Straipsnis Kristijono Donelaičio intertekstai Johanneso Bobrowskio romane „Lietuviški fortepijonai“

  • Bibliografinis aprašas: Aurelija Mykolaitytė, „Kristijono Donelaičio intertekstai Johanneso Bobrowskio romane Lietuviški fortepijonai“, 2016, t. 696, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Aurelija Mykolaitytė, „Kristijono Donelaičio intertekstai Johanneso Bobrowskio romane Lietuviški fortepijonai“, Darbai ir dienos, 2015, nr. 63, p. 169–178, ISSN 1392-0588.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.
Santrauka: Straipsnyje nagrinėjami Kristijono Donelaičio intertekstai Johanneso Bobrowskio (1917–1965) romane „Lietuviški fortepijonai“. Siekiama polemizuoti su Kristinos Brazaitis straipsniu „Donelaitis pro rožinius akinius: ar Johannesas Bobrowskis klaidingai suprato lietuvių dainių?“, kuriame tyrinėtoja bando įrodyti, esą Bobrowskis siekęs įtikti Rytų Vokietijos ideologijai ir labiausiai akcentavęs klasių kovą. Toks šio romano vertinimas straipsnyje paneigiamas aktualizuojant įvairių diskursų svarbą tekste: bene ryškiausi politinis, kultūrinis ir religinis diskursai. Donelaitis atsiskleidžia ne kaip praeities autorius, o kaip kūrėjas, galintis būti svarbus ir šiuolaikiniam žmogui. Vokiečių kolonializmo sąlygomis Rytų Prūsijos poetas sugebėjo išlikti tvirtas: neprisitaikė prie kolonizuotųjų ideologijos, kaip ir romane vaizduojami XX a. vokiečių intelektualai Fogtas ir Gavėnas, kuriems teko gyventi nacių laikais. Donelaitis tampa jiems pavyzdžiu, inspiruoja operos kūrybai. Kultūros procesai taip pat parodomi kaip negalintys būti vienprasmiai: Bobrowskis atskleidžia, kad masinė kultūra gali tapti ideologijų tarnaite ne tik nacių Vokietijoje, bet ir Lietuvoje. Tikrasis kultūrinis dialogas užsimezga tik tarp atvirų vienas kitam kūrėjų: Donelaičio ir Šperberio, Vogto, Gavėno ir Storosto, Počkos; kitoniškumas tampa ne kliūtimi, o kūrybine inspiracija. Aptariant religinius-egzistencinius klausimus rašytojui Bobrowskiui bene svarbiausia parodyti Donelaičio pastangas būti atsakingam už savo bendruomenę neišskiriant jokių luomų, o matant visus lygius prieš Dievą; taip pat ir XX a. intelektualai negali nereaguoti į tai, kas vyksta jų visuomenėje ir bando priešintis ideologiniam nacių spaudimui. Kai kiti tyliai prisitaiko prie nacių ideologijos, jie nebijo pasirodyti kitaip mąstančiais ir kitaip besielgiančiais, kitokią kūrybą pristatančiais. Taigi Donelaitis šiame romane iškyla kaip sudėtinga asmenybė, gebanti paskatinti kitus priešintis vyraujančiam diskursui ir kurti laisvesnę visuomenę. Bobrowskis nekuria utopijos, nerodo laimingos pabaigos: greičiau apmąstoma įtampa tarp prisitaikymo ir laisvės, parodomos žmogaus ribos ir pastangos jas įveikti.

Pagrindiniai žodžiai: Kristijonas Donelaitis, Johannes Bobrowski, diskursas, antikolonializmas, kultūrinis dialogas, egzistenciniai klausimai.
 
Kad jie visi dar gyvi: ir Pelėda, ir slampinėtojas Slunkius, ir plepys Bleberis, ir kreivanosis Šlapjurgis, kaip jie šmėklinėja Donelaičio Metuose. Johannes Bobrowski, Lietuviški fortepijonai.

Įvadinės pastabos

Johanneso Bobrowskio romanas „Lietuviški fortepijonai“, testamentinis Tilžėje gimusio rašytojo kūrinys, baigtas prieš pat mirtį 1965 metais, pačioje Vokietijoje sulaukė jau per 10 leidimų, tekstas išverstas į danų, olandų, lietuvių, vengrų, rusų, lenkų, švedų, čekų, japonų, bulgarų, anglų, prancūzų, ukrainiečių, latvių, estų kalbas. Galima aptikti gausybę straipsnių apie šio autoriaus stiliaus novatoriškumą, moderniai kuriamą naratyvą, specifišką Rytų Prūsijos tematiką. Vis dėlto kruopščiai vokiečių surinktame biografiniame apraše tyrimų, kuriuose pasirodytų Kristijonas Donelaitis, nėra apstu, ir tie patys – parašyti daugiausia lietuvių. Viena vertus, šiuo romanu Bobrowskis labai plačiai išgarsino Donelaičio vardą – pasiekė netgi japonus, kita vertus, naivu būtų tikėtis, kad Vokietijoje ar kur nors kitur Donelaitis būtų plačiau žinomas, o jo „Metai“ analizuojami kaip pasaulinės literatūros palikimas. Donelaičio tema Bobrowskio romane „Lietuviški fortepijonai“ nėra paranki tyrinėtojams, nes reikalauja nemažų pastangų: tenka įsigilinti į tuos teksto sluoksnius, kurie gali būti visiškai nebylūs nieko nežinant apie Mažosios Lietuvos krašto istoriją, kultūrą, religinį gyvenimą, apie vyraujančius Rytų Prūsijos naratyvus ir rašytojo bandymus juos dekonstruoti. Bobrowskio tekstas yra tirštas intertekstų, kurie veda į labai skirtingus diskursus, ir bandyti aprėpti kurį nors vieną – vadinasi, suprimityvinti patį romaną, parodyti jį kaip vienaplanį.
 

Iš esmės šį tyrimą paskatino Kristinos Brazaitis, atstovaujančios Melbourno universitetui, straipsnis, kuriame Australijos mokslininkė kvestionuoja Bobrowskio teksto daugiasluoksniškumą įžvelgdama tik vieną – ideologinę promarksistinę romano tendenciją. Straipsnis „Donelaitis pro rožinius akinius: ar Johannesas Bobrowskis klaidingai suprato lietuvių dainių?“ buvo paskelbtas prestižiniame žurnale „Journal of Baltic Studies“ 2004 m., pristatytas pranešimu net dviejose konferencijose, tad tarsi turėtų ženklinti iš esmės naują požiūrį ir leistų nusiraminti tiems, kuriems Bobrowskio tekstas pasirodė painus dėl Donelaičio temos: Brazaitis tyrimas sugestijuoja, kad nieko ten ieškoti ir nėra prasmės. Vis dėlto drįsčiau polemizuoti su šia mokslininke ir jos teze, esą Donelaitis Bobrowskiui reikalingas tik tam, kad atskleistų klasių kovą ir tokiu būdu įtiktų Rytų Vokietijos cenzūrai. Mokslininkė jokių rimtų argumentų nepateikia išskyrus priekaištus, esą Bobrowskis kažkodėl nerašo apie gerą poną ir neakcentuoja, kad Donelaitis „Metuose“ palaikė tradicinę socialinę tvarką Žr. Kristina Brazaitis, “Viewed through Rose-tinted Glasses: Did Johannes Bobrowski Misread the Lithuanian Bard?,” p. 58. . Mano nuomone, socialinis diskursas svarbus romane tik tiek, kiek leidžia kalbėti apie kitus diskursus: politinį, kultūrinį, religinį, anaiptol ne klasių kova, kaip teigia Brazaitis, yra romano esmė, o egzistenciniai klausimai, susiję su žmogaus gyvenimo prasme, jo buvimo paliekamais savoje žemėje ženklais.

Šio straipsnio tikslas – įsigilinti į Donelaičio paveikslo reikšmę romano struktūroje. Intertekstinių nuorodų į Donelaičio biografiją ir kūrybą Bobrowskio romane gausu, todėl jos grupuojamos pagal tai, kokią žmogaus egzistencijos plotmę koduoja: aptardamas Donelaičio santykį su savo aplinka Bobrowskis aprėpia politinį diskursą; kalbėdamas apie lietuvių poeto ryšius su savo amžininkais ir analizuodamas XX a. menininkų pastangas kurti operą apie Donelaitį paliečia kultūros diskursą; reflektuodamas Donelaičio kaip tikinčiojo laikyseną rašytojas aktualizuoja religinį diskursą, kelia filosofinius klausimus apie žmogaus būties prasmingumą.

 

Politinis diskursas

Jau pačia romano pradžia, pirmuoju skyriumi, labai akivaizdžiai atsiveria politinis diskursas. Bobrowskis neapeina germanizacijos temos, kuri jungia XVIII a. ir XX a., Donelaičio laikus ir tarpukarį. Veiksmo laikas, kurį pasirenka romano autorius, yra 1936 m., birželio 23–24 d., veiksmo vieta – Mažosios Lietuvos vietos, pradedant Tilže ir persikeliant į Vilkyškius, Bitėnus, Rambyną. Tai jau nacių laikotarpis, vis intensyvėjantis Hitlerio valdžios spaudimas, kuris pasireiškė tautinių mažumų niekinimu ir agresyvia politika. Romane užsimenama apie žydų situaciją Vokietijos pusėje ir lietuvių niekinimą Klaipėdos krašte. Parodoma ir reali politinė figūra – Noimanas Ernstas Neumannas (1888–1955), vienas iš pagrindinių asmenų, sutikusių Adolfą Hitlerį Klaipėdoje. Naciai pasirūpino, kad Neumanno ir Sasso byla būtų išvežta iš Lietuvos. Kaip rašo Ulla Lachauer, Neumannas po Antrojo pasaulinio karo greičiausiai įrodinėjęs, kad buvęs ne už Hitlerį, o vien už Vokietiją. Ulla Lachauer, „Das verlorene Ännchen. Memelland – Schicksale einer Grenzregion in Ostmitteleuropa“, 1989. , kuris vaizduojamas kaip demonstruojantis savo galią ir įtaką. Šiam personažui romane skiriama nemažai vietos, nes būtent jis simbolizuoja valdančiųjų poziciją, išreiškia kolonistinį diskursą, kuris yra palaikomas Vokietijoje. „Jūs turėsit malonumo čia rasti beveik nepalytėtą vokišką kaimą“ Johannes Bobrowski, Levino malūnas. Lietuviški fortepijonai, p. 268. , – taip Noimanas pristato Vilkyškius profesoriui Fogtui. Kad ir kaip būtų keista, vokiečių literatūrologų tyrinėjimuose ši figūra yra diskrečiai apeinama, tarsi romane apie jį būtų visai nekalbama. Viskas tampa dar sudėtingiau skaitant tai, ką šiuolaikiniai vokiečių tyrinėtojai rašo apie šį Klaipėdos krašte veikusį asmenį ir garsiąją Noimano bylą. Pasirodo, kad politinis naratyvas mažai ką pasikeitęs nuo nacių laikų: byla pristatoma kaip paniška Lietuvos reakcija Apie skirtingus lietuvių ir vokiečių požiūrius išsamus straipsnis paskelbtas mokslo žurnale „Darbai ir dienos“. Ingrida Jakubavičienė, „Dar kartą apie Ernsto Neumano ir Theodoro Sasso procesą“, p. 31–63. . Aukštuosius mokslus baigę mokslininkai savo ištarmėmis priartėja prie vokiškosios Vikipedijos versijų, kur ši byla yra apibūdinama šiuolaikiniu politiniu žargonu – „teroristinis sprendimas“ Remiantis vokiška Vikipedija, lietuviai Klaipėdos krašte persekioję vokiečių spaudą ir dėl sakinio „Lietuva okupavo Klaipėdos kraštą“ pasidėjusi byla. Žodžiu, Neumannas nukentėjęs kaip kovotojas už spaudos laisvę (žr. „Ernst Neumann (Politiker)“). .
 

Bobrowskis kuria visai kitokį naratyvą, kuris, akivaizdu, nėra ir nebuvo parankus dominuojančiam požiūriui. Romane vaizduojamas nusikaltimas – lietuvio žmogžudystė, kuri yra organizuojama pronaciškai nusiteikusio Noimano. Rašytojas sugestijuoja, kad nusikaltimai šioje žemėje tęsiasi jau nuo kryžiuočių laikų: Jozupeitas nužudomas ten, kur „tarp 1360 ir 1417 m. stovėjo ordino tvirtovė“ Johannes Bobrowski, Levino malūnas. Lietuviški fortepijonai, p. 293. .

Donelaičio figūra šiame politiniame kontekste pasirodo kaip kitokios mąstysenos reiškėja. Bene labiausiai akcentuojamas lietuvio orumas ir tvirta laikysena, neleidžianti pasiduoti spaudimui. Donelaitis išskiriamas tuo, kad neišsižada savo tapatybės, nors prisitaikymas jam reikštų gerokai lengvesnį gyvenimą:

Mane jaudina, – Fogtas kalba lėtai, lyg turėtų kiekvieną žodį gerai apgalvoti, – mane jaudina: gyvenimas, aš nežinau, ar jis gali būti pavyzdingas, gal ne, veikiausiai ne: gyvenimas kaimo klebono, lietuviškas Prūsijos kaimas, vyras su vokišku išsimokslinimu, – ir jis vartoja tokią kalbą, anuomet, savo kūriniuose, kuri jo veikalų poveikį gali nebent tik riboti. O gal jis galvojo – ar galėjo galvoti – kad jo būrai jį skaitys, kas gi kitas? Ten pat, p. 308.
Beje, Donelaitis nėra rodomas nei kaip aršus lietuvybės gynėjas, nei kaip kovotojas už socialinę būrų lygybę su kolonistais vokiečiais: jis yra tiesiog su savo žmonėmis, kartu švenčia triukšmingas lietuviškas vestuves. Būriškų vestuvių aprašymui skiriamas ištisas VIII romano skyrius – netgi galima būtų laikyti jį vienu iš kertinių.
 

Rašytojas anaiptol neromantizuoja lietuvių, kaip ir vokiečių nelaiko vien tik demonstruojančiais savo pranašumą. Priešingai, lietuviams kliūva nemažai ironijos dėl jų prisitaikėliškumo ar arogancijos. Ypač išskirtinė Joninių vaidinimo scena, kur lietuviai puola ant kelių priešais karalienę Luizę: puolimas toks stiprus, kad net skamba:

Paskui vakarykštis dunksėjimas: kai Prūsų lietuviai krito ant kelių. Dabar jie tai kartoja, o kas išmokta, tas išmokta, dunksi kaip reikiant. Ten pat, p. 320.
Tas pats vergiškas nuolankumas, tik jau ne scenoje, o nacių organizuotame politiniame spektaklyje, atsiskleidžia, kai romano Noimanas klausia, kas liudytų kitaip nei nori jis: tada visi apsimeta nieko nematę, išskyrus vokietį profesorių Fogtą, kuris vienintelis imasi ginti lietuvį. Ironizuojamas ir kitas lietuvių kraštutinumas, kuris parodomas kaip politinės lietuvių valdžios iniciatyva Klaipėdos krašte – beatodairiškas Lietuvos didybės skelbimas, Vytauto laikų reminiscencijos, kas tik dar labiau provokuoja priešiškumą, veda į politinių santykių aklavietę. Vienas iš romano personažų, lietuvis mokytojas Počka šį ideologizuotą mąstymą atmeta: „mintyse daugiau su gyvu jam Donelaičiu negu su mirusiu Vytautu“ Ten pat, p. 323. .

Taigi parodoma politinė ketvirto dešimtmečio įtampa, demaskuojama germanizacija kaip kolonistinė iniciatyva, pasišaipoma iš pasidavimo bet kokiam ideologizuotam mąstymui ir kartu kalbama apie žmogiškojo orumo gynimą, koks atsiskleidžia Donelaičio pasirinkta lietuvio tapatybe.

 

Kultūrinis diskursas

Vis dėlto politinis diskursas anaiptol neišsemia romano intertekstų. Dar vienas labai svarbus nuorodų tinklas yra susijęs su kultūriniais kontekstais. Iš esmės visas romanas sukasi ne apie ketvirto dešimtmečio politinius įvykius, ne apie Donelaičio gyvenimą ir jo „Metų“ veikėjus, o apie operos, skirtos Donelaičiui, kūrimą, apie vokiečių intelektualų idėjas, kurios tokiu politiškai įtemptu laiku, 1936 m., negali būti įgyvendinamos. Šis sumanymas inicijuojamas vokiečių, kurie gyvena Tilžėje, profesoriaus Fogto ir koncertmeisterio Gavėno, ir yra palaikomas lietuvių, gyvenančių kitapus Nemuno. Svarbia lietuvių ir vokiečių jungtimi tampa tie gausūs kultūros darbai, kurie romane išvardijami kaip gili kultūrinė vokiečių tradicija. Kita vertus, kultūrinė veikla nėra suvokiama vienprasmiškai, bet greičiau kelia klausimus, o ne duoda atsakymus. Vokiečiai ir lietuviai tarsi apsikeičia kritinėmis pastabomis, iš kurių paaiškėja, kad viena didžiausių rizikų – gilintis į kultūrą kaip į praeities reliktą, kuri nieko bendra neturi su dabartimi: lietuvio žurnalisto Šalūgos žodžiai:
mes už daug ką esam dėkingi užsienio filologams, ypač vokiečiams. Bet dabar, kas iš to dabar? Kažkoks tautotyros muziejus, be to, tik įsivaizduojamas Ten pat, p. 307. ;
vokiečio profesoriaus Fogto žodžiai:
Jūs tai skaitysit ir saugosit. Bus kaip nebuvę. Ten pat, p. 313.
Operos kūrėjai kaip tik labiausiai bijo, kad ir jų pačių darbas netaptų tokiu muziejiniu, nevirstų „vagneriškais monologais“ Ten pat, p. 325. . Akivaizdu, kad pašiepiama romantiškoji Richardo Wagnerio kūryba, įtvirtinusi kultūrinėje sąmonėje germanų mitus, taip pat reflektuojamas galimas kultūros uždarumas, negebėjimas kurti dialogo.
 

Donelaitis šiame romane suvokiamas kaip dialogiškasis kultūros kūrėjas. Ypač svarbi scena su studijų laikų bičiuliu Šperberiu Pavardės forma liudytų Donelaičio bičiulį Joną Pričkų Šperberį (Johann Friedrich Sperber) buvus vokiečių kilmės. Pasak Liucijos Citavičiūtės, aptarusios Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminaro klausytojų tautybę, „didžioji dalis seminaristų buvo kilę iš Mažosios Lietuvos vokiečių arba mišrių šeimų“. Liucija Citavičiūtė, „Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro klausytojai XVIII–XIX amžiuje“, 54. , kada poetas jam perduoda savo nepublikuotus tekstus. Esmė – kultūrinis dialogas, nes perduodami „Metai“ tam, kuris artimiausias dvasia, su kuriuo trokštama susitikti. Rašytojas sugestijuoja, kad tikroji kultūra nepažįsta sienų, geba įveikti laiko, erdvės užkardas. Be XVIII a. poeto Donelaičio dar pasirodo XX a. dramaturgas Storostas, nurodant kartu ir slapyvardį – Vydūnas, kuris yra kartu su vokiečiais, operos kūrėjais, perduodantis jiems savo žmonių, tėvynainių, patirtis, gebantis dalytis žinojimu. Romane užsimenama ir apie dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, rašoma apie jo paveikslus su dviem karaliais ir dviem kryžiais, – tai kaip kūrybos kančios metaforos. Skirtingų epochų kūrėjai, dirbę skirtingose vietose, gali susitikti per kūrybą, kai tuo tarpu greta vieni kitų gyvenantys žmonės yra sukaustyti priešiškumo ir netgi Jonines švenčia atskirai.

Vienas iš svarbiausių romano personažų – lietuvis Počka, kurio donelaitiškos vizijos tampa esminėmis paskutiniuose romano skyriuose. Počkos mylimoji yra vokietė Tuta, kaip ir Donelaičio žmona – vokietė Ana Regina. Liudijamas dviejų žmonių buvimas kartu, gebėjimas per meilę suprasti vienas kitą. Meilė tampa ta esmine tarpusavio supratimo kalba:

Pasilik pas mus, kalba be lūpų. Pasilik pas mus, girdėti be ausų. Johannes Bobrowski, Levino malūnas. Lietuviški fortepijonai, p. 285.
 
Počka kaip tik yra tas, kuris labiausiai įsijaučia į Donelaičio asmenybę, o per jį atranda ryšį su savo žeme ir jos žmonėmis. Romanas baigiamas žodžiais:
Pašaukti, čionai. Kur mes. Ten pat, p. 353.
Įsipareigojimas savo vietai, saviesiems, meilė jiems neturi tautybės, todėl geba būti kartu lietuvis ir vokietė, gali susikalbėti šio ir kito Nemuno kranto žmonės, vokiečiai Fogtas, Gavėnas ir lietuviai Vydūnas, Počka.

Kartu romane parodoma, kad kultūra taip pat gali tapti ideologijos įrankiu, kitokiu būdu perteikiančiu tai, kas rėksmingai išsakoma viešose kalbose. Rašytojas nemažai dėmesio skiria pjesių apie Prūsijos karalienę Luizę ir Lietuvos Didįjį kunigaikštį Vytautą inscenizacijoms, parodydamas politinį šių vaidinimų pranešimą: kurstomos emocijos, kaitinama politinė atmosfera per mėgėjų meną bandant įtvirtinti dominuojančius politinius naratyvus. Rašytojas šaiposi iš tokio teatro:

O karalienė vaidinimo taip sujaudinta, gal net sugraudinta, kad iš tikrųjų rauda, o nuo to jai nosis raudonuoja, tai poniai Frėlich; visas kaimas tą žino. Ten pat, p. 319.
Operos kūrimas apie Donelaitį būtų kaip alternatyva šiems dviem kraštutinumams, bandant įveikti susipriešinimą, bet kartu suvokiama, kad kitokiam mąstymui nėra vietos nei Vokietijoje, nei Lietuvoje: opera lieka tik idėja.
 

Religinis diskursas

Religinis diskursas šiame romane taip pat turi svarbią, o galbūt net esminę vietą. Manau, kad Brazaitis būtent šį diskursą supainiojo su socialiniu ir visai be reikalo Bobrowskį apšaukė promarksistu. „Metų“ citatų nėra daug, bet tos, kurios pasirodo, labiausiai perteikia krikščionišką požiūrį į žmogų. Įtampą padeda kurti savo semantika priešingos „Metų“ citatos, kurios atskleidžia kritišką Donelaičio santykį su bendruomene, parodo jį kaip pastorių, atsakingą už savo kaimenę. Ištraukos yra pamokomojo pobūdžio: viena apie dėkingus gyvulius, besibaigianti žodžiais: „Ak, kad jie lietuviškai kalbėti galėtų, / Dar už dovaną tą stalde didiai dėkavotų“ Ten pat, p. 323. ir kita, pasidedanti kreipiniu į žmogų: „Kiaule, – tariau, – ką dirbi? Ar visai nesigėdi?“ Ten pat, p. 326.

Iš šių abiejų citatų matyti, kas labiausiai rūpi rašytojui: gyvulys įgauna žmogiškas savybes, žmogus – gyvulio, taigi reflektuojama dvilypė prigimtis, vidinis prieštaringumas. Bobrowskio cituojama „Metų“ ištrauka apie amtsroto šykštumą taip pat nėra grynai socialinio pobūdžio. Beje, tai pati ilgiausia Donelaičio citata visame romane:

Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grašį,
Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo,
O išaušus jau taip daugel ašarų verkė,
Nes jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo
Ir tamsoj vis ik išauštant gandina bėdžių.
Tai, broleliai, tai visa šio svieto malonė!
Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą!
Juk jau, kas tik nor, tas būrišką nabagėlį
Stumdo šen ir ten, nei kokį šunį nevertą.
Tu, savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs
Ir, nei žaibas koks žaibuodams, gandini būrą,
Ar tu ne taip jau, kaip bėdžius koks, prasidėjai?
Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė?
Tič tik, iki sūdžia šio svieto tau pasirodys
Ir ponus taip, kaip mus, sūdop suvadinęs,
Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys. Ten pat, p. 337.
 

Jei nebūtų kitų citatų, kur atpažįstam Donelaitį kaip savo būrų mokytoją, vien tik ši galbūt ir reikštų skriaudų vargšams pabrėžimą. Tačiau anksčiau minėtos citatos liudija, kad anaiptol ne socialinė įtampa yra esminis šios „Metų“ ištraukos pranešimas: ne luomų kova, o atsakomybė prieš Dievą tiek tų, kurie yra ganytojai, tiek tų, kurie yra jų bendruomenė, neišskiriant ir amtsroto, kurį moko ne mažiau nei savo būrą. Bobrowskis tokia citatų atranka tarsi pabrėžia, kad Donelaitis savo misiją suvokęs kaip uolaus kunigo, gyvenančio ir kitus mokančio gyventi pagal Bibliją Donelaitis pirmojo biografo – Tolminkiemio precentoriaus Karolio Vilhelmo Šulco – buvo apibūdintas kaip „sąžiningas neiškreipto krikščioniško mokslo gerbėjas ir mylėtojas“. Kristijonas Donelaitis, Raštai, p. 573. . Būtent šis tikėjimo Dievu matas parodomas kaip esminis ir palaikant santykius su valdžia:

Viešpats teatlygina jam pagal jo darbus. Johannes Bobrowski, Levino malūnas. Lietuviški fortepijonai, p. 336.

Išryškėja krikščioniška laikysena, o ne promarksistinė, kaip tai suvokė Australijos mokslininkė.

 

Brazaitis bene daugiausiai neaiškumų kėlė pati romano pabaigos scena, kur Donelaitis vaizduojamas kaip susitinkantis su savo bičiuliais ir grojantis, tačiau jaučiantis, kad per aukštas tonas, balsai nedera su instrumentais. Dėl tokios pabaigos apkaltino autorių, kuris esąs pernelyg sudėtingas, lyriškas, ezoterinis Žr. Kristina Brazaitis, “Viewed through Rose-tinted Glasses: Did Johannes Bobrowski Misread the Lithuanian Bard?,” p. 57. , todėl galimos pačios įvairiausios interpretacijos. Manau, kad ši mįslinga pabaigos scena kaip tik ir perteikia Bobrowskio romano antirealistinį pobūdį, nepasitikėjimą vien išorinės gyvenimo plotmės vaizdavimu. Muzikavimo scena – kaip simbolis, vaizdas savyje, galintis atsiskleisti tik iš santykio su viso romano semantika. Donelaitis paskutiniame romano skyriuje pasirodo kaip tas, kuris išgyvena, savo vidine klausa jaučia disharmoniją, nesuderintus balsus – plėtojama anaiptol ne muzikinė tema, o aprašomas dvasinis patyrimas savo ir kitų būties, kurioje visuomet atpažįstamas dermės trūkumas. Atsiveria jau ne realistinė romano plotmė, o metafizinė gėrio ir blogio problema. Rašytojas palieka klausimą atvirą: negalime pasakyti, ar romanas baigiasi dvasios pergale ar mirtimi. Iš naujo keliamas tas pats Johanno Wolfgango Goethe’s „Fausto“ klausimas: kaip blogio pažinimas, mirties tikrovė gali tapti paskata kurti gėrį? Per visą romaną išlaikoma ši egzistencinio nerimo gaida, pačioje pradžioje ir pabaigoje leitmotyvu kartojami Donelaičio žodžiai: „Aš mirsiu. Kas bus tada?“ Johannes Bobrowski, Levino malūnas. Lietuviški fortepijonai, p. 265. , „Kai aš numirsiu, kas bus tada?“ Ten pat, p. 346. ir „Ak, kad aš dar galėčiau gaminti barometrus!“ Ten pat, p. 244. , „Kad dar galėčiau daryti barometrus“ Ten pat, p. 351. . Dvasinė atmosfera tampa esminiu šio romano lauku, kuriame vyksta politiniai, kultūriniai apsisprendimai, paliekantys vienokius ar kitokius pėdsakus.

 

Išvados

Apie Donelaitį galbūt lengva kalbėti, kai jį matome esant toli, kažkur XVIII a. Ir tampa problemiška, kai rašytojas pasirodo greta mūsų, tampa tuo, kuris klausia apie mūsų pačių politinius, kultūrinius, dvasinius pasirinkimus, konformizmą ar priešinimąsi tendencijai. Bobrowskis buvo ir tebėra neparankus, nes bandė kalbėti apie vokiečių kolonistinę politiką, besitęsiančią nuo kryžiuočių laikų, kritikavo lietuvių keliaklupsčiavimą ir pasipūtėliškumą; reflektavo kultūrą be sienų, atvirą kitoniškumui, kuris nėra pripažįstamas; liudijo krikščionišką laikyseną, atsakomybę už savo pasirinkimus, kurie stiprina ar griauna bendruomenes. Bobrowskis gebėjo sukurti įtaigų daugiasluoksnį pasakojimą, kuriame Donelaitis pasirodo kaip sudėtinga Apšvietos epochą akivaizdžiai peržengianti figūra: provokuojanti, klausianti, išbloškianti iš pasitenkinimo savimi ir savo žinojimu būsenos. Manau, kad Bobrowskio romanas „Lietuviški fortepijonai“ yra bene sudėtingiausias visos donelaitiados kūrinys, nepaliksiantis ramybės ir ateityje.
 

Literatūra

 

Donelaitis’ Intertexts in Bobrowski’s Novel Lithuanian Pianos

  • Bibliographic Description: Aurelija Mykolaitytė, „Kristijono Donelaičio intertekstai Johanneso Bobrowskio romane Lietuviški fortepijonai“, 2016, t. 696, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Aurelija Mykolaitytė, „Kristijono Donelaičio intertekstai Johanneso Bobrowskio romane Lietuviški fortepijonai“, Darbai ir dienos, 2015, nr. 63, p. 169–178, ISSN 1392-0588.
  • Institutional Affiliation: Vytauto Didžiojo universitetas.
Summary: The article deals with Donelaitis’ intertexts in Johannes Bobrowski’s (1917–1965) novel Litauische Claviere (Lithuanian pianos). The author takes issue with Kristina Brazaitis’ paper “Donelaitis Viewed through Rose-tinted Glasses: Did Johannes Bobrowski Misread the Lithuanian Bard?” which tries to prove that Bobrowski aspired to conform to the ideology of East Germany and to emphasize the class struggle. Such an interpretation of Bobrowski’s novel is shown false by actualizing the importance of different discourses in Bobrowski’s text, of which the political, the cultural, and the religious discourses are perhaps the most distinctive. Donelaitis emerges in them not as just an author from the past but as a poet of potential significance to contemporary humans as well. The writer of East Prussia who lived under German colonial rule was capable of remaining a firm personality: he did not adapt to the ideology of the colonizers. Donelaitis became an example to the German intellectuals Voigt and Gawehn, who in the Nazi period tried to create an opera about the Lithuanian poet. Cultural processes may also be understood as polysemantic: Bobrowski emphasizes that mass culture could become a tool of ideology not only in Nazi Germany, but in Lithuania, too. Real cultural dialogue begins only among intellectuals who are open to each other: between Donelaitis and Sperber, Voigt and Gawehn, and Storost and Potschka. Otherness here is not an obstacle but a creative inspiration. Bobrowski presents the religious-existential issues by showing Donelaitis’ efforts to be responsible for his community without dividing society into classes but instead treating all people as equal before God. Some 20th century German intellectuals, too, are keenly aware of what is going on in society: they resist the oppression of the Nazi regime by not fearing to be different in their thoughts and works, and in their creation. Thus Donelaitis in this novel is presented as a complex personality capable of encouraging others to resist the dominating discourse and to create a freer community. Bobrowski does not present any utopia or show a happy ending: he reflects the tension between adapting and being truly free, and thinks about the limits a human being faces and his efforts to overcome them.

Keywords: Kristijonas Donelaitis, Johannes Bobrowski, discourse, anticolonialism, cultural dialogue, existential issues.