valstybę ir jų darbus, didžiausias yra Lenkijos istorikų indėlis. XX a. viduryje duomenis apie juos pradėjo rinkti ir jų darbus analizuoti Stefanas Kozakiewiczius
    Žr. Stefan Kozakiewicz, „Valsolda i architekci z niej pochodzący w Polsce”, 1947.
    . Per paskutinius pusę šimto metų mažesnių ar didesnių darbų buvo parašyta ir daugelio kitų šios tautos atstovų ranka, tačiau didžiausias įnašas yra Varšuvos universiteto profesoriaus Mariuszo Karpowicziaus. Jis parašė net penkias 1983–2002 m. italų kalba pasirodžiusias mokslines monografijas, skirtas Tičino ir greta, Lugano ežero pakrantėse, bet jau Italijos teritorijoje, esančios Valsoldos menininkams, kūrusiems Lenkijos ir Lietuvos valstybėje XVI–XVIII a.
    Žr. Mariusz Karpowicz, Artisti ticinesi in Polonia nel ’500, 1987; Artisti ticinesi in Polonia nella prima meta del ’600, 2002; Artisti ticinesi in Polonia nel ’600, 1983; Artisti ticinesi in Polonia nella prima meta del ’700, 1999; Artisti Valsoldesi in Polonia nel ’600 e ’700, 1996.
    Iš viso šio profesoriaus knygų ir straipsnių sąrašas šia tema siekia kelias dešimtis ir vis didėja
    Šio straipsnio autoriai yra dėkingi profesoriui M. Karpowicziui už reikšmingas konsultacijas.
    .
    Šis straipsnis yra apžvalginis, pirmasis apibendrinantis ankstesnius tyrimus, publikuotus įvairiakalbėje literatūroje. Tačiau jis taip pat papildo ankstesnius tyrimus, ypač Karpowicziaus, keliais nepastebėtais faktais ir per paskutinį dešimtmetį pasirodžiusiais lietuviškais, lenkiškais, baltarusiškais, šveicariškais ir itališkais tyrimais. Daugiausia patikslinimų pateikiama apie XVII a. pirmos pusės skulptorių ir architektą Džovanį Džakomą Tenkalą (Giovanni Giacomo Tencalla), Pažaislio kamaldulių bažnyčios stiuko lipdytoją Džovanį Merlį (Giovanni Merli) ir XVIII a. architektą Antonijų Ludoviką Paraką (Antonio Ludovico Paracca). Taip pat paryškinamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savitumas, kuris Varšuvos istoriko, kaip ir daugelio kitų mokslininkų (italų, šveicarų ir ypač lenkų, kurių įdirbis Lenkijos ir Lietuvos meno istorijos tyrimuose yra daug didesnis nei lietuvių ar baltarusių), darbuose pradingsta bendrame Lenkijos kontekste.
     
  4. Pirmieji tičiniečiai Lietuvoje (XVI a. vidurys)

    Remiantis istoriku Aldo Crivelliu, kuris vienas pirmųjų pradėjo rinkti medžiagą apie Lugano ežero pakrančių menininkus Rytų Europoje, galima teigti, jog pirmoji tičiniečių menininkų grupė į Lietuvą atvyko apie 1560 m.
    Žr. Aldo Crivelli, Artisti ticinesi dal Baltico al Mar Nero, p. 41, 43; Mariusz Karpowicz, Artisti ticinesi in Polonia nel ’500, p. 145–147.
    Jeigu tikėsime Crivelliu
    Autorius nepateikia tikslių šaltinių nuorodų.
    , šią pirmąją grupę sudarė trys broliai Kantoniai (Cantoni): Domenikas, Džakomas ir Džovanis (Domenico, Giacomo ir Giovanni) iš Melano miestelio, kurie dirbo meistravimo ir mūrijimo darbus Vilniaus Žemutinėje pilyje – svarbiausiuose XIII–XVIII a. šalies rūmuose. Kartu su jais atvyko ir broliai Grepiai (Greppi) – Džakomas (Giacomo) ir Pjetras Antonijus (Pietro Antonio) – kilę iš Kazlano (Caslano). Crivellis dar mini Džovanį iš Pjuro (Giovanni di Piuro) ir Pjetrą iš Sondrijaus (Pietro di Sondrio). Abi vietovės Valtelinoje, Lombardijos slėnyje, XVI–XVIII a. priklausiusiame Šveicarijos Graubiundeno kantonui. Šie septyni meistrai į Vilnių atvyko iš Krokuvos, kur jau kelis dešimtmečius darbavosi didelė jų tautiečių grupė. Tikėtina, kad Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje – prie Valdovų rūmų ir Šv. Onos bei Šv. Barboros bažnyčios – jie dirbo bent dešimtmetį. Deja, ką konkrečiai jie sukūrė sunku nustatyti dėl to, kad Žemutinė pilis vėliau buvo perstatoma, griauta ir mūsų dienas pasiekė mažai autentiškų detalių. Svarbu pažymėti ir tai, kad pastaruoju metu lietuvių ir lenkų istorikų aktyviai tyrinėjami su Vilniaus Žemutine pilimi susiję archyviniai finansiniai dokumentai tiesiogiai nemini nė vieno iš šių meistrų.
     
  5. Antrieji po Romos: lietuvio magnato ir Lugano ežero pakrantės menininko inovacijos Nesvyžiuje (XVI–XVII a. sandūra)

    LDK žemėse dirbusių Lugano ežero pakrančių menininkų kūryba itin susijusi su baroku. Šis XVI–XVIII a. meno stilius persmelkė visą Europos žemyną ir buvo vienas iš pagrindinių europietiškos kultūros skiriamųjų bruožų, neatsiejama kraštovaizdžio ir kultūrinio identiteto dalimi. Istoriografijoje paplitusi nuomonė, kad pirmasis barokinis pastatas – Il Gesu bažnyčia – buvo pastatytas Romoje (1584). Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos istoriografijose jau nuo seno įsitvirtinusi nuostata, kad pirmasis barokinis pastatas už Italijos ribų buvo pastatytas ne Vienoje ar Paryžiuje, o LDK didikų Radvilų valdose Nesvyžiuje. Turbūt nė vienas meno istorikas šio fakto nekvestionuoja. Jei tikėsime Karpowicziumi, o jam pritaria ir kai kurie kiti meno istorikai, Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia buvo ne tik pirmas už Italijos ribų, bet net antras barokinis pastatas pasaulyje – pradėtas projektuoti 1586 m. (praėjus vos dviem metams, kai buvo užbaigta Il Gesu), o statybos baigtos 1593 m.
    Nesvyžiaus bažnyčios modernumas pasireiškė tuo, kad buvo panaudotas lotyniško kryžiaus planas, o virš transepto iškeltas kupolas. Vėliau, XVII a., daugybė katalikiško pasaulio bažnyčių bus statoma pagal šias taisykles. Mat jėzuitų bažnyčių ir kolegijų statybas griežtai kontroliavo vienuolijos vyresnybė. Pastatų planai dažnai buvo sudaromi pačių jėzuitų architektų, tačiau po to dar turėjo būti siunčiami į Romą, kur juos patvirtindavo vienuolijos generolas. Tokiu būdu Il Gesu išplanavimas, Jėzuitų ordino įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos laikytas idealiu, buvo išpopuliarintas visoje Europoje ir vyravo kelis šimtus metų.
     
  6. Antrasis, ypač išsiskiriantis, bažnyčios bruožas siejamas su jos fasadu. Pasak Karpowicziaus, pagrindinis Nesvyžiaus bažnyčios fasadas ne tik artimas Il Gesu, bet ir gerokai avangardiškesnis
    Žr. Mariusz Karpowicz, Artisti ticinesi in Polonia nella prima meta del ’600, p. 45.
    . Jame geriau atsispindi užgimstančio baroko formos: mažiau tiesių linijų, o atskiros dalys daug ryškiau „banguoja“, taip suteikdamos barokinį gyvumo ir judrumo efektą (1 pav.).
    1 pav. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia. Fot. M. Ambrazas, Communicare©
    1.jpg
    Tuo metu nei Italijoje, nei kitose Vakarų Europos šalyse statomos bažnyčios tokių avangardiškų idėjų neįkūnijo. Pasako jo, Romos bažnyčios fasadas yra akivaizdžiai „plokštesnis“. Panašūs dalykai tenai bus pradedami įgyvendinti tik po kelių dešimtmečių. Tačiau su šia Karpowicziaus nuomone galima sutikti tik su išlygomis: Nesvyžiaus bažnyčios fasade plačiau išnaudoti dvigubi piliastrai, sustiprinantys judėjimo įspūdį, tačiau Romos šventovės fasadas visgi yra išraiškingesnis: portalą išryškina dvi grakščios puskolonės, antrą tarpsnį puošia baroke plačiai paplitusios voliutos, pastatą pagyvina ir virš portalo bei frontone įkomponuoti kartušai.
     
  7. Manoma, kad architektas Džovanis Marija Bernardonis (Giovanni Maria Bernardoni, 1541–1605) buvo gana konservatyvus ir tokį naujovišką architektūrinį sprendimą pasirinko tik verčiamas Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio. Reikia pripažinti, kad tokio išsilavinusio ir ambicingo meno užsakovo LDK iki tol nebuvo, o ir ateinančiais amžiais ne tiek daug pasitaikys. Statydindamas Nesvyžiaus bažnyčią, jis teigė norįs matyti ją panašią į Romos Šv. Petro baziliką, todėl nieku gyvu nesutiko atsisakyti kupolo. Jėzuitams netgi teko surasti atskirą architektą, galėjusį virš bažnyčios iškelti proporcingą kupolą, mat pats Bernardonis šio darbo imtis nesiryžo. Tad kupolui statyti 1592 m. į Nesvyžių iš Padujos buvo pakviestas kiek vyresnis ir labiau patyręs jėzuitas architektas Džuzepė Bridzijus (Giuseppe Brizio, 1533–1604). Taigi galima sakyti, jog Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčia buvo bendras mecenato neeilinio intelektualinio išsilavinimo ir Bernardonio architekto talento projektas
    Žr. Sante Graciotti, Jerzy Kowalczyk (a cura di), L’Architetto Gian Maria Bernardoni sj tra l’Italia e le terre dell’Europa centro-orientale, 1999.
    .
    Bernardonio kilmė nėra galutinai aiški. Jėzuitų archyve pirmasis įrašas nurodo Lainą (Laino, Intelvi regione), kiti kalba apie Kainą ar Kanją (Caino, Cagno, netoli Varezės). Tą pačią kilmės vietą nurodo ir žymiausi menininkų žinynai. Tačiau tyrinėtojas Crivellis, remdamasis Tičino šaltiniais, linkęs manyti, kad architekto gimimo vieta buvo Sorengas (Sorengo), šalia Lugano miesto, Tičine. Kad ir kaip būtų, visos šios vietovės yra palyginti netoli viena nuo kitos ir išsidėsčiusios aplink Lugano ežerą. Kaip manoma, Bernardonis pats dalyvavo statant garsiąją bažnyčią Romoje, nors tikrai nebuvo pagrindinis jos architektas – jais buvo Džakomas da Vinjola (Giacomo da Vignola, 1507–1573) ir Džakomas dela Porta (Giacomo della Porta, apie 1533–1602). Įdomu, jog pastarasis, kaip ir Bernardonis, buvo kilęs nuo Lugano ežero pakrančių (iš Porlecos (Porlezza) miestelio).
     
  8. Tarnybos Radvilai Našlaitėliui laikotarpiu (1586–1599) Bernardonis gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ir dirbo dar prie daugybės sakralinių bei pasaulietinių projektų Nesvyžiuje
    Žr. Tadeusz Bernatowicz, Miles Christianus et Peregrynus: fundacje Mikołaja Radziwiłła „Sierotki” w ordynacji Nieświeskiej, 1998.
    , po vieną Naujajame Sveržane, Mire ir galbūt Gardine, kur kai kurie istorikai jam priskiria parapinę bažnyčią „Vytauto fara“
    Žr. Тамара Віктараўна Габрусь, Мураваныя харалы: сакральная архітектура беларускага барока, c. 66–69; Sante Graciotti, Jerzy Kowalczyk (a cura di), L’Architetto Gian Maria Bernardoni sj tra l’Italia e le terre dell’Europa centro-orientale, p. 61–63.
    . Tačiau visi šie ir kiti Bernardonio architektūriniai projektai, atlikti ordino ar privačių užsakovų pageidavimais Lenkijoje ir Lietuvoje, nebuvo tokie avangardiški kaip Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčia.

    Tičiniečių mafija Vilniaus šv. Kazimiero koplyčioje (XVII a. pirma pusė)

    XVII a. pirmoje pusėje Lenkijos ir Lietuvos valdovams į Vilnių pavyko prisivilioti Romoje kartu su tos epochos ryškiausiu elitu (beje, irgi tičiniečiais – Karlu Madernu (Carlo Maderno, 1556–1629) ir Domeniku Fontana (Domenico Fontana, 1543–1607)) dirbusius Mateo Kastelį (Matteo Castelli, apie 1560–1632) iš Melidės (Melide) ir jo sūnėną Kostantę Tenkalą (Costante Tencalla, apie 1590– 1646) iš Bisonės (Bissone). Šie menininkai kartu su kitais pagalbininkais iš Tičino LDK sostinės Katedroje sukūrė Šv. Kazimiero koplyčią (1623–1636), kuri savo vidaus dekoracijų naujoviškumu keliais dešimtmečiais pralenkė pačią Romą – tuometinį Vakarų civilizacijos kultūros centrą. Karpowiczius tvirtina, kad svarbiausiu koplyčios architektu buvo būtent M. Kastelis
    Žr. Mariusz Karpowicz, Matteo Castello architekt wczesnego baroku, 1994; Matteo Castello l’architetto del primo barocco a Roma e in Polonia, 2003.
    . Būdamas apie 20 metų amžiaus, jis apsigyveno Romoje. Pradžioje buvo globojamas kraštiečių ir giminaičių (ypač minėtojo Maderno), bet nuo 1602 m. tapo savarankišku projektuotoju. Ten kūrė perstatymų ir rekonstrukcijų projektus bei dekoracijas svarbiausiose Romos katalikų bažnyčiose: S. Maria Maggiore, S. Giovanni (Laterane), S. Andrea della Vale, S. Giovanni dei Fiorentini ir kitose. Taip pat bendradarbiavo užbaigiant Šv. Petro bazilikos Vatikane kupolą ir kuriant fasadą. Tai neabejotinai reiškė, kad jo autoritetas tarp Romos architektų buvo milžiniškas.
     
  9. Kodėl gi M. Kastelis, metęs darbus Romoje, išvyko į Europos pakraštį, miškų ir meškų šalį Lietuvą? Svarbiausi karjeroje jam buvo 1613 m., kai po ilgų Lenkijos ir Lietuvos valdovo Zigmanto Vazos (1566–1632) prašymų Romoje buvo nuspręsta išsiųsti M. Kastelį į Varšuvą, kur jis turėjo tapti karališkuoju architektu. Tik atvykęs į Varšuvą architektas ėmėsi pačių pagrindinių ir reprezentatyviausių pastatų sostinėje: karaliaus rūmų perstatymo, valdovo rezidencijos Ujazdove ir Kazimiero rūmų (šiandien – Varšuvos universiteto Rektoratas), taip pat daugybės kitų smulkesnių valdovo užsakymų. Už Varšuvos ribų įdomiausias M. Kastelio projektas buvo Krokuvos Šv. Petro ir Pauliaus jėzuitų bažnyčia. Į Vilnių, sekant Karpowicziaus hipoteze, M. Kastelis, žymiausias XVII a. pirmosios pusės Lenkijos ir Lietuvos architektas, buvo išsiųstas dėl gerai suprantamų priežasčių: Šv. Kazimiero koplyčia turėjo tapti valdančiąją Vazų dinastiją reprezentuojančiu simboliu LDK žemėse ir šios dinastijos ryšių su galingiausia visų laikų vietine dinastija Gediminaičiais (Jogailaičiais) demonstravimu.
    Nors iš išorės Šv. Kazimiero koplyčia atrodo gana santūriai (2 pav.), tačiau galima teigti, kad joks kitas kūrinys už Italijos ribų tuo laikotarpiu nepasiekė tokių meno aukštumų ir grožio. Tai buvo vienas iš pirmųjų kūrinių, kur panaudotas ne tik įvairiaspalvis marmuras, profesionaliai ir labai vaizdžiai iškaltos skulptūros jame, bet ir gausi aukso bei sidabro puošyba. Galima pasakyti, kad Šv. Kazimiero koplyčioje buvo sukurtas vienas pirmųjų Europoje ankstyvojo baroko interjerų. Tokio baroko, kurį ateityje imituos didžioji Europos dalis. Dar daugiau, M. Kastelis nutolo nuo savo romietiškų kūrinių žengdamas vieną žingsnį į priekį ir padidindamas dekoro turtingumą, vaizdingumą ir meistriškumą, tai yra būtent ta kryptimi, kuria judės baroko menas Romoje – pačiame avangardo smaigalyje – ateinančius kelis dešimtmečius. Nors tokia pakili interpretacija yra Karpowicziaus plunksnos vaisius
    Žr. Mariusz Karpowicz, Artisti ticinesi in Polonia nella prima meta del ‘600, p. 101–102.
    , tačiau Šv. Kazimiero koplyčia daugelio meno istorikų yra vertinama kaip išskirtinis ankstyvojo baroko kūrinys Vidurio ir Rytų Europoje.
     
  10. 2 pav. Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje. Fot. M. Ambrazas, Communicare©
    2.jpg
     
  11. Antrasis svarbus Šv. Kazmiero koplyčios kūrėjas buvo Kostantė Tenkala. Čia jis darbavosi nuo 1623 iki 1637 m., neskaitant keletos kelionių į gimtinę ir išskyrus 1628 pab. – 1629 m. vid., kai lankėsi Romoje, tikriausiai Šv. Kazimiero koplyčios statybų klausimais. Nuo pat atvykimo į Vilnių pradžios tapo pagrindiniu visų statybų vadovu, atsakingu ir už Šv. Kazimiero koplyčios architektūrą, ir už vidaus dekoravimą. Pagal jo brėžinius ir apskaičiavimus būdavo užsakomas marmuras. Būtent jis rūpinosi jo luitais, gabentais iš Prancūzijos ir Belgijos, bei smiltainio luitais – iš Gotlando
    Žr. Mindaugas Paknys, „Akmentašiai Vilniuje iki XVII a. vidurio“, p. 38.
    . Taigi, jis tikrai daug prisidėjo prie Šv. Kazmiero koplyčios statybų ir dekoravimo, todėl meno istorikai dažnai nesutaria, kieno indėlis į šį projektą buvo didesnis – dėdės ar sūnėno. Dar daugiau – Lietuvos istorinėje literatūroje ilgą laiką buvo ir iki šiol yra paplitusi nuomonė, kad būtent Kostantė Tenkala atliko visus koplyčios projektavimo darbus
    Tarpukario lenkų istorikas Marianas Morelowskis įtvirtino nuomonę, kad pagrindinis koplyčios architektas buvo Kostantė Tenkala. Vėliau ji buvo kartojama tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje istoriografijoje, pvz., Lietuvos architektūros istorija, t. 2: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, p. 76. Didelis Kostantės Tenkalos indėlis į koplyčios statybas yra patvirtinamas pačiuose naujausiuose tyrimuose: Birutė Rūta Vitkauskienė, „Karaliaus Zigmanto Vazos užsakymai Vilniaus Žemutinėje pilyje“, 2006.
    . Tikriausiai Šv. Kazmiero koplyčią galima laikyti abiejų šių architektų bendru projektu, tik galbūt Kostantei Tenkalai teko didesnė techninio darbo, o M. Kasteliui – projektuotojo dalis. Reikia įvertinti tą faktą, kad būtent pastarasis buvo vyriausiasis karališkasis architektas, atsakingas už visus pagrindinius valdovo projektus. Kostantė Tenkala Vilniuje praleido apie 20 metų ir darbavosi ne tik prie šio objekto – sukūrė Šv. Teresės bažnyčios fasado bei Jonušo Radvilos rūmų projektus, epitafijas ir antkapius didikams įvairiose Vilniaus bažnyčiose.
     
  12. Karpowiczius, pasiremdamas lyginamąja meno kūrinių analize, tvirtina, kad Šv. Kazimiero koplyčios dekorui Mateo Kastelis ir Kostantė Tenkala į pagalbą galėjo dar pasikviesti kelis tautiečius skulptorius, gyvenusius ir dirbusius Lenkijoje, Krokuvoje – tai luganiečiai Sebastjanas Sala (Sebastiano Sala, po 1587–1653) ir Andrėja Kastelis (Andrea Castelli, 1587–1637). Pasak tyrinėtojo, tik jie visoje Lenkijoje ir Lietuvoje galėjo iškalti tokias profesionalias marmuro skulptūras
    Žr. Mariusz Karpowicz, Andrea i Antonio Castello. Rzeźbiarze krakowscy XVII w., 2002.
    . Be to, kažkokius darbus prie koplyčios porą metų (1636–1638) atliko taip pat luganietis Džovanis Batista Trevanas (Giovanni Battista Trevano; † 1644), tačiau šio menininko veikla nepagrįsta jokiais dokumentais. Amžiaus viduryje Šv. Kazimiero koplyčia buvo nuniokota Maskvos kariuomenės. Paskutiniame dešimtmetyje į Sapiegų finansuojamus Šv. Kazimiero koplyčios restauravimo darbus įtrauktas kraštietis Džovanis Pjetras Pertis (Giovanni Pietro Perti, 1648–1714). Jo rankomis sukurtos visos iki mūsų dienų išlikusios stiuko skulptūros interjere – altoriaus viršutinė dalis ir lubos. Galima drąsiai tvirtinti, kad Šv. Kazimiero koplyčia yra pats žymiausias tičiniečių kūrinys LDK teritorijoje, nes prie jo dirbo didžiausia grupė pačių iškiliausių tame krašte kada nors buvusių Tičino menininkų. Jie atliko labai daug plataus pobūdžio darbų – nuo pastato projektavimo, skulptūrų ir kitų dekoracijų kūrimo iki rūpinimosi marmuro luitų gabenimu iš Vakarų Europos.
     
  13. Džovanis Džakomas Tenkala Vilniuje

    Kostantė Tenkala į Lietuvą atvyko kartu su broliu Džovaniu Džakomu (apie 1593–1653), dar vienu tičiniečių „mafijos“ atstovu Šv. Kazimiero koplyčioje. Šis buvo architektas, skulptorius ir akmentašys. Jie kartu dirbo tiek Vilniaus katedroje, statydami Šv. Kazmiero koplyčią, tiek dekoruodami Žemutinę pilį. Lietuvių istoriografijoje abiem broliams yra priskiriamos dvi marmurinės epitafijos ir antkapis, kurie išliko Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje (Kristupo Sapiegos), Katedroje (Samuelio Paco) ir Švč. Trejybės cerkvėje (Barboros Naruševičiūtės-Tiškevičienės antkapis)
    Žr. Marija Matušakaitė, Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK, p. 164–180.
    . Rekonstruojant šio menininko gyvenimą šiek tiek painiavos kyla dėl to, kad Lietuvoje jis žinomas kaip Kostantės brolis Džakomas (Jokūbas). Tačiau Tičino šaltiniai, paremti metrikų knygomis, rodo, kad Kostantė turėjo tik vieną brolį – Džovanį Džakomą, kuris irgi buvo menininkas. Pažymėtina, kad Lenkijoje ir Lietuvoje tičiniečiai dėl paprastumo prisistatydavo tik vienu vardu, buvo normalu pirmąjį vardą „numesti“
    Pavyzdžiui, Džovanis Pjetras Pertis XVII a. antroje pusėje Vilniuje prisistatydavo kaip Pjetras Pertis.
    . Vienu asmeniu laikyti lietuviškąjį Džakomą (Jokūbą) ir tičinietiškąjį Džovanį Džakomą verčia dar ir tai, kad jų biografiniai duomenys puikiai papildo vieni kitus.
    Pabandykime atsekti šio daug metų Vilniuje praleidusio tičiniečio darbus ir taip būdingas nuo Lugano pakrančių kilusiems menininkams klajones. Pasiremsime dviem studijomis – vienoje lietuvė istorikė, naudodamasi gausia lietuviška archyvine medžiaga, aprašo Džakomo darbus Vilniuje, kitoje – tičinietis mokslininkas susintetina turimas žinias apie Džovanio Džakomo darbus ir keliones Vakarų ir Rytų Europoje (nors Lietuva čia visai neminima)
    Žr. Birutė Rūta Vitkauskienė, „Karaliaus Zigmanto Vazos užsakymai Vilniaus Žemutinėje pilyje“, 2006, ir Ivano Proserpi, I Tencalla di Bissone, p. 77–104.
    .
     
  14. Panašu, kad mūsų menininko formavimosi laikotarpis praėjo Lombardijoje, kur 1612 m. jis galėjo prisidėti prie Sarono (Saronno) Šv. Mergelės Marijos bažnyčios fasado kūrimo, kurio formos padarė didelę įtaką ankstyvajam Romos barokui. Tačiau kitaip nei kiti garsūs tėvynainiai, jis neišvyko į Amžinąjį miestą. Spėjama, kad jis tuomet persikėlė į Moraviją (rytinė Čekijos dalis), kur galėjo prisidėti prie Dietrichsteinų rūmų Brno mieste, pastatytų 1614–1620 m., ir Loreto namų (Santa Casa di Loreto) Mikulove, pastatytų 1622–1625 m. Atlikdamas pastarąjį projektą, jis galėjo dalyvauti tik pradiniame etape, nes, remiantis Lietuvoje esančiais archyviniais dokumentais, žinoma, kad nuo 1623 m. pabaigos iki 1630 m. jis dirbo Vilniuje. Taip pat 1628–1629 m. valdovo iždas jam ir broliui apmokėjo kelionę į Romą, matyt, vyko konsultuotis ir derinti Šv. Kazimiero koplyčios projektą. Nuo 1630 m. jis kuriam laikui išnyko iš Vilniaus, gal dėl to, kad jau buvo atlikęs jam pavestus darbus. Žinoma, kad koplyčios dekoravimas marmuru 1631 m. jau buvo užbaigtas.
    1630–1638 m. Džovanis Džakomas vėl pasirodė Moravijoje ir Vienoje bei jos apylinkėse. Ten jis dirbo žymioms Austrijos giminėms – Liechtensteinams ir Dietrichsteinams. Šio laikotarpio pradžia galėtų būti laikoma 1630 m. gegužės 1 d., kai buvo sudarytas kontraktas su dominikonais S. Maria Rotonda bažnyčios statyboms Vienoje (statybos prasidėjo 1631 m.). 1631 m. jam priskiriami projektavimo darbai Vranavo Paolinų bažnyčioje ir vienuolyne. Po metų jis kunigaikščiui Albrechtui von Waldsteinui projektavo arklides Smrkowitzo vietovėje ir Liechtensteinams kai kurias rūmų bei parko dalis Lednicėje. Nuo 1633 m. jam priskiriama Maximiliano von Liechtensteino pilies renovacija Bučovicuose. Ten jis sukūrė fontano, pastatyto 1637 m., piešinį ir, kaip spėjama, atliko dar kitų darbų prie parapinės bažnyčios, pastatytos 1637–1641 m. Kiek anksčiau, apie 1636 m., pradėjo Šv. Onos bažnyčios perstatymo darbus Mikulovo vietovėje Dietrichsteinų užsakymu. Atrodė, kad šauniai karjerai niekas negali pakenkti, tačiau 1638 m. sugriuvo Valticės parapinės bažnyčios kupolas. Nuo 1631 m. šią šventovę mūsų architektas statė Liechtensteinų užsakymu. Taip susikompromitavęs, jis prarado įtakingus rėmėjus. Tačiau jo, kaip menininko, karjera nenutrūko.
     
  15. 1642–1644 m. jis vėl minimas Vilniuje. Išlikusi žinutė iš to laikotarpio, iš kurios aiškėja, kad Džovanis Džakomas remontavo galeriją, jungusią Šv. Kazmiero koplyčią su karaliaus apartamentais Žemutinėje pilyje, klojo akmeniu jos grindis, taisė perdengimus. Įdomu, kad ta galerija buvo labai ambicingo Zigmanto Vazos plano dalis, kurio esmė buvo ne tik pastatyti labai brangią, naujovišką ir prabangią koplyčią, palaidoti joje šventąjį, bet ir sujungti ją su savo apartamentais. Šis planas pranoko daugelį tuometinėje Europoje įgyvendintų panašių sumanymų – nė vienas valdovas neturėjo galimybės sujungti savo apartamentų su šventove, kuri kartu yra ir šventojo kapas
    Žr. Birutė Rūta Vitkauskienė, „Karaliaus Zigmanto Vazos užsakymai Vilniaus Žemutinėje pilyje“, p. 55.
    . Abu Tenkalos darbavosi ir perstatant Valdovų rūmus (prie fasado ir kai kurių interjero detalių, portalų, židinių ir pan.). Nieko nuostabaus, kad jie tam buvo samdomi: Kostantė buvo puikus skulptorius, o Džovanis Džakomas – architektas, savo užsakovams austrams dirbęs ne tik prie bažnyčių, bet ir rūmų projektavimo bei statybų
    Liechtensteinams suprojektavo pilį Nove Zamky vietovėje, manoma, kad dirbo prie šios giminės pilies Rabensburge. Taip pat kažkokius darbus galėjo atlikti Hohenhau mieste. Ivano Proserpi, I Tencalla di Bissone, p. 77–78.
    .
    Neaišku, kada baigėsi Džovanio Džakomo darbai Vilniuje, tačiau nuo 1647 m. jis jau dažnai minimas gimtajame Bisonės miestelyje, kur praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Panašu, kad senatvę kartu su šeima ir anūkais praleisti gimtinėje buvo viena didžiausių šios keliautojų tautos atstovų svajonių.
     
  16. Vilnius tampa europiniu miestu (XVII a. antra pusė): stiuko lipdytojai iš Mendrizijoto šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje

    Nuo kada Vilnius tampa europietiškos išvaizdos miestu? Tikslią datą išskirti sunku, bet laikotarpį galima – tai XVII a. antra pusė. Būtent nuo tada prancūzai, o po jų ir kitos Vakarų Europos tautos apie Vilnių pradeda kalbėti kaip apie gražų, turtingą ir europietišką miestą. Iki tol buvęs chaotiška medinių trobelių sangrūda, jis tampa pasigėrėjimo verta vieta:
    Panašu, kad šio ir kitų Vakarų Europos stebėtojų susižavėjimą Vilniumi pirmiausia sukėlė pasikeitęs miesto architektūrinis veidas. Po 1610 m. gaisro turtingi miestiečiai, Lenkijos ir Lietuvos valdovai Vazos bei LDK didikai pradėjo grandiozines statybas, dėl kurių mieste radosi vis daugiau mūrinių pastatų. XVII a., ypač antroje jo pusėje, miestas buvo apstatytas barokinėmis bažnyčiomis ir prabangiais barokiniais rūmais. Be to, jei iki tol Vilniuje vyravo stačiatikiškos cerkvės, tai dabar dauguma šventyklų buvo katalikiškos ir, aišku, barokinės. Amžiaus antroje pusėje Vilniaus centras jau buvo daugiausia mūrinis, o menine prasme – barokinis miestas, toks kaip ir kiti svarbiausi Europos centrai.
     
  17. Neabejotina, kad Lugano ežero pakrančių meistrų indėlis į Vilniaus išvaizdos sueuropinimą buvo milžiniškas. Žinome, kad XVII a. pirmoje pusėje jie pastatė Šv. Kazimiero koplyčią, Šv. Teresės bažnyčią, dirbo prie Radvilų ir Valdovo rūmų. O apie dar vaisingesnę antrąją amžiaus pusę galima pradėti kalbėti nuo žymiausio LDK teritorijoje barokinio statinio – Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios. Visas jos interjeras yra išdekoruotas stiuko lipdiniais. Du Mendrizijoto krašto (Mendrisiotto)
    Karpowiczius įrodė, kad Džovanis Pjetras Pertis tikrai kilęs iš Medrizijoto krašto miestelio Mudžo (Muggio). Galio kilmės vieta nėra žinoma, tačiau Karpowiczius spėja, kad tai turėjo būti irgi Mendrizijotas arba kitos Lugano ežero pakrantės.
    skulptoriai Dž. Pertis kartu su Džovaniu Marija Galiu (Giovanni Maria Galli, gyvenimo datos nežinomos) 1676–1684 m. sukūrė ypač prabangias ir puošnias didiko Mykolo Kazimiero Paco funduotos bažnyčios stiuko lipdinių dekoracijas – iš viso daugiau nei 2000 skirtingų skulptūrų. Nors šiaurės Italijoje ir Tičine lipdiniai iš stiuko buvo laikomi neturtingųjų menu (buvo naudojamas ne brangus marmuras, o daug pigesnis mišinys, panašus į gipsą), Vidurio ir Rytų Europoje, kur nebuvo tokios aukštos kvalifikacijos menininkų, tai buvo labai didelė prabanga. Čia stiukas buvo naudojamas tik freskų, altorių dalims, sienų, skliautų ar lubų fragmentams puošti, o aptariamoje Vilniaus bažnyčioje stiuko skulptūromis nudabintos visos sienos ir lubos, paliekant mažai vietos pasireikšti kitiems meno kūriniams, pavyzdžiui, freskoms. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios stiuko dekoracijos lygintinos tik su keliais Europoje esančiais panašiais šedevrais: Pasau katedra (dekoruota nuo Lugano ežero pakrančių kilusios Karlonių šeimos atstovų), Santa Maria della Verita bažnyčia Neapolyje, teatinų bažnyčia Miunchene (tarp pagrindinių dekoruotojų buvo Perčių giminės atstovas), dominikonų bažnyčia Vienoje, augustinų – Waldhausene (Žemutinėje Austrijoje), Džakomo Serpotos darbais Sicilijoje ir Baldasaro Fontanos kūriniais Vidurio ir Rytų Europoje
    Žr. Anna Sylwia Czyż, Kościoł świętych Piotra i Pawła na Antokolu w Wilnie, s. 165–166.
    .
     
  18. Karpowiczius tvirtina, kad Perčio mokytojai galėjo būti garsios Tičino skulptorių šeimos Silvos (Silva) atstovai, o daugiausia įtakos galėjo turėti svarbiausias jų dekoruotas pastatas – netoli Perčio gimtinės esančio Morbijo Inferiorės (Morbio Inferiore) miestelio bazilika. Panašu, kad Pertis ne tik daug išmoko iš A. Silvos ir kitų gimtinės menininkų, bet ir savaip patobulino skulptūros meną. Daugybė skulptūrų ir kompozicijų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje kurtos pagal Romoje ir Lombardijoje bei Tičine esančius pavyzdžius, todėl dar šiandien galima rasti daugybę panašumų tarp bažnyčių dekoracijų Vilniuje, Tičine ir Italijoje
    Ypač daug sąsajų tarp Romos ir Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčių stiuko dekoracijų surasta viename naujausių tyrimų: Anna Sylwia Czyż, Kościoł świętych Piotra i Pawła na Antokolu w Wilnie, 2008.
    . Toks „kopijavimas“ buvo įprasta praktika tais laikais. Ir vis dėlto, pasak Karpowicziaus, svarbu paminėti, jog daug figūrų, kurias nulipdė Pertis, nors ir buvo aptinkamos Italijos bažnyčiose, tačiau jų nebuvo „vaizdų rinkiniuose“, kuriuos kaip vadovėlius naudojo dauguma skulptorių. Tai reiškia, kad Pertis pats apkeliavo didelę Italijos dalį ir savo ranka nusipiešė daugybę matytų skulptūrų. Tai tik rodo jo profesionalumą. Figūros, kurias Pertis sukūrė Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje, dažnai pralenkė laikmetį savo judrumu, lengvumu ir vaizdingumu (3 pav.). Be to, šalia rimtų temų čia galima rasti angeliukų arba putų, kurie nusiteikę paišdykauti. Kiekvienas jų turi savą nuotaiką, emocijas ar daro keistus judesius, pavyzdžiui, atsisuka į žiūrovus užpakaliu arba nusitaiko šauti iš lanko su strėle. Keistai ir originaliai atrodo putai su plikomis galvomis arba sparnais vietoje rankų. Pertis bažnyčios puošyboje panaudojo naują ir iki tol LDK skulptūroje neaptinkamą plazdančių užuolaidų motyvą. Atrodo, kad jei jas laikantis angeliukas paleistų, jos taip ir nukristų. Šis su brandžiuoju baroku siejamas motyvas buvo gana naujas ir Vakarų Europos mene.
     
  19. 3 pav. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios Antakalnyje stiuko lipdinių fragmentas. Fot. M. Ambrazas Communicare©
    3.jpg