Straipsnis „Ne už tokią Lietuvą dėjome parašą“: istorijos politika posovietinėse Lietuvos kultūrininkų trajekt…

  1. Ozolas pats įsileidžia į neoliberalizmo krypties kritiką akcentuodamas reiganiškąją gėrio ir blogio susirėmimo liniją, kurią pasibaigus Šaltajam karui voliuntarizmo keliu bandoma pratęsti, pavyzdžiui, siekiant surasti vis naujas blogio imperijas. Tokia pastaba jis savotiškai kritikuoja ir Lietuvos neokonservatorišką liniją, kuriai svarbiau Vakarų civilizacijos (huntingtoniškas civilizacijos karų sugretinimas) nei tautos gynimo linija. Ankstesnė liberalizmą ginanti jo pozicija jau neginama, nes liberalizmas, pasak Ozolo, tapo globalizmo įkūnijimu, o nacionalizmas yra efektyvus savigynos instrumentas tautai ginant savo interesą, kurį išreiškia savęs įtvirtinimas: 1) konkrečioje žemėje, 2) istorijoje ir 3) atmintyje. Galima suprasti, jog dėl tautos interesų galima bandyti apriboti „tautą žeminančius“ naratyvus. Prieš kurį laiką plačiai nuskambėjusi iniciatyva steigti Tautos istorinės atminties tarybą, yra tos pačios krypties veiksmas. Šiuo klausimu autoritetingiausi Lietuvos istorikai pasisakė neigiamai, kaip į iniciatyvą per istorijos politiką paversti istoriją tautos interesų savotiška tarnaite.
    Minėtas sąjūdžio kultūrininkų pozicionavimas, vis labiau vaizduojantis esamą situaciją kaip itin neigiamai paveiktą „siautusio liberalizmo“, iš tiesų parodo gana platų sovietmečio ar Sąjūdžio laikotarpio kultūrininkų ratą. Kartu savo turiniu jis įgyja vis glaudesnes sąsajas su radikalių dešiniųjų politinių jėgų (atskirų tautininkų, ultrapatriotų linijų) idėjomis. Šiuo atveju nekviečiama stiprinti vietinės erdvės tapatumo neutraliu tautine prasme būdu ar autentiškumo siekį realizuoti per aktyvumą ir sėkmingą globalizacijos pasekmių įveiką, ar netgi postmodernios imperijos ES kūrimo
    Žr. Gintaras Beresnevičius, Imperijos darymas: Lietuviškos ideologijos metmenys, 2003. Apie tai savo darbe taip pat kalba A. Švedas. Žr. Aurimas Švedas, „Lietuvos idėjos paieškos: elito projekcijos“, 2013.
    galimybę, t. y. į save nukreiptą požiūrį nesusisiejant su nacionalistine linija. Diskursas pripildomas daugiau gynybinio pobūdžio retorikos, kuri itin reaguoja į „prieštaringas“ liberalizmo darbotvarkes, vakarietiško tapatumo ir integracijos forsavimą ir didėjančią patriotinę retoriką regione.
     
  2. Iššūkiai kultūrininkams

    Pagrindinė kritika šiam stiprėjančiam diskursui kyla iš gana plataus liberalizmo spektro (nuo kairiųjų NK95 veikėjų iki nuosaikaus dešiniojo liberalizmo atstovų) ir lietuviškosios neokonservatizmo linijos. Pirmu atveju jis yra kritikuojamas dėl kultūrininkų sąsajos su nacionalizmo procesais, ksenofobinių ir žmogaus teisių atžvilgiu skeptiškų pasisakymų lauku. Pavyzdžiui, galima išskirti užsimezgusią itin plačią polemiką viešojoje erdvėje 2010 m., kai emigracijoje gyvenantis poetas Tomas Venclova išspausdino straipsnį „Aš dūstu“ ir į jį aštriai reagavo gausus būrys vietinių kultūrininkų, intelektualų. Venclova kritikavo vietinių intelektualų posūkį į tradicionalizmą, kuris pateikiamas kaip nesuderinamas su Europos ir globalaus pasaulio vertybėmis.
     
  3. Tačiau sovietinės kultūrininkų praeities elementas panašioje kritikoje mažai išryškinamas. Nebent galima išskirti tokius momentus, kaip plačiai nuaidėjusį Justino Marcinkevičiaus „užsipuolimą“ per laidą „Krantas“ 1991 m. birželio mėn., primenant jam buvusią apysaka „Pušis, kuri juokėsi“, kuri galimai buvo parašyta KGB užsakymu. Taip pat ne vienas istorikas svarbesnį darbą oficialiose struktūrose yra traktavęs kaip kolaboracinę veiklą ar prisitaikėlio poziciją, kas, jaučiant didesnius nuopelnus lietuviškajai kultūrai, užgaudavo ne vieną iš tų laikų atėjusį kultūrininką. Tai, kad į tokią tiesioginę ar netiesioginę kritiką
    Patys kultūrininkai nebūtinai turi būti priimami kaip antisovietinis kontrelitas, tačiau tam tikra prasme jie patys buvo tos pačios kritikuojamos nomenklatūros dalis, aišku, daugiau kultūrinės nomenklatūros dalis. Ne vien veikimas neformaliuose rateliuose, tačiau ir oficialūs kanalai (leidžiamos knygos, dėstymas, narystė ir pan.) augino jų autoritetą.
    buvo reaguojama, rodo ir kultūrininkų, kurie dalyvavo ar buvo arti Sąjūdžio, gausėjantys prisiminimai, kuriuose gana akivaizdūs įtikinėjimo, iliustravimo įrodymai, argumentavimas, jog sovietmečiu buvo daug nuveikta tautiniu klausimu
    Žr. Bronislovas Genzelis, Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis, 2012; Vanda Zaborskaitė, Autobiografijos bandymas, 2012.
    . Buvusios tarnystės sovietinei sistemai kontekstą, atsakomybės ar intelektualo pareigos klausimą posovietinėje visuomenėje gana aktyviai kelia neokonservatoriška linija
    Žr. Mantas Adomėnas, „Suskilęs veidrodis, arba apie intelektualų atsakomybę“, 2005.
    . Toks diskursas būdingas krikščioniškos pakraipos žurnalui „Naujasis židinys–Aidai“. Ši atsakomybę už sovietinę praeitį kurianti pozicija dažniausia remiasi totalitarizmu kaip praktine kategorija, Ji parodo „blogio imperiją“ ir žymi prevenciją – nepapulti į Rusijos brėžiamą erdvę. T. y. net ne sovietmetis čia svarbiausias dėmuo, tačiau buvusiose SSRS teritorijose vykdoma Rusijos politika ar Eurazijos projekto įgyvendinimas, lūkesčiai dėl geresnių ES Rytų partnerystės rezultatų, JAV įtakos išsaugojimo ir pan. Šiame politikos lauke pernelyg „į save centruojanti“ kultūrininkų pozicija atrodo (pateikiama) kaip nesusipratėlių intelektualų laikysena didžiųjų geopolitinių žaidimų kontekste, formuojantis dviem stovykloms – Rusijai bei jos satelitams ir JAV sąjungininkams. Kultūrininkų uždarumo siekimas, nors ir nespecialiai, yra artikuliuojamas kaip netiesioginė pagalba Rusijai: esą balansuojanti pozicija natūraliai įtraukiama į aną erdvę. Įvyksta jau minėtas oponentų argumentacijos, kaip nelogiškos ar nepriimtinos intencijos interpretavimas
    Žr. Peter H. Ditto, Spassena P. Koleva, “Moral Empathy Gaps and the American Culture War,” p. 331–332.
    .
     
  4. Ši kryptis etninę liniją marginalizuoja, o perspektyvų tapatumą konstruoja per vakarietiškas vertybes – krikščionybę ar liberalizmą arba per abi iš karto. Etniškumas atrodo kaip pernelyg lokalizuojanti ir vakarietiškumo plėtrai trukdanti amorfiška laikysena. Šiai neokonservatoriškai linijai yra būdingas liberalizmo ištaisymo aspektas, pripažįstantis atskirų interpretacijų ar laikysenų ydingumą, per daug domintis individo saviraiška, bet per mažai kolektyviniais įsipareigojimais, aplinka. Pavyzdžiui, filosofas Alvydas Jokūbaitis pastebi piktnaudžiavimą vertybėmis ir pažymi, jog „skirtumo tarp gėrio niveliacija yra vienas iš vertybių tironijos bruožų“
    Alvydas Jokūbaitis, Vertybių tironija ir politika, p. 31.
    . Liberalizmas šiai linijai išlieka svarbia kryptimi, kaip neatsiejama Vakarų civilizacijos pamatinė savybė, tačiau aktyviai siekiama dalyvauti svarstymuose, kokį ideologinį turinį apima ši kryptis ir kokios tikslingos ribos. Taip liberalizmo trajektoriją siekiama labiau paslinkti į dešinę pusę, išvengti to kairėjimo, kurį gali nulemti NK95 ir kitų Lietuvos kairįjį liberalizmą palaikančių intelektualų idėjos. Per bendrą „orientacijos į Vakarus“ krypties stiprinimą bei simbolinės desovietizacijos (sovietinė sistema kaip neteisėtas režimas) akcentavimą kuriamas panašus į JAV pokarį politinis ideologinis kontekstas, kur atskiros ideologijos sąveikauja ir linksta į vieną (dešiniąją) pusę. JAV liberalo Lionelio Trillingo nuosaikėjimo ir dešinėjimo trajektorija kaip pokytis gali tapti savotiška metafora Lietuvos liberalizmo trajektorijai, labiau pasislenkančiai į dešinę, bet tampančiai mažiau nuosaikiai nei iki šiol. Ir gana nutolusiai nuo, pavyzdžiui, Vytauto Kavolio kultūrinio liberalizmo sampratos, dariusios reikšmingą įtaką šiandieninio liberalizmo raidai Lietuvoje. Kita vertus, tokia kaita kiek sumažintų tautinę retoriką naudojančių kultūrininkų galimybes piktintis „laisvės simuliakrais“ ar „neva sureikšmintu“ dėmesiu humanizmo idėjoms.
     
  5. Vietoj išvadų

    Minėta skirtis tarp Sąjūdžio (sovietmečio) kultūrininkų ir lietuviškos neokonservatyvios srovės, nors ir vyksta dešiniajame ideologinio spektro lauke, yra vis stiprėjanti. Sovietmečio tyrimus veikiantis istorijos politikos laukas tikrai nesilpnės sovietinę patirtį naudodamas kaip resursą ir toliau pateiks keletą konkuruojančių valstybės raidos projekcijų, kurioms yra būdingas binariškumas ir istorinės patirties suponavimas savo suvokiamiems tikslams bei interesams tenkinti. Akivaizdu, jog sovietmetį tyrinėjantys istorikai turės atsargiai balansuoti tarp šių kontekstų, bus jų veikiami. Vyksta kova ir dėl pripažinimo, ir dėl tolesnės valstybės trajektorijos formavimo. Galima pripažinti susiformavusius diskursinius ir netgi institucinius rėmus, kuriuose ši kova tęsiasi, juolab abi dešiniajame ideologiniame sparne esančios linijos turi sukaupusios kultūrinio bei simbolinio kapitalo, sugeba formuoti akivaizdžią poziciją ir išnaudoja regione aktyvėjančius (nors ir konkuruojančius) procesus – skeldėjančiame poimperiniame regione vykstančią integraciją į Vakarus (ir savotišką Lietuvos misionieriškumą) ir vis didesnį patriotizmo mobilizavimą
     
  6. Literatūra

    • Adomėnas, Mantas, „Suskilęs veidrodis, arba apie intelektualų atsakomybę“, Naujasis Židinys–Aidai, 2005, nr. 10.
    • „Ar aplenksime Ameriką?“, Literatūra ir menas, 1990 balandžio 14.
    • Bartov, Omer, Slavic Review, 71, 2012.
    • Beresnevičius, Gintaras, Imperijos darymas: Lietuviškos ideologijos metmenys, Vilnius, 2003,
    • Bourdieu, Pierre, “The Forms of Capital” / John Richardson (ed.), Handbook of Theory and Research for the Sociology of Education, New York: Greenwood, 1986, pp. 241–258.
    • Brubaker, Rogers, Ethnicity without Groups, Harvard University Press, 2004.
    • Dementavičius, Justinas, „Krikščioniškoji demokratija: išpažinimas“, Bernardinai.lt, 2014 m. sausio 24 d.
    • Ditto, Peter H.; Spassena P. Koleva, “Moral Empathy Gaps and the American Culture War,” Emotion Review, vol. 3, no. 3 (July 2011).
    • Engerman, David C., Know Your Enemy: The Rise and Fall of America’s Soviet Experts, Oxford, Oxford University Press, 2009.
    • Fitzpatrick, Sheila, The Commissariat of Enlightenment: Soviet Organization of Education and the Arts under Lunacharsky, 1917–1921, Cambridge University Press, 1970.
    • Foucault, Michel, The Archaeology of Knowledge (1969), London and New York: Routledge, 2002.
    • Genzelis, Bronislovas, Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis, LGGRTC, 2012.
    • Ivanauskas, Vilius, „Tarp liaudies ir tautos: kultūrininkų veikla ir etniškumo projekcijos sovietmečio Lietuvoje“ / Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje, Vilnius, 2013.
    • Jokūbaitis, Alvydas, Vertybių tironija ir politika, Vilnius, 2012.
    • Kavaliauskaitė, Jūratė; Ainė Ramonaitė (sud.), Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, Vilnius, 2011.
    • Kimmage, Michael, The Conservative Turn: Lionel Trilling, Whittaker Chambers, and the Lessons of Anti-Communism, Harvard University Press, 2009.
    • Knygų aidai, 2012, nr. 3.
    • Kotkin, Stephen, Magnetic Mountain: Stalinims as a Civilisation, University of California Press, 1995.
    • Kühne, Thomas, “Great Men and Large Numbers: Undertheorising a History of Mass Killing,” Contemporary European History 21, 2012.
    • Lakoff, George, Moral Politics: How Liberals and Conservatives Think, University of Chicago Press, 2002.
    • Lukšienė, Meilė, „Švietimas – kultūros šerdis“, Literatūra ir menas, 1990 rugsėjo 22,
    • Matonytė, Irmina, Posovietinio elito labirintai, Vilnius, 2001.
    • Ozolas, Romualdas, „Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas“ / Globalizmas ir nacionalizmas (I): Lietuviškosios ideologijos metmenys, Respublika.lt, 2014 sausio mėn. 17 d.
    • Patackas, Algirdas, „Nebeatpažįstu Lietuvos“, Bernardinai.lt, 2013 m. rugsėjo 19 d.
    • Pirmojo Lietuvos TSR rašytojų suvažiavimo stenograma, LMA, 34, 1, 8, l. 38.
    • Radžvilas, Vytautas, „Laisvė ir laisvės simuliakrai (I)“, Respublika.lt, 2014 sausio mėn. 17 d.
    • Safronovas, Vasilijus, „Kas turi formuoti tautos istorinę atmintį?“, Delfi.lt, 2014 m. sausio 7 d.
    • Sinica, Vytautas, „Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava“, Propatria.lt, 2013 m. liepos 15 d.
    • Slezkine, Yuri, “The USSR as a Communal Apartment, or How a Socialist State Promoted Ethnic Particularism,” Slavic Review, vol. 53, no. 2 (Summer, 1994), pp. 414–452.
    • Svolkinas, Linas, „Akcijoje kalbės simboliai“: tautos herojaus paieškos socialinio „judėjimo“ „Drąsiaus kelias“ atveju“ / Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje, Vilnius, 2013.
    • Švedas, Aurimas, „Lietuvos idėjos paieškos: elito projekcijos“ / Česlovas Laurinavičius (sud.), Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje, Vilnius: LII leidykla, 2013, p. 317–370.
    • Zaborskaitė, Vanda, Autobiografijos bandymas, Vilnius, 2012.
    • Zahra, Tara, Kidnapped Souls: National Indifference and the Battle for Children in the Bohemian Lands, 1900–1948, Cornell University Press, 2011.
     
  7. We Signed up for a Different Lithuania: The Politics of History in the Post-Soviet Trajectories of the Lithuanian Cultural Intelligentsia

    • Bibliographic Description: Vilius Ivanauskas, „Ne už tokią Lietuvą dėjome parašą: istorijos politika posovietinėse Lietuvos kultūrininkų trajektorijose“, @eitis (lt), 2016, t. 681, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Vilius Ivanauskas, „Ne už tokią Lietuvą dėjome parašą: istorijos politika posovietinėse Lietuvos kultūrininkų trajektorijose“, Darbai ir dienos, 2014, nr. 62, p. 209–227, ISSN 1392-0588.
    • Institutional Affiliation: Lietuvos istorijos institutas.
    Summary. Soviet history becomes a multiple resource for recognizing or defining the contemporary threats to Lithuania as well as leading to specific strategies. All this combines (1) the successful experience in the demolition of the Soviet system; (2) the perception of an ongoing Cold War; and (3) the escalation of a sense of blame for the Soviet period. By applying discourse analysis, this article reveals some dominating post-Soviet trajectories of those Soviet Lithuanians working in the field of culture who participated in the national revival. The analysis shows how a few key analytical categories (totalitarianism, ethnicity) are practically exploited in these trajectories and how they influence the growing usage of the politics of history in the Lithuanian public sphere.

    Ethnic mobilization activities engaged in during Soviet times by some intelligentsia members became favorable criteria for engaging in the national revival movement at the end of the 80s. Capital conversion, being the face of changes or even being the moral authority (for example, Justinas Marcinkevičius or Vytautas Landsbergis) apparently legitimized their authority and the cultural leaders‘ exclusive right to articulate the foundations of a new system or to openly criticize the weakening Soviet system. The national question for a time overlapped with the ideas of a free market and liberalism. Today we observe the process of trying to move away from the dominance of the liberal path, calling it the wrong trajectory on which to proceed in the post-Soviet period (“we fought for different Lithuania”). This re-positioning includes a wide range of Soviet intelligentsia members who were also part of Sąjūdis. This new position shares a critical approach towards Western influence. Their rhetoric evokes parallels with the past (e.g., the old empire has been replaced by a new empire; a new center is aspiring to greater power, etc.). Their cultural-social capital provides them with the legitimacy to articulate emerging political threats and gives them an opportunity to become saviors again and to use their know how of the 80s in a new situation.

    However, these cultural leaders not only pose challenges but also face them. A neoconservative line actively emphasizes the responsibilities of cultural leaders who once served the Soviet system and demands that this fact be appropriately evaluated in contemporary society. This line uses ‘totalitarianism’ as a practical category, aiming ro reveal the ‘evil empire’ and calling for a preventive strategy against current Russian imperialist designs. It also sees the “self-centered” trajectories of former Soviet cultural elites as inadequate in the context of geopolitical rivalries and growing tensions between the Russian world and U.S. allies. In this perspective the “ethnicity” category is seen as promoting localism and preventing rapid westernization. The neoconservative line also attempts to correct the development of Lithuanian liberalism by criticizing the latter‘s too strong engagement on behalf of the right to individual self-expression and too little regard for collective engagement.

    By working out these influences of two competing lines of post-Soviet intellectual development, the politics of history in Lithuania will carry on at a high level and will further use “Soviet history” and “Soviet experiences” as a resource for political or personal strategies.

    Keywords: politics of history, totalitarianism, ethnicity, cultural elite, analytical category, post-Soviet period, Soviet system, adaptation, blame, empire.